Þur­na­las­spaus­di­na­moks­li­nius­straips­nius­lie­tu­viø,­an­glø,­rusø­ir­ki­to­mis­kal­bo­mis.Þurnalas­pradėtas­leisti­1990­m.­Kasmet­išeina­1­tomas­(6­numeriai).

The­journal­publishes­scientific­articles­in­Lithuanian,­English,­Russian­and­other­languages.­The­journal­has­been­published­since­1990.­1­vol.­(6­issues)­per­year­are­published.

SVEIKATOS

Vi­suo­me­nės­svei ka ta

Me di ci naSlau ga

Pub licHealth Me di ci neNur sing

MOKSLAIHEALTH SCIENCES

2011 ­RUGPJŪTISPrinted­on­acid-free­paper

2011’5(77)

ISSN­1392-6373http://sm-hs.euhttp://www.sam.lt

Sveikatos­mokslai­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­Volume­21,­Number­5,­2011

2

THE JOURNAL IS DESIGNED FOR PUBLISHING ARTICLES IN THE FOLLOWING FIELDS OF

RESEARCH:

PUBLIC HEALTH:– healthy lifestyle and environment,– health education,– infectious diseases and prevention.

MEDICINE:– biomedicine and medicine,– clinical researches and cases, new technologies,– forensic psychiatry,– history of medicine,– problematic reviews.

NURSING:– nursing science and professional socialization of nurses,– nursing and supportive treatment,– rehabilitation.HEALTH ECONOMICS AND MANAGEMENT

BESIDES, THE FOLLOWING ISSUES OR ITEMS ARE PUBLISHED:– research results, reviews of conferences, seminars,

chronicles about publications of science and studies, dates of scientists.

The articles in journal “Health Sciences” are re-viewed by two members of Editorial Board or by its appointed experts.

ŽURNALE SPAUSDINAMI ŠIOS TEMATIKOS STRAIPSNIAI

VISUOMENĖS SVEIKATA:– Sveika gyvensena ir aplinka– Sveikatos ugdymas– Užkrečiamosios ligos ir profilaktika

MEDICINA:– Biomedicina, medicina– Klinikiniai tyrimai ir atvejai, naujos technologijos– Teismo psichiatrija– Medicinos istorija– Probleminės apžvalgos

SLAUGA:– Slaugos mokslas ir slaugytojų profesinė socializacija– Slauga ir palaikomasis gydymas– ReabilitacijaSVEIKATOS EKONOMIKA IR VADYBA

PATEIKIAMA:– Mokslinių tyrimų rezultatai, pranešimai apie kon-

ferencijas, seminarus, informacija apie mokslo leidinius, mokslo žmonių datos.

Žurnale „Sveikatos mokslai“ publikuojami straipsniai recenzuojami dviejų redakcinės kolegijos narių arba ekspertų.

DUOMENŲ­BAZĖS:

Index­Copernicus;EBSCO­host­(Academic­Search­Complete);Gale­(Academic­OneFile);ProQuest­(Ulrich's,­Summon)

ABSTACTS­&­INDEXING:

Index­Copernicus;EBSCO­host­(Academic­Search­Complete);Gale­(Academic­OneFile);ProQuest­(Ulrich's,­Summon)

Lei­džia­UAB­žur­na­las­“SVEIKATA”.­Spaus­di­no­UAB­„Ciklonas”,­J.­Jasinskio­g.­15,­Vilnius,­tel.­249­10­60,­faksas­249­74­80.©­“Svei­ka­tos­moks­lai”,­2011.­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­Tiražas­450­egz.­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­Kaina 20 Lt

Dr. VIDMANTAS ALEKNA (Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras) Prof. habil. dr. ARVYDAS AMBROZAITIS (Vilniaus universitetas) Prof. habil. dr. IRENA BALČIŪNIENĖ (Vilniaus universitetas)Prof. habil. dr. VYTAUTAS BASYS(Lietuvos mokslų akademija)Habil. dr. ROBERTAS BUNEVIČIUS (Lietuvos sveiktos mokslų universiteto Palangos Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutas) Prof. MAURO COZZOLINO (Departamento di Scienze dell eduazione, Universita di Salerno, Italija) Prof. habil. dr. JANINA DIDŽIAPETRIENĖ (Vilniaus universiteto Onkologijos institutas) Prof. habil. dr. AUDRONĖ DUMČIENĖ (Lietuvos kūno kultūros akademija) Doc. dr. KONSTANTINAS ROMUALDAS DOBROVOLSKIS (Lietuvos Raudonasis Kryžius) Prof. habil. dr. VILIUS GRABAUSKAS (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Prof. habil. dr. KONSTANCIJA JANKAUSKIENĖ (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Prof. habil. dr. VINSAS JANUŠONIS (Klaipėdos universitetinė ligoninė) Prof. JAN JAŠČANINAS (Ščecino universitetas, Lenkija) Dr. DAIVA KRIUKELYTĖ (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Prof. habil. dr. ZITA KUČINSKIENĖ (Vilniaus universitetas) Prof. habil. dr. LEONAS LAIMUTIS MAČIŪNAS (Pasaulio gydytojų katalikų federacijos Europos asociacija)Dr. LAURA NARKAUSKAITĖ (Higienos institutas) Prof. habil. dr. ANTANAS NORKUS (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas)

Redakcija:         

ZENONAS TARTILAS - vyriausiasis redaktorius, tel. 261 25 29, 8 618 24712,    ZENONAS GLAVECKAS - vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, tel. 261 90 43, 8 612 41252,   JANINA­IRENA­TARTILIENĖ­-­gydytoja­konsultantė,­tel.­261­25­29,­8­687­29223.

Adresas: Ž.Liauks­mi­no­g.­5,­LT-01101­Vil­nius.­ El. paštas: zsveikata@takas.lt

Prof. dr. ARTŪRAS RAZBADAUSKAS (Klaipėdos universitetas)Prof. RALF RISSE (Factum Chaloupa centras, Austrija) Doc. dr. ROBERTAS PETKEVIČIUS (Pasaulio sveikatos organizacija) Prof. JAN POKORSKI (Lenkijos Jogailos universitetas) Prof. JONAS PRAPIESTIS (Vilniaus universitetas) Doc. dr. LAIMUTĖ SAMSONIENĖ (Vilniaus universitetas) Doc. dr. JONAS SĄLYGA (Klaipėdos universitetas, VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė)Dr. DANIELIUS SERAPINAS (Mykolo Romerio universitetas, Pasaulio gydytojų fede-racijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija) Dr. ZUZANA SIMONOVA (Comitato Permanente Studi Ricerca Scientifica e Programmazione Socio sanitaria, ASL Caserta, Italija) Prof. habil. dr. RIMANTAS STUKAS(Vilniaus universitetas) Prof. KATARZYNA SZCERBINSKA (Jogailos universiteto Medicinos kolegijos Visuomenės sveikatos institutas, Lenkija) Doc. dr. RITOLDAS ŠUKYS (Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Doc. dr. GENUTĖ ŠURKIENĖ (Vilniaus universitetas) Prof. habil. dr. KONSTANTINAS VALUCKAS (Vilniaus universiteto Onkologijos institutas) Prof. habil. dr. GIEDRIUS VARONECKAS (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Prof. habil. dr. ALGIRDAS VENALIS (Valstybinis mok-slinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras) Prof. VILMA ŽYDŽIŪNAITĖ (Vytauto Didžiojo universitetas) Dr. JOHN WILLKE (Tarptautinės gyvybės teisės federacijos prezidentas, JAV)

TARPTAUTINĖ­REDAKCINĖ­KOLEGIJA

REDAKCINĖS­KOLEGIJOS­PIRMININKAS­Prof. habil. dr. ALGIRDAS JUO ZU LY NAS (Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras)

4

Editor-in-Chief ZENONAS TARTILAS

Deputy Editor ZENONAS GLAVECKAS

Doctor ConsultantJANINA­IRENA­TARTILIENĖ

Editorial­office:­Ž.­Liauksmino­5

LT-01101 VILNIUS, Lithuania

Fax: +370 5 261 25 29

E-mail: zsveikata@takas.lt

Dr. VIDMANTAS ALEKNA (State Research Institute Centre for Innovative Medicine, Lithuania) Prof. Dr Habil ARVYDAS AMBROZAITIS (Vilnius University, Lithuania) Prof. Dr Habil IRENA BALČIŪNIENĖ (Vilnius University, Lithuania) Prof. Dr Habil VYTAUTAS BASYS (The Lithuanian Academy of Sciences)Dr. Habil Robertas BUNEVIČIUS (Lithuanian University of Health Sciences) Prof. MAURO COZZOLINO (Departamento di Scien-ze dell‘ educazione, Universita di Salerno, Italy) Prof. Prof. Dr Habil JANINA DIDŽIAPETRIENĖ (Institute of Oncology, Vilnius University, Lithuania) Prof. Dr Habil AUDRONĖ DUMČIENĖ (Lithuanian Academy of Physical Education) Doc. Dr KONSTANTINAS ROMUALDAS DOBROVOLSKIS (Lithuanian Red Cross) Prof. Dr Habil VILIUS GRABAUSKAS (Lithuanian University of Health Sciences) Prof. Dr Habil KONSTANCIJA JANKAUSKIENĖ (Lithuanian University of Health Sciences) Prof. Dr Habil VINSAS JANUŠONIS (Klaipeda University Hospital, Lithuania) Prof. JAN JASZCZANIN (Szczecin University, Poland) Dr. DAIVA KRIUKELYTĖ(Lithuanian University of Health Sciences) Prof. Dr Habil ZITA KUČINSKIENĖ(Vilnius University, Lithuania) Prof. Dr Habil LEONAS LAIMUTIS MAČIŪNAS (World Catholic Physician Federation of European Associations) Dr. LAURA NARKAUSKAITĖ (Institute of Hygiene, Lithuania) Prof. Dr Habil ANTANAS NORKUS (Lithuanian University of Health Sciences) Prof. Dr ARTŪRAS RAZBADAUSKAS (Klaipeda Universitety, Lithuania)

CHAIRMAN­OF­EDITORIAL­BOARDProf. Dr Habil ALGIRDAS JUOZULYNAS (State Research Institute Centre for Innovative Medicine, Lithuania)

INTERNATIONAL­EDITORIAL­BOARDProf. RALF RISSE (Factum Chaloupa, Austria) Doc. Dr ROBERTAS PETKEVIČIUS (World Health Organization, Lithuania) Prof. JAN POKORSKI (Jagiellonian University, Poland) Prof. JONAS PRAPIESTIS (Vilnius University, Lithuania)Doc. Dr. LAIMUTĖ SAMSONIENĖ (Vilnius University, Lithuania) Doc. Dr JONAS SĄLYGA (Klaipeda University, Lithuania)Dr. DANIELIUS SERAPINAS (Mykolas Romeris University, Lithuania; Lithuanian Association of the World Federation of Doctors Who Respect Human Life)Doc. ZUZANA SIMONOVA (Comitato Permanente Studi Ricerca Scientifica e Pro-grammazione Socio sanitaria, ASL Caserta, Italy) Prof. Dr Habil RIMANTAS STUKAS (Vilnius University, Lithuania) Prof. KATARZYNA SZCERBINSKA (Institute of Public Health, Jagiellonian University Medical College, Poland) Doc. Dr RITOLDAS ŠUKYS (Vilnius Gediminas Technical University, Lithuania) Doc. Dr GENUTĖ ŠURKIENĖ (Vilnius University, Lithuania) Prof. Dr Habil KONSTANTINAS VALUCKAS (Institute of Oncology of Vilnius University, Lithuania) Prof. Dr Habil GIEDRIUS VARONECKAS (Lithuanian University of Health Sciences) Prof. Dr Habil ALGIRDAS VENALIS (State Research Institute Centre for Innovative Medicine, Lithuania) Dr. JOHN WILLKE (President of the International Right To Life Federation, USA) Prof. VILMA ŽYDŽIŪNAITĖ (Vytautas Magnus University, Lithuania)

5

Raktažodžiai: šiaurietiškas ėjimas, fizinis pajėgumas, gyvenimo kokybė.

Santrauka Straipsnyje keliama aktuali mokslinė problema, kurią galima nusakyti hipotetiniu klausimu: ar šiaurietiškas ėjimas turi teigiamą poveikį vyres-nio amžiaus žmonių gyvenimo kokybei. Mano-me, kad mažai fiziškai aktyvių žmonių fizinis pajėgumas ir gyvenimo kokybė po šiaurietiško ėjimo pratybų pagerėja labiau, nei fiziškai ak-tyvių.­Reguliarus fizinis aktyvumas dažnai sieja-mas su gera nuotaika, mažėjančiu stresu ir di-dėjančiu fiziniu pajėgumu. Šiaurietiškas ėjimas – tai vis populiarėjanti fizinio aktyvumo forma, tinkanti bet kokio amžiaus ar sveikatos būklės žmonėms (dažniau mėgstama senjorų) dėl nedi-delio intensyvumo, mažos traumatizmo rizikos, mažų finansinių išlaidų, taip pat tai puiki gali-mybė būti socialiai aktyviems, pagerinti savo gy-venimo kokybę.­Tyrimo tikslas: nustatyti ir įver-tinti šiaurietiško ėjimo poveikį vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybei.

ĮVADASPirmasis iš trijų pagrindinių ES strateginių tiks-

lų, išdėstytų Baltojoje knygoje „Kartu sveikatos labui 2008–2013 m.“, yra sveikatos ugdymas senėjančioje Europoje. ,,Gyventojų senėjimas, nulemtas mažo gims-tamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės, yra akivaiz-dus. 2050 m. vyresnių negu 65 m. gyventojų skaičius Europoje padidės 70%. Vyresnių negu 80 metų gyven-tojų grupė padidės 17%. ES strateginis požiūris - Euro-pa turi neatidėliojant padėti savo piliečiams gyventi bei pasitikti senatvę geros sveikatos būklės, taip pat - išlikti aktyviems vyresniame amžiuje“.

Lietuva yra demografiškai sena ir gyventojų senė-jimo rodiklis kinta negatyviai. Taigi visuomenės se-nėjimas yra žmonijos visuotinė problema, siejama su senyvo amžiaus žmonių dažnu dvasiniu ir fiziniu dis-komfortu, ilgaamžiško gyvenimo kokybe, fiziniu pasy-vumu. Sociologiniai visuomenės mąstymo stereotipų

tyrimai nurodo visuomenėje susiformavusį negatyvų senyvų žmonių fizinio aktyvumo elgsenos stereotipą, besąlygišką susitaikymą su senėjimu [20].

Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, fizinis ak-tyvumas šiuo metu laikomas viena iš pagrindinių indi-vido fizinės, socialinės ir emocinės gerovės sąlygų. Jau-nus, puikiai suvokiančius supančią aplinką bei fizinio aktyvumo naudą individus motyvuoti kur kas lengviau, nei vyresnio amžiaus žmones. Taigi mus sudomino sveikų, vyresnio amžiaus žmonių kontingentas.

Viena iš sparčiausiai populiarėjančių fizinio aktyvu-mo formų šiaurės Europoje, Skandinavijoje ir Vokieti-joje yra šiaurietiškas ėjimas (ŠĖ) . Tai fizinio aktyvumo forma, tinkanti įvairaus amžiaus žmonėms. Šiaurietiš-kas ėjimas - linksma, saugi, nebrangi, lengva pradėti sportuoti, naudinga sveikatai sporto šaka, skirta ma-loniam laisvalaikiui, o ne varžyboms. Daugiau nei 60 proc. šios sporto šakos mėgėjų yra moterys. Šiaurietiš-kas ėjimas – puikus būdas pagerinti gyvenimo kokybę. Suomijoje šia sporto šaka 2008 m. užsiėmė daugiau nei 850 000 gyventojų. Pasaulyje 2005 m. ja užsiė-mė 6 milijonai, o 2008 m. – apie 8,5 milijonų žmonių (INWA). Tarptautinė šiaurietiško ėjimo asociacija nuro-do, jog pagrindinis šiaurietiško vaikščiojimo principas yra natūralūs, grakštūs judesiai.

Yra atlikta nemažai tyrimų, įrodančių šiaurietiško ėjimo naudą žmonėms, turintiems įvairių sveikatos su-trikimų [17, 2, 4]. Tačiau mažai žinoma kiek ŠĖ gali būti naudingas sveikiems vyresnio amžiaus žmonėms, jų gyvenimo kokybei.

Tyrimo hipotezė: 12 sav. trukmės šiaurietiško ėjimo pratybos turi teigiamą poveikį vyresnio amžiaus žmo-nių gyvenimo kokybei.

Tyrimo­tikslas: nustatyti ir įvertinti šiaurietiško ėjimo poveikį vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybei.

TYRIMO OBJEKTAS IR METODAITyrimo objektas­- vyresnio amžiaus žmonių gyveni-

mo kokybė. Tyrimo uždaviniai:­nustatyti ir įvertinti šiaurietiško

ėjimo poveikį vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybei; palyginti šiaurietiško ėjimo poveikį fiziškai

ŠIAURIETIŠKO­ĖJIMO­POVEIKIS­VYRESNIO­AMÞIAUS­ÞMONIŲ­GYVENIMO­KOKYBEI

VAIDA ŠOKELIENĖ, GIEDRĖ ADOMAVIČIENĖLietuvos kūno kultūros akademija, Kauno kolegija

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Giedrė Adomavičienė, el. p.: Giedre.Adomaviciene@fc.kauko.lt

VISUOMENĖS SVEIKATA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI2011, Volume 21, Number 5, p. 5-11

6

aktyvių ir fiziškai neaktyvių vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybei.

Tyrimo metodai:­mokslinės literatūros analizė ir ap-klausa (raštu).

Fizinio­aktyvumo­reikšmė­gyvenimo­kokybei. Lie-tuvoje, kaip ir visoje Europoje, stebimas visuomenės senėjimas. Per pastaruosius keturiolika metų Lietuvos gyventojų medialinis amžius padidėjo nuo 31,2 metų 1989-aisiais iki 35,9 metų 2003 metų pradžioje. Pa-gyvenusių žmonių (60-mečių ir vyresnių) medialinis amžius, nors ir ne visada nuosekliai, didėjo – nuo 67,5 metų (1989 m.) iki 69 metų (2003 m.). Šiuo metu, kaip niekad anksčiau, senyvo amžiaus (60-mečių ir vyres-nių) gyventojų Lietuvoje yra daugiau negu vaikų [14].

Senėjimo procesas – dėsningas reiškinys, kuriam paklūsta visa, kas gyva gamtoje. Bet kiekvieno žmo-gaus senėjimo procesas yra individualus, čia negalime remtis jokiomis kalendorinėmis datomis. Senatvė gali būti ankstyva arba vėlyva. Vidutiniškai nuo 40 metų organizme pradeda reikštis senėjimo pokyčiai. Iki 50 metų jie pasireiškia nedaug tiems, kurie aktyviau juda, t. y. saugo, skatina gyvybinius atskirų ląstelių atsinau-jinimo vyksmus. Tam padeda raumenų veikla, aktyvi-nanti visą žmogaus organizmą, makro- ir mikrosistemų funkciją [3]. Tyrimų teigimu, nuo 50 iki 60-65 m. žmo-gaus organizme vyksta didesni pokyčiai, ypač hormo-ninės sistemos, o tai veikia daugelio organų, jų struktū-rų ir funkcijų pokyčius [13]. Kinta medžiagų apykaita, oksidaciniai atsigavimo vyksmai, pažymėtina neigiami kraujagyslių, raumenų masės ir jėgos pokyčiai.

Tyrimų duomenimis, Lietuvos gyventojų fizinis ak-tyvumas yra nepakankamas. Tik 20-64 metų amžiaus 15,9 procentų vyrų ir 13,5 procentai moterų kasdien mankštinasi. Trečdalis Lietuvos gyventojų mankštinasi keletą kartų per metus arba rečiau. Taigi didžioji dalis suaugusiųjų yra fiziškai pasyvūs. Pagrindine nepakan-kamo fizinio aktyvumo priežastimi gyventojai nurodė:

1) pinigų trūkumą (43%), 2) neprisirengia pradėti (34%), 3) tingi (20%), 4) varžosi (19%), 5) neleidžia sveikata (18%), 6) neturi laiko (16%), [9].

Pasaulinė sveikatos organizacija laiko prioritetu vi-suomenės sveikatos ugdymo propagavimą tarp įvairių gyventojų (amžiaus tarpsnių, profesijų ir kt.) nuo anks-tyvosios vaikystės formuojant visuomenės sveikos gy-vensenos pamatus [7].

Fizinio aktyvumo trūkumas siejamas su padidėjusia rizika susirgti lėtinėmis širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, sunkiai reguliuojamu kraujospūdžiu ir cho-lesterolio kiekiu kraujyje, padidėjusia nutukimo ir cu-krinio diabeto rizika, didesne rizika susirgti artritu bei

plaučių ligomis, padidėjusia kritimų bei kai kurių vėži-nių ligų rizika, o visa tai siejama su blogesne gyvenimo kokybe.

Dar 1999 metais Jackson ir Morrow, atlikę tyrimus, nustatė teigiamus ir neigiamus fizinio aktyvumo aspek-tus. Teigiamiems aspektams jie priskyrė šiuos: formos palaikymas, sveikatos bei savijautos gerinimas, tinka-mo svorio palaikymas, didesnis pasitikėjimas savimi, pozityvus psichologinis poveikis, mažinamas stresas, atsipalaiduojama, patiriamas malonumas, pagalba su-sidorojant su gyvenimo nemalonumais, bendravimas, plataus draugų rato atsiradimas.

Motyvacijos stoka, tingėjimas, per didelis užimtu-mas, laiko stoka, per daug vargina, trukdo darbui, per daug apsunkina, blogas oras, sugebėjimų trūkumas, nuobodūs pratimai, įsipareigojimas šeimai, trukdo mo-kyklai. Tai veiksniai, įvardijami kaip barjerai, trukdan-tys fiziniam aktyvumui [5].

Lankydamasis sporto klubuose, baseinuose, eida-mas į turistinius žygius, keliaudamas, dalyvaudamas sveikuoliškose organizacijose žmogus labai stipriai praplečia savą draugų, pažįstamų ratą, dalyvauja vi-suomeniniame gyvenime, yra socialiai užimtas. Tai-pogi asmuo įgyja stiprią motyvaciją, norą aktyviai gy-venti, neužsisklęsti nuo jį supančios aplinkos. Taip pat daug įtakos turi trenerio ar medicinos specialisto pa-drąsinimai ir teigiamų poslinkių pastebėjimai, socialinė parama, negrėsmingos fizinės veiklos atmosferos suda-rymas. Mankštinantis su partneriu ar grupe lengviau laikytis treniruočių grafiko, taip pat nekyla pagunda praleisti treniruotę.

Kalbant apie fizinio aktyvumo ryšį su fizine ir psi-chine sveikata reikėtų pasakyti, kad sveikatos fizinis bei psichinis aspektai yra neatsiejamai susiję: sunki fizinė liga gali lemti rimtus psichikos pokyčius - depresiją, nerimą, baimę bei socialinę dezadaptaciją. Lygiai taip pat psichikos sutrikimas gali lemti fizinius pokyčius. Apskritai pozityviąją sveikatą išreiškia visapusiškos ge-rovės sąvoka, į kurios turinį įeina žmogaus vidinis pa-saulis, žmogaus santykis su savo kūnu, kitais žmonėmis ir žmonių grupėmis, materialiąja ir kultūrine aplinka, kurioje jis gyvena [6].

Dėl tinkamo fizinio aktyvumo mažėja sergamumas, gerėja savijauta, miegas, apetitas. Taigi fizinis akty-vumas yra bazinis sveikatos pamatas, apimantis gerą gyvenimo kokybę ir sergamumo mažėjimo tendenciją, svarbu pasirinkti sau tinkamą ir priimtiną fizinio akty-vumo formą.

Apibendrinant galima teigti, kad vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių gyvenimo kokybę yra fizinis akty-

7

vumas. Vyresnio amžiaus žmonėms dažnai gyvenimo kokybė asocijuojasi su materialine gerove ir praban-ga, priešingai negu medikams ar mokslininkams, kurie gyvenimo kokybę įvardija kaip fizinę sveikatą. Ėjimas – saugi, efektyvi priemonė, tinkama vyresnio amžiaus žmonių fizinio pajėgumo gerinimui.

Šiaurietiško­ ėjimo­ poveikis­ gyvenimo­ kokybei. 1930 – aisiais metais profesionalūs slidininkai, biatlo-nininkai ėmė naudoti lazdas kaip priemonę treniruo-jantis vasarą, kada nėra sniego. 1996 – aisiais du stu-dentai, rašydami disertacijas, atliko tyrimą su lazdomis (einant buvo naudojamos lazdos). Rezultatai parodė, jog tai daug efektyvesnis ir naudingesnis būdas stipri-nant organizmą, negu paprastas ėjimas. 1997 – aisiais pirmą kartą buvo panaudotas terminas Šiaurietiškas ėjimas (Nordic Walking). Tai ir buvo pirmieji žingsniai atsirandant naujai fizinio aktyvumo formai, kada einant naudojamos lazdos [12].

Šiaurietiškas ėjimas yra aktyvumo forma Skandina-vijos šalyse žinoma daugiau nei dešimt metų. Šis užsi-ėmimas aktyvuoja viso kūno raumenis. Jo metu nau-dojamos specialios lazdos priverčia dirbti pečių, rankų ir liemens raumenis. Vaikščiojimas su lazdomis yra prieinamas visais metų laikais, įvairaus fizinio pajėgu-mo ir amžiaus žmonėms. Tyrimų, atliktų Skandinavijos šalyse, rezultatai patvirtina, jog šiaurietiškas ėjimas yra daug efektyvesnis nei paprastas ėjimas [20].

Šiaurietiško ėjimo metu naudojamos lazdos didina pratimų intensyvumą Tai didina maksimalų deguonies suvartojimą ir širdies susitraukimų dažnį vidutiniškai apie 20%, lyginant su paprastu ėjimu. Vaikštant su laz-domis deguonies suvartojimas didėja tolygiai didėjant širdies susitraukimo dažniui. Įrodyta, jog šiaurietiškas ėjimas yra saugus ir efektyvus sergantiems širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis [17, 2].

Specialių lazdų, skirtų šiaurietiškam ėjimui, tikslas yra aktyvuoti viršutinės kūno dalies raumenis. Lazdų galai yra iš kaučiuko, po kuriuo yra metalinis smailas galas. Pats ėjimas primena slidinėjimą. Spėjama, kad ėjimo greičiui įtakos turi ir tinkamas lazdų ilgis (INWA). Egzistuoja nemažai diskusijų dėl šiaurietiško ėjomo fi-ziologinio poveikio. Pasak ankstyvųjų tyrimų, ši akty-vumo forma didina ėjimo greitį ir gerina ŠKS, tačiau konkreti nauda širdies ir kraujagyslių sistemai vis dar nežinoma [15,2,11], taip pat šių dienų tyrimų rezulta-tai tvirtina, kad žmonės, naudojantys šiaurietiško ėji-mo lazdas ir einantys lėtai, pasižymi aukštesniu širdies susitraukimo dažniu ir didesniu deguonies suvartojimu negu tie, kurie eina be lazdų [18].

Paplitusi nuomonė teigia, kad šiaurietiško ėjimo

lazdos net 30-50% sumažina įtampą apatinėje kūno dalyje, negu vaikštant be lazdų. Kaip bebūtų, kai kurie tyrimai koncentruojasi biomechanikos srityje ir atlikti eksperimentai nustatė tik mažus teigiamus pokyčius, sumažinant krūvį apatinėje kūno dalyje [22].

Įkvėpti vis didėjančio šiaurietiško ėjimo populiaru-mo, ypač tarp vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių, tyrėjai teigia, kad treniruočių efektyvumas ir jų įtaka sveikatai nėra pakankama. Atsitiktinis – kontroliuo-jamasis tyrimas įrodė, kad vyresnio amžiaus moterų, vaikščiojusių paprastai ar šiaurietišku ėjimu, maksima-lus deguonies suvartojimas padidėjo vienodai, o viršu-tinės kūno dalies raumenų jėga nepakito [12, 8].

Ši fizinio aktyvumo forma palyginus neilgai nagrinė-jama, tačiau mokslininkai, atlikę tyrimus, drąsiai teigia, jog šiaurietiškas ėjimas gerina organizmo bendrą funk-cinę būklę, aerobinę ištvermę [12]. Tyrimų teigimu, vaikščiojimas grupėmis turi didelę socialinę reikšmę senyvo amžiaus žmonėms (ypač moterims). Skatinama medžiagų apykaita, gerėja koordinacija, vyresnio am-žiaus žmonės lengviau išlaiko pusiausvyrą [2]. Draudi-mo bendrovės šį sportą įvardija kaip keliantį mažiausią grėsmę gauti traumą (INWA). Šiaurietiškas ėjimas turi teigiamą emocinę įtaką (grožimasi gamta, bendrauja-ma), einant nuokalne apatinė kūno dalis gauna apie 26 proc. mažesnį apkrovimą nei vaikščiojant be lazdų [4].

Šiaurietiškas ėjimas taikomas kaip reabilitacijos priemonė sergantiems Parkinsono liga [16], depresija [19] ir atletinių traumų [11] atvejais, kada įrodoma fizi-nio aktyvumo nauda. Tris mėnesius trūkęs kontroliuo-jamasis ŠĖ treniruočių poveikis įrodė, kad tai saugus, kasdienis fizinis aktyvumas kliniškai stabiliems pacien-tams, sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis [1].

Taisyklingai atliekami veiksmai duoda teigiamų rezultatų. Kuperio instituto atliktas tyrimas įrodė, kad vaikštant su lazdomis sudeginama net 20-46% daugiau kalorijų. Taip pat, pasak jų, šiaurietiškas ėjimas širdies susitraukimo dažnį gali padidinti nuo 5 iki 17 tv/min. Yra daugybė priežasčių, kodėl ŠĖ neatrodo kaip tre-niruotė, nors tai ir netiesa. Akivaizdu, šio užsiėmimo metu stebimas kur kas mažesnis sąlytis su žeme nei bėgant. ŠĖ įtraukia visus raumenis, priešingai negu bė-gant, kada daugiausia dirba tik kojos. Einant švelniai spaudžiama lazda, todėl sukuriamas didesnis pasiprie-šinimas nei einant be lazdų, taip į darbą įtraukiami viršutinės kūno dalies raumenys. Lazdų pagalba suma-žinamas svoris, tenkantis sąnariams, tai ypač aktualu žmonėms, turintiems antsvorio.

Kukkonen – Harjula ir kolegų atliktame tyrime treni-ruočių intensyvumas buvo nusakomas žodine koman-

8

da, remiamasi individualiu dalyvių suvokimu, siekiant padidinti kvėpavimą, tačiau nesukelti dusulio. Laikan-tis American College of Sport Medicine rekomendaci-jų, treniruočių intensyvumas pasirinktas 50-85% ŠSD nuo maksimalaus, intensyvumas stiprinantis širdies ir kraujagyslių sistemą [11].

Atlikti mokslinai tyrimai patvirtino šiaurietiško ėji-mo teigiamą įtaką bendrai organizmo būklei. Galime daryti prielaidą, kad šiaurietiškas ėjimas - tai efektyvi, turinti įtakos vyresnio amžiaus žmonių fiziniam pajė-gumui ir gyvenimo kokybei, fizinio aktyvumo forma.

Kadangi ši tema dar pakankamai nauja, mažai na-grinėta tiek teoriniu, tiek praktiniu lygmeniu, taigi kita darbo dalis skirta tyrimui, kurio tikslas yra įvertinti ŠĖ poveikį vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybei.

Tyrime dalyvavo 41 tiriamasis, kurių amžius buvo nuo 60 iki 70 metų. Tiriamieji buvo suskirstyti į tris gru-pes, t. y. 1 grupė - fiziškai aktyvūs (Fa), 2 grupė - fiziš-kai neaktyvūs (Fn) ir 3 grupė - kontroline (K). Fiziškai aktyvių grupei buvo priskiriami tiriamieji, kurių fizinis aktyvumas prieš tyrimą buvo didesnis nei vidutinis. Fi-ziškai neaktyvių grupei priskirti tiriamieji, kurių fizinis aktyvumas prieš tyrimą buvo mažesnis nei vidutinis. Tiriamieji į fiziškai aktyvių ar kontrolinę grupes buvo paskirti atsitiktinai. Smulkesnė tiriamųjų charakteristika pateikiama 1 lentelėje.

Siekdami įvertinti vyresnio amžiaus žmonių fizinį pajėgumą ir gyvenimo kokybę naudojome šiuos tyri-mo metodus: apklausa (raštu), antropometriniai mata-vimai, fizinio pajėgumo testavimas. Šiame straipsnyje bus analizuojami tik tiriamųjų apklausos rezultatai.

Tiriamieji užpildė su sveikata susijusios gyvenimo kokybės vertinimo naudojant SF-36 klausimyną (Ware & Sherbourne, 1992). Apklausos tikslas – atskleisti tiria-mųjų nuostatas apie jų gyvenimo kokybę.

Duomenys buvo analizuojami naudojantis statis-tinės duomenų analizės paketu SPSS 17.0 for Win-dows. ŠĖ poveikiui įvertinti taikėme neparametrinių kriterijų analizę. Lyginant priklausomas imtis taikėme Wilcoxon‘o testą, nepriklausomoms imtims taikėme Kolmogorovo ir Smirnovo Z testą. Visi rezultatai laikyti statistiškai reikšmingais, jeigu p < 0,05.

TIRIAMŲJŲ ANKETINĖS APKLAUSOS REZULTATAIAtlikta apklausa siekiant išsiaiškinti, kaip pasikeitė

tiriamųjų gyvenimo kokybė po šiaurietiško ėjimo tre-niruočių.

1 lentelė. Tiriamųjų charakteristika.

2 lentelė. Gyvenimo kokybės vertinimo palyginimas prieš ir po šiaurietiškojo ėjimo treniruočių.

Pastaba. *- p<0,05.

1 pav. Tiriamųjų fizinio aktyvumo pasiskirstymas prieš ir po šiaurietiško ėjimo treniruočių (%). Pastaba. * - p<0,05 palyginti su rezultatais prieš ŠĖ.

2 pav. Tiriamųjų veiklos apribojimo dėl fizinių negalavimų pasiskirstymas prieš ir po šiaurietiško ėjimo treniruočių (%)Pastaba. * - p<0,05 palyginti su rezultatais prieš ŠĖ.

9

Fiziškai aktyvios ir fiziškai neaktyvios grupės ti-riamieji visose srityse savo gyvenimo kokybę vertino geriau po šiaurietiško ėjimo treniruočių. Fiziškai akty-vios grupės statististiškai reikšmingi skirtumai nustatyti bendro sveikatos vertinimo ir veiklos apribojimų dėl emocinių sutrikimų srityse, p<0,05. Fiziškai neaktyvios grupės statistiškai reikšmingi skirtumai nustatyti visose srityse išskyrus skausmo, p<0,05 (2 lentelė).

Fiziškai neaktyvios grupės respondentų fizinio akty-vumo rodikliai prieš ir po šiaurietiškojo ėjimo treniruo-čių statistiškai reikšmingai skyrėsi, p<0,05. Po užsiėmi-mų jie pasižymėjo didesniu fiziniu aktyvumu (1pav.).

Fiziškai neaktyvios grupės respondentų veiklos ap-ribojimo dėl fizinių negalavimų rodikliai prieš ir po šiaurietiško ėjimo treniruočių statistiškai reikšmingai pagerėjo, p<0,05 (2 pav.).

3 pav. Tiriamųjų patiriamo skausmo pasiskirstymas prieš ir po šiaurietiško ėjimo treniruočių (%).

4 pav. Tiriamųjų bendro sveikatos vertinimo pasiskirstymas prieš ir po šiaurietiško ėjimo treniruočių (%).Pastaba. * - p<0,05 palyginti rezultatais prieš ŠĖ.

5 pav. Tiriamųjų energingumo ir gyvybingumo pasiskirstyn-mas prieš ir po šiaurietiško ėjimo treniruočių (%).Pastaba. * - p<0,05 palyginti rezultatais prieš ŠĖ.

6 pav. Tiriamųjų socialinių funkcijų pasiskirstymas prieš ir po šiaurietiško ėjimo treniruočių (%).Pastaba. * - p<0,05 palyginti su rezultatais prieš ŠĖ.

7 pav. Tiriamųjų veiklos apribojimo dėl emocinių sutrikimų pasiskirstymas prieš ir po šiaurietiško ėjimo treniruočių (%).Pastaba. * - p<0,05 palyginti su rezultatais prieš ŠĖ.

8 pav. Tiriamųjų emocinės būklės pasiskirstymas prieš ir po šiaurietiško ėjimo treniruočių (%).Pastaba. * - p<0,05 palyginti su rezultatais prieš ŠĖ.

10

Visų tiriamųjų grupių respondentų skausmo rodi-kliai prieš ir po šiaurietiško ėjimo treniruočių statistiš-kai reikšmingai nesiskyrė, p>0,05 (3 pav.). Nors paste-bima tendencija, jog rodikliai gerėja visose tiriamųjų grupėse.

Fiziškai aktyvios ir fiziškai neaktyvios grupės res-pondentų bendro sveikatos vertinimo rodikliai prieš ir po šiaurietiško ėjimo treniruočių statistiškai reikšmin-gai skyrėsi, p<0,05. Po užsiėmimų jie pasižymėjo ge-resniu bendros sveikatos vertinimu (4 pav.).

Fiziškai neaktyvios grupės respondentų energingu-mo ir gyvybingumo rodikliai prieš ir po šiaurietiško ėji-mo treniruočių statistiškai reikšmingai skyrėsi, p<0,05. Po užsiėmimų jie pasižymėjo didesniu energingumu ir gyvybingumu (5 pav.).

Fiziškai neaktyvios grupės respondentų socialinės funkcijos rodikliai prieš ir po šiaurietiško ėjimo treni-ruočių statistiškai reikšmingai skyrėsi, p<0,05. Po už-siėmimų jie pasižymėjo didesniais socialinės funkcijos rodikliais (6 pav.).

Fiziškai aktyvios ir fiziškai neaktyvios grupės res-pondentų veiklos apribojimo dėl emocinių sutrikimų rodikliai prieš ir po šiaurietiško ėjimo treniruočių statis-tiškai reikšmingai pagerėjo, p<0,05 (7 pav.).

Fiziškai neaktyvios grupės respondentų emocinės būklės rodikliai prieš ir po šiaurietiško ėjimo treniruo-čių statistiškai reikšmingai skyrėsi, p<0,05. Po užsiė-mimų jie pasižymėjo geresne emocine būkle (8 pav.).

Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad gyvenimo kokybė atspindi individo fizinę bei protinę gerovę, tai svarbus veiksnys ligų gydyme ir prevenci-joje. Gyvenimo kokybės ir fizinio aktyvumo tyrimuose dominuoja vyresnio amžiaus žmonės bei žmonės, ser-gantys lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip širdies ir krauja-gyslių sistemos ligos, artritas, kvėpavimo sistemos ligos ir vėžys. Atlikto tyrimo rezultatai patvirtino teigiamą šiaurietiško ėjimo įtaką tiriamųjų gyvenimo kokybei. Šiaurietiško ėjimo treniruotės, vertinant gyvenimo ko-kybę, akivaizdžiai naudingesnės buvo fiziškai neakty-vių tiriamųjų grupei. Tačiau teigiamų pokyčių pastebė-ta ir fiziškai aktyvių tiriamųjų grupėje.

Fiziškai neaktyviems žmonėms kasdienis gyveni-mas dažniau ėmė teikti pasitenkinimą (57,1 proc. tiria-mųjų), savo sveikatą po šiaurietiško ėjimo treniruočių jie vertino kaip labai gerą (78,6 proc. tiriamųjų) ar net puikią (21,4 proc. tiriamųjų), šie duomenys statistiš-kai reikšmingai skyrėsi ir fiziškai aktyvių grupėje. Net pusės fiziškai neaktyvios grupės respondentų teigimu, jų sveikata buvo daug geresnė nei prieš vienerius me-tus. Fizinė būklė 100 proc. neberibojo fiziškai aktyvių

ir 64,3 proc. fiziškai neaktyvių tiriamųjų lankstymosi, klaupimosi ar pasilenkimų iki žemės, taip pat visai ne-ribojo prausimosi ir apsirengimo, pačių tiriamųjų teigi-mu, jų gyvenimas tapo pilnavertis.

Vyresnio amžiaus žmonėms tarp fizinio aktyvumo ir gyvenimo kokybės yra glaudus ryšys. Mūsų atlikto tyrimo duomenimis, 50 proc. fiziškai neaktyvių tiria-mųjų po šiaurietiško ėjimo treniruočių pasisakė, kad per pastarąsias keturias savaites jautė tik labai nežymų skausmą, kuomet fiziškai aktyvių 72,7 proc. tiriamųjų nejautė jokio fizinio skausmo.

Neabejotina, kad aktyvus gyvenimo būdas teigiamai veikia protinę sveikatą vyresnio amžiaus žmonėms. Vi-suomenės sveikatos programos į kuriamas strategijas turi įtraukti fizinį aktyvumą ne tik dėl jo poveikio fizinei sveikatai, bet ir dėl daromos teigiamos įtakos protinei sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Tyrimai įrodo, jog fizinis aktyvumas gali pagerinti protinę sveikatą ir gyvenimo kokybę. Fizinis aktyvu-mas taikomas kaip gydymo priemonė žmonėms, ser-gantiems psichikos ligomis, gerinti gyvenimo kokybę tiems, kurie turi ir tiems, kurie neturi problemų su pro-tine sveikata [12}. Atlikto tyrimo rezultatai patvirtino šiaurietiško ėjimo poveikį tiriamųjų emocinei būsenai. 54,5 proc. fiziškai aktyvių respondentų po šiaurietiško ėjimo treniruočių tvirtino, jog jie niekada nebūna ner-vingi. Pusė (50 proc.) fiziškai neaktyvių tiriamųjų teigė, jog po šiaurietiško ėjimo užsiėmimų jie beveik visada yra ramūs ir taikingi, taip pat turi daug energijos.

64,3 proc. fiziškai neaktyvių tiriamųjų po šiaurietiš-ko ėjimo treniruočių pasisakė retai kada besijaučiantys išsekę, 57,1 proc. teigė, jog yra laimingi žmonės. Tai patvirtina kitų tyrėjų gautus rezultatus, jog suaugę, ku-rie neužsiėmė jokia fizine veikla, buvo silpnos sveika-tos, lyginant su fiziškai aktyviais. Jie buvo nepatenkinti ar net labai nepatenkinti savo gyvenimo kokybe lygi-nant su fiziškai aktyviais [19]. Įvardijamos priežastys, kodėl fizinis aktyvumas turi būti naudojamas gerinant protinę sveikatą: fizinis aktyvumas yra pigesnis ir tu-rintis mažiau šalutinių poveikių, nei vaistų vartojimas gydant protinę sveikatą; jis gali būti ilgai trunkantis gy-dymas, priešingai negu vaistai, kurie yra trumpalaikiai.

Sėkmingas senėjimas apima daugialypes sveikatos dimensijas, įskaitant ir fizinę, funkcinę, socialinę ir psichologinę gerovę [4]. Tyrimai tęsia atradimus įro-dydami, kad mažiau struktūrizuotas ir mažiau inten-syvus fizinis aktyvumas turi teigiamą ryšį su daugeliu gyvenimo kokybės sričių vyresnio amžiaus žmonėms. Didžiausi pakitimai, kad žmonės jaučia mažesnį skaus-mą. Tiriamieji patvirtino šią nuostatą. 72,7 proc. fiziš-

11

kai aktyvios grupės tiriamųjų po tyrimo teigė, jog per pastarąsias keturias savaites fizinis skausmas niekada netrukdė ir 71,4 proc. fiziškai neaktyvios grupės tiria-mųjų teigė, jog fizinis skausmas retai kada trukdė jų socialinei veiklai. Sveiki vyresnio amžiaus žmonės, kurie buvo fiziškai aktyvūs, turėjo aukštesnį gyvenimo kokybės vertinimą, nei tie, kurie buvo pasyvūs.

IŠVADOSŠiaurietiškas ėjimas - tai efektyvi, turinti įtakos vy-

resnio amžiaus žmonių fiziniam pajėgumui ir gyveni-mo kokybei, fizinio aktyvumo forma.

Fiziškai aktyvios grupės tiriamiesiems šiaurietiško ėjimo treniruotės neturėjo statistiškai reikšmingo po-veikio gyvenimo kokybei, p > 0,05. Fiziškai neakty-vios grupės tiriamųjų gyvenimo kokybė po šiaurietiško ėjimo treniruočių statistiškai reikšmingai pagerėjo, p < 0,05.

Fiziškai neaktyviems tiriamiesiems šiaurietiškas ėji-mas turėjo didesnį poveikį, negu fiziškai aktyviems ti-riamiesiems.

Literatūra1. Breyer M K, Breyer-Kohansal R, Funk G C, Dornhofer N, Spruit

M A, Wouters E F, Burghuber O C, Hartl S. Nordic Walking impro-ves daily physical activities in COPD: a randomised controlled trial 2010; 22: 11-112.

2. Church T S, Earnest C P, Morss G M. Field testing of physio-logical responses associated with Nordic Walking. Res Q Exerc Sport 2002; 73 (3): 296-300.

3. Dadelienė R. Kineziologija. Monografija. Lietuvos sporto in-formacijos centras, 2008.

4. Hansen L, Henriksen M, Larsen P, Alkjaer T. Nordic Walking does not reduce the loading of the knee joint. Scand J Med Sci Sports 2008; 18: 436-441.

5. Jacson W A, Morrow J R. The physical activity. Health and fitness. Human Kinetics Publisher Inc 1999.

6. Jakušovaitė I. Medicina ir filosofija. Kaunas: KMU, 2000; 129-143.

7. Kanskaja D. Sveikatos mokymo svarba įkalinimo įstaigose. Sveikata, 2002; 12: 14-15.

8. Karawan A. The effects of twelve weeks of walking or exers-triding on upper body muscular strenght and endurance. MSc thesis, University of Wisconsin – La Crosse, Wisconsin, USA 1992; 1-92.

9. Kardelis K., Domarkienė S., Maciulevičienė E. Vidutinio am-žiaus gyventojų požiūrio į fizinį aktyvumą sąsajos su socialiniais bei sveikatos rizikos veiksniais. Sporto mokslas, 2004; 2 (36): 18-21.

10. Knobloch K, Schreibmueller L, Jagodzinski M, Zeichen J, Krettek C. Rapid rehabilitation programme following sacral stress fracture in a long-distance running female athlete. Arch Orthop Trau-ma Surg 2007; 127: 809-13.

11. Kukkonen-Harjula K, Hiilloskorpi H, Manttari M. et al. Self-guided brisk walking training with or without poles: a randomized-controlled trial in middle-aged women. Scand J Med Sci Sports 2007; 17: 316-323.

12. Larkin J, Stoughton K, Karavan D. Aerobic responses to 12 weeks of exerstriding or walking training in sedentary adult women. MSc Thesis. University of Wisconsin – La Crosse, Wisconsin, USA 1992; 1-82.

13. Morey M C, Pieper C E, Cornoni-Huntley J. Physical fitness and functional limitations in community – dwelling older adults. Medicine and Science in Sports and Exercise 1998; 30 (5): 715-723.

14. Proškuvienė R., Zlatkuvienė V., Černiauskienė M. Studentų – busimųjų pedagogų gyvensena ir požiūris į sveikatą. Visuomenės sveikata, 2006; 2 (33): 73-78.

15. Porcari J P, Hendrickson T L, Walter P R, Terry L, Walsko G. The physiological responses to walking with and without power poles on treadmill exercise. Res Quarter Exerc Sport 1997; 68 (2): 161-166.

16. Reuter I, Leone P, Schwed M, Oechsner M. Effect of Nordic Walking in Parkinson‘s Disease. Mov Disord 2006; 21-67.

17. Rodgers C, VanHeest J, Schachter C. Energy expenditure during submaximal walking with Exerstriders. Med Sci Sports Exec 1995; 27 (4): 7-11.

18. Schiffer T, Knicker A, Hoffman U, Harwig B, Hollmann W, Struder H K. Physiological responses to nordic walking, walking and jogging. Eur J Appl Physiol 2006; 98 (1): 56-61.

19. Suija K A, Pechter U A B, Kalda R A. et al. Physical activity of depressed patients and their motivation to exercise: Nordic walking in family practice. Int J Rehabil Res 2009; 32: 132-8.

20. Turk Z, Vidensek S, Micetic Turk D. Nordic walking: a new form of physical activity in the elderly. Acta Med Croatica 2007; 61 (1): 3-6.

21. Volbekienė V. XX amžiaus palikimas: sparčiai senstanti vi-suomenė. Sveikata, 2001; 5 (6): 18-20.

22. Willson E. et al. Effects of walking poles on lower extrem-ity gait mechanics. Medicine & Science in Sports & Exercise 2001; 1:142-147.

THE INFLUENCE OF NORDIC WALKING ON QUALITY OF LIFE OF ELDERLY PEOPLE

Vaida Šokelienė, Giedrė AdomavičienėSummaryKey words: Nordic walking, physical capability, quality of life. The object of the study is the influence of Nordic walking on

quality of life of elderly people. The goal of the study is to deter-mine and asses the influence of Nordic walking on quality of life of elderly people. Conclusions: The Nordic walking exercises had no statistically significant impact on the quality of life of the people who belonged to the physically active group (p > 0.05). The quality of life of the people pertaining to the physically inactive group had a sta-tistically significant increase upon taking Nordic walking sessions (p < 0.05). Nordic walking had a greater impact on physically inactive people than on the physically active ones.

Correspondence to: Giedre.Adomaviciene@fc.kauko.lt

Gauta 2011-08-23

12

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Jolita Kirvaitienė, el. p.: jolita.kirvaitiene@med.kmu.lt

VISUOMENĖS SVEIKATA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI

2011, Volume 21, Number 5, p. 12-17

Raktažodžiai: mityba, kraujo morfologinis pakitimas.

SantraukaSergančiųjų anemija paplitimas įvairiose šalyse nevienodas, tačiau tampa aktualia visuomenės sveikatos problema. Nors pastebėta, kad Lietuvoje miesto gyventojų, turinčių aukštesnįjį išsilavini-mą, mitybos įpročiai labiau atitiko sveikos mity-bos rekomendacijas nei žemesnio išsilavinimo ir gyvenančių kaime žmonių, Lietuvos studentų mityba paprastai nėra subalansuota. Jauname amžiuje susiformavę netaisyklingos mitybos įpročiai vyresniame amžiuje gali būti įvairių ligų priežastis. Anemijos etiologija yra sudėtinga arba kartais net nežinoma, tačiau mokslininkų įrodyta, kad kai kurių mikroelementų - geležies, folio rūgšties, vitamino B12, vitamino A trūkumas gali sąlygoti kraujo morfologinius pakitimus ir būti pirmuoju žingsniu, nulemiančiu šios ligos pradžią. Tyrimo tikslas - įvertinti Kauno kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto I ir II kurso studentų mitybos įpročių sąsajas su kraujo morfologiniais pakitimais. Atliktos tyrimo analizės duomenimis, II kurso studentams 2 kartus reikšmingai dažniau nustatyti kraujo morfologiniai pakitimai nei I kurso studentams (atitinkamai 22,1 proc. ir 8,9 proc., p < 0,05). Nustatyta, kad studentai, kuriems nustatyti kraujo morfologiniai pakitimai, dažniau siejo savo nusiskundimus sveikata su mityba, nors daugiau nei pusė ją vertino kaip gerą arba labai gerą bei 20 proc. studentų buvo per mažo kūno svorio. Studentų, kuriems nustatyti kraujo morfo-loginiai pakitimai, mityba yra ydinga: studentai maitinasi nereguliariai, statistiškai reikšmingai dažniau užkandžiauja tarp valgymų bei vartoja nepakankamą kiekį daržovių. Vartoja per mažai maisto produktų, turinčių geležies bei B grupės vitaminų.

ĮVADASVienas iš Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO)

Europos regiono sveikatos politikos “Sveikata 21 - svei-kata visiems XXI amžiuje” siekių - iki 2020 m. pagerinti jaunų žmonių sveikatą, kad jie galėtų sėkmingiau atlikti savo vaidmenį visuomenėje [1]. Tačiau pastaraisiais metais akademinio jaunimo gyvenimo būdas, fizinės bei psichinės sveikatos būklės blogėjimo tendencijos kelia susirūpinimą visame pasaulyje [2]. Dėl pakitusio gyvenimo ritmo, didelio protinio darbo krūvio bei nuo-latinės su studijų procesu susijusios įtampos studentai priskiriami visuomenės grupei su padidėjusia sveikatos sutrikimų rizika, stebimi greitesni akademinio jaunimo sergamumo, negatyvių gyvensenos pokyčių didėjimo tempai, lyginant su kitomis gyventojų grupėmis [3, 4]. Mokslininkų tyrimai byloja, kad tik trečdalis akademinio jaunimo neturi jokių sveikatos sutrikimų [5]. Vartojamo maisto kokybė ir kiekybė yra labai svarbūs veiksniai, ku-rie padeda išsaugoti sveikatą. Su maistu gauname ir visas reikalingas maisto medžiagas. Šiandien jau neabejojama, kad pilnavertė mityba padeda išsaugoti sveikatą [6]. Su maistu nepakankamai gaunant įvairių maisto medžiagų ar sutrikus jų pasisavinimui gali vystytis anemija, kurios gali būti sąlygota geležies, folio rūgšties, vitamino B12, vitamino A maisto racione trūkumu [10]. Anemiją, sunku nustatyti pradinėse stadijose, kadangi simptomai gali būti neryškūs ir painiojami su kitų ligų simptomais. Jauni žmonės jaučiasi nuolat pavargę, pablyškę, juos lydi nuolatinė įtampa [7].

Sergančiųjų anemija paplitimas įvairiose šalyse ne-vienodas: Rytų Viduržemio jūros regione svyruoja 14 – 42 proc. tarp paauglių, 11 – 40 proc. tarp suaugusių, ypač paplitusi tarp vaisingo amžiaus moterų. Šalyse, kurių gyventojai mažai vartoja arba visai nevartoja mėsos ir jos produktų, geležies trūkumo sukelta anemija yra 6 - 8 kartus dažnesnė nei Šiaurės Amerikoje ir Europoje [8]. Ši problema neaplenkia ir Lietuvos [9].

Tyrimo­ tikslas: įvertinti Kauno kolegijos sveikatos

KAUNO­KOLEGIJOS­SVEIKATOS­PRIEÞIŪROS­FAKULTETO­I­IR­II­KURSŲ­STUDENTŲ­MITYBOS­ĮPROČIŲ­SĄSAJOS­SU­

KRAUJO­MORFOLOGINIAIS­PAKITIMAISJOLITA KIRVAITIENĖ, VAIDA BATULEVIČIENĖ, IRENA LEŠČINSKIENĖ, ŽANETA MICKIENĖ,

ALBINA VAIČIULEVIČIENĖKauno kolegijos Sveikatos priežiūros fakultetas

13

priežiūros fakulteto I ir II kurso studentų mitybos įpročių sąsajas su kraujo morfologiniais pakitimais.

Uždaviniai:1. Nustatyti Kauno kolegijos sveikatos priežiūros

fakulteto I ir II kurso studentų kraujo morfologinių pa-kitimų dažnį.

2. Įvertinti kolegijos sveikatos priežiūros fakulteto I ir II kurso studentų subjektyvaus mitybos vertinimo sąsajas su kraujo morfologiniais pakitimais.

3. Nustatyti Kauno kolegijos sveikatos priežiūros fakulteto I ir II kurso studentų mitybos ypatumų sąsajas su kraujo morfologiniais pakitimais.

KONTINGENTAS IR TYRIMO METODAI Tiriamąją grupę sudarė 142 Kauno kolegijos sveikatos

priežiūros fakulteto I ir II kurso studentai. Tyrime daly-vavo 136 merginos ir 6 vaikinai. Kiekvienam tyrimo da-lyviui buvo atliktas periferinio kraujo tyrimas ir pateikta anketa, kurios klausimai buvo susiję su mitybos įpročiais. Siekiant aptikti galimus periferinio kraujo pakitimus, buvo atliktas kapiliarinio kraujo tyrimas hematologiniu analizatoriumi. Hemoglobino norma: moterims 128 - 160 g/L, vyrams 140 - 175 g/L. Eritrocitų norma: mote-rims 4,31 – 5,52 T/L, vyrams 4,50 - 5.90 T/L. Nustačius sumažėjusį hemoglobino kiekį kraujyje, eritrocitų skaičių

kraujo tūrio vienete, morfologinių pakitimų įvertinimui buvo papildomai ištirtos hemogramos mikroskopu. Kraujo morfologiniai pakitimai buvo fiksuoti, jei nors vienas iš tirtų rodiklių neatitiko normos.

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS programos paketą (versija SPSS 17.0). Hipotezės apie požymių ryšį tikrintos taikant chi kvadrato (χ2) kriterijų. Minimalus reikšmingumo lygmuo - 0,05.

REZULTATAIAtlikto tyrimo duomenimis, II kurso studentams 2

kartus reikšmingai dažniau nustatyti kraujo morfologi-niai pakitimai nei I kurso studentams (atitinkamai 22,1 proc. ir 8,9 proc., p < 0,05). 1 paveiksle pateiktas I ir II kurso studentų kraujo morfologinių pakitimų dažnis atsi-žvelgiant į kursą. Įvertinus studentų I ir II kurso studentų kraujo morfologinių pakitimų sąsajas su kūno masės indeksu (2 paveikslas), nustatyta, kad net 20 proc. stu-dentų, kuriems nustatyti morfologiniai kraujo pakitimai, buvo per mažo kūno svorio.

Iš trečiame paveiksle pateiktų duomenų matome, jog studentų, kuriems nustatyti kraujo morfologiniai pakiti-mai, reikšmingai blogai vertino savo sveikatą lyginant su studentais, kurių kraujo tyrimai atitiko norminius

1 pav. I ir II kurso studentų kraujo morfologinių pakitimų dažnis atsižvelgiant į kursą.

2 pav. I ir II kurso studentų kraujo morfologinių pakitimų sąsajos su kūno masės indeksu.

3 pav. I ir II kurso studentų kraujo morfologinių pakitimų dažnis atsižvelgiant į savo sveikatos vertinimą.

4 pav. I ir II kurso studentų sveikatos nusiskundimų sąsa-jos su mityba.

14

reikalavimus (atitinkamai 8,3 proc. bei 0 proc., p < 0,05). Daugiau nei du trečdaliai studentų, kuriems nu-statyti kraujo morfologiniai pakitimai, panašiai teigiamai vertino savo sveikatą kaip ir tie studentai, kuriems tokie kraujo pakitimai nerasti.

Greta mitybos įpročių studentų buvo klausiama apie įvairius sveikatos sutrikimus, tokius kaip protinis ir fizinis nuovargis, virškinimo sutrikimai, dusulys, galvos skausmai bei svaigimas, padidėjęs širdies ritmas, šalčio pojūtis, depresija, blyški oda, potraukis alkoholiui ar narkotinėms medžiagoms. Atsižvelgiant į 4 bei 5 paveik-

sluose pateiktus duomenis, studentai, kuriems nustatyti kraujo morfologiniai pakitimai, reikšmingai dažniau siejo savo nusiskundimus sveikata su mityba, nei tie, kuriems kraujo morfologiniai pakitimai nenustatyti (atitinkamai 58,3 proc. bei 30,5 proc., p < 0,05), nors daugiau nei pusė ją vertino kaip gerą arba labai gerą.

Atliktos tyrimo analizės duomenimis, kurie pateikti 1 lentelėje, nustatyta, kad studentų, kuriems nustatyti kraujo morfologiniai pakitimai, mityba yra ydinga. Studentai maitinasi nereguliariai, tik daugiau nei pusė jų nuolat pusryčiauja, daugiau nei pusė į patiekalus visada arba kartais papildomai deda druskos. Studen-tai, kuriems nustatyti kraujo morfologiniai pakitimai, reikšmingai tris kartus dažniau visada užkandžiauja tarp valgymų lyginant su studentais, kurių kraujo tyrimai atitiko norminius reikalavimus (atitinkamai 25,0 proc. bei 6,8 proc., p < 0,05).

Taip pat iš 6 paveiksle pateiktų duomenų matome,

5 pav. I ir II kurso studentų kraujo morfologinių pakitimų dažnis atsižvelgiant į savo mitybos vertinimą.

1 lentele. I ir II kurso studentų mitybos įpročių ir kraujo mor-fologinių pakitimų sąsajos.

χ² – chi – kvadrato kriterijus; lls – laisvės laipsnių skaičius; p – reikšmingumo lygmuo; sp - statistiškai patikima; sn – statistiškai nepatikima

6 pav. I ir II kurso studentų daržovių kiekio vartojimo sąsa-jos su kraujo morfologiniais pakitimais.

2 lentelė. I ir II kurso studentų maisto produktų, turinčių geležies bei B grupės vitaminų, vartojimo dažnio ir kraujo morfologinių pakitimų sąsajos.

χ² – chi – kvadrato kriterijus; lls – laisvės laipsnių skaičius; p – reikšmingumo lygmuo; sp - statistiškai patikima; sn – statistiškai nepatikima

3 lentele. I ir II kurso studentų daržovių vartojimo ir kraujo morfologinių pakitimų sąsajos.

χ² – chi – kvadrato kriterijus; lls – laisvės laipsnių skaičius; p – reikšmingumo lygmuo; sp - statistiškai patikima; sn – statistiškai nepatikima

15

kad studentai, kuriems nustatyti kraujo morfologiniai pa-kitimai, reikšmingai dažniau vartoja nepakankamą kiekį daržovių, t.y. mažiau nei 400 g per dieną, lyginant su studentais, kuriems nenustatyti kraujo morfologiniai pa-kitimai (atitinkamai 100,0 proc. bei 71,2 proc., p < 0,05).

2 lentelėje pateikti I ir II kurso studentų maisto pro-duktų, turinčių geležies bei B grupės vitaminų ir kraujo morfologinių pakitimų sąsajų rezultatai. Daugiau nei trys ketvirtadaliai respondentų, kuriems nustatyti kraujo morfologiniai pakitimai, reikšmingai rečiau nei kartą per savaitę vartojo arba visai nevartojo jautienos (atitinkamai 50,0 proc. bei 33,4 proc., p < 0,05). Taip pat retai stu-dentai, kuriems nustatyti kraujo morfologiniai pakitimai, rečiau nei kartą per savaitę vartojo arba visai nevartojo kepenėlių, kiaušinių bei kalakutienos.

Kaip matome iš 3 lentelėje pateiktų I ir II kurso studentų daržovių vartojimo ir kraujo morfologinių pa-kitimų sąsajų rezultatų, apie pusė studentų, kuriems nu-statyti kraujo morfologiniai pakitimai, dažniau nei kartą per savaitę, bet ne kasdien vartojo pomidorus, burokėlius ir žalias salotas. Kasdien pomidorus, burokėlius ir žalias salotas vartojo tik apie dešimtadalis respondentų, ku-riems nustatyti kraujo morfologiniai pakitimai. Daugiau nei trys ketvirtadaliai respondentų, kuriems nustatyti kraujo morfologiniai pakitimai, reikšmingai rečiau nei kartą per savaitę vartojo arba visai nevartojo brokolių (atitinkamai 44,1 proc. bei 40,7 proc., p < 0,05) ir so-jos(atitinkamai 0 proc. bei 91,7 proc., p < 0,05). Taip pat studentai, kuriems nustatyti kraujo morfologiniai pakitimai, rečiau nei kartą per savaitę vartojo arba visai nevartojo šparaginių pupelių ir pupelių.

Greta maisto produktų, turinčių geležies, studentų buvo klausiama apie jūros gėrybių, tokių kaip austrių, midijų, krevečių vartojimą. Atliktos analizės duomeni-mis, nustatyta, kad studentai jūros gėrybes vartojo rečiau nei kartą per savaitę arba nevartojo visai, nepriklausomai nuo kraujo morfologinių pakitimų.

REZULTATŲ APTARIMASSparti globalizacija turi didelę reikšmę maisto pramo-

nei. Šiuo metu maisto produktų gamintojai naudoja vis daugiau maisto priedų, kuria naujas receptūras, įdiegia naujas technologijas arba pradeda gaminti pigesnius produktus, atsižvelgdami į vartotojų poreikius [6, 11].

Geležis yra būtinas elementas raudonųjų kraujo kū-nelių gamybai, ji įeina į eritrocituose esančio baltymo hemoglobino sudėtį. Geležies trūkumas yra viena iš dažniausių anemijos priežasčių, ši anemijos forma daž-nesnė moterims nei vyrams. Viena iš pagrindinių mitybos problemų, aktuali tokioms didelėms grupėms kaip vaikai,

jauniems asmenims su per mažu kūno svoriu, moterims nuo brandos iki menopauzės bei nėščiosioms. Geležies trūkumo sukelta anemija gali išsivystyti kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo lyties ar amžiaus, gali eiti kaip gretutinė patologija [12].

Geležies įsisavinimą iš maisto produktų lemia gele-žies kiekis maisto produktuose, kiek geležies praranda-ma, kokios yra geležies atsargos organizme. Geležies trūkumo didėjimas yra stebimas su amžiumi iki 20 metų amžiaus. Pastaraisiais metais stebimas jaunų žmonių mažo fizinio aktyvumo ir nesubalansuotos mitybos, vangus, sėslus gyvenimo būdas, kas gali būti ne tik ge-ležies deficito, bet ir nutukimo, diabeto ir osteoporozės priežastimi [11].

Geležies trūkumą žymiai padidina tokie faktoriai kaip kontracepcija, kraujo donorystė arba nežymūs pa-tologiniai kraujo netekimai (hemorojus, ginekologiniai kraujavimai). Į didelės rizikos grupę galima įtraukti jaunus asmenis, besilaikančius dietos, ypač vegetarus [13, 14].

Vitaminas C padeda organizmui pasisavinti geležį, taip pat yra svarbus kaulų čiulpų audinio augimui bei atsinaujinimui. Vitaminas E apsaugo eritrocitus nuo per ankstyvo suirimo ir pailgina jų gyvavimo trukmę. Nors nevalgant mėsos turėtų trūkti geležies, tačiau nėra nustatytas patikimas susirgimų anemija skirtumas tarp vegetarų ir pilnos mitybos žmonių. Augaluose esantys fitatai, polifenoliai ir kitos sudėtinės dalys blokuoja ne-heminės geležies absorbciją, tačiau vitaminas C, citrinos rūgštis ir kitos organinės rūgštys sustiprina neheminės geležies pasisavinimą [15].

Geležies absorbcija iš maisto produktų priklauso nuo geležies formos tuose produktuose: heminė (trivalentė) geležis ir neheminė geležis (dvivalentė). Nepastebėta, kad faktoriai, apribojantys heminės geležies absorbciją, įtakotų neheminės geležies absorbciją, kadangi heminės ir neheminės geležies transporatvimo mechanizmai yra skirtingi (eritrocitų membranos baltymai). Kitas geležies transportavimo būdas – aktyvūs baltymai: laktoferinas (motinos piene) ir feritinas (pazmos baltymas). Paskutiniu metu laktoferinas naudojamas kaip maisto priedas ir gali padidinti geležies pasisavinimą įvairiose amžiaus gru-pėse. Feritino yra mėsoje, tačiau randama ir augaluose. Feritinas – žmogaus organizmui patogi geležies forma įsisavinimui, todėl augaluose stengiamasi didinti jo kiekį genų inžinerijos ir selekcijos būdu [16].

Daugeliu atveju heminę geležį žmogaus organizmas pasisavina lengviau nei neheminę. Bet maisto davinyje esanti mėsa sustiprina ir neheminės geležies pasisavi-nimą. Tyrimai buvo atliekami geležies deficitą turinčias

16

kiaules šeriant į pašarą pridedant geležies: neheminės geležies – geležies citrato, heminės - išdžiovintų rau-donųjų kraujo kūnelių. Rezultatai parodė, kad daugiau geležies buvo pasisavinta iš pašaro su geležies citratu – nehemine geležimi [17].

Plačiosios visuomenės informuotumo didinimas - kaip prevencinė priemonė apie geležies įsisavinimą ir jos trūkumo keliamą riziką, plačiai naudojama Europoje. Išsivysčiusiose Europos šalyse naudojami turtingi gele-žies grūdai [8, 13].

Maitinantis neracionaliai savo mitybą vertėtų papil-dyti vertingomis maisto medžiagomis, kurios gali būti gaunamos maisto papildų pavidalu. Folinės rūgšties yra įvairiose lapinėse daržovėse, špinatuose, vaisiuose, ke-penyse. Vitamino B12 daugiausia yra kepenyse, kiaušinio trynyje, vaisiuose ir daržovėse. Geležies gausu liesoje mėsoje, grūduose, lapinėse daržovėse, kruopose, špina-tuose ir kituose ankštiniuose produktuose. Subalansuotas mėsos ir daržovių vartojimas padeda organizmui geriau įsisavinti geležį [18].

Pastebėta, kad Lietuvoje miesto gyventojų, turinčių aukštesnįjį išsilavinimą, mitybos įpročiai labiau atitiko sveikos mitybos rekomendacijas [19] nei žemesnio išsi-lavinimo ir gyvenančių kaime žmonių, tačiau Lietuvos studentų mityba paprastai nėra subalansuota [20, 21]. Jauname amžiuje susiformavę netaisyklingos mitybos įpročiai vyresniame amžiuje gali būti įvairių ligų prie-žastis [22, 23].

IŠVADOS1. Atliktos tyrimo analizės duomenimis, II kurso

studentams 2 kartus reikšmingai dažniau nustatyti kraujo morfologiniai pakitimai nei I kurso studentams (atitinka-mai 22,1 proc. ir 8,9 proc., p < 0,05).

2. Nustatyta, kad studentai, kuriems buvo kraujo morfologiniai pakitimai, dažniau siejo savo nusiskundi-mus sveikata su mityba, nors daugiau nei pusė ją vertino kaip gerą arba labai gerą bei 20 proc. studentų buvo per mažo kūno svorio.

3. Studentų, kuriems nustatyti kraujo morfologiniai pakitimai, mityba yra ydinga: studentai maitinasi nere-guliariai, statistiškai reikšmingai dažniau užkandžiauja tarp valgymų bei vartoja nepakankamą kiekį daržovių. Vartoja per mažai maisto produktų, turinčių geležies bei B grupės vitaminų.

Literatūra1. Sveikata 21. Sveikata visiems XXI amžiuje. Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministerija, 2000. 2. Jankauskas J.P., Jatulienė N. Vilniaus universiteto studentų

gyvenimo kokybė. Vilniaus universiteto leidykla, 2008. 3. Proškuvienė R., Zlatkuvienė V., Černiauskienė M. Studentų

– būsimų pedagogų gyvensena ir požiūris į sveikatą. Visuomenės sveikata, 2006; 2(33): 73-77.

4. Dadelo S., Tamošauskas P., Podlužnas V. Vilniaus Gedimino technikos universiteto pirmo kurso studentų įvairių specializacijų studentų palyginamoji sveikatingumo analizė. Visuomenės sveikata, 2009; 1(44):78-86.

5. Dadelo S, Tamošauskas P. Vilniaus Gedimino technikos uni-versiteto pirmo kurso studentų sveikatos įvertinimas. Visuomenės sveikata, 2008; 2(41):63-69.

6. Kaluza J, Håkansson N, Brzozowska A, Wolk A. Diet quality and mortality: a population-based prospective study of men. Eur J Clin Nutr. 2009 Apr;63(4):451-7.

7. Bagchi K. Iron deficiency anaemia-an old enemy. East Mediterr Health J. 2004 Nov;10(6):754-60.

8. Hercberg S, Preziosi P, Galan P. Iron deficiency in Europe. Public Health Nutrition. 2001; (4) 537-545.

9. Kiudeliene R., Griniūte R., Labanauskas L. Prognostic value of reticulocyte hemoglobin content to diagnose iron deficiency in 6-24-month-old children. Medicina, 2008; 44(9):673-7.

10. Cullen K. W, Watson K, Zakeri I. Improvements in Middle School Student Dietary Intake After Implementation of the Texas Public School Nutrition Policy. Am J Public Health 2008; 98: 111 – 117.

11. Hallberg L. Perspective on nutritional iron deficiency. Annu Rev Nutr 2001; 21: 1–21.

12. Kobune M, Miyanishi K, Takada K, Kawano Y, Nagashima H, Kikuchi S, Murase K, Iyama S, Sato T, Sato Y, Takimoto R, Kato J. Establishment of a simple test for iron absorption from the gastroin-testinal tract. Int J Hematol 2011.

13. Lopez M.A., Martos F.C. Iron availability: an updated review. Int J Food Sci Nutr 2004; (55): 597–606.

14. Pasricha SR, McQuilten ZK, Keller AJ, Wood EM. Hemoglobin and iron indices in nonanemic premenopausal blood donors predict future deferral from whole blood donation. Transfusion 2011 May.

15. Craig WJ. Iron status of vegetarians. Am J Clin Nutr 1994; (59) 1233S–7S.

16. Goodhand JR, Kamperidis N, Rao A, Laskaratos F, McDermott A, Wahed M, Naik S, Croft NM, Lindsay JO, Sanderson IR, Rampton DS. Prevalence and management of anemia in children, adolescents, and adults with inflammatory bowel disease. Inflamm Bowel Dis. 2011 May.

17. Lönnerdal B. Alternative pathways for absorption of iron from foods. Pure Appl. Chem 2010, 82(2):429-436.

18. South PK, Lei X, Miller DD. Meat enhances nonheme iron absorption in pigs. Nutr Res 2000; (12):1749–1759.

19. Kriaučionienė V., Petkevičienė J., Klumbienė J. Dietary patterns and their association with sociodemographic factors in Lithuanian adult population. Medicina, 2008; 44(10):799-804.

20. Škėmienė L., Ustinavičienė R., Piešinė L., Radišauskas R. Pecu-liarities of Medical Students’ Nutrition. Medicina, 2007; 43(2):145-152.

21. Elmadfa I, Meyer A, Nowak V et al. European Nutrition and Health Report 2009. Karger: Basel, 2009.

22. Ožeraitienė V., Būtėnaitė V. The evaluation of bone mineral density based on nutritional status, age, and anthropometric parameters in elderly women. Medicina, 2006; 42(10):836-842.

23. Vaičaitienė R., Lukšienė D.K., Paunksnis A., Černiauskienė L.R., Domarkienė S., Cimbalas A. Age-related maculopathy and con-sumption of fresh vegetables and fruits in urban elderly. Medicina, 2003; 39(12):1231-1236.

17

CORRELATION OF I AND II COURSES IN STUDENTS‘ EATING HABITS AND BLOOD MORPHOLOGICAL CHANGES IN KAUNAS COLLEGE FACULTY OF HEALTH

Jolita Kirvaitienė, Vaida Batulevičienė, Irena Leščinskienė, Žaneta Mickienė, Albina VaičiulevičienėSummaryKey words: eating habits, blood morphological changes.In patients with anemia prevalence in different countries vary, but

becomes a relevant public health problem. Lithuania urban population with higher education in eating habits are more in line with nutritional recommendations compare to people of lower education and living in rural areas. The diet of Lithuanian students generally has not been balanced. Irregular eating habits formed in young age later can be the reason of various diseases. Young age formed irregular eating habits later in life may be reason of various diseases. Etiology of anemia is difficult or sometimes even unknown, but the researchers demonstrated that some other trace elements: iron, folic acid, vitamin B12, vitamin A deficiency can lead to morphological changes in the blood and

be the first step in exclusion from the onset of the disease. Objective of the study was to assess correlation of I and II courses in students‘ eating habits and blood morphological changes in Kaunas College Faculty of Health. Study carried out data analysis that second year students had significantly more morphological changes in blood than in the first year students (22.1 percent respectively. and 8.9 per cent. p <0.05). It was found that students with morphological changes in the blood often associate their health problems with nutrition and 20 percent of students had a low body weight. The diet of students, with morphological changes in the blood was unhealthy: the students eat irregularly, significantly more snacked between meals, have been used too few vegetables, too little food with iron and B vitamins.

Correspondence to: jolita.kirvaitiene@med.kmu.lt

Gauta 2011-06-01

18

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Dalia Verbylė, el. p.: daliaverbyle@gmail.com

Raktažodžiai: vertybės, prasmė, vertybinis paveldas, vertybinė išmintis, vertybių refleksija, įvaizdis, įžvalga, veiksmas, patirtis, patirties sritys, vertybių refleksijos šaltiniai.

SantraukaŽmogaus polinkis reflektuoti ir ieškoti prasmės susijęs su vertybėmis ir jų pažinimu. Vertybės ir prasmė žmogui suteikia gyvenimo tikslą, yra gydymo ir ugdymo būdas. Teoriniai tyrimai lei-džia teigti, kad vertybių refleksijos metodas yra prasmės ieškojimo pagrindas šiuolaikinėje visuo-menėje. Straipsnyje pateikiami prasmės ieškojimo proceso momentai, vedantys link vertybinės įžval-gos, pristatoma pati vertybių refleksijos struktūra ir aptariami šio metodo ypatumai.

ĮVADAS Šiandien susiduriama su asmeniniais, socialiniais,

geopolitiniais ir aplinkos pasirinkimais bei iššūkiais, tampančiais žmonių prasmės ir vertybių refleksijos pasekmėmis. Žmonių gyvenimo prasmės klausimai turi reikšmės ne tik jų pačių, bet ir ateities generacijoms ir visai planetai. Dėl pasirinkimų svarbos kiekvienas turi kreipti dėmesį į refleksijos proceso charakterį ir kokybę.

Žmonijos istorinė atmintis patvirtina, kad vertybės turi galią suteikti prasmę gyventi. Žmonės neatsiejami nuo vertybių ir jų tradicijų, kitaip sakant, nuo vertybinio paveldo. Akivaizdu, jog vertybinės, kultūrinės ir religinės tradicijos yra labai galingos.

Tačiau prasmę, pagal V. Frank [5], reikia atrasti kiekvienam ir tai yra geriausias orientyras išgyvenant įvairius įvykius ir laikotarpius. Prasmė, anot Frank [5], yra gyvenimo tikslas ir gydymo bei ugdymo būdas. Kaip teigia pats autorius, trečdalis nusižudžiusių jaunų žmo-nių JAV nematė prasmės gyventi. Lietuvos visuomenė šiuo metu taipogi išgyvena vertybinę, moralinę krizę dėl pačių įvairiausių priežasčių. Todėl nenuostabu, kad šioje visuomenėje tiek daug nelaimingų, nusivylusių žmonių, kitaip sakant, dvasiškai sergančių. Nes pagal Pasaulio sveikatos organizacijos sveikatos apibrėžimą tai yra žmogaus organizmo funkcionavimas tenkinant

fizinius, psichinius, socialinius ir dvasinius ar kūrybinius poreikius [1]. Taigi šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje ypač aktualu rūpintis visapusiška žmogaus sveikata, o ne fragmentiškai atskiriant atskiras jos sritis. Galima teigti, kad žmogaus vertybės ir yra visas sveikatos sritis jungianti grandis ir jo gerovės garantas.

Šiandien vertybės bei jų autentiškumas ir žmonių bendruomenės ištikimybė joms pasaulyje nyksta, mažė-ja. Juk žmogaus galimybė prasmingai gyventi yra susijusi su jo galimybe pastebėti, paaiškinti ir atrasti vertybių ko-kybę savo patirtyje. Žmogaus galimybė gyventi turtingą, autentišką gyvenimą priklauso nuo jo galimybės pažinti vertybes. Aišku, vertybių refleksija yra­svarbi visiems, ieškantiems prasmės savo gyvenime. Tačiau ypatingai reikalinga socialiniams darbuotojams, ugdytojams, švietėjams, psichologams, sielovadininkams, politikams, medikams, verslininkams ir kitiems, tarnaujantiems įvairiems visuomenės narių poreikiams.

Antropologų teigimu, žmonės turi polinkį ieškoti prasmės ir būtent savo gyvenimo patirtyje, kultūroje, religijoje, iš kur kyla pati vertybių refleksija. Vadinasi, refleksija yra įsišaknijusi žmogaus troškime suprasti tik-riausią, turtingiausią prasmę savo gyvenime [16].

Dažniausiai žmogus susimąsto, kai atsitinka jo gyve-nime tai, kas neatitinka kasdieniškų, įprastų naudojamų kategorijų, interpretacijų, padedančių atrasti prasmę. Anot C. Davis [4], kokia tai bebūtų patirtis, ji pakeičia žmogaus gyvenimą ir netelpa į kasdieninės interpreta-cijos rėmus; ir tai pasilieka žmogaus atminty ir kūne. Akivaizdu, kad viskas žmogaus gyvenime yra prisiminta, įkūnyta ir atrasta prasmė. Žmogus retai suvokia įvykius, jų realybę pačia giliausia prasme. Štai todėl reikalinga vertybių refleksija. Jos dėka, anot D. Tracy [21], asmens gyvenimo įvykiai tampa parabolėmis, tai yra universa-liomis tiesomis - vertybėmis, tampančiomis turtingu įžvalgos šaltiniu ir kvietimu keistis.

Daugelis šių laikų vertybių tyrėjų ir ugdytojų prasmę gyvenime atrasti siūlo naudojant vertybių refleksiją. Tai-gi, kas yra ta vertybių refleksija? Vertybių refleksija yra metodas, pratyba, dialogas, aiškinantis žmogaus patirtį ryšyje su vertybėmis [13]. Tai padeda pažinti vertybes kaip pagrindinį šaltinį, ieškant ir atrandant prasmę savo

VERTYBIŲ­REFLEKSIJA­KAIP­PRASMINGO­GYVENIMO­PAIEŠKOS­METODAS­ŠIUOLAIKINĖJE­VISUOMENĖJE

DALIA VERBYLĖKauno kolegijos Sveikatos priežiūros fakultetas, Socialinio darbo katedra

VISUOMENĖS SVEIKATA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI

2011, Volume 21, Number 5, p. 18-25

19

gyvenime. Kaip teigia autorius, žmogaus gyvenimas ir vertybės yra intymiai susiję. Jei žmogus garbingai pažvelgia į savo gyvenimą, tai jį veda prie vertybių ir atvirkščiai, jei jis atvirai gilinasi į vertybes, tai veda į asmens gyvenimą. Taigi šis metodas yra labai svarbus žmonėms ypatingai šiandien išmokti atrasti vertybinio paveldo išmintį, palaikančią ir puoselėjančią žmonių ir visuomenės bei planetos gyvenimą.

Refleksija, anot J. Shea [19], yra žmogaus įprastų gyvenimo procesų interpretavimo veiksmas, giliau pažvelgiant į savo patirtį ir interpretacijos rėmus. Visa tai reikalauja drąsos, nes padaro žmogų pažeidžiamą dvejopai: pirma, jis patiria incidentą dar kartą. Įvykis tampa dabartimi, prisimenant ir pasakojant tai. Antra, žmogus taip atveria savo interpretavimo rėmus peržiū-rai, patikrai, kad patys brangiausi įsitikinimai, lūkesčiai, rūpesčiai, neaiškumai, prieštaravimai ir patys būdai, kaip įprasminti gyvenimą, gali būti kvestionuojami. Tokiame dėmesingame savo patirties peržvelgimo procese gali įvykti išorinių ir vidinių pokyčių. Tokia yra vertybių veikimo galia. Taigi, pagal J. Shea, vertybių refleksija yra procesas, ieškantis prasmės, remiantis vertybiniu paveldu kaip pirminiu išminties ir mokymosi šaltiniu. Toks prasmės ieškojimo būdas yra stebinančiai įkūni-jantis vertybių veikimą žmogaus gyvenime, savęs, kitų ir pasaulio pažinimą bei rodantis asmens patirties kokybę. Vadinasi, autentiškas gyvenimas įsišaknija vertybėse ir yra kaip prasmės ieškojimo pasaulyje rezultatas.

Šių dienų švietėjai T. Groome [13], P. Killen, J. De Beer [16], R. Kinast [17], P. Jarvis [15], taikantys šį metodą savo praktikoje, teigia, kad garbingas pokalbis su vertybėmis ir jų tradicijomis yra įmanomas, bet nėra lengvas. Tokiam sudėtingam dialoge gimsta naujos įžval-gos, išlaisvinančios, kartais šokiruojančios, teikiančios gyvenimą tiek asmenims, tiek pačiam vertybių paveldui.

Amerikiečių švietėjai P. Killen, J. De Beer [16], tyri-nėję minėtą prasmės ieškojimo procesą, išskyrė keletą aspektų ir pavadino juos bendrais reflektyvaus proceso momentais įžvalgai pasiekti. Jų teigimu, žmogus gali pažinti procesą, padedantį įžvelgti išmintį savo kas-dienybėje ir matyti tą procesą kaip vertybių refleksijos pagrindą. Tada įžvelgtą išmintį galima sąmoningai taikyti savo gyvenime.

Šio­straipsnio­tikslas - pateikti vertybių refleksiją kaip prasmingo gyvenimo paieškos metodą šiuolaikinėje visuomenėje.

TYRIMO OBJEKTAS IR METODAITyrimo objektas - vertybių refleksijos proceso tobu-

linimo galimybės. Tyrimo metodai: mokslinių šaltinių

analizė, lyginimas, sisteminimas ir vertinimas. Konkretūs uždaviniai: 1. Apibūdinti vertybinės įžval-

gos pasiekimo momentus kaip prasmės ieškojimo pro-cesą. 2. Įvertinti vertybių refleksijos metodo ypatumus.

Straipsnyje apibūdinami prasmės ieškojimo proceso svarbiausi momentai ir pateikiama vertybių refleksijos struktūra, analizuojami svarbiausi refleksijos, ją daran-čios vertybine, ypatumai, apibūdinami vertybių reflek-sijos įvairiapusiški šaltiniai ir asmens pozicijų svarba vertybių refleksijai. Ugdytojai, socialiniai darbuotojai, medikai, psichologai, politikai, verslininkai, kultūrolo-gai, sielovadininkai ir kt., kuriantys įvairias programas, projektus ir metodikas bei modelius, galės pasinaudoti šiuo metodu, padedančiu reflektuoti asmenines ir ben-druomenės vertybes, ieškant tikrų, kokybiškų ir vertų įžvalgų.

Vertybiø­refleksija­kaip­prasmės­ieškojimo­procesas.­Vertybiø­refleksijos­paieškos.­Kadangi žmogui būdinga ieškoti prasmės, jos ieškoma savo patirtyje, kūryboje, išgyvenimuose, mąstysenoje, kančioje, džiaugsme bei integruojant įvairius gyvenimo aspektus į visumą, na ir tiesiog savo fiziniam išlikimui. Taigi reflektuojant įvykius įsitraukiama į prasmės ieškojimo procesą. Kaip teigia daugelis šiuolaikinių mąstytojų ir švietėjų, prasmės su-radimo procesas turi savo struktūrą.

Dauguma autorių vienareikšmiškai vertina jausmus kaip pagrindą prasmės ieškojimo procese. R. May [18] prasmės ieškojimo procese išskiria jausmą ir veiksmą. Jis pabrėžia, kad jausmas žmogų įpareigoja, pririša prie objekto ir užtikrina veiksmą. Tačiau autorius ypatingai at-kreipia dėmesį į veiksmą, kaip noro, valios ir sprendimo būtinumą bei sąveiką. Taigi šis veiksmo mechanizmas yra svarbus įžvalgos įkūnijimui kaip vertybių refleksijos proceso praktinis aspektas.

Jausmų, kaip gyvenimo tikroviškumo esmę, pabrė-žia G. Colombero [2]. Todėl jausmų įvairovė padeda nustatyti žmogaus gyvenimo vertę ir skatina labiau su-simąstyti apie vertybes ir iš jų kylančius veiksmų tikslus. Žmogaus patirtį lydintys jausmai, pagal minėtą autorių, perduoda neišsakytus, nepažintus klausimus, vertybes, išmintį ir yra raktas jų konceptualizacijai. D. Goleman [12], tyrinėdamas emocinį intelektą, konstatavo, jog mokytis jausti ir ugdyti jausmus yra viena iš sunkiausių ir žmogaus laimę laiduojančių disciplinų jo gyvenime.

Taipogi L. Giussani [11] nuomone, jausmas - pamati-nis dvasinis veiksnys, kuriame slypi tikroji racionalumo esmė ir žmoniškosios sąmonės šaknys. Jo teigimu, surasti kelią į tikrovės prasmę galima išgyvenant tikrovę be jokių išlygų, tai yra nieko neatsisakant ir nieko nepamirštant. Taigi stiprūs asmens išgyvenimai, susiduriant su tikrove,

20

kreipia jį išlaikyti autentiškumą ir ieškoti savo išgyvenimų prasmingumo.

Ypatingą reikšmę jausmams suteikia W. Dielthey [10], įvardindamas juos kaip žmogaus dvasinės struktū-ros centrą. Taigi reflektuojant ar ugdant vertybes, labai svarbu įgyti vertybinį jausmą, atitinkantį vidinį pritarimą, vertinantį, kas išties yra vertinga ir kas turi mažesnę vertę. Aukščiausia vertybė, pagal N. Hartmann, yra ta, kurios realizavimas yra susijęs su didžiausiu pasitenkinimu [14]. Taigi, minėti autoriai prasmės ieškojimo procese jausmus laiko esminiais komponentais, perteikiančiais realybę.

Kiti autoriai pabrėžia įvaizdžių svarbą prasmės ieškojimo procese. Įvaizdžiai, anot psichologų, jau simbolizuoja žmogaus klausimus, vertybes, iškeldami juos į aukštesnį lygmenį nei kūno pojūčiai. Leidžiant savo jausmams įkūnyti klausimus, pereinančius į įvaiz-džio lygį, galima pradėti įvaizdžius analizuoti ir iš jų mokytis.

Pagal M. Gerhard, A. Russell [9], įvaizdžiai žmogui padeda pastebėti žodžių prasmės kontekstų elementus, tai yra fiksuoti, dėstyti, nustatyti savo patirtį ryšyje su tuo, kas jau žinoma ir išsiaiškinti tai, kas apie tai dar nežinoma. Taigi įvaizdis siūlo būdą žmogaus patirčiai integruotis į pasaulio prasmę ir žmogaus prasmės pa-sauliui išsiplėsti naujomis pasaulio patirtimis.

Visgi įvaizdžiai mažiau apibrėžti ir ne tokie tikslūs kaip kalba, žodžiai, jie yra daugiau visuminiai, labiau susieti su žmogaus jausmais ir mažiau racionalizuoti. Galima teigti, jog įvaizdžiai yra protingi, sumanūs, bet ne intelektualizuoti. Šios įvaizdžių kokybės yra esminės, atrandant žmogaus patirties prasmę refleksijos būdu. Kadangi įvaizdžiai nėra galutinai apibrėžti, neišsirutu-lioję, jie suteikia galimybes atsiskleisti daugybei patirties prasmės aspektų. Įvaizdžiai suteikia galimybę žmogui švelniai, bet aktyviai dalyvauti savo patirties prasmės atradimo procese.

Kaip teigia D. Tracy [21], įvaizdis, užfiksavęs išgyven-tus žmogaus jausmus įvykyje, yra antro lygmens meta-fora arba simbolis. Tuo tarpu kūno pojūčiai, palydintys tuos jausmus, sudaro pirmą lygmenį. Kaip metafora ar simbolis, įvaizdis kartu yra ir konkretu, liečiant, kalbant apie tam tikrą įvykį, ir universalu, sujungiant tą įvykį su žmogaus patirtimi giliausiame lygmenyje. Kuo labiau įvaizdis užfiksuoja tam tikrą patirtį, tuo labiau tai skatina rezonansą su kitų žmonių patirtimi. Tokiu būdu įvaizdis ar metafora gali perteikti, išreikšti visų bendrą energiją, bet kartu ir tikrą giluminę žmogišką patirtį.

Anot P. Killen, J. De Beer [16], įvaizdis pasitarnauja kaip tarpininkas tarp išgyventų jausmų ir prasmės. Taigi

jausmo, įvaizdžio derinys yra realiausias, patikimiausias ir svarbiausias momentas prasmės ieškojimo procese ir visuminėje struktūruotoje refleksijoje.

Jei vertybių refleksija vyksta tik spontaniškam ly-gmeny, prarandama tai, ką vertybinis paveldas suteikia asmens gyvenimo praturtinimui ir įprasminimui. Kaip atsakingi ir tobulėjantys asmenys visi yra skatinami disciplinuotai, metodiškai, sistemingai įtraukti vertybinį paveldą į savo patirties refleksiją, o tai reikalauja sąmo-ningumo. Disciplinuota refleksija gali pagilinti žmogaus dvasinio paveldo supratimą ir jo kaip asmens konkretų pašaukimą. Perėjimas nuo spontaniškos vertybių reflek-sijos į daugiau apgalvotas, sąmoningas ir disciplinuotas formas palaiko, stiprina asmens ir bendruomenės vys-tymąsi, dvasinę brandą.

Pavieniai asmenys ir grupės, naudodami vertybių refleksiją, pasiekia stebinančių rezultatų. Vertybių ref-leksijos tyrinėtojai P. Killen ir J. De Beer [16] refleksijos procese, siekiant prasmės, vertybinės įžvalgos, išskiria penkis pagrindinius momentus: tai patirtis, jausmai, įvaizdis, įžvalga ir veiksmas (schematiškai: P » J » Įv. » Įž. » V). Juos reikia suprasti kaip sujungtą spiralę: veiksmas, vedantis į naują žmogaus gyvenimo patirtį. Taigi šis prasmės ieškojimo procesas yra toks: - įsigilinus į savo patirtį, susiduriama su jausmais; - atkreipiant dėmesį į tuos jausmus, iškyla įvaizdžiai; - aiškinantis iškilusius įvaizdžius, gali kilti įžvalgos; - esant pasirengus ir to siekiant, įžvalgos veda į veiks-mus.

Šiame prasmės ieškojimo procese atkreipiamas dė-mesys į jausmo ir įvaizdžio derinį, kuris užfiksuoja pa-grindinę emocinę įtampą, įgaunančią konkrečią išraišką ir galinčią suteikti vertybinę įžvalgą.

Minėti momentai link įžvalgos pateikia supratimą apie žmonių reflektyvumą kasdienybėje. Šių momentų atpažinimas asmens gyvenime gali sustiprinti ir paaiš-kinti jo refleksijos įprotį. Toks judėjimas link prasmės leidžia suprasti, kaip kartais savo gyvenime pasiekiama ypatingo supratimo, leidžiančio laisviau pasirinkti savo veiksmus, sustiprinančio ar apibrėžiančio išgyvenimus ryšyje su vertybėmis, gyvenimo realybe, savimi, kitais ir pasauliu.

Apibendrinant galima teigti, kad vertybių refleksijos procesas, pagal daugumą autorių, atitinka įprastinį žmo-gaus apmąstymo procesą, kuriame svarbiausias dėmesys skiriamas jausmams ir įvaizdžiams, taipogi įžvalgoms ir jų taikymui - veiksmui.

Vertybiø­ refleksijos­metodo­ ypatumai.­ Vertybiø­refleksijos­ struktūra.­ Įžvalgos siekiančiame procese išryškėja trys esminiai pokyčiai, laisvai jungiantys as-

21

meninio gyvenimo apmąstymus su vertybiniu paveldu. 1. Pristatant vertybių refleksijos šaltinių žinias, kaip būdą suvaldyti patirties srautą refleksijoje, išplečiama savos patirties koncepcija. 2. Pasirenkamas konkretus įvykis iš kurio nors vieno vertybių refleksijos šaltinio. 3. Ieškoma būdų, kaip galima įjungti savo vertybinį paveldą į ref-leksiją, laisvai kuriant sąsajas tarp įvairių patirties sričių bei asmeninės ir bendros žmonijos patirties. Sąsaja, kaip teigia P.Killen, J. De Beer, iš vertybinio paveldo į reflek-siją įtraukia informaciją, panaudojant iš vertybinių temų kylančius klausimus, siekiant išsiaiškinti visų refleksijos šaltinių teikiamą informaciją.

Minėtieji trys esminiai vertybių refleksijos proceso link įžvalgos pokyčiai sudaro vertybių refleksijos struk-tūros pagrindą. Taigi vertybių refleksijos struktūrą galima apibendrinti taip:

1. Dėmesio sutelkimas į kažkurį patirties aspektą.2. Temos esmės identifikavimas, apibūdinant tą pa-

tirtį.3. Temos esmės aiškinimasis ryšyje su vertybiniu pa-

veldu (šaltiniai kaip atskirų patirčių sritys).4. Naujų tiesų ir prasmių identifikavimas.Taigi ši struktūra išplaukia iš vertybių refleksijos

pagrindinių momentų, kurių ryšys pavaizduotas 1 len-telėje.

Kaip matyti iš lentelės, visą vertybių refleksijos proce-są sudaro keturios dalys, kurios yra įsišakniję momentuo-se link įžvalgos ir sukuria sąmoningą sąsają tarp įvairių patirties šaltinių, apimant asmeninę ir bendruomeninę vertybinę patirtį. Taigi, schema vertybių refleksijos pro-cesui suteikia aiškumo, tikslumo ir konkretumo.

Struktūruotą vertybių refleksijos procesą galima išmokti ir reguliariai taikyti kaip vertybių refleksijos metodą, pateikiantį gaires reflektuoti. Taipogi jos gali padėti surasti savo reflektavimo būdą, gali būti panau-dotos kuriant įvairiausius refleksijos metodus, modelius bei pavyzdžius.

Vertybių refleksijos metodas nurodo elementus, ref-leksijos procesą aiškiai ir atvirai padarančius vertybiniu. 1. Naudojami klausimai, nukreipiantys dėmesį į savo

išgyventos istorijos dalį iš pasakojimo kaip veiksmo šaltinio, sutelkto į vertybinę temą. 2. Klausimai, skirti nustatyti pasakojimo svarbiausią jausmą ar įvaizdį, pa-daro refleksiją vertybine, nes jie remiasi vertybinėmis temomis. 3. Refleksijos procesas kuria aiškią, tikslią sąsają tarp asmeninės patirties ir vertybinio paveldo. Šioje sąsajoje reikėtų išskirti du svarbius aspektus. Pirma, leidžiama pagrindiniam jausmui ar įvaizdžiui susieti save su vertybiniu paveldu, permąstyti jo šaltinius ir išsirinkti klausimą, žinią, pranešimą tolimesniam aiškinimuisi ar analizei. Antra, naudojami iš vertybinių temų kylantys tie patys klausimai vertybinio šaltinio informacijai ir iš asmens pasakojimo kilusiam pagrindiniam jausmui ar įvaizdžiui aiškintis.

Apibendrinant vertybių refleksijos struktūrą galima teigti, kad refleksijos procese išryškinti esminiai momen-tai, suteikiantys aiškų ir konkretų pagrindą vertybinėms įžvalgoms gauti, kurti, perduoti; taipogi gali pasitarnauti kaip gairės kuriant alternatyvias vertybių refleksijos struktūras bei modelius. Visgi, greta struktūros, vertybių refleksijos procese svarbų vaidmenį atlieka žmogaus pozicijos.

Þmogaus­ pozicijos­ vertybiø­ refleksijoje.­Pozicija, kaip teigia G. Gadamer [7], kuria asmuo pasikliauja refleksijos metu, ženkliai turi reikšmės jo įžvalgų koky-bei ir pasitikėjimui jomis kaip rezultatu bei asmeninio gyvenimo su vertybiniu paveldu sąsajoms. Anot minėto autoriaus, žmonės niekada nėra laisvi nuo išankstinių savo interpretacijų, nes jų naujos prasmės atsiskleidžia išankstiniame savo nuostatų rėme ir visa tai apsunkina prasmės ieškojimo procesą. Taipogi vertybių refleksijos tyrėjas R. Kinast [17] pabrėžia, kad tikrumo ir savęs užtikrintumo pozicijos užblokuoja refleksiją ir veda į banalias įžvalgas bei menkina supratimą. Tuo tarpu iš-siaiškinimo pozicija skatina visapusiškai išsiskleidusią refleksiją ir veda į stebinančias, nelauktas įžvalgas ir transformuojantį supratimą.

Tikrumo pozicija besiremiantieji mano esą jau žinan-tys arba lengvai galintys sužinoti žmonijos išgyventos patirties reikšmę; jie mano suprantą žmonijos išminties paveldą. Remiantis tokiu požiūriu refleksija užfiksuoja žmonių įvykius, mintis, jausmus, klausimus ir greitai juos pritaiko į savo iš anksto susikurtus prasmės inter-pretavimo rėmus.

Refleksijos, besiremiančios tikrumo pozicija, proble-ma yra ta, kad ji nesuteikia galimybės naujoms prasmėms ir netikėtumams. Tikrumu besiremianti refleksija papras-čiausiai sustiprina emocinius, politinius, ekonominius ir kt. nusistovėjusius realybės aspektus. Tokia vertybių refleksija palieka asmenį savo skausme, beprasmybėje,

1 lentelė. Vertybių refleksijos struktūra pagal P. Killen, J. De Beer [16].

22

be gyvybiškų sąsajų su vertybine išmintimi. Savęs užti-krinimo pozicija taip pat žlugdo procesą link įžvalgos. Savęs užtikrinimas leidžia asmeniui solidžiai pasiremti savo išmąstytomis ir jaučiamomis perspektyvomis bei esama patirtimi. Tačiau, pažvelgęs į žmonijos išminties paveldą, asmuo gali sustiprinti savo mintis, nusistatymus, įsitikinimus, emocinius išgyvenimus bei elgesį.

Savęs užtikrinimo pozicija besiremiantieji mano su-prantą savo išgyventos patirties reikšmę. Šiame požiūryje asmuo apima visos žmonijos vertybinį paveldą - litera-tūrinius, kultūrinius ir religinius tekstus, egzistencines temas, perimtas tradicijas - ir greitai jas pritaiko į savo iš anksto susikurtus interpretavimo rėmus. Tokioje refleksi-joje nėra vietos naujumui; problematiška yra tai, kad ji nesuteikia naujų prasmių, netikėtumų ir galimybių.

Norint iš vertybinio paveldo gauti įgalinančias ir transformuojančias įžvalgas, reikia įtraukti vertybinę išmintį į refleksiją, remiantis išsiaiškinimo pozicija. Šis požiūris užtikrina, kad kartu siekti vertybinio paveldo ir savos patirties kažkokio supratimo yra viso gyvenimo prasmės ieškojimo procesas. Tai sudėtingas uždavinys ir gyvenimo menas, kaip teigia E. Fromm [6]. Išsiaiškinimo pozicija suteikia galimybę iš naujo patirti visus reflek-tuojamos situacijos aspektus. Taip atliekant refleksiją asmuo atsiveria savo interpretavimo rėmų plėtimo ir noro keistis galimybei [7]. Tokiu atveju pasitikima ir remiamasi vertybiniu paveldu kaip pirminiu išminties šaltiniu. Tai vyksta tikintis, kad minėta išmintis prabils ir į asmens patirtį ne kaip abstrakčių bendrų tiesų pritai-kymas, bet kaip išlaisvinantis žodis, adresuotas tiesiogiai kiekvienam asmeniškai.

Tikra vertybių refleksija prasideda siekiant išsiaiškinti asmeninę patirties prasmę, o tai - galimybė įjungti savo kultūrinio, tradicinio, religinio, paveldo išmintį į refleksi-jos procesą taip, kad ji suteiktų naujas prasmes. Vertybių refleksijos apibrėžtis įgyja išsiaiškinamąjį pobūdį: tokia refleksija - žmogaus patirties išsiaiškinimo disciplina ir pokalbio su vertybinio paveldo išmintimi patirtis. Minėtas pokalbis yra tikras dialogas, siekiantis išgirsti savo paties ir vertybinio paveldo įsitikinimus, veiks-mus ir perspektyvas. Toks dialogas gerbia abiejų pusių integralumą. Vertybių refleksija, be to, gali patvirtinti, prieštarauti, iššaukti, išsiaiškinti, išplėsti asmens patirties ir vertybinio paveldo supratimą. Viso to rezultatas - nauja tiesa ir prasmė gyvenimui.

Savo gyvenimuose žmonės juda tarp tikrumo, savęs užtikrintumo ir išsiaiškinimo pozicijų. Pačia tikrąja savo prasme išsiaiškinimas, anot R. Kinast [17] - dovana, pasitikėjimas, jog vertybinio paveldo išmintis yra su žmogumi ir dėl jo. Jei žmogus pasikliauja išsiaiškinimo

pozicija, jo vertybinis jausmas stiprėja, ugdosi, kaip teigia N. Hartmann [14]. Refleksijos disciplinos dalis - pastebėti požiūrį, kuriuo pasikliaujama refleksijos metu. Vertybių refleksijos disciplina kviečia žmogų pažinti, kaip jo požiūriai veikia asmeninę patirtį ir pačią refleksi-ją. Neteisiantis pasirinktas žmogaus požiūrio pažinimas suteikia geresnį būdą vertybėms ir žmonijos išminčiai judinti asmenį vertybių refleksijoje link išsiaiškinimo, prasmės negu teisiant už tikrumo ir savęs užtikrintumo pozicijas.

Apibendrinant galima teigti, kad žmogaus pozicijos vertybių refleksijos procese atlieka svarbų vaidmenį įžvalgų kokybei, taipogi refleksijos šaltinių pasirinkimui ir jų analizei.

Vertybiø­refleksijos­šaltiniai­-­žmogaus­patirties­sri-tys.­Filosofas ir švietėjas J. Dewey [3] priskiria patirčiai du svarbius aspektus, tai tęstinumą ir sąveiką, kurie pa-sižymi eksperimentiškumu, vedančiu į tikslą, vystymąsi. Jo teigimu, vystymasis savo prigimtimi reikalauja įpra-sminimo. Anot J. Dewey, tik reflektuota patirtis veda į prasmę. Tuo pačiu jis akcentuoja, kad patirtis visada turi vidinę ir išorinę dimensijas, ir visada yra daugiau negu žmogus ją gali suvokti bet kuriuo momentu.

Anot J. Shea [19], patirtis apima įvykius, kuriuose žmogus yra aktyvus ir pasyvus dalyvis. Visi įvykiai su-kuria sąveikas, reikalaujančias bendravimo su savimi ir aplinkiniu pasauliu. Patirtis yra tos sąveikos srautas tarp asmens ir kitų žmonių, vietų, įvykių, materialinių aplinkybių ir kultūrinių faktorių, kurie sudaro asmens identitetą, kontekstą ir pasaulį. Patirtis yra masyvi, ne-aprėpiama ir nugalinti kaip upės srovė. Nediferencijuota patirtis yra per sudėtinga pilnai suvokti ją kaip visumą vienu metu. Taigi reflektuoti reikia žmogiškai valdomus savo patirties epizodus. Kad patirtį būtų įmanoma ref-lektuoti, vertybių refleksijos tyrėjai sulėtina jos srautą ir išskiria atskiras jos sritis, vadinamas šaltiniais.

Vadinasi, vertybių refleksijos šaltiniai plačiąja prasme yra žmogaus ir žmonijos patirtis. Siaurąja prasme, pagal vertybių refleksijos tyrėjus T. Groome [13], P. Killen, J. De Beer [16], R. Kinast [17], išskiriama keletas svarbių žmogaus patirties sričių, vadinamų šaltinių, kuriais reikėtų naudotis vertybių refleksijoje:­1) veiksmas kaip išgyventas pasakojimas; 2) kultūra; 3) religinė tradicija ir 4) žmogaus pozicijos.

1. Veiksmas kaip išgyventas pasakojimas. Vertybių refleksijos procese, siekiant įžvalgos, žmonės linkę pradėti refleksiją susitelkiant į vieną patirties aspektą, tai yra į savo išgyventą pasakojimą. Juk patirtis yra su-daryta iš istorijų ir įvykių, sudarančių asmens gyvenimą.Išgyventas pasakojimas apima visas žmogaus mintis,

23

jausmus, veiksmus ir su jais susietas perspektyvas, net jei tos mintys ir jausmai nėra jo pirmam pažinimo plane. Gyvenimo istorijos ar išgyventi pasakojimai žmonėms yra kaip veiksmo šaltinis refleksijai. Taigi dažniausiai vertybių refleksija ir pradedama šiuo šaltiniu, kuris yra žmogaus patirties dalis.

2. Kultūra. Kultūra daug stipriau įtakojantis patirties aspektas nei žmogus paprastai įsivaizduoja. Siaura prasme kultūra suprantama ir apibrėžiama kaip kūryba. Plačia prasme kultūra, pagal kultūros tyrinėtoją K. Tanner [20], tai toks gausus, žymus ir dominuojantis šaltinis, kurį lengviausia suvokti kaip turintį tris skirtingas, bet neatsiejamas dalis.­

Pirma kultūros dalis - visokiariopa žmonijos kūryba, apimanti simbolius, papročius, šventes, požiūrius, verty-bes, mokslus, žmonių darbo rezultatus ir jų filosofijas.

Antra kultūros dalis apima sąveikas, bendravimo būdus, struktūras, pavyzdžius, suformuojančius eko-nomines sąveikas, politinę sistemą, įstatymus, šeimą; būdus, kuriais žmonės veikia visuomenėje, atlikdami tam tikrus vaidmenis, būdami mamomis, tėvais, artimai-siais, draugais, bendradarbiais, vadovais ir kt. Ši kultūros samprata yra vadinama socialine struktūra.

Trečia kultūros dalis, į kurią tik šiais laikais pradeda-ma rimčiau kreipti dėmesį, yra fizinė aplinka.­Populiaci-jos problemos, šiukšlės, negyvos industrinės ir atominės atliekos, oro kokybė, senų girių išsaugojimas ir kt. verčia žmones vis daugiau susimąstyti apie ekologinį savo gy-venimo kontekstą, apie žemę, orą ir vandenį. Mokslinė teorija, kad žemė pati savyje yra gyvas organizmas, rei-kalauja visų geros valios žmonių daug daugiau sutelktos šios problematikos refleksijos.

3. Religinė tradicija. Religinė tradicija yra dar vienas labai svarbus žmogaus patirties aspektas. Pavyzdžiui, krikščionims tradicijos šaltinis apima autoritetingą Bibliją, doktrinos mokymus, religijos herojų istorijas, šventuosius, Bažnyčios istoriją, oficialius Bažnyčios dokumentus ir kt.

Krikščionims jų tradicija turi savyje autoritetą, ka-dangi jie tiki, kad tai gali ypatingu būdu susieti žmogų su Dievu ir visų krikščionių protėvių išmintimi. Kitų religinių tradicijų asmenims - budizmo, judaizmo, islamo ar afrikiečių, Amerikos indėnų ir kitų vietinių gentinių tradicijų - jų pačių religinis palikimas sudaro jų autoritetinį tradicinį šaltinį. Religinis pliuralizmas ir tarpreliginis dialogas leidžia semtis iš visų savo religinės patirties šaltinių.

Religinė tradicija - religinių vertybių sankaupa, gausi ir bendražmogiškųjų vertybių bei išminties. Šiandieninia-me pasaulyje vis svarbesnis darosi tarpreliginis dialogas,

reikalaujantis ne tik tolerancijos kitos religinės tradicijos vertybėms, bet ir jų kaip bendražmogiškosios išminties pažinimo bei vertinimo.

4. Žmogaus pozicijos. Be veiksmo (išgyvento pa-sakojimo), religinės tradicijos (religinės išminties, kurią žmonės priima kaip autoritetinę) ir kultūros (idėjos, socialinės struktūros, ekologinė aplinka), kiekvienas as-muo puoselėja asmenines pozicijas, sudarančias ketvirtą patirties sritį - šaltinį. Pozicijos - tai žmonių požiūriai, nuomonės, įsitikinimai, kurių kiekvienas laikosi ir juos gina. Pozicijų teiginiai dažnai apima žmonių vaidmenų ir vertybių supratimą, susietą su visuomene, politika, religija ir ekonomika.

Interpretuodamas savo gyvenimo įvykius ar kažką iš savo kultūros ar religinės tradicijos, asmuo aiškiai išreiš-kia savo pozicijas [21]. Taigi pozicijos yra žmonių sukurti prasminiai teiginiai, interpretuojantys jų gyvenimą.

Kaip teigia D. Tracy, kuo žmonės sąžiningesni ir tiks-

1 pav. Vertybių refleksijos šaltinių kaip atskirų patirties sričių bendras vaizdas pagal P. Killen, J. De Beer [16].

24

lingai reflektyvūs, tuo labiau jie suvokia veikiančių savo patirtyse pozicijų vaidmenis [21]. T. Groome [13] teigi-mu, mokymasis atskirti ir priimti savo pozicijas sudaro svarbią žmogaus dvasinio augimo dalį, nes jos gali arba sulaikyti nuo vertybių, prasmės ieškojimo savo gyvenime, arba atverti vertybinį pasaulį dar akivaizdžiau ir aiškiau.

Taigi, kad galėtų reflektuoti, žmogus turi valdyti atski-ras patirties sritis. 1-ame paveiksle pateikiamas vizualinis patirties pristatymas ir vertybių refleksijos šaltiniai pagal P. Killen, J. De Beer.

Paveiksle patirtis yra pavaizduota kaip upė, sudaryta iš sąveikos, ryšių tarp individo ir žmonių, vietų, įvykių ir kitų gyvenimo faktorių. Upėje yra į rutulį telpanti prizmė, kurios kiekvienas kampas simbolizuoja atskirą vertybių refleksijos šaltinį kaip atskirą patirties sritį. Prizmė pri-stato dinamišką ryšį tarp patirties sričių - šaltinių. Taigi bet kokio įvykio prasmė atsiskleidžia tik tuomet, kai asmuo rūpinasi, domisi šiais šaltiniais ir jų bręstančiais ryšiais. Prizmė rutulyje primena, jog vertybių refleksijai žmogus privalo sustabdyti patirties srautą ir susitelkti į konkretų įvykį ar situaciją. Rutulys pristato patirties upę, akimirksniu sustingusią laike.

Reflektuodamas žmogus pritaiko struktūrą, galvo-damas apie įvykį ar situaciją naudojamų patirties sričių ar refleksijos šaltinių terminais, posakiais, kalba. Toks procesas, pagal P.Killen, J. De Beer [16], leidžia asmeniui pradėti atrasti tam tikro įvykio pilnesnę, gilesnę, tikresnę reikšmę, ypatingai jo prasmę žmonijos vertybinio pavel-do šviesoje. Vadinasi, vertybių refleksija padeda sulėtinti savo įprastą prasmės kūrimo procesą tam, kad būtų ga-lima iš arčiau pažvelgti į situaciją ir suprasti, kaip iš jos kuriama prasmė. Reiškia, vertybių refleksijos šaltiniai yra žmogaus patirties konstruktai, panaudojami refleksijai, kitaip tariant, savo patirties įprasminimui atsižvelgiama į kitų žmonių prasmės paieškas ir išmintį.

Apibendrinant reikia pabrėžti, kad vertybių refleksi-joje reikėtų naudotis bent dviem šaltiniais, o visų minėtų šaltinių įjungimas veda į visapusišką, holistinę refleksiją. Refleksija, jungianti asmeninę ir bendruomeninę (šaltinių) vertybinę patirtis reikalauja įvairių patirties sričių valdymo.

IŠVADOS1. Prasmės ieškojimo procesas - tai atsakas į žmo-

gaus veržlumą atrasti vertingą ir tikrą gyvenimo pras-mę. Prasmės troškimas motyvuoja reflektuoti. Žmogui reikia suprasti, kas jam atsitinka, apgaubti savo egzis-tenciją interpretacija, reflektuojančia savo gyvenimo integralumą, darnumą, ryšį ir reikšmingumą, o tai sudaro asmens, visuomenės dvasinės gerovės esmę.

2. Laisva ir sąmoninga vertybių refleksija sukuria

įprastą prasmei atrasti procesą, apibūdinamą kaip mo-mentus link įžvalgos, kuriuos sudaro patirtis, jausmai, įvaizdis, įžvalga ir veiksmas. Šie momentai pateikia pagrindą, iš kurio kyla vertybių refleksijos struktūra, leidžianti suprasti vertybinės prasmės kūrimo būdą.

3. Vertybių refleksija – tai metodas ar tiesiog prie-monė, disciplinuotas prasmės ieškojimo būdas visiems. Struktūruotas prasmės kūrimo procesas gali padėti žmo-nėms surasti savo prasmės ieškojimo būdus. Taipogi tokia struktūra pateikia gaires įsitraukti į vertybių refleksijos vystymosi procesus asmeninėje ar grupės aplinkoje.

4. Vertybių refleksija reikalauja išjudėti iš priešta-ringų tikrumo, savęs užtikrintumo pozicijų tam, kad priimtume išsiaiškinimo poziciją, norą pasitikėti, kad universalios vertybės egzistuoja žmogaus patirtyje ir kad tiek asmeninė, tiek žmonijos vertybinė išmintis gali suteikti kažką vertingo, prasmingo ir tikro, tai yra turėti reikšmės refleksijos gaunamų įžvalgų kokybei.

5. Prasmės ieškojimo procesui būdingas laisvas pa-tirties skirstymas į atskiras jos sritis - vertybių refleksijos šaltinius - tokius kaip: veiksmas kaip išgyventas pasako-jimas, kultūra, religinė tradicija ir žmogaus pozicijos; taipogi laisvas vertybinio paveldo bei kitų žmogaus patirties šaltinių naudojimas ir susiejimas.

6. Vertybių refleksija žmones suveda į akistatą su universaliomis vertybėmis ir prasme pačiame giliausiame lygmenyje. Toks susidūrimas leidžia vertybėms žmones transformuoti ir tuo pačiu padaro juos vertybių paveldo kūrėjais. Priešingu atveju, vertybės tampa tam tikromis sustabarėjusiomis normomis, neturinčiomis ryšio su rea-liu gyvenimu ir sunkiai skinasi kelią jaunoje kartoje.

7. Sujungus asmeninę patirtį su vertybiniu paveldu, refleksija kreipiama vertybine linkme. Tokia praktika žmones paskatina tiek individualiai, tiek bendruomeniš-kai siekti pažinimo, jautrinti sąžinę ir kritinės perspek-tyvos jautrumą ryšyje su savimi, šeima, bendruomene ir pačiomis vertybėmis.

8. Nors vertybių refleksija yra universalus ir disci-plinuotas būdas visiems ieškantiems prasmės, vis dėlto pasaulio dvasinei gerovei ypač reikia vertybes reflektuo-jančių žmonių politikoje, ugdyme, socialiniame darbe, kultūroje, medicinoje, versle ir visose kitose gyvenimo sferose.

Literatūra1. Ashley B., O‘Rourke K. Healthcare Ethics. St. Louis, MO, USA,

1989.2.Colombero G. Vidinio išgijimo kelias. Vilnius: Katalikų pa-

saulis, 2001.3.Dewey J. Experience and Education. New York: Touchstone,

1997.

25

4.Davis C. Body as Spirit; The Nature of Religious Feeling. London: Hodder and Stoughton, 1976.

5.Frank V. Žmogus prasmės akivaizdoje. Katalikų pasaulio lei-diniai, 2010.

6.Fromm E. Žmogus sau. Kaunas: Verba vera, 2008.7.Gadamer G. Truth and Method. New York: Crossroad, 1982.8.Gadamer G. Istorija, menas, kalba. Vilnius: Baltos lankos,

1999.9.Gerhart M., Russell A. Metaphoric Process. Texas University

Press, 1984.10.Dilthey W. Descriptive Psychology and Historical Understan-

ding. New York: Crossroad, 1978.11.Giussani L. Religinis jausmas I d. Vilnius, 2000.12.Goleman D. Emocinis intelektas. Vilnius: Preslika, 2001.13.Groome T. Educating for Life. Texas Thomas More Press,

1998.14.Hartmann N. Filosofijos įvadas. Vilnius: pradai, 2001.15.Jarvis P. Mokymosi paradoksai. VDU švietimo studijų centras,

2001.16.Killen P., J. De Beer J. The Art of Theological Reflektion. Cros-

sroad, New York, 1999.17.Kinast R. Making Faith Sense in Everyday Life. Collegville,

Minesota: The Liturgical Press, 1999.18.May R. Meilė ir valia. Vaga, 2010.19.Shea J. The Spirit Master. Chicago: Thomas More Press,

1987.20.Tanner K. Theories of Culture. Fortress Press: Mineapolis, 1997.21.Tracy D. The Analogical Imagination. New York: Crossroad, 1981.

22.Verbylaitė D. Dvasingumas ir jo ugdymo galimybės univer-sitete. ŠU, 2006.

REFLECTION OF VALUES AS MEANINFUL SEARCH IN CONTEM-PORARY SOCIETY

Dalia VerbylėKey words: values, meaning, heritage of values, wisdom, reflection

of values, image, insight, action, experience, experiencal aspects, resources for reflection.

SummaryHuman desire to reflect ir serach for meaning are conected with

values and their knowledge. Values and meaning give purpose to humans and it is the way of educating and treatment. Theoretical re-seach allow to state that reflection of values is the basis for meaninful search in contemporary society. The five momens in the process of meaningful search which are presented in the article. The moments lead to valueable insigh. So there is a structure for search of meaning is introduced and the difficult piculiarities of the method.

Correspondence to: daliaverbyle@gmail.com

Gauta 2011-06-01

26

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Ovidijus Grincevičius, el. p.: ogrincevicius@yahoo.com

Raktažodžiai: savanoriška socialinė veikla, vaikų dienos centrai.

SantraukaSavanoriška veikla yra pripažinta ir vertinama kaip labai svarbi visuomenės veiklos dalis, atne-šanti naudą ne tik savanoriams, bet ir savanorius priimančioms organizacijoms bei visai valstybei. Pagrindinis savanoriškos socialinės veiklos tik-slas – pagalba žmogui, visapusiškai gerinant jo gyvenimo kokybę. Lietuvoje į savanorišką socia-linę veiklą daugiausia įsitraukia jaunimas, kurio prioritetinė sritis – socialinė veikla su socialinės rizikos grupės vaikais [10]. Taigi svarbu atskleisti savanoriškos socialinės veiklos galimybes vaikų dienos centruose. Straipsnio tikslas - ištirti sa-vanoriškos­ socialinės veiklos galimybes vaikų dienos centruose. Tyrimo metu nustatyta, kad du trečdaliai respondentų mano, jog savanoriškos socialinės veiklos galimybės vaikų dienos cen-truose yra didelės. Trečdalis respondentų nurodė, kad vaikų dienos centruose jie dirba su vaikais ir atlieka organizacinius darbus. Mažiau nei pusė respondentų sprendžia vaikų pedagogines, dau-giau nei trečdalis respondentų sprendžia sociali-nes ir mažiau nei trečdalis respondentų sprendžia psichologines problemas.

ĮVADASI. Jonutytė (2007), tyrusi savanorišką veiklą, pastebi,

kad Lietuvoje savanoriška veikla turi senas krikščioniškas tradicijas, kurios skatina nesavanaudišką pagalbą sau ir artimui. Nuo seno kaime bei religinėse bendruomenėse buvo įprasta pasirūpinti ne tik savo giminaičiais, bet ir kaimynais bei kitais bendruomenės nariais. Sovietiniais laikais bandyta išlaikyti savanorystės formas, tačiau buvo pažeistas esminis principas – savanoriškumas. Jis buvo pakeistas visuomeniniu darbu, kuris skatino priverstinę pagalbą visuomeninio gyvenimo srityse [4, 5]. Lietuvoje savanorystės idėja pradėjo formuotis iš naujo atgavus ne-priklausomybę 1990 m. Atgimimo laikotarpis paskatino aktyvesnį piliečių dalyvavimą valstybės kūrimo procese.

SAVANORIŠKOS­SOCIALINĖS­VEIKLOS­GALIMYBĖS­VAIKŲ­DIENOS­CENTRUOSE

OVIDIJUS GRINCEVIČIUS Kauno kolegijos Sveikatos priežiūros fakultetas, Socialinio darbo katedra

Pradėjo kurtis nevyriausybinės organizacijos ( toliau NVO) kaip tarpinė grandis tarp valstybės ir žmonių, kuriems reikalinga neatidėliotina pagalba. I. Jonutytė (2007), analizuodama savanorišką veiklą NVO, nurodo, kad pagrindinis nevyriausybinės organizacijos požymis yra savanoriškumas, kadangi ji negauna valstybinių dota-cijų ir subsidijų. Joje savanoriškai dirba aktyvūs žmonės, kurie nori spręsti socialines problemas, keisti visuomenę [4, 5]. A. Kariniauskienė (2011), analizuodama Lietuvos Respublikos nacionalinę nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centrų 2002–2004 m. programą, pastebi, kad didžiausia problema – lėšų darbuotojų atlyginimams ir administracinėms išlaidoms stygius [1, 2, 6].

I. Jonutytė (2007) teigia, kad savanoriška veikla yra nukreipta į savanorišką veiklą atliekančio poreikių ten-kinimą (savo vertės stiprinimą, naujų įgūdžių įgijimo, asmenybės tobulėjimą, perspektyvų ateičiai užtikrinimą, vienišumo mažinimą ir pan.) ir kitų žmonių poreikių patenkinimą (rūpestį bendruomene, pagalbą kitam žmogui) [5].

A. Kariniauskinė (2011), analizuodama atliktą nevy-riausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „VILMORUS“ 2010 m. rugsėjo mėn. atlikto tyrimo duo-menis savanoriškoje veikloje, akcentuoja, kad savano-riškoje veikloje dalyvauja 20% šalies gyventojų, beveik tiek pat respondentų nurodė savanoriškoje veikloje dalyvaujant jų šeimos narius ir beveik trečdalis – draugus ir pažįstamus. Lyginant su Eurobarometro duomenimis, savanorystės idėja užsikrečia vis daugiau Lietuvos gy-ventojų – jei 2007 m. savanoriaujančiųjų skaičius sudarė 11 proc., tai 2010 m. jau 20 proc. [1, 2, 6].

Pasak M. Žaltausko (2010), daugumos respondentų, nedalyvaujančių savanoriškoje veikloje, atsakymas, kad nenorėtų arba nežino ar norėtų dalyvauti šioje veikloje (51% ir 34% atitinkamai), rodo, jog savanorystės idėja iki šiol yra mažai žinoma visuomenėje, taip pat kaip ir pačios galimybės dalyvauti visuomeninėje veikloje. Šios priežastys yra įvardintos problemos ašimi. Tai pa-skatino imtis tyrimo apie savanoriškos socialinės veiklos galimybes vaikų dienos centruose [3, 8].

Europos savanorių centras (Centre Européen du Vo-

VISUOMENĖS SVEIKATA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI

2011, Volume 21, Number 5, p. 26-31

27

lontariat, CEV) – Europos organizacijų tinklas, šiuo metu vienijantis 38 savanorystės plėtros institucijas bei sava-norių centrus (tarp jų ir Lietuvos Respublikos savanorių centras), atstovaujančius tūkstančiams savanorių vieti-niame lygmenyje, 2005 m. išleido Savanorystės Europoje deklaraciją [14]. Ši deklaracija yra skirta įvairių Europos institucijų sprendimų priėmėjams. Jame aiškinama, kodėl savanorystė yra svarbi ir siūlomos konkrečios veiklos, kaip Europos Sąjungos institucijų atstovai, turėdami atitinkamas galias ir kompetenciją, galėtų pripažinti, skatinti bei palengvinti savanorystę Europos Sąjungoje. Šioje deklaracijoje savanorystė apibrėžiama kaip veikla, kuri vykdoma asmens laisva valia, pasirinkimu ir moty-vacija, nesiekianti finansinio pelno (neatlygintina veikla), vykdoma organizuotoje aplinkoje (NVO, savanorių centrų ar kitų organizuotų grupių) ir stengiamasi padėti kitam, o ne pačiam savanoriui ir visuomenei apskritai, prisidėdama prie bendrųjų visuomenės vertybių (nors yra pripažinta, kad savanoriška veikla lygiai taip pat yra labai naudinga ir pačiam savanoriui).

S, McCurley, R. Lynch (2001), cituotas A. Kariniauski-nės (2011), savanorystę apibrėžia kaip laisva valia pasi-renkamą ir pinigais neatlyginamą visuomenės labui skirtą darbą, atliekamą tiek nevyriausybinėse, tiek biudžetinėse organizacijose ar dirbant individualiai [9].

A. Saulaitis (2010) Lietuvoje savanoriais laiko as-menis, kurie laisva valia ir niekieno neverčiami dirba visuomenei naudingą darbą, negaudami už tai atlygio. Savanoriškus darbus gali atlikti tiek Lietuvos Respublikos, tiek Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai esantys už-sienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės [13].

Apibendrindama įvairių autorių (J. S .Ellis, 1985; K. Polukordienė, 1997; P. Jordanas & M. Ochman, 1998; B. B. Stallings, 1998; Jh. Wilson, 2000) mintis, I. Jonu-tytė (2007) savanorį apibūdina kaip asmenį, laisva valia aukojantį savo laiką kitų žmonių labui, nesitikintį už tai atlygio, tačiau siekiantį asmeninio tobulėjimo, įgyjantį patirties bei gaunantį dvasinės naudos, kuria dalijasi su bendruomene, bei prisiimantį atsakomybę už savo veiklą. Minėta autorė teigia, kad žmogaus įsitraukimą į savanorišką veiklą lemia daugelis veiksnių: lytis, amžius, pareigos, socialinė aplinka, statusas visuomenėje ir kt. [7, 12, 16, ]. Autorės teigimu, dauguma savanorių yra jauni žmonės. Pagal pasaulinės rinkos tyrimų ir verslo konsul-tacijų grupės (toliau vadinama TNS Gallup) atliktą tyrimą „Lietuvos Anatomija“ (2008), dažniau savanoriauja 15-19 metų amžiaus moksleiviai ir studentai [5, 11, 15].

I. Jonutytė (2007) pabrėžia, kad savanorių amžius ir išsimokslinimas turi įtakos informacijos šaltinių paieškai. Turintys aukštąjį išsimokslinimą žmonės apie savanorys-

tės galimybes sužinojo iš skelbimų, žiūrėdami televiziją ar perskaitę spaudoje; dažnai dalyvauti savanoriškoje veikloje siūlė pažįstami, patys aktyviai ieškojo organi-zacijos. Neturintys vidurinio išsimokslinimo dažniausiai įsitraukė į savanorišką veiklą, nes joje jau dalyvavo draugai, pasiūlė pažįstami [4, 5, 11].

Savanoriškai socialinei veiklai atlikti svarbiu fakto-riumi tampa asmens motyvacija minėtai veiklai. I. Jo-nutytė (2007) nurodo, kad motyvai klasifikuojami pagal įsisąmoninimo lygį, turinį, santykį su aktualia veikla ir prigimtį. Motyvai dar skirstomi į įgimtus ir įgytus. Įgimti motyvai gali būti biologiniai (alkio, troškulio, miego, skausmo vengimas, seksas ir kt.) ir nebiologiniai (smal-sumas, manipuliavimas, veiklos, prieraišumo ir kt.). Kiti motyvai yra įgyti (valdžios, pasiekimų, saugumo, statuso siekimas ir pan.) [5].

A. Kariniauskienė (2011), analizuodama E.G.Clary ir M. Snyder (1991), išskyrė keturias motyvų grupes, atsižvelgdama į tai, kokias funkcijas savanoriška veikla atlieka: vertybių išraiškos, socialinio prisitaikymo, asme-ninių problemų sprendimo ir žinių funkcijas [6].

Norint tinkamai motyvuoti savanorius, svarbu žinoti jų veiklos motyvus. McCurley, R. Lynch (2001), cituota A. Kariniauskienės (2011), išskyrė dažniausiai pasitaikan-čius motyvus: altruistiniai motyvai bei kiti motyvai [9].

Apibendrindama šiuos motyvus, I. Jonutytė (2007) išskiria pagrindines jų grupes: savanoriška veikla, nu-kreipta į savo poreikių tenkinimą ir savanoriška veikla, nukreipta į kitų poreikių patenkinimą [7, 11].

Analizuodama savanorišką veiklą, I. Jonutytė (2007) akcentuoja, kad dažniausiai savanorių veiklos sritys ir formos keičiasi, nes savanoriai nuolat efektyviai reaguoja į naujai iškilusias problemas. Savanoriai padeda spręsti socialines, pedagogines ir psichologines problemas [7, 11, 12].

Pagal I. Jonutytę (2007), apibrėžti savanorių funkcijas ir formas yra sudėtinga, nes savanoriai atlieka labai spe-cifines funkcijas skirtingose organizacijose. Kiekvienas savanoris pasirenka veiklą, atitinkančią jo gebėjimus, patirtį ir pan. Taigi savanoriškos veiklos funkcijas įma-noma nagrinėti tik analizuojant konkrečių organizacijų veiklą. Savanoriai, dirbdami vaikų dienos centruose, vykdo funkcijas savo kompetencijos ribose. I. Jonutytė (2007) išskiria tokias dažniausiai savanorių atliekamas funkcijas: konsultavimo, socialinio ugdymo, švietimo ir prevencinę. Kiek rečiau savanoriai atlieka įvertinimo funkciją. Tai vykdoma iš dalies, kadangi savanoriai dažniausiai renka informaciją apie savo globotinius, o ją analizuoja, daro išvadas ir problemas diagnozuoja speci-alistas. Savanoriai dažniau gina vaiko teises, informuoja

28

atitinkamas institucijas apie vaiko teisių pažeidimus, bet praktiškai neturi įgaliojimų atstovauti vaikui teisme ir pan. Vadybinę funkciją vaikų dienos centruose daž-niausiai vykdo savanorių koordinatorius [1, 2, 7]. Vaikų dienos centruose savanoriai dažniausiai kartu su vaikais leidžia laisvalaikį. Individualiai bendraudamas su vaiku ir nuolat palaikydamas glaudžius ryšius, savanoris atlie-ka vyresniojo brolio ar vyresnės sesers funkcijas. Taigi atsiranda galimybė suteikti vaikui pozityvaus bendravi-mo patirtį. Taip pat savanoriai su vaikais vyksta į vaikų vasaros stovyklas. Taigi savanorystė padeda atkurti ryšius su bendruomene, t. y. vaiko mikrosociumu [15, 17].

S. McCurley, R. Lynch (2001), cituota A. Kariniauskie-nės (2011), pažymi, kad savanoriai pagal įsitraukimo į sa-vanorišką veiklą trukmę skirstomi į ilgalaikius savanorius, trumpalaikius savanorius bei naujo tipo savanorius [5, 6, 9].

Šio­straipsnio­tikslas - ištirti savanoriškos­socialinės veiklos galimybes vaikų dienos centruose.

RESPONDENTŲ KONTINGENTAS IR TYRIMO ME-TODOLOGIJA

Tiriamieji. Respondentai buvo 30 netikimybiniu tiks-liniu būdu atrinktų asmenų, savanoriaujančių Varėnos, Alytaus, Kauno miestų ir rajonų vaikų dienos centruose. Straipsnio autorius dėkoja studentei Astai Kariniauskie-nei, kuri rengdama baigiamąjį darbą padėjo surinkti literatūros bei tyrimo duomenis šiam straipsniui.

Tyrimo metodai: literatūros analizės, pusiau struktū-ruota apklausa raštu, statistinė duomenų analizė, nau-dojant Microsoft Excel kompiuterinę programą.

Respondentų sociodemografinės charakteristikos pa-teikiamos 1 lentelėje. Kaip matyti 1 lentelėje, didžioji dauguma respondentų yra moterys – 83,3% (25). Vyrai sudarė 16,7% visų respondentų (5). Iš pateiktų duomenų

matyti, kad daugiausia respondentų buvo 26 – 34 m. amžiaus grupėje - 30%. 18 – 21 m. ir 22 – 25 m. am-žiaus grupėje po 20% respondentų. 35 – 44 m. amžiaus grupėje - 16,7%., 45 – 55 m. – 13,3%. Nebuvo nei vieno respondento per 55 metų amžiaus.

Siekiant tyrimo rezultato glaustumo, tyrimo duome-nys pateikiami pagal skales. Skalės sudarytos remiantis logine validacija, t.y. kiekviena skalė turinio prasme sudaryta iš įvairių, tačiau tą patį objektą vertinančių požymių. Klausimynas sudarytas iš 6 skalių, kiekvieną skalę sudaro ne mažiau kaip trys teiginiai. Žemiau pa-teikiami pavieniai įvairų skalių indikatoriai.

Motyvacijos­ savanoriškai­ socialinei­ veiklai­ vaikø­dienos­centruose­veiksniai:­„Galimybė padėti žmonėms, kurie negali pasirūpinti savimi“, ”Galimybė realizuoti savo žinias ir įgauti praktikos“, „Galimybė įgyti naujų žinių, įgūdžių, patirties, išmokti naujų dalykų“, „Gali-mybė praplėsti savo asmeninį pažinčių ratą“, „Galimybė naudingai praleisti laisvą laiką“, „Galimybė sustiprinti savo galimybes rasti darbą panašioje srityje“, „Galimybė susirasti bendraminčių, užmegzti draugystę“, „Būdas realizuoti savo dorovines nuostatas ar religinius įsitiki-nimus“, „Noras sulaukti pripažinimo, įvertinimo“.

Asmeniniø­ poreikiø­ tenkinimas­ savanoriškoje­ so-cialinėje­ veikloje­ vaikø­ dienos­ centruose:­ „Paskatina asmeninį tobulėjimą“, „Padeda įgyti patirties“, „Pa-tenkina bendravimo poreikį“, „Padeda patirti moralinį pasitenkinimą padedant kitiems“, „Patenkina saviraiš-kos poreikį“, „Padeda turiningai praleisti laisvalaikį“, „Padeda apsispręsti pasirenkant profesiją“, „Padeda įgyvendinti krikščioniškas vertybes“.

Savanoriškoje­socialinėje­veikloje­atliekamos­funkci-jos­vaikø­dienos­centruose: „Konsultavimo“, „Socialinio ugdymo“, „Švietimo“, „Koordinavimo“, „Prevencinė“,

1 pav. Motyvacijos savanoriškai socialinei veiklai vaikų die-nos centruose veiksnių dažnumo vidurkiai.

1 lentelė. Tyrime dalyvavusių socialinę veiklą vaikų dienos centruose atliekančių respondentų sociodemografinės cha-rakteristikos.

29

„Įvertinimo“, „Vaiko teisių gynimo“, „Informavimo“, „Organizavimo“.

Veiklos­rūšys­savanoriškoje­socialinėje­veikloje­vai-kø­dienos­centruose:­„Mokyti piešti, lipdyti“, „Mokyti šokti, vaidinti“, „Mokyti groti muzikos instrumentais“, „Mokyti ruošti maistą“, „Padėti vaikams sprendžiant problemas“, „Padėti vaikams ruošti pamokas“, „Organi-zuoti sportinius žaidimus“, „Rūpintis labdara“, „Skaityti paskaitas apie žalingų įpročių poveikį“, „Organizuoti išvykas, ekskursijas“, „Organizuoti renginius, vakaro-nes“, „Organizuoti vasaros stovyklas“, „Mokyti naujus savanorius“.

REZULTATAI IR JŲ APTARIMASMotyvacijos savanoriškai socialinei veiklai vaikų

dienos centruose veiksnių dažnumo vidurkiai pateikiami 1 pav.

Dažnumo vidurkio skalėje (nuo 0 iki 5) vienetas nu-rodo, kad respondentai visiškai nepritaria išvardintiems motyvacijos veiksniams, dvejetas – nepritaria, trejetas – neturi nuomonės, ketvertas – pritaria ir penketas – vi-siškai pritaria.

Iš 1 pav. pateiktų duomenų matyti, jog respondentai visiškai pritaria nuomonei, kad juos motyvuoja galimybė įgyti naujų žinių, įgūdžių, patirties, išmokti naujų dalykų. Šio motyvuojančio veiksnio dažnumo vidurkis yra 4,5. Kitų motyvuojančių veiksnių, tokių kaip „Galimybė padėti žmonėms, kurie negali pasirūpinti savimi“ ir „Galimybė realizuoti savo žinias ir įgauti praktikos“, dažnumo vidurkiai siekia 4,4. Šiek tiek mažiau respon-dentų pritaria nuomonei, jog juos motyvuoja galimybė sustiprinti savo galimybes rasti darbą panašioje srityje ir galimybė naudingai praleisti laisvą laiką. Šių veiksnių dažnumo vidurkiai yra 4,3 ir 4,2. Nuomonė, kad sava-noriškai socialinei veiklai motyvuoja galimybė susirasti

2 pav. Asmeninių poreikių savanoriškoje socialinėje veikloje tenkinimo dažnumo vidurkiai.

3 pav. Savanoriškoje socialinėje veikloje atliekamų funkcijų dažnumo vidurkiai.

4 pav. Savanoriškos socialinės veiklos rūšių dažnumo vidur-kiai.

5 pav. Savanoriškos socialinės veiklos vaikų dienos centruose galimybių įvardijimas procentais.

30

bendraminčių, užmegzti draugystę siekia 3,7 dažnumo vidurkio, ir galimybė praplėsti savo asmeninį pažinčių ratą bei sulaukti pripažinimo siekia po 3,5 dažnumo vidurkių. „Galimybės realizuoti savo dorovines nuosta-tas ar religinius įsitikinimus“ kaip motyvacinio veiksnio dažnumo vidurkis yra 3,3.

Tyrime siekiama nustatyti, kokius asmeninius po-reikius respondentai gali tenkinti dalyvaudami savano-riškoje socialinėje veikloje. Tyrimo duomenys 2 pav. rodo, kad dažniausiai respondentai visiškai patenkina patirties įgijimo ir asmeninio tobulėjimo poreikius, kurie siekia 4,7 ir 4,6 dažnumo vidurkių. Rečiau patenkinami moralinio pasitenkinimo - 4,3 ir saviraiškos poreikiai - 4,2. Poreikių, kurie padėtų apsispręsti pasirenkant profesiją, dažnumo vidurkis siekia 3,8, o poreikio turiningai praleisti laisvalaikį dažnumo vidurkis - 3,7. Apklaustieji neturi tvirtos nuomonės apie bendravimo poreikio patenkinimą, kurio dažnumo vidurkis yra 3,4 ir krikščioniškų vertybių įgyvendinimo, kurio dažnumo vidurkis siekia 3,3.

3 pav. pateikiami savanoriškoje socialinėje veikloje atliekamų funkcijų dažnumo vidurkiai. Iš pateiktų duo-menų matyti, kad respondentų pagrindinės atliekamos funkcijos yra: organizavimas ir socialinis ugdymas. Šių funkcijų dažnumo vidurkiai siekia 4,6 ir 4,4. Kiek rečiau respondentai atlieka švietimo ir konsultavimo funkcijas. Minėtų veiklų dažnumo vidurkiai analogiškai yra 3,9 ir 3,8. Koordinavimo ir įvertinimo funkcijų dažnumo vidurkiai siekia 3,7. Prevencijos ir informavimo funk-cijos sudaro 3,5 ir 3,4 dažnumo vidurkių. Tai reiškia, kad šias funkcijas apklaustieji atlieka kartais. Labai retai respondentai atlieka vaiko teisių gynimo funkciją. Šios funkcijos dažnumo vidurkis yra 2,8.

Tyrimo metu buvo siekiama nustatyti, kokias veiklos rūšis atlieka savanoriai vaikų dienos centruose. 4 pav. pateikti tyrimo duomenys leidžia daryti prielaidą, kad respondentus labiausiai dominanti veikla yra padėti vaikams spręsti problemas. Šios veiklos dažnumo vi-durkis siekia 4,6. Sportinių žaidimų, išvykų, ekskursijų organizavimo veiklos dažnumo vidurkiai yra po 4,5, o pagalbos padėti vaikams ruošti pamokas veiklos daž-numo vidurkis yra 4,4. Respondentus šiek tiek rečiau domina organizuoti renginius, vakarones, mokyti piešti, lipdyti. Šių veiklų dažnumo vidurkiai – 4,1. Veiklų: mo-kyti ruošti maistą, šokti, vaidinti, skaityti paskaitas apie žalingų įpročių poveikį, organizuoti vasaros stovyklas dažnumo vidurkiai siekia po 4. Rečiau respondentus domina veikla, susijusi su naujų savanorių mokymu. Šios veiklos dažnumo vidurkis siekia 3,7. Respondentus mažiausiai domina veikla, susijusi su labdara ir vaikų

mokymu groti muzikos instrumentais. Minėtų veiklų dažnumo vidurkiai yra po 2,8.

Tyrimo metu taip pat buvo siekiama nustatyti, kokios yra galimybės savanoriams atlikti socialinę veiklą vaikų dienos centruose. Tyrimo rezultatai pateikiami 5 pav. Iš šiame paveiksle pateiktų duomenų matyti, kad dauguma, 13 respondentų (43,3%), savanoriškos socialinės veiklos galimybes įvardija kaip dideles. Kad tokios galimybės yra labai didelės, pažymėjo 20%, arba 6 respondentai. Aštuoniems respondentams (26,7%) buvo sunku įvardin-ti galimybes, o kad savarankiškos veiklos galimybės yra nedidelės (ribotos), įvardijo - 10%, t.y. 3 respondentai. Nei vienas respondentas neįvardijo, kad savanoriškos socialinės veiklos galimybių neturi.

IŠVADOS1. Tyrimo analizė parodė, kad du trečdaliai res-

pondentų mano, jog savanoriškos socialinės veiklos galimybės vaikų dienos centruose yra didelės.

2. Trečdalis respondentų nurodė, kad vaikų dienos centruose jie dirba su vaikais ir atlieka organizacinius darbus.

3. Didžioji dauguma respondentų savanoriškoje socialinėje veikloje dažniausiai atlieka organizavimo ir socialinio ugdymo funkcijas. Rečiausiai respondentai atlieka vaiko teisių gynimo funkciją.

4. Tyrimas atskleidė, kad svarbiausias motyvacinis veiksnys, turintis įtakos individų savanoriškai socialinei veiklai vaikų dienos centruose, yra galimybė įgyti naujų žinių, įgūdžių, patirties, išmokti naujų dalykų. Mažiau-siai respondentus savarankiškai socialinei veiklai mo-tyvuoja jų galimybė realizuoti savo dorovines nuostatas ar religinius įsitikinimus.

5. Atlikdami savanorišką socialinę veiklą, savano-riai dažniausiai tenkina patirties įgijimo ir asmeninio tobulėjimo poreikius bei mažiausiai tenkina asmeninius bendravimo poreikio ir krikščioniškų vertybių įgyvendi-nimo poreikius.

Literatūra 1. Dėl nacionalinės nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos

centrų 2002–2004 metų programos // Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas. Nr. 731, 2002 gegužės 24 d. Prieiga internete: www.nplc.lt/sena/pr13/program_dok/17.doc [ žiūrėta 2011-05-20].

2. Dėl nacionalinės nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centrų 2005–2007 metų programos // Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas. Nr. 1525, 2004 gruodžio 1 d. Prieiga internete www.nplc.lt/sena/pr13/program_dok/17.doc [ žiūrėta 2011-05-20].

3. Gyventojų dalyvavimas savanoriškoje veikloje didėja. Pri-eiga internete: http://www.nisc.lt/lt/news.php?news_id=378 [ žiūrėta 2011-05-21].-

4. Ilgius V. (1999), cituotas Jonutytės I. Savanorystė socialinio ugdy-mo sistemoje. Monografija. – Klaipėda, Klaipėdos universitetas, 2007.

31

5. Jonutytė I. Savanorystė socialinio ugdymo sistemoje. Mono-grafija. – Klaipėda, Klaipėdos universitetas, 2007.

6. Kariniauskienė A. Savanoriškos socialinės veiklos galimybės vaikų dienos centruose: socialinio darbuotojo profesinio bakalauro baigiamasis darbas, Kauno kolegija, Kaunas, 2011.

7. Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos įstatymas. 1993 m. birželio 3 d. Nr. I – 172. Prieiga internete: http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=165733&Condition2=. [ žiūrėta 2011-05-22].

8. Lietuvos gyventojų nuostatų ir atvirumo savanorystės idėjai studija. Prieiga internete: http://www.nisc.lt/lt/files/main/Savanorys-te_TNS.pdf, [žiūrėta 2011-05-25].

9. McCurley S., Lynch R. Savanorių vadyba. - Vilnius: savanorių centras, 2001.

10. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras. Prieiga internete http://www.nisc.lt/lt/index.php [žiūrėta 2010-10-02].

11. Patria A. C. (2007), cituotas Jonutytės I. Savanorystė socialinio ugdymo sistemoje. Monografija. – Klaipėda, Klaipėdos universitetas, 2007.

12. Polukordienė K. O. (1997), cituota Jonutytės I. Savanorystė socialinio ugdymo sistemoje. Monografija. – Klaipėda, Klaipėdos universitetas, 2007.

13. Saulaitis A. Savanoriškos kultūros ugdymas // Socialinis dar-bas. Profesinė veikla, metodai ir klientai. – Vilnius, Mykolo Romerio Universitetas, 2010.

14. Savanorystės Europoje Deklaracija. 2005. Prieiga internete: www.savanoris.lt/files/main/manifesto_lt.doc [ žiūrėta 2010-11-02].

15. Savanorystė Lietuvoje: Kas? Kaip? Kur? TEO LT, AB ir VšĮ „ Savanorių centras“, 2008.

16. Skruibienė I., Polukordienė K.O. Savanorių pritraukimo ir motyvavimo programa. – Vilnius, Jaunimo psichologinės paramos centras, 2010.

17. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija - statistika. Prieiga inter-nete: http://www.socmin.lt/index.php?567434200 [ žiūrėta 2010-11-02].

OPPORTUNITIES OF VOLUNTARY SOCIAL WORK FOR CHIL-DREN IN DAY CARE CENTERS

Ovidijus GrincevičiusSummaryKey words: voluntary social work, child day care centers.Volunteering is a recognized and valued as a very important part of

social activity, yielding benefits not only volunteers but also volunteers and host organizations and the entire state. The main purpose of the voluntary social work is to help a person to fully improve the quality of life. Lithuania in voluntary social activities mostly involved young people, a priority area - social work with children at social risk. So it is important for voluntary disclosure of social interactions on children‘s day care centers.

The aim of this paper is to investigate the activities of voluntary social opportunities for children day care centers.The research showed that two-thirds of respondents feel that voluntary social work opportu-nities for children in day care centers are high. A third of respondents indicated that children’s day care centers are working with the children and carry out organizational work. Less than half of the respondents to decide on education of children, more than a third of the respondents to decide social and less than one-third of the respondents to decide childrens‘ psychological problems. The research shows, that respon-dents are least likely to carry out the rights of children function. The main factor of motivation of voluntatry social work in children day care centers is opportunity to acquire new knowledge, skills, experience, learn new things. The study showed that voluntary social work day care centers for children of respondents satisfying experience for the acquisition and personal development needs.

Correspondence to: ogrincevicius@yahoo.com

Gauta 2011-06-01

32

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Ilona Skridlaitė, el. p.: ilona.skr@gmail.com

Raktažodžiai: socialinis darbas, dramos terapija, laikini globos namai, motinystė.

SantraukaMotinystė – tai naujo vaidmens atsiradimas mo-ters gyvenime, lemiantis naujų funkcijų, susijusių su vaikų auginimu, atsiradimą. Tačiau ne visos motinos yra pasirengusios atlikti naujai atsiradu-sias funkcijas. Socialinės rizikos šeimai (motinai ir kartu su ja gyvenantiems vaikams) sprendžiant šią problemą gali būti organizuojama trumpalaikė socialinė globa [11]. Trumpalaikės socialinės glo-bos metu teikiamos socialinės paslaugos padeda motinoms ugdyti socialinius įgūdžius ir stiprinti motyvaciją įveikti iškilusias socialines problemas ir organizuojant pagalbą, suderintą su švietimo ir ugdymo, užimtumo, sveikatos priežiūros priemo-nėmis, užtikrinančią rūpinimąsi asmeniniu (šei-mos) gyvenimu ir dalyvavimą darbo rinkoje [5]. Siekiant ugdyti motinų socialinius įgūdžius bei stiprinti motyvaciją įveikti iškilusias socialines problemas gali būti naudingas dramos terapijos taikymas. Lietuvoje dramos terapijos metodų taikymas socialiniame darbe yra mažai tirta sri-tis, todėl šio straipsio tikslas - atskleisti dramos terapijos taikymą socialiniame darbe su laikinos globos namuose gyvenančiomis motinomis. Sie-kiant išsiaiškinti, kaip dramos terapijos metodai yra taikomi socialiniame darbe su laikinos globos namuose gyvenančiomis motinomis buvo atlik-tas kokybinis tyrimas. Atliktas tyrimas atskleidė, kad įvairūs dramos terapijos metodai, taikomi socialiniame darbe su laikinos globos namuose gyvenančiomis motinomis, padeda ugdyti empa-tijos ir supratingumo jausmą, skatina diskusijas, bendravimą ir pasitikėjimą grupės nariais.

ĮVADASMotinystė – tai naujo vaidmens atsiradimas mo-

ters gyvenime, lemiantis naujų funkcijų, susijusių su vaikų auginimu, atsiradimą. Tačiau ne visos motinos yra pasirengusios atlikti naujai atsiradusias funkcijas. Socialinės rizikos šeimai (motinai ir kartu su ja gyve-nantiems vaikams) sprendžiant šią problemą gali būti organizuojama trumpalaikė socialinė globa [11]. Trum-palaikės socialinės globos metu teikiamos socialinės paslaugos padeda motinoms ugdyti socialinius įgūdžius ir stiprinti motyvaciją įveikti iškilusias socialines proble-mas ir organizuojant pagalbą, suderintą su švietimo ir ugdymo, užimtumo, sveikatos priežiūros priemonėmis, užtikrinančią rūpinimąsi asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvavimą darbo rinkoje [5].

Siekiant ugdyti motinų socialinius įgūdžius bei stiprinti motyvaciją įveikti iškilusias socialines proble-mas, gali būti naudingas dramos terapijos taikymas. Dramos terapija - tai aktyvi veikla, kuri padeda klientui papasakoti savo istoriją, padėti rasti būdų socialinėms problemoms spręsti [1]. Dramos terapija apibūdinama kaip metodinė veikla, kurios labai svarbi dalis yra plana-vimas. Dramos terapijoje svarbu gerai apmąstyti, kaip bus pereinama nuo vienos užduoties prie kitos, numatyti, kaip nuosekliai priartėti prie esminių dalykų, dramos terapijos tikslų [7].

Pagrindiniai dramos terapijos metodai yra forumo teatras, sociodrama bei psichodrama. Forumo teatras - tai kūrybinis žaidimas, kuriame žiūrovai (t.y. klientai) turi galimybę išspręsti pateiktą socialinę problemą su-vaidindami situaciją ant scenos [13]. Psichodrama – tai vaidmenų žaidimai, sudarantys galimybę užsiėmimo dalyviams improvizuoto vaidinimo metu nagrinėti vidinį grupės narių gyvenimą [8]. Sociodrama – tai vaidmenų žaidimai, kurių metu dalyviai improvizuotai vaidina pro-blemines socialines situacijas, su kuriomis susiduriama visuomenėje, ir atranda alternatyvius būdus problemoms spręsti [8].

Dramos terapija ugdo klientų tarpusavio supratingu-mo jausmą, skatina bendravimą, padeda reikšti jausmus, formuoja teigiamas vertybines nuostatas, padeda atrasti

DRAMOS­TERAPIJOS­METODŲ­TAIKYMAS­SOCIALINIAME­DARBE­SU­LAIKINOS­GLOBOS­NAMUOSE­

GYVENANČIOMIS­MOTINOMISILONA SKRIDLAITĖ1, LAURA STUMBRAITYTĖ2,

1Kauno kolegijos Sveikatos priežiūros fakultetas, Socialinio darbo katedra, 2VšĮ „Privati slaugos tarnyba“ socialinė darbuotoja

VISUOMENĖS SVEIKATA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI

2011, Volume 21, Number 5, p. 32-37

33

socialinių problemų ir konfliktų sprendimų būdus. Dra-mos terapiją taikant praktikoje galima padėti klientui papasakoti savo istoriją, sukurti saugesnį kontaktą tarp grupės narių, koreguoti pasipriešinimo mechanizmus [3, 6, 10].

Šio­ straipsnio­ tikslas - atskleisti dramos terapijos metodų taikymą socialiniame darbe su laikinos globos namuose gyvenančiomis motinomis.

TYRIMO METODIKA IR REZULTATAITyrimo metodai: literatūros analizė; nestruktūrizuotas

grupinis interviu, stebėjimas, stebėjimas dalyvaujant, duomenų analizė.

Siekiant atskleisti dramos terapijos metodų taikymą socialiniame darbe su laikinos globos namuose gyve-nančiomis motinomis buvo naudotas kokybinio tyrimo tipas - veiksmo tyrimas dalyvaujant. Veiksmo tyrimas dalyvaujant apibūdinamas 5 pagrindiniais bruožais: veiksmo tyrimas yra socialinis procesas, į kurį yra įtrau-kiami klientai, kuriems tyrimo metu teikiama pagalba. Tyrimas yra praktinis ir grindžiamas bendravimu su įstai-gos vadovu, socialiniais darbuotojais ir klientais. Šio tipo tyrimas yra kritiškas ir reflektyvus, be to, jo metu siekiama teoriją pritaikyti praktikoje [4]. Atliekant tyrimą, dramos terapijos žinios ir įgūdžiai buvo pritaikyti praktikoje.

Tyrime dalyvavo devynios 18 – 34 metų motinos, gyvenančios laikinos globos namuose ir auginančios nuo 1 iki 3 vaikų. Tyrimas buvo atliktas 2010 m. rugsėjo – gruodžio mėnesiais.

Tyrimo patikimumą lėmė trianguliacijos ir saturacijos principų taikymas. Tyrimo metu buvo taikoma triangu-liacija pagal duomenų rinkimo instrumentus. Duome-nys buvo renkami naudojant šiuos duomenų rinkimo instrumentus: grupinį interviu, stebėjimą ir dalyvavimą stebėjime. Taip pat buvo taikoma trianguliacija pagal respondentus: užsiėmimuose nuolat dalyvaudavo ne mažiau kaip trys motinos. Tyrimo metu buvo taikoma trianguliacija pagal dramos metodus: buvo naudojami 9 skirtingi dramos terapijos metodai. Taikant saturacijos principą buvo vesta 11 grupinių užsiėmimų įstaigoje gyvenančioms motinoms.

Siekiant atskleisti dramos terapijos metodų taikymą socialiniame darbe su laikinos globos namuose gyvenan-čiomis motinomis straipsnio autorės pasirinko šį tyrimo planą: pasiruošimas dramos terapijos metodų taikymui, praktinis dramos terapijos metodų taikymas, dramos terapijos metodų taikymo pabaiga ir aptarimas.

Atliekant tyrimą buvo laikomasi tyrimo etikos prin-cipų. Tyrimo pradžioje buvo gautas įstaigos vadovo leidimas dirbti grupinį darbą su laikinos globos namuose

gyvenančiomis motinomis ir taikyti joms dramos tera-pijos metodus. Taip pat buvo gautas motinų sutikimas dėl diktofono naudojimo ir pokalbių įrašinėjimų užsi-ėmimų metu. Motinos nebuvo verčiamos dalyvauti už-siėmimuose, joms buvo leista kalbėti ir būti aktyvioms dalyvėms tik tiek, kiek jos nori. Visų tyrime dalyvau-jančių motinų vardai buvo keičiami siekiant išsaugoti konfidencialumą.

Pasiruošimas­dramos­terapijos­metodø­taikymui­su­laikinos­ globos­ namuose­ gyvenančiomis­motinomis.­Norint taikyti dramos terapijos metodus su laikinos globos namuose gyvenančiomis motinomis, grupės vadovui būtina nuosekliai iš anksto pasiruošti: gauti įstaigos vadovo leidimą dirbti su grupe, parinkti dramos terapijos metodus ir paruošti juos atsižvelgiant į tikslinės grupės galimybes, parengti dramos terapijos metodų pristatymą grupei.

Tyrimo duomenys atskleidė, kad kiekvienam užsiė-mimui buvo reikalingas kruopštus pasirengimas, tinka-mų dramos terapijos metodų parinkimas ir pritaikymas darbui su laikinos globos įstaigoje gyvenančiomis motinomis: „supratau, kad ne visi dramos terapijos me-todai gali būti pritaikomi su laikinuose globos namuose gyvenančiomis motinomis“ (tyrėjos dienoraštis, 2010 09 13) [12].

Kita labai svarbi tyrimo dalis buvo - motinų motyva-vimas ir įtraukimas į veiklą. Dirbant socialinį darbą su klientų grupe, grupės vadovui būtinas ne tik nuoseklus išankstinis pasiruošimas būsimam užsiėmimui, tačiau taip pat būtina darbui paruošti ir grupės dalyvius. Nuo užsiėmimo dalyvių paruošimo priklauso grupės narių įsitraukimas ir aktyvus dalyvavimas darbe.

Pirmojo susitikimo metu motinoms buvo pristatyta dramos terapijos samprata, pagrindinės dramos terapijos taisyklės. Prieš taikant kiekvieną dramos terapijos meto-dą, buvo pateikiamas metodo apibūdinimas klientėms (motinoms) suprantama kalba. Metodo pristatymo metu buvo atidžiai stebimos motinų neverbalinės reakcijos ir iš jų nusprendžiama, ar tikrai taisyklės visoms motinoms yra aiškios. Taip pat labai svarbi motinų paruošimo vei-klai dalis buvo leidimas joms pačioms laisvai nuspręsti, kuri pirmoji pradės tos dienos užsiėmimą. Taip buvo sumažinama įtampa, leidžiama motinoms pačioms pasirinkti savo vaidmenį užsiėmimų metu.

Ypatingo paruošimo dramos terapijai reikalavo nauji grupės dalyviai. Prie grupės prisijungus naujai narei buvo stengiamasi, kad ir kitos narės padėtų jai adaptuotis gru-pėje, paruoštų ją darbui. Grupės narių pagalba pristatant dienos veiklą naujai dalyvei buvo labai svarbi padedant jai greičiau adaptuotis, įsitraukti į veiklą.

34

Veiksniai,­ turintys­ įtakos­dramos­terapijai. Vedant grupinius užsiėmimus laikinos globos namuose gyve-nančioms motinoms paaiškėjo, kad dramos terapijos metodų taikymui praktikoje turi įtakos įvairūs veiksniai. Tai – grupės narių sudėtis bei naujokų prisijungimas prie veiklos, užsiėmimų vieta, stebėtojų dalyvavimas veikloje.

Grupės narių sudėtis.­Laikinos globos namuose buvo pravesta 11 grupinių užsiėmimų, juose iš viso dalyvavo devynios motinos: Lina, Dovilė, Vytė, Monika, Raimon-da, Aistė, Simona, Greta, Deimantė. Taigi, užsiėmimų vadovei teko dirbti su pusiau atvira grupe, kurioje vyko nuolatinė kaita.

Vos per tris mėnesius grupė pasikeitė neatpažįsta-mai... Stipriausią kontaktą užmezgiau su Dovile, Vyte ir Lina... ir jas man sunkiausia bei liūdniausia palikti... Įstaigos naujokę Deimantę vos vos pažįstu... tiksliau visai nepažįstu... jai reikia laiko, kad apsiprastų užsi-ėmimuose, pradėtų pasitikėti kitomis mamomis (tyrėjos dienoraštis 2010-11-21) [12].

Grupėje labai svarbus pasitikėjimas, kuris kuriamas pamažu pažįstant grupės narius, bendraujant, dalinantis jausmais, išgyvenimais, prisiminimais. Kiekviena gru-pė išgyvena penkias grupės raidos fazes:­ įsitraukimo - orientacijos, nežinomybės – tyrinėjimo, tarpusavio priklausomybės – tikslų siekimo, užbaigimo - išsiskyrimo [14]. Prie grupės prisijungus naujam nariui visa grupė kas kartą turėjo grįžti į jau nueitą fazę, iš naujo susi-pažinti, įgauti pasitikėjimą, dar kartą atrasti savo vietą grupėje [12, 14].

Grupinių užsiėmimų vieta.­Tyrimo­duomenys at-skleidė, kad labiausiai grupinei veiklai yra pritaikytas susirinkimų kambarys. Vedant grupinį užsiėmimą mo-tinų valgomajame buvo sėdima ne ratu, tai užsiėmimų vadovei trukdė pastebėti neverbalines reakcijas ir į jas reaguoti, buvo sunku paskirstyti dėmesį.

Grupinio užsiėmimo stebėtojai. Grupės veikla labai uždaras procesas, kurio metu kuriamas pasitikėjimu pagrįstas santykis tarp dalyvių ir vadovo. Bet koks pa-šalinis asmuo gali labai paveikti dalyvių darbą ir jų elgesį [14].

Ketvirtąjį užsiėmimą stebėjo įstaigos praktikantės. Motinos vengė dalintis savo jausmais, daug juokavo, naudojamo metodo nepriėmė rimtai. To priežastys galėjo būti užsiėmime dalyvaujančios stebėtojos, kurios nelei-do motinoms būti iki galo atviroms (tyrėjos dienoraštis, 2010 10 14) [12].

Grupės darbui gali trukdyti ne tik stebėtojai, esantys patalpoje visą užsiėmimo laiką, bet ir žmonės, trumpam atėję į patalpą, kurioje vyksta grupinis darbas. Aštuntąjį

susitikimą nuolat pertraukinėjo ateinantys žmonės.Mamos aktyviai įsitraukė į darbą, tačiau ne juokais

trikdė varstomos durys ir svečiai. Užsiėmimas vėlavo prasidėti 15min. Mes turėjome įsikurti motinų valgoma-jame. Įpusėjus grupiniam darbui mus aplankė socialinė darbuotoja, užsiėmimui einant į pabaigą į valgomąjį suvirto įstaigos svečiai iš Suomijos. Vėlgi nutraukė dar-bą... užtruko vos kelias akimirkas, apžiūrėjo merginų kambarius, tačiau tai nekeičia fakto, kad jiems išėjus pokalbį vėl reikėjo atkurti iš naujo (tyrėjos dienoraštis 2010-11-10) [12].

Pirminio kontakto ir emocijos net atkūrus tą patį po-kalbį susigrąžinti nėra įmanoma. Aštuntąjį užsiėmimą net du kartus pertraukė pašaliniai žmonės, vadinasi, taip pat nutraukė pokalbį bei reflektuojamą patirtį. Net pašalinus trikdžius nebuvo įmanoma sugrąžinti buvusios emocijos ir jausmų.

Praktinis­dramos­terapijos­metodø­taikymas.­Pasi-tikėjimo­savimi­ugdymas. Laikinuose globos namuose gyvenančioms motinoms trūksta pasitikėjimo savo jėgomis, taigi taikant dramos terapijos metodus buvo siekiama skatinti motinų pasitikėjimą savimi.

Vytė išdrįso pasakyti, kokia ji bus po 10 metų: baigusi mokyklą, turinti darbą, auginanti dukrą. Ji kalbėjo drą-siai, nes sakė, kad šių tikslų vis tiek anksčiau ar vėliau pasieks. Moteris pasitikėjo savimi (tyrėjos dienoraštis, 2010 11 25) [12].

Pateikta citata rodo, jog šis dramos terapijos meto-das buvo labai svarbus, nes leido motinoms susimąstyti apie jau praėjusį gyvenimo etapą, pagalvoti apie tai, koks gyvenimas bus palikus laikinos globos namus, t.y. susimąstyti apie ateitį.

Daugelyje dramos terapijos užsiėmimų motinos tei-gė, jog nemoka, negali ar bijo vaidinti. Grupės vadovei pradėjus vaidinti kartu su motinomis, jos pradėjo pasi-tikėti savimi ir įsitraukė į vaidybą:

Vaidinau ir aš kartu su motinomis, nes siekiau, jog motinos nebijotų pasirodyti kvailai, drąsiau įsijaustų į vaidmenį. Džiaugiausi matydama, kad tos, kurios aktyviai dalyvavo užsiėmime, susidomėjo drama, su-tiko vaidindi. Užsiėmimo pabaigoje netgi pasirodė, jog motinos norėtų vaidinti daugiau (tyrėjos dienoraštis, 2010 09 23) [12].

Pateikiamoje citatoje atsispindi grupės vadovo svarba skatinant motinų pasitikėjimą savimi. Grupės vadovas tapo tarsi „eiliniu“ grupės nariu, kurio pavyzdys teigia-mai veikė kitų grupės narių elgesį.

Grupės narių pasitikėjimą savimi didino ir jiems skiriamos specifinės užduotys:

Grupinio užsiėmimo vadovė: Šiandien mes pratęsim

35

tą žaidimą, kurį žaidėme praeitą kartą. Dovilė: Pradedam žaisti toliau....(labai skuba, ne-

kreipia dėmesio į atėjusią naujokę). Grupinio užsiėmimo vadovė: Kas nori pristatyti

žaidimą Aistei?Lina: Nu reikia traukti lapelį ir sakyti, ar mes su-

tinkam, ar nesutinkam su tuo, kas parašyta. (Grupinis dramos terapijos užsiėmimas, 2010 10 28) [12].

Motina Lina jautėsi svarbi aiškindama užduotį gru-pės naujokei Aistei. Lina atliko mokytojo vaidmenį, o tai, galima daryti prielaidą, didino moters pasitikėjimą savimi [12]. Kita vertus, grupės narių pagalba pristatant dienos veiklą naujai dalyvei Aistei taip pat buvo labai svarbi: mažino nejaukumo jausmą, patiriamą įtampą pirmą kartą dalyvaujant dramos terapijos užsiėmime.

Pasitikėjimo­kitais­skatinimas.­Motinos, neturinčios pasitikėjimo savimi, nepasitiki ir kitais žmonėmis:

Pirmojo užsiėmimo metu jaučiau, kad tarp manęs ir dalyvių yra nedidelės sienos. Motinos vengė kalbėti, atvirauti, dalintis patirtimi. Per trečiajį susitikimą jaučiau, kaip tarp motinų ir manęs ryšys stiprėja, kaip jos tampa vis atviresnės ir nuoširdesnės (tyrėjos dienoraštis, 2010 10 07) [12].

Tai rodo, kad motinos pamažu pradėjo pasitikėti grupinių užsiėmimų vadove. Šis pasitikėjimo santykis padeda asmeniui užmezti teigiamus santykius ir su kitais žmonėmis, esančiais už grupės ribų.

Jausmø­ ir­ emocijø­ raiška.­ Laikinuose globos na-muose gyvenančios motinos dažnai nemoka įvardinti ir išreikšti savo jausmų bei emocijų. Dramos terapija padeda asmeniui susivokti savo jausmuose. Dramos žaidimas,,konfliktas‘‘ suteikė galimybę grupės nariams kalbėti apie santykius tarp žmonių, bendravimą, sudarė sąlygas pasidalinti savo patirtimi bei jausmais. Gretai šis metodas sukėlė daug nemalonių prisiminimų. Moteris buvo atvira ir daug pasakojo apie savo santykius su tėčiu, išsakė savo jausmus.

Grupinio užsiėmimo vadovė: O kaip iš šono atrodė šitas vaidinimas?

Greta: Baisu, man net šiurpas per kūną ėjo.Grupinio užsiėmimo vadovė: Kas buvo baisu?Greta: Nu, aš nekenčiu, kai žmonės rėkia. Ten dėl

to, kad mano tėvas visados toks buvo ir jis visada ant manęs rėkdavo.

Grupinio užsiėmimo vadovė: Kaip tu jautiesi, kai ant tavęs rėkia?

Greta: Aš? Nežinau. Nu aš neklausau. Man būdavo va taip, kad tėvai mano, na mano tėvas labai griežtas ir... kai ant manęs užstaugdavo, tai aš visada nueidavau. Griebdavo mane ir rėkdavo...

(Grupinis dramos terapijos užsiėmimas, 2010-09-23) [12].

Šis metodas taip pat sudarė sąlygas motinoms disku-tuoti apie tinkamus vaikų auklėjimo būdus ir bendravimą su jais.

Dabartinės­ kliento­ būsenos­ atpažinimas. Dramos terapijos metodai padeda atpažinti dabartinę kliento bū-seną ir nuspėti ir įvardyti dar neiškilusias problemas:

Simona buvo labai uždara, tyli, pasyvi. Nekalbėjo, jei tam nebuvo būtinybės, ar jei nebuvo paklausiama. Klausimai apie jausmus ją vertė jaustis nejaukiai“ [tyrėjos dienoraštis, 2010 09 13].

„Greta į užsiėmimą atėjo pavėlavusi, blogai nusitei-kusi, paklausta, kaip jaučiasi, atsakė, kad viskas gerai. Po kurio laiko dar kartą pakartojus klausimą apie jausmus, moteris apsiverkė. Po kurio laiko nusiraminusi moteris aktyviai įsitraukė į dramos žaidimą, o jam pasibaigus papasakojo apie savo neigiamų jausmų priežastis (tyrėjos dienoraštis, 2010 10 28) [12].

Čia atsispindi grupinio užsiėmimo dalyvių būsenos: tai rodo motinų neverbalinė kalba, vengimas dalyvauti užsiėmime, verbalinės ir nevarbalinės kalbos neati-tikimai.

Kliento­ išklausymas­ ir­ supratimas.­ Socialiniam darbuotojui labai svarbu išklausyti kliento istoriją, išsi-aiškinti jo požiūrį ir empatiškai reaguoti į jo patiriamas problemas.

Lina: (Paima vieną užverstą lapelį nuo stalo ir perskai-to garsiai),,Vyras turi teisę mušti žmoną‘‘.(Moteris pra-deda juoktis) Ne, tikrai ne. Tokios teisės jis tikrai neturi.

Greta: (Nusuka akis, susigėsta) Nu dabar pagalvojau, kad jei moteris labai jau ten pridarius, labai. Nu tai tikrai būčiau vyras, tikrai trinktelėčiau nors kartą.

Grupinio užsiėmimo vadovė: Ką reikia pridaryti (Gre-ta pradeda juoktis, nusuka akis, grupė užsikrečia juoku. Palaukiu kol emocijos nurims). Ką reikia pridaryti, kad tu būdama vyru trinktelėtum moteriai?

Greta: Išdavinėti.Lina: Nu jo neištikimybė, bet tai vis tiek nepateisi-

nama.Greta: Nu aišku, mušti ten žiauriai, tai ne, bet truputį

trinktelėti per snukį...(Grupinis dramos terapijos užsiėmimas, 2010-10-

21) [12]. Gretai buvo sunku išsakyti savo nuomonę, ji nedrįso

kalbėti. Akių kontakto vengimas pokalbio metu rodė, kad ji gėdijasi savo minčių. Teigiamos atmosferos sukūrimas, nuomonės nesmerkimas ir priėmimas bei nuolatinis dramos terapijos taisyklės priminimas apie neteisingų atsakymų nebuvimą užsiėmimų metu padėjo Gretai

36

atvirai išsakyti savo nuomonę, kuri kardinaliai skyrėsi nuo kitų grupės dalyvių. Šį teiginį taip pat patvirtina humanistinė socialinio darbo teorija, kuri teigia, kad būtina socialinės pagalbos teikimo sąlyga yra tinkamos emocinės atmosferos sukūrimas (pasitikėjimo, atviru-mo, nuoširdumo), tada klientui lengviau suprasti savo vidinį pasaulį, jausmus, socialinę situaciją, mokytis ją analizuoti ir ieškoti tinkamų sprendimų [2]. Gretos nuomonės nesmerkimas padėjo jai drąsiai dalyvauti diskusijoje. Moters įsitikinimas, kad kai kuriais atvejais vyras turi teisę mušti žmoną, galėjo būti įtakotas žemo savęs vertinimo, vaikystėje suformuoto šeimos modelio. Dramos žaidimas,,Nuomonė‘‘ ne tik padėjo motinoms išsakyti savo nuomonę, bet ir išklausyti kitų mintis. Žaidimo sukelta diskusija privertė Gretą susimąstyti, suabejoti savo įsitikinimais. Motinos užsiėmimo metu galėjo geriau pažinti viena kitą.

Problemø­ atpažinimas,­ įvardijimas­ ir­ sprendimas. Dramos terapijos metodai padeda įžvelgti dažnai pasi-kartojančias problemas, išugdomas dalyvių gebėjimas nuspėti dar neiškilusias problemas [13]. Šias mintis patvirtina žemiau pateikta citata:

Užsiėmimo metu dalyvės analizavo situacijas, kurias vaizduoja statulos, įvardijo asmenis, jų galimus jausmus, spėjo personažų ateitį. Vėliau dalinosi savo patirtimi bei svarstė, ką darytų būdamos personažų vietoje (tyrėjos dienoraštis, 2010 09 13) [12].

Padrąsinimas­ dalyvauti­ grupės­ veikloje. Ypatingo dėmesio reikalavo nauji grupės dalyviai. Prie grupės prisijungus naujai motinai, buvo stengiamasi, kad kitos narės padėtų jai adaptuotis grupėje.

Grupinio užsiėmimo vadovė: Kas pasakys Deimantei, nuo ko mes pradedame užsiėmimą?

Dovilė: Nuo priešimo (pradeda juoktis). Vytė: Nuotaikų.Grupinio užsiėmimo vadovė: Taip, išsakome, su

kokiomis nuotaikomis ateiname į grupelę. Tai gal Vyte ir pradėkime nuo tavęs? (tyrėjos dienoraštis, 2010 11 18) [12].

Vytė atsakė, nuo ko pradedame užsiėmimus. Motinai tai buvo 5 grupinis užsiėmimas, ir ji jau žinojo užsiėmi-mų eigą. Naujai dalyvei Deimantei buvo svarbu, kad apie užsiėmimo eigą papasakotų patys dalyviai. Taip buvo sumažintas jos jaudulys. Deimantė, pasakodama, su kokiomis nuotaikomis atėjo į užsiėmimą, šypsojosi, tai rodė jos norą įsitraukti į grupės veiklą.

Apibendrinant visus grupinius užsiėmimus galima teigti, kad taikomi dramos terapijos metodai mokė mo-tinas supratingumo ir empatijos. Šios terapijos metodai padėjo joms pažinti vienai kitą ir save. Visų susitikimų

metu grupės dalyvės buvo priimamos tokios, kokios yra ir neteisiamos už savo nuomonę ir požiūrius. Tai humanistinės socialinio darbo teorijos požiūriu yra sąlygos norint teikti efektyvią pagalbą klientui [9]. Mo-tinos priėmė dramos terapijos metodus, nebijojo reikšti savo nuomonę bei mokė ir mokėsi viena iš kitos, taip ne tik gaudamos, bet ir teikdamos pagalbą.

Grupiniø­užsiėmimø­pabaiga.­Neišvengiama grupi-nių užsiėmimų dalis yra pabaiga ir grupės išsiskyrimas, tai yra penktoji ir paskutinė grupės raidos fazė. Visus užsiėmimo dalyvius būtina paruošti ne tik būsimam grupiniam darbui, tačiau ir grupinio darbo pabaigai. Dėl šios priežasties 10 – tojo susitikimo pabaigoje motinoms buvo priminta, kad kitą savaitę grupės laukia paskutinis susitikimas, kurio metu bus atsisveikinama.

Per dešimtąjį užsiėmimą užsiminiau apie artėjančią pabaigą ir Dovilė labai jautriai sureagavo. Ji lyg pyk-telėjo. Paklausė, ar liksiu įstaigoje, nors ir be grupinių susitikimų, atsakiau kad nežinau. Taigi ji pasakė,,aišku, vadinasi, neliksi. Mamos nusivylė... (tyrėjos dienoraštis, 2010-11-25) [12].

Apie tai, kad grupiniai užsiėmimai buvo svarbūs jų dalyvėms, išduoda motinų reakcija sužinojus apie artėjančią pabaigą. Dovilė uždavė klausimą, ar liksiu įstaigoje, ir pateiktas atsakymas privertė ją nusivilti. Vytė visų susitikimų metu būdavo kalbi, aktyviai reikšdavo savo nuomonę ir diskutuodavo su kitomis mamomis, tačiau, išgirdusi apie užsiėmimų pabaigą, nieko nepa-sakė. Ši naujiena jai buvo netikėta. Tą kartą motinos po grupinio užsiėmimo dar ilgai sėdėjo prie stalo, nenoriai paliko susirinkimų kambarį. Tai rodė, kaip grupės na-rėms sunku atsisveikinti ir išsiskirti su grupe, jos bandė nutolinti atsisveikinimą, vengdamos palikti susirinkimų kambarį.

Apibendrinant galima teigti, kad pagrindinė prie-žastis, dėl kurios buvo sunku išsiskirti grupei – tai užsi-mezgęs artimas tarpusavio ryšys, kurtas visų susitikimų metu. Humanistinės teorijos atstovo [9] supratimu, darbuotojo ir kliento santykis yra esminis elementas, lemiantis kliento pokyčius.

IŠVADOS1. Kokybinio tyrimo radiniai atskleidė, kad dramos

terapijos metodai socialiniame darbe su laikinos glo-bos namuose gyvenančiomis motinomis buvo taikomi remiantis iš anksto paruoštu veiklos planu, kurį sudarė: darbuotojo pasiruošimas metodų taikymui (dramos terapijos metodų surinkimas, parengimas), klientų paruošimas ir motyvavimas, dramos terapijos metodo pristatymas užsiėmime, metodo taikymas ir grupinio

37

užsiėmimo aptarimas (reflektuojama grupės dalyvių pa-tirtis, išklausoma jų nuomonė apie veiklą). Įgyvendinat dramos terapijos metodus praktikoje buvo susidurta su šiais sunkumais: grupės narių kaita, stebėtojų dalyvavimu užsiėmime.

2. Atliktas tyrimas atskleidė, kad įvairūs dramos terapijos metodai, taikomi socialiniame darbe su laiki-nos globos namuose gyvenančiomis motinomis, padeda ugdyti empatijos ir supratingumo jausmą, skatina disku-sijas, bendravimą ir pasitikėjimą grupės nariais.

3. Taikyti dramos terapijos metodai sudarė motinoms galimybes atvirai kalbėti apie problemas, išsipasakoti, pasidalinti savo patirtimi. Grupinių užsiėmimų metu buvo kalbama apie smurtą, patirtą šeimoje, ankstyvo nėštumo patirtį, konfliktus, kylančius santykiuose su artimaisiais bei grupės nariais. Dramos terapijos metodų pagalba buvo mokomasi spręsti konfliktus, dalyvės turėjo galimybę pastebėti žmonių mąstymo skirtumus.

Literatūra1. Bailey S.D. What is drama therapy? [interaktyvus]. [žiūrėta

2010-11-15]. Prieiga per internetą: http://www.dramatherapycentral.com/index.php?option=com_content&view=article&id=70:what-is-drama-therapy&catid=39:fp-rokstories

2. Jančaitytė R. Požiūriai į problemų sprendimą socialiniame darbe, 72 – 103 psl.// Socialinis darbas. Profesinė veikla, metodai ir klientai. Vilnius, 2010.

3. Johnes Ph. The Active self: Drama therapy and philosophy. Arts in Psychoterapy 2008; 35(3): 224 – 231.

4. Kemmis S, McTaggart R. Participatory action research 559-600psl. // Denzin K. N., Linkoln Y.S. The handbook of qualitative research. Third edition.-London, Sage publication 2005.

5. Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas [interak-tyvus] Vilnius 2006m., sausio 19 d. Nr. X-493 [žiūrėta 2010-11-20]. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.show-doc_l?p_id=270342&p_query=&p_tr2=

6. Leeder A. Wimmer C. Voices of Pride: Drama therapy with incarcerated women. Women & Therapy 2006; 29(¾):195 – 213.

7. Owen A., Barber K. Proceso drama: dramos darbai. Vilnius, 2006.

8. Piekkari J. Drama – a way of social inclusion.-University of Turku, Centre for Extension Studies 2005.

9. Rogers C. R. Apie tapimą asmeniu. Psichoterapeuto požiūris į psichoterapiją. Vilnius, 2005.

10. Stahler W. Payerformance: a drama therapy approach with

female prisoners recovering from addiction. Journal of Creativity in Mental Health 2007; 2(1):3-12.

11. Socialinės globos normų aprašas [interaktyvus] 2007 m. vasario 20d. Nr. A1-46 [žiūrėta 2010-12-15]. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=292682&p_query=&p_tr2=

12. Stumbraitytė L. Dramos terapijos metodų taikymas sociali-niame darbe su laikinos globos namuose gyvenančiomis motinomis. Socialinio darbuotojo profesinio bakalauro baigiamasis darbas. Kauno kolegija. Kaunas, 2011.

13. Vaičekonytė R. Forumo teatro link. Kaunas, 2008.14. Zastrow Ch. H. Social work with groups. A comprehensive

workbook. Sixh edition. Thomson Brooks 2006.

DRAMA THERAPY METHODS USING IN SOCIAL WORK WITH MOTHERS THAT LIVES IN FOSTER HOME

Ilona Skridlaitė, Laura StumbraitytėSummaryKey words: social work, dramos therapy, foster home, mother-

hood.The motherhood is new role in the women‘s life. This role influen-

ces new functions related with children rearing. The mothers are not always prepared to accomplish new functions. The short-term social care can be organised to help social risk family (mother and their chil-dren)[11]. The social services are provided during the short- time social care. These social services help to mothers develop social skills and strengthen motivation to solve social problems. The support involves also partners from education, occupation, health care, labour market sectors [5]. The drama therapy methods are useful helping mothers develop social skills and strengthen motivation to solve social pro-blems. The drama therapy methods are not explored in Lithuanian social work. The aim of this paper is to reveal using of drama therapy methods in social work with mothers that lives in foster home. The qualitative research was accomplished by implementing the aim. The participatory action research as the type of qualitative research was chosen. This type of qualitative research gave possibility to apply drama therapy methods in practice involving clients (mothers) and providing support for them. This research shows that different drama therapy methods using in social work with mothers that lives in foster care helps to develop empathy, sense of comprehension, communication and discussions between group members and trust to each other.

Correspondence to: ilona.skr@gmail.com

Gauta 2011-06-02

38

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Pranas Šerpytis, el. p.: pranas.serpytis@santa.lt

Raktažodžiai: moterys, sergamumas, mirtingumas, kar-diovaskulinės ligos.

SantraukaAtliktas aprašomasis tyrimas panaudojus privalo-mojo sveikatos draudimo informacinės sistemos „SVEIDRA“ 2001-2010 metų sergamumo ir mir-tingumo duomenis. Sergantys pacientai suskirstyti pagal ligas, lytį ir amžių. Moterų mirtingumas analizuotas pagal mirties priežastį.Stebimas didėjantis moterų sergamumas kardio-vaskulinėmis ligomis. Jei cukriniu diabetu 2001 m. susirgo 1310,27/100 tūkst. gyv., tai 2010 m. diagnozuota 2631,35/100 tūkst.gyv. Arterinė hipertenzija 2001 m. diagnozuota 10114,38/100 tūkst.gyv., o 2010 m. – 17368,72/100 tūkst.gyv. Moterų sergamumas krūtinės angina 2001-2010 m. didėjo nuo 3179,24 iki 4140,21 100 tūkst.gyv. Ūmiu miokardo infarktu 2001 m. susirgo 138,92, o 2010 m. – 176,0 100 tūkst.gyv. 2001 – 2010 m. plaučių kraujagyslių ligų padaugėjo nuo 30,21 iki 62,26, o galvos smegenų kraujotakos sutrikimų nuo 2955,57 iki 4050,38 100 tūkst.gyv.Moterų mirtingumas Lietuvoje nuo kraujota-kos sistemos ligų sudaro apie 65% visų mirties priežasčių. Iš mirusių 2010 m. nuo išeminės širdies ligos moterys sudarė 56,62%, iš jų nuo miokardo infarkto – 48,7%. Mirusių moterų nuo hipertenzinės ligos 57,47%, cerebrovaskulinių ligų – 57,12%. Taigi moterys nuo kardiovaskulinių ligų miršta dažniau nei vyrai.

ĮVADASŠirdies ir kraujagyslių ligos yra dažniausia moterų

mirties priežastis pasaulyje. Amerikos širdies asociacija jau 1999 m. paskelbė pirmąją rekomendaciją moterų kardiovaskulinių ligų prevencijai (1), o Lietuvoje apie šią problemą imta kalbėti tik pastaraisiais metais. Statistika gąsdinanti – 2010 metais Lietuvoje nuo kraujotakos siu-stemos ligų mirė 13495 moterys, o tai sudaro net 65,6% visų moterų mirties priežasčių.

Darbo­ tikslas:­nustatyti moterų sergamumą ir mir-tingumą Lietuvoje, pasiskirstymą pagal amžių, kurioms, remiantis TLK – 10 klasifikacija, diagnozuota E10 – E14 (cukrinis diabetas), I10 – I15 (arterinė hipertenzija), I20 (krūtinės angina), I21 – I22 (miokardo infarktas), I26 – I28 (plaučių embolija, plautinės širdies ligos, plaučių krauja-gyslių ligos), I60 – I69 (smegenų kraujagyslių ligos).

TYRIMO METODAI IR REZULTATAIAtliktas aprašomasis tyrimas panaudojus privalomojo

sveikatos draudimo informacinės sistemos „SVEIDRA“ 2001-2010 metų sergamumo ir mirtingumo duomenis. Sergantys pacientai suskirstyti pagal ligas, lytį ir amžių. Moterų mirtingumas analizuotas pagal mirties prie-žastį.

Cukrinio diabeto diagnozavimo atvejų daugėja. Moterų sergamumas didesnis nei vyrų. 2001 m. moterų sergamumas buvo 1310,27, o 2010 m. – 2631,35 100 tūkstančių gyventojų. Duomenys pateikti pirmoje lente-lėje ir pirmame paveikslėlyje. Per paskutinį dešimtmetį labai padaugėjo sergančių moterų, vyresnių nei 64 m. Amžiaus grupėje nuo 18 iki 44 m. pacientų skaičius didėjo nuo 239,92 (2001 metais) iki 340,82 (2010 me-tais), 45-64 m. nuo 2162,97 (2001 metais) iki 3402,13 (2010 metais). O vyresnių nei 65 m. per 10 m. skaičius beveik padvigubėjo – nuo 4077,89 iki 8043,58 100 tūkst.gyv. (2 pav.)

Moterų sergamumas arterine hipertenzija taip pat kiekvienais metais didėja. Sergamumas, tenkantis 100 tūkstančių moterų, 2001 metais buvo 10114,38, o 2010 metais – 17368,72. Moterų grupėje nuo 18 iki 44 metų sergamumas nežymiai didėjo: nuo 1813,45 (2001 me-tais) iki 2322,11 (2010 metais). O vyresnėse grupėse sergamumas ima greitai didėti. 45-64 metų grupėje nuo 17653,85 (2001 metais) iki 24229,09 (2010 metais), vyriausioje grupėje – nuo 30643,09 (2001 metais) iki 51179,71 (2010 metais) (3pav). Moterų sergamumas ma-žesnis nei vyrų tik jauniausioje grupėje, o nuo 45 metų ima didėti ir pralenkia vyrų sergamumą (2 lentelė).

Moterų sergamumas nestabilia krūtinės angina iki 64 m. mažesnis nei vyrų. Grupėse iki 64 metų moterų

MOTERYS­IR­KARDIOVASKULINĖS­LIGOSPRANAS ŠERPYTIS1, 2, LAURA CIPARYTĖ3, RITA GAIDELYTĖ4, ROMUALDAS GUREVIČIUS4

1Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinika, 2Vilniaus universiteto ligoninės San-tariškių klinikų Kardiologijos ir angiologijos centras; 3Vilniaus universiteto Medicinos fakul-

tetas, 4Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

VISUOMENĖS SVEIKATA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI

2011, Volume 21, Number 5, p. 38-43

39

sergamumas išlieka panašus, tačiau vyresnių nei 64 m. didėja: 2001 metais nestabili krūtinės angina diagnozuo-ta 12882,69 100 tūkst. gyventojų, o 2010 m. – 15409,74 (3 lentelė, 4pav.).

Palyginus moterų ir vyrų sergamumą ūmiu miokar-do infarktu, pastebėta, kad paskutiniaisiais 2010 m. sergamumas ženkliai padidėjo: moterų nuo 138,92 (2001 metais) iki 176,0 (2010 metais), vyrų nuo 225,9

(2001 metais) iki 293,85 (2010 metais) 100 tūkstančių gyventojų (5 pav.). 18-44 metų moterų sergamumas 7-9 kartus mažesnis nei vyrų, 45-64 metų grupėje skirtumas tarp moterų ir vyrų mažėja: vyrai serga 2 kartus dažniau nei moterys. Skirtumas tarp lyčių dar labiau sumažėja vyriausioje grupėje (3 lentelė).

Plaučių embolija, plautinės širdies ligos formomis ir plaučių kraujagyslių ligomis moterų ir vyrų sergamumas skirtingais amžiaus laikotarpiais skiriasi. Šiomis ligomis moterų sergamumas didenis būna jauniausioje pacientų

1 lentelė. Moterų ir vyrų sergamumas cukriniu diabetu 100 tūkst. gyventojų.

1 pav. Moterų ir vyrų sergamumas cukriniu diabetu. P< 0,05.

2 pav. Moterų, sergančių cukriniu diabetu, pasiskirstymas pagal amžių. P<0,05.

3 pav. Moterų sergamumo arterine hipertenzija pasiskirstys-mas pagal amžių. P<0,05.

2 lentelė. Moterų ir vyrų sergamumas arterine hipertenzija 100 tūkst. gyventojų.

3 lentelė. Moterų ir vyrų sergamumas krūtinės angina.

40

100 tūkstančių gyventojų lenkia moterų. 2001 metais susirgo 33,6 moterys, o 2010 metais – 53,12. Tuo tarpu vyrų susirgo 45,26 (2001 metais) ir 66,97 (2010 metais). Vyrų sergamumas išlieka didesnis ir vyriausioje amžiaus grupėje (6 pav.).

Galvos smegenų kraujotakos sutrikimais dažniau serga moterys visose amžiaus grupėse. Nors 18-44, 45-

4 pav. Moterų, kurioms nustatyta I20 diagnozė, pasiskirstyk-mas pagal amžių. P<0,05.

5 pav. Moterų ir vyrų sergamumas ūmiu miokardo infark -tu. P<0,05.

4 lentelė. Moterų ir vyrų sergamumo miokardo infarktu pak-siskirstymas pagal lytis.

grupėje (18 – 44 metų). Moterų serga nuo 6,41 (2001 metais) iki 11,35 (2010 metais) 100 tūkstančių gyventojų, o vyrų – nuo 5,9 (2001 metais) iki 8,84 (2010 metais). Tiek vyrų, tiek moterų sergamumas kasmet didėja. Ryškiausias sergamumo skirtumas tarp vyrų ir moterų atsiranda grupėje nuo 45 iki 64 metų. Vyrų sergamumas

6 pav. Moterų ir vyrų sergamumo I26 – I28 pasiskirstymas pagal amžių. P<0,05.

7 pav. Moterų sergamumo galvos smegenų kraujotakos sutri-kimais pasiskirstymas pagal amžių. P<0,05.

8 pav. Moterų ir vyrų mirtingumas nuo kraujotakos sistemos ligų. P<0,05.

41

64 metų grupėse moterų sergamumas bėgant metams išlieka panašus ar net mažėja, bet vyriausioje grupėje sergamumas po truputį didėja nuo 11846,08 (2001 metais) iki 15914,56 (2010 metais) (7 pav.)

Dažniausia moterų mirties priežastis – kraujotakos sistemos ligos. Jos sudaro apie 65% visų mirties prieo-žasčių. Mirtingumas nuo kraujotakos sistemos ligų 2001 – 2010 m. buvo panašus. Didžiausią procentą mirties priežasčių sudarė 2002 m. (68,9%), o mažiausią – 2003 m. (64,0%) (8 pav.).

Moterims dažniau nei vyrams mirties priežastis būna išeminė širdies liga (IŠL), tačiau nuo miokardo infarkto vyrų miršta daugiau. Moterų mirtingumas nuo IŠL: 2001 m. IŠL sudarė 43,2% visų mirties priežasčių, 2002 m. sumažėjo iki 39,1% ir 2010 m. pasiekė 41,6%. Vyrų mirtingumas nuo IŠL 10% mažesnis nei moterų (9 pav.).

Pastebima, jog moterų mirtingumas nuo miokardo infarkto didėja. 2001 m. mirčių atvejų nuo MI moterys sudarė 41,97%, o 2010 m. – 48,47%. 10 paveikslėlyje

pateikiamas moterų ir vyrų mirtingumas 100 tūkst.gyv. Nuo cerebrovaskulinių ligų mirtingumas taip pat didėė-ja: 2001 m. mirė 61,81% moterų, 2010 m. – 63,59% moterų.

REZULTATŲ APTARIMAS2011 m. Amerikos širdies asociacija paskelbė rekor-

mendacijas moterų kardiovaskulinių ligų prevencijai (2). Jie sugriovė mitą, kad širdies ligomis serga tik vyrai. Jungtinėse Amerikos Valstijose moterų mirtingumas nuo kardiovaskulinių ligų siekia 52,1% (2006 m.) (3), tačiau nuo 1997 m. iki 2007 m. mirčių skaičius nuo kardiovaskulinių ligų sumažėjo 14,2% (4). O Lietuvoje moterų mirtingumas nuo 2001 m. iki 2010 m. nesikeičia ir išlieka labai aukštas.

Lietuvoje nuo širdies ir kraujagyslių ligų miršta apie 65% moterų. Remiantis Europos kardiovaskulinių ligų statistika, Europos šalyse vidutiniškai 54% moterų mirties priežastis būna kardiovaskulinės ligos. Iš 48 Europos

9 pav. Moterų ir vyrų mirtingumas nuo išeminės širdies li-gos. P<0,05.

10 pav. Moterų ir vyrų mirtingumas nuo miokardo infarko-to. P<0,05.

11 pav. Moterų ir vyrų išgyvenamumas po pirmojo miokaro-do infarkto (7).

12 pav. Mirties ar miokardo infarkto tikimybė moterims, vartojusioms pakaitinę hormonų terapiją ir gavusioms pla-cebo.

42

valstybių 25 – iose daugiau nei 50% moterų miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Šios šalys dažniausiai yra centrinėje ir rytinėje Europoje. Pavyzdžiui, Bulgarijoje miršta 71%, o Prancūzijoje – 31% (5).

Palyginti 2008 metų Europos valstybių moterų mirb-tingumo nuo išeminės širdies ligos duomenys. Lietuvos moterų mirtingumas didžiausias. Standartizuotas rodiklis pagal amžių rodo, jog Lietuvoje miršta 240 moterų iš 100000 gyventojų, Slovakijoje – 224, Latvijoje – 184, Vengrijoje – 166, Estijoje – 163, Rumunijoje – 151, Čekijoje – 137, Suomijoje – 88, Bulgarijoje – 88, Mal-toje – 86, Austrijoje – 73, Lenkijoje – 69, Airijoje – 68, Švedijoje – 64, Vokietijoje – 62, Didžiojoje Britanijoje – 61, Islandijoje – 60, Danijoje – 52, Norvegijoje – 46, Šveicarijoje – 45, Liuksemburge – 45, Kipre – 44, Italijoje – 44, Slovėnijoje – 42, Graikijoje – 41, Portugalijoje – 32, Olandijoje – 31, Ispanijoje – 30, Prancūzijoje – 21(6).

RESCATE studija, į kurią buvo įtraukta 331 moteris ir 1129 vyrai, parodė, kad 1 mėnesio išgyvenamumas po pirmojo miokardo infarkto moterų yra mažesnis nei vyrų (moterų išgyvena 74%, o vyrų – 89%, p<0,001) (11 pav.) (7).

Moterų sergamumas arterine hipertenzija didėja senstant populiacijai. Vyresnių nei 65 m. moterų arterine hipertenzija serga daugiau nei vyrų (8). Lietuvoje iki 44 m. sergamumas panašus, bet senstant populiacijai, skirk-tumas tarp lyčių didėja. Didėjant sergamumui cukriniu diabetu, tiesiogiai padidėja ir sergamumas miokardo infarktu (9). Moterims, sergančioms cukriniu diabetu, koronarinės širdies ligos letalios baigties rizika 50% didesnė nei vyrams (10). Greitai didėjant sergamumui cukriniu diabetu, senstant populiacijai, sergamumas ir mirtingumas nuo miokardo infarkto taip pat turėtų ženkliai padidėti.

Nors kardiovaskulinių ligų rizika didėja su amžiumi, tačiau moterys dažniausiai suserga 10 metų vėliau nei vyrai (11). Po menopauzės atsiranda kiaušidžių hormonų trūkumas, o tai sukelia hipertenziją, centrinį nutuki-mą, metabolinį sindromą, diabetą, dislipidemiją (12). Apžvelgus Lietuvos statistinius duomenis, pastebime, kad tolygiai didėja tiek vyrų, tiek moterų sergamumas, tačiau moterų sergamumas arterine hipertenzija, cukri-niu diabetu nuo 45 metų ir ypač nuo 64 metų ženkliai padidėja.

HERS – II studijos duomenimis, nėra didesnės koro-narinės širdies ligos įvykių rizikos tarp moterų po me-nopauzės gydytų pakaitine hormonų terapija ar gavusių placebo (12 pav.) (13). 2011 metais paskelbta 60 studijų apžvalga, kurioje teigiama, jog pakaitinė hormonų te-rapija neturėtų būti naudojama kaip pirminė ar antrinė

prevencija. Ji padidina insulto ir venų tromboembolijos dažnį po menopauzės. Padidina demencijos riziką (14).

Moterų ir vyrų gydymo aspirinu rezultatai skiriasi. As-pirinas sumažina moterų kardiovaskulinių įvykių riziką 12%, o iš jų labiausiai – išeminio insulto riziką (18%), tačiau nesumažina miokardo infarkto ar mirčių nuo kardiovaskulinių ligų rizikos. Tuo tarpu vyrų kardiovas-kulinių įvykių riziką aspirinas sumažina 14%. Labiausiai iš jų – miokardo infarkto (32%), bet nesumažina insulto ir mirčių rizikos. Taigi aspirinas pasižymi skirtingomis prevencinėmis savybėmis tarp moterų ir vyrų (12).

Apžvelgus straipsnius rasta, kad buvo išanalizuotos 62 randomizuotos klinikinės studijos nuo 2006 iki 2009 metų. Į tiriamųjų sąrašą įtraukti 380891 tiriamasis, iš ku -rių moterys sudarė tik 33,5%. Moterų procentas atskirose studijose svyravo nuo 15 iki 60%, tačiau tik 31 studija analizavo rezultatus pagal lytį (12).

Moterims širdies ligos prasideda 10 metų vėliau nei vyrams, tačiau rizikos veiksniai būna didesni. Joms rečiau pasitaiko tipinė krūtinės angina. Dažnai miokardo infark-tas tarp moterų būna nepastebėtas, ypač sergančioms diabetu ir jaunesnio amžiaus. Net priėmimo skyriuje atvykus moterims su naujai atsiradusiu krūtinės skausmu į šią situaciją žiūrima ne taip rimtai kaip atvykus vyrams. Krūvio testas moterims dažniau būna neteisingai teigia-mas, bet krūvio echoskopijos rezultatai būna vienodai patikimi, o koronarografijos metu dažniau nerandama pakitimų esant krūtinės skausmams. Tokioms moterims gali būti širdies sindromas X, mikrovaskulinė liga, rečiau takotsubo sindromas ar koronaro disekacija.

IŠVADOSLietuvoje, kaip ir pasaulyje, moterų sergamumas

ir mirtingumas nuo kardiovaskulinių ligų didesnis nei vyrų. Moterų nuo širdies ligų 2010 metais Lietuvoje mirė 65,6%, o vyrų – 47,0%. Siekiant sumažinti moterų sergamumą ir mirtingumą, reikia aktyvinti prevenciją ir į klinikines studijas įtraukti daugiau moterų, kad nusta-tytume moterims specifinius rizikos faktorius ir gydymą.

Literatūra1. Mosca L, Grundy SM, Judelson D, King K, Limacher M, Oparil

S, Pasternak R, Pearson TA, Redberg RF, Smith SC Jr, Winston M, Zinberg S. Guide to preventive cardiology for women: AHA/ACC Scientific Statement Consensus panel statement. Circulation 1999; 99:2480–2484

2. Mosca L, Benjamin EJ, Berra K, Bezanson JL, Dolor RJ, Lloyd-Jones DM, Newby LK, Pin˜a IL, Roger VL, Shaw LJ, Zhao D; Beckie TM, Bushnell C, D’Armiento J, Kris-Etherton PM, Fang J, Ganiats TG, Gomes AS, Gracia CR, Haan CK, Jackson EA, Judelson DR, Kelepouris E, Lavie CJ, Moore A, Nussmeier NA, Ofili E, Oparil S, Ouyang P, Pinn VW, Sherif K, Smith SC Jr, Sopko G, Chandra-Strobos N, Urbina

43

EM, Vaccarino V, Wenger NK. Effectiveness-based guidelines for the prevention of cardiovascular disease in women—2011 update: a guideline from the American Heart Association. Circulation 2011; 123:1243-1262.

3. Women and Cardiovascular Diseases — Statistics 2010. http://www.americanheart.org/downloadable/heart/1260905040318F-S10WM10.pdf

4. Xu J, Kochanek KD, Murphy S, Tejada-Vera B. Deaths: final data for 2007. Hyattsville, Md: National Center for Health Statistics. Natl Vital Stat Rep 2010; 58; 1–135.

5. S Allender, P Scarborough, V Peto and M Rayner. British Heart Foundation Health Promotion Research Group, Department of Public Health, University of Oxford; and J Leal, R Luengo-Fernandez and A Gray. Health Economic Research Group, Department of Public Health, University of Oxford. European cardiovascular disease sta-tistics 2008.

6. Health at a Glance: Europe 2010, OECDiLibrary. http://ec.europa.eu/health/reports/european/health_glance_2010_en.htm. Released date: December 7, 2010.

7. Marrugate, J, Sala, J, Massia, R, et al, for the RESCATE Investi-gators, JAMA 1998; 280:1405.

8. Roger VL, Go AS, Lloyd-Jones DM, Adams RJ, Berry JD, Brown TM, Carnethon MR, Dai S, de Simone G, Ford ES, Fox CS, Fullerton HJ, Gillespie C, Greenlund KJ, Hailpern SM, Heit JA, Ho PM, Howard VJ, Kissela BM, Kittner SJ, Lackland DT, Lichtman JH, Lisabeth LD, Makuc DM, Marcus GM, Marelli A, Matchar DB, McDermott MM, Meigs JB, Moy CS, Mozaffarian D, Mussolino ME, Nichol G, Paynter NP, Rosamond WD, Sorlie PD, Stafford RS, Turan TN, Turner MB, Wong ND, Wylie-Rosett J; on behalf of the American Heart Association Statistics Committee and Stroke Statistics Subcommittee. Heart disease and stroke statistics—2011 update: a report from the American Heart Association [published correction appears in Circulation. 2011; 123:e240]. Circulation 2011; 123:e18–e209.

9. Preis SR, Hwang SJ, Coady S, Pencina MJ, D’Agostino RB Sr, Savage PJ, Levy D, Fox CS. Trends in all-cause and cardiovascular disease mortality among women and men with and without diabetes mellitus in the Framingham Heart Study, 1950 to 2005. Circulation 2009; 119:1728–1735.

10. Huxley, R, Barzi, F, Woodward, M. Excess risk of fatal coronary heart disease associated with diabetes in men and women: meta-ana-lysis of 37 prospective cohort studies. BMJ 2006; 332:73.

11. Stramba-Badiale M, Fox KM, Priori SG, Collins P, Daly C, Graham I, Jonsson B,Schenck-Gustafsson K, Tendera M. Cardiovascular diseases in women: a statement from the policy conference of the European Society of Cardiology. Eur Heart J. 2006; 27(8):994-1005.

12. Marco Stramba – Badiale, MD, PhD. Department of Rehabi-litation Medicine, IRCCS Instituto Auxologico Italiano, Milan, Italy. Red alert on women’s hearts. Women and cardiovascular research in Europe. European heart health strategy; EuroHeart Project, Work

Package 6; Women and cardiovascular diseases. 2009.13. Grady, D, Herrington, D, Bittner, V, et al. Cardiovascular

Disease Outcomes During 6,8 Years of Hormone Therapy. JAMA 2002; 288:49

14. Stephanie A. Coulter, MD. Heart Disease and Hormones. Tex Heart Inst J. 2011; 38(2): 137-141.

WOMEN AND CARDIOVASCULAR DISEASESPranas Šerpytis, Laura Ciparytė, Rita Gaidelytė, Romualdas GurevičiusSummaryKey words: women, morbidity, mortality, cardiovascular diseases.Aim of the research: to identify morbidity and mortality rates and

distribution by age of females in Lithuania, who, based on the ICD – 10 classification diagnosed E10 – E14 (diabetes), I10 - I15 (hypertene-sion), I20 (angina pectoris), I21 - I22 (myocardial infarction), I26 - I28 (pulmonary embolism, pulmonary heart disease, pulmonary vascular diseases), I60 - I69 (cerebrovascular diseases).

Materials and methods: a descriptive research was done. We used Compulsory Health Insurance Fund information system’s “SVEIDRA” morbidity and mortality data of 2001-2010. The patients were classified according to disease, gender and age. Female mortality was analyzed based on a cause of death.

Results. The morbidity of females with cardiovascular diseases is increasing. In 2001 diabetes mellitus was diagnosed to 1310,27/100000 females and in 2010 - 2631,35/100000. Arterial hypertension in 2001 was diagnosed to 10114,38 / 100000 and in 2010 - 17,368,72 / 100000. The morbidity of females with angina pectoris in 2001-2010 increased from 3179,24/100000 to 4140,21/100000. In 2001 acute myocardial infarction was diagnosed to 138,92/100000 and in 2010 – 176,0/100000. In 2001 – 2010 the morbidity of patients with pulmonary vascular disease increased from 30,21/100000 to 62,26/100000, and cerebrovascular diseases from 2955,57/100000 to 4050,38/100000.

Female mortality rate from cardiovascular diseases account for about 65% of all causes of death in Lithuania. In 2010 56,62% women died from coronary heart diseases, 48,7% of them – due to heart at-tacks. Deaths resulting from hypertensive diseases were diagnosed to 57,47% of women, cerebrovascular diseases – 57,12%.

Conclusions. Female morbidity and mortality from cardiovascular disease is higher than male in Lithuania, like in the rest of the world. In order to reduce female morbidity and mortality, it is necessary to intensify the prevention and involve more women in clinical studies to determine specific risk factors and treatment.

Correspondence to: pranas.serpytis@santa.lt

Gauta 2011-06-02

44

Adresas susirašinėti: Inga Genytė, el. p.: inga@pri.ltŽurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu

Raktažodžiai: visuomenės sveikata, architektūra, terito-rijų planavimas, aplinkos sveikata, ekologija, gyvenimo kokybė, sveikatos stiprinimas.

SantraukaStraipsnyje analizuojama architektūros ir visuo-menės sveikatos ryšio svarba stiprinant gyventojų sveikatą. Detaliau aptariami sveikatos stiprinimo ir ekologiniai architektūros uždaviniai dabartinėje visuomenėje. Atskirai aptarta architektų ir visuo-menės sveikatos specialistų glaudaus bendradar-biavimo svarba stiprinant sveikatą.Darbo tikslas - teoriniu lygmeniu apžvelgti ar-chitektūros ir visuomenės sveikatos ryšio svarbą stiprinant sveikatą. Visuomenės sveikatos spe-cialistams ir architektams dirbant kartu vienoje komandoje būtų pasiekti geresni rezultatai sie-kiant pagerinti socialinę aplinką, kuriant saugias ir sveikas gyvenimo sąlygas.

ĮVADASSveikata – tai asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė

ir socialinė gerovė. Teigiamas sveikatos supratimas akcentuoja gerovės būseną. Dabartiniu metu sveikata suprantama kaip mūsų kasdienio gyvenimo dalis, gyveni-mo kokybės rodiklis [1]. Žmogaus sveikata, jo gyvenimo kokybė neatsiejama nuo fizinės aplinkos. Aplinka svei-katos požiūriu yra apibrėžiama kaip visa tai, kas supa žmogų ir turi įtakos jo sveikatai. Įvairūs aplinkos veiksniai - nesaugi aplinka, būsto kokybė, planavimo sprendimai, triukšmas, oro teršalai, sanitarija veikia gyventojų sveika-tą. Poveikį gyventojų sveikatai turi ir genetinis polinkis, gyvenimo būdas, maistas, socialinė ir ekonominė būklė, galimybė gauti tinkamą sveikatos priežiūrą [2]. Pastovi žmogaus sveikatos ir išlikimo sąlyga priklauso nuo ap-linkos išteklių: oro, vandens, maisto ir vietovės, kurioje jis gyvena. Nemažą įtaką sveikatos sutrikimams turi aplinkos užterštumas, dėl to kyla ligos. Tačiau liga retai turi vieną konkrečią priežastį ar tiesioginį ryšį su aplinkos poveikiu. Dažniausiai ligai atsirasti turi įtakos keletas

faktorių, tarp jų fizinė ir biologinė aplinka ir gyvenimo būdas. Šie faktoriai savo ruožtu susiję su daugeliu kitų, tokių kaip vietiniai įpročiai bei tradicijos ir industrializa-cijos lygis. Tačiau tokios visuomenės nariai daug dažniau kenčia nuo kvėpavimo takų ligų ir vėžio. Nors nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp užterštos aplinkos ir ligos sunku, reikia įsidėmėti, kad tiek oras, kurio kvėpuoja-me, tiek vanduo, kurį geriame, ar dirvožemis, kuriame auginame grūdus ir daržoves, gali būti įvairių sveikatos problemų priežastis [3]. Žmogaus sveikata, kaip skelbia Pasaulinė sveikatos organizacija, nuo aplinkos veiksnių priklauso 17-20 procentų.

Gera sveikata ir gyvenimo kokybė reikalauja švarios ir harmoningos aplinkos, kurioje būtų tik teigiamą po-veikį sveikatai darantys veiksniai: fiziniai, psichologiniai, socialiniai ir etiniai. Sveika gyvensena – kasdieninis gyvenimo būdas, kuris stiprina ir tobulina rezervines organizmo galimybes, padeda žmogui išlikti sveikam, gerinti savo sveikatą. Svarbūs sveikos gyvensenos veiks-niai yra sveikos ir saugios aplinkos kūrimas, psichoemo-cinis stabilumas.

Europos Sąjunga, glaudžiai bendradarbiaudama su valstybių narių vyriausybėmis ir specialistais, stengiasi propaguoti sveiką aplinką ir parengti atsakomuosius kovos su sveikatos pavojais veiksmus. Europos Komisija siekia, kai tik galima, kovoti su priežastimis, stengdama-si, kad būtų pagerintas namų, miesto ir kaimo vietovių planavimas bei fizinė veikla.

Siekiant Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos ilgalaikio tikslo gerinant Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybę, pailginant gyvenimo trukmę – mažinant serga-mumą, mirtingumą ir neįgalumą, ypač nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų, kraujotakos sistemos ligų, onkologi-nių ligų, psichikos sveikatos sutrikimų, gerinant sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir kokybę Respublikoje vykdomi platesnės apimties Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų sveikatos ekologiniai monitoringo ir kiti pro-jektai [4].

Darbo­­tikslas – teoriniu lygmeniu apžvelgti architektū-ros ir visuomenės sveikatos ryšio svarbą stiprinant sveikatą.

VISUOMENĖS­SVEIKATOS­IR­ARCHITEKTŪROS­SAVASTIES­ASPEKTAI

INGA GENYTĖ, ALGIRDAS JUOZULYNASProjektavimo ir restauravimo institutas, Valstybinis mokslo tyrimų institutas Inovatyvios medi-

cinos centras, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos institutas

VISUOMENĖS SVEIKATA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI

2011, Volume 21, Number 5, p. 44-47

45

TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI Tyrimo objektas - architektūros, kurios objektas

yra žmogaus gyvenamosios aplinkos planavimas ir organizavimas, pradedant miestų planavimu, landšafto architektūra ir baigiant interjero dizainu, ryšys ir visuo-menės sveikata.

Tyrimo metodai. Naudotasi aprašomaisiais ir lygina-mosios analizės metodais, kuriais apibendrinta darbo tematikai artima mokslinių publikacijų medžiaga bei kita literatūra.

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS Architektūros objektas yra žmogaus gyvenamosios

aplinkos planavimas ir organizavimas, pradedant miestų planavimu, landšafto architektūra ir baigiant interjero dizainu. Gera architektūra užtikrina tvarią, visavertę ir sveiką aplinką žmogui gyventi ir dirbti. Architektūros kūrinio tinkamumas žmogaus poreikiams yra vienas iš svarbiausių architektūros, kaip taikomojo meno kūrimo, tikslų. 1981 m.vykusiame Pasauliniame architektų kon-grese buvo priimtas naujas architektūros apibrėžimas: „Architektūra – tai menas ir mokslas formuoti aplinką“ [5]. Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių apraše architektūra įvardijama kaip funkcinis erdvinis ir vizualiai suvokiamas meninis statinių, kraštovaizdžio ir teritorijų planavimo objektų formavimas [6]. Klasikinis architektūros supratimas pagrįstas patogumu, tvarumu ir grožiu. Šie trys kertiniai architektūros pagrindai visada patys reikšmingiausi. Architektūra prasideda nuo statinio detalės – slenksčio, durų rankenos, lango ar stogo ir plečiasi apimdama pastato visumą, statinių kompleksą ir jų aplinką, visa tai pritaikant žmogaus poreikiams. Aplinka veikia architektūros kūrinį, o pats architektūros kūrinys vienokiu ar kitu būdu ir apimtimi veikia aplin-ką. Žmogus, gyvendamas toje aplinkoje, yra veikiamas architektūros. Mažiausios erdvės – patalpos kūrybiškas suplanavimas įvardijamas kaip interjero architektūra. Toliau seka statinio architektūra, o dar toliau – kvartalo ir viso miesto architektūra. Tai miestų sukūrimas ir su-formavimas bei esamų miestų planinės ir kartu erdvinės struktūros plėtra ar rekonstrukcija. Dar toliau seka viso regiono ar krašto kraštovaizdžio architektūra. Erdvinėje skalėje architektūros uždavinių aspektu dar skirtinos už-daros (arba intensyviai urbanizuotos) ir atviros erdvės. Visos erdvės formavimo kryptys ir jų plėtra iš esmės su-jungtos panašia metodika. Tai formų ir funkcijų sintezė, jų optimizavimas ir estetinė kokybė. Architektūra – tai la-bai aukšto sintezavimo ir koordinavimo lygio menas [7].

Žmogų supanti aplinka, architektų kūrybos realizuo-tas produktas, šiandien įsivaizduojama kaip apvalkalas,

kurio viduje vyksta gyvenimo procesai. Tai vaizdžiai iliustruoja 1 paveikslas. Tos aplinkos funkcinės ir este-tinės savybės ilgainiui tiesiogiai ar netiesiogiai veikia žmonių nuotaikas, jausmus, interesus, taigi – ir visą gyvenimą [8]. Emocinis ir estetinis architektūros poveikis žmogui daro įtaką jo sveikatai. Rekreacinėse vietovėse, kurortuose harmoningas architektūros ir gamtos sąskam-bis suteikia reabilitacijai atvykusiam žmogui ramybę, vidinę harmoniją, visišką pasitenkinimą. Todėl labai svarbus aplinkos ir fasadų kompozicijoje ne kontrasto, bet harmonijos principas – derintis prie rekreacinio kraš-tovaizdžio, kuris pasirenkant poilsio vietoves yra labai svarbus motyvas. Šiuo aspektu ramios, harmoningos su gamtine ir tradicine etnokultūrine aplinka architektūros pavyzdžių galima rasti Neringos vasarvietėse. Kaip yra parodę medicininiai tyrimai, rekreacinės aplinkos estetinė kokybė veikia ne tik žmogaus psichiką, bet ir fiziologiją [8]. Gamtinė, kultūrinė aplinka su pastatu turi sudaryti organišką ir darnią visumą – tai nerašyta taisy-klė, kurios turėtų laikytis visi architektai, urbanistikos, kraštotvarkos specialistai, restauratoriai. Pats peizažas, gyvasis gamtos grožis, yra niekam neprilygstanti, besą-lygiškai kultūrinė vertybė, kurios reikšmė ypač padidėjo beatodairiškai plečiantis techniškajai civilizacijai, jos kosmopolitinėms užmačioms [9]. Čia pabrėžtas emo-cinis šio santykio su gamta aspektas. Tačiau ne mažiau reikšmingas ir tiesioginis fizinis santykis – su reljefu, klimatu, vandens baseinais, želdynais [10].

Architektūra glaudžiai susijusi su medicina [11]. XX a. pradžioje sąveika tarp urbanistinės architektūros ir visuomenės sveikatos akivaizdi trijose srityse: kuriant žaliąsias erdves skatinamas fizinis aktyvumas, socialinė integracija ir gerinama psichinė būklė; infekcinių ligų prevencija tiesiant bendras infrastruktūras (geriamojo vandens sistemas ir kt.); asmenų apsauga nuo pavojin-go pramonės poveikio bei traumų rizikos planuojant teritorijas.

Jungtinėse Amerikos Valstijose siekiant gerinti vi-suomenės sveikatą, sprendžiant sveikatos apsaugos, būsto ir sveikatos, greitojo maitinimo įstaigų steigimą prie mokyklų klausimus kartu su visuomenės sveikatos priežiūros specialistais dirba ir architektai [12]. Archi-tektai dalyvauja Ligų kontrolės ir prevencijos centro (Centers for Disease Control and Prevention), Nacio-nalinio lėtinių ligų prevencijos centro (National Center for Chronic Disease Prevention), Sveikatos vertinimų ir konsultacijų skyriaus (Division of Health Assessment and Consultation), Sveikatos skatinimo mitybos ir fizi-nio aktyvumo skyriaus (Health Promotion Division of Nutrition and Physical Activity), Nacionalinio aplinkos

46

sveikatos politikos tarnybos centro (National Center for Environmental Health Policy Office) ir kitų sveikatos priežiūrą vykdančių institucijų veikloje [12].

Pati gamta ir jos architektūriniai statiniai yra di-džiausias meno kūrinys. Iš gamtos ir joje sukurtų didingų pastatų: pilių, bažnyčių, tvirtovių žmonės semiasi jėgų, minčių, idėjų. Didingas gamtos grožis su jos architektūra gydo ir sielą, ir kūną. Gamta galima pasinaudoti, norint pabėgti nuo kasdienybės, sužadinti anksčiau matytų kraštovaizdžių nostalgiškus prisiminimus, vaizduotę, kaip hobį – rinkti gėles, lapus. Juos vėliau džiovinti, kurti paveikslus, floristikos darbelius.

Viso pasaulio gamtos grožis su jos statiniais, atrodo, lyg išpuoštas įdomiausiomis formomis, linijomis. Mūsų akį traukia kalvos kontūras, medžio kamienas, akmuo, lapo, gėlės grožis. Šios formos, spalvos pavergia savo neapsakomu grožiu.

„ Klimato veiksniai ir didinga architektūra (pavyz-džiui, oro ir saulės vonios, gamtovaizdžiai, pasivaikščio-jimai, maudymasis) yra natūralūs organizmo biostimulia-toriai, jie veikia organizmą per didžiulį neurorecepcinį odos, kvėpavimo ir akių aparato bei centrinę nervų

sistemą, sukelia naujus ir aktyvina esamus adaptacinius refleksus bei reakcijas... Visa tai labai pagerina adapta-cinę kompensacinę įvairių fiziologinių – psichologinių organizmo sistemų veiklą...“ (27).

Atlikti moksliniai tyrimai, įrodantys aplinkos poveikį vyresnių žmonių [13-15], žmonių su negalia [17], mažas pajamas gaunančių[17-18] gyventojų sveikatai ir gyve-nimo kokybei [19]. Nelaimingų atsitikimų prevencijai architektai planuojant teritorijas galėtų remtis užsienio šalyse atliktais moksliniais tyrimais siekiant sumažinti tyčines [20-21] ir netyčines traumas [22-23]. Remiantis atliktais aplinkos sveikatos tyrimų duomenimis, infekci-nių oro lašeliniu būdu plintančių ligų protrūkiai, esant tam tikroms klimatinėms sąlygoms, rodo potencialią są-veiką su teritorijos užstatymo intensyvumu ir tankiu [24]. Nuo transporto išsidėstymo ir intensyvumo priklauso oro kokybė ir kvėpavimo takų sveikata [25] bei triukšmo poveikyje atsiradę funkciniai centrinės ir vegetacinės nervų sistemos pakenkimai, akustinės traumos, klausos nuovargis [26].

Transporto eismo struktūra turi įtakos aplinkos oro kokybei, fiziniam aktyvumui, traumų prevencijai ir so-cialinei gerovei. Pramogų parkų teritorinis išsidėstymas skatina gyventojų fizinį aktyvumą ir gerina psichinę sveikatą. Todėl planuojant miestus ir kitas teritorijas sie-kiant sveikatos stiprinimo būtinas visuomenės sveikatos specialistų ir architektų glaudus bendradarbiavimas.

IŠVADOS1. Architektūros ir visuomenės sveikatos tarpdiscip-

lininio bendradarbiavimo stiprinimas planuojant mies-tus ir kitas teritorijas atneštų ilgalaikę sėkmę stiprinant sveikatą.

2. Visuomenės specialistams ir architektams dirbant kartu vienoje komandoje būtų pasiekti geresni rezultatai siekiant pagerinti socialinę aplinką, kuriant saugias ir sveikas gyvenimo sąlygas: įtraukiant visuomenės svei-katos specialistus į architektų veiklą, planuojant miestus ir kitas teritorijas; įtraukiant architektus į visuomenės sveikatos specialistų vykdomas fizinio aktyvumo, traumų prevencijos ir kitas programas.

Literatūra1. Ottawa Charter for Health Promotion First International Con-

ference on Health Promotion Ottawa, 21 November 1986 - WHO/HPR/HEP/95.1.

2. Juozulynas A. Jurgelėnas A.,Prapiestis J., Jankauskienė K. Gocentas A. Socialiniai, ekonominiai veiksniai ir gyvenimo kokybė. Sveikatos mokslai. 2008; 3:1590-1594.

3. Sąlyga J., Juozulynas A., Lukšienė A. Health problems of Lithua-nian and Latvian seamen. Acta Medica Lituanica 2006; 13.1:38-46.

4. Nacionalinė darnaus vystymosi strategija (Žin., 2009; 121-5215).1 pav. Architektūros ir visuomenės sveikatos ryšio modu-lis.

47

5. Resolution of World Congress of International Union of Archi-tects. in Proceedings of IUA. Warsaw, 1981; 3–5.

6. Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 18 d. Nr. 554 (Žin., 2005; 64-2302).

7. Stauskas V. Kai kurie šiuolaikinės architektūrologijos aspektai. Urbanistika ir architektūra, 2009; 33. Priedas: 270–278.

8. Vanagas, J. Miesto sociologijos pagrindai. Vilnius,1996; 3-8.9. Gaižutis A. Architektūros ir gamtos dialogas, Archiforma,

1998; 38.10. Jellicoe, Geoffrey Alan. The landscape of man: Shaping the

environment from prehistory to the present day. Thames and Hud-son (London) 1975; 383.

11. Ašmenskas J., Baubinas A., Obelenis V., Šimkūnienė B. Aplin-kos medicina.Vilnius,1997; 8-11.

12. Chris S. Kochtitzky, MSP, H. Frumkin, MD, DrPH, R. Rodri-guez, MA, A. L. Dannenberg, MD, J. Rayman, MPH,2 K. Rose, MPA, R. Gillig, MCP, T. Kanter, MURP. Urban Planning and Public Health at CDC. MMWR. 2006,55(SUP02);34-38.

13. Koepsell T, McCloskey L, Wolf M, et al. Crosswalk markings and the risk of pedestrian--motor vehicle collisions in older pedestrians. JAMA 2002; 288:2136-43.

14. Juozulynas A., Jurgelėnas A., Filipavičiūtė R., Butkienė B., Alekna V., Savičiūtė R. Gyvenimo kokybės galimybė senstančioje visuomenėje. Gerontologija. 2010; 3:141-147.

15. Juozulynas A. Prapiestis J. Jurgelėnas A., Valeikienė V., Sa-vičiūtė R., Miglinė V. Pensijinio amžiaus žmonių gyvenimo kokybės tyrimai Vilniaus mieste. Gerontologija. 2009; 10(2):83-91.

16. Whiteneck GG, Gerhart KA, Cusick CP. Identifying environ-mental factors that influence the outcomes of people with traumatic brain injury. J Head Trauma Rehabil 2004; 19:191-204.

17. Kuo FE, Sullivan WC. Aggression and violence in the inner city: effects of environment via mental fatigue. Environment and Be-havior 2001; 33:543-71.

18. Juozulynas J. Jurgelėnas A., Mačiūnas E., Venalis A., Valeikienė V. Socialiniai ir ekonominiai skirtumai, sukeliantys sveikatos plėtros disbalansą. Sveikatos mokslai, 2009; 3:2394-2398.

19. Juozulynas A., Jurgelėnas A., Samsonienė L. Lietuvos sporti-ninkų, turinčių fizinę negalią, gyvenimo kokybė. Visuomenės sveikata. 2010, 2(49):66-71.

20. Carter SP, Carter SL, Dannenberg AL. Zoning out crime and improving community health in Sarasota, Florida: „Crime Prevention Through Environmental Design.“ Am J Public Health 2003; 93:1442-5.

21. Casteel C, Peek-Asa C. Effectiveness of crime prevention through environmental design (CPTED) in reducing robberies. Am J Prev Med 2000; 18(4 Suppl):99-115.

22. Retting RA, Ferguson SA, McCartt AT. A review of evidence-ba-sed traffic engineering measures designed to reduce pedestrian--motor vehicle crashes. Am J Public Health 2003; 93:1456-63.

23. Elvik R. Area-wide urban traffic calming schemes: a meta-analysis of safety effects. Accid Anal Prev 2001; 33:327-36

24. Curriero FC, Patz JA, Rose JB, Allele S. The association between extreme precipitation and waterborne disease outbreaks in the United States, 1948--1994. Am J Public Health 2001; 91:1194-9.

25. Friedman MS, Powell KE, Hutwagner L, Graham LM, Teague WG. Impact of changes in transportation and commuting behaviors during the 1996 Summer Olympic games in Atlanta on air quality and childhood asthma. JAMA. 2001; 285(7):897-905.

26. Mačiūnas E. Automobilių ir gyvenamosios aplinkos triukšmo, patenkančio į patalpas, apskaičiavimas ir įvertinimas. Vilnius, 1999; 18.

27. Meška V. Juozulynas A. Streso malšinimas, Vilnius, 1996; 196.

THE OWN ASPECTS OF PUBLIC HEALTH AND ARCHITECTURE Inga Genytė, Algirdas JuozulynasSummaryKey words: public health, architecture, land planning, environ-

mental health, ecology, quality of life, health promotionThe article analyzes the importance of architecture and public

health relationship for strengthening health. More detailed health promotion and environmental challenges of architecture in today‘s society. Separately discussed importance of close relationship be-tween architects and public health professionals in the enhancement of health.

The aim - overview theoretical level of architecture and public health importance of health communication strengthened. Public health professionals and architects working together as one team will achieve better results in order to improve social environment, create safe and healthy living conditions.

Correspondence to: inga@pri.lt

Gauta 2011-06-03

48

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Milda Pečiulienė, el. p.: milda.peciuliene@vgtu.lt

Raktažodžiai: gamtinė spinduliuotė, lygiavertės dozės galia, savitasis aktyvumas.

SantraukaŽmogaus apšvitos dėl gama spinduliuotės po-kyčių, susijusių su antropogenine veikla įverti-nimui, Kuršių nerijoje atlikti įvairių geofizinių vietų spektrometriniai ir dozimetriniai matavimai. Įvertintas įvairių gamtinės bei antropogeninės kilmės objektų indėlis žmogaus gaunamai ap-švitai. Nustatyta, kad dėl antropogeninės veiklos Kuršių nerijoje žmogaus apšvita padidėja apie 1,2-2 kartus. Gautos reikšmės neviršijo higienos normose nustatytų lygių.

ĮVADASDėl ūkinės žmogaus veiklos (kelių tiesimo, statybos,

trąšų naudojimo ir pan.) intensyvėja daugelio gamtinės kilmės radionuklidų apykaita. Išsamios informacijos apie jonizuojančiosios spinduliuotės pokyčius dėl antropo-geninės veiklos nėra gausu. Vertinant išorinę žmogaus apšvitą viena dedamųjų yra apšvita dėl grunte ir ap-linkos ore esančių radionuklidų, tačiau antropogeninė komponentė dažniausiai nėra įvardijama.

Kuršių nerija yra svarbi rekreacinė zona, todėl infor-macija apie jonizuojančiosios spinduliuotės pokyčius bei radionuklidų pasiskirstymą šioje teritorijoje yra ypač aktuali. Žinios apie antropogeninės komponentės indėlį išorinėje žmogaus apšvitoje suteikia galimybę ją sumažinti. Duomenų apie radionuklidų aktyvumą vietovėje kaupimas yra būtinas nustatant apsisaugojimo nuo apšvitos normas.

Remiantis Radiacinės saugos centro (RSC) skelbiama informacija, apšvita dėl grunte ir aplinkos ore esančių gamtinės kilmės radionuklidų neviršija didžiausių leidžiamų lygių. Ji sudaro apie 0,7 mSv per metus. Ši reikšmė – tai 13% apšvitos, gaunamos iš kosminės

ÞMOGAUS­APŠVITOS­DĖL­GAMTINĖS­JONIZUOJANČIOSIOS­SPINDULIUOTĖS­

ANTROPOGENINIŲ­POKYČIŲ­KURŠIŲ­NERIJOJE­ĮVERTINIMAS

MILDA PEČIULIENĖ, RASA MORKŪNIENĖ, ALOYZAS GIRGŽDYSVilniaus Gedimino technikos universitetas

spinduliuotės ir išorinės apšvitos lauke [1]. Didžiuo-siuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje apskaičiuota didžiausia lygiavertės dozės galia (LDG) 2009 m. sudarė 102 nSv/h, o mažiausia – 62 nSv/h [1].

Darbo­tikslas­– atlikti kompleksinius gamtinės joni-zuojančiosios spinduliuotės kaitos tyrimus Kuršių neri-joje ir įvertinti žmonių apšvitą šioje rekreacinėje zonoje iš žmogaus veiklos paliestų vietovių.

DARBO METODIKALDG įvertinti virš įvairių paklotinių paviršių naudotas

radiometras SRP-68. Matavimų metu atsižvelgta į gama kvantų siekio sumažėjimą didėjant gyliui [2].

LDG pokyčių tyrimams buvo kruopščiai parinktos eksperimentų vietos: šalia atskirų statybinių konstrukcijų, virš kelių ir pakelėse, mažai su žmogaus veikla susiju-siose teritorijose (paplūdimiuose, miškuose).

Pagrindinių gama spinduolių 40K, 226Ra ir 232Th indė-lio į apšvitą įvertinimui, LDG matavimo vietose 2007 ir 2010 metais paimti dirvožemio ėminiai ir gama spek-trometrinės analizės įranga registruota šių radionuklidų spinduliuotė. Tam tikslui naudota gama spektrometrinė sistema (CANBERRA) su puslaidininkiniu grynojo ger-manio (HPGe) jutikliu. 226Ra savitasis aktyvumas bandi-niuose nustatytas pagal jo skilimo produktus: 214Pb (352 keV) ir 214Bi (609 keV), o 232Th – pagal 228Ac (911 keV) ir 208Tl (583 keV). 40K nustatytas tiesiogiai pagal 1460 keV energijos gama spinduliuotės smailę. 208Tl yra 232Th skilimo produktas, todėl jų savitojo aktyvumo santykis laikytas lygiu 1,6 [3] ir atitinkamai perskaičiuotas.

Remiantis literatūroje [4, 5] pateiktomis metodi-komis, apskaičiuotas gatvių, kelių ir aikštelių statybai naudojamų statybinių medžiagų ir statybos produktų aktyvumo rodiklis I bei metinė efektinė dozė E, kurią gautų Kuršių nerijos gyventojai dėl asfalto bandiniuose esančių gamtinės kilmės radionuklidų kiekių.

VISUOMENĖS SVEIKATA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI

2011, Volume 21, Number 5, p. 48-50

49

REZULTATAI IR JŲ APTARIMASLDG prie žemės paviršiaus lemia 40K, trumpaamžių

222Rn skilimo produktų ir kosminė spinduliuotės. 1 paveiksle pateiktos išmatuotos LDG vidutinės vertės

prie žemės paviršiaus, virš įvairių paklotinių paviršių.Didžiausi gama spinduliuotės pokyčiai stebimi kelių

zonose. LDG virš asfaltuoto kelio dangos kitimo interva-las, palyginti su kitų tipų, pateiktų 1 paveiksle, dirvos ki-timo intervalais, plačiausias. Virš asfaltuotos kelių dangos LDG kinta nuo 40 iki 72 nSv/h, o atskiruose ruožuose ji siekia iki 112 nSv/h. Tuo tarpu paplūdimyje jos vidutinė vertė lygi 25 nSv/h. Žinoma, kad LDG vertės priklauso nuo paklotinio paviršiaus tipo, nes gama spinduliuotė priklauso ir nuo radionuklidų kiekio dirvoje (skirtinga grunto sudėtis) [6].

Iš lyginamųjų eksperimentų nustatyti gamtinės kilmės radionuklidų sukeltos LDG virš asfalto dangos ir greta esančios dirvos santykiai kinta nuo 1,2 iki 1,5 kartų. Nu-statytų santykių nesutapimą lemia nevienodi gamtinės kilmės radionuklidų savitieji aktyvumai atskiruose asfalto ruožuose bei skirtinga šalikelių grunto sudėtis.

Didesnės LDG vertės išmatuotos Juodkrantėje, Kuršių marių pakrantėje, nes didžiąją pakrantės dalį dengia akmenys ir specialūs betoniniai kranto sutvirtinimai. Šioje Kuršių nerijos dalyje LDG vertės kito nuo 45 iki 68 nSv/h. Virš miško dangos ir pajūryje jos yra mažesnės ir kito nuo 25 iki 47 nSv/h.

Detaliam vietovės ištyrimui išmatuotas pagrindinių gama spinduolių 40K, 226Ra ir 232Th savitasis aktyvumas grunte, betone bei asfalto bandiniuose. Spektrometrinių matavimų rezultatai pateikti 2 paveiksle. Dangų ra-dioizotopinės sudėties įvertinimas paaiškina atskiruose ruožuose stebimos LDG reikšmių padidėjimą. Asfalto bei betoninių įtvirtinimų bandiniuose išmatuoti gamti-nės kilmės radionuklidų savitieji aktyvumai 2–2,5 karto didesni nei dirvožemio bandiniuose.

Iš tyrimų rezultatų akivaizdu, kad didžiausią savitojo

aktyvumo dalį tiek gamtiniuose, tiek ir antropogeninės kilmės bandiniuose sudaro 40K savitasis aktyvumas, jis apie 20 kartų didesnis už 226Ra. Yra žinoma, kad dirvoje esančio 40K spinduliuotės sukelta išorinės LDG viduti-niškai sudaro 33% bendros LDG vertės [7]. Didžiausios 40K savitojo aktyvumo reikšmės nustatytos asfalte – iki 720 Bq/kg. 226Ra ir 232Th radionuklidų savitieji aktyvumai matuotuose bandiniuose yra tos pačios eilės. Matavimai asfalto bei betono bandiniuose rodo, kad 226Ra savitasis aktyvumas atitinkamai 3 ir 4 kartus didesnis nei dirvo-žemyje. Analizuojant eksperimentų rezultatus galima teigti, kad kelių tiesimas (ypač asfaltuotų) pakeičia natūralų gamtinį radiacinį foną dažniausiai jį padidin-damas. Nustatyti atvejai, kai LDG virš antropogeninės kilmės paviršių pakinta 2 kartus. Yra žinoma, kad įvairūs statiniai bei dirbtinės dangos iškreipia natūralų gamtinį foną, todėl išmatuotos LDG vertės gali kisti plačiame intervale.

Gatvių, kelių ir aikštelių statybai gali būti naudoja-mos statybinės medžiagos ir statybos produktai, kurių aktyvumo rodiklis neviršija 1 [4]. Įvertinus keliams tiesti naudojamų medžiagų savitąjį aktyvumą nustatyta, kad jų aktyvumo rodiklis kito nuo 0,05 iki 0,20. Tokiu būdu,

1 pav. LDG vidutinės vertės virš įvairių paklotinių paviršių.

2 pav. Gamtinės kilmės radionuklidų savitieji aktyvumai Kur-šių nerijos grunte, kelių dangose ir įtvirtinimuose.

50

šias medžiagas galima naudoti be apribojimų. Priešingu atveju, reikėtų įvertinti apšvitos dozę, kurią lemia tokios medžiagos naudojimas. Yra žinoma, kad to paties tipo statybinėse medžiagose radionuklidų savitieji aktyvumai gali skirtis net kelis kartus [8]. Tai priklauso nuo statybinei medžiagai gaminti naudojamų žaliavų, o kartais ir nuo gamybos technologijos.

Pasinaudojus eksperimentinių tyrimų duomenimis, apskaičiuota metinė efektinė dozė, kurią gautų Kur-šių nerijos gyventojai dėl asfalto bandiniuose esančių gamtinės kilmės radionuklidų. Kuršių nerijoje žmonių gaunama metinė efektinė dozė virš asfaltuotų kelių arba betoninių pakrantės įtvirtinimų kito nuo 0,37 iki 0,54 mSv/metus. Tuo tarpu paplūdimyje metinė efektinė dozė dėl grunte esančių gamtinės kilmės radionuklidų sudarė tik 0,13 mSv/metus. Gautos reikšmės neviršijo higienos normose nustatytų lygių (1 mSv/metus) [4].

IŠVADOS1. Remiantis Kuršių nerijoje atliktų radiometrinių

matavimų rezultatais nustatyta, kad kelių zonose bei Kuršių marių pakrantėje LDG 1,2-2,4 kartus didesnė nei paplūdimio smėlyje ar miško dirvožemyje. Didžiausios LDG reikšmės nustatytos virš asfalto dangos. Šie faktai aiškiai parodo antropogeninės veiklos įtaką bei jos dydį gamtinei spinduliuotei.

2. Atlikus spektrometrinę bandinių analizę nustatyta, kad didžiausią savitojo aktyvumo dalį asfalto, smėlio, miško dirvožemio bei betoninių sutvirtinimų bandiniuo-se sudaro 40K.

3. Kuršių nerijoje keliams tiesti naudojamų statybi-nių medžiagų aktyvumo rodiklis kito nuo 0,05 iki 0,20. Gautos reikšmės neviršijo higienos normose nustatytų verčių.

4. Didžiausią metinę efektinę dozę žmogus gautų, jei daugiausia laiko praleistų virš asfaltuotų kelių arba betoninių pakrantės įtvirtinimų – apie 0,46 mSv/metus. Ši reikšmė neviršija higienos normose nustatytų lygių (1 mSv/metus).

Literatūra1. Radiacinės saugos centro metinė ataskaita 2009. Vilnius,

Kriventa, 2009.2. Lebedytė M., Butkus D., Morkūnas G. Estimation of external

equivalent gamma dose rate caused by gamma radionuclides in soil. Environmental and Chemical Physics 1999; 21(3–4):78–82.

3. Aycik GA, Erkan A. Radioactivity measurement of coals and ashes from coal fired power plants in the Southwestern part of Turkey. Journal of Environmental Radioactivity 1997; 35:23–35.

4. Lietuvos higienos norma HN 85-2003 “Gamtinė apšvita. Ra-diacinės saugos normos”. Valstybės žinios. 2004; 30–997.

5. Hizem N, Ben A, Ghedira L. Determination of natural radio-activity in building materials used in Tunisian dwellings by gamma ray spectrometry. Radiation protection dosimetry 2005; 114(4):533–537.

6. Harley N H. Back to Background: Natural Radiation and Radioactivity exposed. The 1999 Lauriston S. Taylor Lecture. Health Physics 2000; 79 (1):121–128.

7. Konstantinova M., Butkus D. Natūralios kilmės gama spindulių, esančių dirvoje, sukeltos išorinės lygiavertės dozės galios įvertinimas. Sveikatos mokslai, 2003; 13(3):50–54.

8. Pečiulienė M., Morkūnienė R., Girgždys A. Statybinėse me-džiagose esančių gamtinės kilmės radionuklidų savitųjų aktyvumų įvertinimas. Sveikatos mokslai, 2009; 19(5):2516–2519.

ASSESSMENT OF THE HUMAN EXPOSURE DUE TO ANTHRO-POGENIC VARIATIONS OF THE NATURAL IONIZING RADIATION IN THE CURONIAN SPIT

Milda Pečiulienė, Rasa Morkūnienė, Aloyzas GirgždysSummaryKey words: natural radiation, equivalent dose rate, specific

activity.The spectrometric and dosimetric measurements of various

geophysical areas for assessment the human exposure due to anthro-pogenic variations of the natural ionizing radiation in the Curonian Spit were performed. The input of various natural ant anthropogenic objects into human exposure was appreciated. It was determined, that human exposure increased about 1,2-2 times due to anthropogenic activity in the Curonian Spit. The established values didn‘t exceed of the permissible level.

Correspondence to: milda.peciuliene@vgtu.lt

Gauta 2011-06-03

51

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Rasa Morkūnienė, el. p.: radioch@vgtu.lt

Raktažodžiai: 137Cs­ savitasis aktyvumas, valgomieji grybai, uogos, metinė efektinė dozė.

SantraukaIšmatuotas 137Cs savitasis aktyvumas Kuršių ne-rijos valgomuose grybuose ir uogose. Galima grybų radioaktyviosios užtaršos poveikio žmonių sveikatai rizika įvertinta efektine apšvitos doze. Didžiausias 137Cs savitasis aktyvumas Kuršių ne-rijoje surinktuose grybuose nustatytas lepšiuose – 460,1±7,9 Bq/kg. Uogose (bruknėse, mėlynė-se) 137Cs savitasis aktyvumas neviršijo 10 Bq/kg. Gautos vertės neviršija didžiausių leidžiamų lygių (600 Bq/kg).

ĮVADASŽmonės yra nuolat veikiami jonizuojančiosios

spinduliuotės, kurią skleidžia įvairūs šaltiniai. Vienas jų – maiste esantys radionuklidai. Maistas ir jo sauga, užtikrinant tinkamą organizmo funkcionavimą ir ligų prevenciją, yra viena prioritetinių visuomenės sveikatos priežiūros sričių. Vykdant radionuklidų kiekių stebėseną maiste, vienas pagrindinių tiriamųjų radionuklidų yra 137Cs, kurio didžiausia dalis į aplinką pateko praeitame šimtmetyje sprogdinant branduolinius ginklus ir įvykus avarijai Černobylio atominėje elektrinėje. Šis radionuk-lidas yra palyginti ilgaamžis, jo pusėjimo trukmė siekia apie 30 metų. 137Cs biologiniu požiūriu laikomas vienu svarbiausiu dirbtinės kilmės radionuklidų. Patekęs į ap-linką jis dalyvauja apykaitos tarp įvairių gamtinių terpių procesuose, per biologines mitybos grandines patenka į žmogaus organizmą ir tampa radiacinės apšvitos šaltiniu. Radiocezis labai greitai įsisavinamas virškinimo trakte. Daugiausia 137Cs randama raumenyse (52%), inkstuose (12%), kepenyse (18%), kūno odoje (8%), skelete (3%) ir nedidelis kiekis – kituose organuose ir audiniuose [1].

Valgomieji miškų grybai ir uogos yra svarbi nema-žos dalies žmonių maisto raciono dalis. Radioaktyvioji grybų tarša 137Cs yra ir aplinkos taršos indikatorius. Pagal savo sugebėjimą kaupti radioaktyvųjį cezį grybai yra klasifikuojami į mažą kiekį kaupiančius, vidutinį ir didelį. Didelį radioaktyvaus cezio kiekį gali sukaupti

raukšlėtasis gudukas, baltikai, žaliuokės, o priešingai – kelmučiai, pievagrybiai, voveraitės akumuliuoja mažus šio radionuklido kiekius [2]. Remiantis tyrimų duomenimis, didžiausi radionuklido savitieji aktyvumai aptinkami raukšlėtame guduke [3, 4]. 2005-2006 metų tyrimų duomenimis, Varėnos miškuose 137Cs savitasis ak-tyvumas šiuose grybuose buvo 428 Bq/kg [4]. Tai sudaro apie 70% pagal higienos normą leistinos užtaršos.

Įvairiuose Lietuvos vietovėse grybų užtarša 137Cs nėra vienoda. Didesnis 137Cs savitasis aktyvumas suren-kamuose grybuose stebimas pietinėje ir pietvakarinėje Lietuvos dalyse [5, 6]. Tai regionai, labiausiai užteršti 137Cs po Černobylio AE avarijos. Rytų, Šiaurės ir Vidurio Lietuvos grybų užtarša šiuo radionuklidu kiek mažes-nė [6]. Remiantis Radiacinės saugos centro ilgalaikių 137Cs savitojo aktyvumo stebėjimų Lietuvos grybuose rezultatais, ženklios 137Cs kiekio mažėjimo tendencijos grybuose nėra stebima [7].

Neringos miškuose atliktų tyrimų rezultatai [8] rodo, kad 1996-2000 m. laikotarpiu 137Cs vidutinis savitasis aktyvumas baravykuose, kazlėkuose, šilbaravykiuose, mišriuose grybuose kito plačiose ribose; pvz., šilbara-vykiuose 1996 m. jis buvo lygus 165 Bq/kg, 1997 m. – 68 Bq/kg, 1998 m. - 171 Bq/kg, 1999 m. - 58 Bq/kg. 2000 m. didžiausias radionuklido savitasis aktyvumas - 64 Bq/kg nustatytas kazlėkuose.

Išsamesnės informacijos apie uogų radioaktyviąją taršą nėra gausu. Remiantis interneto tinklapiuose skelbiama RSC ir Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto informacija, Lietuvos uogų tarša 137Cs pastaruosius 10 metų neviršija didžiausių leidžiamų lygių.

137Cs savitasis ir tūrinis aktyvumas maisto produktu-ose yra reglamentuojamas. Leistinas lygis yra 600 Bq/kg visiems produktams [9]. Galima grybų radioaktyviosios užtaršos poveikio žmonių sveikatai rizika vertinama skaičiuojant efektinę apšvitos dozę E, kuri gaunama maistui vartojant grybus [2].

Darbo­ tikslas – Išmatuoti 137Cs savitąjį aktyvumą Kuršių nerijos populiariuose valgomuosiuose grybuose ir uogose bei įvertinti radioaktyviosios užtaršos poveikio žmonių sveikatai riziką.

KURŠIŲ­NERIJOS­VALGOMŲJŲ­GRYBŲ­IR­UOGŲ­RADIACINĖS­TARŠOS­137Cs­VERTINIMAS

RASA MORKŪNIENĖ, MILDA PEČIULIENĖVilniaus Gedimino technikos universitetas

VISUOMENĖS SVEIKATA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI2011, Volume 21, Number 5, p. 51-53

52

DARBO METODIKAGrybų ėminiai paimti Kuršių nerijos miškuose 2005

metais, o uogų – 2005-2007 m. Buvo renkami populiarūs valgomieji grybai: ūmėdės (Russula vesca), geltonieji kazlėkai (Suillus variegatus), lepšiai (Leccinum scabrum), šilbaravykiai (Gyroporus) ir uogos: mėlynės (Vaccinium myrtillus), bruknės (Vaccinium vitis-idaea). Radioaktyviai užtaršai matuoti buvo imamas visas nevalytas grybas.

Surinktų maistui grybų ir uogų ėminiai buvo sveriami, džiovinami 105°C temperatūroje, dar kartą sveriami, homogenizuojami ir patalpinami į plastikinius 100 ml talpos matavimo indus aktyvumui matuoti. Radionuklidų spinduliuotei registruoti naudota gama spektrometrinė sistema (Canberra Industries, JAV) su puslaidininkiniu grynojo germanio (HPGe) jutikliu (skiriamoji geba 2 keV, efektyvumas 15%). 137Cs nustatytas tiesiogiai pagal 661,6 keV energijos gama spinduliuotės smailę. Pus-laidininkinio detektoriaus efektyvumas matuojamųjų bandinių geometrijai įvertintas pagal dviejų tankių kietą 137Cs+152Eu etaloninį šaltinį. Išmatuotasis 137Cs aktyvumas grybuose bei uogose įvertintas neapdoroto mėginio ma-sės vienetui. Matavimo rezultatų patikimumas įvertintas tarptautiniuose tarplaboratoriniuose palyginamuosiuose eksperimentuose.

Metinė efektinė dozė suaugusiam žmogui, kuri gau-nama maistui naudojant grybus, apskaičiuojama pagal formulę [2]:

(1)

čia Y- suvartojamų grybų kiekis per metus, kg; Z- ra-dionuklido savitasis aktyvumas grybe, Bq/kg; dK – koe-ficientas, kuris nurodo radionuklido jonizuojančiosios spinduliuotės sukeltą dozę, tenkančią aktyvumo vienetui (dK=1,3×10-8 Sv/Bq).

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS137Cs savitasis aktyvumas šviežiuose grybuose pateik-

tas 1 pav. Didžiausias radionuklido savitasis aktyvumas nustatytas lepšiuose - 460,1±7,9 Bq/kg. Ši vertė artima 137Cs savitajam aktyvumui (428,0±9,6 Bq/kg), nusta-tytam raukšlėtuose gudukuose, surinktuose Varėnos miškuose [4]. Ūmedėse, geltonuosiuose kazlėkuose ir šilbaravykiuose 137Cs savitasis aktyvumas yra tos pačios eilės ir atitinkamai lygus 43,3±1,9; 61,2±2,3; 53,1±2,1 Bq/kg. Tuo tarpu Varėnos miškuose surinktose ūmėdėse radionuklido savitasis aktyvumas yra du kartus didesnis (87,9±11,5 Bq/kg) (2 pav.). Tai natūralu, nes grybai su-rinkti skirtingose vietose, kur dirvožemio užtarša šiuo radionuklidu gali būti skirtinga.

Palyginus gautus duomenis su autorių [8] 2000 me-tais Kuršių nerijoje atliktų tyrimų duomenimis, matyti, kad per penkerius metus kazlėkuose ir šilbaravykiuose 137Cs savitojo aktyvumo reikšmės iš esmės nepakito.

1 pav. 137Cs savitasis aktyvumas šviežiuose nevalytuose val-gomuosiuose grybuose, surinktuose Neringos miškuose 2005 m.

2 pav. 137Cs savitasis aktyvumas šviežiuose nevalytuose val-gomuosiuose grybuose surinktuose Varėnos rajono Perlojos kaimo miškuose 2005-2006 m. [4].

1 lentelė. 137Cs savitasis aktyvumas (Bq/kg) Kuršių nerijoje surinktose uogose 2005-2007 m.

3 pav. Metinė efektinė dozė dėl grybuose esančio 137Cs joni-zuojančiosios spinduliuotės.

.

..

53

.

2000 m. radionuklido savitasis aktyvumas minėtuose tirtojo regiono grybuose buvo atitinkamai lygus 64 ir 48 Bq/kg.

137Cs savitasis aktyvumas kitame radioaktyviosios taršos indikatoriuje - uogose, Kuršių nerijos miškuose neviršijo 10 Bq/kg (1 lentelė). Remiantis Radiacinės sau-gos centro informacija, sukaupti dešimties metų tyrimų rezultatai rodo, kad žemuogėse ir avietėse radioaktyvioji tarša beveik neaptinkama, mėlynėse siekia apie 14 Bq/kg, spanguolėse – 11 Bq/kg [9].

Remiantis matavimų duomenimis, pagal (1) formulę įvertinta metinė efektinė dozė, kurią suaugęs žmogus gautų valgydamas grybus. Tariant, kad žmogus per metus suvalgo 50 kg grybų, efektinė dozė dėl grybuose esančio 137Cs pateikta 3 pav. Iš pateiktų rezultatų matyti, kad didžiausią dozę gautų žmogus, valgydamas lepšius – 0,299 mSv per metus. Kadangi vidutinė Lietuvos gy-ventojo metinė gaunama apšvita lygi 2,63 mSv [5], tai apšvita nuo grybuose esančio 137Cs sudarytų 11% visos apšvitos. Tarptautinė radiacinės apsaugos komisija (ICRP) nustatė, kad <1 mSv efektinė dozė, gaunama per metus, yra nekenksminga suaugusiam žmogui [4].

IŠVADOS1. Didžiausias 137Cs savitasis aktyvumas Kuršių nerijo-

je surinktuose grybuose nustatytas lepšiuose – 460,1±7,9 Bq/kg. Ši reikšmė neviršija didžiausių leidžiamų lygių (600 Bq/kg).

2. Kuršių nerijos uogose (bruknėse, mėlynėse) 137Cs savitasis aktyvumas neviršijo 10 Bq/kg.

3. Didžiausią metinę efektinę dozę žmogus gautų valgydamas lepšius – 0,299 mSv per metus, jei suvalgytų

50 kg šių grybų. Tai sudarytų dešimtąją šalies gyventojo iš įvairių apšvitos šaltinių gaunamos apšvitos dalį.

Literatūra1. Nedveckaitė, T. Radiacinė sauga Lietuvoje. 2004; 240.2. Grybų radiacinio užterštumo rizikos įvertinimas. 2005; 20.3. Radiacinės saugos centro 10 veiklos metų. 2007; 59.4. Butkus, D.; Dimavičienė, D. 137Cs pernašos sistemoje „Dirvo-

žemis-grybai-žmogus“ tyrimas. Journal of Environmental Engineering and Landscape Management, Vol. XVII, No. 1, 2009; 44–50.

5. Radiacinės saugos centro 2008 metų veiklos ataskaita. 2009; 43.6. Augulis, J.; Balčytis, G.; Gricienė, B. Radiacinės saugos centro

metinė ataskaita. 2003; 36.7. Radiacinės saugos centro 2009 metų veiklos ataskaita. 2010; 48.8. Zakarauskienė, I. Grybų radioaktyvioji tarša Neringos miškuose.

Sveikata, 2001; 1:18-19.9. RSC. Naujienų archyvas. 2009 [Žiūrėta 2010 kovo 23 d.].

Prieiga per internetą: http://www.rsc.lt/index.php/pageid/531/article-page/12/articleid/518

ASSESSMENT OF THE RADIOACTIVE CONTAMINATION BY 137Cs OF THE EDIBLE MUSHROOMS AND BERRIES IN THE CURO-NIAN SPIT

Rasa Morkūnienė, Milda PečiulienėSummaryKey words: 137Cs specific activity, edible mushrooms, berries,

effective dose.The activity concentrations of 137Cs in the edible mushrooms

and berries in the Curonian Spit were determined. The possible risk of the influence of radioactive contamination on peoples health was appreciated by effective dose.

The maximum activity concentration up to 460,1±7,9 Bq/kg in the Leccinum scabrum was determined. In the berries Vaccinium myrtillus and Vaccinium vitis-idaea the activity concentrations did not exceed 10 Bq/kg. The established values did not exceed of the permissible level (600 Bq/kg).

Correspondence to: radioch@vgtu.lt

Gauta 2011-04-21

54

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Ritoldas Šukys, el. p.: ritoldas.sukys@vgtu.lt

VISUOMENĖS SVEIKATA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI

2011, Volume 21, Number 5, p. 54-59

Raktažodžiai: profesinės ligos, ekonominiai nuostoliai, socialinės pasekmės, ekonominė nauda, statybos sek-torius.

SantraukaIšnagrinėta darbuotojų saugos ir sveikatos būklė Lietuvos statybos sektoriuje 2005-2010 m. ir nu-statyta patirti ekonominiai ir socialiniai nuostoliai statybos įmonėms, kuriuos sukėlė profesinės ligos. Nustatyta socialinio draudimo išmokos, nepagamintas bendras vidaus produktas, nuo-stoliai netekus dalies darbingumo per metus ir per laikotarpį likus iki pensijos ir socialinės pa-sekmės dėl profesinių ligų. Pagrįsta investavimo į darbuotojų saugą ir sveikatą ekonominė nauda. Parengtos išvados ir metodinės rekomendacijos dėl patirtų ekonominių ir socialinių nuostolių sumažinimo. Siekiant šio tikslo buvo naudojami statistiniai-analitiniai, matematinio modeliavimo metodai.

ĮVADASPastaraisiais metais susirgimų profesinėmis ligomis

Lietuvoje nustatoma vis mažiau. Palyginus su 2009 m. (846 atvejai), 2010 m. (472 atvejai) profesinių ligų atvejų užregistruota beveik dvigubai mažiau. Toks profesinių ligų sumažėjimas gali būti susijęs su nedarbu Lietuvoje, ligos pripažinimo profesine metodikos pasikeitimais.

Lietuvoje daugiausia užregistruota profesinių kaulų ir raumenų, ausies ir nervų sistemos ligų, kurias sukėlė fizikiniai (vibracija, triukšmas) bei ergonominiai (krovi-nių pernešimas, kėlimas, pasikartojantys ir įvairiapusiški darbo judesiai, darbo poza) veiksniai. Pagal sergamumą profesinėmis ligomis ir toliau pirmauja įrenginių, maši-nų operatorių bei surinkėjų profesijų atstovai, kuriems tenka 61 proc. užregistruotų susirgimų. Antroje vietoje – kvalifikuoti darbininkai ir amatininkai, jiems tenka 24 proc. profesinių ligų.

Profesinės ligos Lietuvoje dažniausiai nustatomos vyresnio amžiaus žmonėms. Per 2010 m. laikotarpį daugiausia profesinių ligų atvejų pasitaikė tarp 50 metų ir vyresnio amžiaus asmenų, tai sudarė 80 proc. užre-

gistruotų profesinių ligų. Profesinėmis ligomis dažniau serga vyrai (88 proc. visų profesinių ligų atvejų 2010 m.) nei moterys [1].

Profesinių ligų paplitimui turi įtakos socialiniai, eko-nominiai ir kiti veiksniai, tačiau didžiausios įtakos turi gamybos technologija ir aplinkos kokybė. Atliktų tyri-mų duomenimis, vienos grupės kenksmingi profesiniai veiksniai gali sukelti įvairių sistemų pažeidimus, tačiau dažniausiai didžiausi pažeidimai būna kenksmingo veiksnio patekimo į organizmą vietoje arba vienu metu gali veikti keli nestiprūs kenksmingi profesiniai veiksniai. Jie, veikdami kartu, gali turėti įtakos profesinėms ligoms atsirasti [2].

Visuomenė skiria didžiules lėšas šioms ligoms gydyti ir reabilitacijai, o pramonė patiria nuostolius: darbinin-kai, turėdami nedarbingumo lapelius, mažiau dirba, pro-dukcija tuo metu negaminama. Skiriant daugiau dėmesio šių ligų vystymosi stabdymui, būtų sutaupyta daugiau lėšų. Kadangi profesinių ligų priežastis yra blogos darbo sąlygos, didžiausias dėmesys turi būti skiriamas kenks-mingų darbo aplinkos veiksnių pašalinimui iš darbo vietos bei jų poveikio apribojimui [3–12].

Darbo­tikslas:­išnagrinėti darbuotojų saugos ir svei-katos būklę Lietuvos statybos sektoriuje 2005-2010 m. ir nustatyti patirtus ekonominius ir socialinius nuosto-lius statybos įmonėms, kuriuos sukėlė profesinės ligos. Nustatyti socialinio draudimo išmokas, nepagamintą bendrą vidaus produktą, nuostolius netekus dalies dar-bingumo per metus ir per laikotarpį likus iki pensijos ir socialines pasekmes dėl profesinių ligų. Pagrįsti investa-vimo į darbuotojų saugą ir sveikatą ekonominę naudą. Parengti išvadas ir metodines rekomendacijas dėl patirtų ekonominių ir socialinių nuostolių sumažinimo. Siekiant minėto tikslo buvo naudojami statistiniai-analitiniai, matematinio modeliavimo metodai.

TYRIMO OBJEKTAS IR METODAIProfesiniø­ ligø­ statyboje­ analizė.­Statyboje 2006

metais buvo nustatytos profesinės ligos 358 asmenims (1 pav.). Palyginus su 2006 m., 2010 m. profesinėmis ligo-mis sergančių asmenų užregistruota 2,5 karto mažiau.

Statybos įmonėse apie 94 proc. profesinių ligų lėmė

PROFESINIŲ­LIGŲ­EKONOMINIŲ­IR­SOCIALINIŲ­PASEKMIŲ­ANALIZĖ­STATYBOS­SEKTORIUJE­2005-2010­M.

RITOLDAS ŠUKYS, PETRAS ČYRAS, JURGITA ŠAKĖNAITĖ Vilniaus Gedimino technikos universiteto Darbo ir gaisrinės saugos katedra

55

fizikiniai veiksniai (2 pav.). Kita kenksmingų veiksnių, sukėlusių profesines ligas, grupė yra ergonominiai arba įtampos veiksniai (2008 m. - apie 24 proc.). Šios grupės ligas sukelia labai įtemptas fizinis darbas, dažni monoto-niški, įtempti judesiai, priverstinė, nepatogi darbo poza, sunkių krovinių kilnojimas ir nešiojimas.

Duomenys apie profesinių ligų pasiskirstymą pagal amžiaus grupes ir darbo stažą statybos įmonėse 2005 – 2010 metais pateikta 3 ir 4 paveiksluose. Daugiausia, 43 proc. – asmenims, turintiems 31 – 40 metų darbo stažą (2006 m.), ir 32 proc. profesinių ligų nustatyta per 65 metų asmenims.

Profesinių ligų struktūra statybos įmonėse 2005 – 2010 metais parodyta 5 pav. Bendroje profesinių ligų

struktūroje vyrauja trys ligų grupės, t.y. jungiamojo au-dinio ir skeleto-raumenų sistemos ligos – 37 proc. (134 atvejai), ausies ligos – 36 proc. (127 atvejai) bei nervų sistemos ligos – 26 proc. (93 atvejai) (2006 m.).

Profesinių ligų struktūroje tarp vyrų vyrauja ausies ligos 37 proc. (2006 m. - 126 ligų atvejai), jungiamojo audinio ir skeleto – raumenų sistemos ligos 36 proc. (2006 m. - 125 ligų atvejai) bei nervų sistemos ligos 26 proc. (2006 m. - 90 ligų atvejai). Daugiausia tarp mo-terų vyrauja jungiamojo audinio ir skeleto – raumenų sistemos ligos, apie 80 proc. (2005, 2006 ir 2008 m. už-registruota po 9 ligų atvejus) bei nervų sistemos ligos apie 22 proc. (2006 m. užregistruota 3 ligų atvejai) [13].

Statybos įmonėse apie 97 proc. profesinių ligų vyrams sukėlė fizikiniai veiksniai (2006 m. - 333 profesinės ligos)

1 pav. Profesinių ligų dinamika statybos įmonėse 2005 – 2010 m.

2 pav. Profesinių ligų pasiskirstymas pagal priežastis statybos įmonėse 2005 – 2010 m.

3 pav. Profesinių ligų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes.

4 pav. Profesinių ligų pasiskirstymas pagal darbo stažą staty-bos įmonėse 2005 – 2010 m.

Psichosocialiniai

56

ir apie 7 proc. – ergonominiai rizikos veiksniai (2009 m. - 18 profesinių ligų). Apie 79 proc. profesinių ligų moterims sukėlė ergonominiai rizikos veiksniai (2006 m. - 11 profesinių ligų) ir apie 44 proc. - fizikiniai veiksniai (2005, 2006 ir 2010 m. – po 2 profesines ligas).

Profesinių ligų galėtų dar sumažėti laiku pašalinus kai kuriuos veiksnius, darančius neigiamą poveikį sveikatai, naudojant asmenines apsaugines priemones, mažinant darbo krūvį, skiriant daugiau dėmesio ligų profilaktikai. Siekiant išvengti profesinių ligų, atsakingai šią problemą turi vertinti tiek darbdavys, tiek darbuotojas, tiek gydy-tojas [1, 14].

Profesiniø­ligø­ekonominės­ir­socialinės­pasekmės.­Profesinių ligų ekonominės pasekmės šalies mastu. Vertinant ekonomines profesinių ligų pasekmes šalies mastu buvo skaičiuotos tokios išlaidos:

• Socialinio draudimo išmokos dėl profesinių ligų per metus.

• Per nedirbtas dienas dėl profesinių ligų nepaga-mintas bendrasis vidaus produktas (BVP).

• Nuostoliai netekus dalies darbingumo:o dėl profesinių ligų, nustatytų dirbantiesiems per

metus;o dėl profesinių ligų per laikotarpį, likusį iki pen-

sijos;Šalyje per nedirbtas dienas, dėl profesinių ligų, nu-

statytų asmenims,­statyboje­nepagamintas BVP apskai-čiuojamas pagal formulę [15]:

P = Bd×S, (1)čia Bd = P/Sd/D – vieno darbuotojo per 1 darbo dieną sukurtas BVP; P – per metus šalyje pagamintas BVP [16]; Sd – darbo dienų skaičius metuose; D – dirbančiųjų

skaičius [16]; S – nedirbtų dienų skaičius dėl profesinių ligų, nustatytų dirbantiesiems, per metus:

S = N×V (2)čia N – darbuotojų, sergančių profesinėmis ligomis

statyboje, skaičius (priimama, kad 1 darbuotojas serga 1 profesine liga) [1]; V – dienų skaičius prarastas dėl vienos profesinės ligos [17].

Nuostoliai netekus dalies darbingumo dėl profesinių ligų, nustatytų dirbantiesiems, (P1), per metus apskaičiuo-jami pagal formules:

P1 = k×N×Bm, (3)čia k – koeficientas, įvertinantis vidutinį darbingumo

sumažėjimą procentais dėl profesinės ligos, per metus. (Skaičiavimuose šis koeficientas priimtas lygus 0.2, t.y. vidutiniškai netenkama 20% darbingumo); Bm­–vieno darbuotojo sukurtas BVP per metus. Jis apskaičiuojamas taip:

Bm=P/D (4)Nuostoliai dėl nedirbtų metų, kuriuos darbuotojas

galėjo dirbti iki pensijos, (P2), jei nebūtų praradęs dar-bingumo dėl profesinės ligos:

P2 = n×N×Bv (5)čia n­– vidutinis metų skaičius, kuriuos darbuotojas

galėjo dirbti iki pensijos, jei nebūtų praradęs darbin-gumo dėl profesinės ligos. Statistiškai žmogui, susirgus profesine liga – iki pensijos lieka dirbti vidutiniškai 12 metų. Bv –vieno darbuotojo sukurtas BVP per paskuti-nius metus.

Vertinant nuostolius naudota procentinė, profesinių ligų, pripažintų statybos įmonėse, dalis. Skaičiavimų rezultatai dėl profesinių ligų šalies mastu­pateikti 1 lentelėje.

Skaičiavimai atlikti pagal (5) formulę nėra visiškai tikslūs. Šia formule nuostolius galime apskaičiuoti tik apytiksliai, atsižvelgiant į šių dienų duomenis. Gauti rezultatai nurodo orientacinius skaičius, kad būtų galima susidaryti bendrą nuomonę apie nuostolius dėl nedirbtų metų, kuriuos darbuotojas galėjo dirbti iki pensijos, jei nebūtų praradęs darbingumo dėl profesinės ligos. Nuo-stoliai šalies mastu dėl profesinių ligų statybos įmonėse per metus sumažėjo nuo 316 mln. Lt. 2005 m. iki 150,7 mln. Lt. 2010 m., o per 2005 – 2010 m. laikotarpį – iš viso 1578,6 mln. Lt. Nuostoliai dėl profesinių ligų per laikotarpį, likusį iki pensijos, palyginus su 2005 m. (311,7 mln. Lt.) 2010 m. (146,5 mln. Lt.) sudarė dvigubai ma-žiau. Statybos įmonių didžiausios išlaidos, susijusios su socialinio draudimo įmokomis, dėl profesinių ligų, 2009 m. buvo 47,6 tūkst. Lt, o per 2005 – 2010 m. laikotarpį – iš viso 201,2 tūkst. Lt. (1 lentelė).

Socialinės pasekmės. Socialines pasekmes sunkiausia 5 pav. Profesinių ligų struktūra statybos įmonėse 2005 -2010 m.

57

įvertinti vienareikšmiškai. Kaip būdinga socialiniams reiškiniams, jie yra sunkiai prognozuojami ir gali plėto-tis viena ar kita linkme, atsižvelgiant į daugybę įvairių, kartais net neapčiuopiamų, veiksnių. Tinkamų darbo sąlygų sudarymas labai veikia socialinius reiškinius. Svarbiausios profesinių ligų socialinės pasekmės tai:

• nelaimės metu netenkama dalies darbingumo – tai žmonės su negalia;

• nedarbas dėl sumažėjusio darbingumo ir mažos galimybes įsidarbinti naujame darbe. Neįgalus asmuo negali dirbti ankstesnio darbo pagal įgytą specialybę ar profesiją, pilnavertiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, prarandama jo sunkiai įvertinama darbinė patirtis ir įgytos žinios;

• atsiranda papildomi nuostoliai:o prarandamos lėšos, panaudotos darbuotojo mo-

kymui; o atsiranda papildomos išlaidos naujo darbuotojo

parengimui, išlaidos vaistams ir gydymui, padidėjusios išlaidos ligonių slaugymui, priežiūrai, nukenčia šeimos biudžetas;

o neįgaliųjų reabilitacijos centrų steigimo išlaidos, jų išlaidos vykdant perkvalifikavimą ir mokymą prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų;

o išlaidos pritaikant visuomeninius pastatus ir viešas vietas neįgaliųjų patogumui.

2005 - 2010 m. profesinės ligos statyboje pripažinta 1491 asmeniui. Analizėje priimta, kad visi dirbantys, kuriems pripažintos profesinės ligos, netenka dalies darbingumo - tai žmonės su negalia. Dirbančiųjų skai-čius statyboje kiekvienais metais mažėja, mažėja ir neįgaliųjų skaičius.

Neįgaliųjų ekonominė padėtis, jų pragyvenimo lygis priklauso ne tik nuo galimybės įsidarbinti ir gauti darbo

pajamas, bet ir nuo socialinių išmokų – pensijų, pašalpų. Neįgalieji, kuriems nustatytas nedarbingumo lygis, įgyja teisę gauti netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, kuri asmenims, apdraustiems valstybiniu socialiniu draudi-mu, mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Šių pensijų dydis kilo iki 2009 m., o jau 2010 m. sumažėjo 23 Lt (6 pav.).

Neįgaliesiems statybos sektoriuje išmokėtos pa-šalpos didėjo iki 2009 m. Palyginus 2009 m., 2010 m. išmokėtos pašalpos sumažėjo beveik dvigubai. Iš viso per 2005 – 2010 metų laikotarpį buvo išmokėta 797 mln. Lt. (7 pav.).

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė atskirą programą,,Neįgaliųjų socialinė integracija“ 2003-2012 m. Programos tikslas – veiksmingai plėtoti neįgaliųjų socialinės integracijos procesą ir užtikrinti nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų, nustatančių

1 lentelė. Nuostoliai šalies mastu dėl profesinių ligų statybos įmonėse 2005 – 2010 metais (tūkst. Lt).

6 pav. Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijos dydis, Lt.

7 pav. Išlaidos neįgaliųjų invalidumo pensijoms statyboje, tūkst. Lt.

58

neįgaliųjų socialinę integraciją, nuostatų įgyvendini-mą, plėtoti paslaugas neįgaliesiems bendruomenėje ir gerinti jų gyvenimo kokybę įtraukiant neįgaliųjų asociacijas, tobulinti aplinkos pritaikymo neįgaliesiems teisinį reglamentavimą ir gerinti jos prieinamumą, di-dinti neįgaliesiems galimybes įsidarbinti ir išlikti darbo rinkoje. Programos tikslui pasiekti numatyti uždaviniai, priemonės, vertinimo kriterijai [18, 19].

Priimtų teisės aktų įgyvendinimas leidžia pagerinti neįgaliųjų gyvenimą, suteikia galimybes jiems dirbti, mokytis, tapti žymiai savarankiškesniems, dalyvauti visuomenės gyvenime.

INVESTAVIMO Į DARBUOTOJŲ SAUGĄ IR SVEIKATĄ EKONOMINĖ NAUDATarptautinio banko vertinimu 70 proc. aktyvaus

žmogaus gyvenimo priklauso nuo darbuotojų saugos ir sveikatos (DALI indeksas). Investicijos į darbuotojų saugą ir sveikatą:

• sudaro geresnes darbo sąlygas, saugesne tampa darbo vieta;

• gerėja santykiai tarp darbuotojų, administracijos, mikroklimatas kolektyve;

• mažėja darbuotojų kaita, lengviau randami nauji ir kvalifikuotesni darbuotojai, t.y. didėja įmonės pres-tižas;

• didėja darbuotojų sveikatingumas ir mažėja pra-rastų darbo dienų skaičius;

• didėja darbuotojų atsakomybė ir motyvacija, drauge darbo našumas ir kokybė, įrangos naudojimo efektyvumas ir įmonės konkurencingumas;

• mažėja nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skaičius.

Visa tai gerina įmonės finansinius rodiklius, t.y. gau-nama ekonominė nauda.

Investicijos į darbuotojo saugą ir sveikatą yra įmonės einamosios išlaidos, kurios ateityje gali atnešti naudą. Investicijų į darbuotojų saugą ir sveikatą nauda – tai nuostoliai, kurių išvengiama. Jei įmonės pelningumas didelis, nauda matoma iš karto. Tačiau investijos atsi-perka ir tada, jei pelnas matomas ne iš karto.

Didelės statybos įmonės investicijas į darbuotojų sau-gą ir sveikatą planuoja reguliariai, todėl jose nelaimingų atsitikimų rodikliai yra geri. Mažų įmonių finansinė būklė priklauso nuo jų mėnesinės ar dar trumpesnės veiklos rezultatų, todėl jos nesuinteresuotos investuoti (išlaidauti) darbuotojų saugai ir sveikatai. Dauguma mažų ir vidutinių įmonių investicijas darbuotojų saugai ir sveikatai daro nenoriai, nes įmonės jas laiko išlaidomis, tai yra nuostoliais, kurių, jų manymu, pavyksta išvengti.

Mažų ir vidutinių įmonių nuostolius, patiriamus dėl dar-buotojų saugos ir sveikatos, „apmoka“ patys darbuotojai ir visuomenė, t.y. valstybė [15].

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS■ 2005 – 2010 m. profesinėmis ligomis statyboje

sirgo 1491 asmuo. Statybos darbuotojams 2006 me-tais buvo nustatytos 358 profesinės ligos. 2010 metais profesinių ligų atvejų užregistruota 141, t.y. 2,5 karto mažiau. Dažniausiai profesines ligas sukelia fizikiniai veiksniai (94 proc.) ir įtampos veiksniai. Daugiausia, 43 proc. – asmenims, turintiems 31 – 40 metų darbo stažą (2006 m.) ir 32 proc. profesinių ligų nustatyta per 65 metų asmenims. Bendroje profesinių ligų struktūroje vyrauja trys ligų grupės (2006 m.), t.y. jungiamojo au-dinio ir skeleto-raumenų sistemos ligos – 37 proc. (134 atvejai), ausies ligos – 36 proc. (127 atvejai) bei nervų sistemos ligos – 26 proc. (93 atvejai).

■ Nuostoliai šalies mastu dėl profesinių ligų statybos įmonėse per metus sumažėjo nuo 316 mln. Lt. 2005 m. iki 150,7 mln. Lt. 2010 m., o per 2005 – 2010 m. laikotarpį iš viso sudarė 1578,6 mln. Lt. Nuostoliai dėl profesinių ligų per laikotarpį, likusį iki pensijos, palygi-nus su 2005 m. (311,7 mln. Lt.) 2010 m. (146,5 mln. Lt.) sudarė dvigubai mažiau. Statybos įmonių didžiausios išlaidos, susijusios su socialinio draudimo įmokomis dėl profesinių ligų, 2009 m. buvo 47,6 tūkst. Lt, o per 2005 – 2010 m. laikotarpį – iš viso 201,2 tūkst. Lt.

■ Neįgaliesiems statybos sektoriuje per 2005 – 2010 metų laikotarpį išmokėta pašalpų iš viso 797 mln. Lt.

■ Įvertinus esamą darbuotojų saugos ir sveikatos būklę statyboje, profesinių ligų darbe ekonomines ir socialines pasekmes, siūlomos tokios rekomendacijos statybos įmonėms:

- Darbuotojai privalo dalyvauti rizikos vertinimo procese. Tiek darbdavys, tiek darbuotojas turi žinoti, kaip saugiai atlikti kiekvieną užduotį. Dalyvavimas darbo analizavimo procese leidžia gerai apgalvoti ir suprasti patį darbą bei pagerinti santykius tarp vadovybės ir darbuotojų. Būtina vertinant riziką numatyti visus pa-vojus, ypač keičiantis statybos projekte numatytų darbų eiliškumui.

Gerinti darbuotojų mokymą ir informavimą apie riziką. Turi būti mokoma identifikuoti specifinius pa-vojus, su kuriais darbuotojas susidurs darbe bei diegti prevencijos priemones. Darbo metu turi būti tobulinami kvalifikaciniai įgūdžiai ir darbuotojų žinios saugos ir sveikatos srityje.

Atsižvelgdamos į profesinės rizikos vertinimo rezul-tatus, darbuotojų saugos ir sveikatos būklę, finansines

59

galimybes, rinkos būklę, konkurenciją, įmonės turi suda-ryti priemonių planus saugos ir sveikatos reikalavimams įgyvendinti, numatyti terminus ir skirti tam reikiamas lėšas, įmonėse parengti darbuotojų skatinimo mecha-nizmą, nukreiptą saugai ir sveikatai gerinti. Ypatingai ekonomiškai naudingi sprendimai, gerinantys darbo organizavimą.

Naudotis socialinio draudimo fondo lėšomis, skirto-mis profesinių ligų prevencijai, tai ypač svarbu mažoms ir vidutinėms įmonėms.

Statybos įmonės turi įvertinti neįgaliuoju tapusio darbuotojo darbinį potencialą ir pritaikyti jam darbo vietą.

Statybos įmonės turi sudaryti neįgaliesiems darbuoto-jams tinkamą darbo aplinką, atsižvelgiant į ergonominius reikalavimus.

Sudaryti galimybes lengvatinėmis sąlygomis atgauti darbingumą reabilitacijos ir gydymo įstaigose.

Sudaryti sąlygas neįgaliesiems mokytis ir persikvali-fikuoti, priklausomai nuo jo darbinio potencialo.

Reikia pakeisti pačių žmonių su negalia požiūrį į save, kad jie patys būtų suinteresuoti socialine integraci-ja, juos įtraukti į aktyvią užimtumo politiką, o nesiremti tik pašalpų mokėjimu ir lengvatų suteikimu.

Literatūra1. Higienos institutas. Profesinių ligų statistika Lietuvoje

2005 – 2010. http://www.hi.lt/content/prof_lig_stat.html2. Juozulynas A., Jurgelėnas A., Mačiūnas E., Venalis A., Valeikienė

V. Socialiniai ir ekonominiai skirtumai, sukeliantys sveikatos plėtros disbalansą. Sveikatos mokslai, 2009; 3(63): 2394-2398.

3. Hinze J., Devenport J., Giang G. Analysis of construction wor-ker injuries that do not result in the lost time. Journal of Construction Engineering and Management 2006; 132(3): 321-326.

4. Duijm N. J., Fievez C., Gerbec M., Hauptmanns U., Konstan-dinidou M. Management of health, safety and environment in process industry. Safety Science 2008; 46(6): 908-920.

5. Carter G., Smith S. D. Safety hazard indentification on con-struction projects. Construction Engineering and Management – ASCE, 2006; 132(2): 197-205.

6. Šukys R. Perspectives and problems of health and safety in construction. Journal of Civil Engineering and Management 2004; 10(Suppl 1): 51-55.

7. Stankiuvienė A., Šukys R., Čyras P. Analysis of occupational safea-ty and health at work after becoming Lithuania member of European Union. In Selected papers of the 9th International Conference,,Modern building materials, structures and techniques“, Vilnius, Lithuania, Technika, 2007; 1215-1220.

8. Šukys R., Čyras P., Stankiuvienė A. Analysis and stratedy of ocs-cupational safety and health according European Union requirements. In Selected papers of the 6th International Coference „Environmental Engineering“, Vilnius, Lithuania, Technika, 2005; 287-291.

9. Hinze J., Giang G. Factors associated with construction worker. Safety science 2008; 46(4): 634-645.

10. Kleiner B. M., Smith-Jackson T., Mills III M. H., O‘Brien M., Haro E. Design, development, and deployment of a rapid universal

safety and health system for construction. Journal of Construction Engineering and Management – ASCE 2008; 134(4): 273-279.

11. Hallowell M. R., Gambatese J. A. Construction safety risk mitigation. Journal of Construction Engineering and Management – ASCE, 2009; 135(12): 1316-1323.

12. Stankiuvienė A., Šukys R., Čyras P. Changes in occupational safety and health after becoming Lithuania member of EU. Technologi-cal and Economic Development of Economy, 2006; 12(2): 146-151.

13. Packevičiūtė A., Adomaitienė R., Samsonienė L., Juozulynas A., Styra D. Hemodinaminiai reguliacijos ypatumai asmenų, turinčių nugaros smegenų pažeidimus. Sveikatos mokslai, 2009; 3(63): 2414-2418.

14. Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija. Metinės ataskaitos 2005 – 2010. http://www.vdi.lt/index.php?1716170122

15. Šukys R., Čyras P., Šakėnaitė. J. Economical and social loss (consequences) due to non-compliance with the requirements for personnel safety and health in the construction sector. Contracting authority: Republic of Lithuania Ministry of Social Security and Labour, Vilnius, 2008; 57.

16. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės. Ataskaitos (teminės lentelės) 2005 -2010. http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1111

17. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Sociali-nės apsaugos ir darbo ministerijos. Valstybinis socialinis draudimas: statistiniai duomenys 2005 – 2010. http://www.sodra.lt/index.php?-cid=287

18. Acienė E., Vaičekauskaitė R. Žmonių su negalia gyvenimo kokybės problema socialinės paramos kontekste. Sveikatos mokslai, 2009; 2(62): 2253-2258.

19. Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo minis-terijos. Neįgaliųjų socialinė integracija. 2011. www.ldb.lt

ANALYSIS OF ECONOMICAL AND SOCIAL CONSEQUENCES OF OCCUPATIONAL DISEASES IN LITHUANIAN CONSTRUCTION SECTOR FOR THE PERIOD OF 2005 – 2010 YEAR

Ritoldas Šukys, Petras Čyras, Jurgita Šakėnaitė Summary Key words: Occupational diseases, economical losses, social

consequences, economic benefits, construction sector.Research on Lithuanian construction sector showed that during

2005-2010, were suffered economical and social losses (consequen-ces) for constructional enterprises, which caused occupational diseases due to non-compliance with requirements for personnel safety and health. Were established social assistance benefits, as non-produced gross domestic product, damages for loss of working capacity and period until retirement and social consequences for occupational diseases. The conducted scientific analysis estimates economic con-sequences for occupational diseases, indicates the economic benefits of investment for occupational safety and health and presents results of research, findings and recommendations. This would allow to reduce occupational diseases and herewith to avoid economic and social con-sequences for state and construction enterprises. In order to achieve the objective were used (were considered) statistical-analytical as well as mathematical modelling methods.

Correspondence to: ritoldas.sukys@vgtu.lt

Gauta 2011-06-15

60

Raktažodžiai: gaisras,­degimas, kenksmingi degimo produktai, anglies monoksidas, priešgaisriniai dažai, antipirenai.

SantraukaPagrindinis veiksnys, gaisro metu ardantis plieni-nes ir medines konstrukcijas, yra aukšta tempe-ratūra. Neapsaugotas priešgaisrinėmis dangomis plieninių konstrukcijų pastatas gali labai greitai sugriūti, o neapsaugotame medinių konstrukcijų pastate gali labai greitai išplisti gaisras, užkirsda-mas visus žmonių evakuacijos kelius. Lietuvoje teisės aktais nustatyta, kad visuomeninės paskir-ties statinių tam tikras plienines ir medines kons-trukcijas būtina ugniaatsparinti priešgaisrinėmis dangomis. Tačiau šios apsauginės medžiagos veikiamos ugnies, t. y. degdamos, kartu su dūmais išskiria toksiškas medžiagas, kurios gali turėti rimtų pasekmių žmonių sveikatai, apsunkina jų evakavimą bei ugniagesių darbą.Išsiskiriamų pavojingų degimo produktų medžia-gų tyrimams buvo pasirinktos Lietuvoje naudoja-mos medinių ir plieninių konstrukcijų apsauginės medžiagos. Tyrimai buvo atliekami vadovaujantis plačiai Europoje naudojama statybos gaminių reakcijos į ugnį nustatymo metodika, pateikta LST EN 13823:2010 standarte.

ĮVADASGaisrai sukelia daug dūmų, o dūmai yra pilni tok-

sinių dujinių medžiagų [1]. Degimas liepsna nėra toks pavojingas kaip smilkimas, kurio metu išsiskiria žymiai daugiau kenksmingų degimo produktų [2]. Smilkimas gali vykti nepastebimai, esant nedideliam greičiui arba peraugti į degimą, lydimą liepsnos [3]. Ugniai atsparios medžiagos, panaudotos plieninių ir medinių konstruk-cijų apsaugai, veikia kaip ugnies užkarda, stabdanti ugnies plitimą, prailginanti konstrukcijų laikomumą ir

užtikrinanti keletą neįkainojamų papildomų minučių. Tačiau šios degančios medžiagos kartu su dūmais gali išskirti ir labai toksiškus skilimo produktus, kurie gali turėti rimtų pasekmių žmonių sveikatai, apsunkinti evakuavimą bei ugniagesių darbą [4, 5]. Statybinių medžiagų gaisro pavojingumo negalima apibūdinti vienu kuriuo nors rodikliu, o tam tikru jų rinkiniu, kuris apibūdina medžiagos pavojingumą per įvairias degi-mo proceso stadijas ar etapus. Šių rodiklių kiekis taip pat priklauso nuo agregatinės medžiagos būsenos [6]. Pagrindinis veiksnys, gaisro metu ardantis medžiagas ir konstrukcijas, yra aukšta temperatūra. Štai dėl kokios priežasties ir reikalaujama ugniaatsparinti plienines ir medines konstrukcijas [7].

Šiuolaikinėje statyboje vienas iš atsparumo ugniai didinimo būdų yra plieninių laikančių konstrukcijų padengimas plevėdariais [8], o plačiausiai yra naudo-jamos priešgaisrinės besiplečiančios dangos. Apžvelgus esamą situaciją galima konstatuoti, jog į priešgaisrinių dažų sudėtį įeina daug skirtingų cheminių medžiagų komponentų. Pagal šiuo metu keliamus reikalavimus [9] yra atsižvelgiama tik į dangų gebėjimą kuo ilgiau neleisti įkaisti termiškai veikiamoms konstrukcijoms, bet ir padidinti jų atsparumą ugniai. Užsakovas, norėdamas sutaupyti, renkasi apsaugines dangas, kurios kainuoja mažiau ir užtikrina reikiamą atsparumą ugniai, nekreip-damas dėmesio į dangos keliamą pavojų žmonėms. Degdamos skirtingos sudėties dangos išskiria skirtingą dūmų kiekį [10, 11], o su jais ir žmogui kenksmingų kitų dujų komponentų.

Svarbu žinoti, kokį pavojų žmonių sveikatai gali kelti ugniaatsparinančios medžiagos gaisro metu. Intensyvus toksinių medžiagų (dujų, garų ir kietų anglies dalelių) susidarymas ir greitas sklidimas ypač patalpoje evakua-ciniais keliais vyksta jau pradinėje gaisro stadijoje. Apie 82 % mirčių lemia išsiskyrusiuose degimo produktuose esančios toksinės medžiagos [12].

Degant polimerinėms medžiagoms, pastebėtas ne

PRIEŠGAISRINIŲ­DANGŲ,­SKIRTŲ­PLIENINIŲ­IR­MEDINIŲ­KONSTRUKCIJŲ­APSAUGAI­NUO­UGNIES­NUODINGŲ­

DŪMŲ­SUSIDARYMO,­TYRIMAIMINDAUGAS GRIGONIS1, VLADAS PRANIAUSKAS1, ROMUALDAS MAČIULAITIS2,

DONATAS LIPINSKAS1, VYTAUTAS JOCIUS1, ŽYDRŪNAS KUODIS1

1Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centras, 2Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybinių medžiagų katedra

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu )Adresas susirašinėti: Mindaugas Grigonis, el. p.: mindaugas.grigonis@st.vgtu.lt

VISUOMENĖS SVEIKATA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI

2011, Volume 21, Number 5, p. 60-65

61

tik aukštas CO išsiskyrimo lygis, bet ir didelės anglies dioksido CO2 koncentracijos. Neigiamas CO2 poveikis gaisro metu pasireiškia tuo, kad žmogus ima tankiai kvė-puoti, o tuo metu į organizmą patenka ir daugiau toksinių medžiagų, kurių yra degimo produktuose. Remiantis turimais duomenimis, galima teigti, kad esant trumpa-laikiam CO2 (15 min.) poveikiui, leistina koncentracija yra 1,5 %. Amoniakas yra bespalvės, turinčios aštrų bei dirginantį kvapą, dujos. Būtent dėl to apsinuodijimų amoniaku skaičius nėra didelis, nes iškart yra jaučiamas jo specifinis kvapas[1].

Anglies oksidas (CO) – žinomas nuodas, nes daug žmonių juo apsinuodija gamyboje ir buityje. Gerai ži-nomas biologinio veikimo mechanizmas: patekdamas su oru į plaučius, CO patenka į kraują, kur susijungia su hemoglobinu. Atsirandant neaktyviam karboksihe-moglobino (HbCO) kompleksui, pasireiškia deguonies trūkumas organizme, kuris ypač pavojingas nervų bei širdies sistemoms. Anglies oksido cheminis aktyvumas hemoglobinui yra 200–300 kartų didesnis nei deguonies [13]. Atsižvelgiant į CO pavojingumo lygį pagal minė-tuosius tyrimus, ugniagesiams būtina žinoti, kad yra pakartotina nuodingųjų medžiagų veikimo galimybė, netgi esant žemesnei CO koncentracijai. Tokiais at vejais deguonies trūkumas nepasiekia kritinio lygio, bet suda-ro papildomą krūvį ugniagesio širdies sistemai. Be to, ugniagesys veikiamas fizinės ir psichinės įtampos, o tai irgi gali būti širdies smūgio priežastis [14].

Darbo­tikslas­- pateikti rezultatus ir išvadas, nusakan-čias, kokios apsauginės medžiagos daugiau ar mažiau yra pavojingos žmonių sveikatai.

BANDYMŲ METODIKA, ĮRANGA IR TIRTOS MEDŽIAGOSBandiniams ištirti pasirinktas metodas LST EN

13823:2010 “Statybinių gaminių reakcijos į ugnį bandy-mai. Statybiniai gaminiai, išskyrus grindų dangas, kuriuos veikia vieno degančio objekto šiluma”[15]. Bandymo įrangą (SBI) sudaro bandymų patalpa, vežimėlis, rėmas, degikliai, gaubtas, kolektorius, dūmų išmetimo sistema ir bendroji matavimo įranga [16].

Bandinys yra sudarytas iš dviejų sparnų, kurių ma-tmenys 1500 mm × 495 mm ir 1500 mm ×1000 mm (aukštis × plotis), jis veikiamas kampo apačioje įrengto degiklio liepsna. Liepsna gaunama deginant per smėlio dėžę leidžiamas propano dujas, kurių šiluminis galingu-mas (30,7 ± 2,0) kW. Bandinio eksploatacinių savybių vertinimo trukmė yra 20 min. Gaunami eksploataciniai parametrai: šilumos susidarymas, dūmų susidarymas, šoninis liepsnos sklidimas ir liepsnojančių lašelių bei

dalelių kritimas. Aukščiau nurodytus parametrus pagal klasifikavimo standartą LST EN 13501-1:2007+A1:2010 galima suklasifikuoti [17].

Tyrimai buvo atlikti su natūralia pušies mediena bei su pušies mediena, kuri buvo impregnuota „BAK-1“ ir „Flamasepas-2“ antipireniniais tirpalais pagal gamintojų deklaruojamą išeigą. Tyrimams paruošta po tris kiekvieno tipo bandinius. Bandymo metu nustatytos:

- bandinių degumo klasės; - SMOGRA - (Dūmų kiekio didėjimo rodiklis. Dūmų

susidarymo iš bandinio greičio ir trukmės santykio di-džiausia vertė) [cm2/s2];

- TSP600 - (suminis dūmų, susidarančių iš bandinio per 600 s (300 s ≤ t ≤ 900 s) nuo jo veikimo pagrindinio degiklio liepsna pradžios, kiekis) [m2];

- TSP – (suminis bandinio dūmų kiekis) [m2];- SPR-Prod. - (produkto dūmų susidarymo greitis)

[m2/s];- SPR(60) - (bandinio dūmų susidarymo greičio vidur-

kis per 60 s) [m2/s];- CO2 išsiskyrimo koncentracija [%].Tyrimams su priešgaisrinėmis dangomis plieninėms

konstrukcijoms buvo pasirinktos dangos, kurių esminis skirtumas buvo tirpiklis: vienuose panaudotas vanduo, o kituose ksilenas (C8H10) ir toluenas (C7H8) [18, 19]. Bandymams atlikti buvo pasirinktos 24 metalinės plokš-tės, kurių matmenys 50 x 150 cm, plokščių storis 1 mm. Paruošta 12 bandinių su dviem skirtingais priešgaisrinių dažų tipais, kiekvienam dažų tipui po 3 bandinius:

• 1 serija – dažai skiediklio pagrindu,,Steelguard FM 550”;

• 2 serija – dažai skiediklio pagrindu,,Steelguard FM 550” su epoksidine papildoma viršutine danga,,Steelguard 2458”, apsaugančia nuo aplinkos poveikio;

• 3 serija – dažai vandens pagrindu,,CHAR 21”;• 4 serija – dažai vandens pagrindu,,CHAR 21”

su epoksidine viršutine (papildoma) danga,,Steelguard 2458”, apsaugančia nuo aplinkos poveikių.

Metalinių plokščių paviršiaus paruošimas ir ban-domos medžiagos padengimas buvo atliekamas pagal reikalavimus, t.y. pradžioje nuo metalinių plokščių pa-viršiaus pašalinamos rūdys, riebalai ir kiti užterštumai, vėliau nugruntuojama alkidiniu antikoroziniu gruntu,,GF – 021“, skirtu metaliniams paviršiams dengti. Prie ban-dinių neveikiamo paviršiaus skirtingame aukštyje buvo pritvirtintos termoporos temperatūrai matuoti. Pradedant bandymą,,Mega Check“ įrenginiu buvo matuojamas tiriamos išdžiuvusios dangos sluoksnio storis (bendras), kuris svyravo nuo 900 µm iki 1120 µm. Įrenginys prieš pradedant matuoti buvo kalibruojamas pagal gamintojo

62

instrukciją, naudojant tinkamą kalibravimo etaloną [20].

IMPREGNUOTOS BEI NEIMPREGNUOTOS MEDIE-NOS TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APIBENDRINIMAS

Atlikus tyrimus su neimpregnuota pušies mediena nustatyta D s2 d0 degumo klasė. Suminis dūmų, susi-darančių iš bandinio per 600 s (300 s ≤ t ≤ 900 s) nuo jo veikimo pagrindinio degiklio liepsna pradžios, kiekis (TSP600) = 99,2 [m2]. Iš 2 pav. matome, kad didžiausias dūmų kiekis (SPR-Prod.) bandymo metu išsiskyrė pačioje bandymo pradžioje, apytiksliai po 1 min., kai bandinys buvo pradėtas veikti pagrindinio degiklio liepsnos. Prieš pradedant veikti bandinį pagrindinio degiklio liepsna, vyksta pagalbinio degiklio šilumos našumo ir dūmų susidarymo tyrimas, todėl bandinys pradedamas veikti pagrindiniu degikliu tik praėjus 300 sekundžių (1 pav).

Atlikus tyrimus su Flamasepas-2 impregnuota pušies mediena nustatyta B s2 d0 degumo klasė. Suminis dūmų, susidarančių iš bandinio per 600 s (300 s ≤ t ≤ 900 s) nuo jo veikimo pagrindinio degiklio liepsna pradžios, kiekis (TSP600) = 56,6 [m2]. Šiuo atveju didžiausias dūmų kiekis (SPR-Prod.) bandymo metu išsiskyrė apytiksliai po

10 min., kai bandinys buvo pradėtas veikti pagrindinio degiklio liepsnos (2 pav).

Atlikus tyrimus su BAK-1 impregnuota pušies me-diena nustatyta B s1 d0 degumo klasė. Suminis dūmų, susidarančių iš bandinio per 600 s (300 s ≤ t ≤ 900 s) nuo jo veikimo pagrindinio degiklio liepsna pradžios, kiekis (TSP600) = 33,6 [m2]. Šiuo atveju didžiausias dūmų kiekis (SPR-Prod.) bandymo metu išsiskyrė apytiksliai po 14 min., kai bandinys buvo pradėtas veikti pagrindinio degiklio liepsnos (3 pav).

Nagrinėjant bandymų metu nustatytus CO2 išsi-skyrimo kiekius matyti, kad Flamasepas 2 ir Bak-1 impregnuotos pušies medienos CO2 išsiskyrimo kiekiai yra labai panašūs, o neimpregnuotos medienos anglies dioksido išsiskyrimo kiekis tik pradėjus bandinį veikti pagrindinio degiklio liepsna ima sparčiai kilti ir apytik-sliai po 15 min. bandinio veikimo pagrindinio degiklio liepsna pasiekia pavojingą beveik 1,5 % koncentracijos ribą [1] (4 pav.).

Kaip matome neimpregnuota mediena pasižymėjo blogiausiomis gaisrinėmis savybėmis, kadangi jos degu-mo klasė buvo žemiausia, taip pat išsiskyrė ir didžiausias dūmų (TSP600) bei CO2 kiekis. Nagrinėjant impregnuotos medienos rezultatus matyti, kad visais tirtais atvejais impregnavus medieną antipireniniu tirpalu jos degumas pablogėjo bei sumažėjo išsiskiriančių dūmų ir CO2 kiekiai. Iš tirtų bandinių geriausiomis priešgaisrinėmis savybėmis pasižymėjo pušies mediena, impregnuota BAK-1 antipireniniu tirpalu.

Taigi antipireniniai tirpalai ne tik pažemina degumo klasę, bet ir sumažina išsiskiriančių dūmų bei CO2 kie-kius. Todėl kilus gaisrui padidėja tikimybė išsaugoti ne

1 pav. Neimpregnuotos pušies medienos SPR, TSP ir SMOG-RA vertės.

2 pav. Flamasepas-2 impregnuotos pušies medienos SPR, TSP ir SMOGRA vertės.

3 pav. BAK-1 impregnuotos pušies medienos SPR, TSP ir SMOGRA vertės.

4 pav. Neimpregnuotos bei BAK-1 ir Flamasepas-2 impregnuo-tos pušies medienos CO2 išsiskyrimo tyrimo rezultatai.

63

tik gyvybę, bet ir pastate esantį turtą.

PADENGTŲ PRIEŠGAISRINE DANGA METALINIŲ KONSTRUKCIJŲ TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APIBENDRINIMAS

Priešgaisriniai dažai savo savybėmis garantuoja efektyvią apsaugą nuo ugnies. Priešgaisrinės apsaugos efektyvumui turi didelę reikšmę priešgaisrinių dažų sudėtis. Čia efektyvūs antipirenai su amino dervomis ir amonio polifosfatais, kartu su garus sudarančiomis prie-maišomis – telaminu, deciamidinu ir miltelių pavidalo karbamidais bei melaminformaldehidinės dervos [21]. Amonio polifosfatas, skirtingai nuo ortofosfatų, pradeda išskirti amoniaką pasiekus 200oC temperatūrą, susidarant

polifosfatinei rūgščiai, kuri nekeičia savo savybių iki 800oC. Skylant amonio polifosfatui, rūgštis dehidratuoja-si. Dipentaeritritolis pradeda skilti 270oC temperatūroje, ir beveik visiškai suskyla prie 400oC. Optimali padėtis tarp šitų medžiagų susidaro prie 700oC, tada taip pat susidaro ir didžiausias anglies likutis [11].

Stebint bandymus buvo akivaizdžiai matyti pasikar-tojantys aukšti liepsnos liežuviai, bandymo pradžioje 6-7 min. liepsna apimdavo visą bandinį (liepsnos aukštis iki 1,5 m), taip vyko todėl, kad paveikus paviršių aukšta temperatūra kartu su dūmais išsiskirdavo ir degūs me-džiagos destrukcijos dujiniai komponentai.

Iš 5 pav. matyti, kad didžiausias šilumos išsiskyrimas vyksta naudojant dažus skiediklio pagrindu su papildo-ma apsauga. Nuo bandinio pradžios matomas priešgais-rinių dažų liepsnojimas. Didžiausias šilumos išskyrimas pasiekiamas 7 minutę nuo bandymo pradžios ir siekia 28 kW šilumos išsiskyrimą, po 10 minučių šilumos

5 pav. Šilumos išsiskyrimo priklausomybė nuo laiko (HRR, kW).

6 pav. Dūmų susidarymo greitis (SMOGRA SPR, m2/s).

7 pav. Suminis bandinio dūmų kiekis (TSP, m2).

8 pav. CO2 ir NH3 išsiskyrimas 234°C temperatūroje.

64

kiekis sumažėja ir lieka mažiausias lyginant su kitais priešgaisriniais dažais. Toks rezultatas gaunamas todėl, kad vyksta rišiklio suminkštėjimas išskiriant degias dujas, kurios veikia liepsnos didėjimo greitį, po to bandinio priešgaisrinė danga pradeda formuoti porėtą termoizo-liacinį sluoksnį, dėl susidariusio anglies sluoksnio dažai nustoja išskirti didelį šilumos kiekį.

Iš dūmų susidarymo greičio (SMOGRA) priklausomy-bės nuo laiko, pateikto 6 pav., matyti, kad dangos skie-diklio pagrindu daug didesniu greičiu išskiria dūmus nei dangos vandens pagrindu. Šį veiksmą galimą paaiškinti šilumos išsiskyrimu, kuo didesnis šilumos išsiskyrimas, tuo didesnis dūmų išsiskyrimo greitis (SMOGRA). Dan-gos skiediklio pagrindu ankščiau pasiekia maksimalų dūmų susidarymo greitį, todėl galima teigti, jog dėl polimerų sudėtyje esančių anglies ir vandenilio atomų kartu su oro dioksidu šios dangos sudaro pakankamai degią sistemą. Kaip ir ankstesniuose bandymuose pra-dėjus formuotis putų sluoksniui dūmų išsiskyrimo greitis (SMOGRA) mažėja.

7 pav. grafikai atspindi suminį dūmų kiekio išskyrimą nuo laiko panaudojus skirtingus priešgaisrinius dažus. Dažai skiediklio pagrindu su papildoma apsauga, įver-tinus pirmomis minutėmis didžiausią dūmų išskyrimo greitį ir po kelių minučių nukritusį iki mažiausio dūmų išskyrimo greičio, išskyrė daugiausia dūmų. Didžiausias skirtumas tarp skirtingų dažų ir suminio dūmų kiekio išskyrimo yra bandymų pradžioje (6-10) min. Išsiskyręs dūmų kiekis skiriasi dešimt kartų, tačiau į bandymo pabaigą skirtumas mažėja ir sudaro apie 1,5 karto. Šios pirmosios minutės yra svarbios evakuojant žmones iš pastato.

Bandinio, padengto priešgaisriniais dažais,,Steelguard FM 550”, degumo klasė – B s2, d0, o bandinio, padengto priešgaisriniais dažais,,Steelguard FM 550” su papildoma epoksidine apsaugine danga,,Steelguard 2458”, apsau-gančia nuo aplinkos poveikio, taip pat papildoma danga yra naudojama konstrukcijoms suteikti norimą spalvą, degumo savybės pablogėja ir degumo klasė – D s2, d0. Bandinių, padengtų priešgaisriniais dažais,,CHAR 21”, degumo klasė – B s1, d0, tačiau juos padengus papildo-ma epoksidine viršutine danga, apsaugančia nuo išorinio poveikio, degumo klasė – B s2, d0. Iš atliktų tyrimų rezultatų galima teigti, jog papildoma epoksidinė danga apsauganti nuo atmosferinio poveikio, didina dūmų išsiskyrimo kiekį, tačiau padidėja atsparumas aplinkos atmosferiniam poveikiui.

Siekiant nustatyti, kokios pavojingos medžia-gos išsiskiria degant priešgaisrinėms dangoms, buvo pasirinktas Furjė infraraudonųjų spindu-

lių spektroskopas, sujungtas su termogravimetru.Atlikus tyrimus priešgaisrinių dangų su Furjė infra-

raudonųjų spindulių spektroskopinės analizės tyrimų įranga nustatyta, kad kylant temperatūrai iš priešgaisrinės dangos išsiskiria CO, CO2 ir NH3 (8 pav.). Tempearatūra buvo keliama 10°C per 1 minutę.

IŠVADOSNeimpregnuota mediena pasižymėjo blogiausiomis

priešgaisrinėmis savybėmis, kadangi jos degumo klasė buvo žemiausia, taip pat išsiskyrė didžiausias dūmų bei CO2 kiekis.

Iš tirtų bandinių geriausiomis priešgaisrinėmis savy-bėmis pasižymėjo pušies mediena, impregnuota BAK-1 antipireniniu tirpalu, kadangi buvo pasiekta B s1 d0 degumo klasė.

Amonio polifosfato ir melamino polifosfato nau-dojimas priešgaisrinėse išsipučiančiose dangose turi įtakos tūriniam priešgaisrinių dangų padidėjimui bei nedegių liekanų sluoksnio susidarymui, taip pat ir dūmų susidarymui, tačiau šioms medžiagoms yrant išsiskiria pavojingos žmonių sveikatai medžiagos, tokios kaip CO, CO2 ir NH3.

Priešgaisrinės išsipučiančios dangos vandens pagrin-du išskiria mažiau dūmų nei organinių tirpiklių pagrindu, tačiau yra mažiau atsparios aplinkos poveikiui. Norint dangas apsaugoti nuo aplinkos poveikio, joms būtina papildoma apsauga, kuri, deja, ženkliai padidina dūmų išsiskyrimą, tuo pačiu ir didesnį išskiriamų nuodingų medžiagų kiekį. Dangas vandens pagrindu papildomai padengus viršutine apsaugine danga, degumo klasė pa-blogėja nuo B s2, d0 iki D s2, d0. Tuo pačiu gaisro metu daugiau išskiriama nuodingų medžiagų.

Literatūra1. Žukas A., Mačiulaitis R., Šukys R. Saugus statybinių produktų pa-

naudojimas priešgaisriniu požiūriu. Technika (Vilnius). 2005; 101.2. Borkowski R., Jaskółowski W., Piechocka E., Półka M. Fizyko-

chemia spalania i wybuchów, ćwiczenia laboratoryjne. Warszawa. 1996; 45.

3. Birk A. M. Bleve. Canada. 1995; 29.4. Draizdeil D. Introduction to Fire Dynamics. 2nd ed. Englan-

d,West Susex. 1999; 451.5.­Д.­Драйздеил.­Введение­ в­ динамику­ пожаров.­Стройиздат­

(Москва).­1990;­423.6. Zalieckienė E. Degimo procesai. Technika (Vilnius). 2009; 315.7. Čyras P., Šukys R. Gaisrinės saugos pagrindai. Technika (Vil-

nius). 1997; 47 p.8. Grigonis M., Mačiulaitis R., Lipinskas D. Fire Resistance Tests

of Various Fire Protective Coatings Mater. Sci. (Medžiagotyra) 2011; 17 (1): 93 – 98.

9. Harden A., Velin P.E. Intumescent Coating and use Thereof. WO 2006/096112 A1. 2006.

10. Duquesne S, Magnet S, Jama C, Delobel R. Thermoplastic

65

resins for thin film intumescent coatings – toward a better understan-ding of their effect on intumescence efficiency. Polymer Degradation and Stability 2005; 63-69.

11. Jimenez M, Duquesne S, Bourbigot S. Characterization of the performance of an intumescent fire protective coating. Surface and Coatings Technology Volume 201, 2006; 3(4): 979-987.

12. Brushlinsky N N, Hall J R, Sokolov S V, Wagner P World fire statistics. CTIF International association of fire and rescue service 2008; 542.

13. Darginavičienė R., Drungilienė D. Slaugytojų emocinė būsena slaugant mirštančiuosius. Sveikatos mokslai. 2008; 6(4): 2084-2089.

14. Žukas A., Mačiulaitis R., Šukys R. Statybos produktų panau-dojimo gaisrinė sauga. Technika (Vilnius). 2007; 112.

15. LST EN 13823:2010 Statybinių gaminių reakcijos į ugnį ban-dymai. Statybiniai gaminiai, išskyrus grindų dangas, kuriuos veikia vieno degančio objekto šiluma. CEN, 2010; 97.

16. Lipinskas D., Mačiulaitis R. Further offort unities for developa-ment af the method for fire origin prognosis. Journal of civil engineering and management (Vilnius). 2005; 11(4): 299-307.

17. LST EN 13501-1:2007+A1:2010. Statybos gaminių ir statinio elementų klasifikavimas pagal atsparumą ugniai. 1 dalis. Klasifikavimas pagal atsako į ugnį bandymų duomenis. CEN, 2010; 53.

18. Grigonis M., Demidova – Buizinienė I. Priešgaisrinių dangų efektyvumą veikiantys komponentai. “STATYBA. 11-osios Lietuvos jaunųjų mokslininkų konferencijos „Mokslas - Lietuvos ateitis“, įvyku-sios Vilniuje 2008 m. balandžio 2-4 d., pranešimų rinkinys”. Technika (Vilnius). 2008; 38-46.

19. Duquesne S, Magnet S, Jama C, Delobel R. Intumescent paints: fire protective coatings for metallic substrate. Science direct, Surface and Coatings Technology 2004; 6.

20. LST EN ISO 2808:2007 Dažai ir lakai. Plėvelės storio nu-statymas. 2007; 40.

21. Strakhov L, Garashchenko A N, Kuznetsov G V, Rudzinskii V P. Mathematical Simulation of Thermophysical and Thermochemical Processes During Combustion of Intumescent Fire-Protective Coatings Combustion, Explosion and Shock Waves 2001; 37: 9.

INVESTIGATION OF DISPOSED HAZARDOUS COMBUSTION MATERIALS OF FIRE PROTECTIVE COATINGS FOR STEEL AND WOOD CONSTRUCTIONS

Mindaugas Grigonis, Vladas Praniauskas, Romualdas Mačiulaitis, Donatas Lipinskas, Vytautas Jocius, Žydrūnas Kuodis

SummaryKey words: fire, combustion, hazardous combustion wastes,

carbon monoxide, fire protective coatings, retardants. The main factor, destroying steel and wooden constructions in

fire, is very high temperatures. Unprotected by fire protective coa-tings building from steel constructions may very quickly to collapse, and in unprotected wooden constructions building, the fire may very quickly spread and block all people’s evacuation routes. Legislation in Lithuania defines that it is necessary to protect by fire protective coatings certain steel and wooden constructions of public buildings. However, these materials are exposed to fire, and during the fire, to-gether with the smoke, toxic substances are disposed, which can have serious consequences for human health, make people evacuation and fire-fighters work much complicated.

Steel and wooden construction’s fire protective coatings used in Lithuania were selected for investigation of disposed hazardous com-bustion materials. Investigations were carried out in accordance with widely in Europe used procedure for the determination the reaction to the fire of building products according to LST EN 13823:2010 standard. In this study, the results and conclusions are submitted which protective materials are more or less dangerous to human’s health.

Correspondence to: mindaugas.grigonis@st.vgtu.lt

Gauta 2011-08-05

66

Raktažodžiai: netikslumai receptuose, gydytojas, farma-cijos specialistas.

SantraukaUžsienio autorių moksliniai tyrimai atskleidžia, kad farmacijos specialistai gali padėti užkirsti ke-lią nepageidaujamiems įvykiams, susijusiems su netikslumais receptuose, tačiau Lietuvoje trūksta tyrimų apie farmacijos specialistų pasirinktą vei-kimo būdą, nustačius netikslumus receptuose ir tų veiksmų sąsajas su įtakos turinčiais veiksniais. Tyrimo tikslas – atskleisti farmacijos specialistų, dirbančių visuomenės vaistinėse, veiksmus, nustačius netikslumus receptuose, ir veiksnius, turinčius įtakos farmacijos specialistų veiksmams Lietuvoje. Tyrimo metodai: kiekybinis tyrimas - farmacijos specialistų anketinė apklausa. Rezul-tatai: iškilus neaiškumams 73,8 proc. (95 proc. PI 69,2-78,4) farmacijos specialistų susisiekia su receptą išrašiusiu gydytoju. Darbo stažas, išsila-vinimas, farmakoterapinės informacijos (būtent vaisto koncentracijos) vertinimas, vaistinės vado-vybės politika farmacijos specialistų tobulinimosi klausimais ir šilti, kolegiški bendradarbių santykiai buvo susiję su farmacijos specialistų susisiekimu su gydytoju, nustačius netikslumus receptuose. Išvados: Kas antras Lietuvoje farmacijos specialis-tas, nustatęs netikslumus receptuose, susisiekia su receptą išrašiusiu gydytoju; farmacijos specialistų veiksmai yra susiję su demografinėmis ir asmeni-nėmis farmacijos specialisto charakteristikomis, bet ne su vaistinės geografine padėtimi.

ĮVADAS Farmacijos specialistas užima svarbią vietą visuome-

nėje, atlikdamas vartininko funkciją, nes jis paskutinis asmuo, kuris patikrina receptą, prieš išduodamas prepa-ratą pacientui [1]. Taip jis prisideda prie nepageidaujamų įvykių prevencijos. Nepageidaujamas įvykis – įvykis,

įvykęs dėl veikos, galėjusios sukelti ar sukėlusios nepageidaujamą išeitį (rezultatą) pacientui, daugiau dėl medicininės pagalbos teikimo ir organizavimo, negu dėl paties paciento ligos ar būklės [2]. Nors užsienio autorių moksliniai tyrimai atskleidžia, kad farmacijos specialistai gali padėti užkirsti kelią nepageidaujamiems įvykiams, susijusiems su netikslumais receptuose [3], Lietuvoje trūksta tyrimų apie farmacijos specialistų pa-sirinktą veikimo būdą, nustačius netikslumus receptuose ir tų veiksmų sąsajas su įtakos turinčiais veiksniais.

Šio­tyrimo­tikslas – atskleisti farmacijos specialistų, dirbančių Lietuvos visuomenės vaistinėse, veiksmus, nustačius netikslumus receptuose ir veiksnius, turinčius įtakos farmacijos specialistų veiksmams. Tyrimo uždavi-niai: atskleisti farmacijos specialistų veiksmus, nustačius netikslumus receptuose; nustatyti veiksnius, turinčius įtakos farmacijos specialistų, dirbančių visuomenės vais-tinėse veiksmams, nustačius netikslumus receptuose.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI1. Teoriniai: medicininės, farmacinės, psichologinės,

sociologinės literatūros studijavimas pasirinkto tyrimo aspektu; Tarptautinės farmacijos federacijos dokumentų ir Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros sistemą re-glamentuojančių norminių aktų analizė; 2. Empiriniai: vienmomentinis skerspjūvio tyrimas - anketinė apklausa (anketa, sudaryta pagal Geros vaistinių praktikos nuosta-tų reikalavimus [4]) bei atvirų laiškų analizė (2005-2007 metais). Imties tūris - 351 respondentas (praktinį darbą dirbantys farmacijos specialistai), atsitiktinai atvykęs į LSMU podiplomines Farmacijos specialistų studijų mokslines praktines konferencijas. Kadangi pagal Lie-tuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą [5] visi farmacijos specialistai privalo bent 60 proc. po-diplominio tobulinimosi atlikti universitete per 5 metus, jų pasirinktas tobulinimosi laikas lėmė jų atsitiktinį da-lyvavimą. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 10 statistinį paketą. Paskaičiuoti pasikliautiniai intervalai (PI) su reikšmingumo lygiu 0,95. Skirtumams

LIETUVOS­FARMACIJOS­SPECIALISTŲ­VEIKSMAI­NUSTAČIUS­NETIKSLUMUS­RECEPTUOSE­

LORETA KUBILIENĖ, VAIDAS SKYRIUS, RIMA JŪRATĖ GERBUTAVIČIENĖ, JURGITA DAUKŠIENĖ, JONAS GRINCEVIČIUS, RAIMONDAS RADŽIŪNAS

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Jonas Grinevičius, el. p.: jnsgrs@post.skynet.lt

VISUOMENĖS SVEIKATA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI

2011, Volume 21, Number 5, p. 66-69

67

tarp grupių apskaičiuoti naudotas Pearson χ2 kriterijus, taikomas kokybiniams dydžiams.

REZULTATAIDaugiau nei pusė respondentų buvo vaistininkai,

dirbo didžiuosiuose Lietuvos miestuose, vidutinis darbo stažas – apie 30 metų (1 lentelė). Pagal Geros vaistinių praktikos nuostatų reikalavimus [4] vaistininkas, vertin-damas recepto teisėtumą, farmakoterapinę informaciją, gali rasti netikslumų receptuose.

Farmacijos­specialistø­veiksmai,­nustačius­netikslu-mus­receptuose. Daugiau nei pusė apklaustų farmacijos specialistų (57,5 proc. (95 proc. PI 52,3-62,7) manė, kad recepto teisėtumą reikia tikrinti visada. Dalis res-pondentų (15,7 proc. (95 proc. PI 11,9-19,5) teigė, kad recepto teisėtumą derėtų tikrinti tik išimtinais atvejais (pvz., psichotropinių preparatų receptus, kai pacientas sukelia įtarimų ir pan.)

Daugiau nei du trečdaliai respondentų tikrina receptuose pateiktą farmakoterapinę informaciją. Iš-analizavus tyrimo duomenis, nustatyta, kad vaistinėje pateikto recepto vaisto farmacinę formą visada tikrina 77,5 proc. (95 proc. PI 73,1-81,9), vaisto koncentraciją - 75,2 proc. (95 proc. PI 70,7-79,7), paskirto vaisto dozavimą - 83,2 proc. (95 proc. PI 79,3-87,1), vaisto vartojimo būdą - 75,8 proc. (95 proc. PI 71,3-80,3), o gydymo vaistu trukmę - 44,2 proc. (95 proc. PI 39,0-49,4) respondentų.

Ketvirtadalis (25,6 proc. (95 proc. PI 21,0-30,2) res-pondentų teigia, kad jie visada, o pusė (49,3 proc. (95 proc. PI 44,1-54,5) – kad dažnai bando suvokti gydymo būdą ir gydytojo ketinimus, taigi gilinasi į pateiktą re-ceptą, bando jį susieti su receptą pateikusiu pacientu, t.y. individualizuoti.

Pusė - 49,0 proc. (95 proc. PI 43,8-54,2) respondentų dažniausiai susisiekia su receptą išrašiusiu gydytoju, jei kyla neaiškumų dėl recepto. Dalis respondentų bando spręsti problemą savarankiškai, remdamiesi savo pat-irtimi (0,6 proc. (95 proc. PI -0,2-1,4), pasikonsultuoc-dami su kolegomis (9,7 proc. (95 proc. PI 6,6-12,8), remiasi informacijos šaltiniais, esančiais vaistinėje (1,1 proc. (95 proc. PI 0,0-2,2), išklausinėdami receptą pateikusį asmenį (9,4 proc. (95 proc. PI 6,3-12,5). Dalis respondentų teigė, kad, esant neaiškumams receptuose, siunčia pacientą pas receptą išrašiusį gydytoją (5,1 proc. (95 proc. PI 2,8-7,4). Ketvirtadalis respondentų (24,8 proc. (95 proc. PI 20,3-29,3) bandydavo išsiaiškinti trūkstamą informaciją savarankiškai ir nepavykus su-sisiekdavo su receptą išrašiusiu gydytoju.

Taigi kas antras farmacijos specialistas mano, kad

visada derėtų vertinti recepto teisėtumą. Dauguma teigė, kad tikrina pateiktą farmakologinę informaciją, individualizuodami ją. Esant neaiškumams recepte ir nepavykus problemą išspręsti patiems, du trečdaliai respondentų susisiekia su receptą išrašiusiu gydytoju. Tokiu būdu jie padeda gydytojui įgyvendinti saugią far-makoterapiją ir užkirsti kelią jatrogeninėms klaidoms.

Veiksniai,­turintys­įtakos­farmacijos­specialistø­veiks-mams,­ nustačius­ netikslumus­ receptuose. Nustatyta, kad dažniau linkę susisiekti su gydytoju dėl netikslumų receptuose didesnį darbo stažą (χ2(8)=75,06>50,998, p<0.05), aukštąjį išsilavinimą (χ2(6)=16.17>16,013, p<0.05) turintys respondentai, tačiau nei respondentų mėginimas suprasti gydymo būdą ar gydytojo ketinimus, nei pacientui skiriamas laikas, nei vaistinės padėtis tam įtakos neturėjo.

Su palikusiais netikslumus gydytojais dažniau susi-siekia farmacijos specialistai, visada tikrinantys vaisto koncentraciją (χ2(18)=78,64>28,87, p<0.05), vartoji-mo būdą (χ2(12)=34,53>21,03, p<0.05). Farmacijos specialistai, kurie, esant netikslumams, susisiekia su receptą išrašiusiu gydytoju, mano, kad gydytojas turėtų įspėti apie vaistinių preparatų vartojimo trukmę, taip pat jie dažniau pacientą informuoja žodžiu ir dažniau informaciją užrašo ant vaistinio preparato pakuotės (χ2(25)=54,46>37,65, p<0.05).

Vaistinėse, kuriose vaistinės vadovybė sudaro są-lygas tobulėti (χ2(24)=38,77>36,42, p<0.05), skatina tobulintis χ2(24)=43,59>36,42, p<0.05), farmacijos specialistai linkę susisiekti su gydytoju, esant ne-tikslumams recepte. Tuo tarpu vaistinėse, kuriose vaistinės vadovybė nesudaro sąlygų tobulintis, ste-bima atvirkštinė tendencija (χ2(24)=38,87>36,42, p<0.05). Geri, kolegiški santykiai vaistinėje irgi susiję su farmacijos specialistų pasirinkimu neaiškumus receptuose išsiaiškinti su receptą išrašiusiu gydytoju,

1 lentelė. Respondentų charakteristika.