Sudieu
Ir vėlei tavo liūdno veido
Neberegėsiu aš ilgai!
Likimas vėlei nebeleido,
Kad slinktų mums išvien vargai.
Ar susitiksime?Dievas žino!..
Ne vygė supa mus minkšta!
Ar maž svajonių nuslopino
Skaudi gyvenimo našta?
Sudieu!Neverk!Sunkus likimas
Nors kaip pamotė persekios,
Tegul bailus nusiminimas
Nelenkia tau galvos puikios!
Sudieu!Neverk!..Lig kol alyvos
Žydės pavasarį baltai
Ir kolei širdys plaks mums gyvos,
Manoji plaks vien tau tiktai!..
Maironio eilėraštis “Sudieu” pirmą kartą publikuotas 1920m. “Pavasario balsuose”
Gyvenimo naštaSkaudi meilėLikimas
Liūdna (“Ir vėlei tavo liūdno veido/Neberegėsiu aš ilgai!”)Verčianti mąstyti (“Ar susitiksime?Dievas žino!..”)Romantiška (“Ir kolei širdys plaks mums gyvos,/Manoji plaks vien tau tiktai!..”)
Eilėraščio žmogus keičiasi kartu su kūrinio nuotaika. Vienu metu jis liūdnas, susimąstęs, kitą kartą- romantiškai aistringas, pasiaukojęs mylimajai.
Abstraktūs žodžiai: likimas, vargai, gyvenimo našta, širdys.Retoriniai klausimai: “Ar susitiksime?”Retoriniai sušūkimai: “Sudieu!Neverk!..” “Dievas žino!”Epitetai: liūdno veido, vygė minkšta, skaudi našta, sunkus likimas, bailus nusiminimas, galvos puikios, širdys gyvos.Palyginimai : “Sunkus likimas/Nors kaip pamotė persekios”
oPraeitis (nebeleido, nuslopino)oDabartis (žino,supa, nelenkia)oAteitis (neberegėsiu, susitiksime, persekios, žydės, plaks)
Nusakomas metų laikas pavasaris. (“Lig kol alyvos/Žydės pavasary baltai”)
Tikros meilės nesunaikins nei sunki gyvenimo našta, nei vargai- ji egzistuos amžinai.
Maironio lyrinis subjektas mato, kokia trapi laimė, jaunystė, meilė. Jis gyvena didžiulių dydžių akivaizdoje. Prieš jį nusidriekia begalinė laiko erdvė. Ji tęsiasi į gilią praeitį ir tolimą ateitį.