ISSN1392-6373 Volume22,Number3,2012 ... · lutėje“ dar buvo taikyta kineziterapija baseine, hidroterapi-ja ir sensomotorinės pratybos (1 paveikslas). Ligoniams taikant reabilitacijos

Þurnalasspausdinamoksliniusstraipsniuslietuviø,anglø,rusøirkitomiskalbomis.Þurnalaspradėtasleisti1990m.Kasmetišeina1tomas(6numeriai).

ThejournalpublishesscientificarticlesinLithuanian,English,Russianandotherlanguages.Thejournalhasbeenpublishedsince1990.1vol.(6issues)peryeararepublished.

SVEIKATOS

Visuomenėssvei ka ta

Me di ci naSlau ga

Pub licHealth Me di ci neNur sing

MOKSLAIHEALTH SCIENCES

2012GEGUŽĖ-BIRŽELISPrintedonacid-freepaper

2012’3(82)

ISSN1392-6373http://sm-hs.eu

SveikatosmokslaiVolume22,Number3,2012

2

THE JOURNAL IS DESIGNED FOR PUBLISHING ARTICLES IN THE FOLLOWING FIELDS OF RESEARCH:

PUBLIC HEALTH:– healthy lifestyle and environment,– health education,– infectious diseases and prevention.

MEDICINE:– biomedicine and medicine,– clinical researches and cases, new technologies,– forensic psychiatry,– history of medicine,– problematic reviews.

NURSING:– nursing science and professional socialization of nurses,– nursing and supportive treatment,– rehabilitation.HEALTH ECONOMICS AND MANAGEMENT

Besides, the following issues or items are published:– research results, reviews of conferences, seminars,

chronicles about publications of science and studies, dates of scientists.

The articles in journal “Health Sciences” are reviewed by two members of Editorial Board or by its appointed experts.

ŽURNALE SPAUSDINAMI ŠIOS TEMATIKOS STRAIPSNIAI

VISUOMENĖS SVEIKATA:– Sveika gyvensena ir aplinka– Sveikatos ugdymas– Užkrečiamosios ligos ir profilaktika

MEDICINA:– Biomedicina, medicina– Klinikiniai tyrimai ir atvejai, naujos technologijos– Teismo psichiatrija– Medicinos istorija– Probleminės apžvalgos

SLAUGA:– Slaugos mokslas ir slaugytojų profesinė socializacija– Slauga ir palaikomasis gydymas– ReabilitacijaSVEIKATOS EKONOMIKA IR VADYBA

PATEIKIAMA:– Mokslinių tyrimų rezultatai, pranešimai apie kon-

ferencijas, seminarus, informacija apie mokslo leidinius, mokslo žmonių datos.

Žurnale „Sveikatos mokslai“ publikuojami straipsniai recenzuojami dviejų redakcinės kolegijos narių arba eks-pertų.

DUOMENŲ BAZĖS:

Index Copernicus;EBSCO host (Academic Search Complete);Gale (Academic OneFile);ProQuest (Ulrich's, Summon);DOAJ (Directory of Open Acces Journals);Exellence in Reseaarch for Australia (ERA) 2012 Jour-nal List (ERA ID 34962).

ABSTACTS & INDEXING:

Index Copernicus;EBSCO host (Academic Search Complete);Gale (Academic OneFile);ProQuest (Ulrich's, Summon);DOAJ (Directory of Open Acces Journals);Exellence in Reseaarch for Australia (ERA) 2012 Jour-nal List (ERA ID 34962).

Lei džia asociacija žur na las “SVEIKATOS MOKSLAI”. Spaus di no UAB „Ciklonas”, J. Jasinskio g. 15, Vilnius, tel. 249 10 60, faksas 249 74 80.© “Svei ka tos moks lai”, 2012. Tiražas 450 egz. Kaina 20 Lt

Habil. dr. VIDMANTAS ALEKNA (Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras) Prof. habil. dr. ARVYDAS AMBROZAITIS (Vilniaus universitetas) Prof. habil. dr. VYTAUTAS BASYS(Lietuvos mokslų akademija)Prof. MAURO COZZOLINO (Departamento di Scienze dell eduazione, Universita di Salerno, Italija) Prof. habil. dr. JANINA DIDŽIAPETRIENĖ (Vilniaus universiteto Onkologijos institutas) Prof. habil. dr. AUDRONĖ DUMČIENĖ (Lietuvos kūno kultūros akademija) Doc. dr. KONSTANTINAS ROMUALDAS DOBROVOLSKIS (Lietuvos Raudonasis Kryžius) Prof. habil. dr. VILIUS GRABAUSKAS (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Prof. habil. dr. KONSTANCIJA JANKAUSKIENĖ (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Prof. habil. dr. VINSAS JANUŠONIS (Klaipėdos universitetinė ligoninė) Prof. JAN JAŠČANINAS (Ščecino universitetas, Lenkija) Habil. dr. JONAS KAIRYS(Vilniaus universitetas)Prof. habil. dr. ZITA KUČINSKIENĖ (Vilniaus universitetas) Prof. habil. dr. LEONAS LAIMUTIS MAČIŪNAS (Pasaulio gydytojų katalikų federacijos Europos asociacija)Dr. ALDONA MIKALIŪKŠTIENĖ(Vilniaus universitetas)Dr. LAURA NARKAUSKAITĖ (Higienos institutas) Prof. habil. dr. ANTANAS NORKUS (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas)Prof. BIRUTĖ OBELENIENĖ (Vytauto Didžiojo universitetas)

Redakcija: ZENONAS TARTILAS – vyriausiasis redaktorius, tel. 261 25 29, 8 618 24712, ZENONAS GLAVECKAS – vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, tel. 261 90 43, 8 612 41252, JANINA IRENA TARTILIENĖ – gydytoja konsultantė, tel. 261 25 29, 8 687 29223, RITA KASPERAVIČIENĖ – finansininkė, tel. 8 683 59875.

Adresas: Ž.Liauks mi no g. 5, LT–01101 Vil nius. El. paštas: [email protected]

Prof. RALF RISSE (Factum Chaloupa centras, Austrija) Doc. dr. ROBERTAS PETKEVIČIUS (Pasaulio sveikatos organizacija) Prof. JAN POKORSKI (Lenkijos Jogailos universitetas) Prof. dr. JONAS PRAPIESTIS(Vilniaus universitetas)Prof. dr. ALINA PŪRIENĖ(Vilniaus universitetas)Prof. dr. ARTŪRAS RAZBADAUSKAS (Klaipėdos universitetas)Doc. dr. LAIMUTĖ SAMSONIENĖ (Vilniaus universitetas) Doc. dr. JONAS SĄLYGA (Klaipėdos universitetas, VšĮKlaipėdos jūrininkų ligoninė)Dr. DANIELIUS SERAPINAS (Mykolo Romerio universitetas, Pasaulio gydytojų federa-cijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija) Dr. ZUZANA SIMONOVA (Comitato Permanente Studi Ricerca Scientifica e Programmazione Socio sanitaria, ASL Caserta, Italija) Prof. dr. RIMANTAS STUKAS(Vilniaus universitetas) Prof. KATARZYNA SZCERBINSKA (Jogailos universiteto Medicinos kolegijos Visuomenės sveikatos institutas, Lenkija) Doc. dr. RITOLDAS ŠUKYS (Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Prof. dr. GENUTĖ ŠURKIENĖ (Vilniaus universitetas) Prof. dr. JANINA TUTKUVIENĖ(Vilniaus universitetas) Prof. habil. dr. KONSTANTINAS VALUCKAS (Vilniaus universiteto Onkologijos institutas) Prof. VILMA ŽYDŽIŪNAITĖ (Vytauto Didžiojo universitetas) Dr. DŽEK WILLKE (Tarptautinės gyvybės teisės federacijos prezidentas, JAV)

TARPTAUTINĖ REDAKCINĖ KOLEGIJA

REDAKCINĖS KOLEGIJOS PIRMININKAS Prof. habil. dr. ALGIRDAS JUO ZU LY NAS (Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras,

Vilniaus universitetas)

4

Editor–in–Chief ZENONAS TARTILAS

Deputy Editor ZENONAS GLAVECKAS

Doctor ConsultantJANINA IRENA TARTILIENĖ

FinancierRITA KASPERAVIČIENĖ

Editorial office: Ž. Liauksmino 5

LT–01101 VILNIUS, Lithuania

Fax: +370 5 261 25 29

E–mail: [email protected]

Dr Habil VIDMANTAS ALEKNA (State Research Insti-tute Centre for Innovative Medicine, Lithuania) Prof. Dr Habil ARVYDAS AMBROZAITIS (Vilnius University, Lithuania) Prof. Dr Habil VYTAUTAS BASYS (The Lithuanian Academy of Sciences)Prof. MAURO COZZOLINO (Departamento di Scienze dell‘ educazione, Universita di Salerno, Italy) Prof. Prof. Dr Habil JANINA DIDŽIAPETRIENĖ (Institute of Oncology, Vilnius University, Lithuania) Prof. Dr Habil AUDRONĖ DUMČIENĖ (Lithuanian Academy of Physical Education) Doc. Dr KONSTANTINAS ROMUALDAS DOBROVOLSKIS (Lithuanian Red Cross) Prof. Dr Habil VILIUS GRABAUSKAS (Lithuanian University of Health Sciences) Prof. Dr Habil KONSTANCIJA JANKAUSKIENĖ (Lithuanian University of Health Sciences) Prof. Dr Habil VINSAS JANUŠONIS (Klaipeda University Hospital, Lithuania) Prof. JAN JASZCZANIN (Szczecin University, Poland)Dr Habil JONAS KAIRYS(Vilnius University, Lithuania) Prof. Dr Habil ZITA KUČINSKIENĖ(Vilnius University, Lithuania) Prof. Dr Habil LEONAS LAIMUTIS MAČIŪNAS (World Catholic Physician Federation of European Associations) Dr. ALDONA MIKALIŪKŠTIENĖ(Vilnius University, Lithuania)Dr. LAURA NARKAUSKAITĖ (Institute of Hygiene, Lithuania) Prof. Dr Habil ANTANAS NORKUS (Lithuanian University of Health Sciences)Prof. BIRUTĖ OBELENIENĖ (Vytautas Magnus University, Lithuania) Prof. RALF RISSE (Factum Chaloupa, Austria)

CHAIRMAN OF EDITORIAL BOARDProf. Dr Habil ALGIRDAS JUOZULYNAS (State Research Institute Centre for Innovative Medicine, Lithuania,

Vilnius University, Lithuania)INTERNATIONAL EDITORIAL BOARD

Doc. Dr ROBERTAS PETKEVIČIUS (World Health Organization, Lithuania) Prof. JAN POKORSKI (Jagiellonian University, Poland) Prof. Dr JONAS PRAPIESTIS (Vilnius University, Lithuania)Prof. Dr Habil ALINA PŪRIENĖ(Vilnius University, Lithuania)Prof. Dr ARTŪRAS RAZBADAUSKAS (Klaipeda Universitety, Lithuania) Doc. Dr LAIMUTĖ SAMSONIENĖ (Vilnius University, Lithuania) Doc. Dr JONAS SĄLYGA (Klaipeda University, Lithuania)Dr. DANIELIUS SERAPINAS (Mykolas Romeris University, Lithuania; Lithuanian Association of the World Federation of Doc-tors Who Respect Human Life)Dr. ZUZANA SIMONOVA (Comitato Permanente Studi Ricerca Scientifica e Pro-grammazione Socio sanitaria, ASL Caserta, Italy) Prof. Dr Habil RIMANTAS STUKAS (Vilnius University, Lithuania) Prof. KATARZYNA SZCERBINSKA (Institute of Public Health, Jagiellonian University Medi-cal College, Poland) Doc. Dr RITOLDAS ŠUKYS (Vilnius Gediminas Technical University, Lithuania) Prof. Dr GENUTĖ ŠURKIENĖ (Vilnius University, Lithuania) Prof. Dr Habil JANINA TUTKUVIENĖ(Vilnius University, Lithuania) Prof. Dr Habil KONSTANTINAS VALUCKAS (Institute of Oncology of Vilnius University, Lithuania) Dr. JACK. C. WILLKE (President of the International Right To Life Federation, USA) Prof. VILMA ŽYDŽIŪNAITĖ (Vytautas Magnus University, Lithuania)

5

Raktažodžiai: reabilitacija, vaikų neurologinės ligos, efek-tyvumas.

SantraukaSiekiant įvertinti reabilitacijos paslaugų organi-zavimo ypatumus Vilniaus universitetinės ligoni-nės Santariškių klinikų filialuose Vaikų ligoninėje (VUVL) ir Druskininkų „Saulutėje“ vaikams su neurologinio profilio ligomis buvo retrospektyviai analizuotas 101 ligonis (37 VUVL, 64 Druskinin-kų „Saulutėje“). VUVL buvo taikoma ambulatorinė reabilitacija, vidutiniškai 15 dienų, o Druskininkų „Saulutėje“ buvo taikoma stacionarinė reabili-tacija, vidutiniškai 20 dienų. Abiejuose skyriuose buvo taikytos pasyvios ir aktyvios reabilitacijos priemonės ir vertinamas reabilitacijos efektyvumas. Reabilitacijos efektyvumas buvo vertinamas pagal Tinneti pusiausvyros ir eisenos testą, kalbos ir mo-torikos sutrikimo laipsnį (atsisėdimas, persikėlimas, lipimas laiptais ir kt.). Vaikams, sergantiems neu-rologinėmis ligomis, po kompleksinės reabilitaci-jos programos taikymo patikimai pagerėjo fizinė ir funkcinė būklė. Reabilitacijos efektyvumas VUVL ir Druskininkų „Saulutėje“ atitinka reikalavimus.

ĮVADASNeurologiniai sutrikimai sudaro didelę dalį ir turi įtakos

sergamumui, mirtingumui, negaliai ir gyvenimo kokybei (1). Priklausomai nuo neurologinių pažeidimų, vaikai gali turėti judėjimo, kalbos, mąstymo, regėjimo ar klausos su-trikimų, todėl gydymui taikomi medikamentai, kinezitera-pija, logopedo terapija, psichoterapija, chirurgija (2). Vaikų reabilitacijai reikalinga kompleksinė reabilitacijos progra-ma pažeidimams ar negaliai, dėl fizinės, psichikos, suvo-kimo ar pažinimo sutrikimų, dėl prenatalinių, gimdymo ar postnatalinių priežasčių, mažinti (3). Siuntimo tvarka ir specialieji reikalavimai vaikams nustatyti 2008 m. sausio

VAIKŲ, SERGANČIŲ NEUROLOGINĖMIS LIGOMIS STACIONARINĖS IR AMBULATORINĖS

REABILITACIJOS EFEKTYVUMAS ALVYDAS JUOCEVIČIUS1, JUOZAS RAISTENSKIS1,2, KRISTINA ZALUMSKYTĖ1,

JOLITA MOLYTĖ1, ALGIRDAS VALIULIS1

1Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedra, 2Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Vaikų ligoninės Vaikų fizinės medicinos ir

reabilitacijos centras

17 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-50 “Dėl medicininės reabilitacijos ir sanato-rinio (antirecidyvinio) gydymo organizavimo”.

Darbo tikslas: palyginti stacionarinės ir ambulatorinės reabilitacijos paslaugų organizavimo ypatumus Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų filialuose vai-kų ligoninėje (VUVL) ir Druskininkų „Saulutėje“ vaikams, sergantiems neurologinėmis ligomis.

TYRIMŲ OBJEKTAS IR METODAIRetrospektyviai buvo apžvelgtas 101 ligonis iki 18

metų amžiaus, sirgęs neurologinėmis ligomis. Buvo lygi-nami du skyriai: VUL SK filialai Vaikų ligoninė ir Drus-kininkų „Saulutė“, teikiantys ambulatorinės ir stacionari-nės reabilitacijos paslaugas vaikams 2011 metais birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais. VUVL buvo analizuojami 37 neurologinio profilio ligonių duomenys. Pacientų pa-siskirstymas pagal lytį: 15 (40,5%) vyrai, 22 (59,5%) mo-terys; pasiskirstymas pagal amžių – jauniausiam 1 metai, vyriausiam 18 metų, amžiaus vidurkis 8,43 metai. Atitinka-mai per tą laikotarpį Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės filiale Druskininkų „Saulutėje“ buvo analizuojami 64 ne-urologinio profilio ligonių duomenys. Pacientų pasiskirs-tymas pagal lytį: 34 (53,1%) vyrai, 30 (46,9%) moterys; pasiskirstymas pagal amžių – jauniausiam 2 metai, vyriau-siam 15 metų, amžiaus vidurkis 6,56 metai.

Funkcinė ir fizinė būklė buvo vertinama ligoniui atvy-kus į skyrių ir reabilitacijos ciklo pabaigoje. Vertinome pa-gal Tinneti pusiausvyros ir eisenos testą, kalbos sutrikimo laipsnį , motorikos sutrikimo laipsnį (pasivertimas, atsisė-dimas, persikėlimas, stovėjimas, lipimas laiptais ir kt.).

REZULTATAIVUL Santariškių klinikų Vaikų ligoninėje neurologi-

niams pacientams buvo taikoma ambulatorinė reabilitacija, kuri truko vidutiniškai 15 dienų, o Druskininkų „Saulutėje“ neurologinio profilio pacientams buvo taikomas stacionari-

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Alvydas Juocevičius, el. p. [email protected]

REABILITACIJA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI2012, Volume 22, Number 3, p. 5-7

6

nės reabilitacijos paslaugos, vidutiniškai 20 dienų.Abiejuose skyriuose buvo taikytos aktyvios (kinezi-

terapija salėje, ergoterapija, kalbos pratybos) ir pasyvios (fizioterapija, masažas, psichologo ir socialinio darbuotojo konsultacijos) reabilitacijos priemonės. Druskininkų „Sau-lutėje“ dar buvo taikyta kineziterapija baseine, hidroterapi-ja ir sensomotorinės pratybos (1 paveikslas).

Ligoniams taikant reabilitacijos priemonių kompleksą statistiškai patikimai padidėjo Tinetti pusiausvyros testo rodiklis (vidutiniškai nuo 10,36 iki 12,76) VUVL ir atitin-kamai nuo 7,75 iki 10,94 Druskininkų „Saulutėje“. Tinetti eisenos testo rodiklis nuo 9,32 iki 10,77 VUVL ir atitinka-mai nuo 7,67 iki 9,83 Druskininkų „Saulutėje“ (1 lentelė).

Statistiškai patikimai pagerėjo kalbos skalės ir mobilu-mo (atsisėdimas, persikėlimas, lipimas laiptais) vertinimo rodikliai po kompleksinės reabilitacijos programos kurso tiek VUVL, tiek Druskininkų „Saulutėje“. Kai kurie gebė-jimai (atsistojimas, stovėjimas) statistiškai patikimai page-rėjo tik Druskininkų „Saulutėje“, o vertimasis - tik VUVL (2,3 lentelės).

REZULTATŲ APTARIMASVaikų neurologinių ligų reabilitacijoje taikoma kom-

pleksinė reabilitacijos priemonių programa, tai atsispindi daugelio autorių darbuose (2,3). Vienas iš pavyzdžių, kur aprašytas kompleksinės reabilitacijos efektyvumas apta-riamas retrospektyviame tyrime, kuriame apžvelgti 156 pacientai (amžiaus vidurkis 7,9 m.), sergantys epilepsija (pagrindinė diagnozė: cerebrinis paralyžius, įgimtos ano-malijos, protinis atsilikimas, autizmas). Neuromotorinė reabilitacija buvo teikiama 55% atvejų, psichomotorinė re-abilitacija - 34% ir logopedinė reabilitacija - 26%. Atsako dažnis buvo atitinkamai 58, 74, 90%. Geriausias atsakas buvo stebimas logopedinėje reabilitacijoje (4).

Kompleksinės reabilitacijos programos kursas efekty-vus gerinant mobilumą, kalbą, pusiausvyrą, eiseną, vai-kams, sergantiems neurologinėmis ligomis, tą patvirtina ir kiti autoriai, kurie tyrė 23 vaikus, sergančius Dauno sindro-mu ir pastebėjo, kad speciali pratimų programa (sudaryta iš pratimų apatinėms galūnėms ir pusiausvyrai) yra efektyvi raumenų jėgos didinimui ir pusiausvyros gerinimui (5).

Atsižvelgiant į tai, kad VUVL paslaugos buvo teikia-mos trumpesnį laiką, o gauti rezultatai ženkliai nesiskyrė, galima teigti, kad labiau individualizuota aktyvių reabilita-cijos priemonių programa VUVL buvo efektyvesnė. Tą tei-gia ir kiti autoriai: 38 vaikams, sergantiems cerebriniu pa-ralyžiumi, buvo taikyta individuali NDT/Bobath metodika, kita grupė vaikų gavo labiau tradicišką kineziterapiją. Gru-pių rezultatai vertinti GAS skale (abiejų grupių GAS skalės rezultatai viršijo 50 taškų). Taškų vidurkis gautas didesnis toje grupėje, kuriai buvo taikyta NDT terapija. Šioje gru-pėje viso gydymo sėkmė stebėta 76% visų atvejų, kai tuo tarpu tradicinės kineziterapijos grupėje - 67% atvejų (6).

VUVL “Saulutė“Vidurkis Standartinė

deviacijaVidurkis Standartinė

deviacijaTinetti Pusv Prieš

10,36* 4,829 7,75* 3,715

Tinetti Pusv Po 12,76* 4,594 10,94* 3,151Tinetti Eisena Prieš

9,32* 2,571 7,67* 3,367

Tinetti Eisena Po 10,77* 1,850 9,83* 2,588



deviacijaKalba prieš 39,21* 29,334 71,90* 23,524Kalba po 49,00* 30,430 74,59* 24,016



deviacijaVertimasis prieš1 1,293 ,693 1,09 ,062Vertimasis po1 1,133 ,341 1,06 ,042Atsisėdimas prieš1 1,423 ,765 1,173 ,070

Atsisėdimas po1 1,263 ,631 1,083 ,045Persikėlimas prieš1 1,733 1,048 1,333 ,086

Persikėlimas po1 1,533 ,973 1,133 ,048Stovėjimas prieš1 1,53 1,042 1,293 ,120Stovėjimas po1 1,47 ,937 1,183 ,078Laiptai prieš2 2,073 1,238 1,763 ,164Laiptai po2 1,743 1,059 1,413 ,113

00,20,40,60,8

11,21,41,61,8

Kinezit

erapij

a salėje

Kinezit

erapij

a bas

eine

Ergoter

apija

Masaž

as

Fizioter

apija

Hidrotera

pija

Kalbos

pratyb

os

Senso

motorin

ės pratyb

os

Socialin

is da

rbuotoj

as

Psicho

logas

VUVLSaulutė

1 paveikslas. Procedūrų skaičiaus/vienai dienai pasiskirstymas VUVL ir Druskininkų „Saulutėje“

* skirtumas tarp rodiklių statistiškai patikimas


2 lentelė. Kalbos vertinimo skalės rezultatų palyginimas VUVL ir Druskininkų Saulutėje atvykus į reabilitaciją ir išvykstant

1 lentelė. Tinetti pusiausvyros ir eisenos vertinimo skalių rezultatų palyginimas VUVL ir Druskininkų „Saulutėje“ atvykus į reabilitaciją ir išvykstant

3 lentelė. Mobilumo vertinimo rodiklių rezultatų palyginimas VUVL ir Druskininkų „Saulutėje“ atvykus į reabilitaciją ir išvykstant

1. Mobilumas: 1- savarankiškai; 2- su minimalia pagalba; 3- su vidutine pagalba, 4- su maksimalia pagalba.2. Lipimas laiptais: 1- savarankiškai pakaitiniu žingsniu; 2- savarankiš-kai pristatomuoju žingsniu; 3- su pagalbine priemone pakaitiniu žingsniu; 4- su pagalbine priemone pristatomuoju žingsniu.3. Skirtumas tarp rodiklių statistiškai patikimas.

7

IŠVADOS1. VUVL ir Druskininkų „Saulutėje“ vaikams, ser-

gantiems neurologinėmis ligomis, po kompleksinės reabi-litacijos programos taikymo statistiškai patikimai pagerėjo fizinė ir funkcinė būklė.

2. Pagal reabilitacijos efektyvumą VUVL ir Druski-ninkų „Saulutės“ teikiamos reabilitacijos paslaugos atitin-ka reikalavimus.

Literatūra1. Sunil Kumar Raina, Sushil Razdan and Renu Nanda. Preva-

lence of neurological disorders in children less than 10 years of age in RS Pura town of Jammu and Kashmir. Journal of Pediatric Neurosciencies. Jul-Dec, 2011; 6(2): 103–105.

2. Deborah Hirtz, David Thurman, Katrina Gwinn-Hardy, Maha Mohamed, Asish Chaudhuri, and R. Zalutsky; „Neurology“; How Com-mon are the „Common“ Neurological Disorders; 2007; January 30.

3. Kerem Günel M. Rehabilitation of children with cerebral palsy from a physiotherapist‘s perspective. Acta Orthop Traumatol Turc. Mar-Apr, 2009; 43(2):173-80.

4. Matteo Chiappedia, Ettore Beghic, Oreste Ferrari-Ginevrae, Alessandro Ghezzof, Emanuela Maggionid, Flavia Mattanac, Patrizia Speltag, Maria Chiara Stefaninih, Paolo Bisernia, Pietro Tonalii. Respon-se to rehabilitation of children and adolescents with epilepsy.Epilepsy & Behavior. Volume 20, Issue 1, January 2011; 79–82.

5. Sukriti Gupta, Bhamini krishna Rao, Kumaran SD. Effect of strength and balance training in children with Down’s syndrome: a rando-mized controlled Arial. 2010.

6. K. Desloovere, J. De Cat, G. Molenaers, I. Franki, E. Himpens, H. Van Waelvelde,K. Fagard, C. Van den Broeck. The effect of different physiotherapy interventions in post-BTX-A treatment of children with ce-rebral palsy, 2011.

REHABILITATION ORGANIZATION SPECIFICS FOR CHILDREN WITH NEUROLOGICAL DISEASES IN INPATIENT AND OUTPATIENT REHABILITATION DEPARTMENTS

Alvydas Juocevičius, Juozas Raistenskis, Kristina Zalumskytė,Jolita Molytė, Algirdas ValiulisSummaryKey words: rehabilitation, children neurological diseases, efficiency.In order to assess rehabilitation organization specifics at Vilnius Uni-

versity Hospital departments: in Children‘s Hospital (CH) and in Saulutė of Druskininkai, for children with neurological diseases were retrospecti-vely analyzed 101 patients (37 in CH, 64 in Saulutė ). In CH in the out-patient rehabilitation were observed 37 patients , for an average of 15 days, in Saulutė were observed 64 patients, for an average of 20 days. In both departments were used passive and active rehabilitation methods. Rehabilitation efficiency was evaluated by appropriate methods: Tinneti scale assessment, speech scale assessment, mobility assessment - sitting, moving, climbing stairs. Statistically significantly changes in physical and functional patients status were observed after comprehensive rehabilita-tion program for children with neurological diseases. Saulutė of Druski-ninkai and CH are working properly and effectively in accordance with the provided variety and amount of rehabilitation procedures.

Correspondence to: [email protected]

Gauta 2012-04-28

8

Raktažodžiai: reabilitacija,vaikų judėjimo-atramos sistev-mos ligos, efektyvumas.

SantraukaSiekiant įvertinti reabilitacijos paslaugų organizavi-mo ypatumus Vilniaus universitetinės ligoninės San-tariškių klinikų filialuose Vaikų ligoninėje (VUVL) ir Druskininkų „Saulutėje“ vaikams su judėjimo-atramos sistemos ligomis buvo retrospektyviai analizuoti 106 ligoniai (41 VUVL, 65 Druskininkų „Saulutėje“). VUVL buvo taikoma ambulatorinė reabilitacija vidutiniškai 15,71 dienų, Druskininkų „Saulutėje“ buvo taikomas stacionarinės reabilita-cijos paslaugos, vidutiniškai 20,11 dienų. Abiejuo-se skyriuose buvo taikytos pasyvios ir aktyvios re-abilitacijos priemonės ir vertinamas reabilitacijos efektyvumas atitinkamais metodais: dinamometrija, funkciniu Keitel testu, skausmas - pagal skausmo analogijos skalę (SAS), nugaros ir pilvo raumenų ištvermės testais, paslankumo matavimais, motori-nių įgūdžių skale. Vaikams, sergantiems judėjimo-atramos sistemos ligomis, statistiškai patikimai pagerėjo fizinė ir funkcinė būklė po kompleksinės reabilitacijos programos taikymo. Pagal suteiktų procedūrų kiekį ir gautus reabilitacijos rezultatus VUVL ir Druskininkų „Saulutės“ paslaugos pakan-kamai efektyvios.

ĮVADASJudėjimo-atramos sistemos ligos yra viena iš didžiau-

sių visuomenės sveikatos problemų dėl didelio sergamumo ir išlaidų. Vaikai ir paaugliai priklauso rizikos grupei (1). Vaikai, turintys fizinę negalią (pvz., motorinės kontrolės sutrikimus, raumenų tonuso ar pusiausvyros sutrikimus) susiduria su dideliais sunkumais dalyvaujant fizinėje vei-kloje- žaidžiant fizinius žaidimus ir leidžiant laisvalaikį

VAIKŲ, SERGANČIŲ JUDĖJIMO-ATRAMOS SISTEMOS LIGOMIS, STACIONARINĖS IR AMBULATORINĖS

REABILITACIJOS PASLAUGŲ ORGANIZAVIMO YPATUMAI

ALVYDAS JUOCEVIČIUS1, JUOZAS RAISTENSKIS1,2, KRISTINA ZALUMSKYTĖ1, JOLITA MOLYTĖ1, ALGIRDAS VALIULIS1

1Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedra, 2Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Vaikų ligoninės Vaikų fizinės medicinos ir

reabilitacijos centras(2). Siekiant išsaugoti pakankamą mobilumą, kasdieninį aktyvumą būtina taikyti kompleksinę reabilitacijos progra-mą (3). Išanalizavus Lietuvos vaikų sergamumo rodiklius, galima teigti, kad per metus vaikų medicininės reabilitaci-jos paslaugos reikalingos 25 tūkstančiams vaikų. Iš jų 72% vaikų indikuotina stacionarinės medicininės reabilitacijos paslaugos dėl pagrįstų priežasčių: įgimtos nervų, judėji-mo-atramos aparato, kvėpavimo bei kitų sistemų ydos, deformacijos, sunkios traumos, nulemiančios ryškius biop-sichosocialinių funkcijų sutrikimus – t.y. galimybę judėti, apsitarnauti, komunikuoti, orientuotis, priimti ar perduoti informaciją; apsunkintas ambulatorinės reabilitacijos pas-laugų prieinamumas vaikams dėl socialinių-ekonominių priežasčių (mažamečiai vaikai ambulatorinės reabilitacijos paslaugų gali atvykti tik lydimi tėvų, kurie dirba ir vaiko ambulatorinės reabilitacijos metu nedarbingumo lapas ne-išduodamas; tėvai neturi lėšų atvežti vaikus ambulatorinės reabilitacijos paslaugų) (4).

Darbo tikslas: palyginti stacionarinės ir ambulatorinės reabilitacijos paslaugų organizavimo ypatumus Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų filialuose Vai-kų ligoninėje (VUVL) ir Druskininkų „Saulutėje“ vaikams, sergantiems judėjimo-atramos sistemos ligomis.

TYRIMŲ OBJEKTAS IR METODAIRetrospektyviai buvo apžvelgti 106 ligoniai iki 18 metų

amžiaus, sirgę judėjimo-atramos sistemos ligomis. Buvo lyginami du skyriai: VUL SK filialai Vaikų ligoninė ir Druskininkų „Saulutė“, teikiantys ambulatorinės ir stacio-narinės reabilitacijos paslaugas vaikams 2011 metais bir-želio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Buvo analizuojamas judėjimo-atramos profilio 41 atvejis VUVL. Pacientų pa-siskirstymas pagal lytį: 15 (56,1%) vyrai, 18 (43,9%) mo-terys; pasiskirstymas pagal amžių – jauniausiam 2 metai, vyriausiam 18 metų, amžiaus vidurkis 13,66 metai. Atitin-kamai per tą laikotarpį Vilniaus universiteto vaikų ligoni-


REABILITACIJA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI

2012, Volume 22, Number 3, p. 8-10

9

nės filialo Druskininkų „Saulutėje“ buvo analizuojami 65 judėjimo-atramos profilio atvejai. Pacientų pasiskirstymas pagal lytį: 33 (50,8%) vyrai, 32 (46,2%) moterys; pasis-kirstymas pagal amžių – jauniausiam 4 metai, vyriausiam 18 metų, amžiaus vidurkis 14,49 metai.

Fizinę ir funkcinę būklę vertinome 2 kartus ligoniui atvykus į skyrių ir reabilitacijos ciklo pabaigoje, šiais me-todais: dinamometrija, funkciniu Keitel testu, skausmą- pagal skausmo analogijos skalę (SAS ), nugaros ir pilvo raumenų testais, sąnarių paslankumo matavimo rodikliais, motorinių įgūdžių skale.

REZULTATAIVilniaus universiteto Vaikų ligoninėje judėjimo-atra-

mos sutrikimus turintiems pacientams buvo taikoma am-bulatorinė reabilitacija, kuri truko mažiausiai 10 dienų, maksimalus dienų skaičius buvo 16, vidutiniškai dienų skaičius 15,71. Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės filialo Druskininkų „Saulutė“ judėjimo-atramos profilio pacien-

tams buvo taikomos stacionarinės reabilitacijos paslaugos. Reabilitacijos periodo trukmė - 20 dienų.

Abiejuose skyriuose buvo taikytos aktyvios (kinezitera-pija salėje, ergoterapija) ir pasyvios (fizioterapija, masažas, psichologo konsultacijos ir socialinio darbuotojo konsul-tacijos) reabilitacijos priemonės. VUVL dar buvo taikyta kineziterapija baseine, hidroterapija (1 paveikslas).

Tirtuose skyriuose buvo vertinami skirtingi funkcinės būklės rodikliai. Statistiškai patikimai ligoniams taikant re-abilitacinį gydymą padidėjo Keitelio indekso vertinimo ro-diklis vidutiniškai nuo 33,38 iki 40,77, skausmo vertinimo rodiklis pagal SAS sumažėjo nuo 4,17 iki 1,52 VUVL (1 lentelė). Druskininkų „Saulutėje“ buvo stebėti statistiškai patikimi skirtumai vertinant motorinius įgūdžius (2 lente-lė). Taip pat statistiškai patikimai tiek VUVL, tiek Drus-kininkų „Saulutėje“ pagerėjo dinamometrijos, nugaros ir pilvo raumenų ištvermės vertinimo rodikliai po komplek-sinės reabilitacijos programos, o Druskininkų „Saulutėje“ dar ir paslankumo į priekį vertinimo rodikliai (3,4 lentelė).

Vidurkis Standartinė deviacija

Keitel atvykus 33,38* 9,126Keitel išvykstant 40,77* 6,269Skausmas atvykus

4,17* 1,435

Skausmas išvykstant

1,52* 1,951

Vidurkis Standartinė deviacija

Motoriniai įgūdžiai dešinėje atvykus

65,80* 17,249

Motoriniai įgūdžiai dešinėje išvykstant

69,00* 17,301

Motoriniai įgūdžiai kairėje atvykus

53,40* 13,713

Motoriniai igūdžiai kairėje išvykstant

56,90* 14,035



deviacijaDinamometrija dešinė atvykus

13,360 4,8629 23,047* 9,9874

Dinamometrija dešinė išvykstant

15,800 6,8062 26,094* 10,0044

Dinamometrija kairė atvykus

14,300* 7,4632 21,703* 9,9668

Dinamometrija kairė išvykstant

16,400* 8,8699 24,281* 10,7200



deviacijaPilvo raumenų statinė ištvermė atvykus

40,46* 34,630 52,91* 5,717

Pilvo raumenų statinė ištvermė išvykstant

61,38* 44,720 82,65* 7,975

Nugaros raumenų statinė ištvermė atvykus

41,31* 29,253 69,74* 8,020

Nugaros raumenų statinė ištvermė išvykstant

61,54* 40,685 101,03* 8,950

Paslankumas pirmyn atvykus

20,29 20,934 17,57* 2,369

Paslankumas pirmyn išvykstant

19,29 23,775 12,25* 2,500

Paslankumas atgal atvykus

11,57 12,778 33,11 3,733

Paslankumas atgal išvykstant

13,00 12,234 31,61 3,307

Paslankumas į dešinę atvykus

18,86 11,393 30,83 1,965

Paslankumas į dešinę išvykstant

22,71 11,912 30,44 1,648

Paslankumas į kairę atvykus

20,14 10,590 30,63 1,952

Paslankumas į kairę išvykstant

22,43 10,768 30,84 1,561

00,5

11,5

22,5

33,5

4

Kinezit

erapij

a salėje

Kinezit

erapij

a vand

enyje

Ergoter

apija

Masaž

as

Fizioter

apija

Hidrotera

pija

Socialin

io darb.

Psicho

logo k-

cija

VUVLSaulutė

1 paveikslas. Procedūrų skaičiaus/vienai dienai pasiskirstymas VUVL ir Druskininkų „Saulutėje“





1 lentelė. Funkcinio Keitelio indekso ir skausmo pagal SAS vertinimo rodiklių pokytis po reabilitacijos kurso VUVL

2 lentelė. Motorinių igūdžių vertinimo rodiklių pokytis Druskininkų Saulutėje taikant reabilitacijos programą

3 lentelė. Dinamometrijos (kg) rodiklių pokytis taikant reabilitacines priemones VUVL ir Druskininkų "Saulutėje"

4 lentelė. Nugaros bei pilvo raumenų ištvermės (s), paslankumo (cm) rodiklių pokytis taikant reabilitacines priemones VUVL ir Druskinin-kų “Saulutėje”

10

REZULTATŲ APTARIMASVUVL ir Druskininkų „Saulutėje“ vaikams, sergan-

tiems judėjimo-atramos sistemos ligomis, naudojamas pla-tus reabilitacijos priemonių kompleksas. Santykinė aktyvių reabilitacijos priemonių ( kineziterapijos, kineziterapijos vandenyje, ergoterapijos) dalis VUVL yra šiek tiek didesnė nei Druskininkų „Saulutėje“. Aktyvių reabilitacijos prie-monių taikymą akcentuoja ir kiti autoriai, apžvalgoje, ku-rioje supažindina pediatrus-reumatologus su fiziniais pra-timais, apibūdina potencialius pratimų privalumus sergant pediatrinėmis reumatologinėmis ligomis, akcentuoja tiek mokslinę, tiek klinikinę šios perspektyvos pusę (5).

Kompleksinės reabilitacijos programos kursas efekty-vus didinant raumenų jėgą, ištvermę, paslankumą, gerinant motorinius įgūdžius vaikams, sergantiems judėjimo-atra-mos sistemos ligomis. Efektas stebimas taip pat ir skaus-mo mažinimui, tą patvirtina ir kiti autoriai, kurie apžvelgia atramos-judėjimo aparato skausmo vaikystėje epidemiolo-giją, atkreipia dėmesį į esamas skausmo etiologijas, apta-ria chroninio skausmo poveikį, klinikinius požymius ir jų diagnozavimą bei gydymą, taip pat pristato reabilitacijos procedūras, skirtas chroninio skausmo gydymui bei reko-mendacijas (6).

IŠVADOS1. VUVL ir Druskininkų „Saulutėje“ po kompleksi-

nės reabilitacijos kurso reikšmingai pagerėjo vaikų su ju-dėjimo-atramos profilio ligomis fizinė ir funkcinė būklė.

2. Pagal suteiktų procedūrų kiekį ir gautus reabilita-cijos rezultatus VUVL ir Druskininkų „Saulutės“ teikia-mos paslaugos buvo pakankamai efektyvios.

Literatūra1. Michael J, Defranco, Rebecca Carl, Ryan C Goodwin, John

A. Bergfeld, Joseph P Iannotti. Musculoskeletal disease in children and teenagers: Addressing an emerging epidemic. The Journal of Musculoske-letal Medicine. 2009; 2(26).

2. Žymantaitė A., Juocevičius A. Tarptautinė ligų pasekmių kla-sifikacija sergančiųjų osteoartritu funkcinės būklės bei reabilitacijos efek-tyvumui įvertinti. Medicina. 2000; 36: 258-263.

3. Niina Kolehmainen, Jillian J Francis, Craig R Ramsay, Chris-tine Owen, Lorna McKee, Marjolijn Ketelaar, and Peter Rosenbaum. Par-ticipation in physical play and leisure: developing a theory- and evidence-based intervention for children with motor impairments. 2011.

4. Lietuvos Respublikos Seimo sveikatos reikalų komitetas. Dėl vaikų reabilitacijos problemų Lietuvoje. Sprendimas Nr. 111-S-15 , Vilnius, 2010 m. gegužės 12 d.

5. Therapeutic effects of exercise training in patients with pedia-tric rheumatic diseases . Rev Bras Reumatol. 2011 Nov;51(5):490-6.

6. Chronic musculoskeletal pain in children: assessment and ma-nagement. Rheumatology, 2009;48:466–474.

REHABILITATION ORGANIZATION SPECIFICS FOR CHILDRENWITH MUSCULOSKELETAL DISEASES IN INPATIENT AND OUTPATIENT REHABILITATION DEPARTMENTSAlvydas Juocevičius, Juozas Raistenskis, Kristina Zalumskytė, Jolita Molytė, Algirdas ValiulisSummaryKey words: rehabilitation, children musculoskeletal diseases, effici-

ency.In order to assess rehabilitation organization specifics at Vilnius Uni-

versity Hospital departments: in Children‘s Hospital (CH) and in “Sau-lutė” of Druskininkai, for children with musculoskeletal diseases were retrospectively analyzed 106 patients (41 in CH, 65 in “Saulutė”). an ave-rage of 20 days. In both departments were used passive and active reha-bilitation methods. Rehabilitation efficiency was evaluated by appropriate methods: dynamometry, Keitel index, pain assessment by Pain Scale, back and abdominal endurance assessment, flexibility assement, motor skills assessment. Statistically significantly changes in physical and functional patients status were observed after comprehensive rehabilitation program for children with musculoskeletal diseases. “Saulutė” of Druskininkai and CH are working properly and effectively in accordance with the pro-vided variety and amount of procedures.


Gauta 2012-04-28

11

Raktažodžiai: vaikai, nugaros skausmai, fizinis išsivysty-mas, raumenų ištvermė, laikysena, pusiausvyra.

SantraukaNugaros skausmai (NS) yra aktuali problema šių dienų medicinoje. Per gyvenimą juos patiria iki 80% suaugusių žmonių. NS dažniausiai atsiranda mokykliniame amžiuje, o iki 18 metų pasiekia suau-gusių paplitimo rodiklius. Nugaros skausmai patirti vaikystėje padidina suaugusių NS riziką.Darbo tikslas buvo įvertinti nugaros skausmų pa-plitimą tarp Lietuvos vaikų bei nustatyti nugaros skausmų sąsajas su vaikų fizinio išsivystymo rodi-kliais.Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo 103 vaikai (54 mergaitės ir 49 berniukai), nuo 7 iki 17 metų (vi-durkis (± standartinis nuokrypis) – 12,78±2,58 m.). Tirti vaikai atsakė į klausimą dėl patirtų NS. Ver-tinti antropometriniai duomenys, liemens raumenų ištvermė, laikysena, pusiausvyra.Rezultatai. Nugaros skausmų paplitimas buvo dide-lis – 62,1%. Su amžiumi daugėja NS patyrusių vai-kų: tarp 7-11 metų vaikų NS patyrė 41,9%, 12-14 m.- 62,8%, 15-17 m.- 85,7% (χ2=12,06, p=0,002). Kūno masės indeksas (KMI) svyravo nuo 12,65 kg/m2 iki 30,53 kg/m2, vidurkis 19,57±3,40 kg/m2. Pa-tyrusių NS vaikų ūgis, svoris ir KMI buvo didesnis nei NS nepatyrusių, tačiau, atmetus amžiaus įtaką, ryšio tarp NS ir ūgio, svorio bei KMI neliko. Ver-tinant svorio ir ūgio santykį pagal procentilių me-todą patikimo ryšio su nugaros skausmais taip pat nerasta. Liemens raumenų ištvermė: pilvo lenkėjų – 54,92±51,83 s, nugaros tiesėjų – 77,49±39,91 s, dešinio šono raumenų – 34,85±18,91 s, kairio šono – 36,04±21,46 s, santykis tarp lenkėjų ir tiesėjų – 0,74±0,51, santykis tarp dešinio arba kairio šono ir nugaros tiesėjų – 0,52±0,33, santykis tarp dešinio ir kairio šonų – 1,20±1,05. Amžius teigiamai veikė visų keturių raumenų grupių ištvermę. Tarp berniu-kų buvo didesnė šoninių raumenų ištvermė. Atlikus

VAIKŲ NUGAROS SKAUSMŲ IR FIZINIO IŠSIVYSTYMO SĄSAJOS

JUOZAS RAISTENSKIS1,2, ROMUALDAS SINKEVIČIUS2, LINA VARNIENĖ1,2, JUDITA DOVEIKIENĖ2

1Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedra,2Vaikų ligoninė, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialas

regresinę analizę ir atmetus amžiaus įtaką, gauta, kad liemens raumenų ištvermė neturi patikimos įta-kos NS atsiradimui. Vaikų laikysenos įvertinimai svyravo nuo 22 iki 48 balų, vidurkis 39,79±5,22 balo. Blogą laikyseną turėjo 3 (2,9%) vaikai, pa-tenkinamą – 39 (37,9%), gerą – 45 (43,7%), puikią – tik 16 (15,5%) vaikų. Laikysenai teigiamos įtakos turėjo visų keturių liemens raumenų grupių didesnė ištvermė. Vaikų laikysena neturėjo įtakos nugaros skausmams. „Flamingo“ testo metu pusiausvyrai išlaikyti vaikams reikėjo nuo 1 iki 16 bandymų, vidutiniškai 5,48±4,63 bandymo. Geresne pusiaus-vyra pasižymėjo vaikai turintys didesnę liemens raumenų ištvermę. Ryšio tarp pusiausvyros ir NS neradome.Išvados. Nugaros skausmus vaikystės laikotarpiu patiria dauguma vaikų, paplitimas didėja su am-žiumi. Liemens raumenų grupių ištvermės santykiai skiriasi nuo rekomenduojamų. Daugiau negu treč-dalio vaikų laikysena yra patenkinama arba bloga. Didžiausią susirūpinimą kelia pečių juostos bei kaklo ir viršutinės stuburo dalies segmentai. Lai-kysena tiesiogiai priklauso nuo liemens raumenų ištvermės. Tirtų vaikų pusiausvyra vertinama 7,29 balo iš dešimties. Pusiausvyra tiesiogiai priklauso nuo liemens raumenų ištvermės. Antropometriniai duomenys, liemens raumenų ištvermė, laikysena ir pusiausvyra neturi įtakos nugaros skausmų papliti-mui vaikų amžiuje.

ĮVADASNugaros skausmai (NS) yra aktuali problema šių dienų

medicinoje. Per gyvenimą juos patiria nuo 54% iki 80% su-augusių žmonių. Tai yra viena dažniausių priežasčių kreip-tis į gydytojus, o išlaidos gydymui yra 60% didesnės nei NS nepatiriančių asmenų (1). Pastaruoju metu daugelio autorių tyrimai patvirtina, kad ir vaikų amžiuje nugaros skausmų paplitimas taip pat yra didelis. Iki 18 metų NS patiria nuo 4,7% iki 74,4% vaikų (2). NS dažniausiai atsiranda anks-tyvame mokykliniame amžiuje, vėliau su amžiumi nuose-

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Romualdas Sinkevičius, el. p. [email protected]

REABILITACIJA


12

kliai daugėja vaikų patyrusių NS. Ilgalaikio stebėjimo metu gauta, kad 9 metų amžiuje NS buvo patyrę 33% vaikų, 13 metų – 28%, 15 metų – 48% (3). Paprastai vaikų nugaros skausmai nebūna stiprūs ir praeina be gydymo. T. Sato su bendraautoriais (2008) atlikto tyrimo metu nustatyta, kad 81,9% vaikų su NS nepatiria jokių apribojimų savo veiklo-je, ir tik 4,2% turėjo praleisti pamokas dėl NS (4). Tačiau vaikystėje patirti NS yra linkę kartotis (nuo 1/3 iki 60,5%) bei tapti lėtiniais (11,3%), taip pat tai yra vienas svarbiau-sių rizikos veiksnių NS atsirasti suaugus (2-6). Todėl norint suprasti suaugusių NS paplitimą ir priežastis yra svarbu nu-statyti faktorius, kurie lemia nugaros skausmų atsiradimą ir progresavimą vaikų amžiuje. Nors atliekama daug tyrimų, išlieka neaiškūs NS atsiradimo patofiziologiniai mechaniz-mai (7). Daug dėmesio skiriama vaikų antropometriniams, fizinio išsivystymo rodikliams. Atliktų tyrimų rezultatai dėl lyties, ūgio, svorio, KMI, liemens raumenų ištvermės, laikysenos ir pusiausvyros įtakos nugaros skausmams nėra vienareikšmiai (2-14). Dauguma autorių rekomenduoja to-liau tęsti tyrimus vaikų nugaros skausmus veikiančių fak-torių nustatymui bei patvirtinimui.

Darbo tikslas: įvertinti nugaros skausmų paplitimą tarp Lietuvos vaikų bei nustatyti nugaros skausmų sąsajas su vaikų fizinio išsivystymo rodikliais.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAIAtliktas momentinis tyrimas 2011 m. gruodžio 1-22 d.

sveikatingumo ir sporto klubuose Vilniuje. Tikslinę popu-liaciją sudarė 103 Vilniaus miesto moksleiviai: 54 (52,4%) mergaitės ir 49 berniukai (47,6%). Tiriamųjų amžius svy-ravo nuo 7 iki 17 metų, amžiaus vidurkis 12,78±2,58 m.

Apklausos metu buvo užduodamas klausimas dėl patir-tų nugaros skausmų.

Fizinio išsivystymo įvertinimui buvo naudojamas ūgio ir svorio matavimas. Kūno svorio vertinimo objektyvumas buvo nustatytas remiantis apskaičiuotu kūno masės indek-su (svoris(kg)/ūgis(m)²) ir jį lyginant su literatūroje patei-kiamais populiacijos rodikliais (15).

Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės vertini-mas (16). Tyrimo metu buvo vertinama nugaros, pilvo, dešinės bei kairės pusės liemens raumenų statinė ištver-mė sekundėmis (s). Apskaičiuoti santykiai tarp: 1) pil-vo ir nugaros raumenų statinės ištvermės; 2) dešinės ir kairės liemens pusės raumenų statinės ištvermės; 3) de-šinės (ar kairės) liemens pusės raumenų statinės ištver-mės santykis su nugaros raumenų statine ištverme. Kuo santykis tarp pilvo ir nugaros bei dešinės ir kairės pusės liemens raumenų statinės ištvermės artimesnis vienetui, tuo didesnis liemens stabilumas. O dešinės (ar kairės) liemens pusės raumenų statinės ištvermės santykis su

nugaros raumenų ištverme neturi būti didesnis už 0,75.Laikysena buvo vertinama pagal vizualinę laikysenos

vertinimo sagitalioje ir frontalioje plokštumose metodiką pagal W.W.K. Hoeger (17). Atskirų kūno dalių padėtys ver-tinamos nuo 1 iki 5 balų: 5 – gerai, 3 – patenkinamai, 1 – blogai. Iš pradžių vertinamos atskiros kūno dalys: galva, pečiai, stuburas, dubuo, keliai, čiurnos frontalioje plokš-tumoje ir kaklo, viršutinės stuburo dalies, liemens, pilvo, apatinės stuburo dalies padėtys sagitalioje plokštumoje. Surinkus 45 ir daugiau balų, laikysena vertinama puikiai, jei 40–44 – gera laikysena, jei 30–39 – vidutiniška laiky-sena, jei 20–29– patenkinama ir bloga laikysena, jei balų skaičius siekia 19 ir mažiau.

Pusiausvyra buvo vertinama „Flamingo“ testu (18). Vertinimui skaičiuojama, kiek reikėjo bandymų tiriamajam išlaikyti pusiausvyrą per 1 balansavimo minutę.

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS pro-graminę įrangą (16.0 versija).

REZULTATAINugaros skausmas. Nugaros skausmus yra patyrę

62,1% apklaustų vaikų. Mergaitės nugaros skausmą nuro-dė dažniau (67,9%) nei berniukai (57,1%), tačiau skirtumas nėra statistiškai patikimas (p=0,26). Su amžiumi daugėja nugaros skausmus patyrusių vaikų: tarp 7-11 metų vai-kų NS patyrė 41,9%, 12-14 m.- 62,8%, 15-17 m.- 85,7% (chi2=12,06, p=0,002).

Antropometriniai duomenys. Tirtų vaikų ūgis svyra-vo nuo 124 cm iki 193 cm, vidurkis 161,53±14,00 cm. Svoris buvo nuo 23 iki 89,5 kg, vidurkis 52,00±14,37 kg. KMI svyravo nuo 12,65 kg/m2 iki 30,53 kg/m2, vidurkis 19,57±3,40 kg/m2. Vertinant antropometrinius rodiklius pa-tikimo skirtumo tarp mergaičių ir berniukų nerasta. Patyru-sių NS vaikų ūgis (165,67±12,98 cm), svoris (55,48±12,67 kg) ir KMI (20,14±3,16 kg/m2) buvo didesnis nei nepatyru-sių (155,67±13,88 cm, p=0,001; 46,20±15,51 kg, p=0,001; 18,55±3,62 kg/m2, p=0,021), tačiau, atmetus amžiaus įta-ką, ryšio tarp NS ir ūgio, svorio bei KMI neliko. Kadangi KMI nėra tikslus rodiklis vaikų amžiuje, svorio priklauso-mybę nuo ūgio vertinome ir pagal procentilių metodą. La-bai mažo svorio (žemiau 3‰) buvo 3 (2,9%) vaikai, mažo svorio (nuo 3‰ iki 10‰) – 10 (9,7%), tarp 10‰ ir 25‰ – 14 (13,6%), tarp 25‰ ir 50‰ – 28 (27,2%), tarp 50‰ ir 75‰ – 21 (20,4%), tarp 75‰ ir 90‰ – 15 (14,6%), didelio svorio (90‰ – 97‰) – 9 (8,7%), labai didelio svorio (per 97‰) – 3 (2,9%). Tarp mažo ir labai mažo svorio vaikų NS patyrė 69,2%, tarp 10‰ ir 90‰ – 61,0%, per 90‰ – 66,7%. Vertinant svorio ir ūgio santykį pagal procentiles patikimo ryšio su nugaros skausmais nerasta.

Liemens raumenų ištvermė. Liemens stabilumui įver-

13

tinti matavome liemens raumenų ištvermę. Gauti rezul-tatai: pilvo lenkėjų ištvermė – 54,92±51,83 s, nugaros tiesėjų – 77,49±39,91 s, dešinio šono raumenų ištvermė – 34,85±18,91 s, kairio šono – 36,04±21,46 s, santykis tarp pilvo lenkėjų ir nugaros tiesėjų ištvermės – 0,74±0,51, santykis tarp dešinio šono raumenų ir nugaros tiesėjų iš-tvermės – 0,52±0,33, santykis tarp kairio šono raumenų ir nugaros tiesėjų ištvermės – 0,52±0,33, santykis tarp deši-nio ir kairio šonų raumenų ištvermės – 1,20±1,05. Amžius veikė visų keturių raumenų grupių ištvermę. Gautos tei-giamos amžiaus ir raumenų grupių ištvermės koreliacijos: pilvo lenkėjų – r=0,34, p<0,001, nugaros tiesėjų – r=0,21, p=0,031, dešinio šono – r=0,24, p=0,017, kairio šono – r=0,25, p=0,013. Raumenų grupių ištvermių santykiams amžius įtakos neturėjo (p>0,05). Berniukų raumenų ištver-mė buvo didesnė visose raumenų grupėse, patikimi skir-tumai gauti lyginant šoninių raumenų ištvermę bei kairio šono raumenų ir nugaros tiesėjų ištvermės santykį (1 len-telė). Rezultatai gauti vertinant liemens raumenų ištvermę ir nugaros skausmus pateikti 1 lentelėje. Tarp NS patyrusių vaikų visų liemens raumenų grupių ištvermė buvo didesnė (patikimas skirtumas gautas vertinant pilvo lenkėjų ištver-mę), o liemens raumenų grupių ištvermės santykiai (pilvo/nugaros, deš./kair. šonų) buvo artimesni pageidaujamiems rodikliams. Atlikus regresinę analizę ir atmetus amžiaus įtaką, gauta, kad liemens raumenų ištvermė neturi patiki-mos įtakos nugaros skausmų atsiradimui.

Laikysena. Vaikų laikysenos įvertinimai pagal Hoeger pasiūlytą metodiką svyravo nuo 22 iki 48 balų, vidurkis 39,79±5,22 balo. Nei vienas vaikas negavo maksimalaus įvertinimo (50 balų). Blogą laikyseną (20-29 balai) turė-jo 3 (2,9%) vaikai, patenkinamą – 39 (37,9%), gerą – 45 (43,7%), puikią – tik 16 (15,5%) vaikų. Amžius neturėjo įta-kos laikysenai. Mergaičių laikysenos vidutinis įvertinimas (38,96±5,54 balo) buvo žemesnis nei berniukų (40,69±4,74

balo). Laikysenos įvertinimo grupės pagal lytį pateiktos 1 paveiksle. Visi 3 blogos laikysenos atvejai buvo tarp mer-gaičių. Tačiau patikimo laikysenos sutrikimų skirtumo tarp lyčių nerasta. Laikysenai įtakos turėjo raumenų ištvermė – gautos teigiamos koreliacijos tarp laikysenos įvertinimo ir visų raumenų grupių ištvermės: pilvo lenkėjų – r=0,24, p=0,013, nugaros tiesėjų – r=0,22, p=0,023, dešinio šono – r=0,26, p=0,009, kairio šono – r=0,34, p<0,001. Bendras laikysenos įvertinimas tarp patyrusių NS (39,77±5,53 balo) ir nepatyrusių NS (39,79±4,79 balo) nesiskyrė, p=0,867.

Atskirų kūno segmentų įvertinimas pateikiamas 2 len-telėje. Atskiri kūno segmentai retai buvo vertinami blogai (1 balas) – 8 (7,8%) vaikams liemens ir apatinės stuburo dalies, 9 (8,7%) – kaklo ir viršutinės stuburo dalies. Dau-giausia gerų įvertinimų gauta kelių ir čiurnų segmente – 83 (80,6%) vaikams, kojų segmente – 75 (72,8%). Yra segmentų, kur geras įvertinimas buvo retas: pečių juostos – 24 (23,3%) vaikams, kaklo ir viršutinės stuburo dalies – 38 (36,9%). Vertinant atskirus segmentus, berniukų įver-tinimai buvo geresni visuose segmentuose, išskyrus kaklą ir viršutinę stuburo dalį. Kaip ir vertinant bendrą laikyse-ną, ryšio tarp atskirų kūno segmentų įvertinimo ir nugaros skausmų nerasta.

Pusiausvyra. Pusiausvyrai 1 minutę išlaikyti vaikams reikėjo nuo 1 iki 16 bandymų, vidutiniškai 5,48±4,63 ban-dymo. Dažniausiai užtekdavo 1-o bandymo pusiausvyrai išlaikyti – 28 vaikams. Pavertus rezultatus balais (koreguo-ti pagal amžių), gauti įvertinimai nuo 2 iki 10 balų, vidu-

Mergaitėsvidurkis±SD, s

Berniukaividurkis±SD, s

Patyrė NSvidurkis±SD, s

Nepatyrė NSvidurkis±SD, s

Pilvo lenkėjų ištvermė

47,98±40,90 62,57±61,22 35,66±23,88 67,03±60,11p=0,550 p=0,001*

Nugaros tiesėjų ištvermė

75,85±41,93 79,29±37,90 73,74±40,02 80,36±39,92p=0,665 p=0,420

D. šono raumenų ištvermė

30,83±17,20 39,20±19,87 34,08±16,14 35,38±20,58p=0,025* p=0,743

K. šono raumenų ištvermė

30,38±20,00 42,16±21,50 33,57±15,95 37,56±24,22p=0,005* p=0,321

Pilvo/nugaros santykis

0,72±0,47 0,77±0,55 0,58±0,43 0,84±0,53p=0,846 p=0,048*

D. šono/nugaros santykis

0,49±0,35 0,55±0,31 0,57±0,41 0,48±0,28p=0,131 p=0,040*

K. šono/nugaros santykis

0,46±0,20 0,60±0,34 0,56±0,37 0,50±0,31p=0,030* p=0,318

Deš./kair. šonų santykis

1,32±1,32 1,07±0,62 1,31±1,47 1,13±0,71p=0,148 p<0,001*

1 lentelė. Liemens raumenų ištvermės, lyties ir nugaros skausmų ry-šiai

15,5%

37,9%

2,9%

43,7%

13%

42,6%

5,6%

38,9%

18,4%

32,7%

0%

49%

0

510

15

20

2530

35

4045

50

Bloga Patenkinama Gera Puiki

Abi lytysMergaitėsBerniukai

1 pav. Bendras laikysenos įvertinimas.

2 lentelė. Atskirų kūno segmentų laikysenos įvertinimo rezultatai.

Segmentas 1 balas 3 balai 5 balaiGalva 2 (1,9%) 58 (56,3%) 43 (41,7%)Pečių juosta 5 (4,9%) 74 (71,8%) 24 (23,3%)Stuburas 2 (1,9%) 53 (51,5%) 48 (46,6%)Dubuo 1 (1,0 %) 47 (45,6%) 55 (53,4%)Keliai ir čiurnos 2 (1,9%) 18 (17,5%) 83 (80,6%)Kaklas ir viršutinė stuburo dalis 9 (8,7%) 56 (54,4%) 38 (36,9%)

Liemuo 8 (7,8%) 40 (38,8%) 55 (53,4%)Pilvas 5 (4,9%) 30 (29,1%) 68 (66,0%)Apatinė stuburo dalis 8 (7,8%) 33 (32,0%) 62 (60,2%)Kojos 4 (3,9%) 24 (23,3%) 75 (72,8%)

14

tiniškai 7,29±2,29 balo. Mergaičių pusiausvyra (4,89±4,26 bandymo, 7,58±2,09 balo) buvo geresnė nei berniukų (6,12±4,97 bandymo, 6,98±2,46 balo), tačiau skirtumas ne-buvo patikimas. Amžius, antropometriniai rodikliai taip pat neturėjo įtakos pusiausvyrai. Pusiausvyrai įtakos turėjo lie-mens raumenų ištvermė: pilvo lenkėjų (r=0,26, p=0,012), nugaros tiesėjų (r=0,33, p=0,001), dešinio šono raumenų (r=0,44, p<0,001), kairio šono raumenų (r=0,42, p<0,001). Liemens raumenų grupių ištvermės santykiai pusiausvyrai įtakos neturėjo. Taip pat nerasta ryšio tarp pusiausvyros ir laikysenos. Nugaros skausmus patyrusių vaikų pusiausvy-ros įvertinimas (5,24±4,42 bandymo arba 7,48±2,27 balo) buvo nežymiai geresnis nei NS nepatyrusių (6,00±4,99 bandymo arba 6,81±2,27 balo), tačiau skirtumas nėra sta-tistiškai patikimas.

REZULTATŲ APTARIMASTarp tirtų vaikų nustatėme didelį nugaros skausmų pa-

plitimą (62,1%). Su amžiumi didėja nugaros skausmų pa-plitimas, kas atitinka kitų autorių gaunamus duomenis (2-4, 6, 7). Šiame tyrime mergaitės (67,9%) dažniau nei berniu-kai (57,1%) patyrė NS, tačiau patikimo skirtumo tarp lyčių negavome nei lygindami visus tiriamuosius, nei atskirose amžiaus grupėse. Dauguma autorių randa didesnį nugaros skausmų paplitimą tarp mergaičių (4-6, 8-10). Kai kurie autoriai pateikia duomenis apie dažnesnius berniukų nuga-ros skausmus, dažniausiai jaunesniame amžiuje apatinėje nugaros dalyje (7). Įvertinus atskirų nugaros dalių skausmų paplitimą skirtingame amžiuje, gauta, kad 9 metų amžiuje berniukai dažniau nei mergaitės patiria nugaros apatinės dalies skausmus (7% ir 2%), tačiau 15 metų amžiuje jau mergaitės dažniau nei berniukai patiria nugaros skausmus tiek vertinant bendrai (54% ir 39%), tiek atskirose nugaros srityse (3).

Atliktame tyrime neradome ryšio tarp antropometrinių rodiklių ir nugaros skausmų (atmetus amžiaus įtaką). Mūsų gauti rezultatai sutampa su kitų autorių rezultatais (6, 11, 12). Dalis autorių randa didesnio ūgio, svorio (7, 9) arba didesnio KMI (8, 13) neigiamą įtaką nugaros skausmams vaikystėje. Tačiau atliktame prospektyviniame tyrime gauta, kad viršsvoris paauglystėje neturėjo įtakos nugaros skausmų atsiradimui suaugus (13).

Liemens raumenų ištvermė yra vienas iš dažnai tiriamų faktorių, galinčių turėti įtakos nugaros skausmams. Daž-niausiai tiriama liemens tiesėjų ir/arba lenkėjų ištvermė. Literatūros duomenimis, liemens tiesėjų rodikliai gauna-mi panašūs arba didesni, mergaičių ištvermė didesnė nei berniukų: 84,2±60,5 s ir 77,8±60,1 (5), 148,9±66,9 s ir 147,9±57,3 s (9), 1,4±1,1 min. ir 1,3±1,0 min. (10). Lie-mens lenkėjų ištvermė paprastai testuojama skaičiuojant

atsilenkimų kiekį per 30-60 s. Literatūros duomenimis, berniukų liemens lenkėjų ištvermė yra didesnė nei mergai-čių (5, 14, 19). Dažniausiai randama, kad didesnė liemens tiesėjų ištvermė sumažina nugaros skausmų riziką (9, 10). Kiti autoriai nustatė, kad berniukų liemens tiesėjų ištver-mė nebuvo susijusi su NS, o tarp mergaičių tiek per maža, tiek per didelė ištvermė buvo susijusi su NS (5). Liemens lenkėjų didesnė ištvermė gali ir sumažinti (14), ir padidinti (5) nugaros skausmų atsiradimo tikimybę. Gauti duomenys dar kartą įrodo, kad svarbu įvertinti visų liemens raumenų grupių ištvermę, jų tarpusavio santykius. Šiame tyrime tirtų vaikų liemens raumenų grupių ištvermės santykiai skiriasi nuo rekomenduojamų. Tačiau Lietuvoje galima įžvelgti ir teigiamų tendencijų: per dešimt metų stebėtas pilvo rau-menų ištvermės padidėjimas visose amžiaus grupėse (19).

Užsienio autoriai, naudoję panašų laikysenos įvertini-mo būdą, gavo panašius į mūsų rezultatus: normalią lai-kyseną turėjo 56,2% vaikų, vidutiniai laikysenos sutriki-mai stebėti 42,98% vaikų, sunkūs – 0,83% (20). Lietuvoje atlikto tyrimo su 11-12 metų vaikais gauti rezultatai buvo geresni: puikią laikyseną turėjo 40,1% vaikų, gerą – 35,4%, patenkinamą – 21,9%, blogą – 2,5% (21). Skirtingai nei mūsų atliktame tyrime, mergaičių laikysena buvo patiki-mai geresnė. Vertinant atskirus segmentus stebimos pana-šios probleminės sritys, kurios rečiausiai vertintos gerai (5 balai): pečių juosta (52,5% (20), 52,25% (21), kaklas ir viršutinė stuburo dalis (56,1% (20), 46,85%(21). Dau-giausia gerų įvertinimų surinkusios sritys taip pat kartojasi: keliai ir čiurnos (81,3% (20), 85,59% (21), kojos (77,3% (20). Geresni ankstesnio tyrimo (20) rezultatai gali būti susiję su mažesniu tirtų vaikų amžiumi (11-12 metų), ka-dangi greito augimo metu paauglystėje laikysenos sutriki-mai progresuoja. Mažiausiai gerų įvertinimų gaunančios sritys atkreipia dėmesį į dažniausias problemas (ilgalaikis/netaisyklingas sėdėjimas pamokose, prie kompiuterio, ku-prinių nešiojimo būdas ir svoris, kt.), galimus jų sprendimo būdus. Vienas iš būdų gerinti laikyseną gali būti liemens stabilumo didinimas, kadangi didesnė liemens raumenų iš-tvermė turi įtakos geresnei laikysenai. Nors yra duomenų, kad blogesnė laikysena gali turėti įtakos nugaros skausmų atsiradimui (10), mes tokio ryšio neradome.

Bendras pusiausvyros įvertinimas tarp tirtų vaikų yra geras. Literatūros šaltiniuose randami duomenys apie pras-tesnius rodiklius: 13 metų mergaičių – 10,85±5,79 bandy-mo, berniukų – 12,08±5,41 (22). Lyties atžvilgiu tendencija panaši – mergaičių pusiausvyra geresnė. Kaip ir vertinant kitus fizinio išsivystymo rodiklius, ryšio tarp pusiausvyros ir NS neradome.

Nugaros skausmai prasideda anksti vaikystėje bei vei-kia NS paplitimą ir sunkumą suaugus. Tačiau iki šiol lieka

15

neaiškūs NS atsiradimo patofiziologiniai mechanizmai. Ti-riant vaikų fizinių rodiklių įtaką nugaros skausmams daž-nai gaunami nepastovūs rezultatai, neretai prieštaraujantys vieni kitiems. Net ir įrodžius atskirų faktorių įtaką NS, ran-dama, kad jie tik iš dalies paaiškina NS atsiradimą (5). To-dėl yra reikalingi tolimesni prospektyviniai tyrimai, kurie apimtų atskiras NS rizikos veiksnių sritis (fizinės savybės, gyvenimo būdo ir psichosocialiniai veiksniai), įvertintų jų tarpusavio sąveikas bei įvertintų jų įtaką skirtingoms vaikų NS grupėms.

IŠVADOS1. Nugaros skausmus vaikystės laikotarpiu patiria

dauguma vaikų, paplitimas didėja su amžiumi.2. Liemens raumenų grupių ištvermės santykiai ski-

riasi nuo rekomenduojamų.3. Daugiau negu trečdalio vaikų laikysena yra pa-

tenkinama arba bloga. Didžiausią susirūpinimą kelia pečių juostos bei kaklo ir viršutinės stuburo dalies segmentai. Laikysena tiesiogiai priklauso nuo liemens raumenų ištver-mės.

4. Tirtų vaikų pusiausvyra vertinama 7,29 balo iš dešimties (5,48 bandymo išlaikyti pusiausvyrą „flamingo“ testo metu). Pusiausvyra tiesiogiai priklauso nuo liemens raumenų ištvermės.

5. Antropometriniai duomenys, liemens raumenų ištvermė, laikysena ir pusiausvyra neturi įtakos nugaros skausmų paplitimui vaikų amžiuje.

Literatūra1. Manchikanti L, Singh V, Datta S, Cohen SP, Hirsch JA. Com-

prehensive review of epidemiology, scope, and impact of spinal pain. Pain Physician. 2009;12(4):E35-E70.

2. Jeffries LJ, Milanese SF, Grimmer-Somers KA. Epidemiology of adolescent spinal pain: a systematic overview of the research literature. Spine (Phila Pa 1976). 2007;32(23):2630-2637.

3. Kjaer P, Wedderkopp N, Korsholm L, Leboeuf-Yde C. Pre-valence and tracking of back pain from childhood to adolescence. BMC Musculoskelet Disord. 2011;12:98.

4. Sato T, Ito T, Hirano T, Morita O, Kikuchi R, Endo N, Tanabe N. Low back pain in childhood and adolescence: a cross-sectional study in Niigata City. Eur Spine J. 2008;17(11):1441-1447.

5. Perry M, Straker L, O‘Sullivan P, Smith A, Hands B. Fitness, motor competence, and body composition are weakly associated with adolescent back pain. J Orthop Sports Phys Ther. 2009 Jun;39(6):439-449.

6. Jones GT, Macfarlane GJ. Epidemiology of low back pain in children and adolescents. Arch Dis Child 2005;90:312-316.

7. Kaspiris A, Grivas TB, Zafiropoulou C, Vasiliadis E, Tsadira O. Nonspecific low back pain during childhood: a retrospective epidemio-logical study of risk factors. J Clin Rheumatol. 2010;16(2):55-60.

8. Yao W, Mai X, Luo C, Ai F, Chen Q. A cross-sectional survey of nonspecific low back pain among 2083 schoolchildren in China. Spine (Phila Pa 1976). 2011;36(22):1885-1890.

9. Bo Andersen L, Wedderkopp N, Leboeuf-Yde C. Associa-

tion between back pain and physical fitness in adolescents. Spine 2006; 31(15): 1740-1744.

10. O‘Sullivan PB, Smith AJ, Beales DJ, Straker LM. Associa-tion of biopsychosocial factors with degree of slump in sitting posture and self-report of back pain in adolescents: a cross-sectional study. Phys Ther. 2011;91(4):470-483.

11. Masiero S, Carraro E, Celia A, Sarto D, Ermani M. Prevalence of nonspecific low back pain in schoolchildren aged between 13 and 15 years. Acta Pediatr. 2008;97(2):212-216.

12. Ruiz JR, Castro-Piñero J, Artero EG, Ortega FB, Sjöström M, Suni J, Castillo MJ. Predictive validity of health-related fitness in youth: a systematic review. Br J Sports Med. 2009;43(12):909-923.

13. Hestbaek L, Leboeuf-Yde C, Kyvik KO. Are lifestyle-factors in adolescence predictors for adult low back pain? A cross-sectional and prospective study of young twins. BMC Musculoskelet Disord. 2006 Mar 15;7:27.

14. Jones MA, Stratton G, Reilly T, Unnithan VB. Biological risk indicators for recurent non-specific low back pain in adolescents. Br J Sports Med. 2005;39:137-140.

15. Tutkuvienė J. Vaikų augimo ir brendimo įvertinimas. Vilnius: Meralas. 1995.

16. McGill SM. Low Back Disorders. Evidence – Based Preven-tion and Rehabilitation. Human Kinetics. 2002.

17. Hoeger KW. Principles and laboratories for physical fitness and wellness. USA, Colorado: Morton Publishing company. 1988.

18. Eurofitas. Fizinio pajėgumo testai, metodika, Lietuvos moks-leivių fizinio pajėgumo rezultatai. Kaunas, LKKA. 2002.

19. Volbekienė V, Griciūtė A. Health-related physical fitness among schoolchildren in Lithuania: A comparison from 1992 to 2002. Scand J Public Health. 2007;35(3):235-242.

20. Krutulytė G., Valatkienė D., Samsonienė L., Dudonienė V., Švedienė L. 11-12 metų moksleivių laikysenos vertinimas pagal W. W. K. Hoeger vizualinio laikysenos vertinimo metodiką. Visuomenės sveikata, 2007;1(36):16-20.

21. Conti PB, Sakano E, Ribeiro MA, Schivinski CI, Ribeiro JD. Assessment of the body posture of mouth-breathing children and adoles-cents. J Pediatr (Rio J). 2011;87(4):357-363.

22. Kalaja S, Jaakkola T, Liukkonen J, Watt A. Scandinavian sport studies forum. 2010;1:69–87.

ASSOCIATION BETWEEN BACK PAIN AND PHYSICAL DEVE-LOPMENT IN CHILDREN

Juozas Raistenskis, Romualdas Sinkevičius, Lina Varnienė, Judita DoveikienėKey words: children, back pain, physical development, trunk muscles

endurance, posture, balance.SummaryThe aim of the study was to evaluate lifetime prevalence of back pain

(BP) in Lithuanian children, and back pain associations with physical de-velopment factors.

Methods: The study included 103 children (54 girls and 49 boys) from 7 to 17 years old, with mean age 12,78±2,58 years. The children answered the question about back pain. Measures of anthropometric factors, trunk muscles endurance, body posture and balance were performed.

Results: The lifetime prevalence of back pain is large – 67,1%. The lifetime prevalence rates increase steadily with age: in the age of 7-11 years – 41,9%, 12-14 years – 62,8%, 15-17 years – 85,7% (chi2=12,06, p=0,002). Body mass index (BMI) was from 12,65 kg/m2 to 30,53 kg/m2, mean 19,57±3,40 kg/m2. Anthropometric factors had no associations with BP after adjusting for age. Trunk muscles endurance: abdominal flexors – 54,92±51,83 s, back extensors – 77,49±39,91 s, right side – 34,85±18,91 s, left side – 36,04±21,46 s, ratio of flexors and extensors – 0,74±0,51,

16

ratio of right or left side and extensors – 0,52±0,33, ratio between right and left sides – 1,20±1,05. Age had positive relationship to trunk muscles endurance in all groups. After the age influence was excluded, we did not find associations between trunk muscle endurance and BP. Bad body pos-ture had 3 (2,9%) children, satisfactory – 39 (37,9%), good – 45 (43,7%), excellent – only 16 (15,5%) children. Bigger trunk muscles endurance had positive influence on better posture. We found no associations between posture and BP. Results of the Flamingo test were from 1 to 16 attempts, mean 5,48±4,63. Bigger trunk muscles endurance had positive influence on better static balance. We found no associations between static balance and BP.

Conclusions: The lifetime prevalence of back pain is large, the life-time prevalence rates increase steadily with age. Trunk muscles endur-

ance ratios differ from recommended. More than one third of children had satisfactory or bad posture. Most disorders appeared in the following segments: shoulder girdle, neck and upper spine. Balance was rated 7,29 points from 10. Balance was influenced by trunk muscles endurance. An-thropometric factors, trunk muscles endurance, posture, balance had no associations with back pain in children.


Gauta 2012-04-16

17

Raktažodžiai: hemofilija, hemofilinė artropatija, kinezite-rapija, savarankiškumas, gyvenimo kokybė.

Santrauka Darbo tikslas. Nustatyti fizinio aktyvumo įtaką vai-kų, sergančių hemofilija, gyvenimo kokybei.Tyrimo medžiaga ir metodai. Tirti 32 berniukai, sergantys sunkia hemofilijos A ir B forma, iš kurių 16 buvo tiriami Toronto “Sick Kids“ ligoninės rea-bilitacijos skyriuje ir 16 – Vilniaus vaikų ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos centre. Tiriamųjų amžius - nuo 4 iki 17 metų. Pacientų sąnarių būklė vertinta hemofilija sergančių asmenų sąnarių bū-klės vertinimo skale (Hemophilia Joint Health Sco-re (HJHS), savarankiškumas – funkcinio nepriklau-somumo skale (Functional Independence Score in Hemophilia (FISH), gyvenimo kokybė – naudojant Kanados hemofilija sergančių vaikų gyvenimo koky-bės klausimyną (Canadian Haemophilia Outcomes – Kids Life Assessment Tool (CHO-KLAT). Tyrimo duomenų statistinė analizė atlikta naudojant „SPSS 20“ statistinę programą.Darbo rezultatai ir išvados. Hemofilija sergantys vaikai, gaunantys profilaktinį gydymą bei regu-liariai vykdantys individualiai jiems sudaromą ir nuolat koreguojamą kineziterapijos programą, turi geresnę sąnarių būklę, didesnį funkcinį savaran-kiškumą bei geriau vertina savo gyvenimo kokybę. Hemofilija sergančių vaikų psichoemocinė būklė, gydymo kokybė ir galimybės dalyvauti sportinėje veikloje turi statistiškai reikšmingos įtakos jų gyve-nimo kokybei. Siekiant pagerinti vaikų, sergančių hemofilija, savarankiškumą bei gyvenimo kokybę Lietuvoje, tikslinga derinti profilaktinį gydymą fak-toriumi su kineziterapija ir vykdyti tai organizuotai.

ĮVADASHemofilija A (HA) ir B (HB) yra dažniausiai paplitu-

sios genetiškai paveldimos koagulopatijos. Sergamumas šia liga yra panašus visame pasaulyje – HA siekia 1:5-10

VAIKŲ, SERGANČIŲ HEMOFILIJA, FIZINIS AKTYVUMAS IR GYVENIMO KOKYBĖ

VESLAVA JANOVIČ1,2, LINA RAGELIENĖ1,2, ALVYDAS JUOCEVIČIUS1,

JUOZAS RAISTENSKIS1,2, JUDITA DOVEIKIENĖ2


000, HB – 1:100 000 vyriškos lyties naujagimių. Lietuvoje įvairaus sunkumo hemofilija serga 152 asmenys, tarp kurių – 48 vaikai iki 18 metų [1].

Iki 1980 metų hemofilija buvo gydoma pagal poreikį (angl. „on - demand“ treatment) skiriant pakaitinę terapiją trūkstamu krešėjimo faktoriumi, siekiant kuo greičiau su-stabdyti atsiradusį kraujavimą ir užkirsti kelią kraujavimo sąlygotų komplikacijų atsiradimui. Tokio gydymo veiks-mingumas priklausė nuo to, kada buvo pradėtas gydymas [2]. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje išsivys-čiusių šalių atsiradus hemofilijos profilaktiniam gydymui, yra galimybė apsaugoti sunkia hemofilijos forma sergan-čius pacientus nuo pasikartojančių kraujavimų bei padidin-ti jų fizinį aktyvumą, kas lemtų didesnį organizmo atsparu-mą jį veikiančiam išoriniam stresui [3].

Hemofilija A ir B sergantiems asmenims būdingi spon-taniniai (įvykę dėl nežinomos priežasties) arba trauminiai kraujavimai, tarp kurių pasitaiko gyvybei pavojingi – in-trakranijiniai kraujavimai, kraujavimai į krūtinės ir pilvo ertmes, sąnarius bei raumenis, po danties ekstrakcijos arba chirurginės intervencijos bei kraujavimai iš gleivinių. Pa-sikartojantys kraujavimai į sąnarius bei raumenis sukelia ilgalaikius ir dažniausiai negrįžtamus skeleto - raumenų sistemos pokyčius [4].

Pasikartojantys kraujavimai į sąnarį – taikinį (alkūnės, kelio, čiurnos sąnarius) ilgainiui sąlygoja lėtinio sinovito formavimąsi, kremzlės degeneraciją, kaulo eroziją bei de-formaciją ir, galiausiai, osteoporozės ir hemofilinės artro-patijos išsivystymą. Pastaroji komplikacija lydima pasto-vaus sąnario patinimo ir sustingimo, ribotų sąnarių judesių bei lėtinio skausmo [5-7].

Kraujavimai į raumenis pasitaiko rečiau negu į sąna-rius, tačiau pasikartojantys kraujavimai į tą patį raumenį ar raumenų grupę gali sukelti rimtas komplikacijas, tokias kaip „ankštumo“ sindromą, raumens išemiją, kalcifika-ciją, pseudotumoro formavimąsi raumenyje bei raumenų paralyžių [8-10]. Taigi, minėti skeleto - raumenų sistemos pokyčiai tampa pagrindine žmonių, sergančių hemofilija, problema, apribojančia jų kasdieninio gyvenimo veiklą bei ilgainiui tampančia negalios priežastimi [5-10].

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Veslava Janovič, el. p. [email protected]

REABILITACIJA


18

Pastebėta, kad tiek hemofilija sergančių vaikų tėvai, tiek patys sergantieji, bijodami susižeisti, veikia bet kokio fizinio aktyvumo, gyvendami pasyvų, nevisavertį gyveni-mą. Fizinio aktyvumo stoka ypač neigiamai įtakoja augan-čio vaiko fizinį išsivystymą, funkcinį pajėgumą bei vaiko gyvenimo kokybę [11-13].

Daugelis įvairiose šalyse atliktų studijų parodė, kad fi-ziniai pratimai ne tik stiprina raumenis ir palaiko jų elasti-nes savybes, bet ir stabilizuoja sąnarius, mažinant jų trau-matizmo, spontaninių kraujavimų dažnį bei artropatijos išsivystymo riziką ateityje [14,15]. Patebėta, kad reguliari kineziterapija, apimanti aerobinės ištvermės, raumenų sti-prinimo, sąnarių paslankumo didinimo, pusiausvyros ir koordinacijos bei propriorecepcijos pratimus, pagerina ne tik hemofilija sergančiojo bendrą sveikatos būklę, padeda išlikti fiziškai aktyviam, bet ir užtikrina geresnę gyvenimo kokybę [16,17]. Negana to, daugelio autorių teigimu, ki-neziterapija ir kitos reabilitacijos priemonės turi būti pa-grindinės gydant hemofiliją tose šalyse, kur profilaktinis gydymas nėra lengvai prieinamas [14-17].

Nuo 2007 metų yra pakeistas hemofilija sergančių vai-kų gydymo metodas Lietuvoje, tačiau iki šiol nebuvo tirta vaikų, sergančių hemofilija, gyvenimo kokybė bei ją le-miantys veiksniai.

Darbo tikslas – nustatyti fizinio aktyvumo įtaką vaikų, sergančių hemofilija, gyvenimo kokybei.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI Tyrimas atliktas 2011 metų lapkričio - 2012 metų ba-

landžio mėnesiais Toronto „Sick Kids“ ligoninės reabilita-cijos skyriuje ir Vilniaus vaikų ligoninės fizinės medicinos ir reabilitacijos centre. Tiriamąją imtį sudarė 32 berniukai, sergantys sunkia hemofilijos A ir B forma. Tiriamųjų am-žius - nuo 4 iki 17 metų, amžiaus vidurkis 10,97 ± 3,99 metai. Visi hemofilija sergantys vaikai turėjo sunkią ligos formą (krešėjimo faktoriaus aktyvumas <1 proc.).

Atsitiktinės atrankos metodu tyrime dalyvavę pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes: I (tiriamąją) ir II (kontrolinę). Tiriamąją grupę sudarė 16 pacientų, iš kurių 11 (68,75%) sirgo hemofilija A ir 5 (32,25%) – hemofilija B. Tiriamųjų amžiaus vidurkis 10,50 ± 3,93 metai. Šios grupės tiriamieji - Toronto „Sick Kids“ ligoninės pacientai, gaunantys pro-filaktinį gydymą faktoriumi bei reguliariai vykdantys indi-vidualiai jiems sudaromą bei pastoviai koreguojamą kine-ziterapijos programą namų sąlygomis 3 kartus per savaitę. Kontrolinę grupę sudarė taip pat 16 pacientų, iš kurių 12 (75%) sirgo hemofilija A ir 4 (25%) – hemofilija B. Tiria-mųjų amžiaus vidurkis 11,44 ± 4,12 metai. Šios grupės tiria-mieji – Vilniaus vaikų ligoninės pacientai, gaunantys gydy-mą pagal poreikį ir nevykdantys kineziterapijos programos.

Siekiant įvertinti fizinio aktyvumo įtaką pacientų gyve-nimo kokybei, tiriamųjų sąnarių funkcinė būklė buvo ver-tinama pagal hemofilija sergančių asmenų sąnarių būklės vertinimo skalę (Hemophilia Joint Health Score (HJHS) [18]. Pagal šią metodiką vertinami dažniausiai hemofilijos pažeidžiami sąnariai - taikiniai – aklūnės, kelio ir čiurnos sąnariai. Skalę sudaro dvi dalys – sąnarių būklės ir eisenos vertinimas. Vertinant sąnario būklę yra vertinami 8 rodi-kliai: 1) sąnario patinimas; 2) patinimo trukmė; 3) sąnario krepitacija; 4) skausmas judesio metu; 5) lenkimo judesio amplitudė; 6) tiesimo judesio amplitudė; 7) raumenų jėga; 8) raumenų atrofija. Vertinant eiseną, pacientas atlieka šias funkcines užduotis: ėjimą, lipimą laiptais, bėgimą, šokinė-jimą ant vienos kojos. Galima balų suma nuo 0 iki 124, geriausias balas – 0.

Pacientų savarankiškumas buvo vertinamas pagal he-mofilijos funkcinio nepriklausomumo skalę (Functional Independence Score in Hemophilia (FISH) [19]. Skalė apima sekančias kasdieninės veiklos srtitis: savipriežiū-rą ir apsitarnavimą (valgymą, prausimąsi, rengimąsi) bei mobilumą (persikėlimą, ėjimą, lipimą laiptais). Kiekviena atlikta užduotis vertinama balais nuo 1 iki 4, priklausomai nuo reikiamos pagalbos užduočiai atlikti (1 balas – negali atlikti, 2 – gali atlikti su pagalba, 3 – gali atlikti, bet ne taip kaip sveikas asmuo, 4 – atlieka kaip sveikas asmuo). Galima balų suma nuo 0 (funkciškai priklausomas) iki 32 (funkciškai nepriklausomas).

Vaikų gyvenimo kokybė vertinta pagal Kanados he-mofilija sergančių vaikų gyvenimo kokybės klausimyno duomenis (Canadian Haemophilia Outcomes – Kids Life Assessment Tool (CHO-KLAT version 2.0) [20]. Yra dvi klausimyno versijos, viena iš kurių skirta nuo 4 iki 18 metų hemofilija sergantiems vaikams, kita – jų tėvams. Klau-simyną sudaro 35 klausimai, kuriais vertinama sergančio vaiko psichoemocinė būklė, žinios apie ligą, gydymo ko-kybė, galimybės dalyvauti mėgstamoje sportinėje veikloje, santykiai su aplinkiniais žmonėmis (tėvais, artimaisiais, bendraamžiais). Kiekvienas respondento atsakymas buvo įvertintas balais nuo 0 iki 4. Bendra gyvenimo kokybė bei ją sudarančios sritys buvo vertinamos nuo 0 iki 100 balų, laikantis 75 % minimalių duomenų taisyklės, pagal kurią nepažymėtų teiginių skaičius neturi viršyti 25% visų klau-simyno atsakymų. Kuo didesnis balų skaičius, tuo geresnė gyvenimo kokybė.

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant „SPSS 20“ versijos statistinę programą. Apskaičiuoti rodiklių aritmeti-niai vidurkiai (X), aritmetinių vidurkių reprezentacijos pa-klaidos (Sx), imties vidutiniai kvadratiniai nuokrypiai (S±). Dviejų grupių vidurkiams palyginti buvo takomas Stjudento testas. Koreliacija tarp tiriamų rodiklių buvo vertinama Spe-

19

arman‘o koreliacijos koeficientu. Duomenys laikomi sta-tistiškai reikšmingais, kai p<0,05. Pateikiant rezultatus, nu-rodytas vidurkis plius/minus standartinis nuokrypis (±SN).

REZULTATAITyrimo duomenimis, I grupės tiriamųjų sąnarių būklė

pagal HJHS skalę buvo 10,63 ± 6,05 balai, o II grupės tiria-mųjų – 26,50 ± 14,69 balų. I grupės tiriamiesiems, kuriems šalia profilaktinio gydymo reguliariai buvo taikoma kine-ziterapija, nustatytas reikšmingai mažesnis sąnarių pažei-dimas (p<0,005), lyginant su II grupės tiriamųjų duomeni-mis, kuriems kineziterapija taikyta nebuvo (1 pav.).

Įvertinus pacientų sąnarių būklės priklausomybę nuo amžiaus nustatytas stiprenis negu vidutinis, statistiškai reikšmingas ryšys (r=0,687). Didėjant tiek I, tiek II grupių tiriamųjų amžiui, didėja sąnarių pažeidimas. Geriausia są-narių būklė buvo 4 metų amžiaus tiriamųjų – 0 balų, blo-

giausia – 17 metų amžiaus – 50 balų (2 pav.)Vertinant tiriamųjų savarankiškumą pagal FISH skalę,

geresni rezultatai stebimi I tiriamųjų grupėje, nors patikimo skirtumo tarp I ir II grupių nenustatyta (p>0,05). I grupės tiriamųjų savarankiškumo vidurkis buvo 23,69 ± 6,43 baa-lai, o II grupės – 21,25 ± 6,18 balai. Mažiausia I grupės tiriamųjų funkcinio savarankiškumo reikšmė – 14 balų, didžiausia – 32 balai. Mažiausia II grupės tiriamųjų funk-cinio savarankiškumo reikšmė – 13 balų, didžiausia – 30 balų (3 pav.).

Vertinant vaikų, sergančių hemofilija, gyvenimo koky-bę pagal CHO-KLAT klausimyną, jį sudarantys teiginiai buvo sugrupuoti į 5 gyvenimo kokybės sritis: 1) vaiko psichoemocinę būklę; 2) žinias apie ligą; 3) gydymo kokyp-bę; 4) galimybes dalyvauti mėgstamoje sportinėje veikloje; 5) santykius su aplinkiniais žmonėmis. Šias sritis reprezen-tuojantys teigniai pateikti 1 lentelėje.

Išanalizavus tiriamųjų duomenis, atsižvelgiant į kiek-vieną gyvenimo kokybės sritį, nustatyta, kad jų gyvenimo kokybė skyrėsi. II grupės tiriamieji (40,4%) yra retai pa-tenkinti savo kūnu, tuo tarpu didelė dalis I grupės tiriamųjų (50%) visada patenkiti savo kūnu. II grupės tiriamiesiems (43,8%) dažnai trūksta žinių apie savo ligą, o I grupės tiria-miesiems (43,8%) šių žinių trūksta retai. Taikomu gydymu II grupės tiriamieji (50%) patenkinti retai arba kartais, o I grupės (43,8%) – dažnai. Dauguma II grupės tiriamųjų

1 pav. I ir II grupės tiriamųjų sąnarių būklė

2 pav. Vaikų, sergančių hemofilija, sąnarių funkcinės būklės ir am-žiaus santykis

3 pav. I ir II grupės tiriamųjų funkcinis savarankiškumas

Atsakymai

Teiginiai

Niekada (%) Retai (%) Kartais (%) Dažnai (%) Visada (%)

Igru-pė

II gru-pė

Igru-pė

II gru-pė

Igru-pė

II gru-pė

Igru-pė

II gru-pė

Igru-pė

IIgru-pė

1) Aš patenkintas savo kūnu 0 12,5 12,5 40,4 12,5 18,8 25 22 50 6,3

2) Man trūksta žinių apie savo ligą

12,5 0 43,8 6,3 31,3 37,5 12,5 43,8 0 12,5

3) Aš patenkintas gydymu, kurį gaunu

0 6,3 0 25,0 18,8 25,0 43,8 31,3 37,5 12,5

4) Man liūdna, kad negaliu dalyvauti mėgstamoje sportinėje veikloje

25,0 0 37,5 25,0 31,3 25,0 0 37,5 6,3 12,5

5) Man nepatinka, kad mano liga gąsdina aplinkinius

0 0 50,0 18,8 31,3 25,0 12,5 37,4 6,3 18,8

1 lentelė. Vaikų, sergančių hemofilija, gyvenimo kokybės (CHO-KLAT) duomenys

20

(37,5%) dažnai turi ribotas galimybes dalyvauti mėgsta-moje sportinėje veikloje, o I grupės tiriamųjų (37,5%) šios galimybės ribojamos retai. Neigiama aplinkinių žmonių re-akcija į vaiko ligą II grupės tiriamiesiems (37,4%) dažnai sukelia nemalonias emocijas, o I grupės (50,0%) – retai.

Įvertinus atskiras vaiko gyvenimo kokybės sritis, nusta-tyta, kad I grupės tiriamųjų gyvenimo kokybė buvo patiki-mai (p<0,05) geresnė. Tik vertinant žinias apie ligą ir santy-kius su aplinkiniais patikimų skirtumų nenustatyta (p>0,05). Patikimi skirtumai nustatyti tarp psichoemocinės būklės (p=0,004), gydymo kokybės (p=0,007) ir galimybių dalyvau-ti mėgstamoje sportinėje veikloje (p=0,001) sričių (4 pav.).

Tyrimo duomenys rodo, kad I grupės tiriamųjų bendra gyvenimo kokybė yra geresnė lyginant su II grupės gyveni-mo kokybe (p<0,05). I grupės tiriamųjų gyvenimo kokybės vidurkis buvo 78 ± 17 balų, o II grupės – 41 ± 14 balų (5 pav.).

REZULTATŲ APTARIMASRemiantis kitų autorių duomenimis, pastebėta, kad vai-

kų, sergančių hemofilija, sąnarių būklė įvairose šalyse yra prastesnė nei mūsų tiriamosios grupės vaikų [21-23]. Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvos tiriamųjų sąnarių bū-klė buvo bloga – 26,5 ± 14,69 balų, kai tuo tarpu panašaus amžiaus Kanados vaikų sąnarių būklė buvo įvertinta 10,63 ± 6,05 balų, kas rodo geresnę sąnarių būklę. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje beveik visi sunkia hemofilijos forma ser-gantys vaikai gauna gydymą faktoriumi pagal poreikį, kas neapsaugo nuo spontaninių kraujavimų į sąnarius ir artro-patijos išsivystymo rizikos ateityje, Lietuvos vaikų sąnarių būklė yra blogesnė lyginant su vaikų, kurie gauna profilak-tinį gydymą ir kineziterapiją [21]. Dėl to, daugelio autorių teigimu, kineziterapija ir kitos reabilitacijos priemonės turi būti pagrindinės gydant hemofiliją tose šalyse, kur profilak-tinis gydymas nėra lengvai prieinamas [14-17].

Analizuojant vaikų, sergančių hemofilija, amžiaus įtaką jų sąnarių būklei, įvairių šalių autorių nustatyta, kad sąna-rių pažeidimai reikšmingai didesni vyresniame vaikų am-

žiuje [18,21-23]. Dauguma šių autorių neišskiria tikslaus vaikų amžiaus, nuo kurio stebimi didesni sąnarių pažeidi-mai. Tačiau kai kurių studijų duomenys rodo, kad sąnarių būklė patikimai skiriasi tarp vaikų iki 10 metų amžiaus ir vyresnio amžiaus vaikų grupių. Nustatyta, kad pavojin-giausias amžiaus periodas, turintis didžiausią artropatijos išsivystymo riziką, prasideda nuo 10 metų amžiaus ir vė-liau [21-23]. Mūsų tyrimo metu įvertinus pacientų sąnarių būklės priklausomybę nuo amžiaus taip pat buvo pastebėta, kad didėjant tiriamųjų amžiui, didėja sąnarių pažeidimas.

Tyrimo metu nustatyta tendencija, kad Kanados vaikų, sergančių hemofilija, funkcinis savarankiškumas yra ge-resnis negu Lietuvos vaikų, tačiau skirtumas nepatikimas (p> 0,05). Kanados tiriamųjų savarankiškumo vidurkis yra 23,69 ± 6,43 balai, o Lietuvos tiriamųjų – 21,25 ± 6,18 bal-lai. Sudėtingiausios savarankiškumo užduotys tiek I, tiek II grupės tiriamiesiems buvo tupėjimas, ėjimas bei lipimas laiptais. Kitų autorių atliktuose tyrimuose tai aiškinama tuo, kad didesnius nepatogumus kasdieninėje veikloje sukelia būtent apatinių galūnių sąnarių pažeidimai [19, 24], nors sergant hemofilija dažniausiai pažeidžiami yra alkūnės, ke-lio ir čiurnos sąnariai,. Taigi, sprendžiant kasdieninės vei-klos sunkumus, su kuriais susiduria sergantieji hemofilija, svarbų vaidmenį atlieka kineziterapija bei tinkamas fizinis aktyvumas [25].

Tiriant vaikų, sergančių hemofilija, gyvenimo kokybę, nustatyta, kad Kanados tiriamųjų bendra gyvenimo kokybė yra geresnė negu Lietuvos vaikų (78 ir 41 balų) (p<0,05). Tik vertinant žinias apie ligą ir santykius su aplinkiniais patikimų skirtumų nerasta (p>0,05). Statistiškai patikimi skirtumai nustatyti tarp psichoemocinės būklės (p=0,004), gydymo kokybės (p=0,007) ir galimybių dalyvauti mėgsta-moje sportinėje veikloje (p=0,001) įvertinimų. Gera vaikų psichoemocinė būklė, gera gydymo kokybė bei galimybės dalyvauti mėgstamoje sportinėje veikloje turi reikšmingos įtakos jų gyvenimo kokybei. Kadangi galimybės dalyvauti

4 pav. I ir II grupės tiriamųjų gyvenimo kokybės sritys 5 pav. I ir II grupės tiriamųjų bendra gyvenimo kokybė

21

sportinėje veikloje apima net tik fizinius ir funkcinius aspek-tus, bet turi įtakos ir asmenybės formąvimuisi ir socialinei sąveikai, ši sritis, pasak daugelio autorių, vaidina ypatingai svarbų vaidmenį, vertinant hemofilija sergančiųjų gyveni-mo kokybę [26-28]. Nustatyta, kad dalyvavimas sportinėje veikloje pagerina ne tik hemofilija sergančių vaikų fizinę būklę, bet ir užtikrina jų emocinę bei socialinę gerovę [26].

IŠVADOS1. Profilaktinis gydymas bei reguliariai vykdoma indi-

viduali kineziterapijos programa pagerina funkcinę sąna-rių būklę, funkcinį savarankiškumą bei gyvenimo kokybę.

2. Hemofilija sergančių vaikų psichoemocinė būklė, gydymo kokybė ir galimybės dalyvauti sportinėje veikloje reikšmingai keičia jų gyvenimo kokybę. Siekiant pagerinti vaikų, sergančių hemofilija, savarankiškumą bei gyvenimo kokybę Lietuvoje, tikslinga derinti profilaktinį gydymą su individualios kineziterapija taikymu.

Literatūra1. Trakymiene S, Rageliene L. Optimal treatment for children

with haemophilia: a review. Acta Med Lituanica 2009; 16: 3–10. 2. World Federation of Hemophilia. Hemophilia in Pictures Edu-

cator’s Guide: World Federation of Hemophilia. Quebec, Canada, 2008.3. Ljung R. Prophylactic therapy in haemophilia, Blood Rev,

2009; 23:267–74.4. Rodriguez – Merchan EC. Musculoskeletal complications of

haemophilia. HSSJ 2010; 6:37-42.5. Hoots WK, Rodriguez N, Boggio L, Valentino LA. Pathogene-

sis of haemophilic synovitis: clinical aspects. Haemophilia 2007; 13, 4-9.6. Jasen WD, Roosendaal G, Floris PJ, Lafeber G. Understanding

haemophilic arthropathy: an exploration of current open issues. British Journal of haemophilia, 2008; 143, 632-640.

7. Hilberg T, Czepa D, Freialdenhoven D. et al. Joint pain in people with heamophilia depends on joint status. Department of Sports Medicine, University of Wuppertal, Wuppertal, Germany, 2011.

8. Alcalay M, Deplas A. Rheumatological management of pa-tients with haemophilia. Part II: muscle hematomas and pseudotumors. Joint Bone Spine 2002; 69:556-9.

9. Saadi AS, Wadan A, Hamarneh S, Emad M. Life – threatening biopsy of an iliopsoas pseudotumour in a patient with haemophilia: a case report. Journal of Medical Case Reports 2008; 2:135.

10. Dauty M, Sigaud M, Trossoert M, Fressinaud E, Letenneur J, Dubois C. Iliopsoas hematoma in patiens with haemophilia: a single – center study. Joint Bone Spine 74 2007; 179-183.

11. Egan B, Eldridge B, Barnes C, Wolfe R. Are boys with severe haemophilia as physically active as the normal population? Haemophilia 2006; 12(2): 103–6.

12. Monahan PE, Baker JR, Riske B, Soucie M. Physical function-ing in boys with haemophilia in the US. Americam Journal of Preventive Medicine 2011; 41: 360-368.

13. Engelbert RHH, Platingam M, Van Der Net J. et al. Aerobic Capacity in Children with Heamophilia. The Journal of Pediatrics, 2008.

14. Manco-Johnson MJ, Pettersson H, Petrini P. et al. Physical therapy and imaging outcomes measures in a haemophilia population treated with factor prophylaxis: current status and future directions. Hae-mophilia, 2004.

15. Gomis M., Querol F., Gallach JE. et al. Exercise and sport in the treatment of haemophilic patients: a systematic review. Haemophilia 2009; 15(1): 43-54.

16. Blamey G, Forsyth A, Zourikian N. et al. Comprehensive ele-ments of a physiotherapy exercise programme in haemophilia – a global perspective Haemophilia 2010; 16 (Suppl. 5): 136- 145.

17. Forsyth AL, Quon DV, Konkle BA. Role of exercise and phys-ical activity on haemophilic arthropathy, fall prevention and osteoporosis. Haemophilia 2011; 17:870-876.

18. Feldman BM, Funk S, Lundin B, Doria AS, Ljung R, Blanch-ette V. Musculoskeletal measurement tools from the International Prophy-laxis Study Group (IPSG). Haemophilia 2008; 14(3): 162–9.

19. Poonoose PM, Manigandan C, Thomas R. Functional Inde-pendence Score in Haemophilia: a new performance-based instrument to measure disability. Haemophilia 2005; 11 (6): 598-602.

20. Young NL, Bradley CS, Blanchette V. et al. Development of health-related quality of life measure for boys with haemophilia: the Canadian Haemophilia Outcomes – Kids Life Assessment Tool (CHO-KLAT). Haemophilia 2004; 10 (1): 34-43

21. Trakymiene S. Musculoskeletal Pathologies in Children with Haemophilia Evaluated using a Standardised Physical Joint Scoring System to Assess Disability. European Oncology & Hematology, 2011; 7(1):76-80.

22. Chen L, Sun J, Wu R et al. Joint health status of Chinese he-mophilia children: a pilot study using the Hemophilia Joint Health Assess-ment Scale (HJHS). Haemophilia 2008; 14(2): 79.

23. Hilliard P, Funk S, Zourikian N et al. Haemophilia joint health score reliability study. Haemophilia 2006; 12: 518–25.

24. Groen VB, Van Der Net J, Bos K. Joint health and functional ability in children with haemophilia who receive intensive replacement therapy. Haemophilia 2011; 17(5):783-790.

25. De Kleijn P, Gilbert M, Roosendaal G. et al. Functional recovery after bleeding episodes in haemophilia. Haemophilia 2004; 10 (4): 157-160.

26. Von Mackensen S. Quality of life and sports activities in pao-tients with haemophilia. Haemophilia 2007; 13(2): 38-43.

27. Mulder K, Cassis F, Seuser DR. et al. Risks and benefits of sports and fitness activities for people with haemophilia. Haemophilia, 2004.

28. Ross C, Goldenberg N, Hund D. Athletic participation in se-vere haemophilia: bleeding and joint outcomes in children on prophylaxis. Pediatrics, November, 2009; 5(124).

THE INFLUENCE OF PHYSICAL ACTIVITY TO THE QUALITY OF LIFE IN PEDIATRIC WITH HAEMOPHILIA

Veslava Janovič, Lina Ragelienė, Alvydas Juocevičius, Juozas Raistenskis, Judita DoveikienėSummaryKey words: haemophilia, haemophilic artropathy, physical therapy,

functional independence, quality of life.The objective of this study was to determine the influence of physical

activity to the quality of life in pediatric with haemophilia.Methods. 32 patients with severe haemophilia A and B were enrolled

in the study, including 16 boys from Toronto Sick Kids hospital rehabili-tation department and 16 – from Children‘s Hospital Physical Medicine and Rehabilitation Center. The age range was 4-17 years. Patient‘s joints state was assessed by Haemophilia Health Joint Score (HJHS), functional independence by Functional Independence Score in Haemophilia (FISH) and quality of life by using the Canadian Children with Haemophilia Qu-ality of Life Questionnaire (CHO-KLAT). Statistical analysis was perfor-med using „SPSS Statistics 20“.

Results and conclusions. Our results showed that children with hae-mophilia receiving prophylactic treatment and regular physical therapy have significantly better joint state, functional independence and quality of life. Children psychoemotional state, quality of treatment and opportu-nities to participate in sporting activities have significant impact on their quality of life. The prophylactic treatment and physical therapy should be combine and well organized in order to improve children with haemophi-lia quality of life in Lithuania.


Gauta 2012-04-16

22

Raktažodžiai: kognityviniai sutrikimai, emociniai sutriki-mai, vaiko raida, galvos smegenų trauma, psichologiniai stresoriai, psichologinis klimatas.

SantraukaStraipsnyje apžvelgiami mokslinės literatūros duo-menys apie vaikų galvos smegenų funkcinės bū-klės įvertinimą po patirtos sunkios galvos smegenų traumos, kognityvinių bei emocinių pokyčių įtaka tolimesnei vaiko raidai. Vegetacinė būklė nenagri-nėjama.Emociniu, kognityviniu ir fiziologiniu atžvilgiu na-grinėjami galvos smegenų traumų atvejai vaikų li-goninėje. Vertinami jų pokyčiai laiko atžvilgiu. Ly-giagrečiai vykdomas vaiko raidos vertinimas.Straipsnyje pateikiama sukurta nauja metodika, kurios pagalba galima įvertinti vaiko kognityvinį ir emocinį lygį ir jų sutrikimus. Metodikos pagalba buvo vertinami kognityviniai ir emociniai sutriki-mų pokyčiai reabilitacijos etape. Ši metodika buvo taikoma vaikams nuo 12 iki 18 m., esant sunkiems ir vidutinio sunkumo trauminiams galvos smegenų sužalojimams visame reabilitacijos etape.Remiantis literatūros šaltiniais bei tyrimo duomeni-mis, galima teigti, jog objektyvesni rezultatai apie paciento fizinę bei psichologinę būklę gaunami ver-tinant funkcinę smegenų būklę ir kognityvinius bei emocinius rodiklius.

ĮVADASGalvos trauma – mechaninis galvos minkštųjų audinių,

kaukolės kaulų, intrakranijinių struktūrų (galvos smegenų parenchimos, galvos smegenų dangalų, kraujagyslių, gal-vinių nervų) pažeidimas. Tai dažnas reiškinys. Įvairaus sunkumo galvos, galvos smegenų traumas įvairiais gyve-nimo laikotarpiais patiria apie 1proc. pasaulio gyventojų. Išsivysčiusiose šalyse mirtingumas nuo galvos smegenų sužalojimų užima trečią vietą po širdies-kraujagyslių ir onkologinių ligų. Galvos smegenų sužalojimai sudaro 30-

40% visų traumų. Lietuvoje galvos traumą patiria apie 350 iš 100 000 gyventojų. Dažniausiai traumuojami 10-39 metų žmonės. Buitinės traumos sudaro 49-78% visų galvos sme-genų sužalojimų (iš jų 20-36 % sudaro smurtinės traumos), eismo įvykių metu patirtos traumos sudaro 12-21 %. Vaikų traumatizmas Lietuvoje yra didelis ir kasmet didėja. Trau-minius galvos smegenų sužalojimus dažniau patiria vaikai iki 5 metų bei paaugliai. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pa-saulio šalių, dominuoja lengvi trauminiai galvos smegenų sužalojimai. Pagal traumos priežastis Lietuva gerokai ski-riasi nuo kitų pasaulio šalių. Lietuvoje, kaip teigia Aidanas Preikšaitis ir kiti autoriai, vyrauja smurtiniai sužalojimai – 36 proc., kritimai sudaro 35 proc., eismo įvykiai – 12 proc. [1,4].

Galvos smegenų traumos diagnostikos ir gydymo me-todinėse rekomendacijose, paruoštose Lietuvos neuro-chirurgų draugijos darbo grupės, galvos smegenų trauma apibrėžiama kaip kinetinės energijos sukeltas smegenų funkcinius ir(ar) morfologinius pokyčius sukeliantis suža-lojimas, dėl kurio ligonis netenka sąmonės ir (ar) atsiranda židininių neurologinių ar meninginių simptomų ir (ar) sme-genų morfologinių pokyčių galvos kompiuterinėje tomo-grafijoje (KT). Aktuali traumų klasifikacija pagal sužalo-jimo pobūdį ir sunkumą. Pagal sužalojimo pobūdį traumos skirstomos į difuzinius (potrauminis apkvaitimas, galvos smegenų sukrėtimas, difuzinis aksonų sužalojimas) ir loka-lius (galvos smegenų sumušimas,intrakranijinės kraujosru-vos ir hematomos) galvos smegenų sužalojimus. Minėtose rekomendacijose pagal sunkumą traumos skirstomos į len-gvas (ligonio sąmonės būklė apžiūros metu 14 arba 15 balų pagal Glasgow komos skalę (GKS), buvęs trumpalaikis (˂5-10 min.) sąmonės netekimas arba sutrikęs žvalumas ar atmintis, potrauminė amnezija (˂ 30 min.), nėra židini-nių neurologinių simptomų, nėra trauminių pokyčių galvos smegenų KT ir nėra jokių traumos sąlygotų intrakranijinių komplikacijų ir(ar) smegenų veiklos pokyčių (pvz., trauku-linio aktyvumo elektroencefalogramoje (EEG), vidutinio sunkumo (kai ligonio sąmonės būklė yra 9-13 balų pagal GKS arba sąmonės netekimas tęsėsi ˃ 5 min., bet ne dau-

KOGNITYVINIAI IR EMOCINIAI SUTRIKIMAI VAIKAMS PO GALVOS SMEGENŲ TRAUMŲ, JŲ POKYČIAI REABILITACIJOS PROCESE

VALDEREZA SVETIKIENĖ2, JUOZAS RAISTENSKIS1,2, RAMŪNAS RAUGALAS2


Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Valdereza Svetikienė, el. p. [email protected]

REABILITACIJA


2012, Volume 22, Number 3, p. 22-26

23

giau kaip 6val.,arba potrauminė amnezija ˃ 30 min., arba yra židininiai neurologiniai simptomai, arba yra trauminiai smegenų pokyčiai KT ar kitos intrakranijinės komplikaci-jos (pvz.,traukulinis aktyvumas EEG) bei sunkias (nustato-ma ligoniui, kuris buvo 3-8 balų pagal GKS komos būklės ne mažiau kaip 6 val.) [2,3].

Mokslinių studijų, nagrinėjančių vaikų po sunkaus ir vidutinio sunkumo trauminio galvos smegenų sužalojimo kognityvinius ir emocinius ypatumus potrauminiame eta-pe yra labai nedaug. Nustatyta, kad daugumai ligonių po trauminių galvos smegenų sužalojimų sutrinka gebėjimas bendrauti, adekvačiai vertinti savo būklę ir aplinką, sutrin-ka dėmesys, atsiranda emocijų labilumas.

Trauminį galvos smegenų sužalojimą patyrusių vaikų reabilitacija pradedama ankstyvuoju potrauminiu laikotar-piu ir tęsiama visą gydymo stacionare laikotarpį. Vėliau vaikai po trauminio galvos smegenų sužalojimo nukreipia-mi antram reabilitacijos etapui (reabilitacija II). Nurodoma, kad ligoniai po sunkių ir vidutinio sunkumo trauminių gal-vos smegenų sužalojimų turi būti gydomi ir reabilituojami.

Gydymo procese kai kuriems vaikams palaipsniui atsi-kuria dėmesys, atmintis, bendravimo įgūdžiai, tačiau vaikų po trauminių galvos smegenų sužalojimų atsigavimo tem-pai yra skirtingi ir tai priklauso nuo įvairių veiksnių.

Kadangi po galvos smegenų traumų labiausiai yra pa-žeidžiamos kognityvinės ir emocinės žmogaus egzistavimo sritys , tai jos atsistatymo procesuose reikalauja gilesnių tyrimų ir analizės. Kognityviniai reiškiniai remiasi pažini-mu, žinojimu, gebėjimais. Kognityvinių procesų centre yra žmogaus mąstymas, pati protinė veikla, tokia kaip atmintis, dėmesys, suvokimas, orientacija, problemos išsprendimas, ir kalba. Žmogus išsiskiria iš gyvosios gamtos gebėjimu (deja, netobulu) pažinti save ir aplinką ir pasirinkti sąmo-ningą reagavimo būdą - elgesį [5,8].

Emocija – stipri, greičiausiai ne sąmoningai, bet auto-matiškai, nervų sistemos sukeliama dvasinė būsena, savo ruožtu veikianti teigiamas arba neigiamas fiziologines re-akcijas. Emocijos – tai sudėtinga organizmo būsena, tu-rinti šiuos komponentus : kognityvinį vertinimą, fizines reakcijas. Emocijoje kognityvinis vertinimas vyksta per sąmoningą išgyvenimą, objektyvų jo suvokimą bei ade-kvačią emocijų raišką [7,6]. Fizinės reakcijos emocijoje reiškiasi fiziologiniu sužadinimu, kuris sukelia fiziologi-nius pakitimus organizme ir raiškos pakitimus kūno po-zoje arba veido išraiškoje. Fizinėms reakcijoms būdingas širdies plakimas, padidėjęs raumenų įsitempimas, gerklės, akių įsitempimas, rankų kojų atpalaidavimas, gerklės sausumas, sunkumas krūtinėje ar sutrikęs kvėpavimas, prakaitavimas, drebėjimas. Tad šios reakcijos nelaiko-mos pačių emocijų dalimi, o greičiau reakcijomis į emo-

cijų sukeliamus nemalonius jausmus ar būsenas [7,10,9].Emocijas sudaro: 1) fiziologinis sužadinimas, 2) iš-

raiška, 3) sąmoningas išgyvenimas. Emocijų klasifikacija (pagal K.Izardą): 1) susidomėjimas ir susijaudinimas, 2) džiaugsmas, 3) nuostaba, nustebimas, 4) skausmas ir ken-tėjimas, 5) pyktis, 6) pasibjaurėjimas, 7) panieka, 8) bai-mė, 9) gėda, 10) kaltė. Emocijų ypatybės yra: 1) teigiamos (džiaugsmas) ir neigiamos (baimė, pyktis); 2) emocijų sti-prumas priklauso nuo dirgiklio; 3) emocijos trukmė (trum-palaikė ir ilgalaikė) [8,11, 12].

Tyrimo tikslas - ištirti ir įvertinti potrauminius vaiko kognityvinius ir emocinius sutrikimus, tam tikslui sudarant metodiką, skirtą įvertinti jų dinamiką ir pokyčius reabili-tacijos procese.

Tyrimo uždaviniai: 1. Sudaryti metodiką, kurios pa-galba galima vertinti kognityvinius ir emocinius sutriki-mus vaikams nuo 12 iki 18 m., esant sunkiems ir vidutinio sunkumo trauminiams galvos smegenų sužalojimams. 2. Įvertinti vaikų po sunkaus ir vidutinio sunkumo trauminio galvos smegenų sužalojimo kognityvinių funkcijų sutriki-mą reabilitacijos procese. 3. Įvertinti vaikų po sunkaus ir vidutinio sunkumo trauminio galvos smegenų sužalojimo emocinių funkcijų sutrikimą reabilitacijos procese. 4. Tai-kant sukurtą metodiką įvertinti vaikų po sunkaus ir viduti-nio sunkumo trauminio galvos smegenų sužalojimo kogni-tyvinių ir emocinių funkcijų kitimą reabilitacijos procese.

TYRIMO OBJEKTAS IR METODIKA2010-2011 m. Vaikų ligoninėje ištirta 20 ligonių, po

sunkių ir vidutinio sunkumo galvos smegenų traumų. Ti-riamųjų amžius 12 – 18 metų. Duomenų statistinė analizė atlikta naudojant „Microsoft Office Excel 2010” programą.

Visiems tiriamiesiems I reabilitacijos etape pasireiškė kognityviniai sutrikimai, t.y. buvo sutrikusi orientacija, pasireiškė nesugebėjimas atpažinti objektus bei juos įvar-dinti, neprisimindavo įvykių ir jų sekos, greitai nuvargda-vo, nenoriai bendraudavo, mintis reikšdavo skurdžiai, 2-3 žodžiais. Be to, šiems pacientams reiškėsi emocijų sutri-kimai: pyktis, agresija, nepasitikėjimas, baimė, skausmas, neigimas, priešprieša esamai situacijai ir aplinkai.

Siekdami ištirti esamus kognityvinius ir emocinius pa-žeidimus, mes susisteminome šiuos sutrikimus, išskyrėme jų požymius, sukūrėme tyrimo metodiką su vertinimo ska-lėmis ir atlikome tyrimą.

Kognityviniai sutrikimai buvo vertinami pagal šiuos pagrindinius kriterijus: orientacija, objektų ir veiksmų at-pažinimas, atmintis ir sugebėjimas skaičiuoti, regimosios ir girdimosios atminties atgaminimo gebėjimai, dėmesio koncentracijos gebėjimas, komunikacijos ir adaptacijos lygis.

24

Pagal aukščiau išvardintus kriterijus buvo sukurta trum-pa kognityvinė sutrikimų vertinimo sistema, skirta vaikams po sunkių ir vidutinių galvos traumų (1 lentelė). Kognityvi-niai sutrikimai buvo vertinami dešimtbalėje sistemoje, kur 10 balų reiškia maksimalius kognityvinius sugebėjimus.

Pagal aukščiau išvardintus kriterijus buvo sukurta pa-grindinių emocinių sutrikimų psichologinio vertinimo sis-tema (2 lentelė) bei klasifikuota emocijų vertinimo sistema, skirta vaikams po sunkių ir vidutinių galvos smegenų trau-mų (3 lentelė). Emocinių sutrikimų psichologinis vertini-mas ir klasifikuotos emocijos buvo vertinamos penkiaba-lėje sistemoje , kur 0 ir 5 balai reiškia kraštutines emocijas, o 2,5 balo atitikimą adekvačioms emocijoms bei jų raiškai.

TYRIMO REZULTATAIVertinant kognityvinių funkcijų sutrikimus I reabilitaci-

jos etape 12 – 18 metų vaikams, patyrusiems sunkius ir vi-dutinio sunkumo trauminius galvos smegenų sužalojimus, šiuos sutrikimus suskirstėme pagal sutrikimų intensyvumą. Gauti rezultatai parodė pakankamai žemą visų kognityvi-

nių procesų lygį. Dešimtbalėje sistemoje 3 balais įvertinta: komunikacija, girdimosios atminties gebėjimai, gebėjimai skaičiuoti, objektų ir veiksmų atpažinimas. 4 balais: adap-tacijos lygis, dėmesio koncentracijos gebėjimai, regimo-sios atminties gebėjimai ir orientacija. Tai rodo minimalų kognityvinių funkcijų, kurios susijusios su galvos smegenų traumos pasekmėmis, lygį (1 pav.).

Metų eigoje pastebėta, jog kuo žemesnis kognity-vinis lygmuo I reabilitaciniame etape, tuo mažesnis

Kognityvinis sutrikimas

Dimensijos Vertinimas Maksimalūs balai

Orientacija Laike, erdvėje, vietoje, uždaroje erdvėje

Stebėjimas orientaciniai testai

0-10

Objektų ir veiksmų atpažinimas

Greitas objektų pavadinimų įvardijimas, veiksmų atlikimas arba jų įvardijimas

Erdviniai atminties testai

0-10

Atmintis ir sugebėjimas skaičiuoti

Vertinimas pagal atminties testus, aritmetines užduotis

Atminties testai, aritmetinės užduotys

0-10

Regimosios atminties atgaminimo gebėjimai

Pamatytų ir perskaitytų objektų prisiminimas ir jų įvardijimas, sugebėjimas juos jungti ir analizuoti

Regimosios atminties testai

0-10

Girdimosios atminties atgaminimo gebėjimai

Girdimų simbolių atpažinimas, įvardijimas

Girdimosios atminties testai

0-10

Dėmesio koncentracijos gebėjimas

Trukmė, darbui ar veiksmui atlikti

Dėmesio testas

0-10

Komunikacijos lygis Gebėjimas bendrauti ir palaikyti bendravimo kontaktą

Stebėjimas 0-10

Adaptacijos lygis Orientacija esamoje vietoje, sugebėjimas adekvačiai elgtis

Žaidimų terapija

0-10

1 lentelė. Kognityvinių sutrikimų vertinimas

Emocinis sutrikimas


Fiziologinis sužadinimas

Kokius fiziologinius pakitimus sukelia emociniai dirgikliai

Stebėjimas, fiziologiniai pakitimai (paraudimas, prakaitavimas, įsitempimas, suglebimas ir t.t.)

0-5

Išraiška Veido mimikrija, kūno kalba Stebėjimas 0-5Sąmoningas išgyvenimas

Objektyvi suvokimo ir emocijų raiška

Objektyvus vertinimas stebint

0-5

2 lentelė. Emocinių sutrikimų vertinimas

Emocinis sutrikimas


Susijaudinimas Dėmesys ir emocinė veikla testuojant ir stebint

Dėmesio koncentracija (min.), fiziologiniai pokyčiai

0-5

Džiaugsmas Emocinė raiška veikloje, testai

Kūno kalbos raiška 0-5

Nuostaba, nustebimas

Emocinė raiška veikloje, testai

Kūno kalbos raiška 0-5

Skausmas ir kentėjimas

Emocinė raiška veikloje, testai

Kūno kalbos raiška,fiziologiniai pokyčiai

0-5

Pyktis Emocinė raiška veikloje, testai

Kūno kalbos raiška,fiziologiniai pokyčiai

0-5

Pasibjaurėjimas Emocinė raiška veikloje, testai

Kūno kalbos raiška,individualus konsultavimas

0-5

Panieka Emocinė raiška veikloje, testai


0-5

Baimė Emocinė raiška veikloje, testai


0-5

Gėda Emocinė raiška veikloje, testai


0-5

Kaltė Emocinė raiška veikloje, testai


0-5

3 lentelė. Klasifikuotas emocijų vertinimas

1 pav. Kognityviniai sutrikimai vaikams nuo 12 -18 m. po sunkių ir vidutinių sunkumo trauminio galvos smegenų sužalojimo

2 pav. Kognityvinių sutrikimų kitimas reabilitaciniame etape vai-kams nuo 12 -18 m. po sunkių ir vidutinių sunkumo trauminio galvos smegenų sužalojimo

25

šių funkcijų atsistatymo lygmuo reabilitacijos procese.Nors adaptacijos ir orientacijos kognityvinės funkcijos

atsistatė geriausiai, jos pareikalavo daug laiko bei pastan-gų, Tai aiškinama tuo, kad šios funkcijos yra priklausomos nuo dėmesio, atminties funkcionavimo lygio (2 pav.).

Pacientai dažniausiai nesugebėdavo įvertinti sutrikimo lygmens, reflektoriškai atlikdavo veiksmus, kurie neatiti-ko jų fizinės būklės. Neatitikimo pripažinimas būdavo pats sunkiausias, o jų kontrolė pati sudėtingiausia.

Ištyrus emocinius sutrikimus, atsirandančius po sunkių ir vidutinių galvos smegenų traumų, išskyrėme dažniausiai pasireiškiančius sutrikimus, t.y. fiziologinis sužadinimas, išraiška ir sąmoningas išgyvenimas. Šie sutrikimai reabi-litacijos proceso pradžioje įvertinti atitinkamai 3, 1 ir 1 ba-lais (3 pav.).

Pacientui reaguojant į emocinius dirgiklius, stebimi neadekvatūs fiziologiniai pakitimai, pvz.: paprašius pasi-stengti prisiminti užmirštą įvykį, pacientas visas įsitempia, parausta, kartais išmuša prakaitas, padažnėja pulsas. Paste-bėta, jog pacientai po sunkių ir vidutinių galvos smegenų traumų sąmoningus ir nesąmoningus veiksmus reiškia vi-sais įmanomais būdais, kuriuos akivaizdžiai ir objektyviai galime fiksuoti kūno kalboje.

Vaikams po sunkių ir vidutinių galvos smegenų traumų nustatėme ryšį tarp fiziologinio sužadinimo ir kūno raiškos. Kuo stipresnis fiziologinis sužadinimas, tuo primityvesnė kūno raiška. Sąmoningi išgyvenimai atsiranda pasireiškus fiziologinio sužadinimo kontrolei ir adekvačiam išraiškos perteikimui.

Skaidant emocijas į smulkesnes ir jas diferencijuotai vertinant vaikams nuo 12 iki 18 m. po sunkių ir vidutinių sunkumo trauminio galvos smegenų sužalojimo I reabi-litacijos etape pastebėta, jog tokios emocijos kaip nuosta-ba, pasibiaurėjimas, panieka yra išnykusios (įvertinimas 0 balų); mažai reiškiasi džiaugsmo, gėdos ir kaltės emocijos (įvertinimas 1 balas). Dominuoja – susijaudinimas (5 ba-lai), pyktis (4 balai) ir baimė (3 balai) (4 pav.).

Pacientams su ryškiai sutrikusiomis emocijomis stebi-mas ryšys tarp sujaudinimo būsenos ir kūno raiškos. Atsi-radus bet kokiai emocijai, vaikas pradeda reaguoti vienu ar keliais stereotipiniais veiksmais, pvz.: užsimerkia, nusuka galvą arba visą kūną, nekalba, t.y. rodo emocijos neigimą.

Emocijų sutrikimai reabilitacijos etape vaikams nuo 12 -18 m. po sunkių ir vidutinių sunkumo trauminio galvos smegenų sužalojimo kito gerėjančia linkme, t.y atsirado re-akcijos į visas emocijas. Stiprėjo reakcijos į baimę (nuo 3 iki 3,5 balo), šiek tiek stiprėjo reakcijos į pyktį (nuo 4 iki 4,5 balo) ir džiaugsmą (nuo 1 iki 2 balų), o susijaudinimas pradėjo mažėti (nuo 5 iki 4 balų) (5 pav.).

Šie rodikliai rodo emocinių reakcijų stabilizaciją.

REZULTATŲ APTARIMASAustralijos mokslininkai V.A Anderson ir kt. [13] tyrė,

su kokiomis problemomis susiduria vaikas ir jo šeima po galvos smegenų traumos. Atlikus tyrimą nustatyta, kad traumos sunkumas turi įtakos kognityvinės veiklos atsiga-vimui. Autoriai nurodo, kad kognityvinės funkcijos (inte-lektas, atmintis, dėmesys), elgesys ir kiti sutrikimai išliko praėjus 30 mėnesių po traumos daugumai ligonių.

Nustatyta, kad dviem trečdaliams tiriamųjų buvo sun-3 pav. Emocijų sutrikimai po sunkių ir vidutinių sunkumo trauminio galvos smegenų sužalojimo

4 pav. Klasifikuotas emocijų vertinimas vaikams prie sunkių ir vidu-tinių sunkumo trauminio galvos smegenų sužalojimo I reabilitacijos etape

5 pav. Klasifikuotas emocijų vertinimas vaikams prie sunkių ir vidu-tinių sunkumo trauminio galvos smegenų sužalojimo reabilitacijos procese

26

ku atlikti užduotis per pamokas, pusei vaikų buvo sunku susikaupti/susikoncentruoti, 39 proc. buvo sutrikusi at-mintis. Trečdalio vaikų po galvos smegenų traumos moky-mosi lygis buvo žemesnis už vidutinį klasės mokinių lygį. Dauguma vaikų po galvos smegenų traumos turėjo rimtų gebėjimo skaityti sunkumų. Autoriai nurodo, kad galvos smegenų trauma turi neigiamų pasekmių, darančių įtaką pažintinei veiklai.

Mūsų tyrimo metu vertinant vaikų kognityvines funk-cijas po sunkių ir vidutinių galvos smegenų traumų, gauti rezultatai rodo tą pačią tendenciją: sutrinka dauguma ko-gnityvinių funkcijų, t.y. komunikacija, girdimoji ir regi-moji atmintis, gebėjimai skaičiuoti, objektų ir veiksmų at-pažinimas. Pasibaigus reabilitacijos procesui šios funkcijos atsistato tik 20 proc.

C.A.Hawley [14], atlikęs panašų šeimų, auginančių vaikus po galvos smegenų traumos, tyrimą nustatė, kad pažintinės veiklos sutrikimų ir mokymosi sunkumų turėjo visi galvos smegenų traumą patyrę vaikai. Beveik du treč-daliai vaikų sunkiai prisitaikė aplinkoje. Daugumai vaikų stebėtas padidėjęs nerimas, elgesio sutrikimai. Tai rodo, kad visiškas funkcijos atsigavimas vyksta labai lėtai, o kar-tais rezultatai nėra geri.

Nerimo būseną sukelia šios emocijos: nuostaba, pasi-biaurėjimas, panieka, džiaugsmas, gėda, kaltė, susijaudini-mas, pyktis ir baimė. Mūsų tyrimo duomenimis, nustatyta, kad dalis šių emocijų, patyrus sunkias ir vidutines galvos smegenų traumas, išnyksta, o kai kurios tampa labai ryš-kios. Reabilitacijos metu jos atsistato 25 proc.

IŠVADOS1. Sudaryta metodika, kurios pagalba galima vertin-

ti kognityvinius ir emocinius sutrikimus vaikams nuo 12 iki 18 m., esant sunkiems ir vidutinio sunkumo trauminiams galvos smegenų sužalojimams.

2. Nustatyta, kad vaikams, patyrusiems sunkius ir vidutinius galvos smegenų sužalojimus, kuo žemesnis ko-gnityvinis lygmuo I reabilitacijos etape, tuo mažesnis šių funkcijų atsistatymo lygmuo.

3. Nustatyta, kad vaikams, patyrusiems sunkius ir vidutinius galvos smegenų sužalojimus, I reabilitacijos eta-pe dalis emocijų išnyksta, o kai kurios tampa labai ryškios.

4. Nustatyta, kad vaikams, patyrusiems sunkius ir vidutinius galvos smegenų sužalojimus, kuo stipresnis fizi-ologinis sužadinimas, tuo primityvesnė kūno raiška.

Literatūra1. Davison G. L. Galvos smegenų traumos diagnostikos ir gydymo

metodinės rekomendacijos. Neurologijos seminarai. Vilnius, 2010(4) .2. Budrys V. Klinikinė neurologija. Vilnius, 2009.3. Maurice V., Ropper A. H. Adams and Victor‘s Manual of Neuro-

logy. The McGraw-Hill Companies, 2002.4. Greenberg MS. Handbook of Neurosurgery. Thieme, 2006.5. Neale J.M., Kring A.M. Abnormal psychology (9th edt.) Wiley:

2004.6. Beck A.T. Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai. Vilnius,

2005.7. Lazarus RS. Emotion and adaptation. New York: Oxford Univer-

sity Press, 1991.8. Lazarus RS. Form psychological stress to the emotions: a history

of changing outlooks. Annual Review of Psychology. 1993; 44: 1–21.9. Vaikų psichologinis konsultavimas. Valstybinis psichikos sveika-

tos centras. Vilnius, 1999.10. Gudaitė G. Klinikinis psichologinis vertinimas. Vilnius, 2007.11. Bulotaitė L. Vaikų psichologinis konsultavimas. Vilnius, 2008.12. Prasauskienė A. Vaikų raidos sutrikimai. Kaunas, 2003.13. Anderson VA, Catroppa C, Haritou F, Morse S, Rosenfeld JV.

Identifying factors contributing to child and family outcome 30 months after traumatic brain injury in children. Journal of Neurology, Neurosur-gery and Psychiatry. 2005; 76(3):401-408.

14. Hawley CA. Reported problems and their resolution following mild, moderate and severe traumatic brain injury amongst children and adolescents in the UK. Brain Injury. 2003; 17(2), 105-129.

COGNITIVE AND EMOTIONAL DISORDERS FOR CHILDREN AFTER TRAUMATIC BRAIN INJURY, THEIR CHANGES IN REHABILITATION PROCESSValdereza Svetikienė, Juozas Raistenskis, Ramūnas RaugalasSummaryKey words: cognitive disorders, emotional disorders, child develo-

pment, brain injury, psychological stressors, psychological climate.This article gives an overview on the scientific data regarding chil-

dren‘s brain functional assessment after a severe traumatic brain injury as well as cognitive and emotional impact of further changes in the child‘s development. Vegetative state is not evaluated.

You will find a review and analyze on the case of the hospitalized chil-dren aged from 12 to 18 years who have suffered brain injuries in various ways: emotional, cognitive, physiological, and their evolution over time. At the same time you will find a parallel analysis carried out during their rehabilitation process.

This article also focuses on the methodology used to evaluate the child‘s psycho-cognitive processes and developments that occurred as a result of the injuries.

According to the analyze made on the scientific sources and data sur-vey it can be stated that more objective results on the patient‘s physical and psychological condition are obtained by assessing the brain‘s func-tional status and cognitive and emotional parameters using the proposed methodology.


Gauta 2012-04-16

27

Raktažodžiai: priekinis kryžminis raištis, reabilitacijos kursas, treniruotė veloergometru, izokinetinė treniruotė

SantraukaTyrimo tikslas - įvertinti skirtingų kineziterapijos priemonių poveikį pacientų judamojo aparato bū-klei po kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio rekonstrukcinės operacijos. Tyrime dalyvavo 30 pacientų (amžius 33,4 ± 8,07 metai), praėjus 5 – 6 savaitėms po priekinio kryžminio raiščio rekons-trukcinės operacijos. Reabilitacijos kurso pradžioje ir pabaigoje atliktas klinikinių rodiklių matavimas. Tiriamieji atsitiktinės atrankos būdu suskirstyti į dvi grupes. Pirmai pacientų grupei taikyta papil-doma kineziterapijos priemonė - treniruotė velo-ergometru, antrai grupei - izokinetinė treniruotė. Duomenys apskaičiuoti taikant Stjudento (t) krite-rijų. Pasirinktas reikšmingumo lygmuo p<0,05. Po reabilitacijos kurso abiejų grupių judamojo aparto būklė pagerėjo: padidėjo blauzdos lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų jėga, sumažėjo operuoto kelio sąnario apimtis ir skausmo rodiklis. Pagal šlaunies ir blauzdos raumenų masės bei 10 metrų ėjimo grei-čio pokyčius izokinetinė treniruotė buvo efektyvesnė nei treniruotė veloergometru.

ĮVADASPirminės sveikatos priežiūros įstaigų duomenimis, po

nusiskundimų dėl nugaros skausmų, kelio sąnario traumos yra dažniausias judamojo aparato pažeidimas. 9 proc. visų kelio sąnario traumų sudaro vieno ar dviejų raiščių pažeidi-mai [1]. Nepaisant struktūrinio prisitaikymo prie kelio są-narį supančių raumenų, dažniausiai pažeidžiamas priekinis kryžminis raištis. Raištis yra pažeidžiamas, kai viršijamos jo pasipriešinimo galimybės [2]. 65 proc. plyšimų patiriami sportuojant, aktyviai leidžiant laisvalaikį. Likę 35 proc. trau-mų patiriamos namų, darbo aplinkoje, kelyje ar gatvėje [3].

SKIRTINGŲ KINEZITERAPIJOS PRIEMONIŲ ĮTAKA PACIENTŲ JUDAMOJO APARATO BŪKLEI PO KELIO

SĄNARIO PRIEKINIO KRYŽMINIO RAIŠČIO REKONSTRUKCINĖS OPERACIJOS

JURGA INDRIŪNIENĖ1,2, JUDITA MARCINKEVIČIENĖ1,2, IEVA EGLĖ JAMONTAITĖ1,2, ALVYDAS JUOCEVIČIUS1,2, JUOZAS RAISTENSKIS1

1Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedra,2Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centras

Priekinio kryžminio raiščio plyšimas lemia priekinį-šoninį nestabilumą, keturgalvio raumens hipotrofiją, są-narinio paviršiaus degeneraciją, menisko pažeidimus ir pasikartojantį skausmą. Siekiant sumažinti šiuos ir kitus simptomus, susijusius su kelio sąnario disfunkcija, galimi du pagrindiniai gydymo būdai – konservatyvus gydymas ir rekonstrukcinė operacija. Pacientams, kurie pasirengę sumažinti savo fizinį aktyvumą, sportinės veiklos inten-syvumą, gali būti rekomenduojamas konservatyvus gydy-mas. Tačiau pacientams, kurie nori grįžti į aktyvią sportinę veiklą, dažniausiai rekomenduojama priekinio kryžminio raiščio rekonstrukcija [2].

Priekinio kryžminio raiščio rekonstrukcija yra dažna or-topedinė operacija. Kuo jaunesnis ir aktyvesnis pacientas, tuo ji atliekama anksčiau [1, 4]. Operacijos sėkmė priklau-so nuo daugelio skirtingų faktorių. Šiuo metu mokslininkų diskusijos vyksta ne tik dėl pačios operacijos metodikos, bet ir dėl tolimesnio gydymo po jos [4]. Po priekinio kryž-minio raiščio rekonstrukcijos saugus ir savalaikis grįžimas į sportinę veiklą ar buvusio funkcinio lygio atgavimas la-biausiai priklauso nuo reabilitacijos programos [1]. Tam, kad būtų pasiekti iškelti reabilitacijos tikslai ir uždaviniai, gali būti taikomos skirtingos kineziterapijos priemonės: treniruotė veloergometru, izokinetinė treniruotė, proprio-recepcinis treniravimas ir kitos [5]. Tačiau nėra daug lite-ratūros, detaliau nagrinėjančios skirtingų kineziterapijos priemonių poveikį pacientų fizinei ir funkcinei būklei po kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio rekonstrukcinės operacijos.

Darbo tikslas: įvertinti skirtingų kineziterapijos prie-monių poveikį pacientų judamojo aparato būklei po kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio rekonstrukcinės opera-cijos.

TYRIMO KONTINGENTAS IR METODAITyrimas atliktas 2011 04 01 – 2012 04 01 Vilniaus

universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, fizinės ir

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Jurga Indriūnienė, el. p. [email protected]

REABILITACIJA


28

sporto medicinos katedroje, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medi-cinos centre, ambulatorinės reabilitacijos skyriuje. Iš viso tyrime dalyvavo 30 pacientų (jų amžiaus vidurkis 33,4 ± 8,07 metai). Pacientų įtraukimo į tyrimą kriterijus - 5 – 6 savaitės po priekinio kryžminio raiščio rekonstrukcinės operacijos, kelio sąnario lenkimo amplitudė – 90º. Neįtrau-kimo į tyrimą kriterijai: pakartotinė kelio sąnario trauma, nekontroliuojama hipertenzija, antikoaguliantų vartojimas, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, fibromialgija, sunki osteoporozė, epilepsija. Klinikiniais rodikliais, leidžian-čiais vertinti paciento būklę reabilitacijos proceso eigoje, pasirinkome: pažeistos kojos šlaunies apimties matavimą (cm), blauzdos apimties matavimą (cm), blauzdos lenkia-mųjų ir tiesiamųjų raumenų jėgos matavimą (Lowet skalė), kelio sąnario patinimui įvertinti – kelio sąnario apimties matavimą (cm), vizualinę analogijos skalę (VAS), 10 me-trų ėjimo greičio testą (m/s). Matavimai atlikti reabilitaci-jos kurso pradžioje ir pabaigoje. Tiriamųjų ūgis ir svoris buvo matuojami remiantis Pasaulio sveikatos organizaci-jos (PSO) rekomendacijomis, naudojant medicininiams tyrimams tinkamus prietaisus. Apskaičiuotas kūno masės indeksas (KMI), kūno masę kilogramais padalijus iš ūgio metrais, pakelto kvadratu.

Dešimties darbo dienų reabilitacijos kursas, kurį suda-rė individuali 45 minučių trukmės kineziterapija, masažas abiem grupėms nesiskyrė. Tiriamieji atsitiktinės atrankos būdu suskirstyti į dvi grupes. Pirmai grupei taikyta papil-doma kineziterapijos priemonė - treniruotė veloergometru “Monark”. Pirmų procedūrų metu pacientai mynė veloer-gometrą 60 apsukimų per minutę greičiu, 10 minučių 25 W galingumu. Palaipsniui treniruotės laikas didintas iki 20 min, o galingumas iki 75 W. Antrai pacientų grupei, kaip papildoma priemonė, taikyta treniruotė izokinetiniu dina-mometru “Biodex System 4 Pro”. Prieš izokinetinę treni-ruotę tiriamieji atliko 5 minučių apšilimą veloergometru „Monark“, minant vidutiniškai 60 apsukimų per minutę greičiu, 50 W galingumu. Treniruotės protokolą sudarė kelio lenkimo – tiesimo judesiai vidutiniu 120 – 180°/sek. .kampiniu greičiu. Palaipsniui treniruotės trukmė didinta

Tirti rodikliai(matavimo vienetai)

Rezultatų vidurkis ± SDI grupė (n=15) II grupė (n=15) p

Amžius (metais) 32,93 ± 8,86 33,87 ± 7,48 0,758Ūgis (cm) 179,27 ± 9,68 178,27 ± 6,49 0,742Svoris (kg) 83,47 ± 20,43 80,93 ± 9,41 0,666KMI (kg/m²) 25,63 ± 3,71 25,44 ± 2,39 0,870


Reabilitacijos kurso pradžioje

Reabilitacijos kurso pabaigoje

Vidurkis ± SD Vidurkis ± SD p

I grupės operuotos kojos šlaunies apimtis (cm)

51,53 ± 5,73 52,53 ± 5,64 p<0,05

II grupės operuotos kojos šlaunies apimtis (cm)

53,00 ± 5,70 56,20 ± 5,83 p<0,05


Reabilitacijos kurso pradžioje

Reabilitacijos kurso pabaigoje

Vidurkis ± SD Vidurkis ± SD pI grupės operuotos kojos blauzdos apimtis (cm)

37,47 ±2,72 37,87 ± 2,92 p>0,05

II grupės operuotos kojos blauzdos apimtis (cm)

37,60 ± 2,87 39,60 ± 2,75 p<0,05

Tirti rodikliaiReabilitacijos

kurso pradžiojeReabilitacijos

kurso pabaigojeVidurkis ± SD Vidurkis ± SD p

I grupės VAS 7,13 ± 0,91 3,13 ± 1,06 p<0,05

II grupės VAS 7,26 ± 1,09 3,2 ± 1,08 p<0,05




I grupės kelio sąnario apimtis

(cm)41,43 ± 2,14 40,03 ± 2,13 p < 0,05

II grupės kelio sąnario apimtis

(cm)42,33 ± 2,29 40,67 ± 2,38 p < 0,05

1 lentelė. Tirtų asmenų bendra charakteristika

2 lentelė. Operuotų kojų šlaunies apimtys reabilitacijos kurso pra-džioje ir pabaigoje

3 lentelė. Operuotų kojų blauzdų apimtys reabilitacijos kurso pra-džioje ir pabaigoje

1 pav. Blauzdos lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų jėgos pokytis

4 lentelė. Tiriamųjų grupių skausmo rodiklis reabilitacijos kurso pra-džioje ir pabaigoje

5 lentelė. Operuotų kelių sąnarių apimtys reabilitacijos kurso pra-džioje ir pabaigoje

29

nuo 15 minučių (su apšilimu) iki 20 min. Tyrimo duomenys apdoroti naudojantis statistiniu SPSS

15.0 for Windows programiniu paketu. Buvo skaičiuoti kin-tamųjų vidurkiai ± standartinis nuokrypis (SN). Kiekybinių kintamųjų vidurkių palyginimui naudota kovariacinė ana-lizė (ANOVA). Duomenys apskaičiuoti taikant Stjudento (t) kriterijų. Statistinių hipotezių tikrinimo metu skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, jeigu paklaidos tikimybės reikšmė p buvo mažesnė nei 0,05.

REZULTATAI IR JŲ APTARIMASPagal atrankos kriterijus, ištirta 30 asmenų, iš kurių 8

moterys ir 22 vyrai. 12 tiriamųjų buvo operuota dešinės ko-jos kelio sąnarys, 18 – kairės kojos. Bendra tiriamųjų cha-rakteristika pateikta 1 lentelėje.

Atvykus į reabilitaciją, pirmos grupės asmenų šlaunies apimtis buvo 51,53 ± 5,73 cm, antros - 53,00 ± 5,71 cm. Tiriamųjų grupės reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Po re-abilitacijos kurso pacientų grupės, kurios kineziterapijos programa buvo papildyta izokinetine treniruote, šlaunies apimtis padidėjo 3,2 cm, tuo tarpu grupės, kurios programa buvo papildyta treniruote veloergometru - 1 cm (p<0,05) (2 lentelė).

Trečiojoje lentelėje pateikti pažeistosios kojos blauzdos apimčių rodikliai. Tiriamųjų grupės, atvykus į reabilitacijos skyrių, reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Tyrimo duomenys rodo, kad II grupėje operuotos kojos blauzdos apimtis pa-didėjo 2 cm (p<0,05), o I grupėje - 0,4 cm (p>0,05). Gali-ma daryti išvadą, kad izokinetinė treniruotė yra pastebimai veiksmingesnė mažinant šlaunies ir blauzdos raumenų hi-potrofiją po kelio sąnario priekinių kryžminių raiščių re-konstrukcinės operacijos.

I grupėje blauzdos lenkėjų jėga, nuo reabilitacijos kur-so pradžios iki pabaigos, padidėjo 0,6 balo, II - 0,53 balo (p<0,05). Abiejų grupių blauzdos tiesiamųjų raumenų jėga per stebimą laikotarpį padidėjo 0,8 balo. Stebint abi tiria-mųjų grupes, skirtumo tarp I ir II grupės rezultatų nepaste-bėta (p>0,05) (1 pav.).

Iš 4 lentelės duomenų galime matyti, kad skausmo ro-dikliai prieš reabilitacijos kursą buvo aukšti. Pirmos tiria-mųjų grupės skausmo VAS rodiklis buvo nežymiai didesnis (p>0,05). Tiriamųjų grupėje, kuriai kaip papildoma kinezi-terapijos priemonė buvo taikoma treniruotė veloergometru,

skausmo rodiklis pagerėjo 4 balais. Antroje grupėje, kuriai kaip papildoma priemonė buvo taikoma izokinetinė treni-ruotė šis rodiklis pagerėjo 4,06 balo (p<0,05).

Atvykus į reabilitaciją po kelio sąnario priekinio kryž-minio raiščio rekonstrukcinės operacijos, pirmos grupės tiriamųjų kelio sąnario apimtis buvo 41,53 cm, o antros – 42,33 cm. Reabilitacijos kurso pabaigoje kelio sąnario apimtis II grupėje sumažėjo 1,66 cm, I grupėje - 1,40 cm (p < 0,05) (5 lentelė).

6 lentelėje matyti, kad po reabilitacijos kurso, papildo-mas treniruotes veloergometru lankiusiųjų grupėje, 10 mes-trų ėjimo greitis padidėjo 0,22 m/s. Izokinetines treniruotes lankiusiųjų grupėje ėjimo greičio rodiklis padidėjo - 0,46 m/s (p< 0,05).

H. J. Coury ir kt. atlikto tyrimo duomenimis, taikant izokinetinę treniruotę asmenims, po priekinio kryžminio raiščio rekonstrukcijos operacijos, statistiškai reikšmingai padidėja blauzdos tiesiamųjų raumenų jėga bei kelio są-nario judesio amplitudė [6]. Izokinetinio krūvio metu su-teikiamas prisitaikantis pasipriešinimas, kuris atliekamas pastoviu greičiu ir yra tiesiogiai proporcingas išvystomai paciento jėgai. Toks pasipriešinimas pritaiko neuroraume-ninę sverto sistemą esant skausmui ir nuovargiui, užtikrina didesnę kelio sąnario ir transplantanto apsaugą nuo suža-lojimų, sukelia minimalų raumenų skausmingumą po krū-vio [1,7]. Todėl izokinetinis dinamometras gali būti nau-dojamas net ir ankstyvoje pooperacinėje stadijoje pasyviu ar pusiau aktyviu režimu. Tai rodo izokinetinės sistemos vertę pacientų reabilitacijai po priekinio kryžminio raiščio rekonstrukcijos operacijos [8].

IŠVADOS1. Po reabilitacijos kurso abiejų grupių pacientų blauz-

dos lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų jėga padidėjo, o skausmas (vidutiniškai 4 balais), sąnarių apimtis sumažėjo reikšmingai (p<0,05).

2. Reabilitacijos kurso pabaigoje pirmos grupės tiria-miesiems, kuriems papildomai buvo taikyta izokinetinė treniruotė, reikšmingiau sumažėjo šlaunies raumenų hipo-trofija, padidėjo ėjimo greitis (p<0,05), ši kineziterapijos programa buvo veiksmingesnė.

Literatūra1. Grinsven S, Cingel REH, Holla CJM, Loon CJM. Evidence-based

rehabilitation following anterior cruciate ligament reconstruction. Knee Surg Sports Traumatol Arthrosc. 2010;18:1128-1144.

2. Pua YH, Bryant AL, Steele JR, Newton RU, Wrigley TV. Isokinetic Dynamometry in Anterior Cruciate Ligament Injury and Reconstruction. Ann Acad Med Singapore. 2008;37:330-340.

3. Gianotti SM, Marshall SW, Hume PA, Bunt L. Incidence of ante-rior cruciate ligament injury and other knee ligament injuries: A national population-based study. J Sci Med Sport. 2009;12:622-627.




I grupės ėjimo greitis (m/s) 1,53 ± 0,18 1,75 ± 0,19 p<0,05

II grupės ėjimo greitis (m/s) 1,94 ± 0,32 2,40 ± 0,42 p<0,05

6 lentelė. 10 m ėjimo greičio pokytis

30

4. Lorenz S, Leyser D, Imhoff AB. Nachbehandlung nach vorderem Kreuzbandersatz. Standards. Trauma Berufskrankh. 2012;14(1):55-60.

5. Beynnon BD, Johnson RJ, Abate JA, Fleming BC, Nichols CE. Treatment of Anterior Cruciate Ligament Injuries, Part 2. Am J Sports Med. 2005;33:1751-1767.

6. Coury HJ, Brasileiro JS, Salvini TF, Poletto PR, Carnaz L, Hans-son GA. Change in knee kinematics during gait after eccentric isokinetic training for quadriceps in subjects submitted to anterior cruciate ligament reconstruction. Gait Posture. 2006;24(3):370-374.

7. Remaud A, Cornu C, Guével A. Neuromuscular adaptations to 8-week strength training: isotonic versus isokinetic mode. Eur J Appl Physiol. 2010;108(1):59-69.

8. Thomas M, Kubaile C, Busse M. Pulley system isokinetic trai-ning in knee rehabilitation--initial results. Z Orthop Ihre Grenzgeb. 2001;139(4):359-365.

THE EFFECT OF DIFFERENT PHYSICAL THERAPY PROGRAMS ON PATIENS’ MUSCULOSKELETAL FUNCTION AFTER ANTERIOR CRUCIATE LIGAMENT RECONSTRUCTIVE OPERATION

Jurga Indriūnienė, Judita Marcinkevičienė, Ieva Eglė Jamontaitė, Al-vydas Juocevičius, Juozas Raistenskis

SummaryKey words: anterior cruciate ligament, rehabilitation programme,

cycle ergometer training, isokinetic training.

The aim of this study was to evaluate the effect of different physi-cal therapy programs on patients’ musculoskeletal function after anterior cruciate ligament reconstructive operation. In a study participated 30 patients (aged 33,4 ± 8,07 years), 5 – 6 weeks after anterior cruciate ligament reconstruction operation. The effectiveness of different physi-cal therapy programs was evaluated with clinical measures on baseline and post – training period. Patients were divided into to groups: I group attended cycle ergometer training, II group attended isokinetic training. Data were analysed using Student’s t test. Statistical significance was de-fined as p<0,05. Research showed that musculoskeletal function increased in both groups: increased knee flexor and extensor muscles strength, dea-creased pain and swelling in operated knee. Isokinetic training was more effective in increasing leg muscle volume and 10 m walking test param-eters.


Gauta 2012-04-16

31

Raktažodžiai: juosmeninės dalies radikulopatija, kinezi-terapija, stuburo tempimas, nugaros skausmas, raumenų ištvermė.

SantraukaTyrimo tikslas. Palyginti skirtingų kineziterapijos priemonių poveikį pacientams, sergantiems juos-meninės stuburo dalies radikulopatija. Tiriamųjų kontingentas ir tyrimo metodai. Tyrime dalyvavo 60 pacientų, kuriems dėl juosmeninės stuburo dalies skausmų buvo taikyta reabilitacija. Tyrime dalyvavo pacientai, kurie atrinkti vadovaujantis tokiais kri-terijais: nustatyta L4-L5, L5-S1 arba kombinuota L4-L5 ir L5-S1 radikulopatija. Pacientai atrinkti at-sitiktine tvarka ir tyrimo metu, atsitiktinės atrankos būdu suskirstyti į 3 grupes po 20 tiriamųjų. Pirma ir antra grupės buvo tiriamosios, o trečioji grupė – kontrolinė. Kiekybiniam skausmo vertinimui tai-kyta skaičių analoginė skalė (SAS 0-10). Taip pat atliktas statinės liemens raumenų ištvermės tyrimas (S. McGill, Reese, Moreland raumenų ištvermės testai). Buvo vertinamas šių rodiklių pokytis. Re-zultatai ir išvados. 1. Tyrime dalyvavo pacientai, kurių amžiaus vidurkis buvo 47,8±14,1 metai, tai darbingo amžiaus pacientai, tačiau didelė dalis (33 proc.) pacientų tyrimo metu nedirbo. 2. Visų trijų grupių ligonių skausmo intensyvumas po kinezite-rapijos procedūrų statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,05). Tačiau skausmas labiau sumažėjo pirmos tiriamosios grupės pacientams, negu kontrolinės grupės pacientams, kuriems stuburo tempimas ne-buvo taikomas (p<0,05), bei antros tiriamosios gru-pės pacientams (p>0,05). 3. Visų trijų grupių ligo-nių pilvo, nugaros, dešinės ir kairės pusių raumenų ištvermė po kineziterapijos procedūrų statistiškai reikšmingai padidėjo (p<0,05). Matoma tendencija, kad pirmos ir antros tiriamųjų grupių pacientų lie-mens raumenų ištvermės rezultatai po kineziterapi-

jos procedūrų kurso yra geresni, lyginant su kontro-linės grupės pacientais, kuriems stuburo tempimas nebuvo taikomas (p>0,05).

ĮVADASJuosmeninės stuburo dalies skausmas yra brangiai vi-

suomenei kainuojantis ir dažnai pasitaikantis skausmo sindromas. Pastaraisiais metais nugaros skausmas tampa epidemija: apie 35 proc. žmonių populiacijos nuolat kenčia dėl įvairios kilmės nugaros skausmų [1].

Nugaros skausmus sukelia daugybė priežasčių ir net 70 proc. atvejų nėra aiški nugaros skausmų etiologija ir pa-togenezė. Dauguma nugaros skausmų pasireiškia dėl kau-linių pakitimų, dėl raumenų ir raiščių patologijos. Labai svarbu atkreipti dėmesį ne tik į somatinius nusiskundimus, bet ir ieškoti sąsajų tarp nugaros skausmų ir individualių paciento išgyvenimų, psichologių problemų [2].

Nugaros skausmo gydymo priemonės yra reikšmin-gos, nes dažniausiai nugaros skausmai nustatomi darbingo amžiaus žmonėms [3]. Ligoniams, kenčiantiems juosmens skausmus, ambulatorinės reabilitacijos metu pagal pareng-tas metodikas sudaroma individuali reabilitacijos progra-ma. Be medikamentinio gydymo juosmens skausmams malšinti skiriamos įvairios kineziterapijos procedūros: kineziterapija salėje, kineziterapija vandenyje, pasyvi ki-neziterapija. Fiziniais pratimais galima kontroliuoti juos-meninės stuburo dalies skausmą. Skausmo sumažėjimas rodo fizinių pratimų efektyvumą. Taigi gydymas fiziniais pratimais yra veiksmingas terapinis metodas, kuris suma-žina arba visiškai pašalina skausmą [4]. Stuburo tempimas taikomas nuo Hipokrato laikų, nes jis pirmasis sukonstravo ir aprašė stuburo tempimo prietaisą [5]. A.Longas ir ben-draautoriai [6] teigia, ,,[...]kad tempiant stuburą sumažėja juosmeninės stuburo dalies skausmas ir pagerėja organiz-mo funkcinė būklė, nes tempiant stuburą maisto medžia-gos ir deguonis geriau patenka į tarpslankstelinius diskus, diskas mažiau spaudžia išilginius stuburo raiščius‘‘. 2008 m. atliktas tyrimas, kurio metu P.Beattie su bendraauto-

SKIRTINGŲ KINEZITERAPIJOS PROGRAMŲ, TAIKOMŲ SERGANTIEMS JUOSMENINĖS DALIES

RADIKULOPATIJA, EFEKTYVUMASGINTARĖ TAMOŠAITYTĖ1, IEVA EGLĖ JAMONTAITĖ1,2

1Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centras, 2Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto

Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedra

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Gintarė Tamošaitytė, el. p. [email protected]

REABILITACIJA


32

riais [7] įrodė, kad stuburo tempimas skausmo intensyvu-mą sumažina net 72,14 proc., o fiziniai pratimai – 50,29 proc. S.Stanos [8] teigia, kad fiziniai pratimai vandenyje efektyviai mažina nugaros skausmus, o S.Lenickienė ir A. Juocevičius [9] teigia, kad ne tik fiziniai pratimai, bet ir stuburo tempimas, atliekamas vandenyje, mažina nugaros skausmus, padeda raumenims atsipalaiduoti. Yra sukurta ir aprašyta daug juosmeninės stuburo dalies skausmo gydy-mo metodų, tačiau tyrėjai nesutaria ir neprieina vieningos nuomonės apie efektyviausią gydymo metodą. Daugiausia diskusijų sukelia juosmeninės stuburo dalies skausmo gy-dymo metodas - stuburo tempimas.

Tyrimo tikslas - palyginti skirtingų kineziterapijos priemonių poveikį pacientams, sergantiems juosmeninės stuburo dalies radikulopatija.

Numatyti šie tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti pacientų charakteristiką pagal demografinius, socialinius, antropo-metrinius ir kitus požymius. 2. Įvertinti pacientų skausmo intensyvumo pokyčius taikant skirtingas kineziterapijos metodikas. 3. Atlikti statinės liemens raumenų ištvermės pokyčio tyrimą taikant skirtingas kineziterapijos metodi-kas.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAITyrimas atliktas Vilniaus universiteto ligoninės San-

tariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centre nuo 2010 m. spalio iki 2011 m. kovo mėnesio. Tyri-me dalyvavo 60 pacientų, kuriems dėl juosmeninės stuburo dalies skausmų buvo taikyta reabilitacija. Tyrime dalyvavo pacientai, kurie atrinkti vadovaujantis tokiais kriterijais: nustatyta L4-L5, L5-S1 arba kombinuota L4-L5 ir L5-S1 radikulopatija. Pacientai atrinkti atsitiktine tvarka ir tyrimo metu, atsitiktinės atrankos būdu, tiriamieji buvo suskirstyti į 3 grupes po 20 žmonių. Jie savanoriškai sutiko dalyvauti tyrime. Pirma ir antra grupės buvo tiriamosios, o trečioji grupė – kontrolinė (1 lentelė). Pirmąją tiriamąją grupę su-darė pacientai, kuriems taikyta aktyvi kineziterapija salėje, kineziterapija baseine ir pasyvi kineziterapija – tempimas ant tempimo stalo. Antrąją grupę sudarė tiriamieji, kuriems buvo taikyta kineziterapija salėje, kineziterapija baseine ir kineziterapija vertikalioje vonioje su tempimu ir pratimais ant kabančio skersinio. Trečiąją (kontrolinę) grupę sudarė pacientai, kuriems po 45 min. taikyta kineziterapija salėje ir kineziterapija baseine.

Pirmos, antros tiriamųjų grupių pacientai buvo tiriami tris kartus: prieš kineziterapijos procedūras, po kinezitera-pijos procedūrų kurso ir atokiuoju periodu (praėjus 3 mė-nesiams po kineziterapijos procedūrų kurso). Kontrolinės grupės pacientai buvo tiriami du kartus: prieš kinezitera-pijos procedūras ir po kineziterapijos procedūrų kurso. Be

kineziterapijos procedūrų visiem tiriamiesiems buvo ski-riamas masažas ir fizioterapijos procedūros.

Liemens raumenų ištvermė vertinta naudojant statinės liemens raumenų ištvermės testus: S. McGill šoninių lie-mens raumenų izometrinės ištvermės testas, Reese izome-trinis nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės testas, More-land izometrinis pilvo raumenų ištvermės testas. Kiekybi-niam skausmo vertinimui taikyta skaičių analoginė skalė (SAS 0-10), kuri yra patvirtinta Lietuvos SAM 2004 m. įsakymu.

Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant SPSS 17 for Windows. Buvo apkaičiuoti aritmetiniai vidurkiai su standartiniais nuokrypiais (v±SN). Dviejų nepriklausomų imčių parametrų dydžių hipotezių apie vidurkių lygybę tikrinimui buvo naudotas Stjudento t-testas. Pearsono χ2

testas buvo panaudotas neparametrinių kriterijų skirtumo patikinimui tikrinti. Gautas duomenų skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p < 0,05.

REZULTATAI IR JŲ APTARIMASTyrime dalyvavo 29 vyrai (48 proc.) ir 31 moteris (52

proc.), kurie jautė juosmeninės stuburo dalies skausmus. Pirmąją tiriamąją grupę sudarė 9 vyrai (45 proc.) ir 11 mo-terų (55 proc.), o antrąją - 11 ( 55 proc.) vyrų ir 9 (45 proc.) moterys (8 pav.). Kontrolinės grupės tiriamuosius sudarė 9 vyrai (45 proc.) ir 11 (55 proc.) moterų (p>0,05).

Tyrime dalyvavusių moterų amžiaus vidurkis 50,9±11,1 metai, o vyrų - 44,5±13,4 metai. Pirmoje tiriamojoje gru-pėje ligonių amžiaus vidurkis – 50±13,6 metų, antroje ti-riamojoje grupėje - 43,4±12,3 metai, o kontrolinės grupės ligonių amžiaus vidurkis - 50±11,3 metų (p>0,05). Apskai-čiavus bendrojo kontingento pacientų amžiaus vidurkį, nu-statyta, kad tyrime dalyvavo pacientai, kurių amžiaus vi-durkis buvo 47,8±14,1 metai. Šios amžiaus grupės žmones dažniausiai vargina juosmeninės stuburo dalies skausmas. Literatūros duomenimis, juosmeninės stuburo dalies skaus-mas gali varginti bet kuriame amžiuje, tačiau pikas pasiekia tarp 45 ir 60 metų [10] ar tarp 45 ir 55 metų [11].

Nepaisant to, kad tyrime dalyvavusių pacientų amžiaus vidurkis atitiko darbingą amžių, didelė dalis (33 proc.) pa-cientų tyrimo metu nedirbo. Tyrimo metu apmokamą dar-bą dirbo 22 (37 proc.) tiriamieji, tačiau didelė dalis 20 (33 proc.) pacientų tyrimo metu nedirbo, iš jų 6 (10 proc.) as-menys nedirbo dėl sveikatos problemų (neįgalūs asmenys), o 14 (23 proc.) tiriamųjų nedirbo dėl to, kad neturi galimy-bės įsidarbinti (bedarbiai). Tyrime dalyvavo 7 (12 proc.) pensinio amžiaus ligoniai. P.Ferreira teigia [12], kad dėl nugaros skausmų negalavimo sukeliamas nedarbingumas yra aktualus dirbantiesiems, nes nugaros skausmas vis dar yra viena pagrindinių nedarbingumo priežaščių.

33

Prieš kineziterapijos procedūras didelė dalis bendrojo kontingento pacientų miegojo blogai - 23 (38 proc.) paci-entai arba labai blogai - 24 (40 proc.) pacientai . Po ki-neziterapijos procedūrų, statistiškai reikšmingai sumažėjus juosmeninės stuburo dalies skausmams, net 22 (37 proc.) pacientų miego kokybė tapo gera, o 18 (30 proc.) pacientų - labai gera.

Didžioji dalis (57 proc.) bendrojo kontingento pacientų teigė, kad praeityje turėjo traumų, kurios galėjo turėti įta-kos juosmeninės stubudo dalies skausmų atsiradimui. Lite-ratūros duomenimis, juosmeninės stuburo dalies skausmo atsiradimui įtakos turi praeityje patirtos traumos [13].

Tyrimo metu nustatyta, kad didžioji dalis (67 proc.) bendrojo kontingento pacientų rūkė. Epidemiologinių ty-rimų duomenimis, nuo 51 proc. iki 77 proc. rūkančiųjų jaučia juosmeninės nugaros dalies skausmus [14]. Taip pat tyrimo metu nustatyta, kad didelė dalis (75 proc.) bendro-jo kontingento pacientų vartojo alkoholį. G.Stranjalis su

bendraautoriais [15] teigia, kad vienas iš daugelio nugaros skausmų atsiradimo rizikos faktorių yra gausus alkoholio vartojimas.

Prieš kineziterapijos procedūras didžioji dalis (45 proc.) bendrojo kontingento pacientų, kurie jautė juosme-ninės stuburo dalies skausmus, teigė, kad jų psichologinė ir emocinė sveikata yra vidutinė, o 13 (22 proc.) tiriamųjų pa-žymėjo, kad jų psichologinė ir emocinė sveikata yra bloga. R.L.Bratton [16] teigia, kad vis didesnę reikšmę nugaros skausmo atsiradimui turi psichologiniai faktoriai, jie gali būti ekonominiai ar socialiniai.

Prieš kineziterapijos procedūras didžioji dalis (78 proc.) pacientų teigė, kad miega blogai arba labai blogai. P.P.Ray [17] teigia, kad juosmeninės stuburo dalies skausmas su-kelia fiziologines ir psichologines pasekmes. Šio autoriaus nuomone, pagrindinės psichologinės skausmo pasekmės yra miego sutrikimai. Tyrimo metu buvo pastebėta, kad pa-cientai po kineziterapijos procedūrų miegojo geriau, tačiau reikėtų tolimesio ir išsamesnio miego kokybės vertinimo naudojant standartizuotą miego kokybės klausimyną.

Nustatyta, kad bendrojo kontingento pacientų kūno ma-sės indeksas vidutiniškai buvo 26,2±3,5, šis skaičius rodo nedidelį bendrojo kontingento antsvorį. Paaiškėjo kad, net 44 (73 proc.) tyrime dalyvavę pacientai turėjo antsvorį. Ty-rimo metu tinkamą svorį turėjo 16 (27 proc.) tiriamųjų, nedidelį antsvorį turėjo 17 (28 proc.) pacientų, o pacien-tų su vidutiniu antsvoriu pasitaikė - 19 (32 proc.) ir didelį antsvorį turėjo 8 (13 proc.) tiriamieji. Tyrimo metu pirmoje tiriamojoje grupėje net 17 (85 proc.) pacientų turėjo ants-vorį, antroje tiriamojoje grupėje - 15 (75 proc.) pacientų, o kontrolinėje grupėje pacientų su antsvoriu buvo 12 (60 proc.). A. Janke su bendraautoriais [18] mano, kad vienas iš daugelio rizikos veiksnių nugaros skausmams atsirasti yra antsvoris ir nutukimas.

Prieš kineziterapijos procedūras bendrojo kontingento juosmeninės stuburo dalies skausmo intensyvumas viduti-niškai buvo 6,6±1,9 balai, po kineziterapijos procedūrų - 1,8±1,4 balai. Bendrojo kontingento skausmas po kinezite-rapijos procedūrų vidutiniškai sumažėjo 4,9±1,5 balais (74 proc.). Nustatytas statistiškai reikšmingas skausmo inten-syvumo sumažėjimas bendroje pacientų grupėje (p<0,001). Pirmos tiriamosios grupės pacientams skausmo intensyvu-mas po kineziterapijos procedūrų sumažėjo 5,7±1,8 balais (83 proc.) iki 1,3±1,1 balo (1 pav.). Antrosios tiriamosios grupės pacientams skausmo intensyvumas po kineziterapi-jos procedūrų sumažėjo iki 1,9±1,3 balo, nes skausmas šiai grupei sumažėjo 4,7±1,3 balais (71 proc.) Kontrolinės gru-pės pacientų skausmo intensyvumas po kineziterapijos pro-cedūrų sumažėjo 4,3±1,2 balais (65 proc.) iki 2,3±1,5 balų.

Nustatyta, kad tiek pirmos ir antros tiriamųjų grupių

Grupės Laikas ir procedūrosI tiriamoji grupė Kineziterapija

salėje (30 min.)Kineziterapija baseine (30 min.)

Pasyvi kineziterapija - stuburo tempimas sausumoje ant tempimo stalo (30 min.)

II tiriamoji grupė Kineziterapija salėje (30 min.)

Kineziterapija baseine (30 min.)

Kineziterapija vertikalioje vonioje su tempimu ant trapecijos (30 min.)

Kontrolinė grupė Kineziterapija salėje (45 min.)

Kineziterapija baseine (45 min.)

15 min. pailgintos trukmės kineziterapijos procedūros salėje ir baseine

1 pav. Skausmo intensyvumo rezultatai grupėse

2 pav. Tiriamųjų nugaros raumenų statinė ištvermė

1 lentelė. Tyrime taikytų procedūrų aprašymas

34

pacientams, tiek ir kontrolinės grupės pacientams skaus-mo intensyvumas po kineziterapijos procedūrų statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,05). Nors skausmą kiekvienas žmogus vertina subjektyviai, tačiau jo sumažėjimas yra vienas iš požymių, jog kineziterapija yra efektyvi. Australi-joje atliktų tyrimų duomenimis, taikant fizinius pratimus ir stuburo tempimą, esant juosmeninės stuburo dalies skaus-mui, jo intensyvumas patikimai sumažėja [19].

Pirmos tiriamosios grupės pacientams, kuriems buvo taikyta kineziterapija salėje, baseine ir pasyvus tempimas ant tempimo stalo skausmas sumažėjo daugiau nei kontro-linės grupės pacientams, kuriems buvo taikyta tik kinezite-rapija salėje ir baseine (be tempimo) (p<0,05). Palyginus pirmąją tiriamąją grupę su antrąja, paaiškėjo, kad skaus-mas pirmoje tiriamojoje grupėje sumažėjo daugiau nei an-trojoje, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05). Palyginus antrąją tiriamąją grupę su kontroline grupe, paaiškėjo, kad skausmas antroje tiriamojoje grupėje sumažėjo daugiau nei kontrolinėje grupėje, tačiau statistiš-kai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05).

Pirmos tiriamosios grupės pacientų nugaros raume-nų ištvermės rezultatų vidurkis prieš kineziterapiją buvo 8,9±7,2 sek., o po jos - 19,9±8,3 sek. (pokytis 12,4±5,4 sek.) (2 pav.). Antros grupės tiriamųjų nugaros raume-nų ištvermės rezultatų vidurkis prieš kineziterapiją buvo 10,0±9,2 sek., o po kineziterapijos - 27,4±14,8 sek. (po-kytis 17,4±7,1 sek.). Kontrolinės grupės pacientų nugaros raumenų ištvermės rezultatų vidurkis prieš kineziterapiją vidutiniškai buvo 8,8±12,5 sek., o po jos - 20,3±10,3 sek. Kontrolinėje grupėje nugaros raumenų statinė ištvermė po kineziterapijos užsiėmimų vidutiniškai padidėjo 10,4±6,8 sek. Nustatytas statistiškai reikšmingas nugaros raumenų ištvermės padidėjimas tiek pirmoje ir antroje tiriamosiose grupėse, tiek ir kontrolinėje grupėje (p<0,05).

Analizuojant tyrimo duomenis, matyti, kad labiausiai nugaros raumenų ištvermė padidėjo antros tiriamosios gru-pės pacientams, kuriems buvo skiriama kineziterapija salė-je, baseine ir vertikalioje vonioje. Tyrimo pabaigoje pirmos ir antros tiriamųjų grupių pacientams nugaros raumenų statinė ištvermė padidėjo daugiau, nei kontrolinės grupės pacientams, tačiau lyginant gautus duomenis tarp grupių statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05).

Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad pirmos, antros tiria-mųjų grupių pacientų ir kontrolinės grupės pacientų pilvo raumenų, dešinės pusės ir kairės pusės šoninių liemens rau-menų statinė ištvemė po kineziterapijos procedūrų statistiš-kai reikšmingai padidėjo (p<0,05). Stebimas šių rodiklių didesnis pagerėjimas pirmoje ir antroje tiriamosiose grupė-se, tačiau lyginant gautus duomenis tarp grupių, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05). Gauti rezultatai

sutampa su mokslininkų atliktų tyrimų gautais rezultatais. A. Maunion [20] atliko tyrimą, kurio metu vertino trijų skirtingų kineziterapijos programų poveikį nugaros rau-menų funkcijai pacientams, jaučiantiems lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą. Tyrėjai nustatė, kad statinė lie-mens raumenų ištvermė visomis judesio kryptimis visose trijose grupėse po kineziterapijos statistiškai reikšmingai padidėjo. Nugaros ir pilvo raumenų ištvermė turi daug įta-kos nugaros juosmeninės dalies skausmui. Silpni raumenys neapsaugo stuburo nuo jį veikiančio krūvio, dėl to stuburas yra labiau pažeidžiamas.

Pirmos tiriamosios grupės pacientų pilvo, nugaros, lie-mens dešinės ir kairės pusių raumenų ištvermė atokiuoju periodu buvo didesnė, lyginant su šių raumenų ištverme po kineziterapijos procedūrų kurso, tačiau statistiškai reikš-mingo skirtumo nenustatyta (p>0,05). Antros tiriamosios grupės pacientų pilvo, nugaros, liemens dešinės ir kairės pusių raumenų ištvermė atokiuoju periodu buvo mažesnė, lyginant su šių raumenų ištverme, matuota po kinezitera-pijos procedūrų kurso, tačiau šios grupės liemens raumenų ištvermė statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).

IŠVADOS1. Tyrime dalyvavo pacientai, kurių amžiaus vidurkis

buvo 47,8±14,1 metai, tai darbingo amžiaus pacientai, ta-čiau didelė dalis (33 proc.) pacientų tyrimo metu nedirbo. Tyrimo metu nustatyta, kad didžioji dalis (67 proc.) ben-drojo kontingento pacientų rūkė ir net 73 proc. pacientų turėjo antsvorį. Prieš kineziterapijos procedūras didžioji dalis (78 proc.) pacientų teigė, kad jų miego kokybė yra bloga arba labai bloga.

2. Visų trijų grupių ligonių skausmo intensyvumas po kineziterapijos procedūrų statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,05). Tačiau skausmas labiau sumažėjo pirmos tiria-mosios grupės pacientams, kuriems taikyta kineziterapija salėje, baseine ir pasyvus tempimas ant tempimo stalo, negu kontrolinės grupės pacientams, kuriems taikyta kine-ziterapija salėje ir baseine (p<0,05) bei antros tiriamosios grupės pacientams, kuriems taikyta kineziterapija salėje, baseine ir tempimas vandenyje (p>0,05).

3. Visų trijų grupių ligonių pilvo, nugaros, dešinės ir kairės pusių raumenų ištvermė po kineziterapijos proce-dūrų statistiškai reikšmingai padidėjo (p<0,05). Matoma tendencija, kad pirmos ir antros tiriamųjų grupių pacien-tų (kuriems buvo taikomas stuburo tempimas sausumoje arba vandenyje) liemens raumenų ištvermės rezultatai po kineziterapijos procedūrų kurso yra geresni, lyginant su kontrolinės grupės pacientais, kuriems stuburo tempimas taikomas nebuvo (p>0,05).

Literatūra

35

1. Raspe H, Hueppe A, Neuhauser H. Back pain a communicable disease? Int J Epidemiol. 2008;37(1):69-74.

2. Swezey RL, Calin A. Nugaros skausmas. Vilnius. Nacionalinis medicinos mokymų centras. 2010;10-31.

3. Dudonienė V. Stuburo stabilizavimo pratimai. Kaunas. LKKA, 2008; 4-9.

4. Moul I, Labuli T, Oliveri M. Long – term effects of supervised physical training in secondary prevention of low back pain. Spine. 2005; 2-16.

5. Marketos SG, Skiadas P. Hippocrates. The father of spine sur-gery.Spine.1999;24:1381–7.

6. Long A, Donelson R, Fung T. Does it matter which exerci-se? A Randomized control trail of exercise for low back pain. Spine. 2004;29:2593-2602.

7. Beattie PF, Nelson RM, Michenner LA. Outcomes after pro-ne lumbar traction protocol for patients with activity – limiting low back pain: A prospective case series study. Archives of Physical Medicine and Rehabilitation. 2008; 89(2):269-74.

8. Stanos S P, McLean J, Rader L. Physical Medicine Rehabilita-tion Approach to Pain. Med Clin N Am. 2007;91(1): 57–95.

9. S.Lenickienė, A. Juocevičius, D. Merkytė. Outpatient Comė-prehensive Rehabilitation Programme’s, performed in the Centre of the Rehabilitation, Physical and Sports Medicine, Vilnius University Hospital Santariškių Clinics during 2006–2007, Structure. Gerontologija, 2009; X(3):161-167.

10. Lee ChY, Kratter R, Duvoisin N, Taskin A, Schilling J. Cross-sectional view of factors associated with back pain Int Arch Occup Envi-ron Health. 2005;78:319-324.

11. Stafford MA, Peng P, Hill DA. Siatica: a review of history, epidemiology, pathogenesis, and the role of epidural steroid injection in management. BJ Anest. 2007; 99(4):461-473.

12. Fereira P, Fereira M, Latimer J, Refshauge K. A comparison of the effects of spinal manipulative therapy versus exercise for chronic low back pain. Back Research Group Evaluation Report:MAA Project.2004.

13. Cou R, Qaseem A, Show V, Casey D, Cross T, Shekelle P, Owens DK. Diagnosis and Treatment of Low Back Pain: A Joint Clinical Practice Guideline from the College of Physicians and the American Pain Society. Ann Intern Med. 2007;147:478-491.

14. Goldberg MS, Scott SC, Mayo NE. A review of the association between cigarette smoking and the development of nonspecific back pain and related outcomes. Spine 2000;25:995–1014.

15. Stranjalis G, Tsamandouraki K, Sakas DE, Alamanos Y. Low back pain in a representative sample of Greek population: Ana-lysis according to personal and socioeconomic characteristics. Spine. 2004;29(12):1355–60.

16. Bratton RL. Assessment and management of acute low back pain. Am Fam Physician. 1999;60: 2299–308.

17. Ray PP. Pain medicine: a comprehensive review. St. Lois:Morsby.1996.

18. Arcinavičius SL, Kesminas R, Milcarek E. Laikysena ir jos vertinimo aspektai.Kineziterapija. 2004;28-35.

19. Macedo LG, Latimer J, Motor control or grader activity exer-cise for chronic low back pain? Arandomized controlled trail. BMC Mus-culosceletal disorder. 2008;9:65.

20. Mannion AF, Taimela S, Muntener M, Dvorak J. Active thera-py for chronic low back pain part 1. Effects on back muscule activation, fatigability, and strenght. Spine. 2001; 26(8):897-908.

THE EFFECTIVENESS OF DIFFERENT PHYSIOTHERAPY PRO-GRAMS FOR PATIENTS WITH LUMBAR RADICULOPATHY

Gintarė Tamošaitytė, Eglė Ieva JamontaitėSummaryKey words: lumbar radiculopathy, physiotherapy, spinal traction, low

back pain, muscular endurance.Purpose: To compare the effectiveness of different physiotherapy pro-

grams for patients with lumbar radiculopathy.Methods: In study participated 60 persons who had L4-L5, L5-S1 or

combined L4-L5 and L5-S1 radiculopathy. Participants were randomized into three groups each of 20 persons. First and the second group were treatment groups, while a third group was control group. Outcomes meas-ures were evaluated pre- and post- physiotherapy intervention assessing static muscle endurance and pain intensity (NPS).

Results: 1. The study involved patients whose average age was 47,8±14,1 years, that is the working-age patients, but 33 percent of them were unemployed during the study. 2. The intensity of pain significantly decreased after physiotherapy in all three groups of patients (p<0,05). However, the pain significantly more decreased in the first treatment group of patients compare with the control group in which patients were treated without spine traction (p<0,05). 3. After physiotherapy the abdo-men, back, left and right sides of the muscular endurance significantly increased in all three groups of patients (p<0,05). The visible trend was seen that the trunk muscle endurance of first and second treatment groups after physiotherapy was higher compared with the control group of pa-tients (p>0,05).


Gauta 2012-04-16

36

Raktažodžiai: judesių ribojimo metodika (JRM), ergotera-pija, rankos funkcija, savarankiškumas.

SantraukaTyrimo tikslas: nustatyti judesių ribojimo metodikos įtaką pacientų, persirgusių galvos smegenų insultu (GSI), savarankiškumui. Tyrime dalyvavo 40 paci-entų po GSI, kurie 2010 – 2012 (iki balandžio mė-nesio) buvo reabilituojami VUL Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centre. Tyrimui pasirinkti pacientai atrinkti pagal šiuos kriterijus: nuo insulto pradžios praėjus daugiau nei 2 savaitėm, pakankama pažeistos (dešinės) rankos funkcija, gebantys saugiai eiti palatos ribose, su-prasti ir vykdyti užduotis. Ligoniai suskirstyti į dvi grupes pagal atsitiktinį atrankos metodą. Tiriamąją grupę (n=20) sudarė 9 moterys (45 %) ir 11 vyrų (55%), kontrolinę grupę (n=20) - 8 moterys (40%) ir 12 vyrų (60%). Tyrimas buvo atliekamas dvi sa-vaites. Kontrolinei grupei 45 minutes buvo taikoma įprastinė ergoterapijos procedūra. Tiriamajai gru-pei buvo taikoma įprastinė ergoterapijos procedū-ra, panaudojant judesių ribojimo metodiką, kurios trukmė taip pat 45 minutės. Abiem grupėm taikomų ergoterapijos procedūrų tikslas - pagerinti rankos funkciją ir savarankiškumą kasdieninėje veikloje, akcentuojant nesveikos rankos panaudojimą.Gauti rezultatai parodė, kad abi intervencijos sta-tistiškai reikšmingai pagerino pacientų pažeistosios rankos funkciją ir savarankiškumą, tačiau daugelis rodiklių buvo reikšmingai geresni tiriamosios gru-pės nei kontrolinės (p<0,05).

ĮVADASGalvos smegenų insultas yra viena iš pagrindinių mir-

ties priežasčių, lemianti rimtus ilgalaikius sutrikimus [1]. Pacientams po insulto maždaug nuo 30 iki 66 proc. pažei-džiama viršutinės galūnės funkcija ir dėl to sutrinka sava-

rankiškumas kasdieninėje veikloje [2].Daugelis reabilituojamų pacientų, kuriems paralyžiuo-

ta viena pusė, daugiau dėmesio skiria prarastos funkcijos kompensavimui, o ne pažeistos rankos funkcijos atgavimui. Pacientai mokomi naudotis sveika ranka siekiant savaran-kiškumo kasdienėje veikloje [3].Tuomet, kai po insulto mažiau naudojama pažeista ranka, gali atsirasti „išmokto bejėgiškumo“ (angl. learned helplessness) simptomas [4].

Judesių valdymo atkūrimui po insulto naudojamos įvai-rios metodikos [5]. Viena iš populiariausių judesių atkū-rimo po insulto metodikų yra judesių ribojimo metodika (angl. constraint-induced movement therapy, CIT); jos esmė - ribojami nepažeistos galūnės judesiai ir sutelktai (pvz., 3-6 val. per dieną) atliekami pažeistos galūnės jude-siai [4]. Judesių ribojimui dažniausiai naudojami raiščiai ar įtvarai, kurie neleidžia atlikti aktyvių judesių sveikąja ranka [6]. S.L. Wolfas su bendraautoriais teigia, kad JRM naudojimas per pirmąjį mėnesį po insulto yra sėkmingas viršutinių galūnių funkcijai atgauti, tačiau kiti tyrėjai gavo teigiamą rezultatą naudojant JRM praėjus keliems metams po insulto [7]. Daugelis ankstesnių mokslinių tyrimų at-skleidė, kad judesių ribojimo metodika gerina pažeistosios rankos funkciją, tačiau labai prieštaringai vertinama šios metodikos įtaka pacientų savarankiškumui [8].

Darbo tikslas: nustatyti judesių ribojimo metodikos įtaką pacientų, persirgusių galvos smegenų insultu, sava-rankiškumui.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAITyrimas buvo atliktas Vilniaus universiteto ligoninės

Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medi-cinos centre nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. ba-landžio mėnesio. Tyrime dalyvavo 40 pacientų, persirgusių galvos smegenų insultu (GSI) su dešinės rankos pareze (vidutiniškai praėjus 27 dienom nuo susirgimo pradžios). Pacientai, tikslinės atrankos būdu, buvo įtraukti į tyrimą ir atsitiktiniu atrankos būdu buvo sudarytos dvi grupės: kontrolinė ir tiriamoji. Tiriamąją grupę (n=20) sudarė 9

SVEIKOS RANKOS JUDESIŲ RIBOJIMO ĮTAKA PACIENTŲ, PERSIRGUSIŲ GALVOS SMEGENŲ

INSULTU, SAVARANKIŠKUMUI ERIKA MIKLAŠEVIČIENĖ¹,², JUOZAS RAISTENSKIS¹,³, IEVA EGLĖ JAMONTAITĖ¹,²¹Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedra,

²Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos cen-tras, ³Vaikų ligoninė, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialas

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Erika Miklaševičienė, el. p. [email protected]

REABILITACIJA


2012, Volume 22, Number 3, p. 36-39

37

moterys (45 %) ir 11 vyrų (55%), pacientų amžiaus vidur-kis 66,2±7,30 metai, kontrolinę grupę (n=20) - 8 moterys (40%) ir 12 vyrų (60%), jų amžiaus vidurkis 66,7±6,49 metai.

Tyrimui pasirinkti pacientai turėjo atitikti kriterijus: pa-žeistos rankos raumenų jėga vertinant pagal Lovetto 5 balų skalę – ne mažiau kaip 2 balai, judesių neriboja padidėjęs raumenų tonusas, sumažėjusi judesių amplitudė, rankos skausmai, nesutrikę gilieji jutimai; suprasti ir vykdyti ko-mandas; saugiai eiti palatos ribose; akivaizdžiai nenaudoti pažeistos rankos, atliekant kasdienines veiklas.

Kontrolinei grupei buvo taikoma įprastinė ergoterapi-jos procedūra. Tiriamajai grupei buvo taikoma įprastinė ergoterapijos procedūra, panaudojant judesių ribojimo me-todiką. Abiem grupėm atliekamų procedūrų trukmė 45 mi-nutės. Procedūrų tikslas - pagerinti rankos funkciją ir sava-

rankiškumą kasdieninėje veikloje, akcentuojant nesveikos rankos panaudojimą. Užduotys ir veiklos ergoterapijos pro-cedūrų metu buvo individualiai sunkinamos ar lengvina-mos priklausomai nuo pažeistosios rankos funkcijos lygio. Pacientai buvo mokomi tikslingų pažeistos rankos judesių, spontaniško rankos naudojimo atliekant įvairias užduotis, judesiai atliekami realiose situacijose. Gerinant savarankiš-kumo lygį, buvo lavinami apsitarnavimo įgūdžiai: valgy-mas, rengimasis, asmens higiena ir kt. Individualiai pagal galimybes ir poreikius buvo parenkamas ir organizuojamas laisvalaikis, pacientai mokomi darbinės veiklos elementų. Abiejų grupių pacientai buvo apmokyti atlikti pratimus ir užduotis savarankiškai ir ypač skatinami naudoti pažeistą-ją ranką atliekant kasdieninę veiklą (pvz., praustis, valgyti, pasikloti lovą ir pan.). Kontrolinės grupės pacientams ne-sveikos rankos panaudojimas nebuvo kontroliuojamas po procedūros. Tiriamosios grupės pacientams nesveikos ran-kos panaudojimas buvo kontroliuojamas, tai yra pagal JRM įtvaras dėvimas ant sveikos rankos 6 valandas per dieną

Prieš tyrimą Po tyrimo

PVidurkis SN Vidurkis SN

Pečių lanko judesiai 3,75 1,33 5,40 0,94 0,000*Plaštakos judesiai 3,75 1,02 5,50 0,51 0,000*Sudėtingi rankos judesiai 2,40 0,82 5,40 0,88 0,000*Bendras JVS įvertinimas 9,90 2,57 16,30 1,75 0,000*

Prieš tyrimą Po tyrimo

PVidurkis SN Vidurkis SN

Pečių lanko judesiai 4,40 0,88 5,40 0,75 0,000*Plaštakos judesiai 4,10 0,79 4,95 0,69 0,000*Sudėtingi rankos judesiai 2,80 1,01 4,10 1,07 0,000*Bendras JVS įvertinimas 11,30 2,11 14,45 1,73 0,000*

1 lentelė. Tiriamosios grupės judesių vertinimo skalės(JVS) rezultatai (balais)

* Skirtumas statistiškai reikšmingas, kai p<0,01, SN – standartinis nuo-krypis; JVS – judesių vertinimo skalė

2 lentelė. Kontrolinės grupės judesių vertinimo skalės rezultatai (ba-lais)

* Skirtumas statistiškai reikšmingas, kai p<0,01, SN – standartinis nuo-krypis; JVS – judesių vertinimo skalė

9,9

16,3

11,3

14,45

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

Bala

i

Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė

Prieš tyrimąPo tyrimo

62,5

90

66,7578,75

0

14

28

42

56

70

84

98

112

126

Balai

Tiriamoji grupė Kontrolinėgrupė


1 pav. Tiriamosios ir kontrolinės grupių bendras judesių vertinimo skalės įvertinimas

2 pav. Tiriamosios ir kontrolinės grupių funkcinio nepriklausomumo testo (FNT) rezultatai tyrimo metu

62,5

90

66,7578,75

0

14

28

42

56

70

84

98

112

126

Balai

Tiriamoji grupė Kontrolinėgrupė


3 pav. Tiriamosios ir kontrolinės grupių Barthel‘io indekso rezultatai tyrimo metu

38

aktyvios veiklos metu. Pacientai buvo informuoti kada gali nusiimti įtvarą (pvz., kai veiksmai atliekami viena ranka yra nesaugūs, yra tikimybė susižaloti, ar kai nėra užtikrina-mas paciento higienos lygis, pvz., prausiantis ar tvarkantis tualete). Kontrolę padėjo vykdyti visi reabilitacijos koman-dos nariai, kurie buvo supažindinti su JRM specifika.

Pacientų rankos funkcija ir jų savarankiškumas apsitar-naujant buvo vertinamas du kartus: pirmą kartą – tyrimo pra-džioje, antrą kartą – tyrimo pabaigoje, t.y. po 10 darbo dienų.

Pacientų rankos funkcija ir jų savarankiškumas apsitar-naujant buvo vertinamas du kartus. Pirmą kartą vertinome pradėjus tyrimą, antrą kartą – baigiant, t.y. po 10 darbo dienų. Savarankiškumui įvertinti naudoti: funkcinio nepri-klausomumo testas (FNT) ir Barthel‘io indeksas (BI). Ran-kos funkciją vertinome naudojant judesių vertinimo skalę (JVS). Iš aštuonių skalėje esančių dalių, buvo naudojamos trys, kur vertinami: pečių lanko judesiai, plaštakos judesiai, sudėtingi rankos judesiai (maksimali balų suma 18). Statis-tinė duomenų analizė buvo atlikta panaudojant SPSS 17.0 for Windows kompiuterinę programą.

TYRIMO REZULTATAIPrieš tyrimą buvo sulyginti dviejų grupių rankos funk-

cijos ir savarankiškumo rodikliai ir gauta, kad skirtumai tarp grupių, nėra statistiškai reikšmingi (p>0,05), t.y grupės homogeniškos.

Tyrime dalyvavusių pacientų rankos funkcija buvo vertinama pagal judesių vertinimo skalę. Iš 1 ir 2 lentelėse pateikiamų rezultatų matyti, kad tyrimo metu rankos funk-cija reikšmingai pagerėjo abiejose tiriamųjų grupėse tiek analizuojant atskirus rankos judesius, tiek vertinant bendrą testo rezultatą.

Lyginant bendrus JVS rezultatus tarp grupių po tyri-mo, matyti, kad rezultatų pokytis tiriamojoje grupėje (6,4 balo) buvo reikšmingai didesnis negu kontrolinėje grupė-je (3,15 balo) (p<0,05) (1 pav.). Taip pat gauti statistiškai reikšmingai geresni tiriamosios grupės plaštakos judesių bei sudėtingų rankos judesių vertinimai lyginant su kon-troline grupe (p<0,05). Reikšmingų skirtumų nenustatyta

tik tarp grupių pečių lanko judesių vertinimo (p>0,05). Pacientų savarankiškumas tyrimo metu buvo vertina-

mas pagal funkcinio nepriklausomumo testo ir Barthel‘io indekso rezultatus (2, 3 pav.).

Abiejų tiriamųjų grupių pacientai tyrimo metu tapo žymiai savarankiškesni (p<0,05). Tačiau lyginant grupių savarankiškumo rezultatus po tyrimo, matyti, kad tiriamo-sios grupės pacientams savarankiškumo padidėjimas buvo statistiškai patikimai didesnis negu kontrolinės grupės pa-cientams (p<0,05).

Atlikus koreliacinę savarankiškumo testų tarpusavio analizę, nustatyta stipri koreliacija tarp funkcinio nepri-klausomumo testo ir Barthel‘io indekso tiek prieš tyrimą (r=0,667, p<0,01), tiek ir po jo (r=0,779, p<0,01). Ryšiai tarp funkcinio nepriklausomumo testo, Barthel‘io indekso ir judesių vertinimo skalės prieš tyrimą ir po jo pateikiami 3 lentelėje.

Kaip matyti iš 3 lentelėje pateiktų duomenų, nustaty-ti statistiškai reikšmingi koreliaciniai ryšiai tarp tiriamųjų rankos funkcijos ir savarankiškumo tiek prieš tyrimą, tiek ir po jo. Tai rodo, kad geresnė rankos funkcija susijusi su didesniu savarankiškumu.

REZULTATŲ APTARIMASŠio tyrimo tikslas buvo nustatyti judesių ribojimo me-

todikos įtaką pacientų, persirgusių galvos smegenų insultu, savarankiškumui. Buvo tikimasi, kad sveikos rankos jude-sių ribojimas (naudojant judesių ribojimo metodiką) labiau pagerins pacientų, persirgusių galvos smegenų insultu, pa-žeistos rankos funkciją ir tai turės didesnės įtakos jų sava-rankiškumui, nei taikant įprastinę ergoterapiją. Mūsų tyri-mo gauti rezultatai parodė, kad iš tiesų tiriamosios grupės rezultatai, vertinant rankos judesius pagal judesių vertinimo skalę, ženkliai pagerėjo lyginant su kontrolinės grupės re-zultatais. Panašius, statistiškai patikimus, rezultatus patei-kė ir C. Brogardh su bendraautoriais, kurie teigia, kad yra tikslinga dvi savaites taikyti JRM norint pagerinti pažeistos rankos judesius net ir vėlyvuoju periodu po insulto [9].

J. Myint su bendraautoriais atliko tyrimą, kuriame da-lyvavo 43 pacientai poūmėje insulto stadijoje. JRM grupė nešiojo peties įtvarą ant sveikos rankos 90 proc. paciento nemiego metu ir 4 val./d. buvo lavinami pažeistos rankos judesiai. Kontrolinei grupei buvo taikomos įprastinės 4 val. trukmės kineziterapijos ir ergoterapijos procedūros. Po 10 dienų trukusio tyrimo buvo nustatyta, kad pacientų pažeis-tos rankos funkcija labiau pagerėjo judesių ribojimo meto-dikos grupėje. Šio tyrimo metu gautas statistiškai reikšmin-gas skirtumas tarp grupių vertinant rankos funkciją, tačiau pagal savarankiškumo pokyčius rezultatai reikšmingai ne-siskyrė [10].

Funkcinio nepriklausomumo testas Barthel‘io indeksas

Prieš tyrimą Po tyrimo Prieš tyrimą

Po tyrimo

JVS įvertinimas prieš tyrimą

0,369* 0,481**

JVS įvertinimas po tyrimo

0,403** 0,358*

3 lentelė. Ryšiai tarp funkcinio nepriklausomumo testo, Barthel‘io in-dekso ir judesių vertinimo skalės rezultatų prieš ir po tyrimo

* Koreliacija statistiškai reikšminga, kai p<0,05** Koreliacija statistiškai reikšminga, kai p<0,01JVS – Judesių vertinimo skalė

39

C. Boake ir kt. 2007 metais vertino modifikuotos ju-desių ribojimo metodikos (mJRM) ir tradicinės terapijos efektyvumą, gerinant viršutinės galūnės funkciją, anksty-vuoju insulto periodu. mJRM grupei buvo taikomas pa-žeistos rankos judesių lavinimas 3 val. per dieną, o sveikos rankos judesiai buvo ribojami 90% paciento nemiego laiku. Rankos funkcija buvo vertinama pagal Fugl – Meyer jude-sių skalę ir taip pat buvo naudojamas vikrumo testas (ang. Grooved Pegboard Test – GPT). Autorius nurodo, kad po tyrimo statistiškai reikšmingai išsiskyrė tik Fugl – Meyer judesių skalės rezultatai mJRM grupėje [11].

2009 m. JAV mokslininkų atliktoje studijoje buvo ly-ginamos 3 grupės, vidutiniškai praėjus 9,7 dienoms nuo insulto pradžios. Pirmoji - standartinė JRM grupė, kuriai 2 val./d. buvo lavinama pažeistos rankos funkcija, ant svei-kos rankos dėvint pirštinę 6 val./d. (mJRM grupė). Antro-ji – labai intensyvios JRM grupė, kuriai rankos funkcijos lavinimo pratybos truko 3 val./d., pirštinė dėvima 90% aktyvios dienos veiklos (JRM grupė). Trečioji - tradicinės terapijos grupė, kuriai taikomos tradinės ergoterapijos pro-cedūros intensyvumu atitiko kitas grupes. Autoriai nurodė, kad nebuvo gauta jokių statistiškai patikimų skirtumų iš karto po tyrimo (po 14 d.) įvertinus pacientų rankos funkci-ją (ARAT) ir jų savarankiškumą (FNT). Tačiau buvo stebi-mi blogesni rankos funkcijos ir savarankiškumo rezultatai intensyvios JRM grupės pacientams vertinant po 14 d. ir pakartotinai po 90 d. [12].

IŠVADOS1. Tradicinė ergoterapija ir ergoterapija paremta judesių

ribojimo metodika reikšmingai gerina pacientų, persirgusių galvos smegenų insultu, pažeistos rankos funkciją ir sava-rankiškumą (p<0,05).

2. Judesių ribojimo metodika yra efektyvesnė gerinant plaštakos ir sudėtingus rankos judesius bei savarankišku-mą, nei tradicinė ergoterapija (p<0,05).

Literatūra1. Legg LA, Drummond A, Leonardi-Bee J, Gladman JRF, Corr

S, Donkervoot M, Edmans J, Gilbertson L, Jongbloed L, Logan P, Sackley C, Walker M, Langhorne P. Occupational therapy for patients with pro-blems in personal activities of daily living after stroke: systematic review of randomized trials. British Medical Journal. 2007;335(7626): 922.

2. Wu Cy, Chuang LL, Lin KC, Chen HC, Tsay PK. Randomi-zed Trial of Distributed Constraint-Induced Therapy Versus Bilateral Arm Training for the Rehabilitation of Upper-Limb Motor Control and Function After Stroke. Neurorehabil Neural Repair. 2011;25(2):130-9.

3. Krakauer J. Motor learning: its relevance to stroke recovery and neurorehabilitation. Current Opinion in Neurology. 2006;19:84–90.

4. Skurvydas A. Modernioji neuroreabilitacija. Judesių valdymas ir proto treniruotė. LKKA, Vitae Litera, 2011; 4.4:199-205.

5. Krug G, McCormack, G. Occupational therapy: Evidence-ba-sed interventions for stroke. Missouri Medicine. 2009;106(2):145-149.

6. Ploughman M, Shears J, Hutchings L, Osmond M. Constraint-induced movement therapy for severe upper-extremity impairment after stroke in an outpatient rehabilitation setting: a case report. Physiother Can. 2008;60:161-170.

7. Wolf SL, Winstein CJ, Miller JP, Thompson PA, Taub E, Us-watte G, et al. Retention of upper limb function in stroke survivors who have received constraint-induced movement therapy: The EXCITE rando-mized trial. Lancet Neurology. 2008;7:33-40.

8. Hammer A. Forced use on arm function after stroke. Clinically rated and self-reported outcome and measurement during the sub-acute phase. Örebro Studies in Medicine. The International - Handbook - of Occupational -Therapy Interventions. Intellecta Infolog, Kеllered. 2010; 39:101 .

9. Brogardh C, Sjolund BH. Constraint-induced movement thera-py in patients with stroke: a pilot study on effects of small group training and of extended mitt use. Clinical Rehabilitation. 2006;20: 218–227.

10. Myint J, Yuen G, Kng C, Wong A, Chow K, & Li H. A study of constraint-induced movement therapy in subacute stroke patients in Hong Kong. Clinical Rehabilitation.2008; 22: 112-124.

11. Boake C, Noser E, Ro T, Barabiuk S, Gaber M, Johnson R, Salmeron ET, Tran TM, Lai JM, Taub E, Moye LA, Grotta JC, Levin HS. (2007). Constraint-induced movement therapy during early stroke rehabi-litation. Neurological Neural Repair. 2007;21:14-24.

12. Dromerick AW, Lang CE, Birkenmeier, RL, Wagner JM, Mil-ler JP, Videen TO, Powers WJ, Wolf SL, Edwards DF. Very Early Cons-traint-Induced Movement during troke Rehabilitation (VECTORS): a sin-gle-center RCT. Neurology. 2009; 73:195-201.

INFLUENCE OF NON- PARETIC HAND CONSTRAINT- INDUCED MOVEMENT FOR PATIENT‘S AFTER STROKE INDEPENDENCE

Erika Miklaševičienė, Juozas Raistenskis, Ieva Eglė JamontaitėSummaryKey words: Constraint – Induced Movemet Therapy, occupational

therapy, hand function, independence.The purpose of this study was to evaluate the influence of Constraint-

Induced Movement Therapy (CIMT) for patient‘s independence after stroke. The sample consisted of 40 patients after stroke, who underwent rehabilitation in University Hospital Santariškių Clinics, Rehabilitation, Physical and Sports Medicine Centre during 2010 – 2012 (until April). The participated patients were selected according these criteria: the time period after stroke over two weeks, the sufficient (right) hand function, safely moving within the ward range, the tasks understanding and comp-leting. The subjects were randomized in two groups: control and treatment (CIMT). The CIMT group had (n=20) 9 women (45%) and 11 men (55%), who‘s average age was 66,2±7,30 years, and the control group of (n=20) patients - 8 women (40%) and 12 men (60%) - age average 66,7±7,49 years. Research period - 2 weeks. The control group received traditional occupational therapy – 45 minutes. The treatment group had the occu-pational therapy procedure according to Constraint-Induced Movement Therapy. The time period of procedure was 45 minutes too. The aim of procedure was to improve hand function and independence in activities of daily living, focusing on affected hand using. The results showed that both interventions statistically significant improved the affected hand functions and independence but the CIMT group had the better rates than the control group, the significant differences was determined between two groups (p<0,05).


Gauta 2012-04-16

40

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Aušra Adomavičienė, el. p. [email protected]

REABILITACIJA


2012, Volume 22, Number 3, p. 40-44

ASMENŲ PO NUGAROS SMEGENŲ PAŽEIDIMO ĮSIDARBINIMO YPATUMAI

AUŠRA ADOMAVIČIENĖ1,2, IEVA EGLĖ JAMONTAITĖ1,2, JUOZAS BERNATAVIČIUS1,2, LINA BŪTĖNAITĖ2

1Vilniaus universiteto Medicinos fakulto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedra,2Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centras

Raktažodžiai: darbinė veikla, aplinkos veiksniai, asmenys po nugaros smegenų pažeidimo.

SantraukaAsmenų po nugaros smegenų pažeidimo (NSP) darbinė veikla yra svarbi jų gyvenimo dalis, kuri užtikrina ne tik finansinį saugumą, bet ir mažina socialinę atskirtį visuomenėje, užtikrina geresnę gy-venimo kokybę, didesnį pasitikėjimą savimi bei savo sveikata. Tačiau daugelio šalių statistiniai duome-nys rodo, kad asmenų po NSP darbinės galimybės nėra didelės, nes įvairūs veiksniai turi įtakos jų darbinei veiklai. Asmenys po NSP negali rinktis ar pretenduoti į tradicines darbo vietas, nes susiduria su įvairiomis aplinkos kliūtimis: nepritaikyta darbo aplinka, transporto problemomis, ribotomis konku-ravimo darbo rinkoje galimybėmis, neigiamu darb-davių požiūriu į neįgaliuosius, o silpna neįgaliųjų integravimo į darbo rinką politika neužtikrina bū-tinos paramos ir pagalbos įsidarbinant ar dirbant. Todėl neįgalieji savarankiškai bando integruotis į darbo rinką, įveikdami įvairias kliūtis, kylančias aplinkoje. Labai svarbu įvertinti daugiausia darbi-nei veiklai įtakos turinčius veiksnius individualiai pagal kiekvieno asmens gyvenimo situaciją ir susi-formavusius šalyje darbinės veiklos ypatumus.Medžiaga ir metodika: tyrimo objektas - asmenų po nugaros smegenų pažeidimo įsidarbinimo ypatu-mai. Tyrimo populiacija – 101 asmuo, patyręs nuga-ros smegenų pažeidimą. Išorinės aplinkos veiksnių vertinimui taikytas anoniminės anketinės apklausos metodas. Funkcinis savarankiškumas įvertintas naudojant funkcinio nepriklausomumo testą (FNT), Barthel indeksą ir tarptautinę funkcionavimo, neį-galumo ir sveikatos klasifikacijos (TFK) metodiką. Duomenų analizei naudotas SPSS 13 versijos sta-tistinės analizės paketas.Darbo rezultatai ir išvados: tyrimo metu dirbo 30 (29,7%) respondentų, tačiau ieškoti darbo ar įsidar-

binti mėgino 59 (58,9%). Vidutinis laikotarpis, kurį dirba asmuo po nugaros smegenų pažeidimo, siekia 6±5,34 metus. Pagrindinės įsidarbinimo kliūtys: 19 (18,8%) respondentų nurodė nepritaikytą aplinką, 17 (16,8% ) – neigiamo darbdavių požiūrio į neį-galiuosius vyravimą, 12 (11,9%) - ribotą profesijų, darbo vietų pasiūlą neįgaliesiems, 10 (9,9%) trans-porto problemas, 9 (8,9%) respondentai teigia, kad įsidarbinti sunku dėl kylančių psichologinių proble-mų. 12 (11,9 %) respondentų neturi jokios motyva-cijos dirbti, o 21(20,8%) respondentas teigia, kad dirbti negalės dėl sveikatos problemų ir savarankiš-kumo stokos. Įvertinus respondentų funkcinį sava-rankiškumą, gautas dirbančiųjų FNT ir Barthel in-dekso vidurkio rezultatas didesnis nei nedirbančiųjų (atitinkamai FNT 104,4 ±17,7 balai ir 84,8 ±26,40 balai, p>0,05; Barthel 80±20 balai ir 70±25 balai ), nors 10 (9,9%) dirbančiųjų respondentų (asmenų su tetraplegija) yra žemesnis savarankiškumo lygis (80,2 ±26,4 balai). Tyrimo metu gauta atvirkštinė darbo turėjimo priklausomybė nuo funkcinio sava-rankiškumo rodo, kad gali dirbti ir dirba asmenys, turintys ir žemesnį savarankiškumo lygį. Funkcinis savarankiškumas, kaip vidinis veiksnys, turi mažiau įtakos įsidarbinimui nei motyvacija, pasitikėjimas ar iniciatyvumas. Nustatyti koreliaciniai ryšiai tarp rezultatų vertinant funkcinį savarankiškumą FNT, Barthel indeksą bei TFK. Tai pagrindžia TFK me-todikos tikslumą, nustatant ir įvertinant asmenų po NSP problemas ir poreikius, tiesiogiai susijusius su jų darbine veikla.

ĮVADAS Asmenų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimą, kaip ir

kiekvieno žmogaus vienas iš svarbiausių socialinių porei-kių yra darbas. Tai kūrybinis procesas, tačiau reikalaujantis ir specifinių specialybės įgūdžių, profesinės kompetencijos ar kitų su darbiniais įgūdžiais susijusių žinių. Dirbdamas žmogus įgytas teorines žinias pritaiko praktiškai. Asmenų

41

po NSP darbinę veiklą lemia įstatyminė bazė, garantuo-janti įdarbinimą. Be to, kiekvienas bandantis konkuruoti darbo rinkoje susiduria su keliamais gana aukštais reika-lavimais: amžiaus, išsilavinimo, įgytos profesijos, darbo patirties bei darbingumo lygio, funkcinio savarankiškumo ir mobilumo [1,3]. Ne mažiau svarbi įsidarbinimo procese

darbo ieškančio asmens iniciatyva, darbinė motyvacija bei gaunama finansinė nauda. Neretai asmenys po NSP nepa-kankamai objektyviai vertina savo situaciją darbo rinkoje. Jų norai, gebėjimai ir galimybės ne visada atitinka darbo rinkos reikalavimus, būtinas papildomos darbo vietos ar sąlygų pritaikymas[1,2]. Todėl dažnai konkuravimo darbo

1 pav. Asmenų po nugaros smegenų pažeidimo darbinė veikla

2 pav. Asmenų po nugaros smegenų pažeidimo darbinės veiklos kliūtys / sunkumai

rinkoje galimybes gali susiau-rinti ar išplėsti darbdavių bei visuomenės požiūris į dirban-čius neįgaliuosius [4]. 2010 m. Lietuvos darbo biržos duomenimis, Lietuvoje buvo įdarbinta 30 000 neįgaliųjų, tai yra tik 10,5 proc. iš poten-cialiai galinčių dirbti neįga-liųjų. Duomenų apie asmenų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimą, darbingumo didi-nimą, profesinę reabilitaciją, įsidarbinimą ar darbinę vei-klą nėra. Tyrime apklausos metu bei vertinant asmenų po NSP funkcinį savarankiš-kumą, mobilumą, struktūrų ir funkcijų pokyčius, veiklas ir dalyvumą buvo nustatyti veiksniai, kurie Lietuvoje for-muoja darbinės veiklos ypatu-mus. Dauguma autorių šiuos

42

veiksnius skirsto į: demografinius, su-sijusius su NSP, išsilavinimu, darbine patirtimi ir kitus (fizinė ir socialinė aplinka, transportas, psichologinė bū-klė bei darbinė motyvacija) [1,2,3,8,9].

Hipotezė. Asmenų po nugaros sme-genų pažeidimo įsidarbinimui labiau-siai įtakos turi nepritaikyta ir nepalanki išorinė aplinka (fizinė, socialinė), nei-giamas darbdavių požiūris. Vidiniai veiksniai - funkcinis savarankiškumas ir motyvacija įsidarbinimui turi mažes-nės įtakos nei išoriniai veiksniai.

Darbo tikslas: įvertinti asmenų po sritis, pradedant nuo elementarių, tokių kaip žiūrėjimas ar mokymasis, ir pereinant iki sudėtingų, tokių kaip darbinė veikla ar tarpasmeninė sąveika. Veiklos ir dalyvumas ver-tinami taikant du kvalifikatorius: atlikties (ką asmuo daro konkrečiomis realiomis jo gyvenimo sąlygomis apimant fizinio, socialinio ir nuostatų aplinkos aspektus) ir pajėgu-mo (atskleidžiamas žmogaus potencialus gebėjimas atlik-ti užduotį ar veiksmą, standartizavus aplinką, nes įvairios aplinkos skirtingai gali veikti tuos pačius gebėjimus). TFK leidžia įvertinti ir aplinkos veiksnius (asmens ir visuome-nės, fizinės ir socialinės), kurie sąveikauja su kūno funkcijų ir struktūrų bei veiklų ir dalyvumo gebėjimais [6].

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS Tyrime dalyvavo 101 asmuo po nugaros smegenų pa-

žeidimo, iš jų 80 (79,7 %) tiriamųjų buvo vyrai, o 21 (20,8 %) moteris. Tyrime dalyvavusių respondentų amžiaus vi-durkis siekė 35 ±8,76 metus. Šio amžiaus asmenys akty-viausiai dalyvauja darbo rinkoje [9,10]. 59 (58,9%) respon-dentai bandė ieškoti darbo, tačiau įsidarbinti pavyko tik 30 (29,7%) respondentų. Iš jų nuolatinį darbą turėjo 10 (9,9%) respondentų, kurių darbo pobūdis ir darbo sąlygos leidžia savarankiškai dirbti (1 pav.)

9 (8,9%) respondentams tenka dirbti pagal terminuotas darbo sutartis, kurios yra sudaromos nuo 2 iki 4 mėnesių. Pagal terminuotas darbo sutartis dažniausiai dirba tie as-menys, kurie dalyvauja įvairiose neįgaliųjų užimtumo pro-gramose, projektuose (vairavimo, aerobikos instruktorius, programų vadovas-instruktorius). 3 respondentai sukūrė nuosavą verslą, o 8 (7,9%) dirba įvairaus pobūdžio na-mudinius darbus (pynimas iš vytelių, siuvimas, papuošalų gamyba, technikos taisymas, vertimo paslaugos ir kiti), 1 respondentas yra užsiėmęs dienos centre. Niekur nedirba ir niekada nebandė ieškoti darbo 54 (53,5%) responden-tai. Tačiau šiuo metu tarp visų respondentų yra 16 (15,8%) studijuojančių. Asmenys po NSP siekdami susigrąžinti vi-savertį gyvenimą ir užtikrinti didesnę tikimybę įsidarbinti

TestaiFNT

valgymasBarthel

valgymasFNT

rengimasisBarthel

rengimasisFNT

Susitvar-kymas tualete

BarthelNaudoji-

masis tualetu

Darbi-nė

veikla

TFK maitinimasis -0.732** -0.693** -0.719* -0,645* -0.547* -0.621* 0.420*

TFK rengimasis -0.704* -0.685** -0.813** -0.896** -0.787* -0.689* 0.415*

TFK naudojimasis tualetu -0,699* -0.614** -0.916** -0.905** -0.868** -0.802** 0.418*

TFK darbas ir įsidarbinimas

-0.522** -0.532** -0.591** -0.512** -0.656** -0.601** 0.684**

TFK mokamas darbas -0.320* -0.227* -0.462* -0.539* -0.523* -0.656** 0.630**

TFK ekonominis savarankumas

-0.228 -0.201 -0.431* -0.431* -0.443* -0.412* 0.682**

* - statistiškai patikimas, 0,01<p<0,05** - labai statistiškai patikimas, 0,001<p<0,01

1 lentelė. TFK ir kitų testų koreliaciniai ryšiai

nugaros smegenų pažeidimo įsidarbinimo ypatumus.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAITyrimas buvo atliktas 2010 birželio – 2010 rugsėjo

mėnesiais Landšafto terapijos ir rekreacijos centre Mon-ciškių kaime, Šventojoje vykusiose vasaros stovyklose. Tyrimą organizuoti padėjo Lietuvos paraplegikų asociacija ir Landšafto terapijos ir rekreacijos centro Monciškėse ins-truktoriai. Tyrime dalyvavo 101 asmuo po nugaros smege-nų pažeidimo, 51 (50,5%) respondentas patyręs NSP kakli-nėje stuburo dalyje, 38 (37,6%) respondentai NSP patyrę krūtininėje stuburo dalyje, o 12 (11,8%) - juosmeninėje stuburo dalyje. Empiriniam tyrimui atlikti buvo pasirinktas anketinės apklausos metodas, kurio tikslas buvo išsiaiškinti asmenų po NSP fizinę, socialinę ir ekonominę būklę, tie-siogiai susijusią su asmenų darbinės veiklos galimybėmis. Tyrimo anketa buvo sudaryta ir adaptuota remiantis Olan-dijoje neįgaliųjų socializacijos tyrime naudotu klausimynu „TNO Arbeid questionaire“, kuris buvo sukurtas plėtojant ir tobulinant neįgaliųjų darbinės/profesinės reabilitacijos programas [8]. Funkcinės būklės vertinimas buvo atliktas taikant Funkcinio nepriklausomumo testą (FNT) ir Barthel indeksą [7]. Tyrimo metu buvo taikyta tarptautinė funkcio-navimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikacija (TFK), pagal kurią galima įvertinti du pagrindinius komponentus: asme-nų po NSP funkcionavimą ir neįgalumą bei aplinkybes. Ši metodika plačiai apima ir vertina kūno funkcijas ir struktū-ras, jų sutrikimus. Kai kurios kūno funkcijų ir struktūrų bei Tarptautinės ligų klasifikacijos -10 (TLK-10) kategorijos sutampa, ypač požymių ir simptomų aspektu. Tačiau dviejų klasifikacijų tikslai skirtingi. TLK-10 klasifikuoja simpto-mus, o TFK rodo, kaip funkcionuoja kūnas ir jo dalys, kas yra labai svarbu nustatant asmens po NSP poreikius ir gali-mybes. TFK metodika vertina veiklas ir dalyvumą, leidžia tiksliai nustatyti veiklų ribotumą ar dalyvumo suvaržymus. Veiklų ir dalyvumo komponentai apima visas gyvenimo

43

bando aktyviai integruotis į darbo rinką. 87 (86,1%) res-pondentams, po NSP stabilizavusis būklei, buvo suteiktos reabilitacijos paslaugos, 29 (28,7%) respondentai po įvy-kusio NSP studijavo įvairiuose Lietuvos universitetuose ar baigė neakivaizdines bei nuotolinio mokymosi studijas, 33 (32,7%) respondentai dalyvavo profesinės reabilitacijos programose. Tokie tyrimo duomenys rodo, kad asmenims po NSP konkuruoti darbo rinkoje trukdo įvairūs išorinės aplinkos bei vidiniai asmens veiksniai. Analizuojant tyrimo duomenis, stebima tendencija, kad įsidarbinimo reitingai priklauso ir nuo laiko trukmės po NSP. Laikotarpis, pra-ėjęs nuo NSP, vidutiniškai siekė 11,35 ±7,26 metų. Mažai respondentų turėjo galimybę įsidarbinti vienerių metų lai-kotarpyje po NSP, dažniausia tai asmenys, kurie sugrįžo į savo ankstesnį darbą. Dauguma respondentų teigia, kad seniau turintys negalią turi platesnes galimybes konkuruo-ti darbo rinkoje. Vienas iš pagrindinių išorinės aplinkos veiksnių, ribojančių asmenų po NSP įsidarbinimą, kurį nurodo net 60 proc. tyrime dalyvavusių respondentų, yra nepritaikyta aplinka visuomeniniuose pastatuose, miesto viešose erdvėse, viešajame transporte ir darbo aplinkoje (2 pav.). Nepritaikyta aplinka riboja ne tik darbinę veiklą, bet ir asmens savarankiškumą, sudaro sąlygas didėti socialinei atskirčiai [10]. Darbdavių neigiamo požiūrio į neįgaliuo-sius vyravimą nurodo 35 proc. dirbančiųjų respondentų, kai daugeliui nedirbančiųjų respondentų (65%) toks darb-davių požiūris didina menkavertiškumo jausmą, nepasiti-kėjimą savo jėgomis, slopina motyvaciją dirbti (2 pav.). Nors MC. Schonherr teigia, kad 60 proc. dirbančių asmenų po NSP nesitikėjo paramos ir palaikymo iš darbdavių prii-mant į darbą, adaptuojant darbo vietą ar darbo funkcijas pa-gal poreikį [8]. Net 41proc. mūsų apklausoje dalyvavusių dirbančiųjų nurodo nepakankamą darbo vietų pasirinkimą neįgaliesiems, ribotą profesijų pasiūlą persikvalifikuojant, sunkumus patenkant į profesinę reabilitaciją, įgyjant nau-ją specialybę. Darbinę veiklą riboja transportas, t.y. dažnai patys neįgalieji nevairuoja automobilio, reikalinga kito as-mens pagalba, darbas toli nuo namų, brangios išlaidos ar neapsimoka. Nors iš visų tyrime dalyvavusių respondentų 58(57,4%) respondentai savarankiškai vairuoja pritaikytą rankinio valdymo automobilį, iš jų dirbantys 28 (27,5%) respondentai.

Darbinei veiklai įtakos turi ir vidiniai asmens veiksniai (funkcinis savarankiškumas, mobilumas, darbinė motyva-cija, pasitikėjimas) [4]. Įvertinus respondentų savarankiš-kumą, naudojant FNT ir Barthel indeksą, gautas dirbančių-jų respondentų FNT ir Barthel indekso vidurkio rezultatas didesnis už nedirbančiųjų (atitinkamai FNT 104,4 ±17,7 balai ir 84,8 ±26,40 balai, p>0,05; Barthel indekso 80±20 balai ir 70±25 balai). Tai rodo, kad dirbantieji asmenys po

NSP yra savarankiškesni visose gyvenimo srityse. Tyrimo metu nustatant veiksnių, turinčių įtakos įsidarbinimui, tar-pusavio ryšius buvo gauti statistiškai patikimi duomenys, rodantys FNT ir Barthel indekso vidurkio rezultatų tiesio-ginę priklausomybę nuo NSP lygio (rxy=0,926, p<0,01) bei laikotarpio, kuris praėjo nuo NSP, t.y. kuo ilgesnis laikotarpis po NSP, tuo asmenų savarankiškumas didėja (rxy=0,318, p<0,01). Nustatyti tarpusavio ryšiai tarp sava-rankiškumo ir darbo pobūdžio bei intensyvumo (rxy=0,329, p<0,01) bei darbo vietos pritaikymo (rxy=0,184, p>0,05). Taip pat nustatyta statistiškai reikšminga, tačiau atvirkšti-nė darbinio užimtumo priklausomybė nuo savarankiškumo (rxy=-0,298, p<0,05), rodanti, kad dirba ir tie asmenys, ku-rių yra žemesnis savarankiškumo lygis. Tai yra asmenys su tetraplegija (10 (9,9%) respondentų), kurių FNT vidurkis siekia 80,2 ±26,4 balus, o Barthel indekso vidurkis - 60±15 balų. Funkcinis savarankiškumas nėra pagrindinis vidinis veiksnys, turintis įtakos darbinei veiklai. Tyrimo metu nu-statyti stiprūs statistiškai patikimi koreliaciniai ryšiai tarp savarankiškumą vertinančių FNT, Barthel ir TFK metodikų (1lentelė).

Tai rodo, kad taikant TFK metodiką galima plačiau ap-imti ir tiksliai nustatyti asmenų po NSP savarankiškumą įvairiose gyvenimo srityse, įvertinti funkcijų ir struktūrų sutrikimą, veiklų ir dalyvumo apribojimus, problemas ir poreikius, kurie tiesiogiai turi įtakos jų darbinei veiklai [6].

IŠVADOS1. Iš 101 tyrime dalyvavusio respondento dirba 30

procentų respondentų. Daugiausia dirbama namudinius darbus, terminuotus ir trumpalaikius darbus neįgaliųjų už-imtumo projektuose, keletas respondentų sukūrė nuosavą verslą, o nuolatinį darbą turi 10 (9,9%) respondentų.

2. Labiausiai įsidarbinimą riboja nepritaikyta aplin-ka, neigiamas darbdavių požiūris, ribota profesijų/darbo vietų pasiūla, transporto problemos.

3. Dirbančiųjų respondentų savarankiškumas di-desnis nei nedirbančiųjų. Funkcinis savarankiškumas nėra pagrindinis vidinis veiksnys, turintis įtakos įsidarbinimui, nes į darbo rinką integruojasi asmenys, kurių yra žemesnis savarankiškumo lygis. Didesnės įtakos turi motyvacija.

4. Vertinant savarankiškumą nustatyti koreliaciniai ryšiai tarp FNT, Barthel indekso ir TFK rezultatų. Tai pa-grindžia TFK metodikos tikslumą, nustatant ir įvertinant asmenų po NSP problemas ir poreikius, tiesiogiai susiju-sius su darbine veikla.

Literatūra1. Lidal IB, Hjeltnes N, Roislien J. Employment of person with

spinal cord lesions more than 20 years ago. Disability and Rehabilitation. 2009;31(26):2174-2184.

44

2. Krause JS, Pickelsimer E. Relationship of perceived barriers to employment and return to work five years later after SCI. Topics in SCI Rehabilitation. 2008;51 (2):118-121.

3. Jongbloeda L, Backmana C, Forwella SJ, Carpenterb C. Employment after SCI: The impact of government policies in Canada. 2007;29:145–154.

4. Krahn GL, Suzuki R, Horner-Johnson W. Self-rated health in persons with SCI: relationship of secondary conditions, function and he-alth status. Quality of Life Research. 2009.

5. Hedrick B, Louise-Bender Pape T, Heinemann AH, Ruddell J, Reis J. Employment issues and assistive technology use for persons with SCI. Journal of Rehabilitation Research & Development. 2006;43(2):185–198.

6. Rauch A, Bickenbach J, Reinhard DJ, Geyh S. The utility of the ICF to identify and evaluate problems and needs in participation in spinal cord injury Rehabilitation. Top Spinal Cord Injury Rehabilitation. 2010;15(4):72–86.

7. Petrella RJ, Overend T, Chesworth B. After Spinal cord injury. American Journal of Physical Medicine & Rehabilitation. 2006;81(9):639-644.

8. Schonherr MC, Groothoff JW, Eisma WH, Mulder GA. Vo-cational perspectives after spinal cord injury, Clinical Rehabilitation, 2005; 19:200-208.

9. Schonherr MC, Groothoff JW, Mulder GA, Schoppen T, Eis-ma WH. Vocational reintegration following SCI: expectations, participa-tion and interventions. Spinal Cord. 2004;42,177–184.

10. Valtonen K, Karlsson AK, Alaranta H, Viikari-Juntura E. Work participation among persons with traumatic SCI and meningomye-locele. Journal Rehabilitation Medicine 2006;38:192-200.

EMPLOYMENT PECULIARITIES OF PEOPLE AFTER SPINAL CORD INJURYAušra Adomavičienė, Ieva Eglė Jamontaitė, Juozas Bernatavicius, Lina Būtėnaitė

Key words: employment, factors influencing employment, persons af-ter spinal cord injury.

Gainful employment is important part of life of persons after SCI. In addition to providing financial security, it also provides an environment for social interaction, associated with a higher quality of life, better he-alth or self-confidence. Rates of labor force participation among persons with SCI typically not a high percentage, as different factors influencing their employment status. People after spinal cord injury can‘t choose or

claim for traditional workplaces, as potential employers without situation analysis refuse employ such workers. Employment opportunities of people after spinal cord injury are limited, that policy of integration disabled in labour market do not ensure and not receive enough support. Due to this fact disabled people try to integrate in labour market and during this they bristle with various barries (lack of environment adaptation and available professions, transportation problems or negative attitude of empoyers). It is very important to evaluate the main individual factors influencing employment and country employment peculiarities.

Thesis objective: Evaluate employment peculiarities of persons after spinal cord injury.

Materials and methods: Research object – employment peculiarities of persons after spinal cord injury. Research subject –101 persons after spinal cord injury. Research methods – questionnaire and evaluation of functional state with FIM, Barthel index and ICF. Statistical analysis and graphics of empirical data were performed in SPSS for Windows 13 ver-sion.

Main results and conclusions: During study 30 (29,7%) respondents were employed and 59 (58,9%) had tried to find a job. Main employment barriers are these: 19 (18,8%) respondents named lack of environment adaptation, 17 (16,8%) – negative attitude of empoyers, 12 (11,9%) – lack of available professions, 10 (9,9%) – transportation problems, 9 (8,9%) of respondents stated psychological problems, 12 (11,9%) - lack of motiva-tion to work and 21 (20,8%) – health, self-care and mobility problems. Functional independence score of working persons after spinal cord in-jury was higher compared with not working persons (respectively FIM 104,4 ±17,7 points and 84,8 ±26,40 points, p>0,05; Barthel index 80±20 points, and 70±25 points). But 10(9,9%) working respondents with tetra-plegia have a low score of functional independence (80,2 ±26,4 points). Functional independence as internal factor less influence employment posibilities than motivation, confidence and initiative. ICF results have a strong correlation with scores of FIM and Barthel index, as ICF is very usefull to identify and evaluate problems and needs in participation and working people after SCI.


Gauta 2012-04-16

45

Raktažodžiai: NSP, TFK, reabilitacija.

Santrauka2001 metais Pasaulinė sveikatos organizacija patei-kė Tarptautinę funkcionavimo, neįgalumo ir sveika-tos klasifikaciją (TFK), kuri atspindi biopsichoso-cialinį modelį. Pasaulyje yra sukurta daug metodi-kų, skirtų reabilitacijos efektyvumui įvertinti po nu-garos smegenų pažeidimo (NSP), tačiau visos ana-lizuoja tik tam tikrus komponentus, pvz., mobilumą, funkcinį savarankiškumą (Bartelio indeksas, funkci-nio nepriklausomumo testas – FNT), tačiau nė viena iš jų neapima visų paciento funkcionavimo aspektų, šią galimybę suteikia TFK. Tikslas: įvertinti TFK taikymo reabilitacijos po NSP efektyvumui vertinti privalumus. Tyrimas atliktas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centre 2007 sausio – 2010 gruo-džio mėnesiais. Tyrime dalyvavo 86 asmenys, patyrę nugaros smegenų pažeidimą, kurie buvo vertinami atvykus ir išvykstant iš reabilitacijos skyriaus. Ty-rimui atlikti buvo pasirinkta TFK versija asmenims po NSP. Informacija apie kūno funkcijas ir dalyvu-mą surinkta tiesioginio stebėjimo metu, savarankiš-kumas papildomai vertintas pagal FNT ir Bartelio indeksą. Reabilitacijos eigoje buvo stebėta teigiami kūno funkcijų pokyčiai (p<0.01). Tyrimo metu nu-statyti reikšmingi (p<0.01) skirtumai tarp trauminių NSP (TNSP) ir kitų NSP (KNSP) patyrusių pacientų funkcijų pokyčių (psichikos, širdies ir kraujagyslių bei odos funkcijų). Reabilitacijos eigoje buvo ste-bėta teigiami veiklų ir dalyvumo pokyčiai, visi po-kyčiai buvo statistiškai patikimi (p<0.01). Tyrimo metu nustatyti reikšmingi (p<0.01) skirtumai tarp TNSP ir KNSP patyrusių pacientų veiklų ir daly-

vumo domenų pokyčiai (d2, d435, d450, d460, d5 ir d6). Nustatytas patikimas ir stiprus koreliacinis ryšys (r = – 0.961) tarp bendros Bartelio ir TFK atitikmenų balų sumų atvykus bei analogiškas (r =– 0,939) išvykstant (p<0.01); nustatytas patikimas ir stiprus koreliacinis ryšys (r = – 0,949) ir tarp ben-dros FNT ir TFK duomenų balų sumų pacientams atvykus į reabilitacijos skyrių ir panašus išvykstant (r = – 0,926) (p<0.01).

ĮVADASNugaros smegenų pažeidimas (NSP) – tai tokia būklė,

kai pažeidžiamas nugaros smegenų vientisumas ir žemiau pažeidimo išsivysto jutimų bei judesių sutrikimai. Įvairių autorių duomenimis, kasmet užregistruojama nuo 9 iki 53 nugaros smegenų pakenkimo (NSP) atvejų 1 mln. gyven-tojų per metus. Nugaros smegenų pažeidimai, sąlygojantys paraplegiją/tetraplegiją, stipriai veikia asmens, patyrusio traumą, ir jo šeimos gyvenimo kokybę, taip pat tai yra ne tik socialinė, bet ir ekonominė našta šalies mastu. Tai turi daug medicininių, emocinių, socialinių pasekmių pacien-tui, todėl labai svarbi šių asmenų daugiadisciplininė rea-bilitacija.

Tarptautinė funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos kla-sifikacija (TFK) [13] atspindi biopsichosocialinį požiūrį į negalią, sujungia skirtingus sveikatos modelius – biologinį, psichologinį ir socialinį. Asmens funkcionavimas yra svei-katos būklės ir aplinkos bei asmenybės veiksnių sąveika. Jų sąveika yra dinamiška: vieno elemento pokyčiai sukelia kito arba kitų elementų pokyčius, pats neįgalumas gali tu-rėti įtakos sveikatos būklei.

Daugelis autorių analizuoja skirtingas reabilitacijos efektyvumo vertinimo metodikas, tačiau pasigendama dar-bų, kuriuose būtų įvertintas TFK taikymas reabilitacijos efektyvumo vertinimui asmenims po NSP.

ASMENŲ PO NUGAROS SMEGENŲ PAŽEIDIMO REABILITACIJOS EFEKTYVUMAS PAGAL

TARPTAUTINĘ FUNKCIONAVIMO, NEĮGALUMO IR SVEIKATOS KLASIFIKACIJĄ

ALVYDAS JUOCEVIČIUS1,2, LINA BŪTĖNAITĖ2 , IEVA EGLĖ JAMONTAITĖ1,2, ALGIRDAS VALIULIS1

1Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedra,2Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centras


REABILITACIJA


46

Darbo tikslas – Įvertinti TFK taikymo reabilitacijos po NSP efektyvumui vertinti privalumus.

METODAI IR MEDŽIAGATirti ligoniai, turintys nugaros smegenų pažeidimą ir

reabilituoti Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių kli-nikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centre 2007 sausio – 2010 gruodžio mėnesiais. Ligonių įtraukimo į tyri-mą kriterijai: 1) bet kokios kilmės NSP; 2) stabili sveikatos būklė; 3) gebėjimas toleruoti kompleksinės reabilitacijos poveikio priemones nustatytą laiko tarpą; 4) sutikimas da-lyvauti tyrime; 5) reabilitacija taikyta pirmą kartą. Pacien-tai nebuvo įtraukiami į tyrimą, jeigu atitiko šiuos kriterijus: 1) sunki sveikatos būklė dėl gretutinės patologijos; 2) nesu-tikimas dalyvauti tyrime.

Tyrimo kriterijus atitiko 86.Atvykęs į reabilitacijos skyrių pacientas per 2 darbo

dienas buvo įvertinamas pagal parengtą tyrimo protokolą. Antras vertinimas buvo atliekamas likus kelioms dienoms iki asmens išrašymo iš reabilitacijos centro.

Pacientai buvo vertinami pagal TFK klausimyno pilną versiją, Bartelio indeksą, Funkcinio nepriklausomumo tes-tą. Papildomai surinkta informacija apie pažeidimo pobūdį, pažeidimo lokalizaciją ir neurologinį lygį, suteiktas reabili-tacijos paslaugas ir jų apimtis.

Tarptautinės funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikacijos pagrindu parengtą klausimyną asmenų po NSP vertinimui (angl. Core set for spinal cord injury) sukū-rė Vokietijos ir Šveicarijos mokslininkų grupė 2010 metais. Šią versija sudaro 162 kategorijos, iš kurių 63 kūno funk-cijos, 14 kūno struktūrų, 53 veiklos ir dalyvumai, 32 aplin-kos veiksniai. Tie patys mokslininkai išskyrė ir trumpąją 25 kategorijų TFK klausimyno versiją (angl. Brief core set for spinal cord injury) asmenims po NSP, į kurią įtrauktos 8 kūno funkcijos, 3 kūno struktūros, 9 veiklos ir dalyvu-mas, 5 aplinkos veiksniai. Kiekviena kategorija, išskyrus aplinkos veiksnius, yra vertinama nuo 0 (nėra sunkumo) iki 4 (visiškas sunkumas), 8 – nepatikslintas, 9 – netaikyti-na [13]. Duomenys apdoroti taikant SPSS 13 for Windows software (SPSS Inc., Chicago, IL). Buvo atlikta dažnių analizė nustatant papilitimą, pokyčių vertinimui taikytas Stjudento kriterijus porinėms imtims, grupių lyginimas pa-gal kokybinį rodiklį atliktas pagal Stjudento kriterijų ne-

Rodiklis TNSP KNSPLytis, vyrai/moterys, n 45/11 15/16Išsilavinimas, pradinis/pagrindinis/vidurinis/aukštasis 2/4/39/11 0/1/14/16Šeimyninė padėtis, niekada nesituokta/susituokęs (usi)/ išsiskyręs (usi)/ našlys (ė)/ kita, n

24/25/3/2/2 5/19/3/3/1

Užimtumas, dirbantys/nedirbantys, n 33/23 9/22Pažeidimo lokalizacija, C/Th/L-S, n 35/17/4 11/13/7Amžius, vidurkis (SN) 32,52 (12,31) 54,1 (16,32)Reabilitacijos trukmė, vidurkis (SN) 92 (31,62) 51,94 (33,62)Bartelio indeksas, vidurkis (SN) 13,3 (22,35) 40,65 (28,69)FNT, vidurkis (SN) 55,71 (19,93) 78,77 (23,83)Iš viso, n 56 31

Kūno funkcijų grupė TNSP KNSPKodas Pavadinimas Vidurkis

atvykus (SN)

Vidurkis išvykus (SN)

Pokytis Vidur-kis at-vykus (SN)

Vidur-kis išvykus (SN)

Pokytis

b1 Psichikos 2,13 (3,1)

1,66 (2,53)

0,46** 0,97 (1,82)

0,90 (1,83)

0 (p>0,05)

b2

b3

Jutimo 7,88 (3,93)

7,77 (4,11)

0,11 (p>0,05)

3,1 (3,31)

2,84 (3,46)

0,26 (p>0,05)

Skausmo 1,29 (1,36)

0,61 (0,93)

0,68** 0,97 (1,28)

0,42 (0,62)

0,55**

b4 Širdies ir kraujagyslių

6,18 (3,63)

3,66 (2,9)

2,52** 3,87 (1,89)

1,94 (1,29)

1,94**

b5 Virškinimo 5,13 (3,05)

3,95 (2,66)

1,18** 3,00 (3,45)

2,13 (2,38)

0,87**

b6 Šlapimo 7,91 (4,07)

7,13 (3,96)

0,79** 5,13 (4,73)

4,16 (4,45)

0,97**

b7 Griaučių neuromotorinės ir su judesiais susijusios

23,68 (8,15)

20,77 (8,89)

2,91** 12,94 (5,20)

9,77 (5,25)

3,16**

b8 Odos 1,07 (1,37)

0,41 (0,71)

0,66** 0,16 (0,52)

0 (0,25) 0 (p>0,05)

1 lentelė Pacientų po nugaros smegenų pažeidimų charakteristika

TNSP – trauminis nugaros smegenų pažeidimas; KNSP – kitos kilmės nu-garos smegenų pažeidimas; SN – standartinis nuokrypis, n – kiekis, FNT – funkcinio savarankiškumo testas

**p<0.01

2 lentelė. Kūno funkcijų pokyčiai reabilitacijos eigoje

1 pav. TNSP ir KNSP kūno funkcijų ryškiausi pokyčiai

2 pav. TNSP ir KNSP dalyvumų ryškiausi pokyčiai

47

priklausomoms imtims, koreliaciniai ryšiai tarp metodikų nustatyti remiantis Pearsono koreliacijos koeficientu.

REZULTATAITyrime dalyvavusių asmenų charakteristika pateikta 1

lentelėje.Pacientų su TNSP amžius svyravo nuo 19 iki 74 metų,

vidurkis – 32,52 m., KNSP nuo 22 iki 81 metų, vidurkis – 54,1 m. Remiantis Tarptautine ligų klasifikacija (TLK – 10) TNSP diagnozės S14, S24, S32, S34, KNSP – D32, D33, G04, G09, G61, G95, G99, M51.

Kaip matoma iš 2 lentelės, reabilitacijos eigoje buvo stebėta teigiama kūno funkcijų dinamika. Kūno funkcijų pokyčiai buvo statistiškai labai patikimi (p<0.01). Kadangi jutimų atsistatymas yra ilgalaikis procesas, reabilitacijos eigoje tai nebuvo stebėta, todėl statistiškai patikimo poky-čio negauta. Tyrimo metu buvo nustatyti statistiškai reikš-mingi (p<0.01) skirtumai tarp TNSP ir KNSP patyrusių pacientų šių kūno funkcijų atsistatymo: psichikos, širdies ir kraujagyslių bei odos funkcijų (1 pav.).

Kaip matoma iš 3 lentelės, reabilitacijos eigoje buvo stebėta teigiama veiklų ir dalyvumo atsistatymo dinamika, visi pokyčiai buvo statistiškai labai patikimi (p<0.01). Ty-rimo metu buvo nustatyti statistiškai reikšmingi (p<0.01) skirtumai tarp TNSP ir KNSP patyrusių pacientų atsistaty-

mo šiuose veiklų ir dalyvumo duomenyse: d2, d435, d450, d460, d5 ir d6 (2 pav.).

Aplinkos veiksniai buvo vertinami pačių pacientų rea-bilitacijos pradžioje ir pabaigoje. 4 lentelėje yra pateiktas aplinkos veiksnių sąrašas remiantis trumpąja klausymino versija. Atvykusieji į reabilitaciją dėl besikeičiančios svei-katos būklės asmeninio vartojimo gaminius ir medžiagas

Veiklų ir dalyvumo grupė TNSP KNSP

Ko-das

Pavadinimas Vidur-kis atvykus (SN)


Pokytis Vidurkis atvykus (SN)


Pokytis

d2 Bendrosios užduotys ir reikalai

2,2 (2,3) 1,34 (1,70)

0,86** 0,97 (1,66)

0,55 (1,31) 0,42**

d410 Pagrindinės kūno padėties keitimas

16,88 (5,71)

12,02 (7,42)

4,86** 10,13 (6,87)

3,84 (5,41) 6,29**

d415 Kūno padėties išlaikymas

6,91 (2,23)

5,09 (2,84)

1,82** 4,29 (2,76)

1,84 (2,81) 2,45**

d430, d440, d445

Rankos funkcionalumas

25,84 (16,24)

18,98 (17,72)

6,86** 9,81 (8,92)

4,03 (5,9) 5,77**

d450 Ėjimas 15,07 (2,63)

14,11 (4,29)

0,96** 13,22 (4,03)

9,32 (5,87) 3,90**

d460 Judėjimas po įvairias vietas

11,21 (2,36)

9,32 (3,59)

1,89** 9,32 (3,51)

5,65 (4,12) 3,68**

d5 Savipriežiūra 22,59 (7,20)

15,25 (8,69)

7,34** 13,06 (6,24)

8,26 (4,58) 4,81**

d6 Namų veiklos 11,75 (2,83)

9,05 (3,9) 2,7** 10,19 (3,19)

5,26 (3,13) 4,94**

d3 Bendravimas 2,14 (1,82)

1,30 (1,61)

0,84** 0,68 (1,08)

0,23 (0,56) 0,45**

d420 Persikėlimai 3,41 (1,19)

2,16 (1,57)

1,25** 2,16 (1,55)

0,61 (1,15) 1,55**

d435 Daiktų judinimas kojomis

3,59 (0,97)

3,2 (1,39) 0,39** 2,61 (1,15)

1,61 (1,45) 1,00**

d465 Judėjimas naudojantis judėjimo priemonėmis

3,57 (1,13)

2,27 (1,48)

1,30** 2,77 (1,52)

1,32 (1,19) 1,45**

d7 Tarpasmeniniai santykiai ir sąveikos

0,32 (0,69)

0,23 (0,54)

0** 0,16 (0,58)

0,13 (0,43) 0 (p>0,05)

d920 Poilsis ir laisvalaikis

1,98 (1,87)

1,25 (1,56)

0,73** 2,68 (1,38)

1,61 (1,26) 1,06**

Aplinkos veiksniai Atvykus Išvykstante110 Asmeninio vartojimo gaminiai ir medžiagos 91% kliuvinys 32% kliuvinyse115 Asmens kasdienio vartojimo gaminiai ir technika 97% kliuvinys 25% kliuvinyse120 Asmens judamumo ir transportavimo patalpose ir už jų

gaminiai ir technika 98% kliuvinys 13% kliuvinys

e150 Gaminių ir technikos planavimas, konstravimas irįrengimas viešuosiuose pastatuose

61,5% kliuvinys

61,5% kliuvinys

e155 Gaminių ir technikos planavimas, konstravimas ir įrengimas privačiuose pastatuose 98% kliuvinys 88,1%

kliuvinyse310 Branduolinė šeima 72% lengvinys 68% lengvinyse340 Individualios priežiūros darbuotojai ir pagalbininkai nevertintae355 Sveikatos priežiūros specialistai 96% lengvinys 96% lengvinyse580 Sveikatos priežiūros paslaugos, sistemos ir politikos nevertinta

Bartelio kriterijus TFK atitikmuo

1. Valgymas (10) d550 (4)2. Persikėlimas (15) d420 (4)3. Asmens higiena (5) d520 (4)4. Naudojimasis tualetu (10) – 5. Maudymasis (5) d510 (4)6. Vaikščiojimas lygiu paviršiumi (15)

Judėjimas su invalido vežimėliu (jei yra reikalinga) (5)7. Lipimas laiptais (10)

d450 (4)d465 (4)d460 (4)

8. Apsirengimas ir nusirengimas (10) d540 (4)9. Žarnyno funkcijos kontrolė (10) d5301 (4)10. Šlapimo pūslės funkcijos kontrolė (10) b5300 (4)

Bendra balų suma (100) Bendra balų suma (40)

FNT Kriterijus TFK atitikmuo

1. Valgymas (7) d550 (4)2. Asmens higiena (7) d520 (4)3. Maudymasis (7) d510 (4)4. Viršutinės kūno dalies apsirengimas (7)

d540 (4)5. Apatinės kūno dalies apsirengimas (7)

6. Susitvarkymas tualete (7) –7. Šlapinimosi kontrolė (7) d5300 (4)8. Tuštinimosi kontrolė (7) d5301 (4)9. Į lovą, ant kėdės, į vėžimėlį (7)

d420 (4)10. Į tualetą (7)11. Į vonią, dušą (7)12. Ėjimas/vėžimėlis (7) d450/ d465 (4)13. Laiptai (7) d460 (4)14. Suvokimas (7) –15. Išraiška (7) –16. Socialinis bendravimas (7) d760, d660 (8)17. Problemų sprendimas (7) d240 (4)

Bendra balų suma (126) Bendra balų suma (48)

3 lentelė. Veiklų ir dalyvumo pokyčiai reabilitacijos eigoje

4 lentelė. Aplinkos veiksnių įvertinimai reabilitacijos eigoje

5 lentelė. Bartelio indekso ir TFK atitikmenys

6 lentelė. FNT ir TFK atitikmenys

48

(vaistai, maistas ir pan.) įvertino kaip kliuvinį. Pagalbinių bei kompensacinių priemonių neturėjimas reabilitacijos pradžioje lėmė potencialių lengvinių įvardinimą kliuviniais (e115, e120). Šeimos narių tinkamas situacijos įvertinimas ir paciento palaikymas 72% pacientų buvo įvertintas kaip lengvinys, o dėl finansinių aplinkybių/psichoemocinės bū-klės išvykstant šis procentas sumažėjo iki 68. Reabilitaci-jos eigoje pacientų požiūris į sveikatos priežiūros specialis-tų paramą nepasikeitė.

5 lentelėje pateiktos TFK dalyvumo ir funkcijų katego-rijos, atitinkančios Bartelio indekso kriterijus. Tokio TFK kodų rinkinio maksimali balų suma, rodanti visišką sutri-kimą, yra 40 balų, o sutrikimo nebuvimo atveju pacientas surenka 0 balų. Tyrimo metu buvo nustatytas statistiškai labai patikimas ir stiprus koreliacinis ryšys (r = – 0.961) tarp bendros Bartelio ir TFK atitikmenų balų sumų atvykus bei analogiškas (r = – 0,939) išvykstant (p<0.01).

6 lentelėje pateiktos TFK dalyvumo ir funkcijų kate-gorijos, atitinkančios FNT kriterijus. Tokio TFK kodų rin-kinio maksimali balų suma, rodanti visišką sutrikimą, yra 48 balai, o sutrikimo nebuvimo atveju pacientas surenka 0 balų. Tyrimo metu buvo nustatytas statistiškai labai patiki-mas ir stiprus koreliacinis ryšys (r = – 0,949) tarp bendros FNT ir TFK atitikmenų balų sumų pacientams atvykus į reabilitacijos skyrių ir panašus išvykstant (r = – 0,926) (p<0.01).

REZULTATŲ APTARIMASŠiuo metu TFK yra skiriama daug dėmesio, Carlo Bes-

ta neurologijos instituto Milane Italijoje darbuotojų atlikta sisteminė 2001 – 2009 metų literatūros, susijusios su TFK, apžvalga parodė, kad trečdalis išspausdintų straipsnių pa-rašyti per 2008 – 2009 metus. 25,9% visų straipsnių buvo klinikinių atvejų apžvalgos ar reabilitacijos studijos [3].

TFK yra naudingas vertinant pacientų, sergančių ligo-mis, turinčiomis ilgalaikes pasekmes funkcionavimui ir gy-venimo kokybei (pvz., Parkinsono liga, miastenija, migre-na, išsėtinė sklerozė, GSI ir pan.), funkcinę būklę, veiklas ir dalyvumą ir aplinkos veiksnius [1, 2, 6, 7]

Tačiau reabilitacijos efektyvumo vertinimui šios klasi-fikacijos taikymas yra apsunkintas, nes iki šiol atlikta labai mažai tyrimų, analizuojančių ryšius tarp validizuotų ver-tinimo metodikų ir TFK, nėra patvirtintos metodikos TFK kvalifikatorių vertinimui [10, 11].

Mūsų tyrimo metu buvo siekiama nustatyti, kokio sti-prumo koreliaciniai ryšiai sieja TFK su plačiai taikomomis savarankiškumo vertinimo metodikomis (FNT ir Bartelio indeksu). Buvo parinkti TFK kategorijų atitikmenys kie-kvienam Bartelio indekso komponentui, kiekviena iš jų vėliau buvo įvertinta pagal penkiabalę skalę (0 – 4 balai).

Rezultatai parodė, jog 10 TFK kategorijų įvertinimų sumą ir Bartelio indeksą sieja stiprus statistiškai labai patikimas koreliacinis ryšys. Labai panašūs rezultatai buvo gauti įver-tinus ryšius tarp FNT ir šį testą atitinkančių TFK kategorijų sumų.

IŠVADOS1.TFK suteikia galimybę kompleksiškai įvertinti rea-

bilitacijos efektyvumą, nes atspindi kūno funkcijų, veiklų ir dalyvumo, aplinkos veiksnių pokyčius, nustatyti stiprūs TFK duomenų koreliaciniai ryšiai su savarankiškumo ir pažintinių funkcijų testo duomenimis.

2.Vertinant pacientų būklę po NSP, naudojantis vali-dizuotu TFK duomenų rinkiniu gaunama išsamesnė in-formacija apie asmens funkcionavimą; aplinkos veiksnių įvertinimas panaudojant TFK sudaro galimybę numatyti pagalbos teikimo prioritetus pacientui ir jo šeimai, leidžia suprasti dalyvumo skirtumus tarp panašaus funkcinio sava-rankiškumo lygio asmenų.

Literatūra1. F Biering-Sørensen, M Scheuringer, M Baumberger, S W

Charlifue, M W M Post, F Montero, N Kostanjsek and G Stucki. Deve-loping core sets for persons with spinal cord injuries based on the Inter-national Classification of Functioning, Disability and Health as a way to specify functioning. Spinal Cord, 2006; 44: 541–546.

2. F Biering-Sorensen, S Charlifue, M DeVivo, V Noonan, M Post, T. Stripling, P Wing. International Spinal Cord Injury Data Sets. Spi-nal Cord, 2006; 44: 530–534.

3. Cerniauskaite M, Quintas R, Boldt C, Raggi A, Cieza A, Bi-chenbach JE, Leonardi M. Systematic literature review on ICF from 2001 to 2009: its use, implementation and operationasation. Disabil Rehabil. 2011; 33 (4): 281 – 309.

4. Deutsch A, Braun S, Granger CV. The Functional Independen-ce Measure (FIM instrument). J Rehabil Outcomes Measures. 1997; 1: 67-71.

5. Kirchberger I, Cieza A, Biering – Sorensen F, Baumberger M, Charlifue S, Post MW, Campbell R, Kovindha A, Ring H, Sinott A, Kostanjsek N, Stucki G. ICF core sets for spinal cord injury in the early post – acute context. Institute for Health and Rehabilitation Sciences, ICF research branch WHO FIC collaborating center (DIMDI), Ludwig Maxi-milian University, Munich, Germany, 2010.

6. Leonardi M, Meucci P, Ajovalasit D, Albanesi F, Cerniauskaite M, Invernizzi V, Lembo R, Quintas R, Sattin D, Carella F, Romito L, So-liveri P, Bussone G, D‘amico D, Maggi L, Mantegazza R, Raggi A. ICF in neurology: Functioning and disability in patients with migraine, myast-henia gravis and Parkinson‘s disease. Disabil Rehabil. 2009; 31 Suppl 1: S88-99.

7. Leonardi M, Raggi A, Antozzi C, Confaloniere P, Maggi L, Cornelio F, Mantegazza R. Disability and functional profiles of patients with myasthenia gravis measured with ICF classificationn. Int j Rehabil Res. 2009; 32 (2): 167 – 72.

8. Maaike Vissers, Rita van den Berg-Emons, Tebbe Sluis, Mi-chael Bergen, Henk Stam, Hans Bussmann. Barriers to and facilitators of every day physical activity in person with a spinal cord injury after dis-charge from the rehabilitation centre. J Rehabil Med 2008; 40: 461–467.

9. Mahoney FI, Barthel DW. Functional evaluation: the Barthel index. Md State Med J 1965; 14: 61-5.

49

10. Sanna Koskinen, Eeva-Maija Hokkinen, Jaana Sarajuuri, Hannu Alaranta. Applicability of the ICF checklist to traumatically brain injured patients in post – acute rehabilitation settings. J Rehabil Med 2007; 39: 467–472.

11. World Health Organization. International Classification of Functioning, Disability and Health. WHO: Geneva, 2001.

12. WHO International Classification of External Causes of Injury (ICECI). http://www.iceci.org

EVALUATION OF REHABILITATION EFFECTIVENESS APPLYING INTERNATIONAL CLASSIFICATION OF FUNCTIONING, DISABILITY AND HEALTHAlvydas Juocevičius, Lina Būtėnaitė, Ieva Eglė JamontaitėSummaryKey words: The international classification of functioning, disability

and health, spinal cord injury, rehabilitation.Introduction. The international classification of functioning, disabili-

ty and health (ICF), which reflects the biopsychosocial model was develo-ped by the World Health Organization (WHO) in 2001. There are a great number of methodologies for evaluating effectiveness of rehabilitation after spinal cord injury but all of them analyze certain component such as mobility or function independence (Barthel Index, FIM). But none of them cover all aspects of patient functioning, what provides ICF.

The aim of the study: To evaluate the benefits of ICF in patients after SCI rehabilitation.

Methods. The study was carried out in Vilnius University Hospital Santariškių clinics, Rehabilitation, physical and sport medicine centre from January 2007 to December 2010. In study participated 86 persons after spinal cord injury who were examined when entering to the rehabi-litation and at the discharge. Study outcomes were evaluated using ICF Core Set for SCI, FIM and Barthel Index.

Results. There were observed positive changes in body functions during rehabilitation (p<0,01). The study revealed significant (p <0,01) differences between the traumatic SCI (TSCI) and other nature of SCI (NSCI) suffering patient’s changes of the functions (mental, cardiovascu-lar and skin functions).

The analysis of results showed significant positive changes in activi-ties and participation (p<0,01). The study revealed significant (p<0,01) differences between the TSCI and the NSCI suffering patients changes in activities and participation domains (d2, d435, d450, d460, d5 and d6).

The correlation analysis showed strong significant correlation betwe-en general scores of Barthel Index and ICF on admission (r=-0,961, p<0,01) and at discharge (r=-0,939, p<0,01). Similar strong correlations were found between general scores of FIM and ICF on admission (r=-0,949, p<0,01) and at discharge (r=-0,926, p<0,01).

Conclusions1. ICF provides a comprehensive assessment of the effectiveness of

rehabilitation, as reflects changes of body functions, activities and parti-cipation, environmental factors. Study found a strong correlation between ICF domains and scores of independence and cognitive functions eva-luation test.

2. Assessment of the patient’s condition using a validated ICF Core Set for SCI could provide more detailed information about a person's functioning. Evaluation of environmental factors using ICF makes it pos-sible to predict the priorities of assistance to the patient and his family and identify the differences between the participation of individuals with similar functional level.


Gauta 2012-04-23

50

Raktažodžiai: nugaros smegenų pažeidimas, funkcinis sa-varankiškumas, emocinė būklė.

SantraukaNugaros smegenų pažeidimas dažniausiai pasireiš-kia rimtu funkcinės būklės sutrikimu ir negalia. To-kie stresiniai gyvenimo įvykiai padidina depresijos ir nerimo riziką. Funkcinio nepriklausomumo lygis po stuburo pažeidimo gali būti susijęs su depresijos ir nerimo lygiu. Šiuo tyrimu buvo siekiama nusta-tyti pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidi-mą, funkcinės ir emocinės būklės sąsajas. Tyrime dalyvavo 25 pacientai, patyrę nugaros smegenų pa-žeidimą. Tiriamųjų amžiaus vidurkis 39,40 ± 17,81 metai. Visiems pacientams buvo taikyta komplek-sinės reabilitacijos programa. Funkcinė pacientų būklė vertinta Funkcinio nepriklausomumo testu (FNT), emocinė būklė vertinta Klinikine nerimo ir depresijos skale (angl. HAD‘s – Hospitalal Anxiety and Depression scale). Reabilitacijos pradžioje 40 % tiriamųjų buvo nustatytas kliniškai reikšmingas nerimo lygis (vidurkis – 10,00 ± 2,11) ir 20 % tiria-mųjų buvo nustatytas kliniškai reikšmingas depre-sijos lygis (vidurkis – 10,20 ± 3,83). Reabilitacijos pradžioje funkcinio nepriklausomumo lygis buvo vi-dutiniškai 63,52 ± 21,85 balo. Reabilitacijos eigoje pacientų nerimo lygis mažėjo, o depresijos ir funk-cinio nepriklausomumo lygis didėjo. Reabilitacijos pabaigoje kliniškai reikšmingas nerimo lygis (vidur-kis – 9,4 ± 1,14) buvo nustatytas 20 % pacientų ir 16% pacientų buvo nustatytas kliniškai reikšmingas depresijos lygis (vidurkis – 11,25 ± 3,77). Reabili-tacijos pabaigoje funkcinio nepriklausomumo lygis buvo vidutiniškai 82,92 ± 22,25 balo. Pokyčiai buvo statistiškai reikšmingi (p ≤ 0,01). Reabilitacijos pradžioje nebuvo rasta statistiškai reikšmingų ko-reliacinių ryšių tarp funkcinio nepriklausomumo ir nerimo lygio (rho = -0,329; p > 0,05) bei funkcinio

nepriklausomumo ir depresijos lygio (rho = -0,174; p > 0,05). Reabilitacijos pabaigoje buvo nustaty-ti statistiškai reikšmingi koreliaciniai ryšiai tarp funkcinio nepriklausomumo ir nerimo lygio (rho = -0,384; p > 0,05) bei funkcinio nepriklausomumo ir depresijos lygio (rho = -0,405; p < 0,05). Taigi, reabilitacijos pradžioje nebuvo rasta sąsajų tarp pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimus, funkcinės ir emocinės būklės. Tačiau reabilitacijos pabaigoje nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp funkcinės ir emocinės būklės.

ĮVADASNugaros smegenų pažeidimas yra trauminis su-

žalojimas, kuris paprastai įvyksta staiga ir be jokio įspėjimo. Tai turi tiesioginį poveikį visoms individo fizi-nio ir psichosocialinio funkcionavimo sritims. Nugaros smegenų pažeidimą patyręs asmuo turi prisitaikyti prie iš-kylančių didelių gyvenimo pokyčių: neįgaliojo vežimėlio, mobilumo apribojimų, nekontroliuojamų daugelio orga-nizmo funkcijų (pavyzdžiui, žarnyno, šlapimo pūslės bei lytinių funkcijų). Asmenys su nugaros smegenų pažeidimu gali tapti priklausomi nuo kitų pagalbos atliekant įprastas kasdienes veiklas, tokias kaip prausimasis, rengimasis, val-gymas, poilsis ir kt. [3]. Tokie stresiniai gyvenimo įvykiai padidina riziką depresijai ir nerimui. Funkcinio nepriklau-somumo lygis po stuburo pažeidimo gali būti susijęs su de-presijos ir nerimo lygiu.

Pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimą, psi-chologinė būklė, kaip sužalojimo padarinys, pradėta tyrinė-ti tik po II Pasaulinio karo, kuomet dėl medicinos pažangos ir pagerėjusių slaugos sąlygų šių pacientų išgyvenimo pro-gnozės tapo optimistiškesnės [1]. Depresija buvo dažniau-siai tyrinėjamas psichologinis nugaros smegenų pažeidimo padarinys. Daugelis ano meto šios srities tyrinėtojų (Brac-ken ir Shepard, 1980; Stewart, 1978; Wittkower, 1954; Sil-ler, 1969) teigė, kad depresiją per pirmuosius mėnesius nuo patirto stuburo sužalojimo patiria visi be išimties pacientai

PACIENTŲ, PATYRUSIŲ NUGAROS SMEGENŲ PAŽEIDIMĄ, FUNKCINĖS IR EMOCINĖS BŪKLĖS

SĄSAJOSSIGITA KILKUTĖ¹,², NERINGA MARČIULYNAITĖ²

¹Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedra,²Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos,

fizinės ir sporto medicinos centras

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Sigita Kilkutė, el. p. [email protected]

REABILITACIJA


2012, Volume 22, Number 3, p. 50-53

51

[1]. Šios minties šalininkai teigia, kad asmuo turi išgyventi depresiją, kadangi jo gyvenime įvyko kažkas reikšmingo, ir į tai nereaguoti, reiškia neigti realybę. Neigimas – tai gynybinis mechanizmas, kuris dažnai pasireiškia žmogui susidūrus su stipriais, traumuojančiais stresoriais. Žmogus negali priimti tikrovės ir pripažinti to, kas akivaizdu [1]. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad depresija nėra neišven-giama ar universali nugaros smegenų pažeidimo pasekmė. Nors depresijos rodikliai ankstyvosiose gydymosi po nuga-ros smegenų sužalojimo stadijose yra aukštesni nei bendro-joje populiacijoje, vis dėlto tai nėra universalus fenomenas [2-5]. Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, jog 22% imties turėjo kliniškai išryškėjusius depresijos simptomus. Tačiau tik 3% tiriamųjų buvo diagnozuoti depresijos sutrikimai praėjus trims mėnesiams po nugaros smegenų sužalojmo [3]. Kiti autoriai pateikia labai skirtingus tyrimų rezultatus: kliniškai reikšmingi depresijos simptomai pasireiškia nuo 20% iki 60% tiriamųjų reabilitacijos pradžioje ir nuo 3% iki 35 % hospitalizacjos pabaigoje [2-5].

Nerimas, kaip stuburo pažeidimus lydinti pasekmė, taip pat dažnai minimas mokslo literatūroje [2-5]. Reabilitaci-jos pradžioje nerimo sutrikimai diagnozuojami nuo 20% iki 40% stuburo pažeidimus turinčių pacientų [3,4]. Tai yra maž-daug penkis kartus dažniau, nei bendrojoje populiacijoje.

Tyrimai rodo, kad nerimas ir depresija, kaip stuburo pažeidimo pasekmė, gali turėti lemiamos įtakos vėlesnei pacientų gyvenimo kokybei bei prisitaikymui prie stuburo pažeidimo sukeltų funkcinių apribojimų [3,6].

Tyrimo tikslas - nustatyti pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimą, funkcinės ir emocinės būklės sąsajas.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAITirti 25 pacientai, iš jų 18 (72%) vyrų ir 7 (28%) moterys,

patyrę nugaros smegenų pažeidimą, ir 2009–2011 m. atvy-kę stacionarinei reabilitacijai į Vilniaus universiteto ligoni-nės Santariškių klinikų I stacionarinės reabilitacijos skyrių.

Atvykusiems į reabilitacijos stacionarą pacientams taikyta kompleksinė reabilitacijos programa, kurią sudarė klinikinės būklės įvertinimas ir palaikymas, kineziterapi-jos programa, ergoterapija, fizioterapijos procedūros pagal indikacijas, masažas, psichoterapijos priemonės, socialinio darbuotojo konsultacijos, ligonio slaugos programa, laisva-laikio užimtumo programa, ligonio ir jo artimųjų mokymas.

Siekiant įvertinti pacientų funkcinės būklės poky-čius reabilitacijos eigoje, buvo tirtas funkcinio savaran-kiškumo lygis (pagal FNT), emocinės būklės įvertinimui (nustatyti nerimo ir depresijos lygiui) buvo naudojama HAD skalė. Tiek funkcinė, tiek emocinė paciento bū-klė buvo vertinama du kartus: pradiniai duomenys verti-nami 72 val. laikotarpiu po paciento priėmimo, išrašant

duomenys vertinami 72 val. laikotarpiu prieš išrašymą.Gauti duomenys analizuoti standartiniais statistiniais

metodais. Naudojamas patikimumo lygmuo p < 0,05.

REZULTATAI IR JŲ APTARIMASReabilitacijos pradžioje 40 % tiriamųjų buvo nustaty-

tas kliniškai reikšmingas nerimo lygis (vidurkis – 10,00 ± 2,11) ir 20 % tiriamųjų buvo nustatytas kliniškai reikšmin-gas depresijos lygis (vidurkis – 10,20 ± 3,83). Šie rezultatai patvirtina kitų autorių duomenis, kad nerimo ir depresijos sutrikimai pasireiškia ne mažiau nei penktadaliui pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimus [2-5]. Pacientai su tetraplegija reabilitacijos pradžioje išgyvena didesnį neri-mo lygį (vidurkis 7,27 balo) ir silpniau išryškėjusią depre-siją (vidurkis 4,20 balo), lyginant su pacientų su paraplegi-ja grupe (nerimo vidurkis 6,70 balo, depresijos vidurkis 5,8 balo) (1, 2 pav.). Tačiau skirtumai tarp pacientų su tetraple-gija ir pacientų su paraplegija grupių nėra statistiškai reikš-mingi (p > 0,05). Tokie gauti rezultatai iš dalies patvirtina M.C. Mitchell tyrimo duomenis, atskleidusius, kad pacien-tų tiek su tetraplegija, tiek su paraplegija išgyvenamo neri-mo ir depresijos stiprumas ir paplitimas yra labai panašus [4]. Reabilitacijos pradžioje pacientų funkcinio nepriklau-somumo lygis buvo vidutiniškai 63,52 ± 21,85 balo.

Reabilitacijos eigoje pacientų nerimo lygis mažėjo, o

1 pav. Pacientų su tetraplegija (N=15) ir paraplegija (N=10) nerimo lygis reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje

2 pav. Pacientų su tetraplegija (N=15) ir paraplegija (N=10) depresi-jos lygis reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje

52

depresijos ir funkcinio nepriklausomumo lygis didėjo (1, 2, 3 pav., 1 lentelė). Reabilitacijos pabaigoje kliniškai reikš-mingas nerimo lygis (vidurkis – 9,4 ± 1,14) buvo nustatytas 20 % pacientų ir 16% pacientų buvo nustatytas kliniškai reikšmingas depresijos lygis (vidurkis – 11,25 ± 3,77). Pa-cientai su tetraplegija reabilitacijos pabaigoje taip pat išgy-vena stipresnį nerimą (vidurkis 6,70 balo) ir silpniau išryš-kėjusią depresiją (vidurkis 4,67 balo), lyginant su pacientų su paraplegija grupe (nerimo vidurkis 4,80 balo, depresijos vidurkis 6,0 balo) (1, 2 pav.). Tačiau skirtumai tarp paci-entų su tetraplegija ir pacientų su paraplegija grupių nėra statistiškai reikšmingi (p > 0,05). Reabilitacijos pabaigoje funkcinio nepriklausomumo lygis buvo vidutiniškai 82,92 ± 22,25 balo. Funkcinės ir emocinės būklės pokyčiai reabi-litacijos eigoje buvo statistiškai reikšmingi (p ≤ 0,01). Re-abilitacijos pradžioje nebuvo rasta statistiškai reikšmingų koreliacinių ryšių tarp funkcinio nepriklausomumo ir neri-mo lygio (rho = -0,329; p > 0,05) bei funkcinio nepriklau-somumo ir depresijos lygio (rho = -0,174; p > 0,05). Rea-bilitacijos pabaigoje buvo nustatyti statistiškai reikšmingi koreliaciniai ryšiai tarp funkcinio nepriklausomumo ir ne-rimo lygio (rho = -0,384; p > 0,05) bei funkcinio nepriklau-somumo ir depresijos lygio (rho = -0,405; p < 0,05). Sąsajų tarp funkcinės ir emocinės būklės nebuvimą galima paaiš-kinti neigimo gynybos mechanizmu, kurį pacientai naudoja nerimo įveikai praėjus trumpam laikui po patirtos traumos [1]. Nustatytas ryšys tarp funkcinės ir emocinės būklės re-abilitacinio gydymosi pabaigoje rodo, jog šie kintamieji glaudžiai susiję. Siekiant patikrinti, ar išgyvenamo nerimo ir depresijos lygis turi įtakos pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimus, vėlesnį prisitaikymą prie gyvenimo pokyčių, reikia atlikti tolimesnius tyrimus.

IŠVADOS1. Reabilitacijos pradžioje nebuvo rasta sąsajų tarp

pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimus, funkci-

nės ir emocinės būklės. 2. Reabilitacijos eigoje statistiškai reikšmingai kito

pacientų nerimo ir depresijos lygis: nerimo lygis sumažėjo, depresijos lygis padidėjo.

3. Reabilitacijos pabaigoje nustatytas statistiškai pa-tikimas ryšys tarp funkcinės ir emocinės būklės.

4. Tikslinga tirti pacientų, patyrusių nugaros sme-genų pažeidimą, emocinės būklės keitimąsi per 1 metus ir vėliau nuo pažeidimo pradžios.

Literatūra1. Dorsett PA. Spinal cord injury: How do people cope? Univer-

sity of Queensland. 2001; 16-66.2. Dorstyn DS, Mathias JL, Denson LA. Psychological interven-

tion during spinal rehabilitation: a preliminary study. Spinal Cord. 2010; 48: 756–761.

3. Kennedy P, Duff J, Evans M, Beedie A. Coping effectiveness training reduces depression and anxiety following traumatic spinal cord injuries. British Journal of Clinical Psychology. 2003; 42: 41–52.

4. Mitchell MC, Burns NR, Dorstyn DS. Screening for depres-sion and anxiety in spinal cord injury with DASS-21. Spinal Cord. 2008; 46: 547–551.

5. Sakakibara BM, Miller WC, Orenczuk SG. Wolfe D.L, the SCIRE Research Team. A systematic review of depression and anxie-ty measures used with individuals with spinal cord injury. Spinal Cord. 2009; 47: 841–851.

RELATION BETWEEN FUNCTIONAL AND EMOTIONAL STATUS FOR PERSONS WITH SCI DURING REHABILITATION

Sigita Kilkutė, Neringa Marčiulynaitė SummaryKey words: spinal cord injury, functional indipendence,emotional

status.Introduction: Spinal cord injury (SCI) typicallly leads to severe

functional loss and disability. Stressful life events put people at higher risk for depression and anxiety. Functional independence level after the injury may be related to the level of depression and anxiety.

Aim: to examine relation between functional and emotional status for persons with spinal cord injury during rehabilitation.

Methods: The study was done in Vilnius University Hospital Santariškių Clinics, Rehabilitation, Physical and Sports Medicine Center in 2008 – 2011 year. The study included 25 people after spinal cord injury. The mean age was 39,40 ± 17,81. The patients were on comprehensive rei-habilitation course. Patients were evaluated according to Functional In-

Kintamasis Minimali reikšmė

Maksima-li reikšmė

Vidurkis Standarti-nis

nuokrypisNerimo įvertis reabilitacijos pradžioje

0 14 7,04 3,19

Nerimo įvertis reabilitacijos pabaigoje

0 17 4,84 3,64

Depresijos įvertis reabilitacijos pradžioje

0 11 5,28 2,87

Depresijos įvertis reabilitacijos pabaigoje

0 15 5,20 3,69

FNT įvertis reabilitacijos pradžioje

38 108 63,52 21,85

FNT įvertis reabilitacijos pabaigoje

45 113 82,92 22,25

3 pav. Pacientų su tetraplegija (N=15) ir paraplegija (N=10) funkci-nio savarankiškumo lygis reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje

1 lentelė. Pacientų (N=25) nerimo, depresijos ir funkcinio savarankiš-kumo įverčiai reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje

53

dependence Measurement test and Hospital Anxiety and Depression scale. Results: 40% of SCI patients started rehabilitation having clinically

significant anxiety level (mean score – 10,00; SD ± 2,11) and 20% had clinically significant depression level (mean score – 10,20; SD ± 3,83). At the beginning of rehabilitation course the mean score of FIM was 63,52 (SD ± 21,85). During the rehabilitation the level of anxiety decreased, depression and independence level increased. At the end of rehabilitation 20% of SCI patients had clinically significant anxiety level (mean score – 9,4; SD ± 1,14) and 16% had clinically significant depression level (mean score – 11,25; SD ± 3,77). The mean score of FIM at the end of rehabilita-tion was 82,92 (SD ± 22,25). The changes are statistically significant (p ≤ 0,01). At the beginning of rehabilitation there were no statistically sig-nificant correlations between independence level (FIM) and anxiety (rho = -0,374; p > 0,05) or depression (rho = 0,167; p > 0,05) scores. At the end of rehabilitation there were found statistically significant correlations

between independence level (FIM) and anxiety (rho = -0,407; p ≤ 0,01) or depression (rho = -0,464; p ≤ 0,01) scores.

Conclusions: There was no relation between functional and emotiow-nal status for persons with spinal cord injury at the beginning of rehabili-tation. The absence of depression and anxiety could be due to denial de-fence mechanism. Though at the end of rehabilitation the relation between functional and emotional status of patients with SCI was found.


Gauta 2012-04-17

54

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Sigita Burokienė, el. p. [email protected]

VISUOMENĖS SVEIKATA


2012, Volume 22, Number 3, p. 54-57

Raktažodžiai: priėmimo skubios pagalbos skyrius, būtinoji pagalba, paslaugos vaikams, apskritys.

Santrauka Per pastarąjį dešimtmetį Priėmimo – skubios pagal-bos skyriaus (toliau - PSPS) paslaugų apimtys labai išaugo daugelyje pasaulio šalių. Tyrimo tikslas buvo įvertinti PSPS teikiamų paslaugų vaikams apimtis 2001 – 2010 m. pagal suteiktos pagalbos pobūdį ir paciento amžių Lietuvos viešosiose sveikatos prie-žiūros įstaigose, teikiančiose stacionarines paslau-gas vaikams pagal sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis. Naudoti Valstybinės ligonių kasos ir LR Statistikos departamento duomenys. Atlikta duome-nų statistinė analizė. Nustatyta, kad per dešimtmetį vaikų ambulatorinių apsilankymų skaičius PSPS, tenkantis 100-tui vaikų, padidėjo 2,5 karto (nuo 9,4 iki 22,4). Daugumai vaikų ambulatorinės paslaugos PSPS teiktos dėl būklių, reikalaujančių skubios (bū-tinosios) pagalbos (83,6 - 86,9 proc.) be gydytojo ar GMP siuntimo (82,1 - 88,9 proc.). Ligoninių PSPS paslaugų vartojimas 100-tui atitinkamo amžiaus vaikų padidėjo visose amžiaus grupėse. Apskaičiuo-tas Spearmen‘o koreliacijos koeficientas rodo sti-prią, statistiškai reikšmingą apsilankymų skaičiaus koreliaciją su pacientų amžiumi (ῥ=-0,819, p<0,05) - didžiausias ambulatorinių PSPS paslaugų varto-jimas nustatytas jauniausiose amžiaus grupėse (iki 1 m. ir nuo 1 iki 2 m.). Visose Lietuvos apskrityse išaugo ligoninių paslaugų vartojimas 100-tui atitin-kamo amžiaus vaikų.

ĮVADASPriėmimo – skubios pagalbos skyrius (toliau - PSPS)

- stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos pada-linys, kuriame priimami pacientai, atvykę dėl būtinosios medicinos pagalbos, hospitalizacijos arba kitos pagalbos,

kurią gali suteikti PSPS dirbantys specialistai pagal savo kompetenciją, kitų asmens sveikatos priežiūros įstaigų ne darbo metu [1, 2].

Į PSPS skyrių pacientai atvyksta šeimos gydytojo siun-timu, atvežami greitosios pagalbos (toliau – GMP) tarny-bos arba atvyksta patys. PSPS pirmiausia teikiama skubi pagalba sunkios būklės pacientams. PSPS gydytojas pri-ima sprendimą, ar reikia pacientą hospitalizuoti, ar pakanka suteikti medicinos pagalbą tik PSPS. Hospitalizuojamiems pacientams pildoma Gydymo stacionare ligos istorija (for-ma Nr. 003) bei statistinė forma Nr.066-LK. Teikiant pas-laugas tik PSPS, kai gydymas stacionare nėra būtinas, pil-doma statistinė forma Nr. 025/1-LK. Vaikams teikiama pa-galba asmens sveikatos priežiūros įstaigose tik įstatyminių atstovų - tėvų valia, todėl dažnai tėvai patys nusprendžia, kur kreiptis vaikui susirgus ar patyrus traumą ir, aplenkda-mi savo šeimos gydytoją, patys kreipiasi į ligoninės PSPS.

Per pastarąjį dešimtmetį PSPS paslaugų apimtys labai išaugo daugelyje pasaulio šalių. PSPS skyrių perpildymas – didėjanti sveikatos priežiūros sistemos problema, su ku-ria susiduria daugelis šalių [3]. Įvairios studijos parodė, kad didėja nebūtinų, šeimos gydytojo kompetencijai priskirti-nų sveikatos priežiūros paslaugų apimtys ligoninių PSPS [4, 5]. Bereikalingas PSPS paslaugų vartojimas blogina skubios pagalbos paslaugų prieinamumą, kokybę, didina sveikatos priežiūros kaštus, mažina sveikatos priežiūros paslaugų tęstinumą [6, 7].

Iki sveikatos sistemos reformos Lietuvoje ligoninių priėmimo skyrių pagrindinė funkcija buvo ligonių hospi-talizavimas, o ambulatorinės paslaugos sudarė tik nedidelę dalį priėmimo skyriuose teikiamos pagalbos.

Darbo tikslas - įvertinti PSPS teikiamų paslaugų vai-kams apimtis pagal suteiktos pagalbos pobūdį ir paciento amžių Lietuvos viešosiose sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose stacionarines paslaugas vaikams pagal sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis.

PAGALBA VAIKAMS PRIĖMIMO-SKUBIOS PAGALBOS SKYRIUOSE LIETUVOS LIGONINĖSE:

LIGONIŲ SRAUTAI IR NAUDOJIMOSI PASLAUGOMIS TENDENCIJOS

SIGITA BUROKIENĖ1,2, JUOZAS RAISTENSKIS1,2, MARIUS STRIČKA3,VYTAUTAS USONIS1,2

1Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, 2Vaikų ligoninė, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialas, 3Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

55

METODAI IR MEDŽIAGADuomenys apie pacientų srautus ir jiems suteiktas

paslaugas Lietuvos ligoninių PSPS pagal pacientų amžių, gyvenamą vietą, pacientus siuntusias įstaigas, suteiktos pagalbos pobūdį gauti iš Valstybinės ligonių kasos (VLK). Duomenis apie suteiktas paslaugas priėmimo skyriuose asmens sveikatos priežiūros įstaigos pateikia į VLK in-formacinę sistemą “SVEIDRA”, užpildydamos statistines apskaitos formas. Darbe buvo analizuojami 2001 – 2010 metų duomenys. Tyrimo metu analizuoti duomenys apie pacientų atvykimą į ligoninių PSPS: pacientų ambulatori-niai apsilankymai, kai stacionarinis gydymas nebuvo reika-lingas, ir atvejai, kai pacientai buvo hospitalizuoti. Pacien-tai, atsižvelgus į paslaugų vartojimo ypatumus, suskirstyti į 5 amžiaus grupes (nuo 0 iki 12 mėnesių; nuo 1 iki 2 metų; nuo 3 iki 7 metų, nuo 8 iki 12 metų; nuo 13 iki 17 metų). Paslaugų skaičius, tenkantis 100-tui atitinkamo amžiaus vaikų, apskaičiuotas vadovaujantis LR Statistikos departa-mento pateiktais gyventojų sudėties rodikliais.

Duomenų apdorojimui naudota SPSS analizės progra-ma (20.0 versija) bei MS Exel skaičiuoklė 2010. Analizuo-jamų rodiklių išsibarstymas vertintas remiantis variacijos koeficientu. Ryšys tarp ambulatorinių paslaugų PSPS var-tojimo ir pacientų amžiaus apskaičiuotas panaudojus Spe-armen‘o koreliacijos koeficientą. Taikytas tiesinės regresi-jos metodas, naudotas determinacijos koeficientas (R²).

Atlikta analizė atspindi visos Lietuvos tendencijas, ka-dangi analizuoti „SVEIDRA“ sistemos duomenys.

REZULTATAIKasmet vis daugiau vaikų apsilanko PSPS dėl būklių,

nereikalaujančių stacionarinio gydymo. Vaikų ambulatori-nių apsilankymų PSPS dalis 2001 m. sudarė tik 32,9 proc., o 2010 m. apsilankymų PSPS dalis buvo 50,4 proc. nuo ben-

dro pacientų srauto. Vaikų ambulatorinių apsilankymų ligo-ninių PSPS skaičius per dešimtmetį padidėjo 1,8 karto: nuo 80 042 apsilankymų 2001 m. iki 142 495 apsilankymų 2010 m. Analizuojant vaikų ambulatorinių apsilankymų skaičių, tenkantį 100-tui vaikų, matome, kad paslaugų vartojimas padidėjo 2,5 karto t.y. nuo 9,4 iki 22,4 (R²=0,966, p≤0,05).

Absoliutus hospitalizacijos atvejų skaičius per ana-lizuojamą laikotarpį sumažėjo nuo 163 044 iki 140 296, tačiau hospitalizacijų skaičius, tenkantis 100-tui vaikų, iš-augo nuo 19,1 iki 22,1 vaikų (R²=0,762, p≤0,05). Duome-nys apie asmens sveikatos priežiūros paslaugų vartojimą pateikti 1 paveiksle.

2001-2010 m. vaikų ambulatorinių apsilankymų PSPS skaičius 100-tui vaikui be gydytojo ar GMP siuntimo pa-didėjo 2,2 karto: 2001 m. buvo 8,4, 2010 m. padidėjo iki 18,4. Bendroje vaikų ambulatorinių apsilankymų PSPS struktūroje atvejų be siuntimo dalis sumažėjo nuo 88,9 proc. iki 82,1 proc. (R²=0,553) (2 pav.). Hospitalizacijos atvejų skaičius 100-tui vaikui be gydytojo ar GMP siunti-mo padidėjo nežymiai: 2001 m. buvo 6,3, 2010 m. padidėjo iki 7,1. Bendroje vaikų hospitalizacijų struktūroje atvejų be siuntimo dalis keitėsi nežymiai: 2001 m. buvo 32,8 proc., 2010 m. sumažėjo iki 32,2 proc. Visu tiriamuoju laikotarpiu hospitalizacijų be siuntimo skaičius statistiškai reikšmingai nesiskyrė (R²=0,107, p>0,05).

Išanalizavus vaikų ambulatorinių apsilankymų PSPS skaičių pagal pagalbos pobūdį, pastebėjome, kad dauguma vaikų atvyko dėl būklių, reikalaujančių skubios (būtinosios) pagalbos, tačiau tokios pagalbos dalis per dešimtmetį nežy-miai sumažėjo nuo 86,9 proc. iki 83,6 proc. (R²=0,553). Analizuojant hospitalizacijos priežastis pagal pagalbos pobūdį, konstatavome, kad skubios (būtinosios) pagalbos dalis stacionarinių paslaugų struktūroje sumažėjo labiau: 2001 m. buvo 77,0, 2010 m. sumažėjo iki 60,0 (R²=0,866).

1 pav. Ligoninių priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje apsilankiusių vaikų dėl ambulatorinių ir stacionarinių paslaugų skaičius 100-tui vaikų 2001-2010 metais

2 pav. Ligoninių priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje su/be siunti-mo apsilankiusių vaikų dėl ambulatorinių paslaugų skaičius 100-tui vaikų 2001-2010 metais.

56

Ligoninių PSPS paslaugų vartojimas 100-tui atitinkamo amžiaus vaikų padidėjo visose amžiaus grupėse (3 pav.). Didžiausias ambulatorinių PSPS paslaugų vartojimas nu-statytas jauniausiose amžiaus grupėse. 2001 m. PSPS apsi-lankė 20,5/100 vaikų iki 1 m. amžiaus, o 2010 m.- 38,2/100 vaikų iki 1 m. amžiaus; 2001 m. PSPS apsilankė 16,6/100 vaikų nuo 1 iki 2 m. amžiaus, o 2010 m.- 40,5/100 vaikų nuo 1 iki 2 m. amžiaus (4 pav.). Mažiausias ambulatori-nių PSPS paslaugų vartojimas buvo vyriausiose amžiaus grupėse: nuo 8 iki 12 metų; nuo 13 iki 17 metų. Apskai-čiuotas Spearmen‘o koreliacijos koeficientas rodo stiprią, statistiškai reikšmingą apsilankymų skaičiaus koreliaciją su pacientų amžiumi (ῥ=-0,819, p<0,05).

Analizuojamu laikotarpiu visose Lietuvos apskrityse išaugo ligoninių PSPS paslaugų vartojimas 100-tui atitin-kamo amžiaus vaikų. Labiausiai padidėjo paslaugų varto-jimas Tauragės (92 proc.), Vilniaus (81 proc.) ir Kauno (67 proc.) apskrityse. Mažiausias paslaugų vartojimo pokytis

konstatuotas Telšių (padidėjo 25 proc.) ir Marijampolės (padidėjo 33 proc.) apskrityse. Vertinant vaikų ambulato-rinių apsilankymų PSPS pokytį per dešimtmetį, nustaty-tas žymus, netolygus paslaugų vartojimo augimas. 2001 m. vaikų ambulatorinių apsilankymų PSPS intensyvumas varijavo 38,3 proc. Daugiausiai Marijampolės (15,2/100), Alytaus (14,0/100) ir Klaipėdos (11,5/100) apskričių vai-kų ambulatoriškai apsilankė PSPS, mažiausiai Tauragės (3,5/100) ir Panevėžio (6,5/100). 2010 m. vaikų ambula-torinių apsilankymų PSPS intensyvumas varijavo mažiau – 23,5 proc. Daugiausia vaikų ambulatoriškai apsilankė PSPS Klaipėdos (27,1/100), Kauno (25,6/100) ir Vilniaus (25,4/100) apskričių vaikų, mažiausia Utenos (14,8/100) ir Telšių (15,1/100) apskričių vaikai. Vaikų ambulatorinių apsilankymų PSPS pasiskirstymas pagal apskritis 2001 ir 2010 m. pateikiamas 5 paveiksle.

DISKUSIJAVis didėjantis ambulatorinių paslaugų skaičius vai-

kams ligoninių PSPS skatina ieškoti priežasčių. Moksli-nėje literatūroje analizuojama PSPS perpildymo problema ir priežastys. Teigiama, kad tėvai į PSPS atveža vaikus dažniausiai dėl sveikatos sutrikimų, nepriskiriamų sku-biai pagalbai. Tokių apsilankymų skaičius per paskutinį dešimtmetį padidėjo daugelyje šalių, jie sudaro nuo 50 iki 96 proc. [8-9, 3, 10-11] nuo visų besikreipiančių į PSPS

3 pav. Ligoninių priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje apsilankiusių vaikų dėl ambulatorinių ir stacionarinių paslaugų skaičius 100-tui vaikų 2001 ir 2010 metais pagal amžiaus grupes

4 pav. Ligoninių priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje apsilankiusių vaikų dėl ambulatorinių paslaugų skaičius 100-tui vaikų 2001 ir 2010 metais pagal amžiaus grupes

5 pav. Ligoninių priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje apsilankiu-sių vaikų dėl ambulatorinių paslaugų skaičius 100 – tui vaikų 2001 ir 2010 metais pagal apskritis

57

vaikų skaičiaus. Pacientų srautas į PSPS, ypač vaikų iki 3 metų, padidėja po įprastinių darbo valandų ir savaitgaliais [12] [10]. Tėvai dažniausiai vaikų būklę vertina daug kri -tiškiau nei sveikatos priežiūros specialistai [11], be to, jie nepasitiki šeimos gydytojo kvalifikacija, akcentuoja blo-gą pirminės sveikatos priežiūros prieinamumą, nepatogų darbo laiką [8,13]. Tėvai tikisi, kad PSPS vaikų sveikatos problema bus sprendžiama greičiau, jie labiau pasitiki li-goninės specialistų kvalifikacija ir geriau vertina ištyrimo galimybes [8].

Per pastarąjį dešimtmetį vaikų srautas Lietuvos ligoni-nių PSPS ženkliai padidėjo. Ypač padidėjo vaikų ambulato-rinių apsilankymų PSPS skaičiaus (2,5 karto) dėl ligų ir bū-klių, nereikalaujančių stacionarinio gydymo bei vaikų am-bulatorinių apsilankymų PSPS skaičius be gydytojo siunti-mo (2,2 karto). Šie pokyčiai skatina vertinti pirminės sveika-tos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo problemas, ypač teikiant paslaugas vaikams. Nustatyti ambulatorinių paslaugų PSPS vartojimo netolygumai skirtingose Lietuvos apskrityse – 2010 m. konstatuotas didžiausias paslaugų var-tojimas 100-tui vaikų tose apskrityse, kurių ligoninių PSPS dirba vaikų ligų gydytojai ir kiti vaikų sveikatos priežiū-ros specialistai (Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus apskrityse).

Vaikų ambulatorinių apsilankymų PSPS skaičiaus be gydytojo siuntimo augimas bei paslaugų vartojimo skirtin-gose apskrityse tendencijos leidžia daryti prielaidą, kad tė-vai labiau pasitiki ligoninių PSPS specialistų kvalifikacija ir geriau vertina ištyrimo galimybes. Negavę jiems tinka-mos pagalbos pirminėje grandyje jie renkasi PSPS, aplenk-dami oficialiosios sistemos suplanuotą pirminės sveikatos priežiūros grandį.

Tyrimo rezultatai parodė, kad reikia atlikti išsamesnę pirminės grandies sveikatos pagalbos vaikams analizę.

IŠVADOS1. Kasmet vis daugiau vaikų apsilanko PSPS dėl bū-

klių, nereikalaujančių stacionarinio gydymo.2. Dauguma vaikų atvyksta dėl būklių, reikalaujan-

čių skubios (būtinosios) pagalbos, be gydytojo ar GMP siuntimo.

3. Ligoninių PSPS paslaugų vartojimas 100-tui atitin-kamo amžiaus vaikų padidėjo visose amžiaus grupėse. Di-džiausias ambulatorinių PSPS paslaugų vartojimas nusta-tytas jauniausiose amžiaus grupėse.

4. Visose Lietuvos apskrityse išaugo ligoninių PSPS paslaugų vartojimas 100-tui atitinkamo amžiaus vaikų.

Literatūra1. LR SAM „Dėl specialiųjų reikalavimų stacionarinės asmens svei-

katos priežiūros įstaigos priėmimo-skubios pagalbos skyriui patvirtini-mo“, Valstybės Žinios. 2010.

2. Afilalo J. et al. Nonurgent emergency department patient charac-teristics and barriers to primary care. Acad Emerg Med, 2004. 11(12): 1302-10.

3. Zimmer KP, Walker A. and CS. Minkovitz, Epidemiology of pedi-atric emergency department use at an urban medical center. Pediatr Emerg Care, 2005. 21(2): 84-9.

4. Steiner JF. et al. Primary-care visits and hospitalizations for ambu-latory-care-sensitive conditions in an inner-city health care system. Am-bul Pediatr, 2003; 3(6):324-8.

5. Sturm JJ. et al. Practice characteristics that influence nonurgent pe-diatric emergency department utilization. Acad Pediatr, 2010.; 10(1):70-4.

6. Ben-Isaac E. et al. National profile of nonemergent pediatric emer-gency department visits. Pediatrics, 2010; 125(3):454-9.

7. Hoot NR and Aronsky D. Systematic review of emergency depar-tment crowding: causes, effects, and solutions. Ann Emerg Med, 2008; 52(2): 126-36.

8. Berry A. et al. Why do parents bring children to the emergency department for nonurgent conditions? A qualitative study. Ambul Pediatr, 2008; 8(6):360-7.

9. Williams A., O’Rourke P. and Keogh S. Making choices: why pa-rents present to the emergency department for non-urgent care. Arch Dis Child, 2009. 94(10): p. 817-20.

10. Rehmani R. and Norain A. Trends in emergency department uti-lization in a hospital in the Eastern region of Saudi Arabia. Saudi Med J, 2007. 28(2): p. 236-40.

11. Stanley R. et al. Appropriateness of children’s nonurgent visits to selected Michigan emergency departments. Pediatr Emerg Care, 2007; 23(8):532-6.

12. Matsumura T. et al. The increasing use of pediatric emergency facilities in the evening. Pediatr Emerg Care, 2007; 23(3):142-7.

13. Brousseau DC, Bergholte J. and Gorelick MH. The effect of prior interactions with a primary care provider on nonurgent pediatric emergen-cy department use. Arch Pediatr Adolesc Med, 2004; 158(1):78-82.

14. Brousseau DC. et al. Quality of primary care and subseqent pe-diatric emergency department utilization. Pediatrics, 2007; 119(6):1131-8.

CHILDREN CARE IN LITHUANIA’S HOSPITALS EMERGENCY DEPARTMENTS: PATIENT FLOWS AND CONSUMPTION TENDENCIES OF MEDICAL SERVICES Sigita Burokienė, Juozas Raistenskis, Marius Strička,Vytautas UsonisSummaryKey words: Emergency Department, emergency medical service, ser-

vices for children, district.Over the past decade for Emergency Department (ED) service vo-

lumes increased significantly in many countries around the world. The main point of research was to evaluate the ED volumes of services for children in 2001 – 2010, according to the provided aid and patient‘s age in Lithuanian health care institutions, which provide inpatient services for children, under contract with National Health Insurance Fund. Data used from National Health Insurance Fund and Statistics Department of Lithuania. Statistical analysis of data reaveled, that during the decade, the number of children in outpatients visits in ED per 100 children incre-ased by 2,5 fold (from 9,4 to 22,4). For most children outpatient services were provide as emergency medical service (83,6 – 86,9 %) without doc-tors prescription (82,1 – 88,9 %). Consumption of hospital services in ED increased per 100 appropriate children ages in all age groups. Calcula-ted Spearman‘s correlation coefficient shows strong, statitically signifi-cant correlation between the number of visits to patients‘ age (ῥ=-0,819, p<0,05) – the largest consuption of outpatient service in ED is in youngest age groups (up to 1 year and from 1 to 2 years). The index of hospital ED services consumption increased per 100-children of appropriate age in all Lithuania’s counties.


Gauta 2012-04-16

58

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Birutė Obelenienė, el. p. [email protected]

VISUOMENĖS SVEIKATA


2012, Volume 22, Number 3, p. 58-63

Raktažodžiai: dirbtinis apvaisinimas, studentų požiūris, religija, etika.

SantraukaStraipsnyje analizuojami trijų universitetų: VDU ir LSMU (Lietuva) ir Kopenhagos (Danija) studentų požiūriai į dirbtinio apvaisinimo etiką. Palygina-majam tyrimui naudojamas kiekybinis tyrimo me-todas – anketinė apklausa. Tam buvo parengtas klausimynas lietuvių ir anglų kalbomis. Apklausti 767 studentai (LSMU MA ir VDU n=724, Kopen-hagos universitete n=47). Duomenys apdoroti stan-dartiniu klausimyno analizės algoritmu. Tyrimas parodė: perteklinių žmogaus embrionų kūrimui ne-pritaria 80,5 proc. apklausoje dalyvavusių lietuvių studentų ir 21,3 proc. danų studentų , apvaisinimui donoro sperma pritaria 14,2 proc. lietuvių studentų ir 87,2 proc. danų studentų, apvaisinimui sutuokti-nės kiaušialąste pritaria 59,2 proc. lietuvių studentų ir 95,7 proc. danų studentų, apvaisinimui donorės kiaušialąste pritaria 10,7 proc. lietuvių ir 83 proc. danų studentų, vienišų moterų dirbtiniam apvaisi-nimui pritaria 34,6 proc. lietuvių ir 72,3 proc. danų studentų. Kaip labiausiai moralias 41,8 proc. lietu-vių respondentų nurodė homologines, o 54,3 proc. danų respondentų – visas dirbtinio apvaisinimo technologijas. Apklaustųjų grupės Lietuvoje (LSMU MA ir VDU) ir Danijoje (Kopenhagos universiteto) skyrėsi pagal apimtį ir amžių – todėl pageidautinas tolimesnis palyginamojo tyrimo pagal tą pačią me-todiką plėtojimas.

ĮVADASŽmogaus gyvybės problema tampa vis aktualesnė au-

gant ir plėtojantis biomedicinos technologijoms, ypatingai tokioms kaip žmogaus embriono panaudojimas tyrimams ar dirbtinis apvaisinimas. Prieš daugiau nei tris dešimtme-čius dirbtinis apvaisinimas tapo realybe, lydimas nesibai-giančių etinių svarstymų. Ir kiekvienas technologijos pato-bulėjimas šioje srityje padidina etiškai spręstinų situacijų

DIRBTINIO APVAISINIMO ETIKA STUDENTŲ POŽIŪRIU

ANDRIUS NARBEKOVAS3, BIRUTĖ OBELENIENĖ3, RAMUNĖ JACOBSEN2, DALIA BIELIAUSKAITĖ1, ZITA LIUBARSKIENĖ1

1Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija, 2Kopenhagos universitetas,

3Vytauto Didžiojo universitetas

skaičių. Dirbtinis apvaisinimas susijęs su fundamentiniu ir pirmapradžiu žmogaus gėriu – gyvybe, kiekvieno asmens egzistenciniu poreikiu duoti gyvenimą savo palikuonims bei realizuotis tėvystėje ir motinystėje. Todėl dirbtinio ap-vaisinimo klausimas yra itin jautrus visose šalyse. 2006 m. ES šalių Nacionaliniai etikos komitetai (NEK) išsakė nuomonę apie įvairias bioetines problemas, tarp jų ir apie dirbtinį apvaisinimą (NEK ataskaitoje – pagalbinis apvai-sinimas), kuri buvo apibendrinta Europos Komisijos pra-šymu. Šias vienuolikos (tarp jų ir Danijos) ES šalių NEK išreikštas nuomones palyginę autoriai padarė išvadą, jog skirtingų šalių dirbtinio apvaisinimo problematikoje do-minuoja šešios etinės problemos: 1) dirbtinio apvaisinimo metodų taikymo priimtinumas (leistinumas), 2) prokreacija „post mortem“, 3) lytinių ląstelių ir embrionų donorystė, 4) vaiko teisė žinoti gametų donoro tapatybę, 5) surogatinė motinystė, 6) dirbtinio apvaisinimo naudojimas vienišoms motinoms ar homoseksualioms poroms (1). Lietuvoje karš-čiausios diskusijos kyla šiek tiek kitais aspektais. Bioetikos komiteto prie SAM internetinėje svetainėje teigiama, jog Lietuvoje svarstant dirbtinio apvaisinimo projektus (pirma-sis įregistruotas 2002 m. ) daugiausia diskusijų sukelia šie etiniai klausimai (2):

1) dirbtinis apvaisinimas – nevaisingumo gydymas ar technologijų taikymas;

2) sukuriamų embrionų skaičius arba „perteklinių“ embrionų problema;

3) kiaušialąsčių šaldymas – embrionų šaldymo altert-natyva;

4) lytinių ląstelių donorystė; 5) vaiko teisė žinoti donoro tapatybę;6) dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo finansavimas.Galima numanyti, kad skirtingose šalyse etiniai svars-

tymai susiję su dirbtiniu apvaisinimu yra būdingi tik tai šaliai.

Akademinio jaunimo moralinė pozicija šiais klausimais neabejotinai yra reikšminga tiek dabarčiai, tiek ir ateičiai, todėl studentų požiūrių tyrinėjimas, o ypač požiūrių į dirb-tinio apvaisinimo etiką, yra socialiai svarbus. Straipsnyje nagrinėjama dviejų gana skirtingų, bendrakultūriniu aspek-

59

tu (Lietuvos ir Danijos), šalių akademinio jaunimo požiū-riai į dirbtinio apvaisinimo etiką.

Tyrimo tikslas – palyginti dviejų ES šalių: Danijos ir Lietuvos (šalių, kurios panašios gyventojų skaičiumi) aka-deminio jaunimo požiūrius į dirbtinį apvaisinimą ir jo etinį vertinimą.

Darbo hipotezė: požiūriams į dirbtinio apvaisinimo eti-ką reikšmingą įtaką gali turėti šalyje dominuojanti religinė kultūra.

TYRIMO MEDŽIAGAKas lemia apskritai skirtingą požiūrį į dirbtinį apvaisi-

nimą? Požiūris yra sąlygiškai pastovi nuomonių, interesų, pažiūrų išraiška, atspindinti asmens individualią patirtį (3). Požiūrį, kaip teigia H. Benesch, atskleidžia nuomonės, ver-tinimai ir asmeniui įprasti elgesio būdai (4). Bendriausia prasme asmens požiūris yra tvirtai susijęs su turimomis vertybėmis, nuostatomis ir įgytomis žiniomis. Vadinasi, kaip ir požiūriui bendrąja prasme, taip ir požiūriui į dirb-tinį apvaisinimą, lemiamą įtaką daro tie patys veiksniai, iš kurių reikšmingiausios nuostatų ir vertybių internali-zacijai yra religija bei šalies tradicijos. Tai patvirtina B.J. Wunderlin (5) atlikta analizė, kurioje palyginama dirbtinio apvaisinimo (DA) reguliavimo 35 Europos šalyse sąsajos su nacionaline kalba, religija, sociokultūriniais skirtumais. Nustatyta, jog yra tvirtas ryšys tarp religinės priklausomy-bės ir keturių (apvaisinimo po mirties, vedybinio statuso, embriono donorystės, donorų tapatybės atskleidimo) iš de-vynių priklausomų kintamųjų (DA teisinis statusas, vedybi-nis statusas, amžiaus apribojimai, apvaisinimas po mirties, spermos donorystė, kiaušialąstės donorystė, embriono do-norystė, surogatinė motinystė, donorų tapatybės atskleidi-mo politika). Taip pat patvirtinta, jog šalyse, kuriose vyrau-ja Romos Katalikų religija, lyginant su protestantiškomis šalimis, yra nežymi tendencija turėti daugiau apribojimų. Lyginant šalių DA apribojimus pagal kalbas, nustatyta, jog šalys, kurių kalba kilusi iš tos pačios kalbų grupės, priima panašius įstatymus, ir jų griežtumas taip pat yra panašus: panaši kalba formuoja panašią kultūrinę aplinką. Ypač ryš-kus pavyzdys yra germaniškos valstybės ir Skandinavijos šalys. Šios šalys yra linkusios sutikti su visais pagalbinio apvaisinimo klausimais (5). 2008 m. pateiktoje Tarptau-tinio biotechnologijų studijų fondo analizėje, kurioje tirta 15 šalių gyventojų požiūris į embrionų kamieninių ląstelių panaudojimą, teigiama, jog žymiai didesnė dalis tikinčių-jų teigia, jog embriono moralinis statusas yra toks kaip ir žmogaus, tuo tarpu žymiai didesnė dalis netikinčiųjų teigia, jog embrionas tik ląstelių darinys ir neturintis jokio mora-linio statuso. Danija, šioje studijoje išskiriama kaip vienin-telė šalis, kurioje abi nuomonės pasiskirsto vienodai (6).

Kalbant apie mūsų tyrime dalyvavusių studentų šalių – Lietuvos ir Danijos – vyraujančias religijas (katalikybė ir protestantizmas), reikėtų pabrėžti, jog abi šalys priski-riamos krikščioniškoms šalims. Remiantis tuo būtų galima kalbėti apie tam tikrą abiem šalims bendrą „krikščioniškąją bioetiką“. Tačiau prof. V.I Silujanova (7), palyginusi katali-kybės ir protestantizmo skirtumus krikščioniškojoje bioeti-koje, teigia, jog būtent iš visų kitų religinių konfesijų Kata-likų Bažnyčia išsiskiria dviem aspektais: ji viena iš pirmųjų šiuolaikinėje religinėje kultūroje atkreipė dėmesį į biome-dicininius procesus, antra, nėra nei vieno etinio aspekto šiuolaikinėje medicinoje, kurio ji nebūtų aptarusi ir patei-kusi rekomendacijas. Būtent katalikų teologų, kurių darbai gausiai publikuojami mokslinėje spaudoje, monografijose nuopelnas, jog „krikščioniškoji bioetika“ tapo ne tik reali, bet ir įsiliejo į šiuolaikinės kultūros dvasinę erdvę. Junginį „krikščioniškoji bioetika“ galima būtų vertinti, pasak V.I Silujanovos, kaip pernelyg drąsų „tradicijų“ ir „inovaci-jų“ derinį, tačiau patys katalikai teologai pastangas sukurti krikščioniškąją bioetiką vertina kaip tomistinio principo – proto ir tikėjimo harmonijos – įgyvendinimą. Krikščio-niškosios bioetikos savitumas katalikybėje visų pirma yra tas, jog Katalikų Bažnyčia atvirai skelbia savo mokymo pagrindus, antra, kad katalikai teologai sugeba spręsti kon-krečią bioetinę problemą religinės – filosofinės antropolo-gijos lygmenyje, neišeidami už aptariamos problemos ribų. Todėl bet kokia opozicinė nuomonė vertinama pirmiausia iš jos pamatinių, pasaulėžiūrinių pozicijų, t.y. diskusija su kitą nuomonę turinčiais bioetikos specialistais vyksta ne kalkuliuojant gaunamas iš procedūros „naudas“, bet an-tropologinių principų lygmenyje. Eutanazijos ir dirbtinio apvaisinimo šalininkai neturi vieningos antropologijos (7). Vienas esmingiausių krikščioniškosios antropologijos prin-cipų – žmogaus samprata, kuri atsiremia į žmogaus sukū-rimo slėpinį, t.y. žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, todėl vienintelio turinčio jam priklausantį žmogiškąjį orumą. Žmogus yra kūno ir dvasinės sielos vie-novė, kurioje „sielos ir kūno vienybė yra tokia glaudi, kad sielą galima laikyti kūno „forma“ (8; 365). Taigi, žmogus yra kūniškas asmuo. Dar daugiau, „dėl esminės vienybės su dvasine siela kūno nevalia laikyti vien audinių, organų ir funkcijų deriniu, jis negali būti vertinamas taip pat kaip gyvulio kūnas, nes žmogaus kūnas yra sudedamoji asmens, kuris per jį reiškiasi ir veikia, dalis“ (9; 3). Todėl bet kokios manipuliacijos su žmogaus kūnu neatsiejamai paliečia ir patį asmenį. Popiežiškoji Tikėjimo ir mokslo kongregacija suformulavo 3 pagrindinius kriterijus, kurių turėtų būti pai-soma dirbtinio apvaisinimo procedūrose. Nevaisingumo gydyme naujosios medicininės technologijos turi išsaugoti pagarbą trims fundamentiniams gėriams: a) teisei į gyvybę

60

ir fizinį integralumą kiekvienos žmogiškosios būtybės nuo pradėjimo iki natūralios mirties, b) santuokos vienumą, kuris reiškia abipusę pagarbą žmogaus teisei santuokoje tapti tėvu ar motina tik kartu su kitu sutuoktiniu, c) žmo-gaus lytiškumui, kuris reikalauja, jog žmogiškojo asmens prokreacija būtų kaip santuokinio akto, išreiškiančio meilę tarp sutuoktinių, vaisius <…> Atsižvelgiant į šiuos prin-cipus visos heterologinės dirbtinio apvaisinimo technikos, taip pat ir tos homologinio dirbtinio apvaisinimo technikos, kurios pakeičia santuokinį aktą, turi būti atmestos. Kita vertus, technikos, kurios veikia kaip pagalba santuokiniam aktui ir jo vaisingumui, yra leidžiamos (10; 12).

Protestantizmo savitumas, kaip teigia V. I. Silujanova (7), yra tas, jog sprendžiant etines problemas biomedicino-je atsisakoma bet kokių imperatyvinių moralės sampratų. Skirtingai nei Katalikų Bažnyčia, kuri yra parengusi ofi-cialius dokumentus kiekvienu bioetikos klausimu, protes-tantiškoji Bažnyčia jų neturi. Oficialaus mokymo trūkumas kompensuojamas atkakliomis etinės tiesos paieškomis, kurią kiekvienas ieškantysis atranda atsakingai ir savaran-kiškai be jokių tarpininkų. Todėl visai natūralu, jog protes-tantiškasis moralinės autonomijos principas šiuolaikinėje biomedicinos etikoje tampa kertiniu paciento autonomijos gerbimo principu.

Danijoje dirbtinio apvaisinimo įstatymas priimtas 1997 m. (jo nuostatos buvo keistos 2006 ir 2007 metais). Kasmet yra atliekama apie 10 000 dirbtinio apvaisinimo procedū-rų. Nuo 2004 m. 4 proc. visų gyvų gimusių vaikų Danijoje buvo pradėti dirbtiniu būdu ir tai yra didžiausias skaičius Europoje. Šiuo metu Danijoje yra vienas didžiausių gims-tančių dvynukų skaičius Europoje (11). Dirbtinis apvaisini-mas Danijoje įstatymiškai leidžiamas ir lesbiečių poroms pertekliniai embrionai užšaldomi ir laikomi iki 5 metų, o spermos donoro tapatybė draudžiama identifikuoti, kas yra kritikuojama Danijoje, nes pažeidžia vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus. Danija išsiskiria iš kitų Europos šalių pa-gal itin liberalų požiūrį į spermos donorystę: pagal spermos eksportą Danija pirmauja Europoje (12).

Lietuvoje skirtingai nei Danijoje dirbtinis apvaisinimas yra reglamentuojamas ne įstatymu, bet atliekamas vado-vaujantis 1999 m. priimtu Sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl Dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“. Remiantis juo spermos donorystė Lietuvoje negalima.

TYRIMO METODAITyrimui „Dirbtinio apvaisinimo etika studentų požiū-

riu“ buvo pasirinktas standartinis kiekybinis anketinis ap-klausos metodas. Tam parengtas klausimynas, kuris buvo sudarytas lietuvių kalba Lietuvos tyrėjų grupės, remiantis tikslinės literatūros apžvalgos apie požiūrius į dirbtinį ap-

vaisinimą ir juos įtakojančius socialinius bei kultūrinius faktorius rezultatais. Anketoje buvo pateiktas 31 klausi-mas. Klausimai buvo suskirstyti į 4 grupes: 1) bendrieji klausimai (lytis, amžius, universitetas, fakultetas ir kursas), 2) klausimai, vertinantys tiriamųjų žinias apie žmogaus gy-vybės pradžią ir vaisiaus raidą, 3) klausimai apie tiriamųjų požiūrius į abortą, jo įtaką psichologinei ir fizinei sveika-tai bei aborto ir tikėjimo ryšį, 4) klausimai apie tiriamųjų požiūrius į dirbtinį apvaisinimą. Anketos vertimas į danų kalbą buvo atliktas remiantis „atgal“ vertimo metodu: visų pirma, danas, kalbantis lietuviškai, išvertė klausimus į danų kalbą; tuomet lietuvė, kalbanti daniškai, danišką vertimą išvertė „atgal“ į lietuvių kalbą; po to originali ir „atgal“ išverstos lietuviškos versijos buvo palygintos ieškant es-minių nesutapimų, ir, galiausiai, bendradarbiaujant danų ir lietuvių vertėjams daniška versija buvo pakoreguota atsi-žvelgiant į kultūrinius skirtumus, būtent lietuviškas krei-pinys „jūs“ buvo pakeistas danišku „tu“ bei lietuviškoje versijoje pateiktas „sutuoktinis“ daniškoje versijoje buvo pakeistas į „sutuoktinis/partneris“.

Tyrimo respondentų atranka. Tyrimo atranka buvo tikslinė – buvo apklausti studentai, dalyvavę ar išklausę privalomus Bioetikos (VDU), Medicinos etikos (LSMU) ir Farmacinės etikos kursus (Kopenhagos universitetas). At-ranka buvo atlikta 2009-2010 metais.

Lietuvoje popierinės anketos buvo išdalintos bei su-rinktos Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijoje (LSMU MA) per užsiėmimus pavasario ir rudens semestrų metu. LSMU MA buvo išdalinta 300 anketų Medicinos ir Odontologijos fakultetų studentams, apklausos dieną daly-vavusiems seminare. VDU buvo išdalinta 500 anketų visų 9 fakultetų studentams, apklausos dieną dalyvavusiems Bioetikos paskaitoje. Taigi Lietuvos studentams buvo iš-dalinta 800 anketų.

Danijoje anketos buvo išsiųstos naudojantis interneti-nės apklausos defgo.net sistema, t.y. studentai gavo nuo-rodas į elektroninį anketos variantą elektroniniu paštu. Anketa buvo išsiųsta 2009 metų balandį visiems 185 Ko-penhagos universiteto Farmacijos fakulteto studentams, iš-klausiusiems privalomą Farmacijos etikos kursą 2008 me-tais. Priminimai buvo siunčiami du kartus dviejų savaičių intervalu.

Statistinė analizė. Buvo atlikta aprašomoji ir palygi-namoji atsakymų analizė. Aprašant atsakymus buvo skai-čiuojama kategorinių kintamųjų pasiskirstymo procentiniai dydžiai ir kiekybinių kintamųjų vidurkiai bei standartiniai nuokrypiai Lietuvos ir Danijos studentų grupėse. Lietuvos ir Danijos studentų atsakymų skirtumai kategorinių kinta-mųjų procentų dydžiuose buvo skaičiuojami chi kvadrato

61

metodu. Atsakymų skirtumai kiekybinių kintamųjų vidur-kiuose buvo skaičiuojami Student t-testo metodu. Statistiš-kai patikimais buvo laikomi skirtumai, kurių p vertė buvo mažesnė nei 0,05 (p<0,05). Duomenų analizė atlikta nau-dojant SPSS (versija 11.0) programinį paketą.

TYRIMO REZULTATAI Atsakymų dažnis ir imties charakteristikos. Lietuvo-

je LSMU MA buvo surinkta 247 užpildytos anketos (82,3 proc.), VDU – 477 užpildytos anketos (95,4 proc.), tad iš viso Lietuvoje surinkta 724 užpildytos anketos (90,5 proc.). Patikrinus duomenų kokybę, galutinei analizei pasirinktos 71 anketos, t.y. galutinis Lietuvos studentų atsakymo daž-nis buvo 96,4 proc.

Kopenhagos universiteto į pirmąją anketą atsakė 35 stu-dentai (18,9 proc.), pirmasis priminimas papildė atsakiu-siųjų skaičių iki 50 (27,0 proc.), o antrasis – iki 64 (34,6 proc.), tad galutinis Kopenhagos universiteto studentų at-sakymo dažnis buvo 34,6 proc. Kopenhagos universiteto studentų atsakymai buvo renkami automatiškai internetinės apklausos sistemos pagalba, tad visos, taipogi ir nepilnai at-sakytos, anketos buvo įtrauktos į analizę. Atsakymų į atski-rus klausimus dažnis nurodomas tolesniuose rezultatuose.

Lietuvos universitetų bei Kopenhagos universiteto stu-dentų imčių charakteristikos (lytis, amžius, kursas) bei šių charakteristikų skirtumai pateikiami 1-oje lentelėje (1 len-telė). Danijos studentai buvo statistiškai patikimai vyresni bei statistiškai patikimai aukštesnio kurso studentai. Tiek Lietuvos, tiek Danijos studentų grupėse didžiąją dalį suda-rė moterys/merginos.

Aprašomosios ir palyginamosios analizės rezultatai. Atsakymų į pateiktus klausimus rezultatai Lietuvos bei Danijos studentų grupėse bei jų palyginamosios analizės rezultatai pateikiami 2- joje lentelėje (2 lentelė). Lietuvos ir Danijos studentų nuomonės apie tai, kas yra dirbtinis apvaisinimas, pasiskirstė statistiškai patikimai skirtingai: daugiau danų nei lietuvių manė, jog tai yra nevaisingų porų gydymo būdas. Taipogi statistiškai patikimai daugiau danų, nei lietuvių, pritarė perteklinių embrionų kūrimui ir, kita vertus, daugiau lietuvių, nei danų, nepritarė šiai dirbtinio apvaisinimo technologijai. Studentų pritarimas skirtin-giems dirbtinio apvaisinimo būdams pagal lytinių ląstelių

panaudojimą taipogi statistiškai reikšmingai skyrėsi; pa-stebėtina, kad žymiai daugiau danų pritarė tiek spermos, tiek kiaušialąstės donorystei. Moralinis dirbtinio apvaisi-nimo būdų vertinimas taip pat statistiškai patikimai skyrė-si skirtingų šalių studentų grupėse: dauguma danų manė, jog visos technologijos yra moraliai priimtinos, tuo tarpu dauguma lietuvių moraliomis laikė tik homologines (t.y. naudojant sutuoktinio ląsteles) dirbtinio apvaisinimo tech-nologijas. Moters nevaisingumo priežasčių supratimas taip pat buvo statistiškai reikšmingai skirtingas tiriamų studen-tų grupėse: dauguma danų manė, jog moters nevaisingumą lemia amžius, tuo tarpu daugumos lietuvių nuomone, mo-ters nevaisingumo priežastis yra patirti abortai. Nuomonės išsiskyrė atsakant į klausimą apie dirbtinio apvaisinimo priimtinumą vyresnio amžiaus ir netekėjusioms moterims. Daugiau danų nei lietuvių manė, jog dirbtinis apvaisinimas priimtinas vienišoms moterims. Atsakydami į klausimą apie pritarimą Katalikų Bažnyčios požiūriui į dirbtinį ap-vaisinimą, dauguma lietuvių jam pritarė ir dauguma danų šiai nuomonei nepritarė; atsakymai taip pat buvo statistiš-kai reikšmingi. Pastebėtina, kad beveik 30 proc. lietuvių ir beveik 40 proc. danų studentų teigė šios nuomonės nežiną.

LT DK pAmžius, vid. [SD] (n) 21,4 [3,82], (701) 25,3 [1,89], (47) <0,001Lytis, mot. proc. (n) 79,9 (723) 76,6 (47) n.s.Kursas (n) 1-as (215), 2-as (286), 3-as

(23), 4-as (197), 5-as (2)5-as (38), 6-as (9) <0,001

1 lentelė. Lietuvos ir Danijos studentų imčių charakteristikos

LT – Lietuvos studentai, DK – Danijos studentai, vid.- vidurkis, [SD] – standartinis nuokrypis, mot. - moterys, n – imties/grupės dydis, p – p vertė, n.s. – statistiškai nepatikimas skirtumas.

Jūsų nuomone, dirbtinis apvaisinimas yra: (pasirinkti vieną atsakymą)LT (n=720) DK (n=47) P

Nevaisingų porų gydymo metodas, %

12,4 36,2 <0,001

Technologijų pagalba nevaisingoms poroms, %

77,5 61,7

Kita, % 10,1 2,1Ar pritariate žmogaus perteklinių embrionų kūrimui (daugiau, nei galima jų įdėti į gimdą)? (pasirinkti vieną atsakymą)

LT (n=722) DK (n=47) PPritariu, % 18,6 40,4 <0,001Nepritariu, % 80,5 21,3Neturiu nuomonės, %

1,0 38,3

Kuriam dirbtinio apvaisinimo būdui pagal lytinių ląstelių panaudojimą pritariate? (pasirinkti Jūsų nuomone teisingus atsakymus)

LT DK PApvaisinimui sutuoktinio sperma, % (n)

84,9 (720) 100,0 (47) 0,001

Apvaisinimui donoro sperma, % (n)

14,2 (719) 87,2 (47) <0,001

Apvaisinimui sutuokinės kiaušialąste, % (n)

59,2 (720) 95,7 (47) <0,001

Apvaisinimui donorės kiaušialąste, % (n)

10,7 (720) 83,0 (47) <0,001

Nepritariu nei vienam dirbtinio apvaisinimo būdui, % (n)

7,6 (720) 0,0 (47) <0,05

Kita, % (n) 3,6 (720) 0,0 (47) n.s.Kurią iš dirbtinio apvaisinimo technologijų Jūsų vertinate kaip labiausiai moralią? (pasirinkti vieną atsakymą)

LT (n=715) DK (n=46) P

2 lentelė. Lietuvos ir Danijos studentų atsakymai į anketos klausimus ir jų palyginamosios analizės rezultatai

62

DISKUSIJA Mūsų atliktoje apklausoje dirbtinį apvaisinimą kaip

nevaisingų porų gydymo būdą linkę pripažinti tik dešim-tadalis lietuvių ir daugiau nei trečdalis danų respondentų. Tai statistiškai reikšmingas skirtumas ir svarbu tai, kad abi respondentų grupės didžiąja dalimi pritarė, jog dirbtinis apvaisinimas yra tik technologijų pagalba nevaisingoms poroms. Taigi, išsiskyrė esminis skirtingų šalių studentų dalyvavusių tyrime supratimas apie dirbtinį apvaisinimą: tai yra gydymas, ar ne? Taip pat respondentai: trys ketvirta-daliai lietuvių studentų ir du trečdaliai danų studentų prita-ria tam, kad nevaisingumas būtų gydomas medikamentais, atliekant kiaušintakių rekonstrukcines operacijas. Daugiau nei trys ketvirtadaliai lietuvių studentų ir daugiau nei pusė danų respondentų atsakė, kad dirbtinis apvaisinimas yra tik technologijų pagalba nevaisingoms poroms. Panašius į danų studentų požiūrius pateikia ir Suomijoje atlikta medi-

cinos studentų apklausa, kurioje, be kita ko, laikoma, kad nevaisingumas atsiranda dėl kitų ligų gydymo, o ketvirta-dalis studentų mano, kad nevaisingumas – liga (13).

Tyrimas rodo, kad perteklinių žmogaus embrionų kū-rimui nepritaria didžioji dalis lietuvių ir tik penktoji danų respondentų dalis. Pastarųjų požiūrį beveik atitinka suomių studentų atsakymai: jų didžioji dauguma pritaria pertekli-nių embrionų kūrimui, juos panaudojant kitoms poroms, gavus donorų leidimą, ir net pritartų perteklinių embrionų naudojimui kamieninių ląstelių tyrimams (13).

Studentai linkę pritarti arba visiškai sutinka su tuo, kad apvaisinimui būtų panaudota sutuoktinio sperma, su-tuoktinės kiaušialąstė. Diskusija kyla dėl donorinių lytinių ląstelių panaudojimo. Ar moralu jas naudoti? Kokios bus donoro teisės ir pareigos vaiko atžvilgiu? Lietuviai studen-tai šiuo klausimu gana griežtai pasisako prieš – spermos ir kiaušialąsčių donorystei pritaria tik daugiau nei dešimtoji dalis respondentų, tuo tarpu danų studentai šiuo požiūriu nusiteikę gana pozityviai – pritariančiųjų yra daugiau nei du ketvirtadaliai. Palyginus su Tarptautinio biotechnologijų studijų fondo analizėje studija, kurioje dalyvavo 15 šalių, paaiškėjo, kad daugumoje tirtų šalių spermos bankai priim-tini, bet tik tada, jei poroje vyras yra nevaisingas. Taigi, tar-si linkstama prie danų požiūrio, tačiau jeigu spermą norima panaudoti tam, kad būtų galima savo vaikams išrinkti tėvą su tam tikru genų rinkiniu, sulaukta neigiamo požiūrio. La-biausiai priešiškos buvo Švedija ir Prancūzija (14).

Studentai, remiantis mūsų apklausa, apskritai nėra labai gerai susipažinę su Katalikų Bažnyčios pozicija dirbtinio apvaisinimo klausimu: jos nežino trečdalis lietuvių ir ke-tvirtadalis danų respondentų. Šiuo atveju tikėtina, kad jau-nimas savo pažiūrose atspindi vyraujančią savo šalyje etinę nuostatą, kuri sutampa su religine kultūra.

Dirbtinį apvaisinimą, suderinamą su vieniša motinyste, laikė tik vos daugiau nei trečdalis apklaustų lietuvių ir net daugiau nei du trečdaliai danų studentų. Tai vėlgi rodo ver-tybiškesnį lietuvių požiūrį, kuriame egzistuoja rūpestis dėl vaiko psichologinio statuso, dėl vaiko orumo, jei jis bus au-ginamas aplinkoje, kuri paneigia šeimos ilgaamžės kultū-ros tradicijas. Vieniša motinystė tampa svarbiu tyrinėjimų reiškiniu, nes šis šeimos modelis dramatiškai išpopuliarėjo. Vieniša motinystė apima moteris, kurios yra išsiskyrusios, pastojusios atsitiktinai, netekėjusios, gyvenančios su tos pačios lyties atstovėmis. Kyla klausimas, ar priimtina šias moteris dirbtinai apvaisinti, net jeigu jos ir būtų vaisingo amžiaus? Apklausti Suomijos medicinos studentai atsidūrė tarpinėje padėtyje tarp danų ir lietuvių, nes pusė jų pritartų vienišų moterų pagalbiniam apvaisinimui (13).

Tyrimo rezultatai iš dalies patvirtino mūsų iškeltą hi-potezę, tačiau gilesniam nagrinėjamų klausimų pažinimui

Visas technologijas, %

5,9 54,3 <0,001

Homologines (kada naudojamos tik sutuoktinių lytinės ląstelės), %

41,8 13,0

Tausojančias embrionus, %

6,7 19,6

Tos, kurios yra tik pagalba lytiniam aktui, %

16,8 0,0

Visas tris pastarąsias, %

28,8 13,0

Jūsų nuomone, kas labiausiai galėtų lemti moters nevaisingumą? (pasirinkti vieną atsakymą)

LT (n=730) DK (n=47) PAplinkos veiksniai (pvz. radiacija, užterštumas), %

24,9 36,2 <0,001

Paveldimumas, % 12,8 10,6Persirgtos lytiškai plintančios, %

13,8 6,4

Patirti abortai, % 44,7 0,0Amžius, % 2,4 40,4Kita, % 1,5 6,4Jūsų nuomone, ar priimtina dirbtinai apvaisinti: (apibraukiant pažymėti kiekvienam atvejui tinkamą atsakymo variantą „taip“ ar „ne“)

LT DK PVienišas moteris, taip % (n)

34,6 (708) 72,3 (47) <0,001

Moteris, gyvenančias santuokoje, taip % (n)

88,6 (709) 100 (47) <0,05

Santuokoje, bet vyresnio amžiaus moteris, taip % (n)

12,5 (704) 4,3 (46) n.s.

Ar pritariate Katalikų bažnyčios pozicijai dirbtinio apvaisinimo klausimu? (pasirinkti vieną atsakymą)

LT (n=722) DK (n=47) PTaip, % 36,8 0,0 <0,001Ne, % 30,2 61,7Jos nežinau, % 28,3 38,3Kita, % 4,7 0,0

LT – Lietuvos studentai, DK – Danijos studentai, n – imties/grupės dydis, p – p vertė, n.s. – statistiškai nepatikimas skirtumas.

(2 lentelės tęsinys)

63

būtų tikslingas tolimesnis palyginamojo tyrimo plėtojimas.

IŠVADOS1. Lietuvos studentų respondentų požiūris į dirbtinį ap-

vaisinimą beveik visais klausimais labiau išreiškia pagarbą žmogaus orumui nei Danijos studentų: jiems nepriimtinas vienišų moterų dirbtinis apvaisinimas, perteklinių žmogaus embrionų kūrimas, labiau nepriimtina nei priimtina vyriškų lytinių ląstelių donorystė.

2. Danijos studentų respondentų požiūris į dirbtinį apvaisinimą daugeliu klausimų ryškiai skyrėsi savo libe-ralumu: jie visiškai pritaria tiek vyriškų, tiek ir moteriškų lytinių ląstelių donorystei, beveik pusė apklaustųjų prita-ria perteklinių embrionų kūrimui ir daugiau nei pusė laiko moraliomis visas dirbtinio apvaisinimo technologijas, du trečdaliai pritaria vienišų moterų dirbtiniam apvaisinimui.

3. Tyrimo rezultatams įtakos galėjo turėti tai, kad abiejų grupių respondentai atstovavo skirtingos religinės kultūros šalims, kad abi grupės ryškiai skyrėsi pagal amžių ir im-timi, kad Danijos respondentų grupę išimtinai sudarė tik farmacijos fakulteto ketvirto kurso studentai, kai lygina-mąją grupę sudarė jaunesnio amžiaus ir įvairių fakultetų studentai.

Literatūra1. Ahverharju S, Halonen M, Uusitalo S, Launis V, Hjelt M.

Comparative analysis of opinions produced by National Ethics Councils. Helsinki. 2006, p. 18. Prieiga internete. http://www.gaia.fi/files/124/Com-parative_analysis_of_NEC_opinions_Final_report_EC_website.pdf.

2. Lietuvos bioetikos komitetas. Etiniai „už“ ir „prieš“ dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo diskusijoje. Prieiga internete: http://bioetika.sam.lt/index.php?-121978847. Žiūrėta 2012 01 08

3. Jovaiša L.Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007.

4. Benesch H. Psichologijos atlasas. – Vilnius: Alma littera, 2002; 2.

5. Wunderlin B J. The regulation of medically assisted procrea-tion in Europe and related nations and the influence of national identity, social, cultural and demographic differences. Doctoral thesis. University of North Texas. 2002

6. Second BBVA Foundation International Study on Biotechnoln-ogy Attitudes to Stem Cell Research and Hybrid Embryos. Department of Social Studies and Public Opinion, 2008. Prieiga internete http://www.fbbva.es/TLFU/tlfu/ing/areas/econosoc/investigacion/fichainves/index.jsp?codigo=316

7. Силуянова И. В. Биоэтика в России: ценности и законы . (специальный выпуск журнала «Медицинское право и этика» № 1/2001). Москва, 2001.

8. Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK). Prieiga internete http://katekizmas.lt/kbk1996p2003_p2008-2009gv/N11744.html

9. Congregation for the doctrine of the faith. Instruction on re-spect for human life in its origin and on the dignity of procreation replies to certain questions of the day „Donum vitae“.. Vatican, 1987. Prieiga internete http://www.vatican.va/roman_curia/congregations/cfaith/docu-ments/rc_con_cfaith_doc_19870222_respect-for-human-life_en.html. Žiūrėta 2012 01 20.

10. Congregation for the doctrine of the faith. Instruction Digni-tas personae on certain bioethical questions, Vatican, 2008. Prieiga inter-nete http://www.vatican.va/roman_curia/congregations/cfaith/documents/rc_con_cfaith_doc_20081208_dignitas-personae_en.html. Žiūrėta 2012 01 20.

11. Hans Jakob Ingerslev, Peter Bo Poulsen, Ulrik Kesmodel Astrid Tine Brink Henriksen, Jens Seeberg, Lars Ditlev Ottosen. Should one or two embryos - A health technology assessment,. Copenhagen: Dan-ish Centre for Evaluation and Health Technology Assessment, 2005.

12. Pence G E. Classic cases in medical ethics: accounts of cases that have shaped medical ethics, with philosophical, legal, and historical backgrounds. McGraw-Hill. Boston. 2003; 130-145.

13. Heikkila K, Lansimies E, Hippelainen M, Heinonen S. Assess-ment of attitudes towards assisted reproduction: A survey among medical students and parous woman. Gynecological Endocrinology. 2006; 22(11): 613-619.

14. Second International Study on Biotechnology Report. AttiA-tudes towards assisted reproduction and preimplantation genetic diagno-sis. 2008. Prieiga internete http://www.fbbva.es/TLFU/tlfu/ing/investiga-cion/fichainves/index.jsp?codigo=316

STUDENTS’ ATTITUDE TO ETHICS OF ARTIFICIAL FERTILIZATION Andrius Narbekovas, Birutė Obelenienė, Ramunė Jacobsen, Zita Liubarskienė, Dalia BieliauskaitėSummaryKey words: artificial fertilization, student’s attitude, religion, ethics.In the article there are analyzed the students’ points of view concern-

ing artificial fertilization ethics in the EU countries. There was completed a questionnaire for a comparative research. There were asked 767 stu-dents. (LUHS (Lithuanian University of Health and Sciences) and VMU (Vytautas Magnus University) n=724, the University of Copenhagen n=47). The data were processed applying a standard algorithm allocated to the analysis of the questionnaire. The research proved the hypothesis: Religious culture predominant in the country meaningfully impacts the points of view concerning artificial fertilization ethics. The research re-vealed that 80.5% of Lithuanians and 21.3% of the Danish do not agree with the creation of excess humans’ embryos; 14.2% of Lithuanians and 87.2% of the Danish accept artificial fertilization the applying a donor’s sperm; 59.2% of Lithuanians and 95,7% of the Danish accept the artificial fertilization with a spouse’s ovum; 10.7% of Lithuanians and 83% of the Danish agree with the artificial fertilization with the donor’s ovum; 34.6% of Lithuanians and 72.3% of the Danish accept the artificial fertilization applied for single/unmarried female. 41.8% of Lithuanian respondents in-dicated homological one being the most moral, and 54.3% of the Danish respondents – all technologies of artificial fertilization. The questioned groups in Lithuania (LUHS (Lithuanian University of Health Sciences), MA (Medicine Academy) and VMU (Vytautas Magnus University) and in Denmark (the University of Copenhagen) differed according to the extent and age – thus there is requested a further development of the compara-tive research under the same methodology.


Gauta 2012-02-17

Documents

ISSN1392-6373 Volume22,Number3,2012 ... · lutėje“ dar buvo taikyta kineziterapija baseine, hidroterapi-ja ir sensomotorinės pratybos (1 paveikslas). Ligoniams taikant reabilitacijos