REGIONAL FORMATION AND DEVELOPMENT STUDIES · Regional Formation and Development Studies Klaipėda University Social Science Faculty Scientific Editor Prof. Dr. Antanas Bučinskas

KLAIPĖDA UNIVERSITYSOCIAL SCIENCE FACULTY

REGIONAL FORMATION AND

DEVELOPMENT STUDIES

Journal of Social Sciences

No. 1 (9)

Klaipėda, 2013

Regional Formation and Development Studies

Klaipėda UniversitySocial Science Faculty

Scientific EditorProf. Dr. Antanas Bučinskas Klaipėda University (Lithuania)Deputy of scientific editorProf. Dr. Ligita Šimanskienė Klaipėda University (Lithuania)Editorial board:Assoc. Prof. Dr. Ciprian Beniamin Benea University of Oradea (Romania)Prof. Habil. Dr. Remigijus Čiegis Vilnius University (Lithuania)Prof. Dr. Larisa Emeljanova I. Kant Federal University (Russia Federation)Assoc. Prof. Dr. Sebastian Gadal University of Versailles Saint Quentin en Yvelines (France)Prof. Dr. Hilmar Þór Hilmarsson University of Acureyri (Iceland)Prof. Dr. Vytautas Juščius Klaipėda University (Lithuania)Prof. Dr. Jose Manuel Lasierra Zaragoza University (Spain)Prof. Dr. Vaidutis Laurėnas Klaipėda University (Lithuania)Prof. Habil. Dr. Tadeusz Palmowski Gdansk University (Poland)Assoc. Prof. Dr. Romana Provazniková Pardubice University (Czech Republic)Prof. Habil. Dr. Bronislaw Sitek Alicide De Gasperi University (Poland)Prof. Dr. Biruta Sloka Latvia University (Latvia)Assoc. Prof. Dr. Eduardas Spiriajevas Klaipėda University (Lithuania)Prof. Dr. Rimantas Stašys Klaipėda University (Lithuania)Prof. Habil. Dr. Gerhard Strohmeier Alpen-Adria Universitat Klagenfurt (Austria)Prof. Habil. Dr. Stasys Vaitekūnas Klaipėda University (Lithuania)Prof. Habil. Dr. Povilas Zakarevičius Vytautas Magnus University (Lithuania)

Lithuanian language editor: Vilma Urbonavičiūtė (Lithuania)Layout: Karolis Saukantas (Lithuania)Cover design: Vilhelmas Giedraitis (Lithuania)

The first number was published in 2007.There are 3 annual volumes in Lithuanian, English languages.The first numbers of journal were included in EBSCO Publishing Business Source Complete databases (http://www.ebscohost.com/titleLists/bth-journals.pdf.).

Address:Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda, Lietuva, tel. (370 46) 39 88 95, fax (370 46) 39 89 99

Internet address: http://www.ku.lt/leid

© Klaipėda University, 2013© Social Science Faculty, 2013

Every paper is revised by two reviewersISSN 2029-9370

3

PREFACE

These papers printed in this journal we can divided to some groups. Some papers are exclusively oriented to solutions of regional problems, like Borisas Melnikas describes transformations in regions economics; Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili analyzes adaptation of synthetic indicators for Lithuanian regional policy; Audrius Kutkaitis shows sustainable development indicators formation methodology; Vytautas Juščius, Agnė Šneiderienė show influence corporate social responsibility on regional development; Ligita Šimanskienė, Jurgita Paužuolienė did research about migration reasons and consequences. Simona Ereminaitė and Janis Paiders, Juris Paiders describe what kind of public relations problems arise in regions. Economic aspects in world economy analyze Elena Efimova, Natalia Kuznetsova, Rimantas Stašys bei Deimena Kiyak ir Igor Sergeev, Tatiana Ponomarenko. Consumers’ affections for choice to by some products, it is the way how de-velop better economic growth of region describe Jolanta Žemgulienė, Erika Župerkienė, ir Irma Babičaitė, Inese Aleksejeva, Violeta Grublienė, Lina Šimkuvienė. Tourism sector were analyzed by Eduardas Spiriaje-vas bei Marija Kučinskienė, Aida Mačerinskienė. So this journal number should be interesting for different field of scientists and business people.

Deputy of scientific editorProf. dr. Ligita Šimanskienė, Klaipėda University (Lithuania)

PRATARMĖ

Šiame žurnalo numeryje publikuojamus straipsnius galima suskirstyti į tam tikras grupes. Vieni išskir-tinai orientuoti į regioninių problemų sprendimą, pavyzdžiui, Borisas Melnikas atskleidžia transformacijas regionų ekonomikoje, Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili analizuoja sintetinių rodiklių pritaikymą Lietuvos regioninei politikai, Audrius Kutkaitis pateikia darnaus vystymosi rodiklių išskyrimo metodologiją, Vytau-tas Juščius, Agnė Šneiderienė įrodo įmonių socialinės atsakomybės įtaką regioninei plėtrai. Migracijos priežastis ir padarinius tyrė Ligita Šimanskienė, Jurgita Paužuolienė. Simona Ereminaitė ir Janis Paiders, Juris Paiders atskleidžia viešojo administravimo problemas, kylančias regionuose. Ekonominius aspektus pasaulinėje erdvėje analizuoja Elena Efimova, Natalia Kuznetsova, Rimantas Stašys, Deimena Kiyak ir Igor Sergeev, Tatiana Ponomarenko. Vartotojų pritraukimo aspektus, lemiančius ekonominę regiono gerovę, ana-lizuoja Jolanta Žemgulienė, Erika Župerkienė, Irma Babičaitė, Inese Aleksejeva, Violeta Grublienė, Lina Šimkuvienė. Turizmo sektorių nagrinėja Eduardas Spiriajevas ir Marija Kučinskienė, Aida Mačerinskienė. Taigi šis žurnalo numeris turėtų sudominti įvairių sričių mokslininkus bei praktikus.

Redaktoriaus pavaduotojaProf. dr. Ligita Šimanskienė, Klaipėdos universitetas (Lietuva)

4

TURINYS

Inese AleksejevaHow the New Technologies in Food Production Affect Consumer Choice? / 6(Naujųjų technologijų maisto pramonėje poveikis vartotojų pasirinkimui) / 13

Gabrielė Burbulytė-TsiskarishviliSintetinių rodiklių pritaikymas Lietuvos regioninei politikai / 14(Adaptation of Synthetic Indicators for Lithuanian Regional Policy) / 26

Elena G. Efimova, Natalia Kuznetsova, Rimantas StašysDevelopment of Faeroes and Åland Island’s within the World Trade System / 28(Farerų ir Alandų salų vystymasis pasaulio prekybos sistemoje) / 38

Simona EreminaitėThe Model of Integration of Electronic Government and Electronic Business in Public Procurement / 39(Elektroninės valdžios ir elektroninio verslo integravimo į viešuosiuos pirkimus modelis) / 51

Violeta Grublienė, Lina ŠimkuvienėStrateginio mąstymo sąsajos su verslo sprendimais / 52(Connections between Strategic Thinking and Business Decisions) / 65

Vytautas Juščius, Agnė ŠneiderienėĮmonių socialinės atsakomybės įtaka regioninei plėtrai / 66(The Influence of Corporate Social Responsibility on Regional Development) / 77

Deimena KiyakProdukto vertės sampratos koncepcija kainodaros procese / 79(The Concepts of Product Value in Pricing Process) / 91

Audrius KutkaitisDarnaus vystymosi rodiklių išskyrimo metodologija: problemos ir įžvalgos / 93(Sustainable Development Indicators Formation Methodology: Issues and Insights) / 101

Borisas MelnikasTransformations and Regional Economic Development in Central and Eastern Europe: Typicalities and New Perspectives / 102(Transformacijos ir regionų ekonomikos vystymasis Centrinėje ir Rytinėje Europoje: tipiškumai ir naujos perspektyvos) / 112

Janis Paiders, Juris PaidersEU Border Proximity Effect on Political Choice in Parliamentary Elections of Latvia / 114(ES sienos artumo poveikis politiniam pasirinkimui Latvijos parlamento rinkimuose) / 123

Igor Sergeev, Tatiana PonomarenkoRussian Export of Raw Materials and Balance of Economic Interests / 124(Rusijos išteklių eksportas ir ekonominių interesų balansas) / 131

Eduardas SpiriajevasLietuvos turizmo sektoriaus struktūra ir teritoriniai skirtumai / 132(Lithuania’s Tourism Sector’s Structure and its Territorial Disparities) / 145

Ligita Šimanskienė, Jurgita PaužuolienėEmigracija Lietuvoje: priežastys ir pasekmės / 146(Emigration in Lithuania: Reasons and Consequences) / 156

5

Jolanta ŽemgulienėRelative Importance of Retail Store Image and Consumers Characteristics on the Perception of Value and Willingness to Pay a Premium Price / 157(Parduotuvės įvaizdžio ir klientų charakteristikų poveikis vertės suvokimui ir ketinimui mokėti didesnę kainą) / 164

Erika Župerkienė, Irma BabičaitėStreso kaip psichosocialinio rizikos veiksnio tyrimas Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose / 166(Studies of Stress as a Psychosocial Risk Factor in Educational Organizations of Klaipeda District) / 178

Marija Kučinskienė, Aida MačerinskienėWill Lithuania’s Hotel Industry Grow? / 180(Ar plėsis Lietuvows viešbučių sektorius?) / 192

Inese AleksejevAHOW THE NEW TECHNOLOGIES IN FOOD PRODUCTION AFFECT CONSUMER CHOICE?

6

H O W T H E N E W T E C H N O L O G I E S I N F O O D P R O D U C T I O N A F F E C T C O N S U M E R C H O I C E ?

Inese AleksejevA1

Ministry of Agriculture (Latvia)

ABSTRACTOver the years, improved techniques for production and processing of food have resulted in the expansion of our food supply by prolonging keeping times, preventing spoilage and increasing the variety of food products available. The use of new technologies in food production has potential benefits for both food manufactures and consumers. But one of the question raising is how consumers react to the new technologies and how does it impact their choice to buy or not to buy such kind of food. This article examines how the new technologies in food production (genetic engineering, nanotechnologies, cloning) affect consumer choice to purchase food obtained through these technologies. Different literature and scientific data available were summarized to find out the main reasons what affect consumers’ attitude towards new technologies in food production. Results suggest that the willingness to consume food obtained with help of new technologies is directly influenced by the risk consumers perceive and the perception of risk is more direct than the perception of supposed benefits.KEY WORDS: consumer attitude, cloning, GMO, nanotechnology, new technologies.

JEL CODES: M38; I18; L66; O13.

Introduct ion

The current global population is exceeded 7 billion with 50 % living in Asia. A large proportion of those living in developing countries face daily food shortages as a result of environmental impacts or political ins-tability, while in the developed world there is a food surplus. For developing countries the drive is to develop drought and pest resistant crops, which also maximize yield. In developed countries, the food industry is driven by consumer demand which is currently for fresher and healthier foodstuffs (Joseph and Morrison, 2006).

It’s a why question of use of new technologies in food production is a hot debate in many countries all around the world. Many supporters of new technologies point to potential to improve quality of human life and environment. While new technologies refer to a number of economic benefits not just for food pro-duction but also for other industries, the community holds a lively discussion referring to health concerns, social, economic aspects and political preferences.

The use of new technologies in food production has potential benefits for both food manufactures and consumers. But at the time when the food industry is creating the new products and new ingredients, the farmers are growing the new crops with improved or modified characteristics, the question is open whether the new technologies and industries invested money are cost effective, are the new products accepted and assumed by the consumers.

1 Inese Aleksejeva – University of Latvia, Faculty of Economics and Management, Doctoral student, obtained Master’s degree of Health on Nutrition Science (2008). Currently work as Deputy Head of Division of Biotechnology and Quality, Veterinary and Food department, Ministry of Agriculture, Republic of Latvia.Phone: +371 29675493E-mail: [email protected]

ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (9)

7

This article examines how the use of genetic engineering, nanotechnologies and cloning affect consumer choice to purchase food obtained through these technologies.

In this study it is summarized available scientific data on consumer attitudes towards new technologies in food production (genetic engineering, nanotechnologies, cloning) and identified the key indicators that make up the consumer point of view and attitude. Many kind of different literature and scientific data were analy-zed to compare attitude of consumers from different countries of the world towards use of new technologies in food production.

1. Gene engineer ing

One of the hottest topics of discussion in our days is gene engineering. We can consider that history of genetically modified organisms (GMO) started in 1973 when the first GMO was obtained – an E.coli bacte-rium. Since that time many food plants and crops are being genetically modified, introducing a new trait to the plant which does not occur naturally in this species. Examples include resistance to certain pests, diseases or environmental conditions; these are so called first generation of GMOs.

Second generation of GMOs is altered in such a way to increase nutritional value, quality of crops and also to reduce risk to human health. Methods to control gene expression are used, so the crops produce higher concentrations of known nutrients and disease-fighting compounds. An example of a crop with altered gene expression to improve the quality of the product is the soybean that has been developed to produce more stearic acid, thus giving soybean oil better heat stability, to match the properties of trans-hydrogenated fatty acids. With this alteration, less hydrogenated oils can be utilized for the same traditional purposes as hydro-genated oils. One more example is tomatoes bred to produce higher amounts of lycopene, a compound that has been linked to lower blood cholesterol levels, and lower risk of breast and prostate cancers.

Actually obtaining of such plants is nothing new. Already more than30 years ago oilseed rape with very low toxic erucic acid content was obtained using selection methods. Today the rape is the main raw material in the world for the production of vegetable oil.

Research in the field of agricultural biotechnology has succeeded also in the development of many patho-gen-resistant crops, able to fight disease and produce increase yields and/or improved quality.

Although there is intensive work ongoing to obtain genetically modified (GM) food with enhanced nutri-tional properties just few of them has reached the market.

2. Nanotechnology

Nanotechnology – engineering very small particles, usually defined at a scale of between 1 and 100 nm which now is widely spread in the food production. The application of nanotechnology to the agricultural and food industries was first addressed by a United States Department of Agriculture roadmap published in September 2003 (Nanoscale science and engineering for agriculture and food systems, 2003). The prediction is that nanotechnology will transform the entire food industry, changing the way food is produced, processed, packaged, transported, and consumed.

Nanotechnology has the potential to revolutionize the agricultural and food industry with new tools for the molecular treatment of diseases, rapid disease detection, enhancing the ability of plants to absorb nu-trients etc. Smart sensors and smart delivery systems will help the agricultural industry combat viruses and other crop pathogens. In the near future nanostructured catalysts will be available which will increase the efficiency of pesticides and herbicides, allowing lower doses to be used. Nanotechnology will also protect the environment indirectly through the use of alternative (renewable) energy supplies, and filters or catalysts to reduce pollution and clean-up existing pollutants.

The impact of nanotechnology in the food industry has become more apparent over the last few years. Nanotechnology foods and food packaging are already commercialized, though the number of products is still low. The types of application include: smart packaging, on demand preservatives, and interactive foods.


8

Building on the concept of “on-demand” food, the idea of interactive food is to allow consumers to modify food depending on their own nutritional needs or tastes. The concept is that thousands of nanocapsules con-taining flavour or colour enhancers or added nutritional elements (such as vitamins), would remain dormant in the food and only be released when triggered by the consumer (Dunn, 2004).

3 . Cloning

Cloning was originally used in microbiology and agriculture, and is the process of multiplying single or-ganisms by means of asexual reproduction to create a population of identical individuals (EGE, 2008). Since 1996, when the first fully cloned domesticated farm animal, Dolly the Sheep, was born cows, goats, poultry and fish-based clones have been created, primarily through application of Somatic Cell Nuclear Transfer (which does not involve genetic modification) and transgenic cloning, which allows the breeding of hybrid animals using genetic material from different species. The scientific and commercial factors driving animal cloning technology in agriculture relate to improving the quality, productivity and environmental impact of breeding stock (Butler, 2009).

Issue of animal cloning for food supply is a new and complex topic, society and politicians is considering it carefully in the context of the existing legal framework, bearing in mind food safety, the desire of consu-mers for information, animal health and welfare, and other relevant factors such as ethical considerations.

It is obviously that over the past hundred years, the food assortment has dramatically changed, and with it has also changed the composition of the nutrient intake. Increasing people’s interest in healthier food, there is an increasing interest in the nutrients that not only provides the body with necessary substances, but also improves the health and well-being.

4. Resul ts

In many countries, such as USA, China, Spain, the Philippines, Mexico, South Africa, Belgium, Germa-ny, Greece and others have been many different studies to find out the public’s views and attitudes towards use of new technologies in food production. Attitude of consumers was found out applying a variety of met-hods, which are widely used in marketing research: focus group discussions, population survey, etc.

In these studies, the results identified a number of the aspects that make up the attitudes of consumers towards products made with the new technologies.

An international team of researchers from Denmark, Brazil, Belgium and Norway have a study towards use of new technologies in beef production chains and how does it affect consumers’ opinion of meat pro-ducts (Barcellos et al., 2010). Consumers form Spain, France, Germany and Great Brittan were involved in this survey. Results suggested a relationship between acceptance of new beef products, technology familiari-ty and perceived risks related to its application. Excessive manipulation and fear of moving away from ‘na-tural’ beef were considered negative outcomes of technological innovations. Beef processing technologies were predominantly perceived as valuable options for convenience shoppers and less demanding consumers. Overall, respondents supported the development of ‘non-invasive’ technologies that were able to provide more healthiness and better eating quality.

Most of the investigations are conducted in the field of biotechnology and use of GMOs in food pro-duction. For example, the field experiments were conducted in the German and French speaking part of Switzerland to compare revealed consumer preferences towards GM food (Aerni et al., 2011). In the experi-ment three clearly labeled types of corn bread were offered at five different market stands across the French and German-speaking part of Switzerland: one made with organic, one made with conventional, and one made with GM corn. In 2005, Switzerland expressed its negative attitude towards GMO use in agriculture and imposed a moratorium on GM crops in the country. However, five years later the results of mentioned experiment showed that Swiss consumers treat GM foods just like any other type of novel food. It was con-


9

cluded from findings that consumers tend to appreciate transparency and freedom of choice even if one of the offered product types is labeled as containing a genetically modified ingredient.

According to investigation of Washington State University (Heffernan and Hillers, 2002) taking into account that GMO product labeling is not mandatory in United Sates (US), most of consumers even were not aware of consumption of GM products. Respondents were most likely to agree that citizens have too little information in whether biotechnology is used in the food. 20 % of the respondents (mostly women) agreed with the statement that biotechnologies should be banned because of potential risks to the environment. When the question focused on reduction of pesticide use, half of the respondents supported (although 18% were against) the use of biotechnology in agriculture and the cultivation of GM crops. However, almost all of them also put attention to consider risks to non-target organisms such as Monarch butterflies which could be affected by such GM crops. The majority of respondents also believed that the U.S. legislation in this area is not too severe. Only 37 % of respondents in this study were aware of the widespread presence of GM products in the U.S. food supply.

In the position of American Dietetic Association (Agricultural and Food Biotechnology, 2006) it was argued that agricultural and food biotechnology can improve the quality and safety of food, increase its nu-tritional value and variety of food available for consumption, improve the productivity of food production, food processing, distribution, and environment and waste management. In addition, the Association urges the governments, food producers, distributors and retailers, as well as food experts and professionals to col-laborate to ensure awareness of consumers about new technologies and their benefits.

The objective of consumer’s survey which was conducted in 2009 in China in collaboration with Wage-ningen University, Netherlands, was to identify the underlying subgroups of Chinese consumers in terms of their perceptions and attitudes toward GM foods (Zhang et al., 2010). The results showed that the Chinese acceptance and willingness to buy GM food is much higher than in many other countries around the world. Several regression analyses carried out also indicated that income plays an important role in consumers’ acceptance of GM food in China. People with low incomes more concerned about pesticide residues in vegetables and fruits. Their willingness to buy GM foods was quite high since they saw GM technology as the best current solution to prevent plant diseases and reduce pesticide use. Consumers more interested in nutritional benefits had the higher probability of buying GM foods as they saw the direct nutritional benefits that GM technology can bring to consumers. The consumers with high income, were less concerned about food, but were more concerned and showed greater interest in non-food application of GM technology, such as in medicines.

The study revealed that 14 % of respondents saw the benefits of the development of second generation of GMOs, which can help to improve food quality, nutritional value, taste, etc. Approximately 26 % of the Chinese did not support the use of GMOs in food production at all.

Although China already has a comprehensive agricultural GM biosafety regulatory and monitoring sys-tem, the biosafety evaluation and approval procedure require more transparency to enable consumers to better understand biosafety issues and improve their trust in government’s ability to regulate GM technology and to allow only GM technologies that are safe to human health and to the environment to be introduced.

According results of investigation conducted in 2009 by Miguel Hernandez University in Spain, concre-tely in the province of Alicante, located in the southeast of this country, the use of biotechnology is a sensiti-ve issue among consumers due to potential risks to human and animal health and the environment. However, producers were noticing a direct economic benefit, so that in society an economic, as well as a political and social, debate is taking place concerning this topic (Martinez-Poveda et al., 2009). In spite of GMO labeling being recognized by the majority of consumers few really knew its meaning or implications. Possibly due to this lack of knowledge, there was growing interest among consumers on GMOs and a desire to acquire knowledge of this matter. Consumers stated that in most cases information is scarce and unclear. Besides, they demanded information from a credible source of health and scientific professionals. Consumers indica-ted that the available information is a daunting and confusing, and the need to look for other reliable sources of information to experts in the field.


10

One of the aspects that concerns Spanish consumers the most, was the perceived risk from the consump-tion of certain foods. The case of GM food should be very particularly considered since it deals with a pro-duct without previous experience on the food market.

Detected factors that influence perceived risk for GM foods were: existing information, the source and credibility of that information, and consumer concern for health.

Investigation of Swiss Federal Institute of Technology (Aerni and Bernauer, 2006) tried to find out sta-keholder perceptions and interests in the public debates on the risks and benefits of GMOs in developing countries (Philippines, Mexico and South Africa). The study found out that most local stakeholders in these countries tend to have pragmatic views toward the use of GMOs. Yet, they also revealed a trend toward po-litical polarization that is linked to the transatlantic dispute on GMOs.

The survey results showed that most of the stakeholders believed that agricultural biotechnology had the potential to solve important problems in agriculture (drought, pest infestation, plant disease, high use of pesticides), and did not pose a significant health risk to consumers. Yet, there were also concerns regarding the potential negative impact of such crops on the natural environment and the difficulties of implementing strict regulations well as lack of market access, too little investment in research and development, and infras-tructure. The results of the surveys suggest that the differences in perception in the Philippines, Mexico, and South Africa were often related to different historical, political, ecological, and socio-economic conditions.

Aarhus school of Business in Denmark conducted a study on the use of enzymes in food production (Søndergaard et al., 2005) with aim to find out how consumers react to new ways of producing foods with en-zymes. This study investigated the formation of consumer attitudes to different enzyme production methods in three European countries (Finland, Germany and Italy). Results showed that consumers were most posi-tive towards non-GM enzyme production methods and non GMO use in general. Results also showed that environmental concern and attitudes to technological progress are the socio-political attitudes that have the highest predictive value regarding attitudes to enzyme production methods. Especially attitudes to technolo-gy, social trust and the level of knowledge of enzymes and biotechnology showed large variations between countries, indicating that the role these play for attitude formation may be culturally dependent. Attitudes to the enzyme production methods have a fairly strong impact on buying intentions for the product concepts tested, whereas price and the benefits have minor effects.

In cooperation with several scientific institutions in Germany there was the study performed to analyze the attitudes towards genetic modification, the knowledge about it and its acceptability in different appli-cation areas among German consumers (Christoph et al., 2008).

The results revealed that consumers’ attitudes towards the use of GMOs in areas other than the food pro-duction are much more favorable than the use of GMOs in food production.

According to the results, it was doubted that future studies about risks and benefits will make consumers change their attitudes towards genetic modification. The consumers who opposed genetic modification lack trust in authorities, industry and scientists. Even if new studies showed the risks of GMOs are nonexistent or manageable, these consumers would be unlikely to change their attitudes because they would lack trust in the source of information.

It was also found out that education was not cause to support genetic modification, because good know-ledge does not automatically imply support as this study showed.

As everywhere, people in Germany had different opinions about technologies and there was not a single one which was supported by all consumers. Genetic modification will likely never reach full support. The-refore, a successful management of the coexistence of GM and GM-free production appears to be a crucial step in fostering the social acceptance of the technology.

In view of the study conducted by the experts from different European scientific institutions (Frewer at al., 2011) citizens of Europe in general were mostly skeptic and pointed out particular concerns related to unpredictable effects, uncontrolled use, and ethical concerns of new food production technologies: genetic engineering, animal cloning, nanotechnologies etc., considering that the potential risks does not justify the use of these technologies in food production.


11

Trust in regulation and other important food chain actors, such as those associated with the food indus-try, was also important. If consumers can control consumption of associated products (with labeling for example) then it is anticipated that consumer acceptance is likely to be higher compared to situations where applications are uncontained and untraceable.

The impact of nanotechnology in the food industry has become more apparent over the last few years and there are also some data available regarding consumer’s attitudes towards use of nano-food.

Key issues of the study performed in Ireland were to investigate consumers’ awareness of and attitudes towards nanotechnology, the subjective values (including perceived risk-benefit trade-offs) that frame these attitudes and the influence of new information on consumers’ attitudes and acceptance (Dillon, 2011). Accor-ding data obtained consumers were more accepting of the different applications presented if they perceived the associated personal and societal benefits to outweigh potential risks. However, consumers were not homogenous in their perceptions of the applications. Product characteristics (e.g. perceived naturalness), su-bjective values, individual risk assessments, trust in stakeholders and personal control, general risk sensitivi-ty and attitudes towards technology, familial relevance of such applications, and societal and environmental factors framed consumers’ attitudes towards the nanotechnology applications presented.

An experiment was conducted in France and Germany to evaluate consumers’ willingness to pay for food nanotechnology focusing on two applications: nano-fortification with vitamins and nano-packaging. Results show that many consumers in both countries are reluctant to accept nanotechnology in food - French con-sumers are more reluctant to accept nano-packaging, whereas German consumers are less inclined to accept nano-fortification compared with the respective other application.

For this moment direct empirical evidence on public perceptions of food products derived from cloned animals is limited. Not all consumers share the same attitudes toward animal cloning, but data available for this moment shows that Americans may be more accepting of consuming cloned animal products than Eu-ropeans.

A survey conducted in the US by the International Food Information Council in 2005 reflected that 34 % of respondents would be likely to buy food products from cloned animals if the Food and Drug Administra-tion determined them to be safe to eat (compared to 64 % against). Accordingly, public perception of animal cloning is likely to play a major role in its development and its commercial prospects. This perception may vary greatly between countries, including between EU Member States (EGE, 2008).

For Europe much of the research stems from the series of Eurobarometer surveys on Biotechnology (1996, 1999, 2002 and 2005). According to Eurobarometer data (1999), it should be noted that the only ani-mal application explicitly mentioning cloning (Cloning animals such as sheep to get milk which can be used to make medicines and vaccines) is the second least supported application – surpassed only by GM foods. This seems to indicate that cloning is a particularly controversial technology. However, the skepticism may reflect not only the above-mentioned animal-factor, but also the historical context of the late 1990s. Hence there is a clear resemblance between the application asked about and the, at that time, well known and in many countries alarming, arrival of Dolly the sheep. The low score may thus partly reflect generally negative discourse about Dolly in particular and cloning in general that prevailed in many EU countries in the late 1990s (Lassen, 2007).

In 2005, a Eurobarometer Survey on Social Values, Science and Technology conducted further study. In this survey, respondents from the 25 European member states were asked to indicate their approval of “gro-wing meat from cell cultures so that we do not have to slaughter farm animals”. This proposal was rejected by 54 % of the respondents (EFSA, 2007).

It is obviously that all these findings indicate that consumer attitude toward use of new technologies is very complex as it is impacted by different concerns and uncertainties.


12

Conclusions

This study has indicated a number of factors that may be associated with consumer responses towards new food technologies. Summarizing data available it is clear that food obtained with help of new technolo-gies affects markets differently and the behavior of different social groups in its development is also different depending on whether they are producers or consumers. Producers seem better disposed toward the advances offered them by new technologies since they are the first to receive benefits from adopting them. Neverthe-less, consumers are reluctant at present about the entire new technologies in food chain. Their willingness to consume such kind of food is influenced by the risk they perceive and the perception of risk is more direct than the perception of supposed benefits, and therefore, attaining a positive consumer attitude toward these foods is a job that will require a lot of time.

The public attitude towards the use of new technologies in food production varies drastically from geo-graphical areas (such as the U.S. and China are more positive, while EU countries and Switzerland – rather negative), such aspects as traditions, history of consumption and ethical considerations impact majority of consumers all around the world.

Confidence in regulatory authorities and other important food chain operators, such as those associated with the food industry, is also important. Control, freedom of choice and traceability of associated products (with labeling for example) makes out that consumer acceptance is likely to be higher compared to situations where food are uncontained and untraceable. Although despite the fact that in many countries labeling of food obtained through new technologies is mandatory, the majority of the public do not realize and unders-tand the meaning and purpose of this label. They perceive the label more as a warning of the danger than the information about food ingredients or method of production.

At the present time it seems that the public is not fully informed about the uses and implications of clo-ning. Taking into account the precedents of GM food, public interest would be likely to intensify as products came closer to marketing although it should be also mentioned that knowledge about public perceptions in this area also varies both geographically, since the number of studies differs from country to country, and historically, since the studies do not cover the development of opinions over lengthy periods of time.

References

Aerni, P., Bernauer, T. (2006). Stakeholder Attitudes Toward GMOs in the Philippines, Mexico, and South Africa: The Issue of Public Trust. World Development, Vol. 34, No. 3, p. 557–575.

Aerni, P., Scholderer, J., Ermen, D. (2011). How would Swiss consumers decide if they had freedom of choice? Eviden-ce from a field study with organic, conventional and GM corn bread. Food Policy, Vol. 26, p. 830–838.

Bieberstein, A., Roosen, J., Marette, S., Blanchemanche, S., Vandermoere, F. (2012). Consumer choices for nano-food and nano-packaging in France and Germany. European review of agricultural economics, p. 1–21.

Butler, J. E. (2009). Cloned animal products in the human food chain: FDA should protect American consumers. Food and Drug Law Journal, Vol. 64, p. 473–501.

Christopha, I. B., Bruhnb, M., Roosen, J. (2008). Knowledge, attitudes towards and acceptability of genetic modifi-cation in Germany. Appetite, Vol. 51, Issue 1, p. 58–68.

Consumer perceptions of food products from cloned animals: A social scientific perspective. (2009). European Food Safety Authority (EFSA), p. 29.

De Barcellos, M. D., Kügler, J. O., Grunnert, K. G., Wezemael, L. V., Perez-Cueto, F. J. A., Ueland, Ǿ., Verbeke, W. (2010). European consumers acceptance of beef processing technologies: A focus group study. Innovative Food Science and Emerging Technologies, Vol. 11, p. 721–732.

Dillon, E. J. Henchion, M., McCarthy, S., Greehy, G., McCarthy, M., Williams, G. (2011). How accepting are Irish con-sumers of new food technologies? In vitro’ meat – A preliminary examination of Irish consumer acceptance. 57th International Congress of Meat Science and Technology, 7th–12th August 2011. Ghent, Belgium.

Dunn, J. (2004). A Mini Revolution. Food Manufacture. Website: http://www.foodmanufacture.co.uk/news/fullstory.php/aid/472/A_mini_revolution.html [20.08.2012].

European Commission. (2000). Eurobarometer. 52.1.


13

Ethical aspects of animal cloning for food supply. (2008). The European Group on Ethics in Science and New Techno-logies to the European Commission (EGA), 50 p.

Frewer, L. J., Bergmann, K., Brennan, M., Lion, R., Meertens, R., Rowe, G., Siegrist, M., Vereijken, C. (2011). Con-sumer response to novel agri-food technologies: Implications for predicting consumer acceptance of emerging food technologies. Trends in Food Science and Technology, Vol. 22, p. 442–456.

Heffernan, J. W., Hillers, V. N. (2002). Attitudes of consumers living in Washington regarding food biotechnology. Journal of the American Dietetic Association, Vol. 102, No. 1.

Joseph, T., Morrison, M. (2006). Nanotechnology in Agriculture and Food. Institute of Nanotechnology, 14 p.Lassen, J. (2007). Public Perception of Farm Animal Cloning – A picture of the European opinion to farm animal clo-

ning, considering biomedical and agricultural applications.Martinez-Poveda, A., Molla-Bauza, M. B., del Campo Gomis, F. J., Martinez-Carrasco, Martinez, L. (2009). Con-

sumer – perceived risk model for the introduction of genetically modified food in Spain. Food Policy, Vol. 34, p. 519–528.

Nanoscale science and engineering for agriculture and food systems. (2003). Department of Agriculture. United States.Position of the American Dietetic Association: Agricultural and Food Biotechnology. (2006). The American Dietetic

Association, Vol. 106, p. 285–293.Søndergaard, H. A., Grunert, K. G., Scholderer, J. (2005). Consumer attitude to enzymes in food production. Trends in

Food Science & Technology, Vol. 1–9.Zhang, X., Huang, J., Qiu, H., Huang, Z. (2010). A consumer segmentation study with regards to genetically modified

food in urban China. Food policy, Vol. 35, p. 456–462.

N A U J Ų J Ų T E C H N O L O G I J Ų M A I S TO P R A M O N Ė J E P O V E I K I S VA RTO TO J Ų PA S I R I N K I M U I

Inese AleksejevAŽemės ūkio ministerija (Latvija)

Santrauka

Tobulėjant maisto gamybos ir apdirbimo technologijoms pailgėjo produktų galiojimo laikas ir padidėjo prieinamų produktų įvairovė. Naujų technologijų taikymas maisto gamyboje naudingas tiek vartotojams, tiek gamintojams, tik kyla klausimas, kaip vartotojai reaguoja į naujų technologijų taikymą maisto gamyboje ir kaip tai veikia jų sprendimą pirkti tokius produktus ar jų nepirkti. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip naujosios technologijos maisto pramonėje (genų inžinerija, nanotechnologijos, klonavimas) veikia vartotojų pasirinkimą pirkti maisto produktus, pagamintus šias technologijas taikant. Siekiant nustatyti pagrindines priežastis, kas lemia vartotojų nuostatas dėl naujų technologijų taikymo maisto pramonėje, apibendrinta mokslinė literatūra ir tyrimai šia tema. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad noras vartoti produktus, sukurtus taikant naujas technologijas, tiesiogiai susijęs su vartotojų rizikos suvokimu, pastarasis yra labiau tiesioginis nei galimos naudos suvokimas.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: vartotojų nuostatos, klonavimas, GMO, nanotechnologijos, naujosios tech-nologijos.

JEL KLASIFIKACIJA: M38; I18; L66; O13.

Gabrielė burbulytė-tsiskarishviliSINTETINIŲ RODIKLIŲ PRITAIKYMAS LIETUVOS REGIONINEI POLITIKAI

14

S I N T E T I N I Ų R O D I K L I Ų P R I TA I K Y M A S L I E T U VO S R E G I O N I N E I P O L I T I K A I

Gabrielė burbulytė-tsiskarishvili1

Klaipėdos universitetas (Lietuva)

ANOTACIJAStraipsnyje analizuojama aktuali Lietuvos regioninės politikos problema – tinkamų rodiklių pasirinkimas teritorijos erdvinei diferen-ciacijai nustatyti. Valdžiai tenka svarbus uždavinys laiku identifikuoti atsiliekančias (socialiniu ir ekonominiu požiūriu) teritorijas, kad galėtų suteikti joms paramą. Tokias teritorijas identifikuoti padeda atitinkami rodikliai. Straipsnio autorė siūlo pritaikyti ES taikomą EEPP kūrėjų pasiūlytą sintetinių rodiklių metodiką. Atliktas duomenų pritaikymas ir standartizavimas savivaldybių lygme-niu, apskaičiuotos koreliacijos ir atlikta faktorinė analizė. Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad, nepaisant keleto metodinių nesklandumų, galima sėkmingai pritaikyti sintetinių rodiklių metodiką Lietuvos regioninei politikai.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: regioninė politika, sintetiniai rodikliai, teritorinė-erdvinė diferenciacija.

JEL KLASIFIKACIJA: R000, R120, R150, R190

Įvadas

Regioninė politika paprastai laikoma valstybės ekonominės politikos dalimi, kuri skirta valstybės regio-nų (subnacionalinių teritorinių vienetų) netolygaus ekonominio išsivystymo problemoms (ypač ekonominio užimtumo ir pajamų) (Armstrong, Taylor, 2004: 203; Copus, 2001: 539) spręsti. Šaliai išgyvenant ekono-minės stagnacijos ar smukimo laikotarpį, pirmenybė teikiama ekonomikos augimui, o pasiekus tam tikrą ekonomikos augimo laipsnį, vis daugiau dėmesio kreipiama į socialinį regioninės politikos dėmenį, t. y. gyvenimo sąlygų ir lygio šalyje suvienodinimą.

Tokios pat regioninės politikos suvokimo tendencijos vyrauja ir pagrindiniuose Lietuvos Respublikos teisės dokumentuose, kur regioninė politika įvardijama kaip:

y valstybės įgyvendinama diferencijuota regionų veikla, kuria siekiama suderinti visų šalies regionų socialinės-ekonominės plėtros sąlygas; regioninė politika yra neatskiriama sudedamoji ūkio šakų ir socialinėje srityje vykdomos valstybės politikos dalis, kuri yra koordinuojamojo pobūdžio (LR Vy-riausybė, 1998);

y teisiškai ir hierarchiškai diferencijuotas šalies socialinės, ekonominės ir ekologinės raidos bei krašto tvarkymo reguliavimas, siekiant visapusiškai išnaudoti vietos sąlygų ypatumus, išsaugoti regionų sa-vastį bei sušvelninti gyvenimo kokybės regionines disproporcijas (LR Seimas 2002a);

y valstybės institucijų ir kitų subjektų tikslinė veikla, kuria diferencijuotai veikiama valstybės regionų socialinė ir ekonominė plėtra, siekiant mažinti regionų socialinius ir ekonominius skirtumus bei išsi-vystymo netolygumus pačiuose regionuose, skatinti visoje valstybės teritorijoje tolygią ir tvarią plėtrą (LR Seimas 2002b).

1 Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinės geografijos katedros, Viešojo administravimo ir teisės katedros lektorė. Mokslinės kryptys: regionistika, regioninė politika.El. paštas: [email protected]


15

Nors šalies įstatyminė bazė nenumato pačių regionų, kaip teritorinių-administracinių vienetų, instituci-onalizacijos, pati regioninė politika vykdoma gana sparčiai, tik akcentuojama teritorinė sanglauda ir soci-alinių-ekonominių problemų sprendimas teritoriniu aspektu (LR Vyriausybė, 2005; 2011). Valdžiai tenka svarbus uždavinys laiku nustatyti atsiliekančias (socialiniu ir ekonominiu požiūriu) teritorijas, kad galėtų suteikti joms paramą. Kad būtų galima tokias teritorijas nustatyti, reikia atitinkamų rodiklių.

LR Regioninės politikos strategijoje (LR Vyriausybė, 2005) išskiriami rodikliai, kuriais siekiama įvertin-ti teritorinę-socialinę sanglaudą: samdomojo darbo pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį ir vidutinis metinis nedarbo lygis. Be šių dviejų pagrindinių rodiklių, papildomai dar įvertinama: socialinės išmokos, bendrasis vidaus produktas (BVP), tiesioginės užsienio investicijos (TU) ir materialinės investicijos (MI). LR Vyriausybės programoje rodikliai detalizuojami taip: „Vertinant regionų socialinio ir ekonominio išsi-vystymo skirtumus, analizuojamas apskričių vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, vidutinis metinis nedarbo lygis, kuris išreikštas užsiregistravusių bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykiu, bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui (BVP/gyv.), tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui (TUI/gyv.) ir materialinės investicijos vienam gyventojui (MI/gyv.), bendrosios pridėtinės vertės struktūra pagal ūkio sektorius ir užimtumas juose“ (LR Vyriausybė, 2011a).

Remiantis šių rodiklių analize, LR Vyriausybės nutarimu nr. 588 (LR Vyriausybė, 2011b), išskirta 14 probleminių teritorijų – tikslinių regionų. Tiksliniais regionais tapo konkrečios savivaldybės, kurių rodiklių suminės vertės buvo pačios prasčiausios. Vis dėlto rengiant naują (2014–2020 m.) regionų plėtros strategi-ją Vidaus reikalų ministerijos atliktoje apklausoje 56 proc. iš apklausoje dalyvavusių savivaldybių pateikė siūlymą, kad „tikslinių teritorijų išskirti nereikėtų apskritai. Į paramą galėtų pretenduoti visi tinkamo dydžio teritoriniai vienetai, kuriuose pasireiškia spręstina problema“ (LR VRM, 2012). Kitos savivaldybės siūlė iš-skirti problemas ir atsižvelgiant į jas formuoti tikslines teritorijas (23 proc.), o 18 proc. pasiūlė palikti dabar galiojančią išankstinę fiksuotą tikslinių teritorijų nustatymo tvarką (daugiau sprendimo galimybių suteikiant Regionų plėtros taryboms).

Nepaisant pasirinktos pozicijos, būtina atlikti kompleksinį teritorijos erdvinės diferenciacijos įvertinimą. Tačiau problema – tinkamų rodiklių parinkimas. Šiame straipsnyje siūloma pabandyti kompleksiškai įver-tinti Lietuvos teritorinius vienetus, remiantis ES vykdoma Europos erdvinės plėtros perspektyvos programa2 (EEPP). Tyrimo tikslas – pritaikyti EEPP taikomą sintetinių rodiklių metodiką Lietuvos teritorijos erdvinei diferenciacijai skaičiuoti. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, keliami tokie uždaviniai:

y pritaikyti tinkamus kintamuosius sintetiniams rodikliams Lietuvos atveju sudaryti; y apskaičiuoti sintetinius rodiklius; y atlikti kintamųjų ir sintetinių rodiklių koreliacinę ir faktorinę analizę; y remiantis atliktais skaičiavimais, sudaryti teritorinės-erdvinės diferenciacijos žemėlapius ir nustatyti

bendras tendencijas.

Iškeltiems uždaviniams įgyvendinti pasitelkta mokslinės literatūros bei duomenų šaltinių analizė, statis-tiniai matematiniai skaičiavimai naudojant SPSS programą (taikyta skaičiuoti sudėtinius indeksus, z-reikš-mes, atlikti koreliacinę ir faktorinę analizes). Pagrindinis duomenų šaltinis – LR Statistikos departamento rodiklių duomenų bazė, jei duomenys rinkti iš kitų šaltinių, tai nurodoma konkrečiu atveju.

2 Europos erdvinės plėtros perspektyva (angl. European Spatial Development Perspective. Towards Balanced and Sustainable Development of the Territory of the European Union – ESDP/EEPP) patvirtinta neoficialiame už ES erdvinę plėtrą atsakingų ministrų bei Regioninės politikos ir sanglaudos komisijos narių susitikime Potsdame 1999 m., pirmąkart apie ją paskelbta dar 1997 m. Vykdant EEPP veiklą paaiškėjo, kad reikia tobulinti mokslinius politikos kūrimo pagrindus, ypač: 1) atrinkti erdvinės plėtros rodiklius bei 2) pasiūlyti galimas strategines politikos kryptis. Todėl EEPP rėmuose pradėtos plėtoti dvi programos: Europos erdvinio planavimo studijų programa (angl. The Study Programme on European Spatial Planning – SPESP/SPEEP), veikusi iki 2000 m., ir jos pagrindu 2002–2006 m. įdiegtas Europos erdvinio planavimo stebėjimo tinklas (angl. The European Spatial Planning Observatory Network – ESPON/EEPST).


16

1. Sintet inių rodikl ių pr i ta ikymo metodika

Teritorijos erdvinės diferenciacijos tyrimams būdinga metodinė įvairovė. Šiame straipsnyje remiamasi ES erdvėje atliekamais mokslo taikomaisiais tyrimais, konkrečiau – Europos erdvinės plėtros perspektyvos programa (EEPP). Įvairialypių teritorijų panašumams ir skirtumams įvertinti vienos matavimo priemonės nepakanka. Todėl EEPP buvo suformuotos kompleksinio vertinimo rodiklių grupės. Rodikliai sugrupuoti pagal septynis pagrindinius kriterijus (1 lentelė), kuriais remiantis galima įvertinti, kokias pozicijas užima viena ar kita ES teritorija, vykdant EEPP keliamus uždavinius.

1 lentelė. Septyni Europos teritorinės diferenciacijos kriterijai

Geografinė padėtis. Tai santykinis vietovės išsidėstymas žemyno, transnacionaliniame ar regiono kontekste. Ji gali būti taikoma, pavyzdžiui, matuojant vietovės pasiekiamumą kitų vietovių atžvilgiu. Akivaizdu, kad gamtiniai veiksniai, ypač kalnai ir jūros, vaidina svarbų vaidmenį nustatant pasiekiamumąErdvinė integracija. Erdvinė integracija atskleidžia vietovių vidinės ir išorinės sąveikos (ekonominės, kultūrinės ir pan.) galimybes bei parodo jų norą bendradarbiauti (vienas galimų pavyzdžių – transporto tinklų tarp skirtingų geografinių vietovių susisaistymo lygis). Erdvinė integracija yra teigiamai veikiama esant efektyvioms administracinėms institucijoms, kai teritoriniai vienetai fiziškai ir funkciškai papildo vienas kitą, jei tarp jų nėra kultūrinių ar politinių prieštaravimų Ekonominis potencialas. Erdviniame kontekste ekonominis potencialas leidžia spręsti apie santykinę (tarptautinę, nacionalinę ar regioninę) miesto ar vietovės ekonominę situaciją, galimybes palaikyti ar pagerinti savo padėtį, produktyvumo intensyvumą. Gana aukšto lygio ekonominis potencialas apima bent jau daugiau nei vidutinio lygio ekonominį produktyvumą ir/arba daugiau nei vidutinio lygio pajamas vienam gyventojui, mažiau nei vidutinį nedarbą, produktyvią ir pelningą, modernią ir įvairią sektorinę struktūrą, (potencialiai) intensyvius prekybinius ryšius su kitais (pasaulio) regionaisGamtinis paveldas (angl. natural assets). Šis kriterijus apima ekosistemų ir kitų natūralių arealų charakteristikas – jų santykinę svarbą, jautrumą, dydį ar retumą Kultūrinis paveldas (angl. cultural assets). Kriterijus apima kraštovaizdžių požymius, senovines ir modernias kultūrines struktūras, statinių grupes. Pvz., istoriniai miestų centrai apima daugybę kultūrinio paveldo objektų, kuriems gali kilti įvairių grėsmių. Tuo tarpu kiti istorinio paveldo objektai gali sudaryti palankias sąlygas turizmo plėtotei. Tačiau rodikliai, kuriais galima būtų įvertinti gamtinio bei kultūrinio paveldo kokybę, svarbą bei ateities perspektyvas, vis dar yra neišplėtotiŽemėnauda (angl. land-use pressure). Šis veiksnys leidžia atskleisti įvairius interesų konfliktus tiek tarp skirtingų žemėnaudos tipų, tiek tarp skirtingų žemės naudotojų, taip pat nustatyti problemas, kurių kyla dėl pernelyg didelės ar pernelyg mažos žemės paklausos tam tikrose vietovėse. Pavyzdžiui, labai dinamiškose vietovėse, tokiose kaip urbanizuoti regionai, ūkinė ir ekonominė veikla kovoja dėl prieinamos erdvės. Tuo tarpu nepaklausiose teritorijose – atvirkščiai, susidaro didelė apleidimo tikimybėSocialinė integracija. Socialinė integracija atskleidžia skirtingų socialinių grupių sąveikos lygį, kurį gali išreikšti amžius, pajamos, išsilavinimas, įpročiai, kalba, kultūra ar tautybė. Erdviniame kontekste tokios socialinės problemos kaip socialinė atskirtis – dažniausiai siejama su dideliu nedarbu – mažina teritorinę (ypač miestų) vidinę bei išorinę sanglaudą, kas atitinkamai mažina ir ekonomines galimybes

Šaltinis: SPESP, 2000a: 60

Toks įvertinimas atitinkamai lemia tolesnę ES ekonominę ir finansinę politiką, išteklių paskirstymą ir perskirstymą, galų gale leidžia identifikuoti tolesnę ES raidą (SPESP 1999a, b, c, d; 2000a). EEPP kontekste atliekamas tyrimas buvo nukreiptas į ES NUTS-2 ir NUTS-3 teritorinius vienetus. Kiekvienai kriterijų gru-pei EEPP autoriai siūlė apskaičiuoti po vieną apibendrinantį sintetinį rodiklį. Šiam tikslui pasiekti jie atrinko kintamuosius, kurie labiausiai tinka apibendrinimui, apskaičiavo kintamųjų koreliacijas, atliko sintetinių rodiklių faktorinę analizę bei, remdamiesi sintetiniais rodikliais, atliko ES teritorinę tipologizaciją (SPESP, 2000b: 4). Atrinkti kintamieji pateikti 2 lentelėje.


17

2 lentelė. EEPP sintetiniai rodikliai: Σ z-reikšmė /kintamųjų skaičiaus, tenkančio darbo grupei

Sintetinis rodiklis Kintamasis1 Geografinė padėtis 1 Gyventojų pasiekiamumas automobilių keliais

2 Gyventojų pasiekiamumas geležinkeliais3 BVP pasiekiamumas oro transportu

2 Ekonominė galia 4 BVP/1 užimtajam5 BVP/1 gyventojui6 Nedarbo lygis (indeksas, ES = 100) (-)*7 Užimtųjų žemės ūkyje dalis (-)8 Užimtųjų T&D dalis (-)

3 Socialinė integracija I/II 9 Nedarbo lygis (I – proc., II – NUTS 0 = 100) (-)10 Ilgalaikis nedarbas (I – proc., II – NUTS 0 = 100) (-)11 Moterų aktyvumo lygis (I – proc., II – NUTS 0 = 100)

4 Erdvinė integracija 12 „Dvynių“ rodiklis5 Žemėnauda 13 Žemdirbystės intensyvumas (-)6 Gamtinis paveldas 14 Tarša (-)

15 Gamtiniai pavojai (-)16 Poveikis aplinkai17 Saugomos gamtos teritorijos

7.1 Kultūrinis paveldas I: kultūrinis kraštovaizdis

18 Apgyvendinta turistų ir suteikta nakvynių (per metus) 19 Mažesnių nei 20 ha ūkių dalis (tenkanti žemės ūkio naudmenai)20 Gyventojų skaičiaus pokytis (-)21 Standartinio gamybos pelno pokytis (-)

7.2 Kultūrinis paveldas II: kultūros objektai3

22 Kultūros objektų skaičius23 Kultūros objektų koncentracija24 Turistų poveikis kultūros objektams (-)

Šaltinis: SPESP, 2000b: 7 (* (-) pažymėti sudėtiniai indeksai, sudaryti iš keleto kintamųjų)

Geografinė padėtis. Sintetinio rodiklio autoriai iš devynių didžiojoje EEPP programoje taikytų geo-grafinės padėties kintamųjų pasirinko tris – gyventojų pasiekiamumą keliais (automobiliais) ir geležinkeliais, BVP pasiekiamumą oro transportu, kaip geriausiai atskleidžiančius konkrečių teritorinių vienetų potencialą bei labiausiai tinkamus apibendrinti (homogeniškiausius) (SPESP, 2000b: 5).

Sudarant ekonominės galios sintetinį rodiklį, apskaičiuota užimtųjų dalis žemės ūkyje bei užimtųjų dalis T&D4, tenkanti 100-ui užimtųjų, o BVP bei nedarbo rodikliams skaičiuotas indeksas nuo ES vidurkio (ES = 100 proc.) (SPESP, 2000b: 5).

Socialinė integracijaEEP programoje nustatoma įvertinant septynis rodiklius. Sintetinio rodiklio kū-rėjai pasirinko tris: nedarbą, ilgalaikį nedarbą ir moterų užimtumo lygį (visi rodikliai išreikšti tiek procentais, tiek indeksais). Tokį pasirinkimą lėmė nuostata, kad darbo rinka veikia daugelį kitų gyvenimo sričių, suteikia nemažai informacijos apie finansines ir socialines gyvenimo sąlygas (gyvenimo lygį) (SPESP, 2000b: 5).

Erdvinės integracijos skaičiavimams didžiojoje EEP programoje taikyti penki rodikliai, kurių du (tai BVP/ 1 gyv. gyventojui ir nedarbas) jau taikyti kitų kriterijų grupėms. Likusieji trys kintamieji (tarpregioninė migracija, krovinių tarpregioniniai srautai ir bendradarbiavimo rodiklis) pasirodė nepakankamai homogeniš-ki kurti sintetinį rodiklį. Todėl autoriai nusprendė skaičiuoti „dvynių“ rodiklį – iš ES projektų finansuojamų savivaldybių skaičių regione (SPESP, 2000b: 6)

Išsamiai verta aptarti žemdirbystės intensyvumo indekso skaičiavimą (žemėnaudos sintetinis rodiklis). Sudėtinis rodiklis apskaičiuotas naudojant šiuos kintamuosius (SPESP, 1999a:11):

3 Kultūros objektai – laisvas interpretacinis vertimas (angl.) built heritage sąvokai.4 Bendrinio vertimo angliškajam Research and Development (R&D) terminui vis dar nėra. Statistikos departamentas siūlo vartoti

MTEP, tačiau M. Castells garsiosios trilogijos „Informacijos amžius: ekonomika, visuomenė ir kultūra“ lietuviškajame pirmosios dalies vertime (Castells, M. (2005). Tinklaveikos visuomenės raida. Vilnius: Poligrafija ir informatika, p. 43) anglų kalbos sąvoką R&D siūloma keisti sąvokomis tyrimai ir diegimai (T&D). Būtent ši versija ir bus taikoma toliau darbe.


18

1. Ekonominio valdos dydžio kaita 1989–1996 m.2. Ūkių žemėnaudų plotas [procentais] (>50 ha) (didesnių nei 50 ha žemės ūkio valdų skaičius [procen-

tais] nuo bendro žemės ūkio valdų skaičiaus).3. Žemėnaudos plotas [procentais] (naudojamos žemės ūkio naudmenos + ariama žemė + pasėliai)/

visos žemės plotas).4. Žemėnaudos plotas [procentais] (vynuogynai + alyvų plantacijos)/visos žemės plotas).

Nuspręsta, kad šis indeksas gana gerai atskleidžia visus svarbiausius aspektus, siekiant įvertinti žemėnau-dą teritoriniu-erdviniu būdu (SPESP, 2000b: 6).

Gamtinio paveldo sintetiniam rodikliui sukurti panaudoti įvairūs kintamieji, iš kurių sudaryti sudėti-niai indeksai. Taršai įvertinti kaip homogeniškiausi pasirinkti sieros dioksido ir azoto oksidų dalis, tenkanti 1 km2. Gamtinei rizikai (SPESP, 1999c: 50) kompleksiškai įvertinti pasirinkti seisminiai pavojai, didžiulio bangavimo ir vulkanų išsiveržimo bei sniego griūties ir nuošliaužų rizika. Vertinant poveikį aplinkai pasi-rinkta nustatyti teritorijas, kurias ypač veikia urbanizacija, transporto tinklų plėtra bei žemdirbystės intensy-vumas (SPESP, 1999c: 21). Galiausiai pasirinkta apskaičiuoti saugomų teritorijų plotus, tenkančius teritori-niam vienetui (SPESP, 2000b: 6).

Kultūrinis paveldas EEPP autorių išskaidytas į dvi pagrindines dalis: I. Kultūrinis kraštovaizdis ir II. Kultūros objektai. Autoriai rėmėsi Europos Tarybos patvirtinta Granados konvencija, kurioje kultūrinio paveldo objektai skirstomi į paminklus, pastatų grupes ir vietoves. Šią konvenciją išplėtė įtraukdami kraš-tovaizdžio sampratą ir kraštovaizdžio objektus (SPESP, 1999: 4–5, 12–15). Kultūrinio paveldo kintamieji grupuojami ir skaičiuojami atsižvelgiant į: 1) reikšmingumą; 2) rizikingumą (angl. endangering degree). Pir-muoju atveju skaičiuojamas pačių objektų buvimas, antruoju – sąlygos ir veikla, keliantys potencialų pavojų šių objektų likimui (SPESP, 1999: 19–20).

Kultūriniam kraštovaizdžiui atskleisti pasirinkti trys rodikliai, atsižvelgiant į reikšmingumą, ir trys rodikliai, atsižvelgiant į rizikingumą. Pagal reikšmingumą (rodikliai sumuojami, t. y. pateikiamos absoliučio-sios vertės): bendroji žemdirbystės produkcija, atsižvelgiant į žemėnaudą; mažesnių nei 20 ha ūkių skaičius nuo bendro ūkių skaičiaus; apgyvendinta turistų per metus. Pagal rizikingumą: gyventojų skaičiaus augimas; kraštovaizdžio „pjūvis“ (skaičiuojamas transporto tinklo ilgis, tačiau tarptautiniu mastu nebeįmanoma su-bendrinti duomenų, todėl autoriai vėliau šio rodiklio atsisakė); standartinis gamybinis pelnas (SPESP, 1999: 26–27). Sintetinio rodiklio kūrėjai paliko keturis, jų manymu, svarbiausius kintamuosius: per metus apgy-vendintų turistų skaičius, mažesnių nei 20 ha ūkių dalis (abu skaičiuojami pagal reikšmingumą), gyventojų skaičiaus pokytis ir standartinio gamybinio pelno pokytis (atsižvelgiant į rizikingumą) (SPESP, 2000b: 6).

Kultūros objektų situacijai apibūdinti iš pasiūlytų rodiklių gausos pasirinkti: kultūros objektų buvimas (absoliutieji skaičiai) ir koncentracija (objektų, tenkančių 1 km2, skaičius), poveikis kultūros objektams (metinis turistų skaičius, tenkantis teritorinio vieneto gyventojų skaičiui), kultūros objekto „turistiškumas“ (pajėgumas priimti turistus, t. y. lovų skaičius viešbučiuose ir pan. santykyje su teritorinio vieneto namų ūkių skaičiumi) (SPESP, 1999: 78–79). Sintetinio rodiklio kūrėjai pasiliko tris kintamuosius: kultūros objek-tų skaičius, kultūros objektų koncentracija ir turistų poveikis kultūros objektams (rizikingumas) (SPESP, 2000b: 6).

Taikant EEPP teritorinės-erdvinės diferenciacijos tyrimo metodiką vienos valstybės ribose, be abejo, kyla rodiklių ir statistikos pritaikymo nacionaliniu mastu problema. Pagrindiniai teritoriniai vienetai tiriant teritorinę-erdvinę diferenciaciją Lietuvoje ir modeliuojant perspektyvinius regionus yra šiuo metu egzistuo-jančios savivaldybės. Būtent jų lygmeniui ir bus pritaikyti EEPP autorių ES mastu taikyti kintamieji sinte-tiniams rodikliams kurti. Jei nenurodyta kitaip, šiame straipsnyje remtasi 2010 metų duomenimis, kurie pa-teikti Statistikos departamento rodiklių duomenų bazėje. Lietuvai adaptuoti kintamieji pateikiami 3 lentelėje.


19

3 lentelė. Kintamieji sintetiniams rodikliams Lietuvos atveju

Sintetinis rodiklis Kintamasis1 Geografinė padėtis 1 Pasiekiamumo indeksas2 Ekonominė galia 2 BVP/1 užimtajam (LTU = 100) (-)

3 BVP/1 gyventojui (LTU = 100) (-)3 Socialinė integracija 4 Registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis

(proc.)5 Užimtieji žemės ūkyje (nuo bendro užimtųjų skaičiaus

savivaldybėse, proc., 2007 m.)4 Erdvinė integracija –5 Žemėnauda 6 Žemdirbystės intensyvumo indeksas (-)6 Gamtinis paveldas 7 Taršos indeksas (-)

7.1 Kultūrinis paveldas I: kultūrinis kraštovaizdis

8 Apgyvendinta turistų (iš viso pagal apgyvendinimo įstaigas)9 Mažesnių nei 20 ha ūkių dalis (tenkanti žemės ūkio naudmenai)10 Gyventojų skaičiaus pokytis11 Standartinis gamybinis pelnas

7.2 Kultūrinis paveldas II: kultūros objektai

12 Kultūros objektų skaičius13 Kultūros objektų koncentracija14 Turistų poveikis kultūros objektams (-)

Šaltinis: sudaryta autorės (* (-) pažymėti sudėtiniai indeksai, sudaryti iš keleto kintamųjų)

Lietuva, atsižvelgiant į jos plotą, yra nedidelė valstybė, analizuojami teritoriniai vienetai (savivaldybės) yra gana homogeniški geografiniu aspektu, todėl geografinės padėties sintetiniam rodikliui sudaryti pasirinkta apskaičiuoti vieną pasiekiamumo indeksą, įvertinant atstumus tarp savivaldybių, tinklo varžą ir vidutines mėnesio pajamas, kaip ekonominės masės rodiklį. Taikyta pasiekiamumo formulė:

Acd

W Wiij

ijj

jj

j= −∑ ∑/

kur:Ai – teritorijos i pasiekiamumas;cij – tinklo varža;dij – euklidiniai atstumai tarp teritorijos i ir j;Wj – ekonominė masė, pasiekiama teritorijoje j.

Tinklo varžos funkcijai apskaičiuoti pasirinkti teritorijos i atstumai iki regiono centro ir sostinės. Eukli-diniams atstumams dij nustatyti naudoti atstumų tarp savivaldybių centrų duomenys, pateikiami Lietuvos kelių administracijos prie Vidaus reikalų ministerijos internetiniame puslapyje. Realios vertės (kilometrais) transformuotos į atstumų gardelę naudojant SPSS 15.0 (apskaičiuota naudojant kvadratinių euklidinių atstu-mų intervalą, standartizuotą z reikšmėmis) (Burbulytė-Tsiskarishvili, 2012: 30–31). Gautas pasiekiamumo indeksas standartizuotas z reikšme.

Toliau susidurta su ekonominės galios ir socialinės integracijos rodiklių kintamųjų sinchroniza-vimo problema. Lietuvos atveju analizuotas vienas teritorinis lygmuo, be to, savivaldybių lygmeniu Statisti-kos departamentas nepateikia nedarbo lygio ir užimtumo duomenų, lieka tik vienas – registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykio (proc.) rodiklis. Todėl apsispręsta ekonominės galios rodikliui palikti du kintamuosius – BVP/1 gyventojui bei BVP/1 užimtajam, o socialinės integracijos rodikliui priskirti regis-truotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykio (proc.) bei užimtųjų žemės ūkyje (proc. nuo bendro užimtųjų skaičiaus, 2007 m. duomenimis) rodiklius. Žinant, kad BVP savivaldybių lygmeniu Statistikos


20

departamento nepateikiamas, teko skaičiuoti BVP kompensuojamąjį rodiklį, t. y. apskaičiuoti BVP/1 gy-ventojui ir BVP/1 užimtajam Lietuvos savivaldybėse, taikant lietuvių autorių pateiktas metodikas (Ignalinos atominės (...), 2001: 22–24). Šiuo konkrečiu atveju „BVP charakterizuoja tik ekonominio aktyvumo skirtu-mus, bet ne gyvenimo lygio skirtumus, kadangi apskaičiuojamas pagal darbuotojų darbo vietą, o ne gyvena-mąją vietovę“. Tačiau autorių keliama prielaida, kad „regiono monitoringo atveju svarbu ne tiek konkretūs dydžiai, kiek jų dinamika pamečiui (su vienodos skaičiavimo metodikos sąlyga) bei pasiskirstymas tarp regiono savivaldybių“ (Ignalinos atominės (...), 2001: 22–24), tinka ir šiam darbui, nes siekiama atskleisti ne konkrečias ekonomines problemas, bet tam tikras tendencijas, aktualias kuriant regioninę politiką. Absoliu-čiosios reikšmės (tūkst. litų) perskaičiuotos indeksuojant pagal Lietuvos vidurkį (LTU = 100).

Dėl metodologinių problemų, atsisakyta skaičiuoti erdvinės integracijos rodiklį.Žemdirbystės intensyvumo indeksas apskaičiuotas taikant EEPP metodiką (SPESP 1999a: 11),

modifikuojant kai kuriuos sudėtinio indekso skaičiavimo kintamuosius ir atsisakant skaičiuoti žemėnaudos plotą pagal vynuogynų bei alyvų plantacijų plotą, kaip Lietuvos žemės ūkiui neaktualius rodiklius:

y vietoj ekonominio valdos dydžio kaitos, pasirinkta taikyti bendrosios žemės ūkio produkcijos visuose ūkiuose rodiklį (duomenys iš Statistikos departamento rodiklių duomenų bazės);

y ūkių žemėnaudų plotas [procentais] (>50 ha) (skaičiuotas didesnių nei 50 ha žemės ūkio valdų skaičius [pro-centais] nuo bendro žemės ūkio valdų skaičiaus, duomenys iš Statistikos departamento 2010 m. Žemės ūkio surašymo bei Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro internetinės svetainės www.vic.lt);

y žemėnaudos plotas apskaičiuotas pagal formulę (naudojamos žemės ūkio naudmenos + ariama žemė + pasėliai)/visos žemės plotas (duomenys iš Statistikos departamento 2010 m. Žemės ūkio surašymo).

Gautas žemdirbystės indeksas standartizuotas z reikšme.Gamtinio paveldo sintetiniam rodikliui apskaičiuoti paliktas vienas kintamasis – taršos indeksas, įver-

tinant, kad Lietuvos geografinė erdvė yra gana homogeniška ir gamtinės rizikos bei poveikio aplinkai indeksai nėra tokie aktualūs. Taršos sudėtiniam indeksui apskaičiuoti remtasi sieros dioksido ir azoto oksidų (kg/1 km2) duomenimis iš Statistikos departamento rodiklių bazės.

Kultūrinio paveldo kultūrinio kraštovaizdžio skaičiavimams pasirinkti šie kintamieji: apgyven-dintų turistų skaičius per metus (absoliutusis skaičius, 2010 metų duomenys iš Statistikos departamento rodiklių duomenų bazės), mažesnių nei 20 ha ūkių dalis, tenkanti žemės ūkio naudmenai (duomenys iš Statistikos departamento 2010 m. Žemės ūkio surašymo bei Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo cen-tro internetinės svetainės www.vic.lt), gyventojų skaičiaus pokytis (2009–2010 m., duomenys iš Statistikos departamento rodiklių duomenų bazės) bei standartinis gamybinis pelnas (pokytis, 2003 m. ir 2010 m. Že-mės ūkio surašymo duomenys pagal apskritis ir savivaldybes). Kultūrinio paveldo kultūros objektų skaičia-vimams pasirinkti šie kintamieji: kultūros objektų skaičius (duomenys iš Kultūros paveldo departamento prie LR Kultūros ministerijos internetinio puslapio www.kpd.lt), kultūros objektų koncentracija (absoliutieji skaičiai, paversti vienetais, tenkančiais 1 km2), turistų poveikis kultūros objektams (t. y. metinis turistų skai-čius, tenkantis teritorinio vieneto gyventojų skaičiui). Renkant duomenis apie kultūros objektus, pasirinkta analizuoti tik nekilnojamuosius kultūros objektus.

Surinkti duomenys standartizuoti z-reikšmėmis, jų sumos ir įvardijamos kaip sintetinis rodiklis. Sudėti-niams indeksams apskaičiuoti taikyta SPSS programa, gautos reikšmės taip pat standartizuotos. Toliau atlik-ta kintamųjų ir sintetinių rodiklių koreliacinė analizė, siekiant nustatyti kintamųjų ir rodiklių ryšius bei šių ryšių stiprumą. Po koreliacinės analizės atliekama kintamųjų faktorinė analizė, siekiant redukuoti rodiklius į veiksnius, kurie paaiškina teritorijos erdvinę įvairovę.


21

2. Adaptuotų kintamųjų i r s intet inių rodikl ių pr i ta ikymas ter i tor i jos erdvinei anal izei

2.1. Kintamųjų koreliacinė analizė

Atlikus pavienių kintamųjų koreliacinę analizę (skaičiuotas Pirsono koreliacijos koeficientas), galima pastebėti, kad beveik visų kintamųjų koreliacijos yra neblogos (4 lentelė). Lentelėje pateiktuose duomenyse galime pastebėti dvi stiprias koreliacijas: tarpusavyje glaudžiai koreliuoja abu BVP kintamieji (0,896) bei labai stipri taršos indekso koreliacija su registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykio kinta-muoju (0,985). Logika čia aiški: ten, kur didesnė darbo pasiūla, koncentruojasi daugiau gamybos įmonių, kurios, natūralu, didina taršą. Panašios ir EEPP autorių skaičiavimų tendencijos (SPESP, 2000b: 10–11).

Abu BVP kintamieji rodo aiškias ir logiškas koreliacijas: neigiamos koreliacijos su registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykio kintamuoju (-0,514 ir -0,640), žemdirbystės (-0,359 ir -0,526) bei taršos indeksais (-0,524 ir -0,639), tuo tarpu gana stiprios šių kintamųjų koreliacijos su apgyvendintų turistų (0,659), kultūros objektų skaičiaus (0,551) ir kultūros objektų koncentracijos kintamaisiais (0,622). Galima būtų daryti prielaidą, kad Lietuvoje turizmas yra dar neišnaudotas ekonominis potencialas.

Su žemės ūkiu susiję kintamieji atskleidžia galimas interpretacijas. Užimtųjų žemės ūkyje kintamasis iš tikrųjų gana silpnai koreliuoja su kitais kintamaisiais, tuo tarpu žemdirbystės intensyvumo indeksas rodo sti-prias ir ganėtinai stiprias koreliacijas su gyventojų skaičiaus pokyčio (0,719), mažesnių nei 20 ha ūkių dalies (0,613), taršos indekso (0,555) bei nedarbo (0,571) kintamaisiais. Mažesnių nei 20 ha ūkių dalies kintamasis neigiamai koreliuoja su BVP/1 gyv. kintamuoju (-0,517), tai dar kartą patvirtina, kad ekonomiškai perspek-tyvesni yra dideli gamybos ūkiai (tai nuolat propaguoja ES žemės ūkio politika).

Derėtų išskirti ir tuos kintamuosius, kurių koreliacijos yra labai silpnos. Iš 4 lentelėje pateiktų duomenų ryškėja, kad tokios yra dvi: tai turistų poveikio kultūros objektams ir pasiekiamumo kintamieji. Skirtingai nei EEPP apskaičiuotos tendencijos, Lietuvos atveju pasiekiamumas nėra toks aktualus dėl mažo šalies ploto (aktualesnė tampa pasienio teritorijų išskyrimo problema), na, o turistų poveikis nėra toks didelis / aktualus dėl per mažai išplėtotos turizmo infrastruktūros ir pernelyg mažos turizmo įtakos šalies ekonomikai.

2.2. Sintetinių rodiklių koreliacinė analizė

Analizuojant sintetinių rodiklių koreliacijas (skaičiuotas Pirsono koreliacijos koeficientas), galima pa-stebėti, kad jos nėra labai stiprios (5 lentelė). EEPP skaičiavimuose stipriausia koreliacija (0,685) gauta tarp ekonominės galios ir geografinės padėties (SPESP, 2000b: 13). Lietuvos atveju geografinė padėtis labiausiai koreliuoja su ekonominės galios rodikliu, tačiau ši koreliacija yra tik vidutinė (0,448). Įdomu, kad ekono-minės galios rodiklis ganėtinai stipriai koreliuoja su gamtinio paveldo rodikliu (0,601), tai gana paprasta paaiškinti – gamtiniam paveldui įvertinti skaičiuotas išimtinai tik taršos indeksas, todėl gauta reikšmė ver-tintina kaip tam tikra metodinė spraga. Kaip ir EEPP autorių skaičiavimuose, Lietuvos atveju pasitvirtino tendencija, kad iš dviejų kultūrinio paveldo rodiklių, geresnes koreliacijas rodo kultūros objektų rodiklis (t. y. materialiniai kultūros objektai yra svarbesni nei kultūrinis kraštovaizdis). Apskritai, tendencijos pana-šios kaip ir EEPP atliktų skaičiavimų atveju, tai patvirtina, kad sintetinių rodiklių metodą galima sėkmingai adaptuoti Lietuvos teritorijos erdvinei įvairovei analizuoti.


22

4 lentelė. Kintamųjų koreliacijos

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14

2 r ,425(**) 1Sig. ,001

3 r ,447(**) ,896(**) 1Sig. ,000 ,000

4 r -,370(**) -,514(**) -,640(**) 1Sig. ,004 ,000 ,000

5 r -,196 -,236 -,227 ,271(*) 1Sig. ,133 ,070 ,082 ,036

6 r -,204 -,359(**) -,526(**) ,571(**) ,113 1Sig. ,118 ,005 ,000 ,000 ,390

7 r -,382(**) -,524(**) -,639(**) ,985(**) ,436(**) ,555(**) 1Sig. ,003 ,000 ,000 ,000 ,001 ,000

8 r ,320(*) ,471(**) ,622(**) -,409(**) -,112 -,425(**) -,403(**) 1Sig. ,013 ,000 ,000 ,001 ,393 ,001 ,001

9 r -,094 -,333(**) -,517(**) ,631(**) ,333(**) ,613(**) ,651(**) -,478(**) 1Sig. ,475 ,009 ,000 ,000 ,009 ,000 ,000 ,000

10 r -,196 -,283(*) -,458(**) ,607(**) ,266(*) ,719(**) ,616(**) -,487(**) ,799(**) 1Sig. ,133 ,028 ,000 ,000 ,040 ,000 ,000 ,000 ,000

11 r ,285(*) ,434(**) ,434(**) -,443(**) -,414(**) -,472(**) -,490(**) ,326(*) -,373(**) -,403(**) 1Sig. ,027 ,001 ,001 ,000 ,001 ,000 ,000 ,011 ,003 ,001

12 r ,285(*) ,482(**) ,551(**) -,159 -,025 -,134 -,154 ,774(**) -,210 -,189 ,115 1Sig. ,028 ,000 ,000 ,224 ,849 ,308 ,241 ,000 ,106 ,147 ,382

13 r ,342(**) ,499(**) ,659(**) -,507(**) -,213 -,530(**) -,513(**) ,726(**) -,737(**) -,626(**) ,277(*) ,653(**) 1Sig. ,007 ,000 ,000 ,000 ,102 ,000 ,000 ,000 ,000 ,000 ,032 ,000

14 r -,046 ,020 ,026 -,359(**) -,327(*) -,389(**) -,396(**) ,344(**) -,333(**) -,444(**) ,476(**) -,118 ,131 1Sig. ,726 ,882 ,841 ,005 ,011 ,002 ,002 ,007 ,009 ,000 ,000 ,369 ,318

**Koreliacija reikšminga, kai reikšmingumo lygmuo – 0,01; *Koreliacija reikšminga, kai reikšmingumo lygmuo – 0,05; pilkai paryškintos >0,600 koreliacijos

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis jos atliktais skaičiavimais

5 lentelė. Sintetinių rodiklių koreliacijos

Geografinė padėtis

Ekonominė galia

Socialinė integracija Žemėnauda Gamtinis

paveldasKultūrinis paveldas I

Kultūrinis paveldas II

Geografinė padėtis

r 1Sig.

Ekonominė galia

r ,448(**) 1Sig. ,000

Socialinė integracija

r -,355(**) -,520(**) 1Sig. ,005 ,000

Žemėnauda r -,204 -,454(**) ,429(**) 1Sig. ,118 ,000 ,001

Gamtinis paveldas

r ,189 ,601(**) -,301(*) -,374(**) 1Sig. ,148 ,000 ,019 ,003

Kultūrinis paveldas I

r ,188 ,115 ,172 ,263(*) -,244 1Sig. ,150 ,380 ,189 ,043 ,060

Kultūrinis paveldas II

r ,279(*) ,552(**) -,478(**) -,506(**) ,468(**) ,050 1Sig. ,031 ,000 ,000 ,000 ,000 ,705

**Koreliacija reikšminga, kai reikšmingumo lygmuo – 0,01; *Koreliacija reikšminga, kai reikšmingumo lygmuo – 0,05; pilkai paryškintos >0,400 koreliacijos



23

6 lentelė. Faktorinė analizė

Faktorius1

Tradiciškumas2

Turistinis patrauklumas

3Ekonominė galia

4Socialinės problemos

Žemdirbystės intensyvumo indeksas ,808

Standartinio gamybinio pelno pokytis ,861

Mažesnių nei 20 ha ūkių dalis ,837Užimtieji žemės ūkyje ,727 -,558Taršos indeksas ,701 -,541Kultūros objektų skaičius ,921Apgyvendinta turistų ,813Kultūros objektų koncentracija -,537 ,722BVP/1 užimtajam ,771Pasiekiamumas ,720BVP/1 gyventojui ,468 ,699Registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis ,946

Gyventojų skaičiaus pokytis -,527


2.3. Faktorinė analizė

Po koreliacinės analizės atlikta kintamųjų faktorinė analizė. Faktorinė analizė leidžia sumažinti įtaką darančių kintamųjų skaičių ir nustatyti svarbiausias kuriamo modelio reikšmes. EEPP autoriai iš 23 kin-tamųjų paliko tik 19 (remiantis koreliacijų duomenimis, SPESP, 2000b: 14), šiame darbe iš 14 kintamųjų atsisakyta tik vieno – turistų poveikio kultūros objektams, nes jo koreliacijos yra vienos silpniausių. Taikant pagrindinių komponentų metodą, Kaizerio kriterijaus matą bei atliekant faktorių matricos rotavimą, gauti duomenys leido išskirti keturis svarbiausius faktorius (6 lentelė): tradiciškumas, turistinis patrauklumas, ekonominė galia ir socialinės problemos. Šie keturi faktoriai paaiškina beveik 80 proc. kintamųjų sklaidos. EEPP skaičiavimuose išskirti šeši faktoriai: centriškumas, tradiciškumas, ekonominė galia, socialinė inte-gracija, saugomos teritorijos ir gyventojų skaičiaus kaita (SPESP, 2000b: 14–17). Šie faktoriai paaiškina 74 proc. kintamųjų sklaidos. Didesnis faktorių skaičius aiškintinas didesne analizuojamąja geografine erdve bei didesniu kintamųjų skaičiumi. Lietuvos atveju geografinis dydis yra tas esminis veiksnys, nulemiantis didžiuosius skirtumus tarp EEPP taikytos ir Lietuvai adaptuotos metodikos. Taigi Lietuvos atveju 1 faktorius (tradiciškumas) sutelkia visus su žemės ūkiu susijusius kintamuosius ir paaiškina beveik 30 proc. kintamųjų sklaidos. 2 faktorius (turistinis patrauklumas) sutelkia visus su turizmu susijusius kintamuosius, o 3 faktorius (ekonominė galia) sutelkia svarbiausius ekonominius rodiklius. Abu pastarieji paaiškina po beveik 20 proc. kintamųjų sklaidos. Galiausiai 4 faktorius (socialinės problemos) paaiškina 10 proc. kintamųjų sklaidos.

3 . Sintet inių rodikl ių ta ikymas Lietuvos regioninėje pol i t ikoje

Gauti faktorinės analizės duomenys pateikiami regioniniuose žemėlapiuose (1 pav.).


24

1 pav. Faktorių teritorinės sklaidos mastas Lietuvos savivaldybėse

Šaltinis: sudaryta autorės

Iš žemėlapiuose pavaizduotų duomenų puikiai matyti, kad sintetinių rodiklių skaičiavimas ir šio skaičiavi-mo pagrindu atlikta faktorinė analizė atskleidė labai realų Lietuvos teritorinės-erdvinės diferenciacijos paveiks-lą. Lietuvos savivaldybėms būdingas ypač didelis tradiciškumas (ūkininkavimo požiūriu), turizmo požiūriu jos nepatrauklios (silpnai išvystyta turizmo infrastruktūra), ekonominė galia sutelkta ties trimis didžiaisiais mies-tais ir keliais pramonės gigantais, tuo tarpu pasienio zona (ypač pasienis su Lenkija bei RF Kaliningrado srities rytine dalimi) yra labai silpno ekonominio potencialo ir didelių socialinių problemų arealas.

Norint pritaikyti atliktus skaičiavimus Lietuvos regioninei politikai, reikėtų atkreipti dėmesį į tokias ben-drąsias tendencijas:

y Pirmiausia būtina tobulinti metodiką, įtraukiant į skaičiavimus platesnį laiko intervalą, kaip siūlo ir EEPP kūrėjai.

y Antra, reikėtų mažinti analizės teritorinį lygmenį. Kodėl tai aktualu? Straipsnio autorės siūlymas būtų sintetinius rodiklius skaičiuoti ne visos Lietuvos mastu, o savivaldybių lygmeniu pagal apskritis. Taip būtų galima išvengti niveliuojančio poveikio ir tiksliau išskirti probleminius arealus.

y Trečia, būtina surasti tinkamus adaptus erdvinės integracijos rodikliui sukurti. Perkėlus skaičiavimus į žemesnį teritorinį lygmenį, savivaldybių bendradarbiavimo aspektas tampa gana aktualus (ypač sie-kiant identifikuoti savivaldybių klasterius – potencialius regionus).


25

Išvados

Vykdant regioninę politiką būtina kompleksiškai įvertinti teritorinius vienetus. Lietuvoje tokios kom-pleksinio vertinimo metodikos, skirtos būtent regioninės politikos tikslams įgyvendinti, dar tik plėtojamos. Straipsnio autorė pabandė Lietuvos regioninei politikai adaptuoti EEPP programoje siūlomą sintetinių rodi-klių kompleksinio vertinimo metodiką. Pritaikius EEPP naudojamus rodiklius Lietuvos regioninei politikai ir Lietuvos teritorinei-erdvinei diferenciacijai skaičiuoti, galima daryti tokias išvadas:

1. Galima teigti, kad beveik nėra kliūčių EEPP sintetiniams rodikliams kurti panaudotus kintamuosius adaptuoti Lietuvos teritorinei erdvei įvertinti. Problemų kelia tik erdvinės integracijos rodiklis, kurio taikymas mažai geografinei erdvei kvestionuotinas, reikia ieškoti kokybiškai ir kiekybiškai naujų kintamųjų, o ne taikyti tuos, kuriuos taiko EEPP. Skaičiavimai taip pat atskleidė, kad adaptuojant gamtinio paveldo rodiklio kintamuosius pasitaikė metodinių spragų, kurias būtina koreguoti. Apskri-tai, geografinis dydis yra tas esminis veiksnys, nulemiantis didžiuosius skirtumus tarp EEPP taikytos ir Lietuvai adaptuotos metodikos.

2. Atlikta koreliacinė analizė parodė, kad tarp kintamųjų ir sintetinių rodiklių yra gana glaudūs ryšiai, kurie leidžia toliau atlikti faktorinę analizę. Taikant pagrindinių komponentų metodą, Kaizerio krite-rijaus matą ir atliekant faktorių matricos rotavimą, kintamųjų faktorinė analizė leido išskirti keturis būdingiausius teritorinės erdvinės diferenciacijos faktorius: tradiciškumas, turistinis patrauklumas, ekonominė galia ir socialinės problemos. Jie paaiškina beveik 80 proc. kintamųjų sklaidos. Ši fak-torinė analizė atskleidė, kad analizuotiems teritoriniams vienetams Lietuvoje būdingas didelis tradi-ciškumas (ūkininkavimo požiūriu), jie nepatrauklūs turizmo požiūriu (silpnai išvystyta turizmo inf-rastruktūra), ekonominė galia sutelkta ties trimis didžiaisiais miestais ir keliais pramonės gigantais, tuo tarpu pasienio zona (ypač pasienis su Lenkija bei RF Kaliningrado srities rytine dalimi) yra labai silpno ekonominio potencialo bei didelių socialinių problemų arealas.

Li teratūra

Armstrong, H., Taylor, J. (2004). Regional Economics and Policy (3rd ed.). Oxford: Blackwell Pub.Burbulytė-Tsiskarishvili, G. (2012). Measuring peripherality and accessibility for Lithuanian regional policy. Regional

formation and regional studies, Vol. 3, p. 25–35.Copus, K. A. (2001). From Core-periphery to Polycentric Development: Concepts of Spatial and Aspatial Peripherality.

European Planning Studies, Vol. 9, No. 4, p. 539–552.Ignalinos atominės elektrinės regiono socialinis ekonominis monitoringas. (2001). Ignalinos atominės elektrinės regio-

no socialinis ekonominis monitoringas: metodologija, programa, taikymas. Vilnius: UNDP, LR SADM, GI. LR Kultūros paveldo departamento prie LR Kultūros ministerijos internetinis puslapis: www.kpd.ltLR Seimas. (2002a). LR Regioninės plėtros įstatymas (nauja redakcija). 2002 m. gruodžio 10 d. Nr. IX-1285. Valstybės

žinios, 2002, Nr. 123-5558.LR Seimas. (2002b). LR teritorijos bendrasis planas. 2002 m. spalio 29 d. Nr. IX-1154. Prieiga internetu: www.lrs.lt LR Seimas. (2010). LR Regioninės plėtros įstatymo 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas.

2010 m. balandžio 8 d. Nr. XI-735: www.lrs.lt LR Statistikos departamento rodiklių duomenų bazės internetinė svetainė: www.stat.gov.lt LR Statistikos departamentas (2005). Visuotinio 2003 m. žemės ūkio surašymo rezultatai pagal apskritis ir savivaldy-

bes. Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas. Prieiga internetu: www.stat.gov.lt LR Statistikos departamentas. (2012). Lietuvos Respublikos 2010 metų visuotinio žemės ūkio surašymo rezultatai pagal

apskritis ir savivaldybes. Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas. Prieiga internetu: www.stat.gov.lt LR Vyriausybė. (1998). LR Regioninės plėtros metmenys. 1998 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 902.LR Vyriausybė. (2002). LR Regionų plėtros programa. 2002 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 1905.LR Vyriausybė. (2005). LR Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategijos, Nr. 575.

Prieiga internetu: www.lrv.lt LR Vyriausybė. (2011a). Nutarimas dėl regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo 2011–2013 metų progra-

mos patvirtinimo, Nr. 62. Prieiga internetu: www.lrv.lt LR Vyriausybė. (2011b). Nutarimas dėl probleminių teritorijų plėtros programų patvirtinimo, Nr. 588. Prieiga interne-

tu: www.lrv.lt


26

LR VRM. (2012). Savivaldybių, regionų plėtros tarybų, socialinių bei ekonominių partnerių apklausos rezultatai. Pri-eiga internetu: http://www.vrm.lt/nrp/assets/files/Andriaus/Apklausa.pdf

SPESP. (1999a). Land use pressure indicators. Background report. Prieiga internetu: <http://www.mcrit.com/SPESP/SPESP_REPORT/land_use_pressure.pdf>

SPESP. (1999b). Spatial Indicators of European Regions. Prieiga internetu: <http://www.mcrit.com/SPESP/SPESP_reg_ind_final%20report.htm>

SPESP. (1999c). Natural assets. Environmental indicators. Final report. Prieiga internetu: <http://www.mcrit.com/SPESP/SPESP_REPORT/natural_assets.pdf >

SPESP. (1999d). Cultural assets. Final report. Prieiga internetu: <http://www.mcrit.com/SPESP/SPESP_REPORT/17all.pdf>

SPESP. (2000a). Study Programme on European Spatial Planning. Final Report. Prieiga internetu: <http://www.mcrit.com/SPESP/SPESP_REPORT/SPESPDOCA/chapter%201%20-%20april.pdf>

SPESP. (2000b). Synthetic analysis of selected indicators for the spatial differentiation of the EU territory. Final Re-port. Prieiga internetu: <http://www.mcrit.com/SPESP/SPESP_REPORT/dev_indicators.pdf>

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro internetinė svetainė: www.vic.lt

A D A P TAT I O N O F S Y N T H E T I C I N D I C ATO R S F O R L I T H U A N I A N R E G I O N A L P O L I C Y

Gabrielė burbulytė-tsiskarishvili Klaipėda University (Lithuania)

Summary

Regional policy is a very dynamic and broad concept. As we can see from Lithuanian regional policy, regions can be formed very flexibly, using different spatial areas (counties as well as municipalities). This is justified by the main purpose of regional policy – dealing with social and economic inequality. The aim of the Government is, therefore, to identify the remote territories and to divert certain assistance in time. The Government, however, uses short-handed instruments, namely economic indicators, for the revealing of pro-blem areas in Lithuania. The article argues that this is not enough. The author of the article proposes to adapt synthetic indicators methodology that is used at the EU level. This methodology is created by European rese-archers under the European Spatial Development Perspective (ESDP) programme. The author of this article aims to adapt this synthetic indicators methodology for the evaluation of territorial-spatial differentiation in Lithuania. For the implementation of this aim, the following tasks are set:

y to adapt variables used in the ESDP synthetic indicators methodology for Lithuanian regional policy (namely, municipal level as the main actor of regional policy in Lithuania);

y to calculate adapted variables as synthetic indicators; y to compute correlation and factor analysis; y to present the results of the calculations listed above in the maps and to provide the tendencies of the

results.

For the implementation of the aim and the tasks the main data resource is the Indices data base at the Statistical department internet site (namely, the year of 2010, if not indicated otherwise).

The adapted variables are presented in the table below:


27

N Synthetic indicator N ESDP variables N Adapted variables1 Gepgraphic position 1 Accessibility of population by road 1 Accessibility indicator

2 Accessibility of population by rail3 Accessibility of GDP by air

2 Economic strenght 4 GDP per employee 2 GDP per employee (LTU=100) 5 GDP per capita6 Unemployment (index, EU=100) 7 Share of employment in agriculture 3 GDP per capita (LTU=100) 8 Share of employment in R&D

3 Social integration I/II 9 Unemployment 4 Registered unemployed, percentage from working age population

10 Long-term unemployment 5 Share of employment in agriculture 11 Female activity rate

4 Spatial integration 12 Twinning - -5 Land-use pressure 13 Agricultural intensification 6 Agricultural intensification 6 Natural assets 14 Emissions 7 Emissions

15 Natural hazards 16 Environmental pressures 17 Natural protected areas

7.1 Cultural assets 1: Cultural landscapes

18 Yearly tourist stays (for significance)

8 Yearly tourist stays (for significance)

19 Share of farms with <20 ha utilized agricultural land (for significance)

9 Share of farms with <20 ha utilized agricultural land (for significance)

20 Population change (for endangering degree)

10 Population change (for endangering degree)

21 Standard Gross Margin change (for endangering degree)

11 Standard Gross Margin change (for endangering degree)

7.2 Cultural assets 2: Built heritage

22 Presence of cultural sites 12 Presence of cultural sites23 Concentration of cultural sites 13 Concentration of cultural sites24 Tourist pressure on cultural site 14 Tourist pressure on cultural site

Source: SPESP 2000b, author calculations

The variables are computed as absolute figures or composite indices. Using the SPSS 15.0 all the varia-bles are brought into the same direction and standardized by the means of z-transformations. The mean of the z-values compose the respective synthetic indicator.

The process of variable adaptation evolved that there are no particular obstacles for Lithuanian regional policy to adapt the variables proposed in the ESDP synthetic indicators methodology. Only the indicator of spatial integration falls under the question of its usefulness in geographically relatively small space as Li-thuania. The author of the article proposes to withdraw this indicator at all. Secondly, the adaptation of the variables for the indicator of natural assets evolved to be not incomplete and need to be revised.

Correlation analysis of the variables and the synthetic indicators provided quite strong interrelationships. By the means of the principal component analysis and with respect to the Kaiser criterion a total of four fac-tors is extracted: traditionalism, tourist attractiveness, economic strength and social problems. The amount of total variance of these factors accounts for almost 80 %. This factor analysis revealed that municipalities in Lithuania distinguish as very traditional (in economic terms, i.e. share of agriculture in total economic system still remains very big), unattractive for tourists (poorly developed tourism infrastructure), economic power is concentrated around the biggest three cities and several industry giants, border areas (especially those along Poland and the RF Kaliningrad region’s eastern part) are even less developed in economic and social terms.

KEY WORDS: regional policy, synthetic indicators, territorial spatial differentiation.

JEL CODES: R000, R120, R150, R190

ElEna G. Efimova, natalia KuznEtsova, Rimantas stašysDEVELOPMENT OF FAEROES AND ÅLAND ISLAND’S WITHIN THE WORLD TRADE SYSTEM

28

D E V E L O P M E N T O F FA E R O E S A N D Å L A N D I S L A N D ’ S W I T H I N T H E W O R L D T R A D E S Y S T E M

ElEna G. Efimova1, natalia KuznEtsova2, Rimantas stašys3

St. Petersburg State University (Russian Federation), Klaipėda University (Lithuania)

ABSTRACTThe article deals with the problem of “ultra small region”, which being the independent subject of the West European countries, is their territorial, political and economic part, possessing constitutional independence. The initial factors of such regions special status are national-cultural ethos type and geopolitical position. The goal of the article is the identification of ultra-small territories, revea-ling features of their economic development and the modern trade status in a world and European trade system context. Ultra-small trade is diversified geographically and the main trading partners of these autonomous areas are the large highly developed countries, except for the four neighboring countries of Northern Europe. The main summing up conclusion is that Ålands and Faeroes island’s ultra-small autonomous territories are converting nowadays into the business bridges between different European regions and coun-tries, into the “competitive sub-peripheries” areas and points out the role of their trade in this conversion.KEy WoRdS: small-scaled economies, ultra-small regions, “core-periphery”, foreign trade.

JEL CodES: F430, N100, o110, o500.

Introduct ion

The goal of the article is the identification of ultra-small territories, revealing features of their economic development and the modern trade status in a world and European trade system context. The article is focu-sed on West European and Nordic countries small economies as well as ultra-small autonomous territories of Ålands and Faeroes Island’s affiliated to Finland and denmark. The hypothesis of the article considers the important issue of trade interaction between peripheral territories of Faeroes and Ålands with their mainland (denmark and Finland) as well as within the European sub-continent and draw special attention to trade of these ultra-small autonomous regions with the other countries and regions of the world including Russia predetermining a specific role of these regions as an international trade centers connecting different parts of the world economy in the model of “core-periphery” communication. The methods of the article deal with analysis-synthesis, historical and logical methods of investigation, methods of international comparisons.

In the given research we mean economic dynamics of different scaled states depending on a degree “a maturity of territorial structure of an economy”, “intensity of economic space usage” and population density 1 Elena G. Efimova – St. Petersburg State University, Faculty of Economics, Professor. Scientific interests: international econom-

ics development.E-mail: [email protected].: +7 812 2720330.

2 Natalija Kuznetsova – St. Petersburg State University, Faculty of Economics, Professor. Scientific interests: international eco-nomics development.E-mail: [email protected].: +7 812 2720330.

3 Rimantas Stašys – Klaipėda University, Faculty of Social science, Professor. Scientific interests: health care management, new product development.E-mail: [email protected].: +370 46 398676.


29

(Машбиц, 1983; Одессер, 1986). S. B. Saul (1982: 111) has noticed that there exist some limits of growth of the population for the small countries, defined in its density, natural, climatic and historical conditions. The idea was argued by the analysis of the concrete economic historical data for the West European small countries during 1870–1914. Analysis of long-term dynamics (Кузнецова, 2001: 103–104) shows that in-dustrialization in the small West European countries passed faster, smoother and more rationally, than in the large-scaled economies. one of the important reasons of such phenomena lays in the relative ease of agrarian reforms (ХVШ–ХIХ centuries), rather low social tension, constant inflow of the qualified and cheap labor from large West European countries captured by religious and civil wars. The small countries of Western Europe which have begun industrialization only in the end of ХIХ century, implemented export orientation of the international specialization which can be defined as mono-cultural, directed on production by handi-craftsmen-immigrants of a special kind of the raw goods and the high-quality products satisfying diversified European and world demand. For this reason rate of labor productivity growth in the small countries was higher than in large, observing its lower initial level.

1 . Trade relat ions of Faeroes and Åland is lands as a compet i t ive per iphery of denmark and Finland metropol ises

one of the very important problem connected to scale and almost not reflected in academic literature and even mass-media publications – economic development of the dwarfish states4 and ultra-small indepen-dent territories, which have no chance to expand beyond national borders, owing to their island, peripheral, spatially independent (from the mother country) position. This type of states and territories possesses the characteristics similar to the small countries, representing a certain symbiosis of the second and third variant of economic development preserving an obvious specificity of an autonomy and “competitive periphery”. These countries and independent territories’ possibilities of growth lie in integration regional complexes par-ticipation and submission to the general regional policy, in uniqueness of their geographical position which presumes their role as the transport-logistical, infrastructural business bridge between larger neighbors-par-tners in sub-continental region of the Western Europe.

Ultra small independent territories are the regions acquiring the quantitative indicators of micro-coun-tries. Politically they are a part of any metropolis possessing the partial constitutional sovereignty, own system of the legislative and executive authority, special tax and commercial codes. Nowadays the similar status in the Western Europe is acquired by Canary Islands (Spain) overseas departments of France (Guade-loupe, Martinique, Guyana, Re-Union), British Isles in La Manche and Irish Sea (Maine), Åland (Finland) and Faeroe (denmark) islands, and Gibraltar – the unique colony that has remained in continental Europe.

The “ultra-small region” category was rarely mentioned in the modern academic literature. In Russia ultra-small regions similar to such regions in the European and world economy exist but subject to analysis only recently (Ефимова, Кузнецова, 2012). The basic components of its working out are: 1) relations “co-re-periphery” research and dependence of autonomies from a political-economical kernel; 2) definition of various factors influence on the island competitive peripheral territories development.

Within the limits of mutual relations “core-periphery” research and dependence of autonomies from a political-economical kernel we have tried to reveal dependence of the balance of trade from the degree of trade – economic relations intensity between the Center and the Autonomy (table 1).

4 According to the terminology of the United Nations and the World Bank “dwarfish (micro)-states are sovereign states with the population not exceeding 1 million. The European dwarfish countries are: Andorra, Liechtenstein, Malta, Monaco, San Marino and Vatican. Sometimes this group includes Luxembourg, more rare Cyprus and Iceland (Eccardt, 2005).


30

Table 1. Faeroes and Åland islands balances of trade (2010)

Share of export “Autonomy –

Center” in total Autonomy’s export

volume

Share of import “Autonomy –

Center” in total Autonomy’s import

volume

Balance of trade “Autonomy – Center”

Aggregate balance of trade

Åland islands 67.4 % 57.6 % -141 074 € -270 664 €Faeroes 10. 4 % 34.2 % -1 012 000 dKK 274 000 dKK

Source: Faroe Business Report. (2011). Faroe Islands in figures, p. 34.

According to the Table 1 data the center’s export-import share in aggregate export-import volume doesn’t influence on “core-periphery” mutual trade balance value (positive either negative). The latter manifests Autonomy’s economic dependence from the Center. From the other hand favorable market situation and effective commercial activity provide positive aggregate trade saldo. Autonomy’s balance of trade depends presumably not from the world commodities’ market but from its separate segments. The considered regions structural shifts were not very significant. Hence it is possible to suppose that volatility of the balance of trade can be explained by the quite narrow market segments conjuncture.

We will consider Åland and Faeroes balance of trade through the decade 2001–2010 (table 2).

Table 2. Faeroes and Åland islands dynamics balance of trade (2001–2010)

Åland islands FaeroesTrade balance with the

Center (thousand €)Aggregate general

trade balance (thousand €)

Trade balance with the Center (million DKK)

Aggregate trade balance (million DKK)

2001 -147374 -198068 -131498,0 1393772002 -151714 -211770 -379674,9 3005402003 -142164 -196829 -351839,5 -9533842004 -162610 -248780 -518956,4 -735902005 -149884 -247484 -622000,0 -9034802006 -152016 -240182 -945952,3 -8234412007 -160738 -305041 -1073495,2 -14655822008 -165440 -224394 -1069000,0 -6752632009 -151459 -268416 -827000,0 -1061162010 -141074 -270664 -1012000,0 274693

Source: Faroe Islands in figures. (2006, 2009–2011). P. 33–34.

Comparison of the balances of trade between Åland and Faeroes during 2001–2010 allows to come to the following results:

1) The Åland – continental Finland balance of trade and the aggregate trade balance of islands shows insignificant fluctuations around negative indicators. Average value of Åland trade balance with continental Finland is -152447 thousand euro. The biggest deviations from average value were observed in 2008 (-12993 thousand euro, or -8.5% from the average value) and in 2010 (+11373 thousand euro, or +7.5 % adequately). Average value of the Åland aggregate trade balance is -241163 thousand euro. The biggest deviations from average value were observed in 2007 (-63878 thousand euro, or -26.5 % adequately) and in 2010 (+44334 thousand euro, or +18.4 % adequately). These figures reflect the metropolis’s primarily trade with islands focused on energy resources, high tech industrial products and goods, not produced in an autonomy. The export-import flows amplitude increases in depression periods.


31

2) Faeroes trade balance with denmark and the aggregate trade balance of islands show negative values through the periods of economic stability as well as in the years of depression. “Regional” (centre-periphery) trade balance is illustrated by negative values through overall time horizon under consideration. Average value of Faeroes - denmark trade balance reached -693141.63 million dKK with the biggest deviations from average value observed in 2007 (-380353.37 million dKK, or -54.9 % from the average value) and in 2010 (+561643.63 million dKK, or +81.0 % adequately). Through the considered period (2001–2011) with the exception of 2001, 2002 and 2010 the aggregate trade balance of islands showed essential fluctuations around negative values. Average value of the Faeroes aggregate trade balance is -428625 million dKK. The biggest deviations from the average value were observed in 2007 (-1036957 million dKK, or -241.9 % adequately) and in 2002 (+729165 million dKK, or +170.1 % adequately). Such macroeconomic indicators volatility can be explained by the assumption that a number of the main Faeroes trading partners (Great Britain, Germany, France) imported (and still import) big volumes of fish and seafood (Statistical yearbook, 2011) as well as island’s special invisible services (financial, rent)5 (Table 3). Such mutual relationship with large countries has allowed generating the model of competitive sub-periphery of ultra-small territory.

Table 3. The largest importers – Faeroes trading partners according to the indicator of the positive balance of trade (2010)

№ The country Import (Million DKK) Export (Million DKK) Balance of trade (Million DKK)1. Great Britain 152 754 6022. France 73 415 3423. Germany 275 531 2564. Spain 30 203 1735. Japan 40 53 13

Source: Faroe Islands in figures. (2006, 2009–2011). P. 34.

National institutes of considered autonomies play stimulating role in their trade and economic develo-pment. Particularly it is reflected in the general conditions of the system of business governance formation. For example the Finland’s tax system rules are completely harmonized with the EU norms of governance, adequate to the Åland islands. However Finland tax code application to the Åland’s doesn’t allow to consider an autonomy as a tax harbor. Certain Åland’s specific tax norms are very favorable to business development such as: 1) creation of special tax privileges. Firms registered on Åland’s can be released from VAT payment, if the cost of their business is below the established level; 2) realization of tax-free trade by islanders. The international competitive advantage of the Åland islands could be focused on their special position as a third party in trading negotiations owing to their membership in the European Union and due to the fact that they are not included into the EU VAT system; 3) outsourcing of logistical functions of the foreign companies on Åland’s causing 3S economy6 which provides high level of business specialization and competitiveness of this European region.

According to the 2010 Regional year-book data published by Eurostat, regional specialization and con-centration of business on the Åland Islands is the highest among the other European regions of the EU NUTS III level countries and Norway. 45 % of employees are occupied in commodity sector (qualifier NACE I – Transport, storage, communication), 17 % – in NACE G sector (Trade, distribution). The type of transport services depends on geographical position of a certain region. Islands and coastal territories to a greater 5 Trade indicators in 2009 are characterized by the following export-import transaction data of denmark: export of services was

1.122 million dKK (including sea-born services), export of goods (fish and seafood export is 98 % from total export) – 4.098 million dKK, import of services – 2.102 million dKK, import of the goods of 4.023 million dKK. Thus the role of services exported by denmark cannot exceed a share of fish export.

6 The so-called 3S economy means the economy formed from synergy effects: economy caused by scale of production (econo-mies of scale), liaison of various consumer properties of the final goods and services (economies of scope), connections of the involved personnel qualification (economies of skills).


32

degree involve a sailing charter (NACE I 61) while air communication (NACE I 62) is important for the areas, which are located near big cities, or island territories with the developed tourist sector. Åland’s possess narrow specialization in a sailing charter services. About 35 % of employees worked in this sector in 2007, exceeding a similar indicator in the Norwegian regions – Vestlandet and Agder og Rogaland (which occupied second and third positions in the European economic space embraced by Eurostat data) or almost in 8 and 10 times accordingly (Eurostat regional yearbook, 2010: 102–116). The Faeroes air transport plays a significant role due to the islands remoteness from the European main land (especially in passenger transportations provision), but marine traffic still keeps the general superiority (Faroe Islands in figures, 2011: 28–29). High international and regional competitiveness is supported by the special financial aid in the framework of the European regional programs and the national governmental projects. Prospects of independent territories business development are connected with the formation of business bridges between Finland and denmark – and the other EU countries and hence with the EU financial aid within the limits of structurally depressive regions and far-distant northern territories support programs.

official documents and academic literature there do not contain uniform criterion for definition of a region facing difficult economic problems. B. Korsunsky and S. Leonov argued that such area should be de-fined as a specific territory in which sustainable development demands the state intervention (Корсунский, Леонов, 2006: 21). According to A.Granberg’s classification Ålands and Faeroes could be referred to a category of northern territories where negative factors (an adverse climate, high cost of life, high industrial and transport costs, ecological vulnerability) are not compensated by strong competitive resource advantages (oil, gas, diamonds) (Стратегическое управление: регион, город, предприятие, 2004: 42). More detailed categorical analysis is contained in E. G. Efimova’s monograph (Ефимова, 2008: 70).

2 . Foreign t rade of ul t ra-small autonomous terr i tor ies with the Russian Federat ion (case of Faroe and Åland Is lands)

Global economy is under uncertainty due to recent meltdown of economic and industrial growth strengt-hened by a continuous chain of the last decade financial crises. The current slowdown in the economy is a major concern of all countries, although process of globalization has boosted economic growth resulting in the structural changes of the world economy. This has triggered rapid changes in developing economies and may predominantly contribute to global economic growth in the coming decade, though it has posed several challenges in resource abundant large countries (raising countries giants) such as Russia that may emerge as a biggest part of future global economy reflecting a could-be major shift in the global economic balance and hence could play raising role in the world and in the regional European economy. This process is reflected in the trade balance shifts between small and ultra-small European regions under consideration and Russia

The problem of ultra-small autonomous territories trade with ultra-large resource-abundant country using the practice of such trade of Faroe and Åland with the Russian Federation has not been studied neither in the Russian and national islands’ nor in the world contemporary literature. We observe this problem as very interesting not only from the academic point of view but considering the practical interests of ultra-small autonomous territories development implementing very specific model of competitive periphery formation independent from their metropolises.

So far as Åland Islands are not a separate statistical territory of Finland we cannot provide official statis-tics and facts on the Russian-Åland trade. Keeping in mind the absence of facts and data on Åland-Russia trade we could limit our analysis to Russia-Faroe islands trade consideration and disseminate main results of Russia-Faroe islands trade analysis on the autonomous territory of Åland’s. The unique reliable source of data is the RF Ministry of Foreign Affairs list of commercial contracts, which allow to judge the business interests of Russian counterparts in the Faroe Islands. Statistical office of the Faroe Islands (Statistics Faroe Islands, Hagstova Føroya) gives statistics on Faroe major trade partners (Table 4) and shows trade flows between Faroes and its main trade partners information in 1993–2010 (See Figures 3, 4). Faroe Islands main trade partners (including RF) are represented on Table 4.


33

Table 4. Main trade partners of Faroes (thousand dKK 2010)

№ Total turnover Export ImportCountry Volume Country Volume Country Volume

1. denmark 1,973,790.5 UK 753,831.2 denmark 1,492,917.02. Norway 1,016,617.3 Germany 530,672.4 Norway 773,401.63. UK 906,242.6 denmark 480,873.4 Sweden 304,486.64. Germany 805,614.4 France 414,634.9 Germany 274,942.05. France 487,847.4 USA 353,824.3 China 191,868.56. USA 404,403.9 Nigeria 351,871.0 UK 152,411.47. Nigeria 351,871.5 Norway 243,215.7 Poland 151,167.68. Sweden 347,200.3 Spain 203,475.7 Island 121,100.69. Poland 261,403.6 Argentina 190,000.0 France 73,212.510. China 255,481.7 Russia 150,803.7 Netherlands 69,020.711. Spain 233,730.5 Italy 148,695.8 USA 50,579.612. Argentina 201,886.2 Poland 110,236.0 Italy 46,647.013. Island 198,091.0 Netherlands 109,443.8 Spain 30,254.814. Italy 195,342.8 Island 76,990.4 Russia 17,239.215. Netherlands 178,464.5 China 63,613.2 Argentina 11,886.216. Russia 168,042.9 Sweden 42,713.7 Nigeria 0.5

Source: Authors calculation with the use of the data from Statistics Faroe Is-lands (the national statistical authority of the Faroe Islands)

The data presented in the table show that trade is diversifi ed geographically and the main trading partners of the ultra small autonomous areas are the large highly developed countries, except for the four neighboring countries of Northern Europe, including denmark and the Netherlands. This list includes China, Argentina, USA, Nigeria and Russia, which occupies 16th place in total Faroe turnover, tenth position in its export. Figures 1 and 2 showing the dynamics of export and import of Faroe Islands demonstrate high density of the statistical data. The fi rst 2–3 partner countries (denmark, Sweden, Norway) demonstrate high level of trade interaction and the rest trade partner’s curves are located near each other. Russia’s curve is located in the mob of the rest trade partners of Faroes.

Fig. 1. Faeroes islands export according to the goods by country of origin Thousands of dKK

Source: Statistics Faroe Islands (the national statistical authority of the Faroe Islands)


34

Faroe Islands export is relatively evenly distributed between countries. Certain difference is observed considering trade to the UK (the most stable position), denmark (loosing its advantage), Germany (raising volumes) and Norway showing volatile volume of exports.

Fig. 2. Faeroes islands import according to the goods by country of origin. thousands of dKK

Source: Statistics Faroe Islands (the national statistical authority of the Faroe Islands)

Imports to the Faroe Islands are more stable and predictable than export. Essential and raising share of denmark and Norway (that is explained by the dependence of Faroe from the historic homeland7) is accom-panied by uniform trade diversifi cation and relatively small and stable amounts of Faroe import from the other trade partners.

Faroe Islands occupy more than a modest position in the foreign trade of Russia. Russian offi cial statis-tics do not observe trade with Faroe Islands separately from denmark. From the other hand offi cial statistics of Faroes islands and International Trade Center data consider foreign trade of Russia-Faroe (1996–2010) based on different national and UN CoMTRAdE statistics.

data on Faroe-Russia trade in 1993–2010 are presented on Table 5.Table 5 data analysis results the following conclusion. Up to 2002 the balance of Faroe-Russian trade

reached negative values. Beginning from 2003 due to the start-up of continental shelf oil extracting and continuation of signifi cant fi sh-seafood import this indicator was converted into positive values. The data of table.5 and general indicators of Faroe-Russia foreign trade (Table 6) allow to defi ne the RF status as a trade partner of this danish autonomy.

Russian Federation and Faroe Islands trade through the period 1999–2006 years was characterized by a low volume of trade turnover affected by fl uctuations depending on the conjuncture situation and determined to a large extent by fi sh products trade as well as by bunkering vessels transactions.

In order to understand the causes of these trends, we consider the Faeroe-Russian trade structure. The main items of Russian export to the Faroe Islands were items relating to product group 44 – “Wood and articles of wood, charcoal” – of Russia’s Foreign Economic Activity Commodity Nomenclature (CN FEA). The second place is occupied by the goods of CN FEA group 03 “Fish and crustaceans, mollusks and other aquatic inverte-brates”, the third place – by the goods of group 72 CN FEA “Heavy metal”. Group 40 CN FEA “Rubber and rubber products” heads the fourth position. At the fi fth position there are products of Chapter 84 CN FEA “Ma-chinery and mechanical appliances, boilers, parts, nuclear reactors” representing the equipment for pipelines and boilers. Sixth position belongs to “Furniture and accessories” related to Chapter 94 of Russian CN FEA.

7 Faroes language is similar to old-Norwegian language that allows to suppose that Vikings who captured Faroes were Norwegians.


35

Table 5. Faroe-Russia trade (thousands dKK (1993–2010)

Import, CIF Export, FOB Turnover Trade balance1993 32,644.9 5,919.2 38,564.1 -26,725.71994 35,872.3 2,695.7 38,568.0 -33,176.61995 75,170.9 3,750.2 78,921.1 -71,420.71996 18,054.5 12,732.6 30,787.1 -5,321.91997 26,234.2 11,349.7 37,583.9 -14,884.51998 55,066.2 6,586.7 61,652.9 -48,479.51999 75,495.7 27,328.2 102,823.9 -48,167.52000 98,116.8 16,844.3 114,961.1 -81,272.52001 55,795.1 3,997.4 59,792.5 -51,797.72002 41,030.4 27,990.9 69,021.3 -13,039.52003 18,167.8 38,882.4 57,050.2 20,714.62004 10,748.3 23,674.3 34,422.6 12,926.02005 8,141.4 131,531.5 139,672.9 123,390.12006 10,147.8 115,396.3 125,544,1 105,248.52007 8,611.8 126,810.9 135,422,7 118,199.12008 11,854.8 109,537.2 121,392.0 97,682.42009 8,076.9 163,935.4 172,012.3 8,076.92010 17,239.2 150,803.7 168,042.9 133,564.5

Source: Authors calculation with the use of the data from Statistics Faroe Islands (the national statistical authority of the Faroe Islands)

Table 6. Share of Faroe-RF trade in the aggregate Faroe trade volume (1993–2010)

Aggregate import CIF,

thousands DKK

Share of import from Russia, %

Aggregate export, FOB,

thousands DKK

Share of export in Russia, %

Foreign turnover,

thousands. DKK

Share of RF in foreign

turnover of Faroe, %

1993 1426108 2,29 2132426 0,28 3558534 1,081994 1566148 2,29 2076343 0,13 3642491 1,061995 1792751 4,19 2026269 0,19 3819020 2,071996 2150096 0,84 2423884 0,53 4573980 0,671997 2369846 1,11 2574986 0,44 4944832 0,761998 2602452 2,12 2934182 0,22 5536634 1,111999 3301287 2,27 3270266 0,84 6571553 1,562000 4309636 2,28 3832068 0,44 8141704 1,422001 4171148 1,34 4310526 0,09 8481674 0,702002 3933879 1,04 4234419 0,66 8168298 0,842003 4865624 0,37 3912241 0,99 8777865 0,652004 3762855 0,29 3689265 0,64 7452120 0,462005 4490144 0,18 3586663 3,67 8076807 1,732006 4692091 0,22 3868650 2,98 8560741 1,472007 5522108 0,16 4056526 3,13 9578634 1,412008 5020920 0,24 4345656 2,52 9366576 1,302009 4210856 0,19 4104739 3,99 8315595 2,072010 4364654 0,39 4639347 3,25 9004001 1,87

Source: Authors calculation with the use of the data from Statistics Faroe Islands (the national statistical authority of the Faroe Islands)

Russian import from the Faroe Islands consists presumably of two product groups: products related to a group of 03 CN FEA “Fish and crustaceans, molluscs and other aquatic invertebrates”, and products relating


36

to Chapter 27 CN FEA “Mineral fuels, mineral oils and products of their distillation, bituminous substances, mineral waxes” which are basically represent fuel for Russian ships entering at the Faroe Islands.

Since the Faroe Islands represent self-administered and independent custom territory it uses customs tariff of its own referring to Russia. Faroe Islands Customs Tariff, is similar to the EU tariff applied for third countries (non-EU member states). The Faroe Islands in trade-economic relations with Russia, have always applied most-favored-nation basis (MFN). The use of MFN with respect to goods from the Faroe Islands were not legally ratified by Russia up to the August 1, 2006 In some periods there existed uncertainty about the interpretation of the applicable regime with respect to Faroese exports goods to Russia, so far as they are subject to customs duties on the part of Russia’s general conditions for third countries.

on August 1, 2006 the Agreement between the Government of the Russian Federation, on the one hand, and the Government of the Kingdom of denmark and the Local Government Faroe Islands, on the other hand, came into force. According to the latter part the trade between Russia and the Faroe Islands in products originating from the customs territory of the Russian Federation and customs territory of the Faroe Islands was permitted. The main content of the Agreement is a binding legal provision for reciprocal Most Favored Nation Treatment in trade between Russia and the Faroe Islands. With the accession of Russia to the WTo this agreement lost its force.

Russia-Faroese fishing cooperation was legally drawn up much earlier in the Agreement between the USSR Government, on the one hand, and the Government of denmark and the Local Government of the Faroe Islands, on the other hand. The mutual relations in the field of fisheries between the USSR and the Faroe Islands were es-tablished on 27 November 1977. It is based on the mutual exchange of living aquatic resources quota production in the exclusive economic zones of both countries, fixed and signed annually in the additional protocols. For the purpose of consultations on practical issues of fisheries and plans of cooperation Joint Russian-Faroese Fisheries Commission was established, which meets once a year alternately in the territory of each Party.

The main functions of this Joint Commission are: 1) coordination of activities of the Party for control of fisheries; 2) exchange of information to monitor the work of the fishing organizations in the exclusive economic zones of both countries, as well as in the open part of the Barents Sea; 3) the development and implementation of a unified system of calculation of conversion factors for raw products use by all actors in the Barents Sea; 4) a joint inspection control over fishing in the Barents Sea, the prevention of uncontrolled fishing.

The last protocol on cooperation between Russia and the Faroe Islands in fisheries was signed on 30.11.2011 according to the results of the 35th Session of the Mixed Commission in Torshavn. Russia has acquired a right to have 50 000 tons of blue whiting, including by-catch of herring (3 %) and anchovy (10 %) and 12,500 tones of mackerel, including the 3 per cent of herring by-catch. In 2011 the Russian exchange quota with Faroe Islands decreased and Russia had only 8000 tons of whiting and 25,000 tones of mackerel.8

In 2010 the Fisheries Commission of the North-East Atlantic (NEAFC) a very low total allowable cat-ch of blue whiting – 46 thousand tons in 2011 was approved: According to Russia’s opinion the stock was undervalued in 3–4 times. The recommendations of the International Council for Exploration of the Sea (ICES) inventory level allowable catch of 250,000 tons was offered. In 2012 the volume of allowable catch of whiting confirmed is several times more – 391 thousand tons. Therefore, the Faroe Islands have increased Russia’s quota (Рыбацкая газета, 2011).

on February 20, 2012 next round of negotiations, on mackerel fisheries management in North-East Atlan-tic in 2012 in the Reykjavik’s Final Meeting of Iceland, the EU, Norway, the Faroe Islands and Russia was a total failure due to the unwillingness of the parties to compromise. despite five rounds of consultations and talks held in autumn 2011 and early 2012, in which the EU and Norway have presented three series of propo-sals, neither Iceland nor the Faroe Islands were and are not really interested in the negotiation process. What is particularly disappointing is that neither Iceland nor the Faroe Islands have not made proposals that would respect the principles of zonal attachment and historical fishery – traditional basis for similar agreements in the past. Iceland emphasizes the provision of equitable share for Icelandic vessels fishing for mackerel, so far as the population of fish is migrating presumably in the Icelandic economic zone. Minister of Fisheries and Fish Production of Iceland pointed out that the mackerel fishery should be conducted in accordance 8 In 2012 Faroe Islands has given to Russia quota of 50 000 tones of whiting / (Рыбацкая газета, 2011)


37

with the recommendations of the International Council for Exploration of the Sea (ICES) in order to ensure sustainable fisheries development. The adoption of such solutions is lobbied particularly by Sweden and the UK, which are the largest actors in the mackerel fishery. Such position could lead to the sanctions of the EU.

Significant volumes of sea-born bio-resources are located near the Faroes territories. Russia is interested in the international fish-catching cooperation causing the sustainable fish industrial organization develo-pment ceteris paribus provided by large volumes of traditional fish trade and fish-catching quotation.

Conclusions

1. Consideration of ultra-small independent Nordic regions (Åland and Faeroes) in a the world trade system allows to draw conclusion about high degree of a bilateral openness of small and a unilateral openness of ultra-small territories.

2. Comparison of trade balances Ålands and Faeroes during 2001–2010 allows to come to the conclu-sion, that trading balance Ålands with continental Finland and the general trade balance of islands shows insignificant fluctuations round negative sizes; Faeroes with the basic territory of denmark and the general trading balance of islands negative values show trading balance at the general trade and economic stability in pre-crisis and crisis years.

3. Transformation of island autonomous territories (Ålands and Faeroes) into the business bridges uni-ting both countries of Northern region (Finland and denmark), and other West European states.

4. data presented in the article show that ultra-small trade is diversified geographically and the main trading partners of these autonomous areas are the large highly developed countries, except for the four neighboring countries of Northern Europe,

5. Faroe Islands export is relatively evenly distributed between countries. Certain difference is observed considering trade to the UK (the most stable position), denmark (loosing its advantage), Germany (raising volumes) and Norway showing volatile volume of exports

6. Imports to the Faroe Islands is more stable and predictable than export Essential and raising share of denmark and Norway (that is explained by the dependence of Faroe from the historic homeland) is accompanied by uniform trade diversification and relatively small and stable amounts of Faroe import from other trade partners.

7. Faroe Islands occupy a modest position in the foreign trade of Russia with the loose of significance of raw-material resources import from Russia and special trade-economic relations concerning fisheries and its export-import flows between Russia and Faroes.

8. Russian Federation and Faroe Islands trade through the period 1999–2010 years was characterized by a low volume of trade turnover affected by fluctuations depending on the market conjuncture and determined by fish products trade and by bunkering vessels transactions.

9. The item concerning Russian-Faroe trade could be spread to Russia-Åland trade with special atten-tion to the structure of trade flows and trade balances of Russia-Finland.

References

Eccardt, T. (2005). Secrets of the Seven Smallest States of Europe: Andorra Liechtenstein Luxembourg Malta Monaco and Vatican City. New york: Hippocrene Books york, 348 p.

European Parliament Legislative Resolution of 4 May 1994 on the application by the Republic of Finland to be-come a member of the European Union (94/C 241/04). Website: http://eur-lex.europa.eu/en/treaties/dat/11994N/htm/11994N.html#0006010004.

Eurostat regional yearbook. (2010). Luxembourg: Publications office of the European Union, 264 p. Website: http://epp.eurostat.ec.europa.eu/cache/ITy_oFFPUB/KS-HA-10-001/EN/KS-HA-10-001-EN.PdF

Faroe Business Report. (2011). The International Review of Faroe Islands Industry and Trade. North Atlantic Informa-tion Services Spf, 104 p. Website: http://www.faroebusinessreport.com/_fbr11/fbr11_lores.pdf

Faroe Islands in figures 2006. (2006). Hagstova Føroya. Statistics Faroe Islands, 39 p. Website: http://www.hagstova.fo/portal/page/portal/HAGSToVAN/Statistics_%20Faroe_Islands/Publications


38




Saul, S. B. (1982). The Economic development of Small Nations: the Experience of North-West Europe in the XIX Century. Economics in the Long View (ed. by Ch. P. Kinleberger, G. di Tella), Vol. 2, p. 111–131. New york, London.

Statistical Yearbook 2011. (2011). Published by Statistics denmark. June 2011. 115th edition, 545 p. Website: http://www.dst.dk/en/Statistik/Publikationer/VisPub.aspx?cid=16218

Statistics and Research Aland. PC-AXIS Databases for Windows. (2011). Website: http://pxweb.asub.ax/database/Sta-tistics/Statistics.asp

Statistics database (Internet database which is free of charge and contains data about the Faro-ese community. you can choose to download data from this database in several file formats and have the data presented as diagrams or maps). Website: http://www.hagstova.fo/portal/page/portal/ HAGSToVAN/Statistics_%20Faroe_Islands/Statistics/Foreign_trade.

Steen, A. (2008). Åland – å land neither Finnish nor Swedish/Cafebabel.com. The European Magazine. Website: http://www.cafebabel.co.uk/article/3164/Åland-a-land-neither-finnish-nor-swedish.html

Андреев, Ю. В. (1977). Экономика Норвегии. Москва, 159 c.Ефимова, Е. Г. (2008). Теоретические основы формирования региональной транспортной инфраструктуры (на

примере региона Балтийского моря). СПб. Издательство СПбГУ, 314 c.Ефимова, Е. Г., Кузнецова, Н. П. (2012). Ультра-малые островные периферийные регионы в историко-

экономическом контексте. Экономика и управление, № 4.Корсунский, Б. Л., Леонов, С. Н. (2006). Управление развитием проблемного региона. Отв. ред. П. А. Минакир.

Ин-т экономических исследований. Дальневосточного отделения РАН. Хабаровск. РИОТИП, 276 c.Кузнецова, Н. П. (2001). Экономический рост: история и современность. СПб, 143 c.Машбиц, Я. Г. (1983). Развивающиеся страны: основные проблемы экономической и социальной географии.

Москва, 221 c.Одессер, С. В. (1986). Учет территориальной структуры хозяйства в типологиях капиталистических стран.

Известия АН СССР, № 2, с. 84–85.Стратегическое управление: регион, город, предприятие. (2004). Под ред. Д. С. Львова, А. Г. Гранберга,

А. П. Егоршина. Москва: Экономика, 320 c.

FA R E R Ų I R A L A N D Ų S A L Ų V Y S T Y M A S I S PA S A U L I O P R E K Y B O S S I S T E M O J E

ElEna G. Efimova, natalia KuznEtsova, Rimantas stašysSankt Peterburgo valstybinis universitetas (Rusijos Federacija), Klaipėdos universitetas (Lietuva)

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos Vakarų Europos šalių, ypač mažų, teritorinę, politinę, ekonominę ir konstituci-nę nepriklausomybę turinčių regionų problemos. Šių regionų specialaus statuso priežastis yra nacionalinis-kultūrinis veidas ir geopolitinė padėtis. Šio straipsnio tikslas – atskleisti ypač mažų teritorijų ekonominės plėtros ypatybes, aptarti prekybos statusą pasaulyje ir Europos prekybos sistemoje. Ultra maža prekyba yra diversifikuota geografiniu požiūriu, o šių autonominių sričių pagrindiniai prekybos partneriai yra išsivysčiu-sios šalys, išskyrus keturias kaimynines šalis Šiaurės Europoje. Pagrindinė išvada: Alandų ir Farerų salos, kaip ypač mažos autonominės teritorijos, šiuo metu konvertuojamos į verslo tiltą tarp skirtingų Europos regionų ir šalių, į konkurencingas subperiferines vietoves, atsižvelgiant į jų prekybinį vaidmenį.

PAGRINdINIAI ŽodŽIAI: nedidelio masto ekonomikos, ypač maži regionai, core-periphery, užsienio prekyba.

JEL KLASIFIKACIJA: F430, N100, o110, o500.


39

T h e m o d e l o f i n T e g r aT i o n o f e l e c T r o n i c g o v e r n m e n T a n d e l e c T r o n i c b u s i n e s s

i n p u b l i c p r o c u r e m e n T

Simona ErEminaitė1

Klaipėda University (Lithuania)

ABSTRACTThe article deals with the relation of electronic government (further – e.government) and electronic business (further – e.business) in public procurement. A special focus is on the theory analysis of e.government and e.business, on the legal regulation of public procurement in the European Union (further – the EU). The authors of the article analyse public procurement paying attention to the Lithuanian membership experience in the EU. They also state the arising problems and difficulties in public procurement. The state of small and medium-sized business (further – SMB) in the process of implementing public procurement is discussed, too. KEy wordS: electronic government, electronic business, public procurement, transparency.

JEL CodES: d72, d73, d79, H83.

Introduct ion

The commercialization of the internet environment has caused the appearance of new business models. It has been started to discuss the integration possibilities of e.government and e.business, hence new appea-red business models have successfully been added to the already existing models of traditional business; at the same time giving the enterprises the possibility to lower the production costs, to increase the efficiency of production and service sphere, and, of course, to improve the quality. E.business and e.government are integrate part of modern economy, called knowledge economy. These two elements of economics appeared together with information orientation, when more than a decade ago the world’s community was introduced and started to use the internet. It is often said that namely growth of the information technologies will decide the growth of world countries’ economics.

Practical meaning of the paper. Even though there have been many discussions in the society about of e.government and e.business integration possibilities, problems in public procurement, however, electronic public procurement as the integration result of e.government and e.business requires a greater attention of theoretics and practitioners. Thus, it is an actual problem to evaluate current situation in the field of public procurement and to identify the most faced problems. The field of public procurement has to become a really existing income source not only for the big business structures, but also for the small and medium-sized bu-siness. The practice of public procurement is quite new in the public sector, however it is worldwide known about the complicated regulation, coordination and control of this process.

The aim of the article is to analyse the relation of e.government and e.business in public procurement, evaluating theoretical and legal context of the EU as well. The object of the research is the e.government

1 Simona Ereminaitė – Klaipėda University, department of Public Administration and Law, lect. assistant. Scientific interest: electronic government, electronic business, public procurement, corruption.E-mail: [email protected] Tel.: +370 674 20937.

Simona ErEminaitėThe model of INTegraTIoN of elecTroNIc goverNmeNT aNd elecTroNIc buSINeSS IN publIc procuremeNT

40

and e.business in public procurement. Following methods have been employed while preparing the article: logical analysis and synthesis, comparative analysis, analysis of scholastic literature, analysis of legal basis and analysis of internet sources.

1 . defini t ion of e .government and e .business concept

The e.government model is defined as domination of means of information management and esta-blishment of modern public administration style that meets the needs of information society. Invetsment into the creation of e.government is justified by aiming the more comfortable access to services of government institutions for citizens and business.

E.governmemt is the phenomenon of growth of social relation regulated by national and self-gover-ning institutions. This phenomenon aims to increase the transparency of decision making by executive go-vernment, to deliver more qualitative and efficient public services and information to society and business subjects by applying the possibilities presented by information technologies. E.government also includes applying intranet, extranet, internet and mobile technologies (further – ICT) in the activity of national institu-tion, by aiming transformation of its relation with citizens, business and other national institutions. ICT may be applied aiming various aims of activity: more quality in service of citizens and business, delivering public services, more intense collaboration with business, enhancing citizens by improving delivery of information about the executive activity of public sector, more efficient management of public sector, etc. Applying of ICT enhances decrease of corruption, increase of national management transparency, strengthening of trust in government, decrease of the public sector activities’ costs and more income to the national budget (The world Bank, n. d.). Not only the supply (the readiness of institutions to afford services), but also consumers enterprises and citizens are of great importance in this context. what concerns the readiness of consumers to receive electronic services, the situation is limited by two factors- technological (owning of PC and internet access) and psychological and cognitive factors (the wish to use and the ability to use it).

E.government’s aims can be linked to the four models of services by e.government: y Government to Business (G2B) – security of accessing the public information and affording services

for business; securing access to public information and providing public services for business; orga-nising public procurement on the internet;

y Business to Government (B2G) – use of public information and electronic public services delivered on the internet; participating in public procurement using special electronic system;

y Government to Employee(G2E) – creation and support of the system of applying officials; creation and support of system for information exchange among officials inside each institution;

y Government to Government (e.government) (G2G) – creation and support of data exchange system between different national institutions (domarkas, Lukoševičienė, 2006; Henderson, Venkatraman, 1993; Zhou, 2001).

According to various theoretics, models of e.government maturity can be classified thus marking the importance of e.government for small and medium-sized business’ participation in electronic public procu-rement (Table 1). In narrower sense, e.government is a national institute of information infrastructure which ensures a comfortable access to public information and exchange, and delivers public services on the basis of information technologies. In broader sense, e.government is defined as the phenomenon of growth of social relations regulated by national and self-governing institutions. This phenomenon aims to increase the transparency of decision making by executive government, to deliver more qualitative and efficient public services and information to society, business subjects and institutions by applying the possibilities presented by information technologies (Limba, 2004). It is possible to state that transfer of public procurement onto electronic environment is linked to human capital resources, technological abilities of public sector and the interest of business subjects in participation in public procurement.


41

Table 1. Analysis of e.government maturity models

e.government maturity models researcher, year1. online presence2. Basic capability 3. Service availability 4. Mature delivery 5. Service transformation

Accenture, 2003

1. Citizens/employees (business) are able to search for the information on the internet2. Mutual (two-sided) communication between institution and citizens (business)3. Fully automate delivery of services for citizens and business 4. Process changes in national management and administration (electronic vote and the like)

Chen, 2002

1. A great supply and demand in electronic public services2. Exchange of data and information between national institutions, aiming to decrease the

time of performing activity processes and to exchange experience3. Ability to assess the results of one’s activity using various monitoring systems (e.g.

balanced system of indicators)4. High-level management of information technologies, oriented to monitoring of current

activity processes and improvement of their quality by the help of appropriate technologies

Hodgkinson, 2002

Model of strategical compatibility suggested for business and later transferred to e.government. Henderson ir Venkatramann, 1993

Sources: Accenture, 2003; Chen, 2002; Henderson, Venkatraman, 1993; Hodgkinson, 2002

T. Limba (2004) paid greater attention to the creating and adopting characteristics of e.government ser-vice models. A comparative analysis of models of e.government services was carried out on this purpose, using the five levels of transferring the public services to the internet. The model of public sector processes’ recreation completeness (further – PSPrC) differs in its customer-orientation, but not the orientation of technological integration. whereas Hiller & Belanger model is important for implementing of electronic procurement for there is set subject interaction government to business and business to government aspect in this model. Stage models are called electronic ladder models due to their feature in following stages, it means when rising up, of integrating achievements of previous stages, and of widening them and improving as well. Each level is characterized by greater grade of integration and interaction on the internet (Goldkuhl, Persson, 2006). All the models of e.government differ in poor functionality characteristic, while the last level is characterized through integration of all governing levels (local and other government institutions, physical and legal subjects). Carried out the assessment of the stage model of services in comparative aspect has shown advantages and drawbacks of these models. It has to be noted that it would not be possible to find absolutely perfect and ideally suitable models for the systems of public administration of the whole world in theoretical works as well as in practical works. Integration of various e.government stages is a complicated


42

process requiring not to integrate the higher stage without implementing the lower stage. This is more likely linked to questions of technological solutions and, of course, to multiple social matters (Table 2).

Table 2. E.government stage models comparison

anao(australia)

safad(sweden)

lee & layne(the usa) psprc hiller & belanger

I Statistics and similar* information, queries

Statistics and similar* information, queries

Statistics and similar* information, queries

Statistics and similar* information, queries**, data basis access IIS***

Statistics and similar* information

II Access of the data basis

Queries**, access of data basis

Identifying personal identity, delivery of services

Identifying personal identity, intranet and internet interface

Queries

III Identifying personal identity, delivery of services


IIS*** (through levels)

Intranet and internet are connected


IV IIS*** IIS*** IIS***(through functions)

Mobility of authorized information

IIS***

V does not exist does not exist does not exist does not exist Political involvement

* Newsletters, document forms, linked legal acts etc.** Queries for officials through e-mail.*** IIS – integration of institutional systems.

Source: Limba, 2009

A. Persson and G. Goldkuhl introduce the Hiller & Belanger model analysis, that influences further iden-tifying principles of e-procurement and their explanation (Table 3).

Table 3. Hiller & Belanger model: government – business and business – government aspect

stagesi ii iii iv v

Type Information Mutual Communication Transactions Integration Political

Involvement

government to business

Legal acts; procurement suggestions

revision of procurement suggestions

Tax payment; investment and payments

All legal information at one place; commerce place

Lobbying

business to government

rules of inside order

Informing municipalities in electronic way

Electronic transfers by funds

– –

Source: Persson, Goldkuhl, 2005

The implementation of Hiller & Belanger model in the aspect government to business and business to go-vernment is in complex related with solutions of governing institutions, their strategies, legal acts and perfor-med activities that are related with electronic public procurement. Integration of various directions of activity into the electronic environment helps the collaboration of governing institutions and business subjects when


43

aiming the satisfaction of public interest. It has to be noticed that there is no communication between the two sides at the first stage because simply information about public procurement is proposed. The following sta-ges are continuation of previous stages and the transfer of public procurement into electronic environment is theoretically possible already from the second stage where there exists mutual communication, later merging into transactions, integration and, finally, political involvement.

The benefit given by e.government is inseparable from new possibilities and challenges to business (especially to SMB), from greater demand in delivered service, and from the growth of Gross domestic Product (GdP) (Schubert, Häusler, 2001). Electronic means are necessary when aiming to lower the expense of the state and to ensure public procurement processes to proceed more efficient and transparent. Thus, it is purposefully to create projects oriented to optimization of public procurement and increasing efficiency for SMB while integrating e.government and e.business. Integration of e.business and e.government is related with new possibilities for governing structures. Firstly, e.government becomes closer to citizens and business structures, government‘s strategy has to transform its infrastructure, government’s processes and culture; and to direct delivered service to promoting business and collaboration of public and private sectors. E. govern-ment has a direct interaction with e.business, thus, there can be seen the pressure on business enterprises imposed by state‘s policy as well as new possibilities for the SMB to join the competitive market. Electronic public procurement is an alternative to processes going in electronic commerce, thus, it can be noticed that efficient mechanism of electronic public procurement ensures not only implementing of public politics aims, but also decides on the extent of national budget. It is possible to single out 4 principles of e.government: creation of services for citizens, increase of government and its service access, involving various social groups and more efficient storing of information and its use. Implementing of service models – government to business and business to government – provided by government executing and participating in electronic public procurement, reflects one function of e.business (Figure 1).

Fig. 1. Integration possibilities of e.government and e.business models

Source: Schubert, Häusler, 2001

E.business and e.government can involve various spheres of information change and interaction. E.business describes procurement and selling of products, services and information, customer service, col-laboration with partners, signing contracts in electronic way and other business support using telecommu-nication nets (Chaffey, 2006). It is pursued to connect or combine with enterprise systems of product desi-gning, scientific research, marketing, realization, delivery and service. E.business models are traditionally classified according to interest groups participating in the business, thus, 3 models of electronic business are


44

singled out: Business to Business, B2B; Business to Consumer, B2C; Consumer to Consumer, C2C) (Bey-non-davies, 2007; Jovarauskienė, Pilinkienė, 2009).

Stages of e.business are analogous to stages of traditional business. The main difference is that business process takes place in the cyber space, i.e. marketing, financial analysis, ordering of products, conducting documents, pay-ment, transportation can be performed in the electronic way (Beynon-davies, 2007; Chaffey, 2006). Many stages of electronic business and influencing factors are interconnected. I.e., increasing competition improves consumer service, and shortened delivery chain makes goods or services cheaper. Spheres of e.business and e.government are especially important to state’s modernisation and growth of knowledge economy (Prins, 2002).

To conclude, it is possible to state that e.government and e.business are related in some sense because successful and profitable business depends on decisions made by the government and the character and form of delivered public service. It has to be noticed that economical fluctuations depend on growth of business partially, thus, in longer perspective government has to concentrate on integration possibilities of e.business and e.government, already met in reality.

2 . Specif ics of legal regulat ion of publ ic procurement in the EU and i ts basic pr inciples

The legal basis of the EU public procurement is made up of directives, regulations, decisions, communiques, interpretative documents and other EU legal acts. directives of rights protection are based on three basic principles of suppliers’ rights protection: efficiency, non-discrimination and procedure autonomy. Efficiency principle defines workable preview of procurement organizations’ decisions and their correspondence to the EU legal acts, their legal assessment carried out by qualified institutions. In accordance with this principle, 2 stages of actions of institutions that examine arguments, can be envisaged: immediate examination of public procurement arguments and prosecu-tion of decisions made. The essence of non-discrimination principle is that procurement organizations cannot make decisions or perform procurement procedures which would discriminate suppliers. This principle is set and stressed in the Case Law of European Justice. The last principle – the principle of procedures autonomy – means that rights protection directives leave the member states the right of discretion to choose the procedures of arguments exami-nation and means of judicial impact. directives give the member states the right to decide on means to implement the goals of directives in the most efficient way. Following this principle, the majority of the EU member states set various systems of argument examination (Bovis, 2006; Soloveičikas, 2008).

The EU directives regulate the public procurement process and procedures prosecuted in a routine way and ap-plying the new practice- electronic public procurement. The European Parliament, the EU Council and the Europe-an Commission correlate passing purposive legal acts in the field of public procurement. The European Parliament and the Council of the EU are the most active institutions in procedure of passing directives because the regulation of public procurement depends on their political guidelines and the envision of common perspectives.

The directive by the European Parliament and the EU Council Nr. 2004/18/EB regulates that public procurement contracts made in member states have to meet the principles foreseen in the contract (free mo-vement of goods, freedom of establishment and free movement of services) and therefore arising principles of equality, non-discrimination, mutual recognition, proportion and transparency. If the value of goods, servi-ces or labour in public contracts exceeds a certain sum, in accordance with these principles it is advisable to set harmonisation of national procedures, when concluding contracts, in the EU extent. The effectiveness of these principles is ensured in this way, and conditions for competition in public procurement are designed. The directive of the European Parliament and the EU Council Nr. 2004/17/EB enhances obligatory control of public procurement procedures, because there exists reticence of markets due to special or exclusive right of member states to regulate the nets, to provide them or to maintain them.

It has to be accentuated that regulations are obligatory and directly applied in all member states since the day they became effective and they have the same power as the national laws. regulation becomes effective in all EU states at the same time for all physical and juridical subjects since its publishing in an official publication of Euro-pean Communities or since the date indicated in the regulation. Another legal document of importance- the Euro-


45

pean Committee regulation of 7th September, 2005 (EB) Nr. 1564/2005 sets standard forms used for publishing information related with public procurement procedures in accordance with directives of the European Parliament and the EU Council 2004/17/EB and 2004/18/EB. Meantime, the regulation of the European Commission on 10th November, (EB) Nr. 1150/2009 introduces new corrections into public procurement. The regulation by the Euro-pean Parliament and the EU Council of 26th october, 2005(EB) Nr. 1888/2005 (entrance to the EU of the Czech republic, Estonia, Cyprus, Latvia, Lithuania, Hungary, Malta, Poland, Slovenia and Slovakia) seeks development of coordinated regional statistics as well as proper classification of EU regions in accordance with NUTS clas-sificatory. Terminology of public procurement is of great importance when integrating into international market, therefore regulations about common public procurement dictionary have been adopted in the EU (CPPd).

A special place in implementation perspective of electronic public procurement is taken by communiqu-es and interpretative documents in context of which it is possible to envisage the demand in reduction of administrative load for collaboration of public institutions in the EU member states with SMB in the field of electronic public procurement. The European Commission passes communiques not only due to setting of values of proper limits but also due to concrete actions in the field of electronic public procurement integra-tion and in the field of implementation of public and private partnership. It should be noted that the commu-nique of European Commission on 29th december, 2004 introduces an action outline for implementation of the new legal system of electronic public procurement as a part of legal package of directives Nr. 2004/18/EB and Nr. 2004/17/EB. This communique states that electronic public procurement would decrease go-vernment’s costs to 5 %, costs of contract concluding for buyers and sellers meantime would decrease to 50–80 %.The interpretative communique by the European Commission of 5th February, 2005 regards ap-plication of Community Legal Acts regulating public procurement and concessions for officially certified partnership of public and private sector names fields, where electronic public procurement is mentioned as a result of successful partnership. The communique “i2010 e.government outline of actions: acceleration of the e.government development in Europe for the good of all” of the European Commission of 25th April, 2006 to the EU Council, the European Parliament, the European Committee of Economics and Social Affairs and regional Committee identifies the reform field of e.government – electronic public procurement. In accordance with the EU Law, Governments are promoted to seek and implement more transparent public procurement policy, because it is necessary to implement new technologies in public procurement while going to the knowledge economy. The communique of the European Commission of 25th June, 2008 to the EU Council, the European Parliament, the European Committee of Economics and Social Affairs and re-gional Committee “Let’s think about the small first” under European initiative “Small Business Act” states the possibility for active business people to use all possibilities introduced by globalization and rapid tech-nological changes. one principle out of ten indicated in this communique is application of means by state’s policy to the needs of SMB: facilitation of SMB participation in public procurement and more purposeful application of support means by state for SMB. This initiative by the European Commission mentions the Codec’s of Good Experience which advices procuring organizations on how to apply the EU public procu-rement system, creating more favorable conditions for SMB participation in public procurement procedures.

3 . Pecul iar i t ies of funct ioning of system of e lectronic publ ic procurement

Currently, creation of information society has become to one of the main priorities in the EU. works of great importance in creating information society have started in the last decade. Information society is the means and the way to achieve many goals of the EU. To the year 2010 all the EU states had to have established electronic public procurement systems and perform at least 50 % of procurement in electronic environment. of great importance to the economics of the EU and Lithuania is the participation of suppliers in other countries’ public procurement, for it ensures their competitiveness to the European extent (Beynon-davies, 2007; Palubinskas, 2008).

Electronic public procurement systems are being implanted seeking to implement the most important instructions by the authorities. The demand in electronic public procurement systems and their tools in public organisations have attained great attention in the business practice and in the academic literature (Bof, Pre-


46

vitali, 2007). Seeking to identify the principles of public procurement functioning it is necessary to primarily realize how the information system of public procurement works (Figure 2).

Fig. 2. System of public procurement configurator

Source: modified in accordance with Gatautis, n. d.

In accordance with the introduced system of configurator of public procurement, it should be noted that procu-rement monitoring coordinator has to perform a group of complex functions which are related with further imple-mentation of public procurement. Firstly, a concrete platform or strategy of electronic project has to be designed with the help of which it would be possible to configure procurement and suppliers. The primary information comes from SMB enterprises. Their representatives express their wish to participate in electronic public procurement by suggesting price of the goods or services. The price gets straight to the procurement monitoring coordinator’s data basis. Attention is paid to all technical documents in the public procurement process, therefore supplier’s abilities of participation in electronic public procurement is of great importance. It is obligatory to consider some aspects: whe-ther the supplier is able to offer the whole complex of goods or services necessary for the procurement organisation at a concrete moment (e.g. building, partial building, products and materials at all levels, and the like); whether the supplier is able to offer specific services (e.g. planning, design, engineering calculations and the like); whether the procurement organisation is on the beneficial side of investment or the investing subject; whether it is necessary to purchase the required goods or service, or maybe there is the possibility to rent it (Neef, 2001; Vitkauskaitė, Ga-tautis, 2008). Technological processes in the following step of electronic public procurement configurator system proceed in the procurement monitoring coordinator’s environment. Procurement monitoring coordinator’s data ba-sis processes the information by the administrator of price analysis and in this way rates the suppliers in accordance with the price they suggest (Gatautis, Vitkauskaitė, 2009; Seppa, damaskopoulos, et al., 2007). It has to be noted that procurement monitoring coordinator administrates the introduction of the list of performed public contest, se-arch of suppliers, transmission and analysis of prices and negotiation. The winner of electronic public procurement is elected at the last stage of negotiation.

Scientific literature marks that electronic public procurement differs in these aspects: basic features and functions of procurement; types of procurement; benefit for the procurement organisation and supplier; ope-


47

rating resource management; integration of rules for electronic public procurement in business; guidelines of programs and strategies and functions of strategical procurement; relationship between procurement or-ganisation and the supplier; dynamism of price marketing (Song yong, rao, Braynov Sviatoslav, 2004; Ta, 2007). After reviewing the possibilities of electronic public procurement it is possible to presume that electronic information system of public procurement is able to reduce manifestation of corruption possibi-lities because thorough information about public procurement being performed and reports of performed public procurement are published in the electronic environment.

4 . Perspect ives of integrat ion of e .government and e .business in publ ic procurement

After commercializing the electronic environment and after appearance of new models of business it is important to foresee the perspectives of integration of e.government and e.business into public procurement. It is impossible to create a separate model of public procurement for business organisations and public insti-tutions for there exist common principles for organising public procurement and participating in this process. This section introduces the common model of public procurement (Figure 3).

Public procurement can be described as procurement of goods, services or working activities performed by a national institution (procurement organisation) in accordance with the order set by the laws. The aim of this procurement is contracting an agrement of public procurement – sale with an enterprise (supplier). Therefore, it is of great importance to divide the concept of public procurement into three stages: 1) planning procurement including identification of procurement demand; 2) organising and performing of procurement procedures, and making an agreement of public procurement; 3) implementing of a public procurement agreement. It should be accentuated that people do sometimes not realize that they are the cause for problems in the process of public procurement, therefore, participation in electronic public procurement is able to help business organisations and public sector solve these problems as well as create value-added. It is necessary to promote society to get interested in the problem of transparency in public procurement stressing that su-ccessful fight against this problem of transparency depends on the wish of society to resist it. Anti-corruption education, complex implementation of principles of effectiveness, efficiency and transparency is able to con-centrate public and private sectors and civil society in seeking to simplify and improve public procurement procedures through the implementation of the e.government and e.business concept.

Public procurement attitudes validated in regulations and directives by the EU are difficult to implement practi-cally. In order to avoid collisions of applying regulations and directives by the EU in Lithuanian Law, integration of these legal acts into one law is necessary. This law would not allow the appearance of corruption in public procurement. The necessity of integrating these legal acts for the Seimas of the Lithuanian republic is decided by the diverse interpretation of the law attitudes. The public procurement organisation and its implementation process introduced in the Public Procurement Law of the Lithuanian republic is excessively standardized. It is possible to state that improvement of law basis of public procurement is obligatory because inflexibility of the Public Procure-ment Law of the Lithuanian republic is an obstacle for the business participation in public procurement.

one of the main e.government and e.business integration possibilities is application of equal standards for suppliers by the procurement organisations and control in centralized public procurement system. The Go-vernment of the Republic of Lithuania has to promote municipalities to sustain the status of municipality and the place engaged in a concrete region of Lithuania by providing autonomy to municipalities. The preventive policy by the Government of the republic of Lithuania is the obligatory condition seeking the creation of civil society and SMB participation in public procurement. Providing more freedom to the municipalities would be purposeful, properly following the legal basis of the country, however, extending this freedom at the level of municipality (e.g. The Self-governing Law of the republic of Lithuania, The Public Procurement Law of the republic of Lithuania). Having revealed proceedings of corruptional character, municipality administration director would have to eliminate state officials and politicians from performing of public procurement proce-dures, impose money charge of corresponding amount or exclude from the post. Increasing responsibility of procurement organisations would help solving the problem of corruption in public procurement.


48

Fig. 3. Integration possibilities of e.government and e.business: public procurement model

Source: designed by the author


49

The efficiency of Public Procurement office often is assessed due to the change of political parties in the government. It is complicated to measure the efficiency of Public Procurement office as only the results of concrete sociological research are able to reveal possible corruption cases in Public Procurement office, in its controlled national institutions and organisations. There is not much information about Public Procu-rement office violations, and the number of concrete violations is not being identified. Public Procurement Office by the Republic of Lithuania trying to exploit the possibilities, given by the Information System of Central public procurement have to initiate regular training of specialists of procurement organisations.

After reviewing electronic public procurement system it is possible to conclude that centralized public procurement simplify procedures for business. Although technical possibilities allow to perform all public procurement procedures in electronic environment, set in the Public Procurement Law of the republic of Lithuania, however, in order to reduce the chain of this process, illegal agreements between procurement organisations and suppliers are possible. National Audit Office of Lithuania is advisable to perform financial (legitimacy) assessment of more important public procurement (e.g. more than 50.000 Lt Value).

It has to be stressed that while improving public procurement procedures and integrating e.government and e.business it is obligatory to simplify the order of submitting documents from suppliers; qualification requirements have to be submitted only by making a public procurement – sale agreement, eliminating bu-reaucratic troubles in this way. Selection of technical specifications has to be objective (not written purpo-sefully after choosing the supplier); offers have to be assessed objectively and transparently. Implementation of „one window“ principle and of public procurement agreement, report submission, check of winners and audit are obligatory perspectives of improving public procurement, potential after implementation of pre-viously mentioned suggestions.

Electronic measures help not only to reduce national expenses and ensure the public procurement proces-ses to proceed more efficient and more transparent, but also to engage business (especially SMB) promoting public and private partnership, the presence of public interest‘s preference and accountability regard society. The result of public procurement optimization and its efficiency increase are establishing system of electro-nic public procurement and diversification of its tools demand in public environment in order to attract business people’s attention. Although electronic public procurement differ in basic features and functions of procurement and its types, benefit for the procurement organisation and the supplier, and operating resource management, integration of electronic public procurement rules would promote implementation of advanced national programs and strategies.

Generalising the improvement possibilities of public procurement order, it is possible to state that corrup-tion in public procurement can be reduced only assessing personal priorities, orienting activity towards legal basis of public procurement. Institutional budget has to be planned and saved, ethical principles have to be followed and general anti-corruption culture has to be established. State officials, politicians and business people have to assess contribution of tax payers, on which depends efficiency of executive government and achievement of tasks set. It should be noted that implementation of public procurement order depends on ma-turity of civil society, of interest in corruption problem, therefore, in order to seek efficient implementation of non-corruption programs it is important to speak about corruption as one of the biggest economical and social problems as well as to take mentioned prevention measures.

Conclusions

E.government is the means to implement reform of state governing, therefore, it is possible to efficiently establish its ideological foundation by the use of information technologies. This foundation is inseparable from orientation towards consumer and application of business governing models in the work of public institutions. Membership in the EU opens for Lithuania great possibilities in the field of electronic public procurement, therefore, it is possible to assump that integrating the EU legal basis into state’s national law gives possibilities to country’s business people to compete and gain advantage over other suppliers. It has to be emphasized that due to the absence of industrial and production sector to wide extent, corresponding


50

contracts among procurement organizations as well as among suppliers are possible. while promoting trans-parency of public procurement process, it is important not only to realize the problem of corruption, but also publishing of concrete violations, implementing of prevention program of corruption, integrating practical problems of public procurement and legal basis as well.

references

Accenture. (2003). eGovernment leadership: engaging the customer. website: http://www.accenture.com/xdoc/en/newsroom/epresskit/egovernment/egov_epress.pdf.

Beynon-davies, P. (2007). Informatics and the Inca. International Journal of Information Management, No. 27(5). Bof, F., Previtali, P. (2007). organisational Pre-Conditions for e-Procurement in Governments: the Italian Experience

in the Public Health Care Sector. Electronic Journal of e-Government, Vol. 5, No. 1.Bovis, Ch. (2006). EC Public Procurement: Case Law and Regulation. New york: oxford University Press. Chaffey, d. (2006). E-Business and E-Commerce Management. Harlow, Essex, Pearson Education. Chen, H. (2002). digital government: technologies and practices. Decision Support Systems. website: http://arizona.

openrepository.com/arizona/bitstream/10150/105760/1/chen5.pdf. domarkas, V., Lukoševičienė, V. (2006). Elektroninė valdžia informacijos teikimo visuomenei aspektu. Viešoji politika

ir administravimas, Nr. 16.Europos Parlamento ir Tarybos (EB) 2005 m. spalio 26 d. reglamentas Nr. 1888/2005. website: http://www.vpt.lt/

admin/uploaded/reglamentasdelNUTSkodu.pdf.Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyva Nr. 2004/17/EB. website: http://www.vpt.lt/admin/uploa-

ded/direktyva17LT.doc.Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyva Nr. 2004/18/EB. website: http://www.vpt.lt/admin/uploa-

ded/direktyva18LT.doc.Gatautis, r. (n. d.). Internet Influences on the Marketing Environment. Documents for Small Business & Professionals.

website: http://www.docstoc.com/docs/21364119/Internet-Influences-on-the-Marketing-Environment/.Gatautis, r.,Vitkauskaitė, E. (2009). eBusiness Policy Support Framework. Engineering Economics, No. 5. Goldkuhl, G., Persson, A. (2006). Characteristics of Public E-services: Investigating the E-diamoned Model. Accesp-

ted to the First International Pragmatic web Conference: Stuttgart. Goldkuhl, G., Persson, A. (2006). From e-ladder to e-diamond – re-conceptualising models for public e-services. Pro-

ceedings of the 14th European Conference on Information Systems: Göteborg.Henderson, J. C., Venkatraman, N. (1993). Strategic alignment: leveraging information technology for transforming

organizations. IBM Systems Journal, Vol. 32, No. 1.Hodgkinson, S. (2002). Managing an e-government transformation program. Paper presented at the working Towards

whole-of-Government online Conference: Canberra, September.Jovarauskienė, d., Pilinkienė, V. (2009). E-Business or E-Technology? Engineering Economics, No. 1(61).Komisijos 2005 m. rugsėjo 7 d. reglamentas Nr. 1564/2005. website: http://www.vpt.lt/admin/uploaded/skelbimure-

glamentas.pdf.Komisijos 2006 m. balandžio 25 d. komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių rei-

kalų komitetui ir Regionų komitetui „i2010 e. vyriausybės veiksmų planas: e.vyriausybės plėtros spartinimas Euro-poje visų labui“. website: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CoM:2006:0173:FIN:LT:PdF.

Komisijos 2008 m. birželio 25 d. komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Visų pirma galvokime apie mažuosius“ Europos iniciatyva „Small Business Act“. website: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CoM:2008:0394:FIN:LT:PdF.

Komisijos 2009 m. lapkričio 10 d. reglamentas (EB) Nr. 1150/2009. website: http://www.ukmin.lt/lt/veikla/veiklos_kryptys/viesieji-pirkimai/ES-dokumentai/reglamentai/Komisijos_reglamentas_1150_2009_lt.pdf.

Limba, T. (2004). Elektroninės valdžios priemonių įtaka viešosios vertės didinimui. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 10.Limba, T. (2009). Elektroninės valdžios paslaugų pakopų modeliai: jų lyginamoji analizė. Informacijos mokslai, Nr. 50.Neef, d. (2001). E-procurement – from strategy to implementation. United States of America: Prentice Hall PTr. Palubinskas, V. (2008). Viešieji pirkimai. Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos respublikos Vyriausybės informacinis

biuletenis, Nr. 4(29).Persson, A., Goldkuhl, G. (2005). Stagemodels for public e-services – investigating conceptual foundations. 2nd Scan-

dinavian workshop on e-government: Copenhagen.Prins, J. E. J. (2002). Designing E-Government. On the Crossroads of Technological Innovation and Institutional Chan-

ge. Hague: Kluwer Law International. Public Sector Governance. The World Bank. (n. d.). website: http://www .worldbank.org/publicsector/egov/definition.htm.


51

Schubert, P., Häusler, U. (2001). E-Government meets E-Business: A Portal Site for Startup Companies in Switzerland. Proceedings of the 34th Hawaii International Conference on System Sciences.

Seppa, M., damaskopoulos, T., et al. (2007). Evolution of eBusiness policy in Europe: From technology-push to digital business ecosystems, innovation partnerships, and living labs. Changes in Social and Business Environment.

Soloveičikas, d. (2008). Tam tikri viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo aspektai pagal ES ir Lietuvos teisę. Juristas. website: http://www.vakarai.lt/article.php?id=136.

Song yong, I., rao, H. r., Braynov, S. B. (2004). Bringing E-Government into the Classroom: A Case of E-Commerce Education. Journal of Information Systems Education, Vol. 15, Issue 2.

Ta, K. (2007). E-commerce technology/enterprise computing, e-commerce, and e-services; proceedings. Sci-Tech News, Vol. 61, Issue 4.

Vitkauskaitė, E., Gatautis, r. (2008). E-procurement perspectives in construction sector SMEs. Journal of Civil Engi-neering and Management, Vol. 14, No. 4.

Zhou, H. (2001). Global Perspectives on E-government. United Nations Division for Public Economics and Public Administration. website: http://www.unpan.org/e-government/ZhouE-govUNPAN_files/frame.htm.

E l E k t r o n i n ė s va l d ž i o s i r E l E k t r o n i n i o v E r s l o i n t E g r av i m o Į v i E š u o s i u s p i r k i m u s m o d E l i s

Simona ErEminaitėKlaipėdos universitetas (Lietuva)

Santrauka

Interneto terpės komercializacija paskatino kurti naujus verslo modelius. Pradėta diskutuoti apie elek-troninio verslo (toliau – e.verslas) ir elektroninės valdžios (toliau – e.valdžia) integravimo galimybes, todėl nauji verslo modeliai sėkmingai papildė jau egzistavusius tradicinio verslo modelius, kartu suteikė įmonėms galimybę sumažinti sąnaudas, padidinti gamybos ir aptarnavimo efektyvumą ir, žinoma, kokybę. E.verslas ir e.valdžia yra sudėtinė šiuolaikinės ekonomikos, vadinamos žinių ekonomika, dalis. Šie du žinių ekono-mikos elementai atsirado kartu su informacijos sklaida, kai šiek tiek daugiau nei prieš dešimtmetį pasaulio visuomenė išvydo ir pradėjo naudoti internetą. Neretai sakoma, kad būtent informacinių technologijų plėtra nulems pasaulio šalių ekonomikos augimą.

Praktinė darbo reikšmė. Nors apie e.valdžios ir e.verslo integravimo galimybes, viešųjų pirkimų pro-blematiką visuomenėje nemažai diskutuojama, tačiau elektroniniams viešiesiems pirkimams, kaip e.valdžios ir e.verslo integravimo rezultatui, reikia skirti daugiau teoretikų ir praktikų dėmesio, todėl aktuali problema – įvertinti esamą viešųjų pirkimų situaciją ir nustatyti problemas, kurių dažniausiai kyla. Viešųjų pirkimų sritis turi tapti realiai egzistuojančiu pajamų šaltiniu ne tik didelėms verslo struktūroms, bet ir smulkiam bei vidu-tiniam verslui (toliau – SVV). Viešųjų pirkimų praktika yra gana nauja viešajame sektoriuje, tačiau visame pasaulyje žinomas sudėtingas šio proceso reguliavimas, koordinavimas ir kontrolė.

Straipsnio tikslas – išanalizuoti e.valdžios ir e.verslo santykį vykdant viešuosius pirkimus, įvertinus teorinį ir teisinį ES kontekstą. Tyrimo objektas – e.valdžia ir e.verslas viešuosiuose pirkimuose. rengiant straipsnį taikyti šie tyrimo metodai: loginė analizė ir sintezė, lyginamoji analizė, mokslinės literatūros, teisinės bazės, internetinių šaltinių analizė.

PAGrINdINIAI žodžIAI: elektroninė valdžia, elektroninis verslas, viešieji pirkimai, skaidrumas.

JEL KLASIFIKACIJA: d72, d73, d79, H83.

Violeta Grublienė, lina ŠimkuVienėSTRATEGINIO MĄSTYMO SĄSAJOS SU VERSLO SPRENDIMAIS

52

S T R AT E G I N I O M Ą S T Y M O S Ą S A J O S S U V E R S L O S P R E N D I M A I S

Violeta Grublienė1, lina ŠimkuVienė2


ANOTACIJAStrateginio mąstymo sąsajos su priimamais verslo sprendimais straipsnyje analizuojamos teoriniu ir praktiniu aspektais. Akcentuo-jama, kad strategiškai mąstantys vadovai, priimdami verslo sprendimus, didelį dėmesį skiria aplinkai ir jos teikiamoms galimybėms, pasekmių ir rezultatų analizei apie ateitį ir galimas jos kryptis, grįžtamajam ryšiui ir mokymuisi; visai organizacijai bei santykių tinkamumui organizacijos viduje. Rengiant straipsnį išanalizuoti ir apibendrinti moksliniai šaltiniai, apklausti Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Šiaulių, Telšių regionų įmonių vadovai, kurie vadovauja rinkoje įsitvirtinusioms ir tarpusavyje konkuruojančioms prekybos bei gamybos pobūdžio paslaugų įmonėms. Tyrimo rezultatai patvirtino hipotezę, kad vadovai, strategiškai mąstantys priimdami verslo sprendimus, pasiekia aukštų veiklos rezultatų.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: strateginis planavimas, strateginis valdymas, strateginis mąstymas, verslo sprendimai, sąsajos.

JEL KLASIFIKACIJA: M10, M12, L2

Įvadas

Tyrimo aktualumas. Sparti šių dienų ekonomikos raida ir tobulėjimas, verslo aplinkos pokyčiai, įmo-nėms kelia naujus reikalavimus, siekiant išlikti ir pirmauti tarp konkurentų. Tokiomis sąlygomis ypač svar-būs verslo sprendimai, kurie tampa lemiamu veiksniu siekiant konkurencinio pranašumo. Įmonių vadovai nuolat atnaujina žinias ir tobulina įgūdžius, tai padeda jiems ieškoti optimalių sprendimų kuriant naujas tech-nologijas, produktus, sprendžiant įmonės ir kitų procesų valdymo, sąnaudų problemas, siekiant konkuruoti rinkoje ir išlaikyti sėkmingą įmonės gyvavimo procesą. Nuo vadovų priimamų sprendimų priklauso, kokiu keliu verslo subjektas eis ir kur tas kelias nuves.

Plėtojant šį požiūrį, būtina atsižvelgti ir į vadovų strateginį mąstymą, jo įtaką verslo sprendimams. Bū-tent strateginis mąstymas, kaip naujas mąstymo konceptas, nukreiptas užtikrinti organizacijos pranašumą tarp konkurentų, tampa pagrindine kiekvieno šiandienio verslo pasaulio vadovo kompetencija ir pagrindu, priimant sprendimų modelius, kurie turi įtakos organizacijos veiklos sėkmei ir išlikimui pasirinktoje nišoje. Šių dienų verslo pasaulyje, kur vyksta įnirtinga konkurencinė kova, vadovų mąstymas tampa neatsiejama kiekvienos organizacijos tolesnio gyvavimo dalimi.

Tyrimo problema. Nuolat besikeičiančioje verslo aplinkoje susiduriama su tarpusavio konkurencija, neadekvatus tradiciniam mąstymui sprendimas gali lemti konkurencinį pranašumą arba neteisingos alter-natyvos pasirinkimą. Strateginio mąstymo tema Lietuvos mokslininkų mažai gvildenama, todėl teoriniu ir

1 Violeta Grublienė – docentė, daktarė (socialiniai mokslai). Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra. Moksliniai interesai: regioniniai verslai, verslo projektavimo galimybės. El. paštas: [email protected] Tel.: +370 612 54663

2 Lina Šimkuvienė – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros magistrantė. Moksliniai interesai: verslo sprendimai, verslo plėtros galimybės. El. paštas: [email protected]


53

praktiniu požiūriais strateginis mąstymas lieka abstrakti sąvoka. Tam tikrų mokslo sričių atstovai tiria ir aprašo mąstymo įtaką žmogui ir jo gyvenimui, tačiau jis menkai siejamas su organizacijų valdymu ir reikšme jų vystymuisi.

Straipsnio objektas – strateginio mąstymo elementai.Straipsnio tikslas – nustačius strateginio mąstymo sąsajas su verslo sprendimais, pateikti strateginio

mąstymo / verslo sprendimų sąveikos modelį.Siekiant straipsnio tikslo keliami šie uždaviniai: y teoriškai išnagrinėti strateginio mąstymo ir sprendimų priėmimo sampratą; y įvertinti strateginio mąstymo sąsajas su verslo sprendimais; y pateikti strateginio mąstymo / verslo sprendimų sąveikos modelį.

Tyrimo metodai. Siekiant įvertinti strateginio mąstymo sąsajas su verslo sprendimais, atlikta literatū-ros šaltinių lyginamoji analizė ir empirinis tyrimas. Pastarajam atlikti taikyti šie metodai: anketinė apklau-sa, rezultatų analizei ir grafiniam duomenų vaizdavimui naudotas programinis statistinių duomenų paketas SPSS 18 for Windows ir Microsoft Office Excel programa. Statistinei duomenų analizei taikyti šie metodai: One-Way-ANOVA, Turkey kriterijus – vidurkių skirtumams tikrinti ir statistiškai tarpusavyje nesiskiriančių vidurkių grupėms nustatyti; χ² suderinamumo kriterijus – skirstinių skirtumams tikrinti; Spearmano korelia-cijos koeficientas.

1 . Strateginio mąstymo sampratos plėtotė

Analizuojamos temos kontekste svarbu apibrėžti: strateginio mąstymo sampratą, elementus ir sąsajas su verslo sprendimais.

Spartėjantys globalizacijos procesai skatina poreikį įžvelgti esminius verslo vadybos paradigmos poky-čius. Organizacijos išlikimą ir įsitvirtinimą pasirinktoje nišoje lemia vadovų priimamų sprendimų kokybė. Remiantis E. Rose (2007) nuomone, strateginis mąstymas yra būtina prielaida siekti optimalių veiklos rezul-tatų. G. Farmani, H. Yajam, A. Monnavarian (2011: 66), R. Malan (2010: 33–34), P. S. Bronn (Brønn, 2001: 318) nurodo pagrindinius strateginio mąstymo požymius:

y pramonės šakos ir konkurentų supratimas; y stipriųjų pusių ir galimybių suvokimas; y strateginių organizacijos problemų supratimas; y strateginių vadovo prioritetų svarstymas; y sprendimų priėmimas, taikant lanksčius ir veiksmingus sprendimo priėmimo būdų derinius.

Pasak W. J. Maxwell (2010: 1), gebėjimas mąstyti strategiškai konkurencingoje, vis labiau turbulentinėje ir globalioje aplinkoje yra svarbus išlikimo veiksnys.

Literatūros apžvalga rodo, kad galimas „platus“ ir „siauras“ strateginio mąstymo apibrėžimas. Siauras pabrėžia kūrybinius, dirbtinius, skirtingus mąstymo procesus, tuo tarpu platus apibrėžimas siekia juos susieti su racionaliu, analitiniu, suderintu požiūriu į problemų sprendimo metodus. Strateginio mąstymo sampratos plėtotė pateikiama 1 lentelėje.

Strategiškai mąstantys vadovai, priimdami verslo sprendimus, didelį dėmesį skiria aplinkai ir jos teikia-moms galimybėms, ateities padarinių ir rezultatų analizei, grįžtamajam ryšiui ir mokymuisi bei santykiams organizacijos viduje.

2 lentelėje pateikti pagrindiniai strateginio mąstymo elementai, kaip juos apibrėžia R. Malan (2010: 29), ir tuos elementus apimantys uždaviniai. R. Malan (2010: 29) teigimu, mokslininkai savo tyrimuose vartoja įvairius terminus, siekdami apibrėžti pagrindines strateginio mąstymo charakteristikas: aspektai, elementai, individuali koreliacija, sėkmės kriterijai.


54

1 lentelė. Strateginio mąstymo sąvokos plėtotė

Eil. Nr.

Autoriai Cituojami autoriai

Apibrėžimas Sąsajos su verslo sprendimais

1. E. Lawrence, 1999, p. 3

I. Wilson, 1994;H. Mintzberg, 1994

Strateginis mąstymas yra tik galvojimas apie strategijąStrateginis mąstymas yra tam tikras mąstymo būdas, turintis konkrečių, aiškiai pastebimų savybių

Strateginis mąstymas priimant verslo sprendimus:2, 3 ir 4 autorių akcentuojamas kaip siekis sukurti integruotą įmonės perspektyvą, taikant kūrybiškumą ir intuiciją;4, 5 ir 6 autorių akcentuojamas kaip ilgalaikė perspektyva; 5 ir 6 autoriai pabrėžia holistinį organizacijos ir jos aplinkos supratimą;2 ir 7 autoriai pabrėžia sintezę;4 ir 7 autoriai akcentuoja konkurencinį pranašumą;1, 4 ir 6 autoriai akcentuoja strategijos kūrimo principų ir jos įgyvendinimo suvokimą

2. J. Lawton, I. Tavakoli, 2005, p. 155

H. Mintzberg, 1994

Strateginis mąstymas pabrėžia sintezę, pasitelkus intuiciją ir kūrybiškumą kurti integruotą įmonės perspektyvą

3. I. Bonn, 2005, p. 337

– Strateginis mąstymas – tai būdas spręsti strategines problemas, kurios apima racionalų ir tos pačios krypties požiūrį su kūrybiškais ir skirtingais mąstymo procesais

4. J. Štůsek, L. Ulrych, 2008, p. 117–118

J. M. Liedtka, 1998; T. Mallya, 2007; J. Souček, 2003; S. Wootton, T. Horne, 2000

Strateginis mąstymas:• procesas, kur taikomas kūrybiškumas,

intuicija, mokymasis ir nesuderinamų reiškinių supratimas;

• pagrįstas sisteminga darbo procedūra; • procesas, lemiantis sėkmingos strategijos

kūrimą, kas padeda siekti konkurencinio pranašumo;

• svarbus nustatant ir įgyvendinant ilgalaikius organizacijos tikslus

5. G. B. Moseley, 2009

– Strateginis mąstymas – tai gebėjimas susieti organizacijos visumą su ilgalaikėmis perspektyvomis situacijos ir aplinkos kontekste

6. J. Ramanauskas, 2010, p. 26

Л. Дафт, 2006 Strateginis mąstymas – tai ilgalaikių perspektyvų analizė, bendro vaizdo versle matymas, įskaitant organizaciją, konkurencinę aplinką ir jų tarpusavio sąveiką. Strateginis mąstymas reiškia strategijos koncepcijos kūrimo principų ir įgyvendinimo suvokimą įvairiuose jos lygiuose ir etapuose

7. J. W. Maxwell, 2010, p. 2

R. Hughes, K. Beatty, 2005

Strateginį mąstymą apibrėžia kaip pažintinį procesą, kuris būtinas siekiant surinkti informaciją, interpretuoti, generuoti ir įvertinti idėjas, kurios lemia organizacijos konkurencinį pranašumą

8. G. Farmani, H.Yajam, A. Monnavarian, 2011, p. 64

I. Tavakoli, J. Lawton, 2005

Strateginis mąstymas – tai asmeninė patirtis, jis neformalus, nepriimami jokie sprendimai ar neišvengiamai juos lydintys veiksmai

Sąsajos su verslo sprendimais neperteikiamos

Iš autorių pateiktų apibrėžimų akivaizdžiai matome, kad strateginis mąstymas turi sąsajų su verslo sprendimais ir pasireiškia kaip ilgalaikė perspektyva, pagrįsta sisteminga darbo procedūra, bendro vaizdo versle matymu, kuris leidžia, išanalizavus didelį informacijos kiekį, susisteminus kitų pateiktas idėjas, racionaliai, pasitelkus kūrybiškumą ir/ar intuiciją, priimti sprendimus, leidžiančius sukurti integruotą įmonės perspektyvą ir pasiekti konkurencinį pranašumą

Šaltinis: sudaryta Šimkuvienės, remiantis Lawrence, 1999: 3; Tavakoli, Lawton, 2005: 155; Moseley, 2009; Ramanauskas, 2010: 26; Maxwell, 2010: 2; Farmani, Yajam, Monnavarian, 2011: 64.


55

2 lentelė. Strateginio mąstymo elementai

Konkurencinis pranašumas

Holistinis mąstymas Kūrybinis ir analitinis mąstymas

Vizija

ŠEŠIOS STRATEGIJOS KŪRIMO DIMENSIJOS Agresyvumas: išteklių pa-skirstymas stiprina verslo po-zicijas rinkoje. Iniciatyvumas: iniciatyvus dalyvavimas nau-jose pramonės šakose; naujų rinkos galimybių paieška; galimos reakcijos į besikei-čiančias aplinkos tendencijas

Analizė: kylančių problemų priežasčių nagrinėjimas ir geriausių sprendimo alternatyvų paieška

Stabilumas: kainos mažinimo ir efektyvių metodų paieška

Ateitis. Tai siekiamos ateities sąvoka ir procesas, kai kuriami verslo planai, norint pasiekti pageidaujamą padėtį

Strategiškai mąstantis vadovas priimdamas verslo sprendimus taiko veiksmingus metodus, kurie leidžia prisitaikyti prie aplinkos pokyčių: išnagrinėjęs visų alternatyvų pliusus ir minusus, priima geriausias sprendimo alternatyvas, skatinančias aktyvų dalyvavimą ir galimybių paiešką naujose rinkose, siekiant sukurti pageidaujamą ateitį

STRATEGINIO MĄSTYMO ELEMENTAI Tikslų siekianti organizacija; krypties jausmo perteikimas, siekiant konkurencinio pranašumo

Holistinis požiūris, sistemų perspektyvos

Pagrįstas hipoteze: strateginis mąstymas yra ir kūrybiškas, ir analitinis. Hipotezės kelia klausimą: „Kas, jei?..“ ir analizuoja „Jeigu…, tada…“

Protingas oportunizmas: dėmesys sutelktas ties naujų galimybių paieška ir naujų strategijų pritaikymu

Strategiškai mąstantis vadovas geba visapusiškai įvertinti organizaciją ir ją supančią verslo aplinką, jos keliamus tikslus, aiškiai perteikti organizacijos viziją, atrasti ir pritaikyti naujas galimybes ją kuriant

STRATEGINIO MĄSTYMO INDIVIDUALI KORELIACIJA Išorinių galimybių integravimas versle. Alternatyvų kūrimas –

Intuityvus mąstymas: nagrinė-jantis naujumą ir dviprasmiš-kumą, siekiant interpretuoti ir įvertinti įvykius, nustatyti, kokių veiksmų reikia imtis

–

Strategiškai mąstantis vadovas geba įvertinti išorinės aplinkos teikiamas galimybes ir jų taikymą verslo sprendimams, nustatant veiksmus ir priemones, kurių būtina imtis, siekiant įgyti pranašumą tarp konkurentų

PAGRINDINIAI ELEMENTAI Pramonės šakos, konkurentų, stipriųjų pusių ir galimybių išnaudojimo supratimas

Organizacijos vertės kū-rimo sistemos ir asmens vaidmens šioje sistemoje supratimas. Vidaus ir išorės suinteresuotų šalių dalyva-vimas, darbuotojams sutei-kiant didesnę autonomiją ir atsakomybę

Dėmesio skyrimas problemoms spręsti organizacijos lygmeniu, jas nustatant, pateikiant hipotezes ar pasiūlymus, pasitelk intuiciją ir/ar analizę

Mąstymas laike – būtina atsižvelgti į organizacijos praeitį, dabartį ir ateitį. Strateginis tikslas – darbuotojų aiškus, intuityvus organizacijos ateities supratimas

Strategiškai mąstantis vadovas geba darbuotojams aiškiai, pasitelkęs intuiciją, perteikti organizacijos ateitį; kuriant organizacijos vertę išnaudoti stipriąsias puses ir galimybes, suteikiant darbuotojams didesnę autonomiją ir atsakomybę už jų priimtus sprendimus

STRATEGIJOS KŪRIMO SĖKMĖS KRITERIJAI

–

Sprendimai priimami vykdant efektyvius ir adaptuotus procesus. Kintančių organizacinių procesų ir procedūrų priežiūra bei supratimas

Savikritika dėl stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių. Pagrindinių probleminių sričių supratimas

Strateginių prioritetų supratimas. Mokymasis iš patirties

Strategiškai mąstantis vadovas, įvertinęs aplinkos neapibrėžtumą, sprendimus priima vykdydamas efektyvius ir adaptuotus procesus, kurie leidžia išnaudoti organizacijos stiprybes minimizuojant jos silpnybes, kad galima būtų maksimaliai išnaudoti išorinės aplinkos teikiamas galimybes bei išvengti grėsmių, galinčių turėti neigiamą įtaką organizacijos konkurenciniam pranašumui

Šaltinis: sudaryta straipsnio autorių, remiantis Malan, 2010, p. 33–34.


56

Akcentuojant pagrindines strateginio mąstymo sąsajų su verslo sprendimais interpretacijas, būtina pa-žymėti, kad „svarbiu veiksniu tampa kūrybingumas, gebėjimas atrasti išskirtinę idėją ir ją realizuoti valdant organizacijas“ (Kvedaravičius, Jesevičiūtė-Ufartienė, 2006: 107).

V. Bernatavičius, V. Juteikienė (2010: 98) nurodo, kad sprendimų priėmimo procesą bet kuriuo lygiu ar bet kuriame modelyje sudaro trys dalys:

y mąstymo – tai tokia veikla, kai žmogus atidžiai stebi aplinką ir tam tikru momentu priima sprendi-mus;

y projektavimo – alternatyvių veiklos formų paieška; y pasirinkimo – kai pasirenkama ta alternatyva, kuri atrodo sėkmingiausia.

Pagrįsti sprendimų pasirinkimą, tai reiškia įrodyti, kad būtent tas sprendimas yra tinkamiausias strategi-nei problemai tam tikromis aplinkos sąlygomis spręsti (Bivainis, Zinkevičiūtė, 2006: 100).

Sprendimų priėmimas yra viena reikšmingiausių vadovaujančių asmenų veiklų bet kurioje organizacijoje ir bet kuriame lygyje. Tai yra vienintelė funkcija, kuri labiausiai tipizuoja vadovų elgesį ir aiškiai išskiria vadovus iš kitų organizacijos darbuotojų. Strategams jų sprendimų svarba yra atvirkščiai proporcinga prii-mamų sprendimų skaičiui, taigi paprastai vadovai priima tik keletą svarbių sprendimų. Todėl ypač svarbu, kad didžiulį poveikį turėsiantys strateginiai sprendimai būtų išmintingi ir kruopščiai įgyvendinti (Kourdi, 2010: 82). J. Kourdi (2010), remdamasis P. Druckeriu, teigia, kad šiam tikslui pasiekti reikia racionalumo ir nuoseklumo: „Kiekvienas sprendimas – tai rizikingas nuosprendis (...). Rezultatų siekiantys vadovai stengia-si priimti nedaug svarbių konceptualaus suvokimo lygmenyje sprendimų. Kiekvienoje situacijoje jie bando išgryninti konstantas, mąstyti strategiškai ir bendrai, o ne tiesiog „spręsti“. Dėl to jų per daug nežavi greitas sprendimų priėmimas; virtuozišką manipuliavimą daugybe kintamųjų jie laiko prasto mąstymo simptomu. Jie taip pat nori žinoti, kokia yra užslėpta realybė, kuriai tas sprendimas turi tikti. Jie nori išsiaiškinti poveikį, o ne metodą. Ir labiau nei būti protingi, jie trokšta būti logiški“ (Kourdi, 2010: 82).

K. George (2006) nuomone, strateginio mąstymo praktinio taikymo galimybės atsiskleidžia sprendimų priėmimo procese, kai vadovai orientuojasi į netradicinius sprendimus neapibrėžtumo sąlygomis, o ne į tai-syklių laikymąsi. E. Župerkienė (2009: 316) teigia, kad visų lygmenų organizacijų vadovai turi gebėti dirb-ti nuolat besikeičiančioje aplinkoje, mąstyti globaliau, vadovauti didesniam žmonių skaičiui tam skirdami daug mažiau laiko, įkvėpti ir palaikyti savo darbuotojus nemenkindami jų atsakomybės už veiklos rezultatus, nuolat ieškoti galimybių, kaip panaudoti novatoriškas priemones organizacijos veikloje, skatinti tai daryti ir savo darbuotojus, prisitaikyti prie kultūrinių skirtumų, juos panaudoti organizacijos galimybių plėtrai, suge-bėti taikyti skirtingus vadovavimo stilius (cit. Župerkienė, Žilinskas, 2008).

Aplinkos nestabilumas ir kompleksiškumas nusako jos apibrėžtumo lygį (priklauso nuo trijų pagrindinių veiksnių: informacijos nepakankamumas; žinių apie neteisingai priimtų sprendimų padarinius nepakanka-mumas; sprendėjo negebėjimas įvertinti aplinką veikiančių veiksnių, kurie turi įtakos organizacijos tikslų sėkmingam ar nesėkmingam įgyvendinimui), kuris turi įtakos organizacijos sprendimų priėmimo pobūdžiui (Gudonavičius, Savanevičienė, 2008: 363).

L. Gudonavičiaus, A. Savanevičienės (2008: 365) nuomone, atsakingai pasirinkti sprendimų modeliai ir tinkamai priimti sprendimai leidžia tikslingai išnaudoti organizacijos stiprybes minimizuojant jos silpnybes, kad galima būtų maksimaliai išnaudoti išorinės aplinkos teikiamas galimybes bei išvengti grėsmių, galinčių turėti neigiamą įtaką organizacijos konkurenciniam pranašumui.

Apibendrinant, galima teigti, kad organizacija, susidurdama su aplinkos pokyčiais ir turbulencija, turi atsisakyti tradicinių įpročių verslo praktikoje ir prisiderinti prie aplinkos neapibrėžtumo, konkurencingumo, dinamiškumo sąlygų. Būtent strateginis mąstymas identifikuoja ir sprendžia dilemą dėl sprendimų priėmimo nuolat kintančių situacijų kontekste, kur pasirenkamas sprendimų priėmimo modelis, atsižvelgiant į esmi-nius strateginio mąstymo bruožus. Tarp vadovo elgesio ir galutinio sprendimo priėmimo rezultato yra glau-dus ryšys. Esant aukštiems reikalavimams, didesniems tikslams, vadovas prisiima daugiau atsakomybės, priimdamas galutinį sprendimą. Maži uždaviniai suteikia daugiau sprendimo laisvės ir teisių pavaldiniams.


57

Būtent vadovo strateginis mąstymas ir priimami sprendimai kuria prielaidas organizacijos vystymuisi, plė-trai, pridėtinės vertės kūrimui.

2 . Tyrimo metodologi ja

Siekiant įvertinti vadovų strateginio mąstymo sąsajas su verslo sprendimais, atlikta literatūros šaltinių lyginamoji analizė ir empirinis tyrimas. Empiriniam tyrimui atlikti taikyti šie metodai:

1. Anketinė apklausa. Anketą sudaro trys dalys: įvadinė, pagrindinė ir baigiamoji, pateikta 30 nume-ruojamų klausimų, tarp jų 1 – atvirasis. Tyrimo klausimyną galima suskirstyti į 4 blokus:

y strateginio mąstymo sąsajų su veiklos rezultatais vertinimas, atsižvelgiant į vadovų po-žiūrį į darbą, strateginio mąstymo savybes (1–4, 6–7 klausimai);

y strateginio mąstymo sąsajų su priimamais verslo sprendimais vertinimas, atsižvelgiant į vadovų kompetenciją, jų įgūdžius, požiūrį į komandinį darbą, sprendimų taikymo būdus (5, 9–22 klausimai);

y strateginių procesų rengimo sampratos ir praktinio pritaikymo vertinimas: atsižvelgiant į strateginių mokyklų charakteristikas, atskleidžiamas konceptualus vadovų požiūris į strategijos ren-gimo proceso sampratą teoriniu ir praktiniu aspektais (8 klausimas);

y demografinis blokas: šį klausimyną sudaro 8 klausimai, kuriais siekiama surinkti informacijos apie respondentus: jų lytį, amžių, išsilavinimą, pareigas organizacijoje, bendrą ir dabartinį vadybinį stažą organizacijoje, organizacijos, kurioje dirba respondentas, dydį, darbuotojų skaičių ir veiklos pobūdį (23–30 klausimai).

2. Rezultatų analizei ir grafiniam duomenų vaizdavimui naudotas programinis statistinių duomenų pake-tas SPSS 18 for Windows ir Microsoft Office Excel programa. Statistinei duomenų analizei taikyti šie metodai:

y One-Way-ANOVA, Turkey kriterijus – vidurkių skirtumams tikrinti ir statistiškai tarpusavyje nesiski-riančių vidurkių grupėms nustatyti;

y χ² suderinamumo kriterijus – skirstinių skirtumams tikrinti; y Spearmano ranginės koreliacijos koeficientas taikomas ranginių kintamųjų ryšiams tirti (Saudargienė,

Vaitkevičius, 2006: 149). Kontingencijos koeficientas vadinamas Pirsono kontingencijos matu. Visų šių kintamųjų reikšmės gali būti vertinamos, remiantis 3 lentelėje pateiktomis interpretacijomis.

3 lentelė. Koeficientų empiriniai vertinimai

Koreliacinė / koeficiento reikšmė InterpretacijaNuo 0,9 iki 1,0 (nuo -0,9 iki -1,0) Labai stiprus teigiamas (neigiamas) ryšysNuo 0,7 iki 0,9 (nuo -0,7 iki -0,9) Stiprus teigiamas (neigiamas) ryšysNuo 0,5 iki 0,7 (nuo -0,5 iki -0,7) Vidutinis teigiamas (neigiamas) ryšysNuo 0,3 iki 0,5 (nuo -0,3 iki -0,5) Silpna teigiama (neigiama) koreliacijaNuo 0,3 iki -0,3 Labai silpna koreliacija arba jos nebuvimas

Šaltinis: sudaryta, remiantis Leonavičienė, 2006: 101

Atsižvelgiant į tyrimo tikslą, pasirinkta tokia populiacija: Lietuvoje veiklą vykdančių organizacijų vado-vai. Statistikos duomenimis, 2012 m. sausio 1 d. Lietuvoje veiklą vykdė 83 624 ūkio subjektai. Tai sudarė 43,7 proc. visų įregistruotų įmonių (Ramoškaitė, 2012). Kai visuma yra didelė (50 000 ir daugiau narių) imties dydžiui nustatyti naudojama formulė:

n = z2 · p·(1-p) / e2. (1)


58

Pagal šią formulę apskaičiuota: kai z = 1,96; p = 0,95; e = 5 proc., vadovų imtį sudaro 73 respondentai. Tokio dydžio imtis tenkina tyrimą, atsižvelgiant į tiriamos srities specifiškumą. Nustačius reikiamą tiriamųjų skaičių, numatomas jų parinkimo būdas, kuris pagrįstas atsitiktinumo principu, t. y. visi populiacijos elemen-tai turi vienodas galimybes patekti į imtį (Kardelis, 2005: 323).

Tyrimas atliktas 2012 m. kovo–balandžio mėn. Apklausoje dalyvavo Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Šiau-lių, Telšių regionų įmonių vadovai, kurie vadovauja rinkoje įsitvirtinusioms ir tarpusavyje konkuruojan-čioms prekybos ir gamybos pobūdžio paslaugų įmonėms.

2.1. Tyrimo rezultatai

Atliekant tyrimą išplatintos 83 anketos, iš kurių sugrįžo 75 (užpildyta 12 popierinių versijų ir 63 elektro-ninės) anketos. Anketos išplatintos, jas suderinus su Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Šiaulių ir Telšių regionų įmonių vadovais, persiunčiant anketą elektroniniu būdu arba susitikus tiesiogiai užpildoma tyrėjo akivaiz-doje. Atsižvelgiant į išdalintų ir grįžusių anketų santykį, matyti, kad tyrimo imtis siekė 98 proc. visų tyrime turėjusių dalyvauti vadovų, taigi galima teigti, kad pasirinkta imtis patikima. Gauti duomenys susisteminti, apdoroti ir pavaizduoti grafikais.

Apklausoje dalyvavo 75 respondentai – 51 vyras ir 24 moterys. Dauguma apklausoje dalyvavusių respondentų (96 proc. visų respondentų, 24 moterys ir 48 vyrai) yra

įgiję aukštąjį išsilavinimą. Apklausoje daugiausia dalyvavo aukščiausio lygio vadovai (49,3 proc.: 10 moterų ir 27 vyrai). Tolygus

pasiskirstymas matomas tarp vidurinio (28 proc.: 8 moterys ir 13 vyrų) ir žemiausio lygio vadovų (5 proc.: 6 moterys ir 11 vyrų).

35 proc. (26 asmenys) visų respondentų dirba organizacijose, kurios teikia paslaugas, 23 proc. (17 asme-nų) – gamyboje, 20 proc. (15 asmenų) – užsiima didmenine / mažmenine prekyba. 9 proc. (7 asmenys) visų respondentų dirba organizacijose, kurios užsiima didmenine / mažmenine prekyba ir kartu teikia paslaugas, 8 proc. (6 asmenys) užsiima gamyba ir didmenine / mažmenine prekyba, 3 proc. (4 asmenys) visų respon-dentų užsiima ir didmenine / mažmenine prekyba, ir teikia paslaugas, ir vykdo gamybą (toliau tekste – „kita veikla“, veiklos pobūdis mišrus).

2.2. Vadovų požiūris į strateginio mąstymo formuojamų įgūdžių svarbą priimant verslo sprendimus

Vertinant vadovų požiūrį į strategiškai mąstančių vadovų akcentuojamų įgūdžių svarbą priimant verslo sprendimus didžiausias dėmesys skiriamas dalykinėms savybėms (84 proc. visų respondentų, 63 asmenys) ir racionaliam požiūriui (65,3 proc. visų respondentų, 49 asmenys). Galima teigti, kad šios savybės vadovui padeda strategiškai mąstyti, orientuotis į netradicinius sprendimus neapibrėžtumo sąlygomis. 53,3 proc. visų respondentų (40 asmenų) svarbiu laiko iniciatyvumą, kuris yra viena būtinų sėkmingos veiklos prielaidų: skatinanti priimantįjį sprendimus būti sumaniam, kūrybingam, kurti naujas idėjas. Asmeninės savybės, res-pondentų nuomone, įmonių vadovams svarbios ne mažiau, nei visi jau minėti įgūdžiai. 42 vadovų (36 proc. visų respondentų) nuomone, asmeninės savybės yra svarbios priimant verslo sprendimus.

XXI amžiuje organizacijų vadovai, vadybininkai susiduria su dideliu informacijos srautu, klausimų su-dėtingumu. Anksčiau buvo galima priimti sprendimą, remiantis esama informacija ir loginiu mąstymu, o šiandien šių priemonių priimti verslo sprendimui nebeužtenka. Būtina lavinti intuiciją ir kūrybingumą. Ty-rimas rodo, kad aukščiausio lygio vadovai (24,1 proc. visų respondentų, 18 asmenų, vertinimo skalė „labai svarbu“), lyginant su vidurinės (14,7 proc. visų respondentų, 11 asmenų, vertinimo skalė „labai svarbu“) ir žemiausios grandies (6,7 proc. visų respondentų, 5 asmenys, vertinimo skalė „labai svarbu“) vadovais, vers-lo sprendimų priėmimo procese kur kas labiau vertina intuiciją. Intuicija – tai efektyvaus lyderio bruožas, kurio dėka asmenys pasiekia aukštų rezultatų. Pastebėta, kad kuo mažesnė įmonė, tuo rečiau vadovai pasi-telkia intuiciją. Tai galima paaiškinti atsakomybės prisiėmimo lygiu: esant didesnei atsakomybei, prioritetai teikiami patikrintam racionaliam mąstymui.


59

Kūrybingumas versle reiškia kurti naujoves, diegti įmonei naudingas idėjas. Tai svarbi varomoji jėga, skatinanti organizaciją tobulėti. Teisingai ir kryptingai siekiant įgyvendinti organizacijos tikslus 36 proc. visų respondentų (27 asmenys) mano, kad priimant verslo sprendimus kūrybiškumas yra labai svarbus, tuo tarpu 31 vadovas (41,3 proc. visų respondentų) mano, kad kūrybiškumas yra svarbus.

46,7

0

36

84

65,3

45,4

33,442,7 36

1,3 0 1,30 0 1,3 00 1,3

41,3

16

33,436

53,3

44

50,7 56

21,4 17,3 13,39,3 5,3 8

0102030405060708090

Kūrybiškumas Dalykinėssavybės

Racionaluspožiūris

Intuicija Iniciatyvumas Holistinisorganizacijos/jos

aplinkossupratimas

Motyvacija Asmeninėssavybės

Resp

onde

ntų

skai

čius

(pro

c.)

Labai svarbu Nesvarbu Svarbu Dalinai svarbu

1 pav. Vadovų požiūris į turimų įgūdžių svarbą (pagal vertinimo skales „labai svarbu“, „visiškai nesvarbu“), priimant verslo sprendimus

Šaltinis: sudarytas, remiantis atliktais skaičiavimais SPSS

Tarp vadovų užimamų pareigų vadovavimo grandinėje ir būtinų įgūdžių priimant verslo sprendimus sta-tistiškai reikšmingo ryšio nėra („kūrybiškumas“ – p = 0,913; „dalykinės savybės“ – p = 0,641; „racionalus požiūris“ – p = 0,955; „intuicija“ – p = 0,047). Statistinis patikimas ryšys nustatytas tarp „iniciatyvumo“ (p = 0,002), „holistinio organizacijos ir jos aplinkos supratimo“ (p = 0,021), „motyvacijos“ (p = 0,004), „asmeninių savybių“ (p = 0,000) ir vadovo užimamų pareigų vadovavimo grandyje. Tai patvirtina ir atliktas ANOVA testas (p > 0,05).

Galima teigti, kad aukščiausio lygio vadovams priimant verslo sprendimus iniciatyvumas ir motyvacinių priemonių taikymas, siekiant sukurti palankesnes sąlygas, yra priimtinesni lyginant su žemiausio lygio va-dovais. Taip pat jiems (aukščiausio lygio vadovams) svarbu visapusiškai suprasti organizaciją ir ją supančią aplinką lyginant su vidurinio lygio vadovais. Be to, tyrimo rezultatai rodo, kad asmeninės savybės aukščiau-sio lygio vadovų vertinamos labiau lyginant su žemiausio ir vidurinio lygių vadovais.

Atsižvelgiant į strateginio mąstymo pritaikymo galimybes priimant verslo sprendimus, reikšmingos są-sajos yra:

y tarp „sprendimo priėmimo metu stengiuosi išnagrinėti kiekvienos alternatyvos pliusus ir minusus“ ir „dalykinės savybės“ (,361** – Spearmano koreliacija). Gabūs, talentingi vadovai išsiskiria savo dalykinėmis savybėmis ir vertybinėmis orientacijomis, kurios padeda greičiau susiorientuoti sunkiai prognozuojamoje aplinkoje, neatitrūkti nuo vis spartėjančių pokyčių darbo aplinkoje, pasirinkti iš daugybės galimų alternatyvų geriausią, padedančią pasiekti nustatytų tikslų.

y tarp „sprendimo priėmimo metu stengiuosi išnagrinėti kiekvienos alternatyvos pliusus ir minusus“ ir „iniciatyvumas“ (0,385** – Spearmano koreliacija). Iniciatyva, kaip pirminė sąlyga, nes ginant savo nuomonę, priimant sprendimus, arba kilus konfliktui būtina turėti informacijos, kuri padėtų teisingai ir tiksliai elgtis. Siekiant verslo sėkmės vadovai turi rodyti iniciatyvą, paremtą motyvacinėmis prie-monėmis (,559** – Spearmano koreliacija), nagrinėti kiekvienos alternatyvos pliusus ir minusus, kad tam tikrai situacijai būtų pasirinkta tinkamiausia.


60

Galima taip pat paminėti, kad teiginys „priimdamas sprendimus apdoroju didelį informacijos kiekį“, atsižvelgiant į gautus rezultatus, nurodo tiesioginį ryšį su teiginiu „holistinis (vientisas) organizacijos ir jos aplinkos supratimas“ (,408** – Spearmano koreliacija). Vadovų nuomone, priimant verslo sprendimus, svarbu atsižvelgti į kolektyvinį vadovavimą, gebėjimą dirbti su kitais sprendimus priimančiais žmonėmis. Vadovas turi gebėti perteikti savo darbuotojams vykdomos veiklos tikslus. Darbų perdavimas pavaldiniams suteikia jiems atsakomybės, atlikimo laisvės, kartu įtraukia į nenutrūkstamą organizacijos struktūros funkci-onavimą (0,430** – Spearmano koreliacija). Įgaliojimų delegavimas užtikrina užduočių „nuleidimo“ proce-są, į verslo procesus integruojant ir plėtojant bendradarbiavimą tarp vadovybės ir kitų darbuotojų, gerinant darbuotojų požiūrį į darbą, didinant iniciatyvumą, mažinant klaidų tikimybę, kas ir rodo, kad plėtojamas strateginis mąstymas. Darbuotojų skatinimas bendradarbiauti, suteikiant jiems balsą ar galimybę dalyvauti priimant svarbius verslo sprendimus, vadovui atliekant koordinatoriaus vaidmenį (,567** – Spearmano ko-reliacija), didina įsipareigojimą organizacijai ir bendrą organizacijos produktyvumą.

2.3. Strateginio mąstymo ir priimamų verslo sprendimų sąsajų vertinimas, modelio sudarymas

Tyrimas parodė, kad 96 proc. visų respondentų (72 asmenys) sutinka su tuo, kad darbas turi tenkinti ne tik materialinius žmogaus poreikius, bet ir teikti moralinį pasitenkinimą, iš kurių 57,3 proc. visų respondentų (43 asmenys) nurodo, kad jiems darbas yra pajamų šaltinis ir galimybė realizuoti savo sugebėjimus / patirtį. Tik realizuodamas save, valdydamas ir plėsdamas organizaciją, vadovas motyvuojamas siekti pelno, nes pa-tys „pinigai“ nėra motyvacija. Be to, vadovas gali skatinti darbuotojų tobulinimąsi, nes duoti kitiems galima tada, kai pats turi ir supranti, kad turi. 45,3 proc. visų respondentų (17 – aukščiausio lygio vadovų, 12 – vi-durinio lygio vadovų ir 5 – žemiausio lygio vadovai) yra patenkinti savo darbu, iš kurių visiškai patenkinti yra 27 vadovai (15 – aukščiausio lygio vadovų, 7 – vidurinio lygio vadovai ir 5 – žemiausio lygio vadovai, 36 proc. visų respondentų).

66,7 proc. visų respondentų (50 asmenų) vertina, kad didžioji dalis jų priimamų sprendimų yra teisingi ir užtikrina aukštą išsikeltų tikslų įgyvendinimą (60 proc. visų respondentų, 45 asmenys), dalyvavimą mo-kymuose (38,7 proc. visų respondentų, 29 asmenys), delegavimą ir įgalinimą (42,7 proc. visų responden-tų, 32 asmenys), patirties perdavimą kitiems (49,3 proc. visų respondentų, 37 asmenys), pokyčių valdymą (61,3 proc. visų respondentų, 46 asmenys), organizacijos vizijos įgyvendinimą (46,7 proc. visų respondentų, 35 asmenys), finansinius rezultatus per pastaruosius metus (50,7 proc. visų respondentų, 38 asmenys) ir nau-jovių taikymą (52 proc. visų respondentų, 39 asmenys).

Remiantis atliktos koreliacinės analizės duomenimis, stipriausios statistinės ir statistiškai reikšmin-gos sąsajos (p < 0,01), atsižvelgiant į strategiškai mąstančių vadovų veiklos rezultatus, yra tos, kad vado-vai, siekiantys aukštų finansinių rezultatų, deleguoja įgaliojimus žemesnio lygio vadovams ir juos įgali-na (rS = 0,430), perduoda savo patirtį kitiems organizacijos nariams (rS = 0,390), nuolat įgyja naujų žinių (rS = 0,491), skatina taikyti naujoves (rS = 0,443) bei pokyčius organizacijoje (rS = 0,485), kurie užtikrina iškeltų tikslų (rS = 0,513) ir organizacijos vizijos (rS = 0,695) įgyvendinimą.

Vertinant respondentų požiūrį į strategijos rengimo proceso sampratą ir tai, kokia pozicija vadovaujama-si, priimant strateginius sprendimus, galima išskirti, kad 17 ir atitinkamai 30 apklausoje dalyvavusių vadovų (22,7 proc. ir 40 proc. visų respondentų) pritaria ir vadovaujasi teiginiu, kuris atskleidžia verslininkiško po-žiūrio mokyklos apibrėžimą: strateginiai procesai įgyvendinami, remiantis vadovo intuicija, patirtimi, įžval-gumu, intuityviu veiklos krypties pasirinkimu. 10,7 proc. visų respondentų (8 asmenys) pritaria kognityvinės (pažinimo) mokyklos idėjoms, kur pažinimas naudojamas strategijos kūrimo procese, remiantis kūrybinėmis interpretacijomis, patirtimi, kūrybiškumu, intuicija.

18,7 proc. visų respondentų (14 asmenų) pritaria „pozicinės mokyklos“ apibrėžimams apie strategijos rengimo procesą. 16 proc. respondentų (12 asmenų) pasirinko „dizaino mokyklos“ apibrėžimą, kuris įvardi-ja santykį tarp išorinių ir vidinių organizacijos galimybių, vadovaujantis vadovų vertybėmis, prioritetais ir socialine atsakomybe. 13,3 proc. respondentų (10 asmenų) pritaria „kultūros mokyklos“ apibrėžimui, kuris atskleidžia organizacijos kultūros daromą įtaką sprendimų priėmimo procesams. 16 apklausoje dalyvavu-


61

sių vadovų (21,3 proc. visų respondentų) vadovaujasi pozicinės mokyklos (analitinis procesas) apibrėžimu, 12 vadovų (16 proc. visų respondentų) pasirinko „mokymosi mokyklos“ pateikiamą strategijos rengimo su-vokimo sampratą. Mažiausiai, t. y. 2,7 proc. (2 asmenys), pritaria „planavimo mokyklos“ idėjoms, kur prieš pradedant rengti strategiją išsiaiškinami pagrindiniai organizacijos tikslai ir uždaviniai.

Taigi apklausoje dalyvavę vadovai strateginių sprendimų procesą suvokia ir įgyvendina jį pagrįsdami savo patirtimi, intuityviais gebėjimais ir asmeninės vizijos kūrimu. Šiuo požiūriu rengdami strategiją vado-vaujasi 40 proc. visų respondentų. Strateginis mąstymas padeda atrasti tikslingą ir išskirtinį problemų spren-dimo būdą, kuris gali padėti įgyvendinti organizacijos viziją (stipriausias statistinis ir statistiškai reikšmingas ryšys rS = 0,376, p < 0,01).

100 proc. visų dalyvavusių vadovų žino, kas yra strateginis mąstymas. 74,7 proc. visų respondentų (56 asmenys) visiškai sutinka, kad strateginis mąstymas svarbus nustatant ir vykdant ilgalaikius organizaci-jos tikslus, padeda sukurti sėkmingą strategiją, leidžiančią siekti konkurencinio pranašumo (62,7 proc. visų respondentų, 347 asmenys), priimti tikslingą ir išskirtinį problemų sprendimo būdą (50,7 proc. visų respon-dentų, 38 asmenys). Įmonės ir organizacijos, kurios mąsto strategiškai, sugeba sėkmingai dirbti (70,7 proc. visų respondentų, 53 asmenys).

Strategiškai mąstantis vadovas, deleguodamas įgaliojimus žemesnio lygio vadovams ir juos įgalindamas, geba priimti tikslingą ir išskirtinį problemų sprendimo būdą (Spearmano koreliacija – 0,361, p = 0,001), to-dėl sukuriama (Spearmano koreliacija – 0,510, p = 0,000) ir įgyvendinama (Spearmano koreliacija – 0,376, p = 0,001) organizacijos vizija, leidžianti pasiekti konkurencinį pranašumą, skatinanti strateginius orga-nizacijos pokyčius (Spearmano koreliacija – 0,372, p = 0,001). Strateginių pokyčių iniciatyvus valdymas organizacijoje nukreiptas į aiškiai apibrėžtų ilgalaikių organizacijos tikslų įgyvendinimą (Spearmano kore-liacija – 0,364, p = 0,001) ir savos patirties perdavimą kitiems (Spearmano koreliacija – 0,367, p = 0,001).

Tarp vadovų užimamų pareigų vadovavimo grandinėje ir požiūrio į strateginio mąstymo svarbą priimant verslo sprendimus statistiškai reikšmingo ryšio nėra („strateginis mąstymas svarbus nustatant ir vykdant ilgalaikius organizacijos tikslus“ – p = 0,760; „strateginis mąstymas padeda priimti tikslingą ir išskirtinį problemų sprendimo būdą“ – p = 0,379 ir „įmonės ir organizacijos, kurios mąsto strategiškai, sugeba dirbti sėkmingai“ – p = 0,969). Statistinis patikimas ryšys nustatytas tarp teiginio „strateginis mąstymas padeda sukurti sėkmingą strategiją, leidžiančią pasiekti konkurencinį pranašumą“ (p = 0,035) ir vadovų užimamų pareigų vadovavimo grandinėje. Tai patvirtina ir atliktas ANOVA testas (p > 0,05). Galima teigti, kad aukš-čiausio ir vidurinio lygių vadovai labiau įsitikinę, kad strateginis mąstymas padeda sukurti sėkmingą strate-giją, leidžiančią pasiekti konkurencinį pranašumą, nei žemiausio lygio vadovai.

Išanalizavus atliktos anketinės apklausos duomenis, sukurtas strateginio mąstymo / verslo sprendimų sąveikos modelis (žr. 2 pav.). Atsižvelgiant į visas reikšmingas sąsajas, susijusias su strateginiu mąstymu pri-imant verslo sprendimus, galima teigti, kad organizacijos vadovai, taikydami strateginį mąstymą, kai priima verslo sprendimus, skatina siekti aukštų veiklos rezultatų. Strateginis mąstymas papildo analitinius įgūdžius daugeliu aspektų (sintezės ir analizės, logikos ir paradoksalumo, konkretumo ir abstraktumo) sąsajomis.

Kiekvienas vadovas turi savo mąstymo įpročius. Modelis rodo, kad strateginio mąstymo taikymas or-ganizacijų valdymo praktikoje skatina vadovą tobulėti kaip asmenybei. Tai leidžia kitaip pažvelgti į savo darbą, vadovautis ne konkretaus darbo motyvais, o organizacijos veiklą vertinti visuotiniu požiūriu. Taigi vadovas, plėtodamas strateginį mąstymą, praplečia savo suvokimą, kaip valdyti organizaciją. Jis įgyja naujų gebėjimų, technikų, kaip motyvuoti darbuotojus, sukurti atitinkamą aplinką, kurioje darbuotojai sąmoningai prisiimtų atsakomybę (kiekvienas individualiai ir visi kartu) už jiems priskirtus tikslus ar užduotis. Teisingai motyvuotas darbuotojas paprastai yra patenkintas savo darbu, o tai skatina jį stengtis pavestas užduotis atlikti kuo efektyviau ir taip gerinti įmonės veiklos rezultatus. Taip darbuotojai ne tik tobulėja, bet ir palaikomas jų noras tobulėti, iniciatyvumas.


62

2 pav. Strateginio mąstymo / verslo sprendimų sąveikos modelis

Šaltinis: sudaryta straipsnio autorių

Strategiškai mąstantys vadovai geba nustatyti prioritetus, numatyti veiklos kryptis, etapus, ir metodus, kuriuos reikia pritaikyti, kad kryptingai ir ryžtingai būtų pasiekti keliami organizacijos tikslai, valdant ko-mandoje vykstančius procesus ir žmones, suderinus skirtingas nuomones. Vienodai suvokiant tikslą, taikant tas pačias tikslo siekimo priemones, laikantis procedūrų bei taisyklių, dalijantis idėjomis, patirtimi ir turi-ma informacija, daug daugiau galima pasiekti dirbant komandoje, nei tam pačiam skaičiui žmonių dirbant atskirai. Grupės nariai surenka daugiau reikalingų pradinių duomenų sprendimui priimti, remdamiesi tiek racionalia informacija, tiek savo ir / ar kitų vadovų kolegų patirtimi. Kolegų įžvalgos gali padėti pamatyti, ką dar galima analizuoti, atkreipti dėmesį į kitus ar kitokius aspektus, nes jų suvokiama tikrovė skiriasi. Dėl didesnės požiūrių įvairovės, galima išnagrinėti daugiau siūlymų ir alternatyvų, o tai leidžia priimti labiau pagrįstus verslo sprendimus.

Prieš priimant verslo sprendimus būtina užtikrinti patikimą esamos situacijos vertinimą, skatinant puo-selėti tarpusavio bendravimą, įtraukiant į sprendimo priėmimo ir įgyvendinimo procesą darbuotojus, tai jie supranta, kaip savo vaidmens įvertinimą, kuris skatina kūrybiškumą, įgyvendinant pokyčius organizacijoje, taikant modernias priemones. Modelis rodo, kad dalyvavimas sprendimų priėmimo procesuose skatina vado-


63

vus sprendimų priėmimą deleguoti žemesnio lygio vadovams, vadovui atliekant tik koordinatoriaus vaidmenį, taip darbuotojams suteikiama daugiau savarankiškumo, kuris lemia didesnį darbuotojų pasitenkinimą darbu.

Kai valdymo problemos darosi vis sudėtingesnės ir didėja sprendimų bei pasekmių reikšmė bei jų mate-rialinė vertė, vadovai stengiasi sprendimus pagrįsti, surasti optimalų variantą ir numatyti kiekvieno sprendi-mo padarinius. Modelis rodo, kad vadovai, prieš priimdami ir įgyvendindami verslo sprendimus, yra linkę atlikti išsamų organizacijos aplinkos tyrimą, apdoroti surinktą informaciją bei derindami analizės rezultatus išnagrinėti kiekvienos alternatyvos pliusus ir minusus, taip jie ieško naujų idėjų inovatyviems sprendimams. Taigi vadovai tikslingai renkasi duomenis analizei ir jais remdamiesi priima į ateitį nukreiptus sprendimus, taikydami kelis galimus sprendimo būdų derinius. Jie geba pagrįsti savo apsisprendimą, prisiimdami atsa-komybę už jo padarinius ir riziką, priimti iššūkius, generuodami ir pateikdami naujas idėjas, naujus veiklos metodus, inicijuodami ir įgyvendindami pokyčius. Čia pasitelkiamas oportunistinis strateginis mąstymas, kai reaguojama į sparčiai kintančią aplinką, susitelkiama ties smulkmenomis, ieškoma naujų alternatyvų.

Kita vertus, dėl laiko trūkumo, kai reikia įvertinti didelį kiekį informacijos ir greitai priimti sprendimą bei jį įgyvendinti, vadovai kartais linkę sprendimus priimti spontaniškai (paremti žiniomis, sukaupta patirtimi, in-tuicija), nepasitarę su darbuotojais, remdamiesi prielaida, „kas darė įtaką praeityje, tas darys ir ateityje“ (spren-dimai priimami, atsižvelgiant į praeities įvykius). Čia dominuoja hipoteze pagrįstas strateginis mąstymas, kai atsižvelgiama į praeities įvykius. Vadovas remiasi žiniomis apie ankstesnes panašias situacijas ir prognozuoja alternatyvių pasirinkimo variantų rezultatą esamoje situacijoje. Remdamasis savo patirtimi, jis pasirenka alter-natyvą, kuri buvo rezultatyvi praeityje. Čia dominuoja įgimtas strateginis mąstymas (intuicija).

Taigi galima būtų teigti, kad įvairių mąstymo metodų derinimas formuoja sinergiją, priimant verslo sprendimus. Kaip matyti iš apklausos duomenų ir sudaryto modelio, aukšti organizacijos veiklos rezultatai pasiekiami vadovui pasitelkus strateginį mąstymą, kuris skatina sėkmingai dirbti priimant tikslingus ir iš-skirtinius sprendimus.

Išvados

Teoriniu aspektu strateginiam mąstymui priimant verslo sprendimus suteikiamas abstraktus konceptas, kuris atskleidžia vadovavimo ir tolesnės veiklos perspektyvas, atliekant vidinės ir išorinės aplinkos veiks-nių ir jų pokyčių vertinimą, kuriant visuminį situacijos vaizdą, įvertinus sudėtinius šio mąstymo pobūdžio veiksnius.

Sprendimų priėmimo procese dėmesys skiriamas vadovo mąstymo pobūdžiui, atsižvelgiant į aplinkos neapibrėžtumo laipsnį, sprendimo specifiką, kuri grindžiama pažinimu ar racionalumu. Įvertinus strateginio mąstymo išskiriamų elementų sąsajas su verslo sprendimais nustatyta, kad:

1) strateginis mąstymas padeda surasti tikslingą sprendimą, kuris sukuria sėkmingos strategijos prielai-dą, leidžia įgyvendinti organizacijos viziją ir pasiekti konkurencinį pranašumą, lanksčiai reaguojant į aplinkos pokyčius.

2) strateginis mąstymas svarbus nustatant ir vykdant ilgalaikius organizacijos tikslus, perduodant savo patirtį kitiems organizacijos nariams;

3) stipriausios statistinės bei statistiškai reikšmingos sąsajos priimant verslo sprendimus išskiriamos tarp didelio informacijos kiekio apdorojimo ir visuminio organizacijos ir jos supančios aplinkos su-pratimo deleguojant sprendimų priėmimą žemesnio lygio vadovams, kai vadovai atlieka tik koordi-natoriaus vaidmenį;

4) stipriausios statistinės ir statistiškai reikšmingos sąsajos priimant verslo sprendimus išskiriamos tarp iniciatyvumo ir tinkamos motyvacijos sistemos.

Strateginio mąstymo/verslo sprendimų sąveikos modelis rodo, kad verslo sprendimai vadovų priimami strategiškai mąstant, kai skiriami šie strateginio mąstymo elementai: holistinis, kūrybinis ir analitinis mąs-tymas, konkurencinis pranašumas, aiški ateities vizija. Vadovai, priimdami verslo sprendimus, taiko intuity-vaus strateginio mąstymo modelį.


64

Literatūra

Bivainis, J., Zinkevičiūtė, V. (2006). Verslo strateginių sprendimų pasirinkimo pagrindimas [interaktyvus]. Ūkio tech-nologijos ir ekonomikos vystymas, Vol. 12, No. 2, p. 99–107. Prieiga per EBSCO [žiūrėta 2011-06-01].

Bernatavičius, V., Juteikienė, V. (2010). Sprendimų priėmimo tobulinimo pramonės įmonėse analizė [interaktyvus]. Mokslas – Lietuvos ateitis, T. 2, Nr. 4, p. 98–102.

Bonn, I. (2001). Developing strategic thinking as a core competency [interaktyvus]. MCB University Press, No. 39/1, p. 63–70. Prieiga per EMERALD [žiūrėta 2011-04-15].

Bonn, I. (2005). Improving strategic thinking: a multilevel approach [interaktyvus]. Leadership & Organization Deve-lopment Journal, Vol. 26, No. 5, p. 336–354. Prieiga per EMERALD [žiūrėta 2011-04-15].

Brønn, P. S. (2001). Communication managers as strategists? Can they make the grade? Academic Papers [interakty-vus]. Norway: Journal of Communication Management, Vol. 5, No. 4, p. 313–319.

Farmani, G., Yajam, H., Monnavarian, A. (2011). Strategic thinking in Benetton [interaktyvus], Vol. 12, No. 2, p. 63–72. Prieiga per EMERALD [žiūrėta 2011-05-28].

George, K. (2006). Coaching into greatness – 4 steps to success in business and life. Canada: John Wiley & Sons, Inc., 268 p.

Gudonavičius, L., Savanevičienė, A. (2007). Kūrybiškumo rolė priimant strateginius sprendimus [interaktyvus]. Eko-nomika ir vadyba, Nr. 12, p. 636–642. Prieiga per EBSCO [žiūrėta 2011-05-03].

Gudonavičius, L., Savanevičienė, A. (2008). Vidinės ir išorinės aplinkos įtaka priimant strateginius sprendimus [inte-raktyvus]. Ekonomika ir vadyba, Nr. 13, p. 362–367. Prieiga per EBSCO [žiūrėta 2011-05-29].

Kardelis, K. (2005). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai (edukologiniai ir kiti socialiniai mokslai). Vadovėlis. Trečias leidimas. Kaunas: Technologija, 400 p.

Kourdi, J. (2010). Verslo strategijos: efektyvių sprendimų vadovas. Vilnius: Alma litera, 276 p. Kvedaravičius, J., Jesevičiūtė-Ufartienė, L. (2006). Minties veikla valdant ir vystant organizacijas [interaktyvus]. Orga-

nizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 39, p. 105–128. Prieiga per EBSCO [žiūrėta 2011-12-15].Kvedaravičius, J., Padriezienė, R. (2010). Sisteminio mąstymo įtaka valdymo sprendimams [interaktyvus]. Organiza-

cijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 54, p. 85–96. Prieiga per EBSCO [žiūrėta 2012-02-15].Lawrence, E. (1999). Strategic Thinking. A Discussion Paper [interaktyvus]. Canada, p. 1–15. Prieiga per EMERALD

[žiūrėta 2011-04-29].Lawton, J., Tavakoli, I. (2005). Strategic thinking and knowledge management [interaktyvus]. Handbook of business

strategy, p. 155–160. Prieiga per EMERALD [žiūrėta 2011-05-03].Leonavičienė, T. (2006). SPSS programų paketo taikymas statistiniuose tyrimuose. Vilnius: VPU leidykla, 126 p. Malan, R. (2010). The role of shared mental models of strategic thinking in the development of organisational strategy.

A dissertation [interaktyvus]. Australia: Faculty of Business. Prieiga internetu: http://eprints.usq.edu.au/9387/2/Ma-lan_2010_whole.pdf [žiūrėta 2012-01-25].

Maxwell, W. J. (2010). Recognizing and Releasing Your Power of Strategic Thinking [interaktyvus]. weLEAD Online Magazine. Prieiga per EBSCO [žiūrėta 2011-06-26].

Moseley, G. B. (2009). Managing Health Care Business Strategy. Canada: Jones and Bartlett Publishers, LLC, 344 p. Ramanauskas, J. (2010). Strateginio valdymo metodai. Mokomoji knyga (El. versija). Klaipėda: Socialinių mokslų

fakultetas, 178 p. Ramoškaitė, I. (2012). Lietuvos verslo veidrodis – daugiausia smulkių prekybininkų ir automobilių meistrų [interak-

tyvus]. Prieiga internetu: http://vz.lt/article/2012/1/6/lietuvos_ verslo_veidrodis_daugiausia_smulki%C5%B3_prekybinink%C5%B3_ir_automobili%C5%B3_meistr%C5%B3 [žiūrėta 2012-01-07].

Rose, E. (2008). Employment Relations, third edition. England: Pearson Education Limited, 717 p. Saudargienė, A., Vaitkevičius, R. (2006). Statistika su SPSS psichologiniuose tyrimuose. Mokomoji knyga. Kaunas:

VDU leidykla, 224 p. Štůsek, J., Ulrych, L. (2008). Strategic thinking in the management of agribusiness companies [interaktyvus]. Czech

Republic, Vol. 54, No. 3, p. 117–124. Prieiga per EMERALD [žiūrėta 2011-04-27].Župerkienė, E. (2009). Vadovų gebėjimas valdyti darbe kylantį stresą [interaktyvus]. Verslas, vadyba ir studijos,

p. 312–325.


65

C O N N E C T I O N S B E T W E E N S T R AT E G I C T H I N K I N G A N D B U S I N E S S D E C I S I O N S

Violeta Grublienė, lina ŠimkuVienėKlaipėda University (Lithuania)

Summary

In this article connections between strategic decisions and decision making are analyzed in theoretical and practical aspects. It is emphasized that, when making business decision, managers with strategic thin-king pay much attention to the environment and opportunities that it offers, analysis of future consequences, feedback and learning; organization as a whole and relations within it. While writing this article, scientific sources were analyzed and summarized, managers of various competing organizations of trade, manufactu-ring and services from Vilnius, Klaipėda, Kaunas, Šiauliai, Telšiai regions were surveyed. The results of the research proved the hypothesis, that those managers who develop strategic thinking achieve higher results.

Relevance of the research. Rapid economic development, changes in business environment, raise new demands for enterprises that aim to overcome competition. In these circumstances business decisions beco-me main factor in gaining competitive advantage. These decisions determine the way organization will go and where it will lead.

Object of the art icle – elements of strategic thinking.Goal of the art icle – after determining the connections between strategic thinking and business deci-

sions, provide a model of connections between strategic thinking and business decisions.Tasks of the art icle: y inspect the concept of strategic thinking and decision making on theoretical level; y evaluate connections between strategic thinking and business decisions; y to provide a model of connections between strategic thinking and business decisions.

Main conclusion. Business decisions are made by managers who follow strategic thinking that mani-fests itself in several elements: holistic, creative and analytical thinking, competitive advantage, clear vision of the future. Managers make business decisions apply intuitive model of strategic thinking.

KEY WORDS: strategic thinking, strategic management, strategic planning, business decisions, con-nections.

JEL CODES: M10, M12, L2.

Vytautas Juščius, agnė šneiderienėĮMONIŲ SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS ĮTAKA REGIONINEI PLĖTRAI

66

Į M O N I Ų S O C I A L I N Ė S AT S A K O M Y B Ė S Į TA K A R E G I O N I N E I P L Ė T R A I

Vytautas Juščius1, agnė šneiderienė2


ANOTACIJARegionams tampant ekonominio ir socialinio gyvenimo pagrindu, įmonės į savo veiklos strategijas turi įtraukti nacionaliniu ir regio-niniu pagrindu susiformavusias vertybes bei socialinius poreikius. Kompanijos, ypač tarptautinės, turi suderinti regioninę integraciją su regionine atsakomybe. Straipsnyje analizuojama įmonių socialinės atsakomybės, kaip regioninės plėtros strategijų priemonės, koncepcija. Pagrindinė suformuluota išvada – įmonių veiklos rezultatai ir regionų išsivystymas yra glaudžiai susiję. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: įmonių socialinė atsakomybė, regionalizacija, regionų išsivystymas, tarptautinės kompanijos.

JEL KLASIFIKACIJA: F150, F230, L200, M140, R110.

Įvadas

Spartūs technologijų kaitos procesai, didesnis kapitalo mobilumas lėmė tarpregioninę konkurenciją ir susidomėjimą regioninio lygmens intervencijomis. Perėjus prie žinių ekonomikos nebesitenkinama bendro-vių verslo ir valdymo strategijomis ir užsiimama naujų žaliavų ir platesnės infrastruktūros regioniniu mastu plėtra (MacLeod, 2001). Ši transformacija lemia tai, kad regionai tampa pagrindiniais ekonominiais viene-tais globaliu lygmeniu. Kai kuriose šalyse skatinama regioninė konkurencija ir bendradarbiavimas regiono viduje, siekiant pagerinti konkurencinę poziciją lyginant su kitais regionais ar valstybėmis.

Pažymėtina, kad mažai domimasi, kaip globalizacija veikia skirtingus regionus. Mokslinėje literatūroje daugeliu atvejų (Affuso et al., 2011; Fratesi, 2012; Diez et al., Ho at al., 2011) analizuojami tie regionai, kurie nukentėjo nuo globalizacijos dėl savo specializacijos ir prarado darbo vietas (pvz., Europos tekstilės sektorius). Be to, globalizacija mažina įvairių tautų, religijų ir vietovių, kaip pavienių kultūrinių vienetų, tapatumą, todėl svarbu tyrinėti šiuos veiksnius regioniniu mastu.

Regionams tampant ekonominio ir socialinio gyvenimo pagrindu, įmonės, vykdančios veiklą tuose regi-onuose, į savo veiklos strategijas turi įtraukti nacionaliniu ir regioniniu pagrindu susiformavusias vertybes bei socialinius poreikius. Įmonių sėkmė ir išlikimas vis labiau tampa priklausomi nuo regionų gerovės ir jų išsivystymo.

Mokslinė problema: ryšys tarp įmonės veiklos ir valdymo strategijų bei regionų yra abipusis ne tik ekonominių mainų, bet ir regionų, įmonių bei individų tapatumo požiūriu. Pažymėtina, kad įmonių, kaip aktyvių regioninių veikėjų, idėja pastaraisiais dešimtmečiais išaugo (Van den Berg et al., 2004; Jussila et al., 2007; Tuominen et al., 2007; Uski et al., 2007; Potts, 2010; Morrison et al., 2012; Diez et al., 2008 ir 1 Vytautas Juščius – Klaipėdos universiteto Ekonomikos katedros vedėjas. Moksliniai interesai: globalizacija, įmonių socialinė

atsakomybė.El. paštas: [email protected] Tel.: +370 46 398 677.

2 Agnė Šneiderienė – Klaipėdos universiteto asistentė. Moksliniai interesai: įmonių socialinė atsakomybė, regionų išsivystymas.El. paštas: [email protected] Tel.: +370 46 398 667.


67

kt.). Įvairioms suinteresuotosioms grupėms reikalaujant į kompanijų, ypač tarptautinių, veiklą įtraukiamos socialinės atsakomybės dimensijos, taip skatinama vietinė ir regioninė atsakomybė. Nepaisant tiksliai ne-apibrėžtos įmonių socialinės atsakomybės koncepcijos, korporacijos vis aktyviau dalyvauja šioje veikloje. Tačiau mokslinėje literatūroje (Potts, 2010; Morrison et al., 2012; MacKinnon et al., 2002; Clement, 2004; Chew, Yeung, 2001; Franke, Nadler, 2008; Tencati et al., 2010; Kolk, van Tulder, 2010 ir kt.), ĮSA ir regionų išsivystymo aspektai kartu beveik nenagrinėjami, dėmesys dažniausiai sutelkiamas tik į vieną iš šių klausi-mų. ĮSA ir regionų ryšį nagrinėjo tik I. Jussila ir kt. (2007), T. Uski ir kt. (2007) ir J. B. Diez ir kt. (2008). Lietuvos mokslininkų darbuose ryšys tarp ĮSA ir regionų išsivystymo neanalizuotas. Nagrinėti socialinės atsakomybės investicijų (Žėkienė, Ruževičius, 2011), socialinės atsakomybės vadybos integralumo aspektu (Pučėnaitė, 2009), sąsajų tarp įmonių socialinės atsakomybės ir organizacijos kultūros (Šimanskienė, Pau-žuolienė, 2010a, 2010b), Lietuvos Respublikos valstybės ir socialinės politikos modelio vaidmens socialinės atsakomybės plėtros procese (Kovaliov et al., 2010; 2011a; 2011b) klausimai.

Straipsnio objektas: regionų plėtra įmonių socialinės atsakomybės kontekste.Straipsnio tikslas – ištirti įmonių socialinės atsakomybės ir regionų išsivystymo sąsają.Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti regionalizacijos, kaip tarpinio lygmens tarp vietos ir globalaus ekonominio lygio, sąvoką.2. Ištirti ryšį tarp įmonių veiklos ir regionų plėtros.3. Išnagrinėti įmonių socialinės atsakomybės, kaip regioninės plėtros priemonės, koncepciją.

Tyrimo metodai: lyginamoji ir sisteminė mokslinės literatūros analizė, apibendrinimas.

1. Regional izaci jos samprata

Naujoje regioninėje literatūroje (Rugman, 2005; Rugman, Verbeke, 2004; Oh, Rugman, 2012; Rugman, Verbeke, 2008) teigiama, kad didžiausios pasaulio tarptautinės kompanijos veikia regioniniu, o ne globa-liu mastu. Regioninė veiklos orientacija, pasak C. H. Oh ir A. M. Rugman (2012), būdinga ir mažoms bei vidutinėms tarptautinėms korporacijoms. J. Lovering (1999) ir G. MacLeod (2001) teigimu, globalizacija ir regionalizacija yra to paties ekonomikos transformacijos proceso dalis, o regionai tampa pagrindiniais ekonominiais vienetais esant globaliai ekonomikai (MacLeod, 2001; Tuominen et al., 2006; Potts, 2010; Agnew, 2000). Pereinant prie žiniomis grįstos ekonomikos, peržengiamos įmonių veiklos sritys, valdymo ir plėtros strategijos turi apimti vis daugiau skirtingų suinteresuotųjų grupių reikalavimų, dėl ko atsiranda regioninės infrastruktūros plėtros (MacLeod, 2001) ir regioninės intervencijos (MacKinnon et al., 2002; Coe et al., 2004) poreikis.

J. Lovering (1999) skyrė dvi dabartinės intelektinės ir praktinės regionų ekonominės plėtros krizės di-mensijas:

y Regioninė plėtra keičiasi neprognozuojamai ir nevaldomai, todėl dominuojančios politinės institucijos šį procesą menkai supranta, nežino, kaip jį valdyti.

y Politikos paradigmų rinkinyje, kai sujungiamos ir išplečiamos naujos regioninio vystymosi teorijos, priimama tai, kas yra akivaizdu, bet neanalizuojamas tarptautinės politikos perdavimo pavyzdys.

Galima teigti, kad šios krizės dimensijos paskatino naujo požiūrio į regioninę plėtrą atsiradimą, efektyvių plėtros ir valdymo formų paiešką. Pastarąjį dešimtmetį pagausėjo diskusijų apie regionalizacijos sampratą, kurias inicijavo A. M. Rugman ir R. Hodgetts (2001), paskelbdami globalios strategijos, kaip „mito“, pa-baigą. Šių autorių teigimu, rinkose nepastebimas nei visiškas susiskaidymas, nei tobula integracija. G. H. Li ir kiti (2010) pabrėžia, kad gali būti nustatyti du pagrindiniai globalizacijos valdymo srautai. Tarptautinės kompanijos turi išnagrinėti ir suderinti dvi būtinybes: globalią ar regioninę integraciją ir vietos atsakomybę, bei pagrindinį klausimą, kada ir kaip veikti globaliai. Šios būtinybės gali būti suderintos, kuriant ir plėtojant regionines strategijas, kurios gali būti naudingos tiek dėl integracijos, tiek dėl vietinės atsakomybės.


68

A. Kolk (2010) pabrėžia, kad regionalizacijos sąvokos atsiradimas gali būti nagrinėjamas ir vietinių (angl. local) – globalių skirtumų kontekste, todėl tarptautinės korporacijos turi derinti vietinę atsakomybę su globalia ar regionine integracija. Tiesą sakant, regioninė integracija, arba vadinamasis naujasis regiona-lizmas, peržengė lengvatinių muito tarifų mažinimo ribas ir skatina didesnę integraciją bei lemia pasaulio ekonomikos liberalizavimą. Be to, makroekonominiai ir instituciniai veiksniai, anot C. H. Oh ir A. M. Ru-gman (2012), sudarė palankias sąlygas tarptautinėms kompanijoms, veikiančioms savo gimtajame regione.

Regionalizacija gali būti interpretuojama dviem būdais. Pirma, regionalizacija – tai pirmas geriausias sprendimas įmonės internacionalizacijos procese. Internacionalizaciją lemia įmonės poreikis augti ir maksi-mizuoti savo naudą skirtingose geografinėse vietovėse. Vietovėms būdingi veiksniai įmonėms gali suteikti konkrečios šalies pranašumų (angl. country-specific advantages – CSAs), tokių kaip: gamtos išteklių gausa (mineralinės medžiagos, energija, miškai, nafta ir pan.), žmogiškasis kapitalas, technologiniai ištekliai, ins-tituciniai veiksniai, prekių ar paslaugų paklausa, darbo jėgos efektyvumas, su kultūra susiję veiksniai bei kitas potencialus strateginis turtas (Rugman, Oh, 2010; Rugman, Li, 2007; Banalieva, Santoro, 2009). Įmonė pradeda savo veiklą užsienio rinkose, siekdama išnaudoti turimus privalumus (angl. Firm-specific advanta-ges – FSAs). Būtina pažymėti, kad tarptautinės kompanijos, plėsdamos savo veiklą kituose regionuose, turi suderinti dviejų tipų veiksnius – CSAs ir FSAs (Rugman, Oh, 2010). Regioninė plėtra gali padidinti įmonės našumą, taip pasiekiamas optimalus internacionalizacijos lygis.

Antra, regionalizacija gali būti nagrinėjama kaip procesas, vedantis į globalizaciją. Tada galima teigti, kad regionalizacija yra antras geriausias sprendimas įmonės internacionalizacijos procese. Pasak A. M. Ru-gman ir C. H. Oh (2010), pritariama pamažu vykstančiai tarptautinių kompanijų plėtrai į užsienio rinkas ar regionus. Būtina pažymėti, kadangi įmonės vidiniai ištekliai (arba FSAs) nėra visiškai pakeičiami, bet juos galima plėtoti, įmonė gali taikyti regioninę strategiją internacionalizavimo proceso pradiniame etape. Šiuo atveju regionalizacija suvokiama kaip įmonės mokymosi procesas, kai veikla pradedama plėsti nuo geogra-fiškai ir kultūriškai artimų vietovių, vėliau ji perkeliama į nutolusias valstybes ar regionus. G. H. Li ir kitų (2010) teigimu, tarptautinės korporacijos turėtų sukurti skirtingas strategijas, atsižvelgdamos į užimamą poziciją kiekviename regione.

E. R. Banalieva kiti (2012) teigia, kad tarptautinės kompanijos gali pasinaudoti regionalizacijos teikia-mais privalumais, pavyzdžiui: didesniu techniniu efektyvumu; papildomais, kituose regionuose prieinamais gamybos veiksnių ištekliais; efektyvesne gamyba ir pan. Kita vertus, įmonės turėtų analizuoti ne tik galimy-bes užsienio šalyse, bet ir atsižvelgti į sąnaudas bei riziką, kurių atsiranda dėl veiklos svetimose šalyse skirtu-mų (Oh, Rugman, 2012; Franke, Nadler, 2008). Sąnaudos ir rizika gali atsirasti dėl keturių aspektų skirtumų: kultūrinio, administracinio / politinio, geografinio ir ekonominio. G. R. Franke ir S. S. Nadler (2008) teigia, kad įmonės, veikiančios nuo gimtosios šalies nutolusiose valstybėse, gali patirti etinių konfliktų dėl skirtingo ekonominio išsivystymo, galios struktūros, netikrumo ir kultūrinių veiksnių. Būtina pažymėti, kad ilgalaikę verslo sėkmę gali nulemti partnerių su panašiais principais paieška.

Apibendrinant galima teigti, kad tarptautinės įmonės turi suderinti vietinę atsakomybę ir regioninę in-tegraciją ir pasirinkti regionines strategijas, kad būtų išnaudoti regionalizacijos privalumai ir sumažintos sąnaudos bei dėl įmonės veiklos kitose šalyse ar regionuose atsiradusi veiklos rizika.

2 . Ryšys tarp regionų plėtros i r įmonių

Dėl sparčios technologijų kaitos, didesnio kapitalo mobilumo, regioninės specializacijos, regionai tampa ekonominio ir socialinio gyvenimo pagrindu (Agnew, 2000; Ho et al., 2011; Affuso et al., 2011; Tuominen et al., 2006; Jussila et al., 2007; Fratesi, 2012). Todėl įmonės, tuose regionuose vykdančios veiklą, turi įtraukti į savo strategijas nacionaliniu ir regioniniu pagrindu susiformavusias vertybes bei socialinius poreikius.

Regioninės plėtros teorijoms, pasak J. Lovering (1998), būdinga klasikinė klaida, nurodyta Andrew Sayer: painiojama plėtra regione su to regiono plėtra. Be to, šiuolaikiniai regioniniai valdymo modeliai nėra tinkami nustatyti ir suvaldyti verslo sektoriaus vaidmens planuojant regiono veiklą ir plėtrą (Morrison et al., 2012; Lo-vering 1998). Todėl būtina, pasak T. Potts (2010), sukurti efektyvias vystymosi ir valdymo formas regioniniu


69

mastu, mažinant ekonominės veiklos poveikį aplinkai, kartu prisidedant prie gyvenimo kokybės gerinimo. J. Agnew (2000) ir A. Rodriguez-Pose (1998) teigimu, regioninė socialinė struktūra ir ekonomikos augimas yra glaudžiai susiję. Įmonėms, įsikūrusioms arba ieškančioms veiklos galimybių regionuose, kuriuose gausu išteklių, prieinamos naujos arba išplėtotos rinkos, teikiamos įmonėms reikalingos paslaugos, sudarytos verslo operacijoms ir pelningumui didėti tinkamos socialinės bei politinės sąlygos („geras verslo klimatas“) (Byrne, 2001; Tuominen et al., 2006; Jussila et al., 2007; Uski et al., 2007). Pagrindiniai ištekliai, būtini įmonių veiklai vykdyti ir plėsti, didžiąja dalimi yra regioniniai, t. y. galimi tik tam tikroje, fiziškai ir geografiškai apibrėžtoje teritorijoje (Jussila et al., 2007; Tuominen et al., 2006; Byrne, 2001). Siekdamos užsitikrinti būtinus išteklius ir galimybę jais naudotis ateityje, organizacijos dalyvauja regioniškai atsakingoje praktikoje ir veikia kaip atsa-kingas regioninių išteklių valdytojas.

Regioninė atsakomybė gali būti apibrėžta kaip aktyvus įmonės dalyvavimas strateginiuose regioniniuose procesuose, vietinės ir regioninės plėtros (angl. local and regional development, toliau – L&RED) iniciatyvose ir regioninėje filantropijoje (Jussila et al. 2007). Būdama pirmtake ir aktyvia dalyve savo veiklos zonoje, įmonė gali naudotis labai vertingais regioniniais ištekliais, tokiais kaip klientų lojalumas, verslo vieta, eksploataci-nės aplinkos išmanymas, kartu apsaugoti savo padėtį rinkoje bei išsaugoti konkurencinio pranašumo šaltinius (Jussila et al., 2007), prisidėti prie socialinio kapitalo, kaip vertingo turto, vystymosi (Rodriguez-Pose, 2010).

D. Byrne (2001), P. Tuominen ir kiti (2006), I. Jussila ir kiti (2007) nagrinėjo regionalumo idėją, kuri interpretuojama kaip strategija, kai aktyviai naudojamasi geografine erdve, klasifikuojami socialiniai reiški-niai, išreiškiamas visuomenės ribotumas, kontroliuojami ištekliai, informacija, nustatomi tam tikri kontrolės lygiai regione. Būtina pažymėti, kad regionalumas gali būti suprantamas kaip atstovavimas vietiniams inte-resams. Šios idėjos pagrindas, pasak P. Tuominen ir kitų (2006), yra regioninė struktūra, sudaryta iš individų ir jų veiksmų skirtingomis formomis bei žemės, vietovės ir gamtos, kaip visumos. Šioje struktūroje sukuria-ma veiklos aplinka socialiniams veikėjams – pavieniams individams ir bendruomenėms, apimanti fizinius, socialinius, politinius ir ekonominius elementus.

Regionas gali būti suprantamas kaip veikėjų, plėtojančių savo veiklos strategijas ir siekiančių individu-alių bei bendrų tikslų, „konteineris“ (Jussila et al., 2007). Šie autoriai taip pat teigia, kad regionas gali būti tinkamas įgyvendinti strategijas, siekiant pagerinti verslo konkurencingumą ir kurti naujas darbo vietas. P. Tuominen ir kitų (2006) teigimu, regionas gali padėti sukurti individų ir bendruomenių socialinę tapa-tybę, o fizinė ir socialinė aplinka prisidėtų prie veiklos aplinkos kūrimo. Priklausymo konkrečiam regio-nui ar vietai jausmas gali skatinti organizacijos / bendruomenės narių ar pavienių individų norą apsaugoti savo regioną, išlaikyti jo autonomiją ir pabrėžti žmonių, gyvenančių tame regione, kolektyvinę tapatybę. K. Clement (2004) skiria regionų, kaip tarpininkų tarp nacionalinio ir vietinio lygmens, vaidmenį. Tuo tarpu T. Potts (2010) pažymi, kad regionus gali apibrėžti daugelis savybių: socialinių, kultūrinių, ekonominių ar geografinių. J. Bellamy ir kiti (2001) teigia, kad regiono samprata vystėsi kaip inovacijų, ekonomikos au-gimo vienetas, siekiant išspręsti vystymosi problemas. Pirmoje lentelėje pateikiama apibendrinta nagrinėtų autorių regiono samprata.

P. Tuominen ir kitų (2006) teigimu, regiono ribos gali būti aiškiai apibrėžtos arba gali nebūti aiškaus ribų atskyrimo. Šis principas gali būti pritaikytas ir nagrinėjant organizacijas ar įmones, veikiančias regione: jų ri-bos ir jų apibrėžimas gali būti nustatomi vartojant įvairius terminus. Ten, kur baigiasi vienos įmonės veiklos zona, prasideda kitos. Įmonės ar organizacijos gali būti nagrinėjamos ir per ryšius įmonių tinkle. Tolstant nuo šio tinklo, ryšio stiprumas silpnėja, kol galiausiai prieinamas taškas, kuriame įmonė neturi nei galios, nei įtakos, tai vadinama įmonės riba (Tuominen et al., 2006).

Ryšiai tarp įmonių ir regionų yra abipusiai, ne tik ekonominių mainų požiūriu: įmonės įgyja kai kurių tik joms būdingų savybių regionų dėka, kartu tiesiogiai darydamos įtaką tam tikrų regionų ar vietovių charakte-ristikoms (Jussila, et al., 2007). P. Tuominen ir kitų (2006) teigimu, globalizacija pabrėžė regionų ir įmonių tarpusavio sąveiką. Viena vertus, tam tikrų įmonių tipų sėkmė ir išlikimas vis labiau priklauso nuo regionų gerovės bei išsivystymo. Kita vertus, įvairios kompanijos aktyviai dalyvauja palaikant ir atkuriant regionų konkurencingumą (Jussila et al., 2007; Tuominen et al., 2006). Pažymėtina, kad įmonių, kaip aktyvių regio-ninių veikėjų, idėja pastaraisiais dešimtmečiais išaugo (Van den Berg et al., 2004; Jussila et al., 2007).


70

1 lentelė. Regiono samprata

Regionas

Samprata AutoriaiIndividualių veikėjų „konteineris“ I. Jussila et al., 2007Prisideda prie socialinės tapatybės kūrimo P. Tuominen et al., 2006Tarpininkas tarp nacionalinio ir vietinio lygmens K. Clement, 2004Apibrėžiamas remiantis socialinėmis, kultūrinėmis, ekonominėmis ir geografi nėmis savybėmis

T. Potts, 2010

Inovacijų, ekonomikos augimo vienetas J. Bellamy et al., 2002Pagrindinis ekonominis vienetas G. MacLeod, 2001; J. Agnew,

2000Tinkamas strategijų lygmuo I. Jussila et al., 2007

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis Jussila et al., 2007; Tuominen et al.; 2006; Clement, 2004; Potts, 2010; Bellamy et al., 2002; MacLeod, 2001; Agnew, 2000.

Įmonių ir regionų tarpusavio santykių paaiškinimų galima atrasti mažiausiai dviejose teorijose:1. Savanaudiško racionalumo teorija (angl. the enlightened self-interest rationale theory).2. Augimo teorija (angl. the growth machine theory).

Pačioje paprasčiausioje savanaudiško racionalumo teorijoje (Jussila et al., 2007) teigiama, kad prisi-dėjimas prie visuomenės vystymosi, stiprios bendruomenės formavimo bus naudingas verslui ilgalaikėje perspektyvoje. Remiantis tikslesniu šios teorijos apibrėžimu, savanaudiškas racionalumas remiasi dviem įžvalgų kryptimis. Pirmoji pozicija nurodo, kad visuomenė tikisi, jog verslas, turėdamas didelius fi nansinius išteklius ir galios, turėtų duoti grąžos visuomenei, kitaip bus priimtos reguliavimo taisyklės ar net bus gali-mas vartotojų boikotas.

1 pav. Verslo sėkmės veiksniai, atsiradę dėl įmonės ir regiono sąveikos, remiantis savanaudiško racionalumo teorija

Šaltinis: sudaryta autorių

Kitas ir galbūt tikslesnis savanaudiško racionalumo teorijos argumentas yra tas, kad verslo socialinė veikla (kitaip dar vadinama įmonių socialinės atsakomybės, toliau – ĮSA, praktika) lems ir verslo sėkmę, pritraukiant vartotojus bei darbuotojus, klientus, tiekėjus, bus sukurta geresnė aplinka, atsižvelgta į suinte-resuotųjų grupių poreikius, be to, tokioms įmonėms bus palankesnės ir valstybės institucijos (Tuominen et al., 2006, Jussila et al., 2007; Keim, 1978). 1 paveiksle išskirti verslo sėkmės kintamieji, atsiradę iš įmonės ir regiono tarpusavio sąveikos.


71

Augimo teorijoje (Jussila et al., 2007; Besser ir Miller, 2004; Troutman, 2004) analizuojama ir įteisina-ma miesto plėtra, tačiau reikalaujama, kad augimas suteiktų kiekvienam individui ar organizacijai / įmonei naudos ir tai būtų suprantama kaip geras kolektyvinis sprendimas. Minėti autoriai pateikė ir kitokį požiūrį į šią teoriją: nors teorija taikoma, siekiant įteisinti „savanaudišką“ bendruomenės išteklių naudojimą, augimo privalumai gali atitekti tik pasirinktiems ekonominiams veikėjams (t. y. tam tikroms gyventojų ar įmonių / organizacijų grupėms).

Vietinis ir regionų ekonominis vystymasis (L&RED) yra santykinai nauja politikos sritis, kuri paprastai apima plėtros strategijas, įvairias veiklas, tokias kaip L&R (angl. local and regional) rinkodara, žemės ir nuosavybės iniciatyvos, infrastruktūros lobizmas, investicijos į regeneraciją, darbo rinkos iniciatyvos, para-ma mažoms įmonėms, kultūros projektų plėtojimas, turizmo skatinimas ir t. t. (Jussila et al., 2007).

L&RED organizacijų įtaka regionų išsivystymui priklauso nuo gero strateginio planavimo, kai priima-mi prioritetais besiremiantys, pasverti sprendimai, taip pat nuo bendruomenės paramos sutelkimo ir įtakos kitų agentūrų sprendimams. Įmonių dalyvavimas ir jų turimų žinių panaudojimas būtinas tiek strateginiuose procesuose, apibrėžiant regionų plėtros prielaidas, nustatant strateginę kryptį ir veiksmų planus, tiek įgyven-dinant regionines strategijas (Van den Berg et al., 2004; Jussila et al., 2007). Pažymėtina, kad regionų plėtros strateginiuose procesuose svarbus įmonių dalyvavimas ir bendradarbiavimo su kitomis organizacijomis ar institucijomis stiprinimas. Tai būtina siekiant įgyti išteklių, žinių, surinkti ir paskleisti informaciją, pristatyti programas bei gauti pagrindinių suinteresuotųjų grupių paramą. Vieni svarbiausių veiksnių, pasak I. Jussila ir kitų (2007), turinčių įtakos tarpsektorinei ir tarpinstitucinei partnerystei bei bendradarbiavimui, yra vidinė įmonių ir valstybinio sektoriaus organizacijų kultūra. Santykiai turi būti grindžiami dalyvių solidarumu, atvi-rumu, pasitikėjimu ir lojalumu. Be to, būtinas ir ilgalaikis dalyvavimas regionų plėtros strateginio planavimo procesuose, kuriant ir įgyvendinant strategijas. Tai yra būtina sąlyga siekiant regioninės plėtros sėkmės.

I. Jussila ir kitų (2007), P. Tuominen ir kitų (2006), T. Uski ir kitų (2007) teigimu, vykstant tarptauti-niams ekonominiams ir socialiniams pokyčiams, taip pat L&RED diskusijų metu sukurta įmonių socialinės atsakomybės koncepcija. Šie autoriai nurodė, kad ĮSA simbolizuoja naują L&RED strategijų įgyvendinimo priemonę. I. Jussila (2007) pabrėžė įmonių socialinės atsakomybės idėjos teikiamas naujas valstybinių ir privačių organizacijų bendradarbiavimo galimybes. Be to, minėti autoriai teigė, kad ĮSA ir L&RED paprastai nagrinėjamos atskirai. Toliau nagrinėjama įmonių socialinės atsakomybės koncepcija.

3 . Įmonių social inė atsakomybė, kaip viet inės i r regioninės plėtros pr iemonė

Nepaisant plataus ĮSA pripažinimo įvairių sričių moksliniuose tyrimuose (Jussila et al., 2007; Tuominen et al., 2006; Uski et al., 2007; Tencati et al., 2010; Kolk, van Tulder, 2010, Nicolopoulou, 2011; McWilliams et al., 2006; Zhao et al., 2012, ir kt.), akademikai vis dar neranda vieno bendro atsakymo į esminius klausi-mus, pavyzdžiui, „kokia yra įmonės socialinė atsakomybė?“. Tradiciškai socialinė atsakomybė suprantama kaip kažkas daugiau nei vien įstatymų laikymasis. Skiriamos dvi vyraujančios nuomonės, kokia socialinė atsakomybė tenka verslui. Pasak M. Friedman (1970), vienintelė verslui tenkanti socialinė atsakomybė yra pelno didinimas, taigi įmonė turi efektyviai naudoti savo išteklius ir užsiimti tokia veikla, kuri leistų mak-simizuoti pelną. Kitos nuomonės atstovai (Carroll, 1991; Bichta, 2003; Joshi et al., 2007; Kolk, van Tulder, 2010; Zhao et al., 2012; Metaxas, Tsavdaridou, 2010) teigia, kad socialinė atsakomybė apima ir kitus reika-lavimus, su kuriais susiduria įmonės, t. y. įstatymų gerbimas, etinių ir socialinių principų bei aplinkosaugi-nių klausimų įtraukimas į valdymo strategijas, ryšiai su kitomis įmonėmis ir suinteresuotosiomis grupėmis, santykių tarp visuomenės ir organizacijos puoselėjimas. M. Gjolberg (Gjølberg, 2009) teigimu, socialinės atsakomybės praktika, kadangi yra globalios prigimties, gali būti pritaikyta, esant skirtingam socialiniam, ekonominiam, kultūriniam ir teisiniam kontekstui. J. Sagebien ir M. Whellams (2010) skiria šiuos ĮSA ski-riamuosius bruožus:

y Savanoriškumas, t. y. nėra teisiškai reglamentuota. y Savarankiškumas, t. y. pati įmonė nustato biudžetą ir pasirenka veiklos sritį. y Suinteresuotųjų grupių dalyvavimo ir rizikos valdymo priemonė.


72

Verslo organizacijos nėra uždaros, jos turi būti dėkingos visuomenei, kad gali egzistuoti, todėl privalo atsi-žvelgti į visuomenės poreikius ir interesus priimdamos sprendimus. Būtinas tarpsektorinis bendradarbiavimas tarp nevyriausybinių organizacijų, pilietinės visuomenės organizacijų, valstybinių institucijų ir įmonių, siekiant įgyvendinti bendrus visuomenės tikslus ir taip prisidėti prie darnesnės plėtros. K. Nicolopoulou (2011) teigimu, kuo dažniau ĮSA praktika įtraukiama į rinkos dalyvių, pramonės šakų atstovų ir politikos atstovų diskusijas, tuo plačiau ji plinta, tuo tarpu pagrindinės šią veiklą apibūdinančios sritys tampa mažiau apibrėžtos ir integralesnės. A. Kolk ir R. Van Tulder (2010) pabrėžia, kad tarptautinio reglamento dėl socialinių klausimų nebuvimas gali būti laikomas tiek problema, tiek galimybe, visų pirma tarptautinėms korporacijoms dėl jų pasaulinės įtakos ir veiklos. Šie autoriai teigia, kad egzistuoja vadinamoji moralinė nemokama erdvė, kurioje tarptautinėms kom-panijoms griežtų nurodymų nėra ir vadovai patys turi nusistatyti kryptį. Net ir reguliuojant kai kuriuos verslo veiklos aspektus, tai paprastai taikoma ne visose šalyse, skirtingų valstybių bei regionų taisyklės skiriasi dėl regionų išsivystymo ir kultūrinės aplinkos skirtumų (Kolk, van Tulder, 2010; Zhao et al., 2012).

Yra nemažai argumentų, kurie patvirtina socialinės atsakomybės naudą įmonei. Visų pirma įmonė turi ga-minti tas prekes ir teikti tas paslaugas, kurios tam tikru laikotarpiu yra paklausios. Kitaip tariant, kuo geriau įmonė tenkina visuomenės lūkesčius ir poreikius, tuo tvirčiau ji įsitvirtina visuomenėje ir veikla tampa pelnin-gesnė. Antra, reaguodama į visuomenės lūkesčius, įmonė susikuria geresnį įvaizdį rinkose. Trečia, socialinė atsakomybė gali būti suvokta kaip įmonės konkurencinis pranašumas (Uski et al., 2007; Kolk, van Tulder, 2010). T. Uski ir kiti (2007) pateikė tokį ĮSA loginį pagrindimą: suinteresuotosios grupės neturi priimti teisės aktų, siekdamos nukreipti įmones „atsakingesne kryptimi“, jei pačios įmonės laikosi ĮSA principų. A. Tencati ir kiti (2010) pabrėžia, kad ĮSA de facto, taikydamos elgesio kodeksus ir tarptautinius standartus (pavyzdžiui, SA8000, ISO 9001 ir ISO 14001), pasiekia besivystančių šalių įmones kaip privalomas reikalavimas, siekiant išlaikyti ir pratęsti verslo santykius su užsienio partneriais. Šie autoriai taip pat teigia, kad dalyvavimo ĮSA praktikoje sąnaudos daugeliui įmonių yra pernelyg didelės, todėl kompanijos nesugeba savo veiklos pritaikyti prie socialinių ir aplinkosauginių standartų. Akcentuotina, kad tai, kas iš pradžių buvo laikoma būdu kovoti su piktnaudžiavimu ir išnaudojimu, transformavosi į naują protekcionizmo formą (Tencati et al., 2010).

ĮSA koncepciją perduoti iš išsivysčiusių į besivystančias šalis būtina dėl etikos vartotojiškumo. A. Tencati ir kitų (2010) teigimu, naujausi etiško vartotojiškumo tyrimai atskleidė, kad vartotojams vis labiau rūpi produktų ir paslaugų charakteristikos, įskaitant ir netradicinius socialinius komponentus, tokius kaip vaikų darbo panai-kinimas ar aplinkos apsauga. Galima teigti, kad etikos principai turi didelę įtaką vartotojų pirkimo ketinimams (Zhao et al., 2012; Tencati et al, 2010). Taigi socialiniai reikalavimai visų pirma perduodami etiškų vartoto-jų įmonėms, ypač tarptautinėms korporacijoms. F. Reimann ir kitų (2012) teigimu, tarptautinės kompanijos jautriau reaguoja į vietos verslo aplinkos problemas ir poreikius ir imasi iniciatyvų paskatinti ĮSA praktiką, siekdamos teigiamo pokyčio darbo vietose ir bendruomenėse tų šalių ar regionų, kuriuose šios įmonės veikia.

ĮSA praktika yra svarbi priemonė, siekiant „visuomenės licenzijos veikti“, atsižvelgti į aplinkosauginius ir socialinius klausimus, sukurti sėkmės matavimo priemones, sustiprinti prekės ženklą, patobulinti finansinę įmonės veiklą, pritraukti ir išlaikyti geriausius darbuotojus, padidinti našumą, pagerinti prekių ir paslaugų kokybę, išvengti teisinių pažeidimų, pritraukti kapitalą, apsisaugoti nuo veiklos sutrikdymo ir nepalankaus įmonės įvaizdžio, išvengti visuomenės nepasitenkinimo (Potts, 2010; Kolk, van Tulder, 2010; Zhao et al., 2012; Tencati et al., 2010; Wiig, Kolstad, 2010; Kemp, 2010; Manteaw, 2008).

A. McWilliams ir kitų (2006), I. Jussila ir kitų (2007), V. Juščiaus (2007) teigimu, su ĮSA idėja susiję klausimai gali būti nagrinėjami remiantis įvairiomis teorinėmis perspektyvomis, pavyzdžiui, agentavimo, atsakingo valdymo, suinteresuotųjų grupių, įmonės išteklių, institucine bei įmonės teorijomis. Šių teorijų išsamiai neanalizuosime, nes tokia analizė nėra šio straipsnio tikslas. Teorijos bus nagrinėjamos tik kaip ĮSA sąsaja su regionų išsivystymu ir plėtra.

I. Jussila ir kiti (2007) teigia, kad prisitaikymas prie suinteresuotųjų grupių lūkesčių yra svarbus ĮSA ir L&RED elementas. Įmonėms derėtų priimti tokius sprendimus, kurie turėtų teigiamą poveikį visoms suin-teresuotosioms grupėms. Jos paprastai apibūdinamos kaip socialiniai subjektai, kurie gali paveikti įmonės veiklą arba kuriuos gali paveikti organizacija (Jussila et al., 2007; Uski et al., 2007; Nicolopoulou, 2011; Kolk, van Tulder, 2010). Suinteresuotosios grupės skirstomos į dvi grupes: pirminė (pavyzdžiui, savininkai,


73

darbuotojai, klientai, tiekėjai ir pan.), antrinė (bendruomenės, vyriausybės, nevyriausybinės organizacijos ir pan.). Tuo tarpu J. Sagebien ir M. Whellams (2010) skiria šias suinteresuotąsias grupes: vidaus (pavyzdžiui, akcininkai, įmonės valdyba, darbuotojai), pirminės išorinės (pavyzdžiui, tiekimo grandinės dalyviai, varto-tojai / užsakovai / klientai, bendruomenės, namų / priimančių (angl. host) šalių vyriausybės, pramonės šakų nariai), antrinės išorinės (visuomenė plačiąja prasme ir aplinka). F. Reimann ir kitų (2012), P. Tuominen ir kitų (2006) teigimu, įmonės, siekdamos išlaikyti ir plėtoti savo veiklą kituose regionuose ar valstybėse, turi laikytis vietos suinteresuotųjų grupių nustatytų taisyklių, socialinių normų ir paisyti vertybių.

W. L. Cheng ir J. Ahmad (2010) nustatė vidinių ir išorinių ĮSA aspektų, turinčių įtakos suinteresuoto-sioms grupėms, sistemą. Šie aspektai yra:

y Išoriniai: socialinė atsakomybė ir naujos galimybės; bendruomenės santykiai; vartotojų santykiai; tie-kėjų santykiai; natūrali aplinka ir akcininkų santykiai.

y Vidiniai: fizinė aplinka; darbo sąlygos; mažumos / įvairovė; organizacinė struktūra; komunikacija ir skaidrumas; pramonės santykiai ir švietimas, mokymas.

y Bendras vidinių ir išorinių aspektų aspektas – etika.

Kita svarbi ĮSA nagrinėjanti teorija, kurią galima susieti ir su regionų plėtra, – įmonės išteklių teorija, tei-gianti, kad vertingi, brangūs organizaciniai ištekliai ir pajėgumai yra pagrindiniai kompanijų konkurencinio pranašumo šaltiniai (Jussila et al., 2007; Juščius, 2007). Kaip teigta ankstesniame skyriuje, įmonės turimi pagrindiniai ištekliai didžiąja dalimi yra regioniniai. Įmonės, siekdamos atsakingai šiuos išteklius valdyti, dalyvauja regioniškai atsakingoje praktikoje. Tokiu atveju, pasak F. Reimann ir kitų (2012), priimančios šalies regionui tokių kompanijų veikla yra naudinga tiek gyventojų gyvenimo kokybės, tiek ekonominės pažangos išraiška. Y. T. Chew ir G. W. C. Yeung (2001) teigia, kad priimančios šalies valdžios institucijos turi sudaryti tokias sąlygas, kad padidėtų vietiniai privalumai.

Analizuotoje mokslinėje literatūroje įmonių socialinės atsakomybės praktika regionuose nagrinėta ma-žai. Šį aspektą nagrinėjo tik I. Jussila ir kiti (2007), Uski ir kiti (2007) ir J. B. Diez ir kiti (2008). 2 lentelėje pateiktas apibendrintas šių mokslininkų nagrinėtas ryšys tarp įmonių socialinės atsakomybės praktikos ir regionų plėtros.

2 lentelė. Įmonių socialinės atsakomybės praktikos ir regiono išsivystymo ryšys

Autoriai Regionas Įmonių tipas ĮSA ir regiono ryšysI. Jussila et al. (2007) Suomija Kooperatyvai Remiasi savanaudiško racionalumo idėja

Efektyvus regioninių išteklių valdymasVietos interesų gynimasBendradarbiavimas su vietos ir regiono tiekėjais

T. Uski et al. (2007) Suomija Kooperatyvai Lengviau užsitikrina veiklos teisėtumąKooperatyvo sėkmė glaudžiai susijusi su regiono išsivystymuBendradarbiavimas su vietos ir regionų subjektais

J. B. Diez et al. (2008) Biskajos kraštas

Mažos ir vidutinės įmonės

Įmonės prisideda prie ekonomikos vystymo ir socialinės sanglaudosSukurta bendra sistemaSukurta ĮSA diagnostikos tobulinimo metodika Biskajos kraštui

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis Jussila et al. (2007), Uski et al. (2007), Diez et al. (2008).

I. Jussila ir kiti (2007) analizavo regioninės atsakomybės koncepciją Suomijos kooperatyvuose. Šių au-torių teigimu, pagrindinė ekonominė kooperatyvų idėja – vietiniu ir regioniniu lygiais organizuojami ir na-cionaliniu (ar net tarptautiniu) mastu suvienyti tinklai savo nariams teikia naudą, kurios negautų veikdami atskirai. Nuo uždarųjų akcinių bendrovių kooperatyvai skiriasi nuosavybės pobūdžiu ir tikslais: jie nesiekia


74

maksimizuoti investuoto kapitalo vertės, vietoj to siekia sukurti naudą savo nariams. Socialinė atsakomy-bė tradiciškai buvo neatskiriama kooperatyvų filosofijos dalis, tai puikiai atskleidžia tokios kooperatyvų vertybės, kaip savipagalba, savarankiška atsakomybė, demokratija, nuosavas kapitalas ir solidarumas, są-žiningumas, atvirumas, socialinė atsakomybė ir rūpinimasis kitais bei bendruomene. Aktyvus kooperatyvų vaidmuo regioninėje plėtroje gali remtis dalyvių tikėjimu savanaudiško racionalumo teorija, kas reiškia, kad kooperatinių organizacijų vadovai mano, jog tai, kas yra gerai bendruomenei, ilgalaikėje perspektyvoje bus gerai ir verslui. Regioninė atsakomybė kooperatyvuose gali būti suprasta kaip efektyvus regioninių išteklių naudojimas ir vietos interesų gynimas. Tai reiškia, kad pirkdami prekes ir teikdami paslaugas kooperatyvų nariai bendradarbiauja su vietos ir regiono tiekėjais.

T. Uski ir kiti (2007) analizavo S grupės kooperatyvų socialinę atsakomybę ir nustatė, kad kooperatyvai veiklos teisėtumą per vietines ir regionines suinteresuotąsias grupes įgyja lengviau nei jų konkurentai, esan-tys už regiono ribų ar veikiantys tarptautiniu mastu. Bendruomenės požiūris į kooperatyvą gali būti raciona-lus, nes kooperatyvo išlikimas ir sėkmė yra glaudžiai susijusi su regiono išsivystymu. Be to, kooperatyvai bendradarbiauja su vietos ir regiono subjektais, siekdami sukurti gerai funkcionuojančią institucinę aplinką.

J. B. Diez ir kiti (2008) nagrinėjo ĮSA skatinimą Biskajos krašte. Susitelkta ties mažomis ir vidutinėmis įmonėmis, kuriose dirba nuo 25 iki 250 darbuotojų, nes tokios įmonės glaudžiau susijusios su pačiu regionu ir turi daugiau galimybių bendradarbiauti su regionų ir vietos plėtros agentūromis. Šie autoriai, remdamiesi socialiniais ir ekonominiais Biskajos krašto duomenimis, pabrėžė, kad verslo indėlis į regiono ekonomikos vystymąsi ir socialinę sanglaudą gali būti pageidaujama pažanga užimtumo ir poveikio aplinkai požiūriu. Šio tyrimo pagrindu sukurta bendra sistema, pavadinta xertatu, kurioje tarp numatytų veiksmų planų buvo metodikos Biskajos kraštui rengimas diagnostikai ir nuolatiniam ĮSA tobulinimui.

Apibendrinant galima teigti, kad nepaisant neapibrėžtos ir integralios ĮSA praktikos, kultūrinių skirtumų ir skirtingų reguliavimo mechanizmų įvairiose šalyse bei regionuose, verslo įmonių indėlis ir regionų ekono-mikos išsivystymas galudžiai susiję.

Išvados

1. Regionalizacija ir globalizacija yra to paties ekonomikos transformacijos proceso dalis. Silpnėjant įvairių tautų, religijų ir vietovių tapatumui, pabrėžtas regionalizacijos poreikis. Nepaisant kompani-jų operacijų pasaulinės standartizacijos, bendrovės turi pritaikyti savo strategijas prie nacionaliniu, regioniniu ir vietos pagrindu suformuotų socialinių poreikių bei vertybių. Įmonės turi išnagrinėti ir suderinti dvi būtinybes: globalią ar regioninę integraciją ir vietos atsakomybę.

2. Regionalizacijos sąvoka gali būti interpretuojama dvejopai: kaip pirmas geriausias įmonės spren-dimas internacionalizacijos procese ir kaip globalizaciją lemiantis procesas. Ši koncepcija gali būti analizuojama ir kaip įmonės mokymosi procesas.

3. Pagrindiniai ištekliai, būtini įmonių veiklai vykdyti, paprastai yra regioniniai. Siekdamos užsitikrin-ti būtinus išteklius ir galimybę jais naudotis ateityje, organizacijos dalyvauja regioniškai atsakingoje praktikoje ir veikia kaip atsakingas regioninių išteklių valdytojas, tuo prisidėdamos prie regionų plėtros.

4. Ryšiai tarp įmonių ir regionų yra abipusiai. Įmonių veiklos sėkmė ir išlikimas vis labiau priklauso nuo regionų gerovės ir išsivystymo. Kartu įvairios kompanijos aktyviai dalyvauja puoselėdamos regionų konkurencingumą. Minėtų ryšių stiprumas priklauso nuo strateginio planavimo, bendruomenės para-mos sutelkimo, bendradarbiavimo su įmonėmis, organizacijomis ir valstybės institucijomis.

5. ĮSA praktika padeda gauti „visuomenės licenziją veikti“, atsižvelgti į aplinkosauginius ir socialinius klausimus, sukurti sėkmės matavimo priemones, sustiprinti prekės ženklą, pagerinti įmonės finansinę veiklą, pritraukti ir išlaikyti geriausius darbuotojus, padidinti našumą, pagerinti prekių ir paslaugų kokybę, išvengti teisinių pažeidimų, pritraukti kapitalą, išvengti visuomenės nepasitenkinimo.

6. Nepaisant neapibrėžtos ir integralios ĮSA praktikos, kultūrinių skirtumų ir skirtingų reguliavimo me-chanizmų įvairiose šalyse bei regionuose, verslo įmonių indėlis ir regionų ekonomikos išsivystymas yra glaudžiai susiję.


75

Literatūra

Affuso, A., Capello, R., Fratesi, U. (2011). Globalization and competitive strategies in European vulnerable regions. Regional studies, Vol. 45, No. 5, p. 657–675.

Agnew, J. (2000). From the political economy of regions to regional political economy. Progress in Human Geography, Vol. 24, No. 1, p. 101–110.

Banalieva, E. R., Santoro, M. (2009). Local, regional or global? Geographic orientation and relative financial perfor-mance of emerging market multinational enterprises. European management Journal, Vol. 2, No. 5, p. 344–355.

Banalieva, E. R., Santoro, M. D., Jiang, J. R. (2012). Home region focus and technical efficiency of multinational en-terprises. Management international review, Vol. 52, No. 4, p. 493–518.

Bellamy, J., Meppem T., Goddar, R., Dawson, S. (2003). The changing face of regional governance for economic deve-lopment: implications for local government. Sustaining Regions, Vol. 2, No. 3, p. 7–17.

Besser, T. L., Miller, N. (2004). The risk of enlightened self interest: small businesses and support for community. Bu-siness and Society, Vol. 43, No. 4, p. 398–425.

Bichta, C. (2003). Corporate socially responsible (CSR) practices in the context of Greek industry. Corporate Social Responsibility and Environmental Management, Vol. 10, No. 1, p. 12–24.

Byrne, D. (2001). Understanding the Urban. New York: Palgrave.Carroll, A. B. (1991). The pyramid of corporate social responsibility: toward the moral management of organizational

stakeholders. Business Horizons, July – August.Cheng, W. L., Ahmad, J. (2010). Incorporating stakeholder approach in corporate social responsibility (CSR): a case

study at multinational corporations (MNCs) in Penang. Social Responsibility Journal, Vol. 6, No. 4, p. 593–610.Chew, Y. T., Yeung, H. W. C. (2001). The SME advantage: adding local touch to foreign transnational corporations in

Singapore. Regional studies, Vol. 35, No. 5, p. 431–448.Clement, K. (2004). Structural fund programmes as instruments for sustainable regional development. Innovation: the

European Journal of Social Sciences, Vol. 17, No. 1, p. 43–60.Coe, N. M., Hess, M., Yeung, H. W., Dicken, P., Henderson, J. (2010). “Globalizing” regional development: a global

production networks perspective. Transactions of the Institute of British geographers, Vol. 29, No. 4, p. 468–484.Díez, J. B., de la Cruz Ayuso, C., Sasia Santos, P. M. (2008). Strategic local responses to global governance: the case of

xertatu. Corporate Governance, Vol. 8, No. 4, p. 571–577.Franke, G. R., Nadler, S. S. (2008). Culture, economic development, and national ethical attitudes. Journal of business

research, Vol. 61, No. 3, p. 254–264.Fratesi, U. (2012). A globalization-based taxonomy of European regions. Regional science policy and practice, Vol. 4,

No. 1, p. 1–23.Friedman, M. (1970). The social responsibility of business is to increase its profits. The New York Magazine. New York:

The New York Times Company.Gjølberg, M. (2009). Measuring the immeasurable? Constructing an index of CSR practices and CSR performance in

20 countries. Scandinavian journal of management, Vol. 25, No. 1, p. 10–22.Ho, F. N., Wang, H. D., Vitell, S. J. (2011). A global analysis of corporate social performance: the effects of cultural and

geographic environments. Journal of Business Ethics, Vol. 107, No. 4, p. 423–433.Jussila, I., Kotonen, U., Tuominen, P. (2007). Customer-owned Firms and the Concept of Regional Responsibility: Qu-

alitative Evidence from Finnish Co-operatives. Social Responsibility Journal, Vol. 3, No. 3, p. 35–43.Juščius, V. (2007). Verslo socialinės atsakomybės teorijų raida. Ekonomika, Nr. 78, p. 48–64.Joshi, M., Tiwari, P. S., Joshi, V. (2007). Corporate social responsibility: global perspective, competitiveness, social

entrepreneurship and innovation. Social Science Research Network (SSRN). Prieiga internetu: http://ssrn.com/abs-tract=999348 or http://dx.doi.org/10.2139/ssrn.999348.

Keim, G. D. (1978). Corporate social responsibility: an assessment of the enlightened self-interest model. Academy of Management Review, Vol. 21, No. 1, p. 32–39.

Kemp, D. (2010). Mining and community development: problems and possibilities of local-level practice. Community Development Journal, Vol. 45, No. 2., p. 198–218.

Kolk, A. (2010). Social and sustainability dimensions of regionalization and (semi)globalization. Multinational Busi-ness Review, Vol. 18, No. 1, p. 51–72.

Kolk, A., van Tulder, R. (2010). International business, corporate social responsibility and sustainable development. International business review, Vol. 19, No. 1, p. 119–125.

Kovaliov, R., Šubonytė, J., Simanavičienė, Ž. (2010). Makroekonominės verslo aplinkos įtaka ĮSA plėtrai. Ekonomika ir vadyba, Nr. 15, p. 627–634.

Kovaliov, R., Simanavičienė, Ž., Palekienė, O. (2011). Lietuvos socialinės politikos modelio įtaka ĮSA plėtrai Lietuvo-je. Ekonomika ir vadyba, Nr. 16, p. 551–557.


76

Kovaliov, R., Simanavičienė, Ž., Šubonytė, J. (2011). Įmonių socialinės atsakomybės skatinimo politikos Lietuvoje SSGG analizė. Ekonomika ir vadyba, Nr. 16, p. 605–611.

Li, G. H., Yu, C. M., Seetoo, D. H. (2010). Toward a theory of regional organization: the emerging role of sub-regional headquarters and the impact on subsidiaries. Management International Review: mir, Journal of international bu-siness, Vol. 50, No. 1, p. 5–33.

Lovering, J. (1999). Theory led by policy? The inadequacies of “the new regionalism’ in economic geography illustra-ted from the case of Wales. International Journal of urban and regional research, Vol. 23, No. 2, p. 379–395.

MacLeod, G. (2001). New regionalism reconsidered: globalization and the remaking of political economic space. Inter-national journal of urban and regional research, Vol. 25, No. 4, p. 804–829.

MacKinnon, D., Cumbers, A., Chapman, K. (2002). Learning, innovation and regional development: a critical appraisal of recent debates. Progress in human geography, Vol. 26, No. 3, p. 293–311.

Manteaw, B. (2008). From tokenism to social justice: rethinking the bottom line for sustainable community develo-pment. Community development Journal, Vol. 43, No. 4, p. 428–443.

McWilliams, A., Siegel, D., Wright, P. M. (2006). Guest editor’s introduction: corporate social responsibility: strategic implications. Journal of Management Studies, Vol. 43, p. 1–18.

Metaxas, T., Tsavdaridou, M. (2010). Corporate social responsibility in Europe: Denmark, Hungary and Greece. Jour-nal of contemporary European studies, Vol. 18, No. 1, p. 25–46.

Morrison, T. H., Wilson, C., Bell, M. (2012). The role of private corporations in regional planning and development: opportunities and challenges for the governance of housing and land use. Journal of rural studies, Vol. 28, No. 4, p. 478–489.

Nicolopoulou, K. (2011). Towards a theoretical framework for knowledge transfer in the field of CSR and sustainability. Equality, Diversity and Inclusion: An International Journal, Vol. 30, No. 6, p. 524–538.

Oh, C. H., Rugman, A. (2012). Regional integration and the international strategies of large European firms. Internatio-nal business review, Vol. 21, No. 3, p. 493–507.

Potts, T. (2010). The natural advantage of regions: linking sustainability, innovation, and regional development in Aus-tralia. Journal of cleaner production, Vol. 18, No. 8, p. 713–725.

Reimann, F., Ehrgott, M., Kaufmann, L., Carter, C. R. (2012). Local stakeholders and local legitimacy: MNEs‘ social strategies in emerging economies. Journal of international management, Vol. 18, No. 1, p. 1–17.

Rodriguez-Pose, A. (2010). Do institutions matter for regional development in the EU? Instituto Madrileno de Estudios Avanzados Ciencias Sociales Working Papers, No. 2010-02.

Rugman, A. M. (2005). The regional multinationals: MNEs and “global” strategic management. Cambridge, UK: Cambridge University Press.

Rugman, A. M., Hodgetts, R. (2001). The myth of global strategy. European management Journal, Vol. 19, No. 4, p. 333–343.

Rugman, A. M., Li, J. (2007). Will China’s multinationals succeed globally or regionally? European management jour-nal, Vol. 25, No. 5, p. 333–343.

Rugman, A. M., Oh, C. H. (2010). Does the regional nature of multinationals affect the multinationality and performan-ce relationship. International Business review, Vol. 19, No. 5, p. 479–488.

Rugman, A. M., Verbeke, A. (2004). A perspective on regional and global strategies of multinational enterprises. Jour-nal of International Business Studies, Vol. 35, No. 1, p. 3–18.

Rugman, A. M., Verbeke, A. (2008). A regional solution to the strategy and structure of multinationals. European Ma-nagement Journal, Vol. 26, No. 5, p. 305–313.

Sagebien, J., Whellams, M. (2010). CSR and development: seeing the forest for the tress. Canadian journal of develo-pment studies, Vol. 31, No. 3–4, p. 483–510.

Šimanskienė, L., Paužuolienė, J. (2010). Įmonių socialinės atsakomybės ir organizacinės kultūros sąsajų tyrimas Lietu-vos organizacijose. Management theory and studies for rural business and infrastructure development, No. 23 (4), p. 109–117.

Šimanskienė, L., Paužuolienė, J. (2010). Įmonių socialinės atsakomybės ir organizacinės kultūros sąsajų analizė. Orga-nizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 53, p. 87–98.

Tencati, A., Russo, A., Quaglia, V. (2010). Sustainability along the global supply chain: the case of Vietnam. Social Responsibility Journal, Vol. 6, No. 1, p. 91–107.

Tuominen, P., Jussila, I., Saksa, J. M. (2006). Locality and Regionality in Management of Finnish customer owned co-operatives. The international journal of co-operative management, Vol. 3, No. 1, p. 9–19.

Troutman, P. (2004). A growth machine’s Plan B: legitimating development when the value-free growth ideology is under fire. Journal of Urban Affairs, Vol. 26, No. 5, p. 611–622.

Uski, T., Jussila, I., Kovanen, S. (2007). Social responsibility in S Group co-operatives: a qualitative analysis of archival data. The international journal of co-operative management, Vol. 3, No. 2, p. 49–57.


77

Van den Berg, L., Braun, E., Otgaar, A. H. J. (2004). Corporate community involvement in European and US cities. Environment and Planning C: Government and Policy, Vol. 22, p. 475–494.

Zhao, Z. Y., Zhao, X. J., Davidson, K., Zuo, J. (2012). A corporate social responsibility indicator system for construction enterprises. Journal of cleaner production, Vol. 29–30, p. 277–289.

Žėkienė, A., Ruževičius, J. (2011). Socially responsible investment as a part of corporate social responsibility. Econo-mics and management, No. 16, p. 628–636.

Wiig, A., Kolstad, I. (2010). Multinational corporations and host country institutions: a case study of CSR activities in Angola. International business review, Vol. 19, No. 2, p. 178–190.

T H E I N F L U E N C E O F C O R P O R AT E S O C I A L R E S P O N S I B I L I T Y O N R E G I O N A L D E V E L O P M E N T

Vytautas Juščius, agnė šneiderienė Klaipėda University (Lithuania)

Summary

Systemic processes of rapid technological change, enhanced capital mobility and neoliberally inspired inter-regional competition have focused attention on the need for regional-level intervention among a broad community of academics and policymakers (Coe et al., 2004). The shift to knowledge-intensive economy goes beyond the particular business and management strategies of individual firms, involving the develo-pment of new inputs and a broader infrastructure at the regional level (MacLeod, 2001). The nature of this economic transformation makes regions key economic units in the global economy.

Regional competition is about both the emerging importance of regions as territorial units in global com-petition and the increase in co-ordinated actions within regions to improve competitive position compared to other areas. It should be noted that there is not enough attention to the differential impacts that globalization can have on regions belonging to the same country. For instance, most existing literature concentrates on those regions which were harmed by global forces, and lost jobs to emerging countries, often because they specialized in some sectors (such as European textile sector) where the low-cost competition from emerging countries was so important that it significantly hit the pre-existing strengths of regions specializing in tra-ditional manufacturing activities (Affuso et al., 2011). In addition, globalization diminishes those factors, through which various nations, regions and places are identified from one another as separate culture entities; accounts on globalization and strategy have emphasized the need for regionalization. The regions became the basis of the economic and social life, operational strategies of company’s need to fit their strategies to national, regional and local socially constructed needs and values.

The relationship between firms and their regions is reciprocal not only in terms of economic exchange; firms derive some of their characteristics from and also directly influence the characteristics of specific regions or places. Some reports (Jussila et al., 2007, Uski et al., 2007, Tuominen et al., 2006) imply that globalization has emphasized the need for regional reciprocity. On the one hand, the success and survival of certain types of firms is becoming more and more dependent on the welfare of their regions. On the other hand, various companies play all the more important role in maintaining and reproducing regional competi-tiveness. It should be noted, that the idea of firms as participating regional actors has increased over the past decades (Van den Berg et al., 2004; Jussila et al., 2007; Tuominen et al., 2007; Uski et al., 2007; Potts, 2010; Morrison et al., 2012; Diez et al., 2008, etc.).

The aim of the article: to analyze the relationship between corporate social responsibility and regional development, in coordination of local/regional responsibility and regional integration.

Regional development is changing uncontrollably and prevailing theories and dominant policy institu-tions have very little grasp ether of what is going on, or what to do about it. A set of policy paradigms – some-


78

times conflated and puffed up as “a new theory of regional development” – is being widely adopted, in what is a remarkably visible but generally unanalysed example of international policy transfer. Much of what pas-ses for regional development theory and regional development theory embodies the classic error identified by Andrew Sayer: it confuses development in a region with development of that region (Lovering, 1999).

Regionalization can be interpreted in two ways. First, regionalization can be the first best solution of a firm’s internationalization process. Internationalization occurs as a result of a firm’s drive to grow and maximize its benefits across diverse geographic locations. Second, regionalization can be a process toward globalization. In this way, it could be argued, regionalization is an intertemporal second-best solution to a firm’s internationalization process. Regionalism can be interpreted also as a learning process for the firm.

To extent that firms engage in CSR strategically, this behaviour can be studied through the lens of the resource-based view of the firm. Resource-based theory takes the perspective that valuable, costly to copy organizational resources and capabilities provide the key sources of competitive advantage. Even, in the time of globalization, essential resources of certain types of firms are often to great extent regional. This is due to the fact that firms originate from and operate on a “surface” that is typically made up of a structure of regional entities. Firms themselves have a regional extent, which is the roughly bounded area over which they conduct their operations (Jussila et al., 2007). Furthermore, firms may also be inward-looking in the sense that they source a large share of their inputs from within the region or find the outlet for their products or services within the same territory. Thus, there are situations in which organizations engage in regionally responsible practices.

KEY WORDS: corporate social responsibility, regionalization, regional development, multinational corporations.

JEL CODES: F150, F230, L200, M140, R110.


79

P R O D U K TO V E RT Ė S S A M P R ATO S K O N C E P C I J A K A I N O D A R O S P R O C E S E

Deimena KiyaK1


ANOTACIJAStraipsnyje, nustačius, kad produkto vertės sampratos dvilypis aspektas kainodaroje apibendrintai nenagrinėtas, pasitelkus mokslinės literatūros sisteminimo ir analizės metodus apibūdintos dvi skirtingos vertės sąvokos: vertė vartotojui ir vartotojų suvokiama vertė. Pripažįstant, kad vartotojų pasirinkimas priklauso nuo to, kokią vertę jam teikia įmonės pasiūlymas, kainodaros proceso etapai anali-zuojami vertės kūrimo vartotojui ir vartotojų suvokiamos vertės susiejimo aspektu. Rekomenduojama vertės kūrimo, nustatymo, tei-kimo ir palaikymo etapuose atlikti veiksmus, susijusius su produkto vertės vartotojui kūrimu ir tobulinimu, bei veiksmus, susijusius su vartotojų suvokiamos vertės nustatymu. Aprašyti produkto vertės vartotojui kūrimo modeliai: ekonominio pelno teorija (EVA), produkto kūrimo proceso (PKP) vartotojo vertės modelis, rizikos vertės metodas dizaino struktūros matrica (DSM). Akcentuojant darnaus ekonominio vystymosi prielaidas Lietuvoje ir siekiant tyrimų pagrindu kurti regioninę politiką, sudarytas integruotas mode-lis, kuris atskleidžia produkto vertės kūrimo etapus kainodaros procese. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kainodara, vertė vartotojui, vartotojų suvokiama vertė, verčių identifikavimo integruotas modelis kai-nodaros procese.

JEL KLASIFIKACIJA: L111; L221; L222; M339.

Įvadas

Kaina yra ne tik vienas svarbiausių konkurencinės padėties veiksnių, tiesiogiai veikiančių įmonės par-davimų ir pelningumo rodiklius, bet ir lanksčiausias rinkodaros komplekso elementas, kurį galima greitai priderinti prie aplinkos pokyčių. Kaina yra vienintelis rinkodaros komplekso elementas, generuojantis pa-jamas. Be to, kaina – svarbiausias vartotojų pasitenkinimo ir jų lojalumo veiksnys (Virvilaite ir kt., 2009). Lankstus, nuolat kintantis, rinkos sąlygas atitinkantis kainodaros procesas, akcentuojant darnaus ekonomi-nio vystymosi prielaidas Lietuvoje, lemia įmonės užimamą rinkos dalį, gaunamas pajamas, pelną, pagerina priimamų kainodaros sprendimų kokybę, padeda kryptingai didinti įmonės gebėjimą sėkmingai konkuruoti tarptautinėje rinkoje.

Mokslinėje literatūroje įmonėms patariama kainas nustatyti atsižvelgiant į vartotojų lankstumą, konkurentų kainas ir norimą gauti pelną (Pashigian, 1998; Ingenbleek, ir kt. 2003), t. y. taikyti įvairius kainos nustatymo metodus. Daugelio mokslininkų nuomone (Dutta ir kt., 2001; Bakanauskas ir Liesionis, 2002), kainų nustatymo procesas, vadinamas kainodara, yra sudėtingas, reikalaujantis daug išteklių ir nuolatinės koordinacijos, tai yra menas ir mokslas išreikšti piniginiais terminais produkto vertę vartotojui.

Problema. Moksliniu aspektu produkto vertės samprata kainodaroje tiriama gana dažnai, tačiau tyrimų, kurie pateiktų šios sąvokos dvejopą reikšmę, yra labai nedaug. Vieni mokslininkai akcentuoja produkto ver-tės vartotojui sampratą, kiti išskiria vartotojo suvokiamos vertės sampratos aspektus. Produkto vertės sam-

1 Deimena Kiyak – daktarė (socialiniai mokslai, ekonomika), docentė. Klaipėdos universiteto Ekonomikos katedra. Moksliniai interesai: finansai, apskaita, kainodara, finansinė-ekonominė analizė.El. paštas: [email protected] Tel.: +370 682 20253.

Deimena KiyaKPRODUKTO VERTĖS SAMPRATOS KONCEPCIJA KAINODAROS PROCESE

80

pratos dvilypis aspektas kainodaroje apibendrintai nenagrinėtas, nėra ir bendro sutarimo, ką reiškia produkto vertės samprata kainodaroje. Kadangi produkto vertės nustatymo metodologija taikoma kainodaros metodų pasirinkimo etape, svarbu ją tirti kompleksiškai.

Tyrimo objektas – produkto vertės sampratos kainodaroje.Tyrimo tikslas: siekiant tyrimų pagrindu kurti regioninę politiką, išsiaiškinti produkto vertės sampra-

tos aspektus kainodaroje ir nustatyti jų sąsajas.Tyrimo uždaviniai: y Išnagrinėti vertės sampratų kainodaroje pagrindinius aspektus ir, palyginus mokslinėje literatūroje

pateikiamas vertės sampratas, nustatyti jų esmę. y Išskirti vertės vartotojui kūrimo proceso etapus, aptariant kiekviename etape atliekamus veiksmus,

kurie susiję su vertės vartotojui kūrimu, ir veiksmus, kurie susiję su vartotojų suvokiamos vertės nu-statymu.

y Parengti vertės vartotojui ir vartotojų suvokiamos vertės identifikavimo kainodaros procese integruotą modelį.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, sisteminimas, grupavimas, lyginimas, interpretavimas, apibendrinimas, sintezė, loginės išvados.

1. Kainodaros metodų teor inis apibendrinimas

Mokslinėje literatūroje yra įvairių kainos sampratų ir apibrėžimo interpretacijų. J. Rowley (1997) nuo-mone, kaina suvokiama kaip pasiūlos ir paklausos darna. G. R. Foxall (1973) teigimu, kaina yra vienas iš įmonės patrauklumo vartotojui aspektų, fizinės produkto savybės turi apimti visus vartotojo poreikius. Taigi kaina vartotojui turi atitikti iš produkto gaunamą naudą. Anot V. Sūdžiaus (2001), produkto kaina – tai kaina, kurią moka vartotojas už produkto nuosavybės (valdyti, naudoti, disponuoti) teisę. Pasak M. C. Campbell (1999), kaina yra tai, ką vartotojai yra pasiruošę mokėti už gaunamą naudą iš produkto ir kas padengia vi-sus įmonės gamybai panaudotus išteklius. Bendrąja prasme kaina – tai prekės ar paslaugos vertės piniginė išraiška. Ji apibūdina įmonės veiklos rezultatus ir rodo, ar pirkėjas pripažįsta jų piniginį įvertinimą. Kaina padeda vartotojui spręsti apie produkto vertę ir tai labai veikia jų prekės ženklo pasirinkimą iš esamų ir konkuruojančių alternatyvų. Be to, kaina yra pats lanksčiausias rinkodaros komplekso elementas ir gali būti lengvai pritaikoma prie besikeičiančių aplinkos sąlygų (Indounas ir kt., 2011, p. 26). Taigi kainą galima api-brėžti ekonomikos teorijos ir rinkodaros požiūriu. Ekonomikos teorijoje kaina – tai piniginė prekės vertės išraiška, o rinkodaros požiūriu kaina – tai rinkodaros komplekso elementas, apimantis sprendimus ir veiks-mus, susijusius su kainų nustatymu ir keitimu. Kainos nustatymo priemones ir būdus nagrinėja kainodara – tai mokslas, apimantis vadybos, rinkodaros, ekonomikos, išlaidų apskaitos ir finansų žinias. A. Davidsono, M. Simonetto (2005) teigimu, kainodaros terminas apima ne tik kainos nustatymo procesą, jos įgyvendinimo strategiją, bet ir rodo įmonės pelningumą, konkurencingumą.

Du pagrindiniai požiūriai į kainų nustatymą – ekonominis ir rinkodarinis – lemia konceptualiai skirtin-gų kainodaros metodų taikymą (1 lentelė). Galima pastebėti, kad visi mokslininkai tradiciškai kainodaros metodus skirsto į tuos, kurie orientuoti į sąnaudas, ir tuos, kurie orientuoti į paklausą, konkurentus. Įmonės, kurių požiūris yra ekonominis, t. y. nukreiptas į kainų nustatymą, skaičiuoja gamybos sąnaudas, kitaip ta-riant, jų kainodara pagrįsta santykiu tarp to, ką gali priimti rinka, ir sąnaudų padengimo. Pagrindinis kainą apibrėžiantis veiksnys – sąnaudos, turintis įtakos veiksnys – rinkos sąlygos. Šiuo metodu skaičiuojant kainą, atsižvelgiama į visus kintamuosius ir pastoviąsias produkto sąnaudas bei pakeliant ją iki tokio dydžio, kuris leistų gauti iš anksto numatytą pelną.

Pagrindinė išlaidomis pagrįsto požiūrio į kainodarą problema ta, kad netiesiogiai daroma prielaida, jog vartotojas domisi įmonės išlaidomis, tuo tarpu jis tėra susirūpinęs savo išlaidomis. Tai gali būti išreikšta ir kitaip – vartotojas siekia naudos, todėl yra pasiryžęs sumokėti tam tikrą kainą. Žiūrint iš šios perspektyvos, įmonė, nustatydama kainą, priversta nustatyti vertę vartotojo akimis – naudą, kuri susijusi su jų parduodamu


81

produktu. Atitinkamai produkto sąnaudos tampa nebesvarbios kainodaros sprendimams, nors ir labai susi-jusios su šio sprendimo pelningumu. Kitaip tariant, sąnaudos lemia pelną, o ne kainą (Christopher, 1982, p. 35). Todėl įmonės, prieš nustatydamos produkto kainą, turi išsiaiškinti, ar nauda, kurią teikia produktas, prilygsta naudai, kurią nori gauti vartotojas.

1 lentelė. Kainodaros metodų pateikimas mokslinėje literatūroje

Autorius Kainodaros metodai Kainodaros metodo detalizavimas

Avlonitis, Indounas, 2005, p. 49

1. Sąnaudomis pagrįsti metodai

1.1. Sąnaudos plius metodas: pelno marža pridedama prie paslaugos teikimo sąnaudų vidurkio.1.2. Tikslinės grąžos kainų nustatymas: kaina nustatoma tame taške, kuris duoda įmonei tikslinę investicijų grąžos normą.1.3. Nenuostolingumo analizė: kaina nustatoma toje vietoje, kurioje bendros pajamos lygios bendroms sąnaudoms.1.4. Kontribucijos analizė: nuokrypis nuo lūžio analizės, kur būtų atsižvelgiama tik į tiesiogines produkto ar paslaugos išlaidas.1.5. Ribinių kainų nustatymas: kaina nustatoma žemesnė už bendras ir kintamas sąnaudas taip, kad apimtų tik ribines sąnaudas

2. Konkurencija pagrįsti metodai

2.1. Kainos panašios į konkurentų arba nustatomos, remiantis vidutine rinkos kaina.2.2. Kainos aukštesnės negu konkurentų.2.3. Kainos žemesnės negu konkurentų.2.4. Kainodara, remiantis dominuojančia kaina rinkoje: kainų lyderio kaina, priimtina likusioms įmonėms rinkoje

3. Paklausa, pagrįsta kainodara

3.1. Suvokiamos vertės kainų nustatymas: kaina remiasi klientų vertės suvokimu.3.2. Vertės kainodara – gana žema kaina už aukštos kokybės paslaugą.3.3. Kainos, remiantis klientų poreikiais: kaina nustatoma taip, kad būtų patenkinti klientų poreikiai

Bakanauskas ir kt., 2000, p. 16

1. Sąnaudomis pagrįsta kainodara 1.1. Paprastas sąnaudų padengimas

2. Verte pagrįsta kainodara 2.1. Vartotojų suvokiama produkto vertė

Kotler, Keller, 2007; Rastenis, 2005; Barzdenytė, 2000

1. Sąnaudomis pagrįsta kainodara

1.1. „Sąnaudos plius antkainis“: prie prekės sąnaudų pridėti standartinį antkainį. 1.2. Tiksline pelno norma pagrįsta kaina – tai kaina, kuri leistų įmonėms gauti tikslinę investicijų grąžos normą.1.3. Kainos nustatymas prekės išlaidų pagrindu remiasi ilgalaike finansine patirtimi, kuri verčia kiekvienai prekei nustatyti tokią kainą, kad ji padengtų visas išlaidas ir duotų pageidaujamą pelną

2. Kainos nustatymas, atsižvelgiant į suvokiamą vertę

2.1. Vartotojų suvokiama vertė. Įmonės turi teikti vartotojams žadėtą vertę, o vartotojai turi šią vertę suvokti. Suvokiamą vertę sudaro šie elementai: vartotojo įsivaizduojamos eksploatacinės prekės savybės, tarpininkų rezultatyvumas, garantinė kokybė, klientų aptarnavimas, gamintojo reputacija ir patikimumas. 2.2. Kainos nustatymas, atsižvelgiant į vertę, kai įmonė aukštos kokybės pasiūlymui pagrįstai nustato žemą kainą. Jo esmė – taip pertvarkyti darbo procesus, kad neaukojant prekių kokybės būtų galima sumažinti sąnaudas ir nustatyti žemesnes kainas, kurios pritrauktų vartotojus, vertinančius vertę

3. Kainos nustatymas, atsižvelgiant į esamą kainų lygį

Atsižvelgdama į konkurentų kainas įmonė gali nustatyti kainas, kurios būtų žemesnės, aukštesnės arba lygios su pagrindinių konkurentų kainomis



82

Modifikuojant ir susiejant tradicinius kainodaros metodus, susiformavo verte pagrįstos kainodaros metodika, kur kainodaros procesas prasideda nuo vartotojų norų ir suvokiamos vertės nustatymo. Įmonė žiūri į pasirinkimus tarp naudos ir kainos iš vartotojo požiūrio taško. Šis metodas laikomas veiksmingiausiu. Akcentuotina, kad įmonė, siekdama tinkamai taikyti kainodaros metodą, turi siekti gauti kuo daugiau ir kuo išsamesnės informacijos apie rinką, vartotojus ir konkurentus. Svarbiausia, suderinti įmonės ir vartotojų tikslus, kad galėtų pasiūlyti jiems ver-tingiausią produktą. Vartotojai kainos adekvatumą vertina remdamiesi visiškai kitais rodikliais, nei ją nustatinėja įmonės. Skirtumus tarp dviejų rinkos subjektų lemia skirtingi laukiamos naudos kriterijai. Rinkodara nėra menas surasti protingą būdą disponuoti savo gamyba, tai realios vertės vartotojui kūrimo menas.

Vertė vartotojams yra visų verčių vertė ir pagrindas. Įmonės, siekdamos nustatyti kainą pagal vartotojo suvokiamą vertę, didina tikimybę padidinti savo pelningumą. F. Huber ir kt. (2001) teigia, kad visa apiman-čios vertės vartotojui kūrimas yra svarbiausias sėkmę lemiantis veiksnys.

Taigi verte pagrįsto kainodaros metodo esmė – nustatyti tokią produkto kainą, kuri atitiktų vartotojo suvokiamą vertę; pritraukti labiausiai įmonės galimybes atitinkančius vartotojus. Šiuo atveju kainos paskir-tis – atspindėti vartotojo suvokiamą produkto vertę. Todėl įmonės, prieš nustatydamos produkto kainą, turi išsiaiškinti, ar nauda, kurią teikia produktas, prilygsta naudai, kurios tikisi vartotojas. Nustatant kainas vertės požiūriu, įmonės kainos turi rodyti tai, kaip vartotojai vertina produktą ar paslaugą. Vartotojų sprendimai įsigyti vieną ar kitą produktą pagrįsti jų vertės suvokimu.

Kas yra vertė ir kaip ji suvokiama, gana individualus dalykas. Net šiuolaikinėje mokslo literatūroje vie-ningai nesusitarta dėl konkrečių apibrėžimų, vertės struktūros ir ją formuojančių veiksnių. Taip pat sudėtinga išmatuoti vertę, nėra priimto vieningo sprendimo dėl vertės matavimo instrumentų tinkamumo. Būtent vertės sąvokos tikslus apibrėžimas ir jos sudedamųjų dalių, dimensijų, nustatymas gali padėti geriau suprasti varto-tojus ir perduoti jiems vertę, kurios tikisi. Taip būtų pasiektas vienas svarbiausių kainodaros tikslų. Visuoti-nis vartotojo įsitraukimas į paslaugos ar produkto tiekimo, kainodaros procesą ir vartotojo suvokiamos vertės kūrimas lemia poreikį kurti artimus ir patikimus santykius su vartotojais, o tai skatina rinkos orientaciją.

2 . Vertės sąvokų apibrėžimas kainodaroje

Šių dienų vartotojas, priimdamas sprendimą pirkti, gali rinktis iš didelės produktų ir paslaugų įvairo-vės. Didėjanti naujų produktų pasiūla keičia vartotojų norus ir lūkesčius, kurie susiję su produkto įsigiji-mu. Šiandieniniai vartotojai daug labiau yra linkę spręsti apie produktus ar paslaugas jų vertės terminais. Kitaip sakant, vartotojai pasirenka tarp konkuruojančių pasiūlymų, remdamiesi sąmoningu ir nesąmoningu produkto vertės nustatymu. Todėl produktų gamintojai turi suprasti, kaip vartotojai suvokia produkto vertę (Bakanauskas, 1997, p. 22). Vartotojai linkę ieškoti maksimalios vertės. Šią vertę jie įvertina pasitelkę savo pastangas, žinias bei pajamas. Vartotojas iš pasiūlymų gausos išsirinks tik tą, kuris, jo manymu, suteiks jam pageidaujamą vertę. Nuo to, ar pasiūlymas atitinka vartotojo lūkesčius, priklauso jo pasitenkinimas ir tiki-mybė, kad jis vėl pirks šią prekę (Kotler, 2007).

Nustatydama produkto kainą, įmonė turi įvertinti du aspektus: kokią ji sukuria vertę vartotojui ir kaip vartotojai šią vertę suvokia bei kaip šis suvokimas veikia jų sprendimus pirkti. Todėl konstatuotina, kad vertės sąvoka kainodaros procese gali būti suprantama dvejopai: tai vartotojui sukuriama vertė ir vartotojo suvokiama vertė. J. B. Smith, M. Colgate (2007) šias vertes taip įvardija: vertė vartotojui (angl. customer value), vartotojo vertė organizacijai (angl. customer lifetime value).

Kaip teigia A. S. Khalifa (2004), būtent vertė vartotojui yra prielaida visoms kitoms vertėms. Verte var-totojui galima vadinti visų rinkodaros sprendimų pagrindu, nes didesnės vertės vartotojui teikimas laikytinas vienu svarbiausių konkurencinį pranašumą didinančių bei vartotojo lojalumą užtikrinančių veiksnių (Dova-lienė, 2005). Vertės vartotojui sąvokos interpretacijos pateiktos 2 lentelėje.

Mokslinėje literatūroje sunku surasti vieningą vertės vartotojui sampratą. Pasak A. S. Khalifa (2004), vieningos nuomonės nebuvimą lemia tai, kad vertės vartotojui suvokimą galima vadinti nuolat kintančiu, di-namišku. A. Eggert, W. Ulaga (2002) skiria vertės vartotojui sampratos aspektą, kuris atsiskleidžia daugelyje vertės vartotojui sampratų – tai vertės vartotojui sąvokos daugialypiškumas.


83

2 lentelė. Vertės vartotojui sampratos koncepcijos

Autoriai ir metai Vartotojo suvokiamos vertės apibrėžimasNilson, 1992 Produkto vertė vartotojui yra materialios ir nematerialios naudos palyginimas, taip

pat papildomų produkto lygių bei bendros produkto gamybos ir naudojimo išlaidosSlater ir Narver, 2000 Produkto vertė vartotojui sukuriama, kai nauda, kurią vartotojas gauna su produktu,

yra didesnė nei ilgalaikės išlaidos, kurių vartotojas tikisi turėtiHallowell, Cronin ir kt., 2000 Vertė vartotojui yra lygi suvokiamai kokybei, lyginant ją su kaina Eggert, Ulaga, 2002 Vartotojo gaunama nauda – tai tam tikras fizinių prekės, paslaugos savybių bei

techninio aptarnavimo derinysKhalifa, 2004 Vartotojo gaunama nauda gali reikštis tiek apčiuopiamomis, tiek

neapčiuopiamomis siūlomos prekės ar (ir) paslaugos savybėmisRoig ir kt., 2006; Wang ir kt., 2004

Vertė vartotojui yra trijų dimensijų – funkcinės, socialinės bei emocinės – derinys, atskleidžiantis naudą vartotojui. Funkcinė vertė išreiškia apčiuopiamą naudą vartotojui, emocinė vertė susijusi su vartojimo procese kylančiais jausmais, o socialinė vertė – vartotojo gaunama nauda, kuri aktuali vartotojo socialinėje aplinkoje

Ravald, Gronroos, 1996 Vertė vartotojui – tai vartotojo patiriamos prekės įsigijimo sąnaudos. Jas sudaro prekės ar (ir) paslaugos kaina, transportavimo bei aptarnavimo išlaidos vartotojui, nesėkmės rizika, vartotojo sugaištas laikas ir pan.

Dovalienė, 2005 Vertė vartotojui – tai vartotojo prekės įsigijimo sąnaudos, kurios gali būti piniginės, emocinės, laiko, rizikos ir kt.

Vaitkienė, Pilibaitytė, 2008 Remiasi santykiais pagrįstu požiūriu į vertę vartotojui, kai bendrąsias vartotojo sąnaudas, kaip vertės vartotojui dedamąją, sudaro prekės ir (ar) paslaugos kaina bei išlaidos, susijusios su santykiais. Šioje vertės vartotojui sampratoje kaina traktuojama kaip piniginių vienetų suma, už kurią vartotojai įsigyja prekę ar (ir) paslaugą

Praude ir kt., 2009, p. 75 Vartotojui sukuriama vertė, kaip įmonės nekilnojamasis turtas, rodantis bendrą vertę, kurią sukuria vartotojų pasitenkinimas įmone bei jos kuriamais produktais


Vertės vartotojui sampratos atskleidžia tris pagrindines vertės vartotojui dedamąsias: vartotojo gaunamą naudą, vartotojo gaunamą papildomą naudą, vartotojo patiriamas sąnaudas. Kaip teigia R. Vaitkienė, V. Pili-baitytė (2008), vertė vartotojui siejama su santykiu tarp iš pagrindinio produkto gaunamos apčiuopiamos ir neapčiuopiamos naudos bei vartotojo patiriamų piniginių bei nepiniginių sąnaudų, įsigyjant produktą.

Tačiau literatūroje galima aptikti požiūrį, kad intensyvios konkurencijos kontekste vartotojo poreikius bei lūkesčius atitinkantis produkto pasiūlymas ne visada bus pagrindinis pakartotinio pirkimo stimulas (Do-valienė, 2005). Kitaip tariant, vartotojai tikisi gauti jų lūkesčius, poreikius atitinkantį bei papildomą naudą teikiantį produktą. V. A. Zeithaml (2004) ir daugelis kitų mokslininkų teigia, kad vertė vartotojui nulemta vartotojų suvokimo, o ne pardavėjo prielaidų ir ketinimų. Vertę rinkoje nustato vartotojai, o ne gamintojai. Vertė yra ne tai, ką pardavėjas duoda, bet ir tai, ką vartotojas ima. Čia ir formuojasi vartotojų suvokiamos vertės sąvoka.

Vartotojo suvokiama vertė daugelio autorių (Kotler, 2007; Avlonitis ir kt., 2006; Chang ir kt., 2011; Reddy, 1991; Snoj ir kt., 2004; Ge, 2002; Christopher, 1982; Dovalienė ir kt., 2008; Snieškienė, 2009) api-brėžiama kaip suvokiamos naudos ir suvokiamos kainos santykis. Suvokiamą kainą, minėtų autorių teigimu, sudaro objektyvi įmonės nustatyta produkto kaina, transportavimo, instaliavimo, eksploatacijos ir kitos po pardavimo proceso patirtos sąnaudos. Be to, vartotojas patiria ir nepiniginių sąnaudų, t. y. apsipirkimui ar tinkamo varianto paieškai sugaištas laikas, fizinės pastangos. Mokslininkų požiūris į vartotojo suvokiamos vertės sampratas pateiktas 3 lentelėje.


84

3 lentelė. Vartotojų suvokiamos vertės sampratos koncepcijos

Autoriai ir metai Vartotojo suvokiamos vertės apibrėžimasSchechter, 1984; Zeithaml, 1988

Suvokiama vertė yra sudaryta iš visų galimų veiksnių: kokybinių ir kiekybinių, objektyvių ir subjektyvių, tai vartotojų pirkimo patirtis

Zeithaml, 1988; Sinha ir DeSarbo, 1998; Sweeney ir kt., 1999; Zeithaml ir kt., 1990; Ulaga ir Chacour, 2001

Vartotojo bendras produkto naudingumo vertinimas remiasi suvokimu, ką gauna ir kas suteikiama

Reddy, 1991 Suvokiama vertė yra bendra pasiūlymo vertė arba, kitaip tariant, maksimali kaina, kurią vartotojas yra pasiryžęs mokėti už ekonominius ir neekonominius produkto požymius

Dodds ir kt., 1991; Naumann ir Jackson, 1999

Santykis tarp suvokiamos naudos ir išnaudojamų pastangų

Woodruff ir Gardial, 1996 Kompromisas tarp pageidaujamų savybių ir dedamų pastangųAnderson ir kt., 1993; Ulaga ir Chacour, 2001; Anderson ir Narus, 1998

Suvokiama vertė išreikšta piniginiais vienetais bei ekonominių, techninių, paslaugų ir socialinių naudų visuma, kurias vartotojas gauna mainais už kainą, atsižvelgiant į alternatyvių tiekėjų pasiūlą ir kainas

Woodruff ir kt., 1993; Flint ir kt., 1997; Ulaga ir Chacour, 2001; Woodruff, 1997

Vartotojo vertės vertinimas, tiekėjo sukurtas atsižvelgiant į kompromisus tarp visų susijusių naudų bei pastangų tam tikroje vartojimo situacijoje

Schechter, 1984 Vartotojo suvokiamą vertę sudaro daugelis veiksnių: kokybė ir kiekybė, objektas ir subjektas, kuriuos sieja vartotojo patirtis

Zeithaml, 2004 Vartotojo bendras suvokimas apie prekės naudingumą remiasi vartotojo suvokimu, ką jis gavo ir ką mainais atidavė

Monroe, 1990 Pirkėjų suvokiama vertė yra kompromisas tarp santykinai gaunamos produkto kokybės ir naudos bei mokamos kainos

Nilson, 1992 Vartotojo suvokiama prekės vertė yra apčiuopiamų ir numanomų pagrindinių bei papildomų naudingų prekės savybių visuma, palyginus su bendromis prekės pirkimo ir naudojimo sąnaudomis

Anderson ir kt., 2006 Vertė verslo rinkose – tai iš ekonominių, techninių, paslaugų ir socialinių naudų rinkinio gaunama piniginė vertė, kurią patiria įmonė-klientas mainais už sumokėtą produkto kainą, atsižvelgiant į visų galimų tiekėjų pasiūlą ir kainas


Verte besirūpinančius ir besidominčius vartotojus (tai šiuolaikiniai, išprusę, daug išmanantys, reiklūs vartotojai) nelengva nustebinti nei aukšta kokybe, nei kaina. Vartotojo apsisprendimą pirkti nulemia naudos, kurią jis gaus, ir sąnaudų, kurias patirs, santykio įvertinimas. Būtent toks įvertinimas gali apibūdinti vartoto-jo suvokiamą vertę. Kiekvienas vartotojas subjektyviai suvokia gaunamą vertę.

Vertinant persipynusias vertės vartotojui ir vartotojo suvokiamos vertės koncepcijas galima remtis R. Vaitkienės, V. Pilibaitytės (2008) nuomone, kad per santykius tarp įmonės ir vartotojų sukuriama vertė abiem sąveikaujančioms pusėms – vartotojui ir įmonei. Kadangi vartotojo gaunamai vertei didelę įtaką daro iš ilgalaikių santykių gaunama nauda, galima teigti, kad vertės vartotojui kūrimas ir vystymas, kaip ir santy-kių gyvavimo ciklas, yra nuoseklus procesas, vykstantis etapais ir evoliucionuojantis per gana ilgą laikotarpį. Šiuose etapuose organizacija priima sprendimus ir atlieka veiksmus, kurie kuria vertę vartotojui, o siekdama šią vertę plėtoti organizacija privalo nustatyti vartotojo suvokiamą vertę. Vertės vartotojui kūrimo procesas nukreiptas ne į patį produktą, bet į didesnės vertės vartotojui kūrimą. Įmonė, siekdama sukurti didesnę vertę vartotojui, turėtų išsiaiškinti, kaip vartotojai suvokia vertę (vertės nustatymas), remiantis vartotojų vertės preferencijomis suskirstyti juos į segmentus, pateikti jų vertės lūkesčius atitinkantį produkto pasiūlymą (ver-tės kūrimas), komunikuoti sukuriamos vertės konkurencingumą rinkoje (vertės komunikavimas) ir atlikti vartotojų pasitenkinimo tyrimus (vertės įvertinimas).


85

3. Produkto ver tės var totojui kūrimo model ia i kainodaroje

Mokslinėje literatūroje (Chmieliauskienė, 2006; Draft 2006; Bagdonavičius ir kt., 1999; Dangirutis, 2002; Biddle, Bowen, Walace, 1998; Palliam, 2006; Boguslauskas ir kt., 2002; Browning, 1999; Chase, 2000) skiriamos šios pagrindinės produkto vertės teorijos: ekonominio pelno teorija (EVA); produkto kūri-mo proceso (PKP) vartotojo vertės modelis; rizikos vertės metodas; dizaino struktūros matrica (DSM). Visos šios teorijos gali būti pritaikomos kuriant vertę vartotojui.

Ekonominio pelno teorija mokslinėje literatūroje vadinama įvairiai: ekonominiu pelnu, nauja sukurta verte ar tiesiog EVA (angl. economic value added). Būtent EVA rodiklis padeda išmatuoti įmonės kuriamą vertę. R. L. Draft (2006, p. 846) EVA apibūdina kaip ekonominę sistemą, kuri pirmenybę teikia vertės in-dėliui į padidinamą pridėtinę vertę visose įmonės veiklose bei gamybos procesuose. EVA teorinis modelis skirtas kurti pridėtinę vertę versle. EVA didėja didėjant grynajam pelnui ir pinigų srautams iš įmonės veiklos bei mažėjant kapitalo sąnaudoms. Iš veiklos gaunami grynųjų pinigų srautai ir grynasis pelnas priklauso nuo vertei įtaką darančių veiksnių, kapitalo sąnaudos minimizuojamos, esant optimaliai kapitalo struktūrai, o visa tai vadovai gali valdyti per vertei įtaką darančius veiksnius: finansinius, vidaus, inovacinius, pirkėjus ir vidaus (Boguslauskas ir kt., 2002, p. 56):

y finansiniai: kaip įmonė atrodo akcininkams, kreditoriams, potencialiems investuotojams; y pirkėjų: kaip įmonės produktai ir jų patrauklumas atrodo pirkėjams; y vidaus: ką įmonei reikėtų tobulinti; y inovacijų: kaip įmonė kuria naują vertę vartotojui. R. Palliam (2006, p. 205) teigimu, norint įgyven-

dinti finansinius tikslus (į verslą žvelgiant iš akcininkų pozicijų), veiklos procesai turi būti sutelkti ties pirkėjų reikmių tenkinimu, remiantis vidaus ir inovaciniais procesais. Ekonominio pelno teorijos požiūriu vertė sukuriama tada, kai įmonės gaunamos pajamos didesnės nei ekonominės sąnaudos šioms pajamoms uždirbti, o prisiimama rizika yra kompensuojama. Praktika rodo, kad EVA modelis pagrįstas pardavėjo, o ne pirkėjo vertės suvokimu. Derindama šias dvi vertės metodologijas įmonė gali pasiekti aukštesnių rezultatų.

T. R. Browning (1999, p. 9), išnagrinėjęs Slack aprašytą vartotojų naudos ir rizikos funkciją, teigia, kad vertė apibrėžiama kaip tiesiogiai proporcingas tam tikro produkto ar paslaugos poreikis ir to produkto ar paslaugos gebėjimas patenkinti šį poreikį, ji atvirkščiai proporcinga produkto ar paslaugos kainai. Produkto vertės vartotojui kūrimo procese jis rekomenduoja taikyti produkto kūrimo proceso (PKP) vartotojo vertės modelį, kur vertė yra tam tikro produkto ar paslaugos naudos vartotojui išraiška. Vertės funkcija įtraukia: produkto naudingumą, siekiant patenkinti vartotojo poreikius; svarbumo tenkinant šį vartotojo poreikį laips-nį (apibendrinant poreikį tam tikram produktui ar paslaugai); produkto pasiekiamumą, kai jis vartotojui reikalingas; riziką, kuri susijusi su galimybe, kad įsigytas produktas ar paslauga neatitiks specifinių vartotojo reikalavimų; produkto įsigijimo kainą. Šiame modelyje vertė vartotojui apibrėžiama matematine formule.

T. R. Browning (1999, p. 8) modifikavo Slack aprašytą vartotojų naudos ir rizikos funkciją ir pasiūlė modelį, vadinamąjį rizikos vertės metodą, kuris pabrėžia matavimo vertę mažinant riziką. Taigi sėkmingas produkto kūrimas yra procedūra, kurios metu netinkami produkto rodikliai šalinami planingai ir sistemingai. Pagrindinė šio metodo mintis – rizika ir vertė yra atvirkščiai proporcingos. Rizikos vertės metodas produkto vertės vartotojui kūrimo procese numato dviejų elementų vertinimą: vartotojų poreikius ir produkto techni-nes charakteristikas. Šiuo atveju įvertinus vartotojų poreikius apibendrinami produkto požymiai ir sukuria-mos jo techninės charakteristikos bei vertė.

Dizaino struktūros matrica (DSM) parodo, kad visa informacija apie produktą gali mažinti riziką ir padėti išmatuoti produkto vertę (Chase, 2000, p. 12). Kitaip tariant, informacija bus vertinga, jeigu ji padės nustaty-ti, kad produktas gali būti ne toks, kokio tikimasi, tai yra, kad tikėtinos vertės galima ir nepasiekti ar atvirkš-čiai – viršyti pradinius lūkesčius. Visą šią svarbią informaciją galimą gauti analizuojant, bandant, testuojant, vertinant produktą ar paslaugą. Šis metodas skiriasi nuo tradicinio produkto vertės kūrimo modelio, nes DSM susitelkia ties informacijos apie produktą srautu, o ne ties pačiu darbo procesu (Chase, 2000, p. 19).


86

Paprasčiau tariant, DSM yra vienas iš projektų valdymo įrankių, kai analizuojant verslą ar produktą kuriama vertė. Šis modelis visam valdymo procesui padeda lengviau vizualizuotis ir taip nustatyti produkto kūrimo elementus: dizaino struktūros matrica išryškina etapus, kurie glaudžiai susiję, todėl, kilus problemai, visada lengviau atrasti, kuriame proceso etape tai įvyko ir taip problemą išspręsti. Kitaip tariant, nuo pat produkto kūrimo pradžios renkama informacija ir talpinama į matricą, kuri galutiniame variante padeda apskaičiuoti pridėtinę vertę ne tik pasitelkus algoritmus, bet leidžia nagrinėti visą įvykusį procesą konkrečiomis pakopo-mis. DSM puikiai naudojama, kai prie projekto dirba keli padaliniai, nes, kaip minėta, ši matrica atskleidžia, kaip etapai vienas nuo kito priklauso. Taip padaliniai, keisdamiesi informacija, gali matyti projekto pažangą, kurią daro kiekvienas atsakingas padalinys. Rezultatas – sukuriamas produktas ir pridėtinė vertė.

4. Vertės vartotojui kūrimo ir vartotojų suvokiamos vertės nustatymo etapai kainodaroje

M. Christopher ir kt. (2003) pateikia Lanning, Michaels įvardytą vertės vartotojui kūrimo proceso sam-pratą, kuri nukreipta ne į produkto savybes, bet į didesnės vertės vartotojui kūrimą. Mokslinės literatūros analizė leidžia minėtą procesą papildyti ir išskirti vertės vartotojui kūrimo proceso etapus, susiejant juos su vartotojo suvokiamos vertės nustatymu (4 lentelė).

Vertės kūrimo ir nustatymo etape atliekamos veiklos glaudžiai siejasi su segmentavimu, tikslinio se-gmento pasirinkimu ir pozicionavimu. Visų pirma įmonė siekia nustatyti vartotojų poreikius ir lūkesčius, tada, remdamasi vartotojų suvokiamos vertės kriterijumi, nustato tikslinį segmentą. Tai leidžia pasiūlyti vartotojams jo poreikius bei lūkesčius atitinkantį produktą. Šiame etape vartotojas, įsisąmoninęs konkretaus produkto poreikį, svarsto jo įsigijimo galimybes. Įmonei aktyviai bendraujant su vartotoju, šis įtikinamas įsigyti siūlomą produktą. Įsigijęs minėtą produktą, vartotojas gauna vertę, kuri susijusi tiek su produkto apčiuopiamomis, tiek su neapčiuopiamomis savybėmis. Šio etapo rezultatas – sukuriama pagrindinė vertė vartotojui.

Vertės teikimo ir palaikymo vartotojui etape šalia pagrindinio produkto įmonė siūlo papildomas ar (ir) palengvinančias paslaugas. Kitaip tariant, įmonė dar turi dėti ypatingas pastangas, kad vartotojas pakartoti-nai įsigytų siūlomą prekę ar (ir) paslaugą, t. y. taptų lojaliu. Vartotojai jaučia pasitikėjimą įmone ir įsiparei-gojimą jai. Pasitikėjimo ir įsipareigojimo prielaida – vartotojų pasitenkinimas pagrindiniu produktu. Taigi galima teigti, kad šiame etape sukuriama papildoma vertė vartotojui. Kurdama papildomą vertę produktui įmonė privalo prekėms ar (ir) paslaugoms suteikti naujų savybių ir nuolat vartotojams priminti apie savo produkto konkurencingumą rinkoje (intensyviai komunikuojamas įmonės siūlomo produkto unikalumas). Vertės teikimo ir palaikymo procese vartotojai jaučia, kad jiems sukuriama vertė, jie yra įmonės vertinami, todėl noriai moka didesnę kainą už konkretaus produkto teikiamą naudą ir abipusiškai naudingus santykius. Technologinės įmonės siūlomo produkto gamybos ar (ir) paslaugos teikimo naujovės bei vertės kūrimas yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių palaikyti glaudžius įmonės ir vartotojų ryšius.

Minėtų veiksmų atlikimas (4 lentelė) suteikia galimybių kurti abipusę papildomą vertę, palaikyti su var-totojais tokius santykius, kurie geriausiai tenkintų jų poreikius, komunikuoti geranoriškumą vartotojams ir pabrėžti vartotojui kuriamos vertės konkurencingumą rinkoje.

Apibendrinant vertės vartotojui kūrimo ir vystymo proceso etapus, galima teigti, kad šis procesas nu-kreiptas ne tik į produkto savybes, bet ir į patį vertės vartotojui generavimo procesą. Siekiant sukurti didesnę vertę vartotojui, būtina išsiaiškinti, kaip jis ją suvokia, remiantis vartotojų vertės preferencijomis, suskirstyti vartotojus į segmentus ir pasiūlyti jų vertės lūkesčius atitinkantį produktą.


87

4 lentelė. Vertės nustatymo ir teikimo vartotojui etapai kainodaros procese

Etapo pavadinimas

Veiksmai, susiję su vertės vartotojui kūrimu

Veiksmai, susiję su vartotojų suvokiamos vertės nustatymu

Vertės kūrimas ir nustatymas

1. Nustatyti produkto vertę, kuri apima visas materialines, nematerialines ir papildomas išlaidas, susijusias su produkto gamyba ir pardavimu.2. Įtikinti vartotoją, kad jo poreikiai ir lūkesčiai bus įgyvendinti, įsigijus siūlomą produktą.3. Gerinti sąveikos su vartotojais aplinką, kad pati įmonė ir vartotojas įgytų daugiau informacijos apie vienas kito vertybes, gyvenimo normas bei siekius.4. Suformuoti vertę vartotojui teikiantį produktą (paslaugų paketą), kuris apimtų kokybę, paslaugų spektrą, lankstumą, paskirstymo kanalų, kainų struktūrą

1. Nustatyti, kaip vartotojas suvokia įmonės produkto vertę.2. Aptarti vartotojų suvokiamą vertę lemiančias dimensijas.3. Nustatyti esamą vartotojų pasitenkinimo konkrečiu produktu lygį.4. Įvertinti besikeičiančius vartotojų poreikius.5. Įvertinti ekonominį potencialų vartotojų statusą.6. Įvertinti tai, ar konkuruojančios įmonės tenkina vartotojų poreikius.7. Nustatyti, kaip ateityje keisis vartotojų poreikiai ir lūkesčiai, jų požiūris į įmonę.8. Nustatyti vartotojus, pasižyminčius panašiais vertės lūkesčiais, siekiant suformuoti jų lūkesčius atitinkantį vertės paketą.9. Atlikti rinkos segmentavimą

Vertės teikimas ir palaikymas

1. Taikyti įvairius rėmimo veiksmus, kurių tikslas – įtikinti vartotojus, kad įmonės pasiūlymas yra unikalus, lyginant su konkuruojančių įmonių pasiūlymais.2. Vykdyti prekių pardavimo ir (ar) paslaugų teikimo proceso stebėseną.3. Šalia pagrindinio produkto vartotojui siūlyti įvairias papildomas ir palengvinančias paslaugas.4. Didinti produkto vertę, taikant EVA, PKP vartotojo vertės modelį, rizikos vertės metodą, dizaino struktūros matricą.5. Investuoti, siekiant kuo geriau patenkinti vartotojų poreikius ir lūkesčius.6. Stebėti technologinės aplinkos pokyčius, kad būtų galima vartotojui pasiūlyti naujų savybių turintį produktą.7. Taikyti asmeninį pardavimą

1. Tirti kontaktinio personalo darbą, nes jis turi tiesioginės įtakos vartotojų pasitenkinimui.2. Motyvuoti darbuotojus, nes patenkintas savo darbu personalas maloniau bendrauju su vartotojais ir teikia kokybiškas paslaugas, o tai daro tiesioginę įtaką vartotojų pasitenkinimui.3. Nuolat atlikti vartotojų ir darbuotojų pasitenkinimo tyrimus.4. Nuolatos tiesiogiai bendrauti su vartotojais ir išsiaiškinti jų požiūrį į įmonę, tai, kaip mato įmonės galimybes išspręsti jų problemas, patenkinti specifinius jų poreikius bei lūkesčius.5. Susitelkti ties siekiu išsaugoti vartotojus su jais bendradarbiaujant, išlaikant pasitikėjimą, įsipareigojant ir apsikeičiant informacija.6. Panaudoti IT priemones, siekiant surinkti individualizuotą informaciją apie lojalius vartotojus.7. Sukurti vartotojų duomenų bazę


5. Vertės var totojui kūrimo i r var totojų suvokiamos ver tės nustatymo integruotas kainodaros model is

Aptarus vertės sąvokas, dimensijas, jos kūrimo etapus ir vertės vartotojui kūrimo procesą, galima pateikti modelį, kuris atskleidžia produkto vertės sampratos taikymą kainodaros procese (1 pav.).

Aptarsime modelyje pateikiamų ryšių nuoseklumą. Pirmiausia formuojami kainodaros tikslai: išgyve-nimas, pelnas, rinkos dalis, kokybė ir kt., nustatoma paklausa (elastingumas, konkurentų kainos, prekės pakaitalai, maksimali kaina), produkto sąnaudos. Vertės vartotojui kūrimo ir nustatymo procese nustatomos vartotojų suvokiamos vertės dimensijos ir koreguojamos produkto sąnaudos bei vartotojui kuriama produkto vertė. Šiame procese nuolat atliekama konkurentų kainų analizė (užpirkimas, kainininkai, pirkėjų apklausa). Šiame etape įmonei, atlikus ne tik vartotojų bet ir konkurentų analizę, labai svarbu sukurti tinkamą savo prekės ženklo įvaizdį. Prekės ženklo įvaizdis ir jo pozicija vartotojų sąmonėje (lyginant su konkuruojan-


88

čiais prekės ženklais) lemia, ar jį pavyks įtikinti įsigyti siūlomą prekę ar (ir) paslaugą. Galutiniame variante parenkamas kainodaros metodas (minimali kaina – savikaina; maksimali kaina – unikalios prekės savybės; vidutinis lygis – konkurentų kainos) ir nustatomos galutinės kainos (kainos suvokimo psichologija, konku-rentų elgsena, kitų subjektų, pavyzdžiui, valstybės institucijų, reakcija). Taikant sudarytą kainodaros proceso modelį įmonėje, galima:

y Gerokai padidinti gaunamas pajamas. y Sumažinti kainos priklausomybę nuo pajamų diversifikacijos srautų, t. y. galima padidinti pajamas ne

tik keliant kainas. y Nuolat analizuoti rinkoje vyraujančias kainas ir lyginti jas su konkurentų kainomis. y Kuriant produkto vertę vartotojui didinti investicijas į įmonės prekės ženklą. y Taikyti apsvarstytą nuolaidų teikimo sistemą. y Nuolat vertinti vartotojų jautrumą kainai.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šio kainodaros proceso modelio taikymas visada bus susijęs su papil-domomis išlaidomis, kurios taip pat įtraukiamos į kainą. Be to, modelis turi būti taikomas apmąstytai – tam tikram vartotojų segmentui ar grupei.

Išvados

1. Pripažinta, kad visi mokslininkai, pateikdami kainodaros metodus, akcentuoja į vartotoją nukreipto kainodaros metodo taikymą. Kadangi vartotojų pasirinkimas priklauso nuo to, kokią vertę jam teikia įmonės pasiūlymas, taigi geriausios vertės vartotojui kūrimas yra visų kainodaros sprendimų pa-grindas, be to, išskirtinės vertės vartotojui teikimas laikytinas pagrindiniu konkurencinį pranašumą didinančiu bei vartotojų lojalumą užtikrinančiu veiksniu. Kaip rodo mokslinės literatūros analizė,

Kainodaros tikslų

formulavimas

Paklausos nustatymas

Sąnaudų nustatymas

Konkurentų produktų

kainų analizė

Kainodaros metodo

pasirinkimas

Galutinės kainos

nustatymas

Vertės vartotojui kūrimas ir nustatymas, taikant ekonominio pelno teoriją (EVA); produkto kūrimo proceso (PKP) vartotojo vertės modelį, rizikos vertės metodą, dizaino struktūros matricą

(DSM)

Vertės vartotojui teikimas ir palaikymas, taikant ekonominio pelno teoriją (EVA); produkto kūrimo proceso (PKP) vartotojo vertės modelį, rizikos vertės metodą, dizaino struktūros matricą

(DSM)

Vartotojų suvokiamos vertės dimensijų nustatymas

Vertės nustatymo ir

teikimo vartotojui

etapai kainodaros procesuose

1 pav. Vertės vartotojui ir vartotojų suvokiamos vertės nustatymo integruotas modelis kainodaros procese



89

iki šiol nepasiektas konsensusas dėl vertės sampratos, t. y. nesuformuota bendra produkto vertės sampratos koncepcija, susiejanti produkto vertės vartotojui kūrimo ir vartotojo suvokiamos vertės sąvokų aspektus. Vertė vartotojui, jos kūrimas ir teikimas bei vartotojų suvokiama vertė analizuo-jamos iš skirtingų perspektyvų. Nagrinėjimo pobūdis priklauso nuo to, kokiomis metodologinėmis nuostatomis remiamasi. Galima skirti šias pagrindines vertės vartotojui tyrimo kryptis: išplėstinio produkto koncepcijos, vartotojo suvokiamos vertės, geriausios vertės vartotojui teikimo galimybių analizė. Daugiausia teikiama vertė vartotojui analizuojama, akcentuojant suvokiamos vertės svar-bą ir įtaką kainodaros sprendimams prekių įsigijimo etape. Mokslinės literatūros analizė rodo, kad vertė vartotojui gali būti suprantama kaip santykis tarp vartotojo gaunamos naudos ir vartotojo są-naudų produktui įsigyti. Tradiciškai vertė vartotojui siejama su iš pagrindinio produkto gaunamos apčiuopiamos ir neapčiuopiamos naudos bei vartotojo patiriamų piniginių bei nepiniginių sąnaudų, įsigyjant produktą, santykiu. Tačiau organizacijoms veikiant intensyvios konkurencijos sąlygomis svarbu suprasti, kad vartotojai tikisi gauti ne tik jų lūkesčius ir poreikius atitinkantį produktą, bet ir papildomą naudą. Tačiau vartotojui teikiamos vertės analizė vien tik minėtame kontekste atskleidžia transakcinį požiūrį, nes pagrindinis dėmesys skiriamas vartotojų pritraukimui, o produkto teikiama vertė ir grįžtamasis ryšys neanalizuojami. Šiame kontekste nepakanka vien tik nusakyti, kokią naudą vartotojui teikia įmonės produktas bei kokias išlaidas jis suvokia, ypač svarbu žinoti, kurie produkto požymiai tas naudas ar išlaidas lemia, ir kurti naują vertę vartotojui, atitinkančią jo produkto vertės suvokimą. Mokslininkai nekuria sąsajų tarp vertės vartotojui determinantų ir vartotojų suvokiamos produkto vertės. Be to, vartotojo suvokiama vertė nagrinėjama iš transakcinės perspektyvos, siekiant išsiaiškinti, kokią įtaką vartotojo suvokiama vertė daro jo elgsenai sprendimo pirkti priėmimo etape. Pripažįstant vartotojų išlaikymo svarbą vertė vartotojui turėtų būti nagrinėjama visuose kainodaros proceso etapuose, susiejant du skirtingus vertės suvokimo aspektus.

2. Nustačius ir įvertinus šiuos požiūrius, išskirti vertės vartotojui kūrimo etapai kainodaros procese, aptariant kiekviename etape atliekamus veiksmus, susijusius su vertės vartotojui kūrimu, ir veiksmus, susijusius su vartotojų suvokiamos vertės nustatymu. Atliekant šiuos veiksmus, galima būtų nuspręs-ti, kurios produkto savybės turi būti įtrauktos, pašalintos ar pakeistos, kad įmonė galėtų teikti didesnę vertę turintį pasiūlymą vartotojui. Konkrečių vartotojui teikiamų vertės etapų atskyrimas ir jų svarbos suvokimas turi būti traktuojami kaip kainodaros proceso pagrindas, lemiantis įmonės išteklių paskirs-tymą skirtingoms vartotojų grupėms. Atliktų veiksmų rezultatai: vartotojų vertės poreikių ir lūkesčių nustatymas; vertės vartotojui iš pagrindinio produkto sukūrimas; papildomos vertės vartotojui sukū-rimas; siūlomo produkto išskirtinumas rinkoje; kuriamos ir plėtojamos vertės vartotojui įvertinimas.

3. Aptarus vertės sąvokas, dimensijas, jos kūrimo etapus ir vertės vartotojui kūrimo procesą, sudary-tas integruotas modelis, kuris atskleidžia, kaip produkto vertės samprata taikoma kainodaros proce-se. Taikant sudarytą vertės vartotojui ir vartotojų suvokiamos vertės nustatymo modelį kainodaros procese, įmonėje galima gerokai padidinti gaunamas pajamas, sumažinti kainos priklausomybę nuo pajamų diversifikacijos srautų, nuolat analizuoti rinkoje vyraujančias kainas ir lyginti jas su konku-rentų kainomis, kuriant produkto vertę vartotojui, didinti investicijas į įmonės prekės ženklą, taikyti apsvarstytą nuolaidų teikimo sistemą, nuolat vertinti vartotojų jautrumą kainai. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šio kainodaros proceso modelio taikymas visada bus susijęs su papildomomis išlai-domis, o jos taip pat įtraukiamos į kainą. Be to, modelis turi būti taikomas apmąstytai tam tikram vartotojų segmentui ar grupei. Remiantis teoriniame lygmenyje išdėstytomis prielaidomis, sukurto vertės vartotojui ir vartotojų suvokiamos vertės nustatymo integruoto modelio kainodaros procese pritaikomumas turi būti įrodytas empiriniais tyrimais.


90

Literatūra

Anderson, J. C., Narus, J. A., van Rossum W. (2006). Customer value propositions in business markets. Harvard Busi-ness Review, Vol. 84, Issue 3, p. 90–99.

Avlonitis, G. J., Indounas, K. A. (2005). Pricing objectives and pricing methods in the services sector [interaktyvus]. Journal of Services Marketing, Vol. 19, p. 47–57. Prieiga per EMERALD.

Avlonitis, G. J., Indounas, K. A. (2006). How are price set? An exploratory investigation in the Greek services sector [interaktyvus]. Journal of Product & Brand Managemant, Vol. 15, Issue 3, p. 203–213. Prieiga per EMERALD.

Avlonitis, G. J., Indounas, K. A. (2006). Pricing practices of service organizations [interaktyvus]. Journal of Services Marketing, Vol. 20, p. 346–356. Prieiga per EMERALD.

Bagdonavičius, J., Stankevičius, P., Lukoševičius, L. (1999). Ekonomikos terminai ir sąvokos. Vilnius: Vilniaus peda-goginio universiteto l-kla.

Bakanauskas, A. (1997). Vertės samprata kainodaroje. Ekonomika ir vadyba’97, p. 22–23.Bakanauskas, A., Liesionis, V. (2002). Kaštų – vertės kainos nustatymo modelis Žaliojo marketingo komplekse. Orga-

nizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 1, p. 21–32. Kaunas: VDU.Barzdenytė, B. (2000). Kainodara ir konkurencija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Biddle, G. C., Bowen, R. M., Walace, J. S. (1998). Economic value added: some empirical EVAdence [interaktyvus].

Managerial Finance, p. 60–71. Prieiga per EMERALD.Boguslauskas, V., Jagelavičius, G. (2002). Įmonės veiklos finansinis vertinimas: monografija. Antrasis leidimas. Kau-

nas: Technologija.Browning, T. R. (1999). Adding Value in Product Development by Creating Information and Reducing Risk. IEEE

Transactions on engineering management, Vol. 49, No. 4, November, p. 443–458.Campbell, M. C. (1999). “Why did you do that?” The important role of inferred motive in perceptions of price fairness.

Journal of Product & Brand Management, Vol. 8, No. 2, p. 145–152.Chang, W. L., Hong, Y. T. (2011). A mixture model to estimate customer value for e – services. Kybernetes, Vol. 40,

No. 1/2, p. 182–199.Chase, J. P. (2000). Measuring Value in Product Development. Cambridge, MA.Chmieliauskienė, M. (2006). Ekonominės pridėtinės vertės modelis ir jo nauda SVV [interktyvus]. Prieiga internetu:

<http://www.e-library.lt/resursai/Mokslai/Kolegijos/Kolpingo_kolegija/konferencija2006/04.pdf>.Christopher, M. (1982). Value – in – use pricing [interaktyvus]. European Journal of Marketing, Vol. 16, Issue 5,

p. 35–46. Prieiga per EMERALD.Christopher, M., Payne, A., Ballantyne, D. (2003). Relationship Marketing: creating stakeholder value. Oxford: But-

terworth-Heinemann.Dangirutis, J. (2002). EVA – įmonės vertės didinimo priemonė [interaktyvus]. NK verslas, Nr. 2. Prieiga internetu:

<http://www.verslobanga.lt/lt/leidinys.printer/3c146483bd25c>.Davidson, A., Simonetto, M. (2005). Pricing strategy and execution: an overlooked way to increse revenues and profits.

Stategy&Leadership, Vol. 33, No. 6, p. 25–33.Dovalienė, A., Virvilaitė, R. (2008). Vertė vartotojui ir jos svarba santykių su paslaugų teikėju ilgalaikiškumui: teatro

sektoriaus atvejis. Inžinerinė ekonomika, Nr. 1 (56), p. 66–73.Dovalienė, A. (2005). Santykių marketingo ypatumai plėtojant teatro produktų rinką. Daktaro disertacija (socialiniai

mokslai, vadyba ir administravimas).Draft, R. L. (2006). Management. Ninght Editon. Vanderbilt University.Dutta, S., Zbaracki, M., Bergen, M. (2001). Pricing Process as a Capability: A Case Study. Marketing Science Institute

Working Paper, No. 01, p. 61–66.Eggert, A., Ulaga, W. (2002). Customer perceived value: a substitute for satisfaction in business markets? Journal of

Business & Industrial Marketing, Vol. 17, No. 2/3, p. 107–118.Foxall, G. R. (1973). The Logic of price Decision- Making. Management Decision, Vol. 18, No. 5, p. 235–245.Ge, D. (2002). Value pricing in presence of network effects. Journal of Product & Brand Management, Vol. 11, No. 3,

p. 174–185.Huber, F., Herrmann, A., Henneberg, S. C. (2007). Measuring customer value and satisfaction in services transactions,

scale development, validation and cross-cultural comparison. International Journal of Consumer Studies, Vol. 31, Issue 6, p. 554–564 [interaktyvus].

Ingenbleek, P., Debruyne, M., Frambach, R., Verhallen, T. (2003). Successful new product pricing practices: a contin-gency approach. Marketing Letters, Vol. 14, No. 4, p. 289–305.

Khalifa, A. S. (2004). Customer value: a review of recent literature and an integrative configuration. Management de-cision, Vol. 42, No. 5, p. 96–108.

Kotler, P., Keller, K. L. (2007). Marketingo valdymo pagrindai. Klaipėda: Logitema.


91

Palliam, R. (2006). Further evidence on the information content of economic value added [interaktyvus]. Accounting and Finance, Vol. 5, No. 3, p. 204–215. Prieiga per internetą: EMERALD.

Pashigian, B. P. (1998). Price Theory and Applications. New York: Irwin/McGraw-Hill.Praude, V., Shalkovska, E. (2009). Marketing factors of formation of company’s customer equity. Organizacijų vadyba:

sisteminiai tyrimai, Nr. 52, p. 63–75.Rastenis, J. (2005). Kainodara. Kaunas: Technologija.Ravald, A., Gronroos, Ch. (1996). The value concept and relationship marketing. European Journal of Marketing,

Vol. 30, No. 2, p. 25–34.Reddy, N. M. (1991). Defining product value in industrial markets. Management Decision, Vol. 29, No. 1, p. 14–19.Roig, J. C. F., Garcia, J. S., Tena M. A. M., Monzonis J. L. (2006). Customer perceived value in banking servines. In-

ternational Journal of Bank Marketing, Vol. 24, No. 5, p. 13–27.Rowley, J. (1997). Principles of price and pricing policy for information market place. Library Review, Vol. 46, No. 3,

p. 179–189.Smith, J. B., Colgate, M. (2007). Customer Value Creation: A Practical Framework. Journal of Marketing Theory and

Practice, Vol. 15, No. 1, p. 198–210.Snieškienė, G., Pridotkienė, J. (2011). Eksporto kainodaros tikslų ir jiems poveikį darančių aplinkos veiksnių vertini-

mas Lietuvos eksportuotojų pavyzdžiu. Ekonomika ir vadyba, Nr. 16, p. 359–365.Snoj, B., Korda, A. P., Mumel, D. (2004). The relationships among perceived quality, perceived risk and perceived

product value. Journal of Product & Brand Management, Vol. 13, No. 3, p. 156–167. Sūdžius, V. (2001). Produkto konkurencingumo vertinimo ir stiprinimo aspektai. Organizacijų vadyba: sisteminiai

tyrimai, Nr. 19, p. 137–149.Vaitkienė, R., Pilibaitytė, V. (2008). Vertės vartotojui kūrimo ir santykių su vartotojais vystymo procesus integruojantis

modelis. Applied Economics: Systematic Research, Vol. 2, Issue 2, p. 45–57.Verslo aplinka Lietuvoje ir Ukrainoje: sektorinė analizė. (2011). 1 tomas. Mokslinė monografija. Kaunas: Technologija.Virvilaite, R., Saladiene, V., Skindaras, D. (2009). The Relationship between Price and Loyalty in Services Industry.

Inžinerinė ekonomika / Engineering Economics, Nr. 3, p. 96–104. Wang, Y., Lo, H. P., Yang, Y. (2004). An integrated framework for customer value and customer – relationship ma-

nagement performance: a customer based perspective from China. Managing Service Quality, Vol. 15, No. 2/3, p. 162–178.

Zeithaml, V. A. (2004). Service quality. Marketing Science Institute.

T H E C O N C E P T S O F P R O D U C T VA L U E I N P R I C I N G P R O C E S S

Deimena KiyaKKlaipėda University (Lithuania)

Summary

The article identified, that combining and modifying costs, competition and demand based traditional pricing methods, formed value-based pricing methodology, where pricing process starts with the users wis-hes and perceived value indentification. Some scientists in this methodology emphasizes the value of the product to the consumer concept, others distinguish customer concept of perceived value dimensions. It was established that the value of the product concept is twofold aspect in pricing, generally not considered, therefore scientific literature for the systematic and analytical support characterizes two different concepts of value: value to the customer and consumers perceived value. Acknowledging that consumer choice depends on what value to him provides companies offer, pricing procedural stages are analyzed to the consumer va-lue creation and consumers perceived value unification point. It is recommended value creation, detection, treatment and support stages perform actions, related to the product value for the customer creation and improvement, related to the consumers perceived value identification. In order to create more value to the user can be used economic profit theory (EPT), product development process (PDP) customer value model, risk value method, design structure matrix (DSM). Value-creating includes an actions which are closely related with each other. After discussing the concepts of value, the dimensions, its development stages, and


92

the value creation process, composed an integrated model that reveals the value of the product concept in the use of the pricing process. Applying drawn value to consumers and consumers perceived value identi-fication model in the pricing process the company can significantly increase the income, reduce the price dependence on diversification of income streams, i.e., can increase the income not only by overvaluation, continuously analyze the prevailing market prices and compare them with competitors’ prices, apply exami-ned the system of granting discounts, continually assess consumers price sensitivity. However, it should be noted, that this pricing model application process will always be associated with additional costs, and they are also included in the price. Also, the model has to be used thoughtfully for a particular consumer segment or group. Researching and analyzing theoretical pricing methods, product value, customer perceived value aspects, describing actions related to value creation and the perceived value of consumer identification in the price formation process of value creation stages and by establishing an integrated value for consumers and consumer perceived value identification model for pricing process, were used general scientific research methods: systematic, comparative and logical analysis of scientific literature. On the basis of the theoretical level, presumption set out formed the value for customer and consumers’ perceived value identification of the integrated model in the pricing adaptation require of his suitability evidence by empirical research.

KEY WORDS: pricing, customer value, customer perceived value, integrated values identification mo-del in the pricing process.

JEL CODES: L111; L221; L222; M339.


93

D A R N A U S V Y S T Y M O S I R O D I K L I Ų I Š S K Y R I M O M E TO D O L O G I J A : P R O B L E M O S I R Į Ž VA L G O S

Audrius KutKAitis1


ANOTACIJADarnaus vystymosi idėjų ir principų taikymas šių dienų plėtros procesuose, be abejo, yra populiari, diskutuotina pastarųjų metų mokslinė tema. Vis dėlto tai nepadeda atskleisti kai kurių darnaus vystymosi tyrimo problemų, nenusako to, kaip darnus vystymasis įvertinamas tam tikruose etapuose ir kaip išskiriami rodikliai, padedantys apskaičiuoti procesą. Šio straipsnio tikslas – pateikti me-todologiją, kaip, autoriaus nuomone, būtų galima išskirti rodiklius, kurie tiktų vertinti įvairių procesų darną. Straipsnyje aptariami įvairių procesų vystymosi veiksniai, aplinkos būklės saugumo kriterijai, apimantys skirtingas sritis. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: darnus vystymasis, darnaus vystymosi rodikliai, metodologija, ekspertinis vertinimas.

JEL KLASIFIKACIJA: Q01, Q56.

Įvadas

Mokslinė problema ir naujumas. Darnaus vystymosi (toliau – DV) pagrindinės nuostatos nuolat aptariamos ir plėtojamos daugelyje pasaulio šalių. Nemažai Europos valstybių darnaus vystymosi nuostatas yra įtraukusios į savo nacionalines plėtros strategijas (Lietuva, Belgija, Lenkija, Austrija ir kt.) ir plėto-ja visos šalies lygmeniu. Pati darnaus vystymosi koncepcija yra gerokai patobulinta ir aktyviai plėtojama daugelio pasaulio mokslininkų. Aktuali ir nepakankamai išanalizuota tema yra praktinis tikslinis darnaus vystymosi metodikų taikymas, tai padėtų surinkti reikiamą informaciją apie konkretaus proceso darnaus vystymosi raidą.

Esti mokslinių darbų, kuriuose darnus vystymasis tyrinėjamas regioniniu lygmeniu (Čiegis ir kt., 2010a, 2010b; Navickas, 2009; Navickas ir kt., 2009; 2008), bet juose nepakankamai atskleista ir pagrįsta rodiklių išskyrimo metodika. Šiuose darbuose naudojami regioninį lygmenį identifikuojantys rodikliai išskiriami, remiantis asmenine autorių nuomone ir patirtimi. J. Staniškis ir kt. (2005) savo darbuose tyrinėjo pramonės darnaus vystymosi problemas, įvairius švarios gamybos ir taršos prevencijos aspektus pramonėje. Darnus pramonės vystymasis čia apibrėžiamas pasitelkus aplinkosauginius ir ekonominius rodiklius, kurie apima išlaidas aplinkosaugai ir atliekų šalinimą, tačiau tai nepadeda atskleisti kai kurių darnaus vystymosi tyrimo problemų, nenusako, kaip įvertinamas darnus vystymasis tam tikruose etapuose ir kaip išskiriami rodikliai, taikomi apskaičiuojant procesą.

R. Dapkus (2007) analizavo Lietuvos poveikio aplinkai vertinimo (PAV) sistemą ir jos įtaką darniai regiono plėtrai bei pateikė rekomendacijų, kai tobulinti PAV sistemą, didinti strateginio planavimo efektyvumą, bet neatskleidė, kaip ir kokie rodikliai gali rodyti darnaus vystymosi raidą tam tikru tiriamuoju laikotarpiu.

Kaip minėta, pats darnaus vystymosi vertinimas tapo sparčiai besivystančia sritimi. Daugėja instrumentų, kurie padeda vertinti darnų vystymąsi, tobulėja metodikos, kurios siūlo tikslesnius taikymo metodus, kartu

1 Audrius Kutkaitis – daktaras (socialiniai mokslai). Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros lektorius. Moksliniai interesai: logistika, darnus vystymasis.El. paštas: [email protected]

Audrius KutKAitisDARNAUS VYSTYMOSI RODIKLIŲ IŠSKYRIMO METODOLOGIJA: PROBLEMOS IR ĮŽVALGOS

94

padeda surinkti duomenis, kurie realiau atskleidžia tam tikros situacijos mastą. R. Čiegis ir kt. (2010a), na-grinėdami darnaus vystymosi koncepcijos mokslinę problemą, tyrė Lietuvos darnaus vystymosi vertinimo dėsningumus ir bandė įvertinti Lietuvos vystymąsi darnumo aspektu. Teoriškai aptardami darnaus vystymosi vertinimo modelius ir metodus, pateikė integruoto darnaus vystymosi indekso skaičiavimo metodologiją ir apskaičiavo Lietuvos integruoto darnaus vystymosi indeksą 2000–2009 m. Šie ir panašūs darbai tik įrodo, kad tai aktuali ir nuolat mokslininkų plėtojama tema, tačiau darnaus vystymosi procesų analizės metodai ir konkrečių rodiklių, identifikuojančių tam tikrus procesus, išskyrimo metodologija nepakankamai išplėtoti. Straipsnyje aptariama, kaip taikyti esamos metodologijos principus konkretiems darnaus vystymosi rodi-kliams išskirti.

Tyrimo tikslas – išanalizavus socialiniuose moksluose priimtus ir taikomus mokslinių tyrimų meto-dus, pateikti metodologiją, kuri tiktų darnaus vystymosi rodikliams išskirti.

Tyrimo objektas – socialinių mokslų tyrimo metodai ir metodologijos, padedančios identifikuoti dar-naus vystymosi rodiklius.

Straipsnyje įvairių procesų darnaus vystymo vertinimo metodologija ir modeliavimas pagrįsti moksliniu tyrimu. Čia darnaus vystymosi rodiklių išskyrimo metodologija gali būti tapatinama su trianguliacijos me-todu, integruojant teorinius ir empirinius tyrimus, kokybinius ir kiekybinius duomenų apdorojimo būdus, modeliavimą, numatant ir formuluojant mokslinio pažinimo tikslus bei problemas, pažinimo uždavinius ir operacijas, pažinimo priemones ir metodus. Išvardytus mokslinės veiklos elementus siedamas į sistemas, planuodamas ir kontroliuodamas jų funkcionavimą straipsnio autorius tikisi moksliškai pagrįsti savo darbo rezultatus.

Pažymėtina, kad tirdami įvairių procesų darnų vystymąsi empiriškai galime nustatyti darnaus vysty-mo principų taikymo įtaką subjektų valdymui, tačiau negalime tiesiogiai stebėti, kaip darni plėtra vyksta. Matome tik teorinį galutinį rezultatą, kai darnus vystymas viename lygmenyje (taikomi darnaus vystymo principai) po tam tikro laiko bus stebimas organizacijoje kitame lygmenyje (kitoje vietoje). Teiginys apie darnią subjektų plėtrą suformuluotas kaip loginė išvada, o ne kaip reiškinio tiesioginio stebėjimo rezultatas. Pabrėžtina, kad tai būdinga socialiniams mokslams, kur stebimi procesai prognozuojami remiantis teoriškai pagrįstais modeliais. Todėl, teigtina, kad modeliavimo metodai, būtų tikslūs, jie turi būti metodologiškai pagrįsti.

Straipsnyje tyrimo metodas apibūdinamas kaip sisteminė procedūra, susidedanti iš nuosekliai pasikarto-jančių operacijų, kurių taikymas kiekvienu konkrečiu atveju leidžia pasiekti norimų rezultatų. Šio straipsnio sudėtingumas ir specifinė mokslo problema reikalauja tam tikrų tyrimo metodų. Atsižvelgdamas į tiriamos problemos kompleksiškumą ir duomenų gavimo ypatumus, straipsnio autorius kaip bazinę pasirinko ko-kybinio tyrimo strategiją, o konkretiems tyrimo etapams – šiuos tyrimo metodus: mokslinės literatūros analizę, siekiant nustatyti darnaus vystymo kriterijus ir surinkti antrinius duomenis, kad būtų galima juos palyginti su autoriaus surinktais, atlikus tyrimą, pirminiais duomenimis. Gilinantis į mokslinę problemą pasirinktas žvalgomasis tyrimo metodas – dokumentų analizė (darnaus vystymosi strategijos), pokalbiai su atitinkamos srities specialistais, ekspertais ir pan. Šis metodas bus taikomas kaip tam tikrų praktinių arba pažintinių rezultatų gavimo būdas. Nes, V. Pranulio (2007) teigimu, žvalgomasis tyrimas apibrėžiamas kaip preliminarus tyrimas, atliekamas siekiant išsiaiškinti problemos turinį ir jos tolesnio sprendimo kryptis (Pranulis, 2007). Pagrindinis žvalgomojo tyrimo tikslas – iškelti idėjų tolesniam tyrimui. Tyrimas naudoja-mas didelėms, neaiškioms problemoms skaidyti į siauresnes, tikintis suformuluoti hipotezes. Žvalgomasis tyrimas paprastai suprantamas kaip pradinis tyrimas. Jis dažniausia atliekamas pradinėse tyrimo stadijose, kol dar nevisiškai aišku, kokio tyrimo reikia (Unterhauser, 2006). Tęsiant tyrimą ir siekiant pagrįsti įvairių procesų veiklos darnos rodiklių atranką, atliktas kokybinis tyrimas, kai duomenys rinkti ekspertų apklausos ir giluminio interviu metodu. Remiantis ekspertų vertinimais, nustatomas jų nuomonių tiriamu klausimu ati-tikimo laipsnis ir išvadų objektyvumas, kurį lemia esminiai realūs faktų ir reiškinių ryšiai (Kardelis, 2005). Tyrimo instrumento – iš dalies struktūruoto interviu anketai verifikuoti taikyti statistiniai analizės metodai. Tyrimo dalyviai, dalyvaujantys atliekant I ir II ekspertinius vertinimus, turėjo galimybę gauti visą reikiamą informaciją apie vertinimo kriterijus, lygmenis, sritis ir pan.


95

1. Tyrimo et ika

Atliekant žvalgomąjį ir ekspertinį tyrimus laikytasi tyrimo etikos reikalavimų. Socialinių tyrimų etika, pasak I. Luobikienės (2005), vis dažniau kelia moralinių tyrimų klausimų, kurie susiję su tyrimo subjektais. Nustatant darnaus vystymosi rodiklius ir atliekant darnos lygmenų tyrimus stengiamasi suderinti siekius gauti objektyvią informaciją ir užtikrinti tiriamos organizacijos saugumą, nes paviešinti duomenys gali nei-giamai paveikti organizacijos veiklą. Pavyzdžiui, ekonominių rezultatų siekis lemia aplinkos taršą, o tai daro neigiamą poveikį socialinei aplinkai. Literatūroje tai dar vadinama išlaidų / naudos santykiu (Tidikis, 2003). Tai fundamentali svarbiausios socialinio tyrimo etinės dilemos koncepcija. Planuodamas tyrimą, autorius vertino galimą socialinę darbo naudą ir tyrime dalyvaujančių subjektų veiklos padarinius. Straipsnyje laiko-masi nuostatos, kad tyrimų nauda gali būti atradimai, galintys prisidėti prie teorijos ir jos taikymo pažangos, t. y. įvairių procesų darnaus vystymo problemų sprendimo.

Atliekant tyrimus, norint nustatyti tinkamiausius DV rodiklius, laikytasi literatūroje (Frankfort-Nachmias, Nachmias, 2008) rekomenduojamų tyrimo etikos taisyklių. Laikomasi nuostatos, kad etikos kodeksas turi būti toks pat svarbus kaip ir mokslo kodeksas. Straipsnis nei papildo, nei kritikuoja etikos kodekso. Moksli-nio pažinimo srityje mokslo ir etikos santykis yra toks pat, kaip ir verslo bei etikos santykis versle. Manome, kad tai, kas tinka verslui, turi tikti ir visuomenei. Verslas ir etika, kaip ir mokslas bei etika, yra atskiros sritys, turinčios savas normas ir vertybes. Laikantis etiškumo principų, straipsnyje galima svarstyti alternatyvias galimybes, kaip etiškiau pasielgti, aprašant tiriamą situaciją, ugdyti intuiciją, kuri padeda nežinomose ir ne-tikėtose situacijose, skatina laikytis drausmės.

Pasirinkti tyrimo metodai yra neeksperimentiniai ir, kaip aprašyta aukščiau, atlikti taikant kokybinio ty-rimo strategiją. Gauti duomenys analizuojami, apibendrinami, daromos galutinės išvados, prireikus gali būti pateikta rekomendacijų. Tiriami įvairūs procesai visą laiką stebimi ir analizuojami taikant tą pačią metodiką, esant daugmaž vienodoms tyrimo sąlygoms. Autoriaus nuomone, tokie tyrimai ypač naudingi, nes padeda nustatyti įvairių procesų savybių pokyčius, kurie priklauso nuo socialinės sistemos parametrų pokyčių.

Pasirinkto tyrimo trūkumai: vertinant kelerių metų aplinkos ir ekologines ataskaitas sunkiau parinkti tas pačias sąlygas, dėl ko gali atsirasti interpretavimo klaidų. Teigtina, kad laikantis bendros tyrimo etikos principų straipsnyje tyrimas pateiktas taip, kad kiti tyrėjai, remdamiesi straipsnyje aprašyta samprata, patys patikrintų tyrimo rezultatus ir jo validumą.

Straipsnio autorius DV rodiklių išskyrimo metodologijoje siūlo vadovautis veiksmų eiliškumą nusakan-čia schema (1 pav.).

1 pav. Darnaus vystymosi rodiklių išskyrimo veiksmų eiliškumo schema


96

Pirmasis DV rodiklių išskyrimo veiksmas. Pastebėta, kad moksliniuose straipsniuose apie įvairių procesų vystymą, taip pat ir darnų, aprašomi modeliai ir rodiklių išskyrimo metodai bei metodologija siejami su konkurencine aplinka (Koetse, Rouwendal, 2010; Zhang, 2009; Wouter, 2007), strateginiu valdymu ir analize (Haezendock, 2000; 2000b), bazinių kriterijų taikymu įvairių procesų veiklai identifikuoti (Willcoc-ks et al., 1997). Tyrimai rodo, kad remiantis prieinamais oficialiais duomenimis apie darbų srautų apimtis ir struktūrą, galima įvertinti sukuriamą pridėtinę vertę, tačiau DV požiūriu svarbu, kad procesai, vykstantys organizacijos viduje ir už jos ribų, tolygiai pasiskirstytų pasirinktuose darnos lygmenyse. Su tolygiu veiks-mų pasiskirstymu siejamas požiūris, kad kiekviename iš DV lygmenų atliekama veikla neturi peržengti tam tikrų ribų arba nepakenkti kitam gretimam lygmeniui. Kitaip tariant turi būti užtikrintas saugumas. Tirdami įvairius procesus, nustatydami jų pagrindines charakteristikas, pastebime, kad literatūroje pagrindinis išo-rinis plėtros konstruktas remiasi „saugumo“ išryškinimu. Dažnai organizacijų pagrindinės techninės cha-rakteristikos nustatomos laikantis įvairių saugumo reikalavimų (Paulauskas, 2000; De Langen, 2008; Desai 2005). Apie kokį organizacijų objektą bekalbėtume (pvz., transportas, kroviniai, infrastruktūra, įrenginiai, aplinkosauga, ekonomija ir kt.), pagrindinis išeities kriterijus yra saugumas. „Pakankamas ir saugus aptar-navimas reiškia, kad remiantis sutarties sąlygomis viskas bus įvykdyta saugiai“ (Paulauskas, 2000, p. 9–10). Organizacijų plėtros saugumo veiksniai, kuriuos norime identifikuoti nustatant DV rodiklius, turi būti iš-skiriami analizuojant konkrečių organizacijų veiklą: stebint, kas jai yra svarbu, su kokiomis aplinkomis ji susiduria, kas daro įtaką pagrindiniams rezultatams ir pan. Svarbus visuminis saugos veiksnys: plėtojant bet kokią veiklą neturėtų nukentėti kiti veiksniai, darantys įtaką organizacijų plėtrai. Šiuo atveju tai pirmasis veiksmas, norint tinkamai išskirti darnaus vystymosi rodiklius. Tirdami įvairių procesų vyksmą darnos aspektu turime suprasti, ar pasirinkti rodikliai tenkina saugumo kriterijų.

Antrasis darnaus vystymo rodiklių išskyrimo veiksmas – darnaus vystymosi lygmenų nustatymas. Pastebėta, kad literatūroje aprašyti trys pagrindiniai darnaus vystymo lygmenys: ekologinis, ekonominis ir socialinis. Apie šių trijų komponentų svarbą darnaus vystymosi kontekste užsimena daugelis tirtų autorių (Becker, 2010; Hardin, 2006, Hickford, Cherrett, 2007; Jabareen, 2004, Moldan et al., 2007 ir kt.). Pagrindinė ir dažniausiai minima problema – kaip suderinti aukščiau pateiktas darnaus vystymosi kon-cepcijų grupes ir naudoti jas kaip bendrą darnaus vystymosi instrumentą, kuris padėtų užtikrinti vystymosi darnumą. Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje teigiama, kad „darnaus vystymosi koncepcijos pa-grindą sudaro 3 lygiaverčiai komponentai – aplinkosauga, ekonominis ir socialinis vystymasis“ (LRV, 2009, p. 1). Kadangi neįmanoma tiksliai nustatyti, kurie darnaus vystymo komponentai yra išskirtiniai, straipsnyje tolygus darnos komponentų pasiskirstymas yra pagrindinis išeities kriterijus ir vienareikšmiškai nustatyta taisyklė. Teiginys grindžiamas nacionaline darnaus vystymosi strategija (LRV, 2009) ir pasitelktas šio darbo metodologijai pagrįsti. Literatūroje yra ir kitų aprašų, kuriuose identifikuota gerokai daugiau DV lygmenų, straipsnyje tas neneigiama. Ši siūloma DV rodiklių išskyrimo metodologija gali būti pritaikyta, esant kitam DV lygmenų skaičiui.

Trečiasis veiksmas. Žvalgomasis tyrimas išskiriant DV rodiklius. B. Moldan, A. L. Dahl (2007), kalbėdami apie darnumo rodiklių kūrimo metodus ir jų agregavimo lygius, išskiria: a) rodiklius; b) agreguotus rodiklius; c) mišrius (sudėtinius) rodiklius; d) indeksus (Čiegis, 2010a). Rodikliai taikomi: darnaus vystymosi supratimui išreikšti ir sprendimams pagrįsti. Anot J. Becker (2010), rodikliai dažnai pa-renkami neatsižvelgiant į jų poveikį vienas kitam ir darnaus vystymosi pažangai. Todėl ji siūlo atgalinį susiejimą (angl. backcasting), kai pradedama nuo siekiamo rezultato, tada parengiamas jo įgyvendinimo sce-narijus. Darnaus vystymosi rodiklių atranka grindžiama vyraujančia respondentų (ekspertų) nuomone, nes, pasak S. Bell, S. Morse (2010), pagrindinė darnaus vystymosi nuostata yra žmonių dalyvavimas procesuose. Be žmonių darnaus vystymosi koncepcija netenka prasmės.

K. Navicko, R. Navickienės (2009) teigimu, kriterijai, pagal kuriuos galime vertinti įmonės darnumą, gali padėti nustatyti konkrečios organizacijos priemones, taikomas paslaugų ir procesų analizei. Straipsnio autoriaus nuomone, kiekvienu tiriamu atveju įvairiuose procesuose turime išskirti: atliekų ar taršos šaltinius ir jų būvį rodančius rodiklius; ekonominius rezultatus rodančius rodiklius; socialinį lygmenį nusakančius rodiklius. Taikomą tyrimo pobūdį nulemia pats tyrėjo požiūris, nes metodas tėra įrankis, kuriuo renkami duo-


97

menys kokybiniam ar kiekybiniam požiūriui patvirtinti. Laikomasi nuostatos, kad tyrimo rezultatai grindžia-mi ne asmeniniu tyrėjo požiūriu, o gautais duomenimis. Įvairių procesų darnos vertinimo ekspertų išskirti veiksniai turi savus matuojamus rodiklius, kurių validumą visada galima patikrinti.

Matuojant darnų vystymąsi įprasta parinkti tam tikrą rodiklių skaičių kiekvienam iš trijų (ar daugiau) lygmenų – ekonominiam, ekologiniam, socialiniam ir t. t. (Parris ir kt., 2003). Indeksai, kuriuos sudaro tam tikri rodikliai, taikomi siekiant sumažinti sudėtingų tarpusavio ryšių skaičių, suvedant juos į paprastą formuluotę, kuri palengvina įvertinimo procesą. Kita vertus, autorius susidūrė su problema, kurią G. Janu-šauskaitė (2008) įvardijo kaip metodologinį indeksų trūkumą. Šie trūkumai atsiskleidžia tada, kai vertinant įvairių procesų pasirinkto lygmens darną įtraukiamas vienas ar kitas rodiklis, nes nebeaišku, kuris rodiklis indekse yra labai reikšmingas, o kurių reikšmė yra menkesnė. Akivaizdu, kad praktiškai planuojami taikyti indeksų rinkiniai negali visko apibūdinti, todėl svarbiausia sudaryti tipinį komplektą, kuris pateiktų išsamų apibūdinimą, bet ne platesnį, negu būtina esmei atskleisti. Rodiklių pasirinkimo metodas turi būti lankstus tuo požiūriu, kad gali papildyti ir sumažinti indeksų skaičių, siekiant geresnio įvertinimo duotame kontekste (Čiegis, 2010b). Remiantis B. Moldan ir kt. (2007), rodikliai taikomi šiais tikslais: darnaus vystymosi supra-timas, sprendimų rėmimas, suinteresuotų šalių įtraukimas, nukreipimas ir siekis susitarti. DV rodiklių pa-rinkimas yra visa apimantis procesas. Autoriaus nuomone, šiame etape svarbu išskirti kuo daugiau rodiklių, visapusiškai identifikuojančių lygmenį, nenukrypstant nuo I etape nurodyto „saugumo“ kriterijaus. Svarbu, kad išskirti rodikliai būtų: matuojami, universalūs, suprantami, o matavimo vienetai priimti naudoti visose tyrimą apimančiose šalyse. Taigi atliekant žvalgomąjį tyrimą, kadangi problema iki galo neaiški, remdamiesi vieša ir prieinama informacija, taikydami nacionalines darnaus vystymosi strategijas išskiriame kuo daugiau matuojamų rodiklių, identifikuojančių įvairių procesų plėtrą tiriamuose lygmenyse. Visi išskirti rodikliai turi būti matuojami. Darnos rodiklių nustatymas yra atsakingas procesas, nulemiantis tyrimo sėkmę. Teisingai išskirti rodikliai ir tolesnis tikslių duomenų rinkimas lemia įvairių procesų darnos vertinimo koncepto paren-gimą. Šiuo atveju būtina logiškai derinti kokybinius ir kiekybinius duomenis, nes, išskyrus kokybinius rodi-klius, apibūdinant darnų vystymąsi gali iškilti problema, kaip kai kuriuos duomenis gauti ir juos verifikuoti konkrečiu atveju. Rezultatų įvertinimo etape tikrinama, ar vykdoma veikla ir procesai atitinka numatytus standartus visuose darnumo lygmenyse.

Ketvirtasis DV rodiklių išskyrimo veiksmas. Išskiriant įvairius procesus identifikuojančius ro-diklius, sudėtinga apie skirtingas veiklos sritis spęsti tyrėjams, kurių specializacija yra specifinė. Tyrėjo, analizuojančio DV problemas ir išskiriančio rodiklius identifikuojančius lygmenis, giluminis supratimas apie kitas sritis gali būti ribotas, todėl nežinomai problemai iki galo išspęsti ir gautiems rezultatams pa-grįsti pasitelkiami atitinkamos srities specialistai, ekspertai. Ekspertų vertinimo metodo esmė – jie logiškai analizuoja konkrečią problemą, kiekybiškai (ir kokybiškai) vertindami ir formaliai apdorodami duomenis (Tidikis, 2003, p. 516; Kardelis, 2005, p. 206). Šiame rodiklių išskyrimo etape svarbu parinkti ekspertus, kurie tinkamai apibūdintų sritį, kurioje norime atlikti DV vertinimą. Ekspertų paskirtis – nusakyti, kas mus dominančioje srityje (pvz., kaimo vietovėse, pasienio regionuose, verslo organizacijose) yra svarbiausia, kokie veiksniai daro didžiausią įtaką tiriamo subjekto būviui. Duomenims rinkti galime naudoti iš dalies struktūruotą klausimyną-anketą, kurioje klausime ekspertų, kas geriausiai atskleidžia srities savitumą, poky-čius. Anketinė apklausa yra plačiai socialiniuose moksluose paplitęs duomenų rinkimo metodas, populiarus dėl paprastumo ir galimybės greitai surinkti duomenis (Kardelis, 2005). Kaip pavyzdys anketoje gali būti pateikiama nuostatų skalė, kurioje į tyrimą pakviesti ekspertai nurodo, kokiu laipsniu respondentas sutinka ar nesutinka su skalėje pateiktais teigiamais ar neigiamais objekto ar reiškinio rodiklių vertinimais. Ši skalė plačiai taikoma apklausose, ypač matuojant nuostatas, įsitikinimus ir nuomones (Bilevičienė, Jonušauskas, 2011). Šiuo atveju pateiktoje Likerto skalėje 1 yra neutralus atsakymo variantas (nežinau), 2 – visiškai ne-svarbu, 3 – svarbu, 4 – nesvarbu ir 5 – labai svarbu. Respondentai gali būti apklausiami tiesiogiai su jais bendraujant, t. y. tradiciniu būdu, ir internetu. A. Valackienės, S. Mikienės (2008, p. 101) teigimu, tradicinis būdas prilygsta individualiai respondentų apklausai, kai klausėjas susitinka su respondentu, įteikia jam anke-tą ir prašo ją užpildyti, palaukia, kol užpildys, ir ją pasiima. Taip klausėjui suteikiama galimybė instruktuoti respondentus (prireikus, pvz., jei nesuvokiama klausimo esmė) (Luobikienė, 2005). Nustatant DV sritį iden-


98

tifikuojančius rodiklius svarbu, kad pildydami klausimynus ekspertai galėtų įrašyti žodinius paaiškinimus. Jų reikia nenumatytoms problemoms tiriamoje srityje nustatyti. Jei apklausoje dalyvavusių respondentų imtis pernelyg maža statistiškai reikšmingai pagrindžiant rodiklių atranką, be to, negali užtikrinti apklausos re-prezentatyvumo reikalavimų, o respondentų žodiniai paaiškinimai – kiekybinių duomenų kriterijų, ši ap-klausa iš esmės kokybinė. Ji šiame etape leidžia tyrėjui priimti labiau pagrįstus rodiklių atrankos kriterijus, o būsimuosiuose tyrimuose, išplėtus tyrimų imtį, rodiklių atranką pagrįsti statistiniais metodais. Anketose ekspertams pateikiant kriterijus nurodyta, ką siekiama diagnozuoti. Tokio pobūdžio tyrimuose ekspertų ma-žiau įvertintų kriterijų nereikėtų vertinti kaip neteisingai išskirtų, nes klausimyne gali būti prašoma įvertinti matuojamus parametrus tiriamų procesų vystymosi požiūriu.

Po pirmojo ekspertinio įvertinimo galime sudaryti rodiklių sistemas, kurios tyrėjui gali parodyti, kas yra svarbu vystant konkrečią sritį, kokie rodikliai identifikuoja lygmenį bendrame kontekste. Rodiklių sistemos išsidėstymas gali rodyti, kurių rodiklių tam tikruose tirti pasirinktuose DV lygmenyse yra daugiausia, bet tai dar nenusako vystymosi darnos bendrame kontekste.

Penktasis DV rodiklių išskyrimo veiksmas. Penktuoju veiksmu atliekame antrąjį ekspertinį ver-tinimą, siekdami išsiaiškinti svarbiausius tyrimo objektą atitinkančius kriterijus, kuriais remiantis būtų gali-ma diagnozuoti įvairių procesų darną. Pasirinkti tik darnaus vystymosi srityje dirbantys ekspertai, su kurių pagalba tikimasi įvertinti jau atrinktų svarbių vystymosi kriterijų atitikimą darnaus vystymosi sampratai, t. y. kiek atliekant I vertinimą vystymo specialistų nurodyti veiksniai, kuriems turi įtakos žmogaus veikla, yra svarbūs darnaus vystymosi požiūriu. Siekiant tikslesnių rezultatų, II etapui pasirenkama paruošta rodiklių sistema (tiek pat, kiek nurodyta pirmajam tyrimo instrumente). II ekspertinio vertinimo tikslas – išgryninti darnaus vystymosi pasirinkto proceso kriterijus darnos požiūriu. Šio tyrimo rezultatai gali būti grupuojami lentelėse, kaip ir atliekant pirmąjį ekspertinį vertinimą. Rodiklių reikšmingumas patikrintas dviem svarbos aspektais: mus dominančioje srityje ir darnaus vystymosi koncepcijai.

Anketos pastabose ekspertai gali nurodyti pastabas ir sąlygas, kurioms esant jie atliko vertinimą. Šios pastabos būtų naudingos tyrėjui papildant savo tyrimą nauja informacija. Tyrimas gali būti papildomas bei tikrinamas ir kitais – alternatyviais būdais, pvz., tikrinant duomenis SPSS duomenų apdorojimo programa, kuri padeda įvertinti tiriamųjų rangą pagal Fridmano kriterijaus reikšmę, nuomonių pasiskirstymą – pagal variacijos ir konkordacijos koeficientus. Friedmano kriterijaus p-reikšmė (Sig) tiriamuoju atveju rodytų, ar tiriamųjų rangai statistiškai reikšmingi.

Šeštasis DV rodiklių išskyrimo veiksmas – rodiklių tikrinimas ir pagrindimas. Po II ekspertinio vertinimo atliekame išskirtų DV rodiklių jautrumo analizę. Kadangi tyrime darną nusakantys rodikliai yra kiekybiniai, sprendimo priėmimo jautrumui nustatyti galima taikyti matematinių modelių jautrumo nusta-tymo metodus (Simanavičienė, Ustinovičius, 2011). Atmetame tyrimui netinkamus rodiklius. Taikydami duomenų validumo kriterijus, rodiklius vertiname atsižvelgdami į jų reikšminį kriterijų. Nustatome, ar kie-kviename iš darnos lygmenų esantis kriterijus nesikartoja ir nenusako tos pačios būsenos, tik kita išraiška. Tikriname, ar išskirti rodikliai yra nevienareikšmiški. Atmetami rodikliai, kurie rodo tą pačią sritį. Atlikę pataisas sudarome rodiklių sistemą, kuri patikrinta dviem aspektais: tiriamo proceso vystymosi ir darnos vertinimo. Kaip pavyzdį atlikdami DV rodiklių jautrumo analizę trijuose lygmenyse, galime naudoti matricą (žr. 1 lentelę), kuri padeda nustatyti, ar rodikliai yra iš skirtingų aplinkų ir ar jie nesikartoja.

1 lentelė. Darnaus vystymosi rodiklių jautrumo vertinimo matrica

Aplinka Ekologinė Ekonominė SocialinėBendra Rodiklis X1 Rodiklis Y1 Rodiklis Z1Susijusi su kitais subjektais Rodiklis X2 Rodiklis Y2 Rodiklis Z2Individualios pastangos Rodiklis X3 Rodiklis Y3 Rodiklis Z3

Septintasis DV rodiklių išskyrimo veiksmas. Šiame etape analizuojami ir apibendrinami tiriamo proceso darnos vertinimo rezultatai. Remdamiesi viešai prieinamais duomenimis apie mus dominančius pro-


99

cesus, išplatintomis duomenų apklausos anketomis, kuriose prašoma pateikti tyrimui reikiamus duomenis, lyginame, ar duomenys atitinka darną rodančius rodiklius, kurių atrankos metodika pateikta aukščiau ir ap-rašyta šiame straipsnyje. Atliekant tyrimą gauti duomenys sisteminami, daromos tyrimui būtinos suvestinės, atliekamas konkrečių mus dominančių procesų darnos vertinimas. Šioje dalyje taip pat lyginami tarpusavyje panašūs procesai ir jų darna. Atliekama ir pateikiama detalesnė gautų rezultatų analizė, duomenys palygina-mi. Čia tyrėjo DV vertinimas gali būti pateikiamas aprašomosios statistikos, faktorinės ir dispersinės analizių metodais ekologiniame, ekonominiame ir socialiniame organizacijos lygmenyse.

Straipsnyje aptariama metodika yra gana lanksti, tai leidžia spręsti vieną pagrindinių problemų pasiren-kant nežinomus rodiklius, nes šiuos rodiklius parenka tik konkrečios srities ekspertai, kurių žinios ribotos vi-suose trijuose darnaus vystymosi lygmenyse. Kaip minėta, siekiant tinkamai įvertinti įvairių procesų darną, būtina vienodai vertinti tris pagrindines sudedamąsias darnaus vystymosi dalis: ekologinį būvį, ekonominius rodiklius ir socialinę aplinką. Visos dalys yra vienodai svarbios ir nė viena neturėtų būti vertinama kaip prio-ritetinė DV aspektu. Optimalus variantas būtų pasiektas tada, jei visos trys sritys vystytųsi vienodais tempais bei dydžiu ir nė vienos jų vystymasis nevyktų kitos srities vystymosi sąskaita.

Išvados

1. Straipsnyje, siekiant pagrįsti tyrime taikomų metodų pasirinkimą, išanalizuoti rodiklių išskyrimo me-todologiniai aspektai. Aprašyta tyrimo etika, tai apibūdina galimą šio darbo naudą trijuose skirtinguo-se lygmenyse ir tyrime dalyvaujančių subjektų paskelbtų rezultatų viešinimo pasekmes.

2. Išskiriant DV rodiklius vienodai svarbūs ir lygiaverčiai yra visi septyni išskyrimo etapai: procesų vystymo veiksnių išskyrimas, darnaus vystymosi lygmenų indentifikavimas, žvalgomasis tyrimas, I ekspertinis tyrimas, II ekspertinis tyrimas, rodiklių tikrinimas ir pagrindimas, skaičiavimai ir palygi-nimai.

3. Darnaus vystymosi rodikliai turi tenkinti saugumo kriterijus (žmonių, protekcionistinis, infrastruktū-ros, socialinis, ekologinis, juridinis, ekonominis, technologijų, struktūrinis saugumas).

4. Išskiriant DV rodiklius trijuose darnumo lygmenyse nustatoma, ar išskiriami rodikliai atskleidžia tiriamą būvį: aplinką ir ekologiją; ekonominius rezultatus; socialinį lygmenį.

5. Straipsnyje aprašyta rodiklių išskyrimo metodologija gali būti taikoma vertinant darną daugelyje DV lygmenų (ne tik trijuose, kaip aprašyta straipsnyje).

Li teratūra

Becker, J. (2010). Use of backcasting to integrale indicators with principles of sustainability. Internation jaurnal of Sustainable Development & World Ecology, Vol. 17 (3), p. 1–74.

Bell, D., Morse, S. (2010). Sustainability indincators: Measuring the Immeasurable. Local Entviroment, Vol. 6, No. 3, p. 291–309.

Bilevičienė, T., Jonušauskas, S. (2011). Statistinių metodų taikymas rinkos tyrimuose. Vilnius: Mykolo Romerio uni-versitetas, 307 p.

Čiegis, R., Grunda, R. (2007). Įmonės transformavimo į darnią įmonę procesas. Organizacijų vadyba sisteminiai tyri-mai, Nr. 44, Kaunas. p. 19–34.

Čiegis, R., Ramanauskienė, J., Šimanskienė, L. (2010a). Lietuvos regionų darnaus vystymosi vertinimas. KU, 148 p. Čiegis, R., Tamošiūnas, T., Ramanauskienė, J., Navickas, K. (2010b). Darnaus industrinių zonų vystymosi vertinimas.

Šiauliai: ŠUL, 344 p. Dapkus, R. (2007). Poveikio aplinkai vertinimo sistema ir darni regiono plėtra. Management Theory and Studies for

Rural Business and Infrastructure Development. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai: mokslo darbai, Nr. 11(4) p. 20–28. Kaunas, Akademija: LŽŪU Leidybos centras.

De Langen, P. (2008). Ensuring hinterland access: the role of port authorities. Discussion paper, No. 11, March. Paris: OECD/ITF.

Desai, V. (2005). Risk Analysis in Port Finance. MSc in Maritime Economics and Logistics 2004/2005. Roterdam: Erasmus University, 108 p.


100

Frankfort-Nachmias, Ch., Nachimias, D. (2008). Research methods in the Social sciences. New York: Worth Publishers, p. 554.

Haezendock, E., Pison, G., Rousseeuw, P., Struyf, A., Verbeke, A. (2001). The core competences of the Antwerp seaport: an analysis of “port specific” advantages. International Journal of Transport Economics, No. 28(3), p. 325–349.

Haezendock, E., Pison, G., Rousseeuw, P., Struyf, A., Varbeke, A. (2000). The Competitive Advantage of Seaports. Journal of Maritime Economics and Logistics, No. 2(2), p. 69–82.

Hardin, R. (2006). Ecologically sustainable development: origins, implementation and challenges. Desalination, Vol. 187, Iss. 1–3, 5 February, p. 229–239.

Hickford, A. J., Cherrett, T. J. (2007). WM10: Developing innovative and more sustainable Approaches to reverse logis-tics and the collection, recycling and disposal of waste products from urban centres. Green Logistics, p. 107–123.

Jabareen, Y. R. (2004). Knowledge map for describing variegated and conflict domains of sustainable development. Journal of Environmental Planning and Management, Vol. 47, No. 4, p. 632–642.

Janušauskaitė, G. (2008). Gyvenimo kokybės tyrimai: problemos ir galimybės. Filosofija. Sociologija, T. 19, Nr. 4, p. 34–44. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla.

Kardelis, K. (2005). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus, p. 398. Koetse, M. J., Rouwendal, J. (2010). Rail investment and port competition: a case study for the Betuweroute. European

Transport Trasporti Europei, No. 44, p. 57–75.Lietuvos Respublikos Vyriausybė. (2009). Nacionalinė darnaus vystymosi strategija. 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu

Nr. 1160. Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 2009 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1247 redakcija, 96 p. Luobikienė, I. (2005). Sociologinių tyrimų metodika. Kaunas: Technologija. Moldan, B., Dahl, A. L. (2007). Chalenges to Sustainable Indicators. In: T. Hak, B. Moldan, A. L. Dahl. (eds). Mea-

suring progress towards sustainability: assessment of indicators: a Project of SCOPE, the Scientific Committee on Problems of the Environment, of the International Council for Science. Washington, DC, p. 1–26.

Navickas, K. (2009). Organizacijos darnos vertinimo modelio kūrimas. Darnaus vystymosi strategija ir praktika. Vil-nius: MRU, p. 43–52.

Navickas, K., Navickienė, R. (2009). Darnios organizacijos modelio kūrimas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir pers-pektyvos, Nr. 2 (15), p. 192–201.

Navickas, K., Tamošiūnas, T. (2008). Darnių industrinių zonų kūrimosi galimybės Šiaulių mieste. Ekonomika ir vady-ba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 4 (13), p. 313–320.

Navickas, V., Malakauskaitė, A. (2008). Nauji makroekonominės politikos svertai: klasterių fenomenas. Verslas: teori-ja ir praktika, Nr. 9(4), p. 245–252. Vilnius: VGTU.

Parris, T. M., Kates, R. W. (2003). Characterizing and measuring sustainable development. Annual Review of Environ-ment and Resources, No. 28. USA, p. 559–586.

Paulauskas, V. (2000). Uostų plėtra. Klaipėda: KU leidykla, 286 p. Pranulis, V. (2007). Marketingo tyrimai: teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus universitetas, 35 p. Simanavičienė, R., Ustinovičius, L. (2011). Jautrumo analizės metodai ir jų naudojimas daugiakriteriniams sprendi-

mams analizuoti. Mokslas – Lietuvos ateitis [Science – Future of Lithuania], Vol. 3(1), p. 25–28. Staniškis, J., Stasiškienė, Ž., Jasch, Ch. (2005). Assessment of Environmental Costs for Sustainable Industrial Develo-

pment. Kaunas: Technologija, 260 p. Tidikis, R. (2003). Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 626 p. Unterhauser, L. (2006). Marketingo tyrimai. Vilnius: UAB Ciklonas, 21 p. Valackienė, A., Mikienė, S. (2008). Sociologinis tyrimas: metodologija ir atlikimo metodika. Kaunas: Technologija. Willcocks, L. P., Currie, W., Jackson, S. (1997). In pursuit of the reengineering agenda in public administration. Public

Administration, Winter, Vol. 75, p. 617–649.Wouter, J. (2007). Institutional Analysses of Rotterdam Southern California and Dubai. Political Economy of Port

Competition, 185 p. Zhang, A. (2009). The Impact of Hinterland Access: condition of Rivalry Betwen Ports. Port Competition and Hinter-

land connections, No.143, p. 129–150. Transport research centre.


101

S U S TA I N A B L E D E V E L O P M E N T I N D I C ATO R S F O R M AT I O N M E T H O D O L O G Y: I S S U E S A N D I N S I G H T S

Audrius KutKAitisKlaipėda University (Lithuania)

Summary

Sustainable development plays in practice today the big role. Development processes are certainly po-pular in recent years, so it is debate scientific topic. However, this does not reveal some of the problems of sustainable development research, fails to assess the sustainable development of certain stages and how to distinguish between indicators needed for the process of calculation. This article main aim to provide a coherent and methodologically, how could, developing indicators for the different processes of sustainabi-lity assessment. The article discusses the different processes of development factors, environmental safety criteria covering different spheres.

KEY WORDS: sustainable development, indicators of sustainable development, methodology, expert evaluation.

JEL CODES: Q01, Q56.

Borisas MelnikasTRANSFORMATIONS AND RegIONAl ecONOMIc DeVelOPMeNT IN ceNTRAl AND eASTeRN euROPe: TYPIcAlITIeS AND NeW PeRSPecTIVeS

102

T R A N S F O R M AT I O N S A N D R e g I O N A l e c O N O M I c D e V e l O P M e N T I N c e N T R A l A N D e A S T e R N e u R O P e :

T Y P I c A l I T I e S A N D N e W P e R S P e c T I V e S

Borisas Melnikas1

Vilnius Gediminas Technical University (Lithuania)

ABSTRACTThe main processes and typicalities of transformations, especially – economic changes in Central and Eastern Europe under the conditions of EU enlargement, are analysed in this publication. The general and specific development trends are described and compared; some new non-traditional ideas and models of possible economic development in the future are discussed. The following features of economic transition in Central and Eastern Europe in the period of EU enlargement and further globalization in the future deserve particular attention: intensive diversification of traditional economic structures, profound changes in all sectors of the natio-nal economic systems, creation of new forms of interregional cooperation in the new integral economic space; very uneven econo-mic growth in the various countries, regions and sectors, increasing differences and disparities in economic and social development as well as between various groups in the society; intensive innovation processes taking various forms, and the realization of new models of innovation activities; controversial industrial development, very uneven technological progress, multiplication of high-technologies and new forms of industrial activity influencing the new quality life as well as new social and economic difficulties and problems. New non-traditional ideas of intensive economic development in Central and Eastern Europe in the future are described: the main attention is paid to the idea of rational specialization of every national or regional economic system and to the idea of the networking of regional “oases” and clusters. KEy woRdS: Central and Eastern Europe, transformations, regional economy, cluster, typicality.

JEL CodE: F20, F50, o10, o30, o32

Introduct ion

Transformations in the all spheres of life, in the whole world, especially – in the Central in Eastern Europe and in the European Union in general, could be described as a particularly important feature of the modern époque: all relevant political, social, economic, technological, ecological and other issues should be conceived and approached as issues of transformations.

Analysing and identifying transformations, as well as subsequently influencing their course may be un-derstood as a very important area of the modern science. within this area of the science a number of di-rections can be identified, each of which may carry specific orientations towards transformations of certain origin or character.

A very promising direction for research is one dedicated to the transformations in the Central and Eastern Europe over the last 10–15 years, including the present moment and both near and more distant future. The transformations of this kind reflect on creation of integral cultural and economic space of a new type in the entire Europe; where the priority feature for these transformations is development and enlargement of the

1 Borisas Melnikas – Prof. habil. dr. Vilnius Gediminas Technical University, Head of the department of International Econom-ics and Management. Scientific interests: international economics and management, innovation management, social economic development in the Central and Eastern European countries, enlargement of the EU.E-mail: [email protected].: +370 5 2744878.


103

European Union, determining key quantitative and qualitative changes in the life of societies of all European countries and regions.

The goal of the research, dedicated to the transformations in the Central and Eastern Europe, is to reve-al core typicalities in the political, social and economic development in these countries and, based on this, create preconditions for further modernization and rapid progress of the countries of the Central and Eastern Europe, with respect to new challenges, determined by common processes of globalization and development of the European Union. In the course of the research numerous complex tasks are to be completed:

y assess main trends of transformations in the countries of the Central and Eastern Europe prior to their integration to the European Union;

y assess main transformations that now manifest and may do so in the future in the entire European Union, with respect to the impact of both common processes of globalization and consequences of the development of the European Union;

y assess the idea of the creation of the integral cultural space in Europe and distinguish new issues that will inevitably arise and will have to be resolved;

y identify priorities for the development of national and regional economic systems in the situation of the development of the European Union.The tasks and ways to complete them are being described below.

1. Transformations in Central and Eastern Europe and their typical i t ies

Modern science understands transformations generally as changes, testifying a certain object or system to have acquired a new shape or a new state. This approach is rather universal and can find a great deal of evidence in many scientific studies (Benz, 2009; Altvater, Mahnkopf, 1996; Boldrin, Canova, 2001; Currie, 2000; Dicken, 1998; Ghose, 2004; Hunt, 2000; Perraton, 2001; Rosenzweig, 2001; Garret, Mitchell, 2001).

Incidentally, this concept is akin to the studies examining economic transformations, especially those showing transition from the close plan economy towards the open and liberal market economy (Steger, 2010; Hayo, Seifert, 2003; Hofbauer, 2003; Melnikas, 1999, 2002).

Transformations can be quite multi-faceted, and this lets us classify them according various features. one of the possible ways to classify transformations is the following:

a) transformations can be classified based upon their character: y specific transformations, including political, social, economic ones, etc.; y complex transformations, embracing various features of transformations;

b) transformations can be understood as: y quantitative, where changes do not contain new features and where previous features are being

added by new quantitative features; y qualitative, where changes acquire new features, and as a consequence of the changes qualitative

features of a new type arise;c) transformations can be classified by their hierarchy, understanding their role in the entirety of various

transformations: y transformations of global or more of general character; y transformations of local or specific character (randomly, the expression of local transformation

may include transformations of regional character, manifesting in the geographically confined area, as well as transformations within a certain time span).

Transformations in the Central and Eastern Europe, as well as processes of the development of the Eu-ropean Union, have been analysed at a very broad and detailed extent. A very broad panorama of changes in the entire, especially in the Central and Eastern, Europe, has been given in scientific publications, dedicated to the transformations (Hofbauer, 2003; Hayo, Seifert, 2003; Melnikas, 2002, 2011). It is also worthwhile mentioning that within the most majority of scientific writings on transformations in the Central and Eastern


104

Europe a certain one-sided emphasis can be observed. Unfortunately, transformations in the Central and Eastern Europe are frequently perceived as an exclusive transfer of the western expertise (especially, the expertise of the western Europe) to the Central and Eastern Europe: in these cases transformations are un-derstood as promotion and implementation of the western lifestyles in the East, and plain adaptation of these standards, applying local specificity of the Central and Eastern European countries. Importantly, in many cases the following factor is ignored – transformations in Central and Eastern Europe, and the development of the European Union make great influence on the entire European Union, and is a crucial factor for the changes both in western Europe and the whole world (Melnikas, Reichelt, 2004).

Transformations in the Central and Eastern Europe should be perceived a part of a complex process, involving transformations in the entire Europe and the entire world. Main elements of this complex process are the following:

y transformations, marking the “exit” of the Central and Eastern European countries from the close non-democratic system of the plan economy; these transformations that occurred over the last 10–15 years, showed readiness of the Central and Eastern European countries to join the western world and “take over” the expertise of the western world;

y transformations, marking the “entrance” of the Central and Eastern European countries to the Europe-an Union, their adaptation to the further development in the integral space of the European Union, as well as adaptation of the entire European Union to the new environment; these currently undergoing transformations, show common changes within the increased space of the European Union.

This approach lets us conclude that development of the integral cultural, as well as political, economic, informational and other space in Europe embraces several key stages, including:

y transformations in the countries of Central and Eastern Europe, prior to the integration of these coun-tries to the European Union,

y transformations in the entire European Union, especially in the Central and Eastern European coun-tries that have newly entered the Union (these transformations are intensely happening there).

Main typicalities have developed over the recent decades in the integral economic and social space of the entire European Union. Among those the following could be identified: general typicalities characteristic to the development of all large economic and social spaces that make known not only in the situation of the development of the European Union, but also appear in the evolution of all civilisations and cultures; specific typicalities characteristic to the development of the European Union in particular, manifesting as historically unique phenomena of the development of civilisations and cultures.

There can be enumerated a great number of general typicalities characteristic to the integral cultural, eco-nomic and social space of the entire European Union. Among those these can be considered as the leading ones:

1. Typicality of the priorities of the quantitative growth and qualitative advancement manifests the fact that the development of the economic and social space in the entire European Union is characterised by the two main priorities: quantitative growth (territory; population numbers; accumulated capital; trade and consumer growth) and qualitative advancement (formation of new life styles and new mul-ticultural spaces; creation and implementation of modern technologies and organizational patterns in all spheres of life; dissemination of new values and living standards; and rise of new opportunities of further growth). This typicality demonstrates that in the situation of the development of the integral economic and social space of the European Union there forms an integral European civilisation of a new type, completely harmonized with the overall system of the western civilisation, and actively participating in multifaceted co-operation with all modern civilisations and cultures.

2. Typicality of the priorities of democratic attitudes, humanism, human rights and common human values proves that striving to implement the ideals of democracy and humanism is the most intrinsic value towards which the development of the European Union is oriented.


105

3. Typicality of the increasing complexity of the structure of multicultural spaces indicates that in the situation of the development and enlargement of the European Union not only the diversity of the cultures, that ap-pear in the space of the European Union, increases but also processes of the increasing complexity of those cultural systems and structures occur: new characteristics and dimensions of multicultural spaces develop, that testify the increase of the variety of ethnic, confessional, regional, demographic, social, economic, political, ideological, mental and other factors. This trend allows us to state that in the situation of the de-velopment and enlargement of the European Union not only the variety of cultural and multicultural spaces inevitably augments, but also qualitatively new problems influenced by this variety arise.

4. Typicality of the balance in general and local factors demonstrates that in the situation of the devel-opment and enlargement of the European Union an integral European civilisation of a new type is forming that possess twofold characteristics: first, general characteristics, typical to all spheres of life within the whole space of the European Union; and second, local characteristics, expressing typicali-ties of different countries, regions and societal layers. Combinations of general and local character-istics make possible to define adaptability of any local space in the common space of the European Union, at the same time indicating the level of the inner harmony within the multicultural spaces.

5. Typicality of predominant norms and standards implies that in the situation of the development and enlargement of the European Union the uniform norms and standards have been steadily prevailing in the integral economic, social and cultural spaces. This typicality embraces all spheres of societal life – the sphere of economics, business and public administration, social behaviour, political and societal life, as well as people’s everyday life and even their private lives. The uniform norms and standards comprise both formal and informal rules for behaviour and acts in various life situations, develop-ment and dissemination of values and technologies of interpersonal communication. origination and increasing dominance of uniform norms and standards is a key precondition for gradual development of the integral and undivided European civilisation and culture, where general characteristics have already been prevailing, if compared to national, regional or local characteristics of other kind.

6. Typicality of non-synchronical development suggests that in the situation of the development and enlargement of the European Union more and more uneven changes emerge. As it is known, societal development and headway, and processes occurring in the society may evolve in the way of various discrepancies. These discrepancies can be very diverse, including discrepancies between the pace of the development: they vary from country to country, region to region; they appear to differ in dif-ferent sectors of economic and social life and different societal layers. discrepancies in changes can cause conflicts and issues of different kind.

7. Typicality of cyclical development based on the “wave” principle refers to the fact that all processes of the development of the European Union are undergoing cycles: each cycle includes a certain stage of development that can be outlined by both quantitative and qualitative changes. This means that the transition of these stages can be compared to certain “waves”: where each wave witnesses the step-ping stone of the potential of the European Union, as an integral economic and social space.

8. Typicality of increasing differentiation and differentiation variety exhibits that in the situation of the expansion of the European Union, within the integral economic and social space new manifesta-tions of differentiation occur, and the range of differentiation expands. It is especially notable for the reason that in the actual routine of the development and expansion of the European Union rather substantial contradiction appears: on one hand, following political declarations, it is sought to align regional structures, which by the level of their development are rather unequal; economic sectors or societal layers; on the other hand, a real “alignment” is of limited scale and applies only to particular spheres of social and economic life. It is quite probable that actual differentiation is generally increas-ing: various discrepancies between different regions, economic sectors and societal layers deepen, within actual opportunities for improvement and modernisation, as well as actual well-being and social security. This factor is essential, estimating prospective for stability and internal security in the space of the European Union.


106

9. Typicality of balance of centripetal and centrifugal forces in the situation of the development and expansion of the European Union is seen in the simultaneous manifestation of two opposite tenden-cies: on one hand, it is a tendency of striving to enter the common system, expressing the priority of obedience to the system; and on the other hand, a tendency of striving to strengthen the sovereignty and autonomy in the common system, expressing the priority of the self-assurance of personal well-being at the expense of the system. Those two tendencies are advantageous for the wellbeing of the European Union, provided they are mutually well balanced; such balance in its turn can have different manifestations, including rational combination of basics of centralisation, decentralisation and self-government in the systems of managing and administering processes of expansion and development. (It is noteworthy mentioning that in cases, when the balance among centripetal and centrifugal forces fails, more threats for the performance of the entire system emerge: disproportionate prevalence of the centripetal forces may lead to inefficient management and determine loss of adaptability skills in the ever-changing environment, whereas disproportionate prevalence of centrifugal forces impels fragmentation and self-destruction of the system itself. This means that vulnerability of the balance mentioned above is a very dangerous and undesirable matter.).

10. Typicality of predominance of traditional leaders proposes that in the situation of the development and expansion of the European Union the priority interests to be implemented are those developing in greater countries of the Western Europe, such as, first Germany and France (these countries have historically formed as traditional leaders of the European Union). despite the fact that in the situation of the development and enlargement of the European Union one can observe a great variety of con-cerns of different countries, regions and layers of the society (moreover, this variety causes internal disagreements within the European Union), prevalence of traditional leaders and their concerns is long-lasting and steady. By the way, the concerns of the traditional leaders play as a key factor for the development of norms and standards, typical to the space of all the European Union.

11. Typicality of the expansion potential expresses the idea that the European Union as an integral system has been increasingly operating within global economic, social, cultural, informational and political spaces. with this regard, the increasing expansion of the European Union, as an integral system, to-wards the spheres of the world economies and the process of the entire political, social and economic development.

12. Typicality of the adaptability in the consistently changing external and internal environment suggests that in the situation of the development and enlargement of the European Union multifaceted pro-cesses of adaptation arise: the new member states of the European Union need to adapt in the new to them space of the European Union, whereas the “old” members of the European Union have to adapt to the “enlarged” European Union and “accept” new members as equal partners; besides, all Euro-pean Union as an integral system needs to adapt to the consistently changing external environment. All this allows us to admit that adaptability is a crucial precondition for the further development of the European Union as an integral system.

The typicalities described above, characteristic to the development and enlargement of the European Union as an integral system, within the group of typicalities of this kind could be considered as of the most importance. At the same time, among very important and critical several specific typicalities exist.

Specific typicalities characteristic to the development and enlargement of the European Union as an integral system are multifaceted. Some of these typicalities reflect on the specificity of a particular époque, whereas the others express specificity of particular regions, spheres of social and economic development or certain layers of the society.

Among specific typicalities expressing current era these are the most notable: 1. Typicality of regulated and controlled liberalisation that reveals rather contradictory processes typical

to the current development of the European Union. A key feature of these processes is the following: on one hand, traditions of liberal democracy have been increasingly implemented in the society and


107

there are apparent signs of economic liberalisation; on the other hand, both in economic and social life the “masked autocracy” has been observed which is executed by various forms of increased bureaucracy, growing regulation and limitation of the activities in different spheres, along with the increasing austere rule. In modern world in many spheres of life one can observe a substantial decline of norms and ideals of liberalism, despite the “formal” promotion or declaration of liberalism. we may admit that in the modern European Union the new kind of society has been increasingly devel-oping, with both liberalism and social awareness, where, however, liberalism will be regulated and controlled with the increasing power: every subject of any activity in all spheres of life will have opportunities of liberal choice and self-determination with increasing boundaries and decreasing “de-gree” of freedom. (It is a paradox that in the modern European Union, in the situation of promotion of liberal values, bureaucratic and clerical arguments of the societal development have been strongly increasing, and new trends of centralised management emerge, that manifest in many spheres of po-litical, social and economic life).

2. Typicality of promotion and predominance of the concerns of large economic subjects demonstrates that both in overall situation of globalisation and in the specific economic and social space of the European Union processes of concentration of economic activities have steadily happening. The actual situation in both economic space of the European Union and global markets has been increasingly influenced by activities and opportunities of large economic subjects (here we consider large economic subjects those large enterprises that operated in international markets, networks and organisations of small and medium enterprises, and various international corporations and international economic organisations). In the situation of the development and enlargement of the European Union more and more obvious becomes promotion and predominance of the concerns of large economic subjects: on one hand, this situation reinforces competitive abilities of economic subjects representing economic spaces of the Eu-ropean Union; on the other hand, opportunities to develop free competition and initiative are violated (the violations of this kind have been increasingly growing, although public policy in economies of the European Union proclaims provisions for free competition and initiative support).

3. Typicality of the declining role of the state as a structure for the organization of the society indicates that in the situation of the development and enlargement of the European Union in national countries the state as a key organizational structure for any society of any country has increasingly losing its previous importance and a number of opportunities to immediately influence situation in the country. In the environment of the development and enlargement of the European Union the situation in its member states has been steadily influenced by overall processes of development and enlargement of the European Union as a system on one hand; and potential, development and growth of the non-governmental, non-state and private sectors. The declining role of states has been determined by such processes as development of common economic and social space in the European Union, where the principles of liberal labor force mobility, capital mobility and product and services mobility are implemented; moreover, the increasing enhancement of globalization, and international economic, cultural and informational relations has been also influencing the overall decline of the significance of particular states.

4. Typicality of manifestation of threats and issues of a new kind allows us to conceive that each stage of the development and enlargement of the European Union reveals new threats and cause new is-sues that are determined by various factors of moral, ideological, cultural, political, social, economic, ecological, military and informational character. Ability to immediately understand these threats and issues, as well as develop and implement effective means for prevention in the modern situation in principle expresses the typicality of the development and enlargement of the European Union.

The progress of the economy and technologies is greatly influenced by opportunities for liberalisation (Calori, Atamer, Nunes, 1999; Gerber, 1999, Huseman, Godman, 1999; Krugman, Obstfeld, 1997). For this reason liberalization should be considered as a key priority of the development of various economic systems.


108

3. Economic l iberal izat ion in Central and Eastern Europe: main pecul iar i t ies

Modern economic and social development in countries of Central and Eastern Europe can be defined by several features. One of the most significant among them is inclination towards real liberalization, which can be observed in the steadily decreasing role of the states in economic regulation: the pace and trends of eco-nomic growth in Central and Eastern Europe gradually becomes determined by the initiatives, aptness and trends in the international market conjuncture of the local and foreign economic subjects rather than political decisions and activities of the Central and Eastern European states.

What is more, liberalization in the countries of Central and Eastern European countries is unique by rea-son of certain circumstances that had not had historic comparisons in the global practice.

The first factor among them is specific image of the state importance, which has developed historically in the Central and Eastern Europe, portraying outcomes of the previous social and economic growth. The market relations in the countries of Central and Eastern Europe had been started to set up quite recently, be-sides, the circumstances and historical background for these relations are completely different from those of modern western countries. In the west, market relations were undergoing their evolution under the gradual development of the industrial and post-industrial society, considering that in the Central and Eastern Europe novel market relations developed very rapidly and unevenly. In fact, market economy in the countries of the Central and Eastern Europe started developing just 12–15 years ago, in the end of the last century, when the industrial and post-industrial society had been already created, and enormous economic and especially industrial potential had been accumulated; by the way, this potential reached rather high technological level for that époque and held orientations towards the influence of science-driven production and modern indus-tries and technologies. This economic potential developed based on centralized plan system, consequently, in the countries of the Central and Eastern Europe the tradition of the absolute role of the state in the eco-nomic development was formed: historically nobody else but the state played the most important role in the economic growth. Importance and absolutism of the centralized plan system and the state role in economic development was embodied in the Central and Eastern Europe in the long-lasting and deep-rooted tradition, therefore, this tradition inevitably influenced economic growth of the country and afterwards, when the out-dated plan system collapsed quite unexpectedly. This means that when market relations started developing 12–15 years ago in the Central and Eastern Europe, this system inherited certain relics of the old system: it can be conceived as symbiosis of the economic system of the Central and Eastern Europe both in specific “western” elements of market economy, and certain state absolutism tradition.

The second factor, illustrating specificity of liberalization in the countries of Central and Eastern Europe is the fact that in these countries today there is a serious lack of resources and opportunities to more rapi-dly achieve at least the minimal level of the standards of development and well being, existing in modern western countries. This means that Central and Eastern Europe will inevitably have to implement substanti-ally different, if compared to western countries, patterns ensuring economic growth and rise of well-being: implementation of these patterns should guarantee focus of resources and development on critical to each country priorities that should be associated both to maximization of the pace of the growth and to the endea-vors to ensure possibly more intensive increase of the value added. It is clear that under these circumstances an adequate action of the state as an active subject of economic development should emanate. This action should address the purposeful establishment of the priorities for the economic development and implemen-tation of the main priorities.

The third factor, picturing specificity of liberalization in the countries of Central and Eastern Europe is that among social layers in many of these countries mentality of “standards of double moral” still prevails. This mentality, which developed over a long period of the reign of the totalitarian system (in fact, by the end of the last century), expresses very popular in society incompatibility of the individual or group interests to the norms of social accountability. There is probability of the incompatibility of this kind in any, even very progressive society, including the western ones, and this incompatibility is especially distinct in Central and Eastern Europe. This incompatibility sometimes turns into very threatening shapes: it can be seen in rising


109

social and economic differentiation inside societies of the Central and Eastern Europe, evident lack of social accountability among political and economic elite, or dominating clan interests, when working on live pro-blems of the society and its well-being. In this regard it is important to note that manifestations of mentality of “standards of double moral” are quite important as a factor that can ambiguously influence the process of liberalization and sometimes bring negative subsequences to the society.

4. Nat ional and regional economic systems in Central and Eastern Europe: special izat ion, innovat ions, “oases” and hiper-clusters

Contemporary economic principles and practices confirm that in efficiently operating economic systems their surplus value is created at greater extent. This statement works in all cases where ways to increase ef-ficiency and compatibility on the scale of both particular economic subjects and large national and regional economic systems (Boldrin, Canova, 2001; Bond, Syropoulos, winters, 2001; Chortares, Pelagidis, 2001; Dutta, 1999; Guy, 2001; Redding, Venables, 2004; Sangmon, 2002; Melnikas, 2011). The main precondition to ensure high efficiency and compatibility of any economic system is to achieve that any economic system should be properly specialized (Hummels, Ishii, Kei-Mu, 2001; Huseman, Godman, 1999; Olsen, Osmund-sen, 2003).

Under the proper specialisation we understand the situation where the range of products produced within the economic system guarantees magnification of the surplus value within this system: the economic system should be exceptionally oriented towards the series of products, services and activities, whose structure al-lows achieving potentially greater surplus value or higher velocity of the increase of this value.

For the sake of the rationalization of the national or regional economic system various means may be im-plemented. These means should create a solid complex, and have to be long-term and consecutive. The idea of the means should ensure that the entire economic system of particular region or country is developed as a large macro-cluster or hyper-cluster. These large macro-or-hyper-clusters may be multi-profiled and oriented towards creation of different and diverse final products, and it is very important to create final products that are compatible in global markets.

It is obvious that large macro- or hyper- clusters in particular countries or regions should meet the follo-wing requirements:

y large clusters of this kind function as open systems, maintaining both internal and external economic and technological relations in international and global markets;

y inside of the large clusters of this kind various specialised clusters can be created within incorporated diverse institutions of science, research and education, enterprises of production and services, busi-ness incubators, parks of science and technology, centres for innovation, and industrial, trade, trans-portation and communication companies.

development of large economic systems in a way of clusterisation may be of great variety. A very pros-pective method to implement this way is creation of regional (territorial) or sectored “oases”.

In general “oasis” can be explained as an economic system, possessing extremely advantageous political, legal, economic and other conditions for activities and development. These conditions are as a rule exclusi-ve and in their presence the “oasis” as economic system receives various privileges or extremely beneficial environment is created for it. “oases” can be established on behalf of political will of a state or even a group of states: by the way, the idea of regional “oases” is very viable in the improvement and implementation of regional policy of the European Union, with the intentions of creation of “oases”ot only in particular coun-tries, but also regions, comprised of regions of different countries.

Regional “oasis” is one where exceptionally advantageous conditions for economic development are cre-ated in a territorially outlined area (region). This area may coincide with systems of administrative territorial division of particular countries or may not.


110

Sectorial “oasis” is one where exceptionally advantageous conditions are created for particular branch of economy, and particular segments of business or public sector.

Creating and developing “oases” it is very important to consider democratic situation, possibilities to attract, concentrate and efficiently utilise human and financial and other resources, as well as possibilities rapidly expand various innovations. The idea of the “oases” and opportunities to promote this idea in the situation of the development of the European Union has been described quite comprehensively (Melnikas, 2002, 2003, 2004).

Summarizing the statements given above, we may confirm that the concepts of proper rationalization of national and regional economic systems, as well as concepts of creation of macro- or hyper-clusters and “oases” are of great importance, ensuring progress both in the countries of Central and Eastern Europe and in the entire space of the European Union.

Conclusions

Research on processes of transformation in the Central and Eastern Europe and development of the Eu-ropean Union, as well as processes of innovative development and specialization of national and regional economic systems demonstrates that investigation of the processes and purposeful influence on them is a very important sphere of further research. The importance and the role of the research is determined by the fact that these processes demonstrate emerging political, social, economic and other problems of a new type and necessity to adequately conceive and consecutively solve these problems.

Newly emerging problems reflect on the development of the integral cultural space, a society of a new type and its new life styles, along with the economy of a new type in the entire enlarged European Union. These problems can be defined as the problems of the scale of the European transformations, understan-ding that transformations of the European scale mean complex qualitative and quantitative political, social, economic and technological changes, embracing all European regions and countries, along with all societal layers and all spheres of life.

In the process of resolution of problems of European scale transformations it is necessary to identify the main typicalities of transformations. These typicalities are quite diverse and can be classified by several features.

Main groups of transformations are the following: y typicalities defining transformations in the Central and Eastern Europe that evolved prior to the inte-

gration of the countries of Central and Eastern Europe to the European Union; y typicalities defining transformations in the entire European Union, expressing quantitative and quali-

tative changes in the situation of its development; y typicalities defining transformations in the Central and Eastern Europe upon the integration of the

countries of Central and Eastern Europe to the European Union, expressing further adaptation of these countries to the new conditions of political, social, ans economic life that manifest nowadays and will do so in the coming future.

Identification of typicalities of transformations allows to consecutively address numerous issues of politi-cal, social, and economic development, relevant to the European Union. Among these problems very impor-tant are problems of economy efficiency and compatibility increase within various national and regional sys-tems. To resolve problems of this kind it is sensible to prepare and implement competent means, including:

y creation and promotion of patterns of economic development of a new type, ensuring liberalization of economy in accordance with globalization and conditions of business concentration;

y warranties of proper specialization of national and regional economic systems, seeking to maximize the surplus value in these systems;


111

y development of any national or regional economic system as properly rationalized macro-or-hyper-cluster, oriented towards progress of science and technologies and compatibility of products in global markets;

y priority for the development of national and regional systems of economies should be creation of multi-profiled and specialized, as well as regional and sectorial “oases” and improvement of their activities.

The means mentioned earlier can be very efficient, developing national and regional economic systems in the entire space of the European Union.

References

Altvater, E., Mahnkopf, B. (1996). Limits of Globalisation: Politics, Economy and Ecology in the World Society. Muen-ster: Verlag westfalisches dampfboot, 33 p.

Ambros, B., Schlegelmilch, B. B. (2009). The New Role of Regional Management. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 288 p.

Armstrong, M. A. (1999). Handbook of Human Resource Management Practice. London: Kogan Page, 922 p.Benz, A. (2009). Politik in Mehrebenensystemen. wiesbaden: VS Verlag fuer Sozialwissenschaften, 257 S.Boldrin, M., Canova, F. (2001). Inequality and convergence in Europe’s regions: reconsidering European regional poli-

cies. Economic Policy, Vol. 16, issue 32, p. 205.Bond, E., Syropoulos, C., winters, L. A. (2001). deepening of regional integration and multilaterial trade agreements.

Journal of International Economics, Vol. 53, issue 2, p. 335–361.Brakman, S., Garretsen, H., Marrewijk, C. van, Witteloostuijn, A. van (2006). Nations and Firms in the Global Eco-

nomy. An Introduction to International Economic and Business. Cambridge: Cambridge University Press, 446 p.Calori, R., Atamer, T., Nunes, P. (1999). The Dynamics of International Competition. London: Sage Publications, 256 p. Chobanova, Y. (2009). Strategies of Multinationals in Central and Eastern Europe. Innovation Systems and Embedde-

dness. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 288 p.Chortareas, G. E., Pelagidis, T. (2004). Trade flows: a facet of regionalism or globalisation? Cambridge journal of

economics, Vol. 28, p. 253–271.Coates, K. (2010). EC Competition Law in Technology Markets. oxford: oxford University Press, 552 p. Cultures in Central and Eastern Europe. (1997). Ed. M. Bateman. Oxford, Boston: Butterworth – Heinemann, 238 p.Currie, w. (2000). The Global Information Society. Chichester: John wiley, 288 p.Dehesa, G. de la (2006). Europe at the Crossroads. Will the EU Ever Be Able to Compete with the United States as an

Economic Power? New york: McGraw-Hill, 244 p.Dicken, P. (1998). Global Shift: Transforming the World Economy. London: Sage Publications; A. Paul Chapman Pub-

lishing, 512 p.Dutta, M. (1999). Economic Regionalisation in the Asia – Pacific: Chalenges to Economic Cooperation. Cheltenham:

Edward Elgar Publishing, 318 p.European Union Politics (2010). Ed. M. Cini, N. Perez-Solorzano Borragan. oxford: oxford University Press, 530 p. Fligstein, N. (2010). Euroclash: The EU, European Identity, and the Future of Europe. oxford: oxford University

Press, 296 p.Garrett, G., Mitchell, d. (2001). Globalization, Government, Spending and Taxation in oECd Countries. European

Journal of Political Research, Vol. 39, No. 3. Gerber, J. (1999). International Economics. Amsterdam: Addison wesley Longman, 512 p.Ghose, A. K. (2004). Global ineguality and international trade. Cambridge Journal of economics, Vol. 28, issue 2,

p. 229–252.Guy, M. (2001). Regionalisation in Afrika: Integration and disintegration. Africa Today, Vol. 48, No. 2, p. 154–157.Hayes, J. (2010). The Theory and Practice of Change Management. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 488 p. Hayo, B., Seifert, w. (2003). Subjective economic well-being in Eastern Europe. Journal of Economic Psychology,

Vol. 24, Issue 3, p. 329–348.Hays, J. (2010). Globalization and the New Politics of Embedded Liberalism. oxford: oxford University Press, 208 p.Hix, S. (2006). Europos Sąjungos politinė sistema. Vilnius: Eugrimas, 567 p.Hofbauer, H. (2003). Osterweiterung. Vom Drang nach Osten zur peripheren EU – Integration. wien: Promedia, 240 S.Hummels, d., Ishii, J., Kei-Mu yi. (2001). The Nature and Growth of Vertical Specialization in world Trade. Journal

of International Economics, Vol. 54, p. 75–96.


112

Hunt, S. d. (2000). A General Theory of Competition: Resources, Competences, Productivity. Economic Growth. Lon-don: Sage Publications, 256 p.

Huseman, R. C., Godman, J. P. (1999). Leading with Knowledge: The Nature of Competition in 21 st. Century. London: Sage Publications, 272 p.

Yarbrough, B. V., Yarbrough, R. M. (1999). The World Economy; Trade and Finance. Chicago: The dryden Press, 758 p.Johnson, D., Turner, C. (2006). European Business. London: New York, Routledge, 456 p. Krugman, P., Obstfeld, M. (1997). International Economics. Amsterdam: Addison wesley Longman, 800 p.Leach, R. (2007). Europa. Glausta Europos Sąjungos enciklopedija. Vilnius: Vaga, 304 p. Lester, A. (2009). Growth Management. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 224 p. McNally, R. (1999). The Comprehensive World Atlas. Stamford: Longmeadow Press, 224 p.Melnikas, B. (1999). Probleme der Integrattion der baltischen Staaten in westliche Strukturen. Berichte des Bundesin-

stituts fuer ostwissenschaftliche und internationale Studien, No. 40. Koeln, 42 S.Melnikas, B. (2002). Transformacijos. Vilnius: Vaga, 750 p.Melnikas, B., Reichelt, B. (2004). Wirtschaft und Mentalitaet: Tendenzen der EU-Osterweiterung. Leipzig: Leifim –

Verlag, 159 S. Melnikas, B. (2011). Transformacijų visuomenė: ekonomika, kultūra, inovacijos, internacionalizavimo procesai. Vil-

nius: Technika, 476 p.Merkel, w. (2010). Systemtransformation. Eine Einfuehrung in die Theorie und Empirie der Transformationsforschung.

Wiesbaden: VS Verlag fuer Socialwissenschaften, 562 S.Morris, T., Goldsworthy, S. (2008). Public Relations for the New Europe. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 264 p.olsen, T. E., osmundsen, P. (2003). Spillovers and International Competition for Investments. Journal of International

Economics, Vol. 59, Issue 1, p. 211–238.ozbilgin, M., Tatli, A. (2008). Global Diversity Management. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 496 p.Parker, B. (1998). Globalisation and Business Practice: Managing Across Boundaries. London: Sage Publications, 672 p.Perraton, J. (2001). The global economy – myths and realities. Cambridge Journal of Economics, Vol. 25, p. 669–684.Politische und oekonomische Transformation in Osteuropa. (2000). Hrsg. G. Brunner. Baden Baden, Nomos, 252 S.Redding, S., Venables, A. J. (2004). Economic geography and international ineguality. Journal of Inernational Econom-

ics, Vol. 62, issue 1, p. 53–82.Rosenzweig, P. (2001). Accelerrating International Growth. Chichester: John wiley, 275 p.Sabathil, G., Joos, K., Kessler, B. (2008). The European Commission. An Essential Guide to the Institution, the Proce-

dures and the Policies. London: Philadelphia, Kogan Page, 288 p.Sangmon, K. (2002). A Longitudinal Analysis of Globalization and Regionalization in International Trade: Social Net-

work Approach. Social Forces, Vol. 81, No. 2, p. 445–471.Steger, M. (2010). Neoliberalism: A Very Short Introduction. oxford: oxford University Press, 144 p.Stiglitz, J. (2009). Making Globalization Work. London: Pinguin Books, 358 p.Stoneman, P. (2010). Soft Innovation: Economics, Product Aesthetics, and the Creative Industries. oxford: oxford

University Press, 384 p.Trondal, J. (2010). An Emergent European Executive Order. Oxford: Oxford University Press, 264 p. Whitley, E. A. (2009). Global Challenges for Identity Policies. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 304 p.Wiener, A., Diez, Th. (2009). European Integration Theory. Oxford: Oxford University Press, 295 p.

T R A N S F O R M A C I J O S I R R E G I O N Ų E K O N O M I K O S V Y S T Y M A S I S C E N T R I N Ė J E I R RY T Ų E U R O P O J E : T I P I Š K U M A I I R N A U J O S P E R S P E K T Y VO S

Borisas MelnikasVilniaus Gedimino technikos universitetas (Lietuva)

Santrauka

Šiame straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai transformacijų procesai ir tipiškumai, ypač ekonominiai po-kyčiai Centrinėje ir Rytų Europoje ES plėtros sąlygomis. Aprašomos ir lyginamos bendros ir specifinės vystymosi tendencijos, aptariami kai kurie nauji, netradiciniai ateities ekonominio vystymosi modeliai. Iš-


113

skirtinio dėmesio nusipelno šie ekonominio perėjimo Centrinėje ir Rytų Europoje ES plėtros ir tolesnės globalizacijos sklaidos bruožai: intensyvi ekonominių struktūrų diversifikacija, ryškūs pokyčiai visuose na-cionalinės ekonomikos sistemos sektoriuose, naujų tarpregioninio bendradarbiavimo formų kūrimas naujoje integruotoje ekonominėje erdvėje; netolygus ekonomikos augimas skirtingose šalyse, regionuose ir sekto-riuose, didėjantys ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumai, taip pat skirtumai tarp skirtingų visuome-nės grupių; intensyvus inovacinis procesas, įgaunantis įvairių formų, ir naujų inovacinės veiklos modelių realizavimas; kontraversiškas pramonės vystymasis, netolygi technologinė pažanga, aukštųjų technologijų ir naujos pramoninės veiklos plitimas daro įtaką gyvenimo kokybei, kartu kelia naujų socialinių-ekonominių sunkumų ir problemų.

Aptariamos naujos, netradicinės intensyvaus ekonominio vystymosi Centrinėje ir Rytų Europoje idėjos: (1) racionali kiekvienos nacionalinės ar regioninės ekonominės sistemos specializacija (kiekvienos nacio-nalinės ar regioninės ekonomikos sistemos struktūra ir prioritetai turi būti nukreipti į dinamiškiausią šiose sistemose sukuriamos pridėtinės vertės didinimą); (2) „oazės“ idėja (šios idėjos esmė: sukūrus tam tikrus prioritetus nacionaliniame, sektoriaus ar regiono lygmenyse, sukuriamos ypač palankios sąlygos socialiniam ir ekonominiam vystymuisi, inovacinei veiklai ir technologijų tobulinimui); (3) kompleksinės klasterizacijos idėja (kuriami ir vystomi regioniniai, tarpregioniniai ir tarptautiniai sektorinių ir daugiasektorinių klasterių tinklai, įtraukiantys mokslo ir technologijų parkų sistemą, inovacijų centrus, verslo inkubatorius ir regioni-nius verslo centrus). Aukščiau išvardytų idėjų įgyvendinimas gali būti vertinamas kaip labai svarbus veiks-nys vystantis Centrinei ir Rytų Europai.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Centrinė ir Rytų Europa, transformacijos, regioninė ekonomika, klasteriai, tipiškumas.

JEL KLASIFIKACIJA: F20, F50, o10, o30, o32.

Janis Paiders, Juris PaidersEU bordEr proximity EffEct on polital choicE in parliamEntary ElEctions of latvia

114

E U b o r d E r p r o x i m i t y E f f E c t o n p o l i ta l c h o i c E i n pa r l i a m E n ta ry E l E c t i o n s o f l at v i a

Janis Paiders1, Juris Paiders2

Latvian University (Latvia)

ABSTRACTThe border effect of Russian and Belarusian border on Latgale electoral district has been analysed in this research. The proportion of Latvians in Latgale border area is a lot smaller in total than in the rest of the Latgale territory and the proportion of all the rest of the ethnic minorities in the border area is a lot higher while the number of votes for political parties with a mostly Latvian citizen electorate is proportionally higher. The obtain results indicate that the border effect on the election results for political parties is not statistically significant.KEY WORDS: border effect, electoral geography, spatial heterogeneity

JEL CODES: R000.

Introduct ion

Border areas have a tendency to differ from the rest of the country and this is particularly true in case of EU external borders. This is a common situation for Eastern European countries and The Baltic States are united by the fact that they have a common land border with Russia and Latvia and Lithuania also have a border with Belarus. The difference between taxes and tariffs determine the flow of both legal and illegal trade flow across the EU border with Russia and Belarus. Outside border of EU could be considered a high risk zone for illegal immigrants.

Meanwhile EU border with Russia and Belarus could be considered a zone which is a subject to the foreign media influence because of the overlay of TV and radio distribution areas. Because of this situation there are many myths and assumptions about the effect which living near the Russian and Belarus border has. One of these assumptions is that political situation near these borders differs in case of parliamentary elections. This assumption could be verified by analysing parliamentary election results to see if results near the Russian and Belarusian border are significantly different and spatial analysis of election results with mathematical analysis methods allows to estimate this difference. To test this assumption is the main goal of this research.

This work is a part of electoral geography and the geographical factors which have an impact on election results are different between countries. In Case of Turkey parliamentary elections it is found that four major divisions are shaping the electoral geography: religion, ethnicity, regional economic prosperity, and previous state association (West, 2005). In Latvia, out of three possible levels on which electoral geography can be re-searched – local, regional, and national (Krampe, 2005) – election results have most often been examined at the national (electoral district) level. Electoral geography has been relatively little researched at the academic

1 Janis Paiders – Masters student of the Latvian University Geography and Earth science department.E-mail: [email protected]

2 Juris Paiders – doctor of geography, associate professor in the Latvian University (Geography and Earth Science Department).E-mail: [email protected]

issn 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (9)

115

level in Latvia, with studies that deal with the spatial distribution of parliamentary election results giving it very little attention (How Democratic Is Latvia, 2005).

Studies of electoral geography have also examined the behavior of specifi c voter groups in relation to geographical factors, with groups being formed by ethnicity, race, income level, etc. (Groffman and Han-dley, 1989; McLaughlin, 2008). The infl uence of the ethnic composition on parliamentary election results in Latvia has already been discussed in previous publications of the authors (Paiders, 2012; Paiders and Paiders, 2011). Often, studies in the fi eld of electoral geography focus specifi cally on examining the electo-rate of radical political forces, including research of its spatial dispersion (Alexseev, 2006; Stefanova, 2009; O’Loughlin et al., 1994). When evaluating the results of other countries, the differences in the political sys-tems of these countries in comparison to Latvia must be taken into account.

1 . Study Area

The analyzed territory is the Latgale constituency (Figure 1). In Latgale, it’s Russian and Belarus border territories that are mutually compared with the rest of Latgale, trying to identify the main differences. The border area territories were defi ned as the biggest part of the territory located within 30 km from the outside border of Russia and Belarus.

Figure 1. Latgale electoral district

Source: Central Election Commission, 2010

Latgale electoral district (Figure 1) is located in the East part of Latvia and it is the most ethnically di-verse region in Latvia. Latgale constituency is more than 14 000 km2 in size which is almost a quarter of the country area and it has about 16 % of the total number of inhabitants in Latvia. In the recent years Latgale had experienced a large population decrease mostly due to migration to other regions of Latvia or abroad. This population decrease can also be seen in the turnout of voters in parliamentary elections in the period from 2002 to 2010 which has gradually decreased, having dropped by about 20 % in 2010 compared to 2002. The number of rural parish voters in Latgale has decreased the most, falling by 27 % in the examined period.

2. Data and Methods

The study analyses the offi cially approved results of the elections of the 10th Saeima (parliament) of the Republic of Latvia (Central Election Commission, 2011). The results of all political parties participating in


116

the parliamentary elections were acquired and analyzed. For parties having overcome the 5 % threshold, the statistics of the pluses and strikes of each candidate in all electoral districts were also examined.

When examining the effect of the ethnic factor on the results of political parties, they were summarized and analyzed at a parish level. The Central Election Commission does not publish election results on a parish scale, so the results of parishes were derived from the results of individual polling stations, by adding toget-her the results of stations in one parish or town. In cases where there was no polling station in a rural area or parish adjacent to the town the town’s result was also attributed to these territories.

Data on the national composition was obtained from the available information of the Office of Citizens-hip and Migration Affairs (PMLP) In addition, when examining the largest ethnic minorities in Latvia, it was necessary to determine the proportion of citizens within these groups, to what extent various national minorities have integrated in the political environment of Latvia (Dribins, 2007). Unfortunately, after the administrative-territorial reform, the PMLP no longer publishes information about rural parishes, just relea-ses information on the distribution of nationalities by municipality therefore information about ethnic com-position and citizenship were obtained using data from 2009 (Office of Citizen and Migration affairs, 2009)

As the Office of Citizenship and Migration Affairs (PMLP) does not publish the ethnic composition of the territory according to citizenship status, in order to determine the ethnic composition of the citizens in the territory it was necessary to perform a calculation, after which a precise proportion of Latvians and non-Latvians amongst the citizens and an almost precise proportion of the biggest different ethnic minorities between the citizens (Russian, Belorussian, Polish) was obtained.

The discovery of the ethnical composition on the results of Saeima (the parliament of the Republic of La-tvia) elections is based on two assumptions. Firstly, that the ethnic composition in the territory represents the ethnic composition of the voted electorates (on which there is no information). Secondly, the election activity between Latvians and different ethnical minorities is the same (the connection between election activity and the proportion of Latvians in the region is not statistically significant).

The work uses both quantitative and qualitative research methods. All initial data were tested for corresponden-ce to normal distribution, using the Kolmogorov-Smirnov test. Considering that, in accordance with the Kolmogo-rov–Smirnov test, the zero hypotheses in relation to voting results in parishes and stations can be rejected; the t-test standard procedure was used for comparing averages. Analysis of the results of political parties, as well as of the results of individual candidates, in relation to the ethnic composition of the municipality or district was conducted by using linear regression analysis. A correlation coefficient was used as the indicator of the level of correlation. Following the standard used by Frolova (Frolova, 2005), the zero hypotheses – namely, that the resultant indication is not influenced by the factorial indication of the regression – was tested for regression models, checking whether zero was included in the credibility interval of the regression coefficient. If zero appeared in the credibility interval of the respective coefficients of the regression variables in the regression equation, the factor in question was exclu-ded from the equation. All calculations have been done by the author in Microsoft Excel, with the exception of the Kolmogorov–Smirnov test, for which the program SPSS was used (Arhipova & Balina, 2003).

3 . Resul ts

Table 1. The differences in ethnic composition in Latgale in the year 2009

latgale total the border area the rest of latgalethe number of citizens 344154 210295 133859

Latvians % 44.0% 35.3% 57.6%Russians % 39.2% 41.6% 35.4%

Belarusians % 5.4% 7.7% 1.7%Polish % 7.0% 10.0% 2.3%Other % 4.5% 5.4% 3.0%

Source: Office of Citizen and Migration affairs, 2009


117

In the Latgale constituency Latvians make up only 44.0 % of the total population, which is just a little bit more than the number of Russians in this territory. Without the Russians, Latgales constituency has a signifi cant Belorussian and Polish community, the number of which in this region is a lot more signifi cant in comparison with the rest of Latvia (Table 1).

The proportion of Latvians in the Latgale border area is a lot smaller in total than in the rest of the Latgale territory and the proportion of all the rest of the ethnic minorities in the border area is a lot higher. In the bor-der area the number of Russians is even larger than Latvians, with the biggest proportion of the population with this nationality in the border area along the Russian area, especially in the Zilupe region. The biggest proportion of Belarusians and Polish is along the border area of Belarus, for example, in some particular parishes of the Krāslava region where the proportion of Belarusians exceed 50 %.

As the main factor in the Saeima elections in Latvia infl uencing the results of the elections is the ethnical composition in the territory, then when examining this factor it needs to be taken into account that part of the population of this territory are non-citizens, who don’t have an opportunity to participate in elections (Table 1). A bigger proportion of non-citizens shows that the ethnic composition of the population which has participated in the election, signifi cantly differs from the ethnic composition of the territory amongst all the citizens. The reason for this is the fact that country-wide amongst Latvians, only 0.2 % are non-citizens, whilst 41.6 % of Russians, 61.9 % Belarusians, 68.6 % Ukrainians 24.5 % Polish are non-citizens.

Figure 2. The proportion of non-citizens % from the number of population in year 2009

Source: Offi ce of Citizen and Migration affairs, 2009

The total number of non-citizens in Latgale creates 13.8 % of Latgale population, but their proportion in Latgale has a very big territorial variation which fl uctuates from 0.69 % in the Krisjaņi parish to as much as 31.0 % in the Indra parish in the border area of Belarus (Figure 2). The spatial variation of non-citizens is mainly tightly connected with the variations of the ethnical composition. For example, the very high propor-tion of non-citizens in the border area of Belarus can be explained by the fact that amongst the Belarusians


118

who create a bigger ethnical minority in these parishes, the proportion of non-citizens is higher than in the border area of Russia, where the biggest ethnic minority is Russians.

It needs to be taken into account that the proportion of non-citizens has a very high and statistically si-gnificant variation between the border territories and the rest of Latgale. 18.2 % of the border territory popu-lation is non-citizens, which is almost 3 times more than in the rest of Latgale, where in 2009 only 6.9 % of the population are non-citizens. The reason for the significant differences is firstly the fact that the proportion of Latvians in the border parishes is a lot smaller in comparison with the rest of Latgale. One should also take into account the fact that the proportion of non-citizens in % from the number of non-Latvians in Latgale is spatially uneven.

Table 2. The differences of the ethnic composition in Latgale amongst the citizens in the year 2009

latgale total border area the rest of latgalethe number of citizens 296683 172069 124614

The % of Latvians amongst the citizens 51.0% 43.1% 61.9%The % of Russians amongst the citizens 34.8% 36.7% 32.1%The % of Belarusians amongst the citizens 3.0% 4.5% 1.00%The % of Polish amongst the citizens 7.4% 11.0% 2.4%The % of others amongst the citizens 3.8% 4.6% 2.7%

Source: Office of Citizen and Migration affairs, 2009

The proportion of different nationalities between the citizens (Table 2) significantly differs in comparison with the distribution of the same nationalities amongst all of the population (Table 1). This is mainly because the role of Latvians amongst the citizens is a lot more significant due to the high number of non-citizens in the rest of the ethnical minorities. Therefore, 51.0 % of all the citizens of Latgale are Latvians, becoming the main part of the electorate in the constituency overall.

It can be observed that the proportion of Russians has decreased amongst the citizens in comparison with the population in total, but the biggest decrease is connected with the decrease in the proportion of Belarusians, as only 48.5 % of the Belarusians in Latgale have Latvian citizenship. Here it needs to be mentioned, that in the remaining territory of Latvia only 35.0 % of Belarusians are Latvian citizens, but other ethnical minorities also have a significantly higher proportion of citizens in Latgale. The Polish proportion amongst the citizens in Latgale has even increased in connection with the fact that 91 % of the Polish in Latgale are citizens.

Looking at proportion of Latvian’s from citizens (%) in Latgale parishes, as the variable indication, and the proportion of votes (%) for Harmony Centre, as the resultant indication. In Latgale electoral district, 133 observations were made. The determinative coefficient was 0.646. In turn, the regression coefficient was -0.64. The upper and lower limits of the regression coefficient were -0.56 and -0.72 respectively, which indicates that the zero hypothesis can be rejected, as the regression coefficient differs from zero with a very high probability. If the proportion of Latvian citizens increased by one percent, then the proportion of voters for Harmony Centre would decrease by 0.64 percentage points.

The relationship obtained allows the conclusion to be made that the main electorate of the Harmony Centre in Latgale, similarly as in the territory of Latvia in total, is precisely the non-Latvian citizens of Latvia. Nevertheless, the fact that the ethnic factor in Latgale is the main one determining the electorate of this party, its role in Latgale is significantly smaller than in the territory of Latvia in total, where this factor explains around 85 % of the whole dispersion (Paiders and Paiders, 2011). It means that it is possible, that the influence of different regional parliamentary candidates on the distribution of election results in the Latgale constituency is more important in comparison with other constituencies.


119

Figure 3. The dependence of the Harmony Centre from the proportion of Latvians in the Latgale constituency during the 10th Saeima election

Source: Offi ce of Citizen and Migration affairs, 2009; Central Election Commission, 2010

Figure 4. The proportion of non-citizens % from the number of non-Latvians in year 2009

Source: Offi ce of Citizen and Migration affairs, 2009


120

In total 75.4 % of non-Latvians in Latgale are citizens (Figure 4), which means that the proportion of citizens in Latgale between non-Latvians is slightly higher in comparison with the rest of Latvia, in which only 50.9 % of all of the non-Latvians are citizens. The reason for these differences is the fact, that in Lat-gale, there has been a historically higher proportion of non-Latvians and a lot bigger part of the population are descendants of the pre-war non-Latvians in the territory of Latgale (to say it more precisely and clearly, with references).

The proportion of non-Latvians in the territory in the scale of Latgale has a signifi cant variation. For example, in the Sokolu parish, Rēzekne region 94.3 % of all the non-Latvians are citizens, nevertheless in this parish 73.2 % of the citizens are Russians. 39.8 % of the Kepova parish non-Latvians are citizens, and this parish in the border area is the only one in Latgale, where this indicator is smaller than the average pro-portion of non-Latvian citizens in the rest of Latvia.

The differences in this indicator are also statistically signifi cant when comparing the border territories with the rest of Latgale. If 71.9 % of non-Latvians in the border territories have citizenship of Latvia, then in the rest of Latgale 83.7 % of non-Latvians are citizens, mainly due to the very high proportion of non-Latvian citizens in the Rezekne, Riebini and Preili counties.

Figure 5. The proportion of Latvians % from the total number of citizens in the year 2009

Source: Offi ce of Citizen and Migration affairs, 2009; Central Election Commission, 2010

Among the citizens Latvians create 51.0 % of the number of citizens in total, which is a lot smaller in comparison with the rest of the territory of Latvia (Figure 5). The tiny amount of Latvians has political consequences, therefore it means that for those political parties whose biggest part of electorate is Latvians, success in Latgale is largely limited.

Nevertheless, despite the low total proportion of Latvians amongst the citizens, this indicator has very high spatial heterogeneity in Latgale, starting with the territories, which on the scale of Latvia have one of the highest proportions of Latvians among the citizens in the north of Latgale (Rugāji, Balvi region and the northern part of Rēzekne region), where the proportion in several parishes exceeds 97 % amongst the citi-zens. In Latgale there are also the kind of territories where on the scale of Latvia has the lowest proportion


121

of Latvians amongst the citizens, in the territories which are located in the border area of Belarus and for example in the Skrudaliena parish in the Daugavpils region where the proportion of Latvians is smaller than 12 % amongst the citizens of Latvia.

In the border area territories in Latgale the proportion of Latvians is only 43.1 % of all the citizens in these territories, whilst in the rest of the territory of Latgale it almost exceeds 62 %. This difference in means between border and non-border areas was detected as statistically signifi cant.

Figure 6. The number of votes for the Harmony Centre in % from the total amount of the electorate during the 10th Saeima election.

Source: Central Election Commission, 2010

The Harmony Centre in the Latgale constituency received the highest result 46.2 % of votes (Figure 6) during the 10th Saeima elections, the reason for which was the fact that the biggest part of the electorate of this party is made of non-Latvians, the number of which amongst the citizens in Latgale is a lot higher than in the rest of Latvia. The highest results of the Harmony Centre were in the Zilupe region, reaching an 83.2 % high result. A very high result was also reached in part of the Rēzekne region parishes. The lowest results of the Harmony Centre have been in the Vārkava and Balvi regions, reaching 4.8 % of votes in the Vārkava region.

This party also reached a signifi cantly higher result in elections – 50.5 % of votes in the border area territory, which is more than in the rest of Latgale, where 40.5 % of the electorate voted for them. This difference between means of two groups (Border areas and the rest of Latgale) cannot be looked at as statistically signifi cant.

It was noticed, that the border area and the differences in the rest of Latgale in the results of the Harmony Centre during the 10th Saeima elections was signifi cantly smaller than in the proportion of Latvians amongst citizens in these same territories. This not only doesn’t allow confi rmation of the assumption, that in the border areas of Russia and Belarus would be bigger support for those political forces the biggest electorate of which is Russian, Belarusian Latvian citizens, but even shows that with the same ethnic composition, the result of the Harmony Centre in the border area territories are even smaller.

These results allow the conclusion to be made, that the second of the most important factors (after the ethnic factor), which infl uence the geographical distribution of election results is connected with the distri-bution of the success of particular candidates in different constituency territories. As an example the Rēzekne


122

region and Rēzekne can be mentioned, where all together 45.2 % of citizens are Latvian citizens who are non-Latvian, even though the number of votes for the Harmony Centre in these territories is 55.7 %, which means that at least 10 % of voters in Rēzekne and the Rēzekne region haven’t been bound to the influence of the ethnic factor in their choice. The reason for this is very possibly connected with the fact that in this territory strong regional candidates of this party were candidates (Janis Tutins, Ivans Ribakovs), whereas in the border area territory this party doesn’t have strong regional candidates, which means that the electorate of this party stays strongly connected with the ethnic composition amongst the citizens.

Conclusions

1. Border area in Latgale differs significantly from rest of the region in terms of composition of citizen-ship or ethnicity. Percentage of non-Latvians near the Russian and Belarusian border is higher while the citizen percentage of Latvia is lower than the rest of Latgale. The largest ethnic minority in the border area is Russian, while the Belarusian border area has the biggest proportion of Belarusians and Polish.

2. Even though the ethnic factor in Latgale is the main factor determining the electorate of largest po-litical parties, its role in Latgale is significantly smaller than in the territory of Latvia in total. The assumption that some of the dispersion can be explained with the proximity to the Russian or Be-larusian border cannot be verified and it appears that the second most important factor that explains the dispersion of election results is the distribution of strong regional candidates for main political parties.

3. The fact that proximity to the Russian or Belarusian border has no significant effect on election re-sults even on political parties whose electoral base is mostly Russian (and Belarusian) means that ideas that propose that citizens in these territories are living a different political environment which influences their vote are probably not based in scientific analysis.

4. The methods used in this article allow not only to analyse the results of parliamentary elections and ethnic composition but also to use this method to other available parameters about parishes. By doing that full scope of difference between border area and rest of the country can be understood.

References

Alexseev, M. (2006). Ballot-Box Vigilantism. Ethnic Population Shifts and Xenophobic Voting in Post-Soviet Russia. Political Behavior, Vol. 28 (3), p. 211–240.

Arhipova, I., Balina, S. (2003). Statistika ekonomikā. Risinājumi ar SPSS un Microsoft Excel (Statistics for Economics. Solutions for SPSS and Microsoft Excel). Rīga: Datorzinību centrs, 352 p. (in Latvian).

Centrālā vēlēšanu komisija. (2010). Saeimas vēlēšanas. (Central Election Commission, Saeima elections.) Available at: http://web.cvk.lv/pub/public/29761.html October 2011 (in Latvian).

Dribins, L. (red.) (2007). Mazākumtautības Latvijā. Vēsture un tagadne. Latvijas Universitātes Filozofijas un socio-loģijas institūts.

Frolova, L. (2005). Korporatīvā sektora attīstība Latvijā un to ietekmējošie faktori (The Development of the Corporate Sector in Latvia and Factors Influencing it.), 690. (sēj.). Latvijas Universitātes Raksti. Vadības zinātne, p. 52–67. Latvijas Universitātes akadēmiskais apgāds, Rīga (in Latvian).

Grofman, B., Handley, L. (1989). Black Representation: Making Sense of Electoral Geography at Different Levels of Government. Legislative Studies Quarterly, Vol. 14 (2), p. 265–279.

How Democratic is Latvia: Audit of Democracy. (2005). Stratēģiskās analīzes komisija LU Akadēmiskais apgāds, Rīga, 309 p.

Iedzīvotāju skaits pašvaldībās sadalījumā pēc nacionālā sastāva. (2009). Pilsonības un Migrācijas Lietu Pārvalde. (Po-pulation in municipalities by ethnic composition and nationality. Office of Citizen and Migration affairs.) Available at: http://www.pmlp.gov.lv/lv/statistika/Ird_arhivs.html, 20 September 2012 (in Latvian).

Iedzīvotāju skaits pašvaldībās sadalījumā pēc valstiskās piederības. (2009). Pilsonības un Migrācijas Lietu Pārvalde. (Population in municipalities by nationality. Office of Citizen and Migration affairs.) Available at: http://www.pmlp.gov.lv/lv/statistika/Ird_arhivs.html, 20 September 2012 (in Latvian).


123

Iedzīvotāju skaits pēc valstiskās piederības. (2009). Pilsonības un Migrācijas Lietu Pārvalde. (Population by nationa-lity. Office of Citizen and Migration affairs.) Available at: http://www.pmlp.gov.lv/lv/statistika/Ird_arhivs.html, 22 September 2012 (in Latvian).

Krampe, A. (2005). Latvijas elektorālie procesi politiskajā ģeogrāfijā (Electoral proceses in political Geography in Latvia). Ģeogrāfija. Ģeoloģija. Vides zinātne: Referātu tēzes, p. 57–58. Rīga: Latvijas Universitāte (in Latvian).

McLaughlin, E. (2009). Racial, Ethnic or Rational Voters. Splitting Tickets in South Africa. Politikon, Vol. 35 (1), p. 23–41.O’Loughlin, J., Flint, C., Anselin, L. (1994). The Geography of the Nazi Vote: Context, Confession and Class in the

Reichstag Election of 1930. Annals of the Association of American Geographers, Vol. 84 (3), p. 351–380.Paiders, J., Paiders, J. (2011). Nacionālā sastāva ietekme uz 10. saeimas vēlēšanu rezultātu ģeogrāfisko sadalījumu

(Ethnic composition influence on 10th Saeima Election results). Ģeogrāfija. Ģeoloģija. Vides zinātne: Referātu tēzes, 180–182. lpp. Rīga: Latvijas Universitāte (in Latvian).

Paiders, J. (2012). Urbānās un rurālās telpas atšķirību izpausmes Saeimas vēlēšanu rezultātos. Ģeogrāfija mainīgajā pasaulē IV Latvijas Ģeogrāfijas congress, 221–222. lpp. Rīga: Latvijas Ģeogrāfijas Biedrība (in Latvian).

Stefanova, B. (2009). Ethnic nationalism, social structure, and political agency: explaining electoral support for the radical right in Bulgaria. Ethnic and Racial Studies, Vol. 32 (9), p. 1534–1556.

West, J. W. (2005). Regional cleavages in Turkish politics. An electoral geography of the 1999 and 2002 national elections Political Geography, Vol. 24, Issue 4, p. 499–523.

E s s i E n o s a rt U m o p o v E i k i s p o l i t i n i a m pa s i r i n k i m U i l at v i j o s pa r l a m E n to r i n k i m U o s E

Janis Paiders, Juris PaidersLatvijos universitetas (Latvija)

Santrauka

Šiame straipsnyje nagrinėjamas sienos su Rusija ir Baltarusija poveikis Latgalos rinkiminėje apygardoje. Latvių dalis Latgalos pasienio zonoje yra daug mažesnė nei likusioje Latgalos teritorijoje, etninių mažumų dalis pasienio zonoje yra daug didesnė, tuo tarpu balsų skaičius, tenkantis politinėms partijoms, kurių elekto-ratas didžiausias, yra proporcingai didesnis. Gauti rezultatai rodo, kad sienos įtaka rinkimų rezultatams nėra statistiškai reikšminga.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: sienos poveikis, rinkimų geografija, erdvės heterogeniškumas.

JEL KLASIFIKACIJA: R000.

Igor Sergeev, TaTIana PonomarenkoRUSSIAN EXPORT OF RAW MATERIALS AND BALANCE OF ECONOMIC INTERESTS

124

R U S S I A N E X P O RT O F R AW M AT E R I A L S A N D B A L A N C E O F E C O N O M I C I N T E R E S T S 1

Igor Sergeev2, TaTIana Ponomarenko3

National University of Mineral Resources “Mining” (Russia Federation)

ABSTRACTRussia continues to play an important role energy exporter to the EU. Research objective: to generalize and structure economic inte-rests of the European Union and Russia in power sphere, and to define priority directions of the international economic cooperation at corporate level. Research methods: economic-statistical; rather-analytical, the investment analysis. International cooperation in the field of EU energy supply should not be limited mineral exports. It is advisable to involve Russian companies to finance and management segment “downstream” in European countries, by contrast, Western European companies – to finance and management segment “upstream” in Russia. One tool exploration activities can be geological investment certificate.KEY WORDS: economic interests, export, gas, geological investment certificate, oil.

JEL CODES: F15, F21, F 23, F 36, F42.

Introduct ion

It is obvious that the stable ensuring of economy with raw materials, especially energetic, is still the main problem for the EU for the next decade. It is important for Russia to develop the oil and gas export to Western Europe, in competition with other exporting countries, especially the Middle East. This issue is actualized in the provisions of the EU “Third Energy Package”, the main element of which is the separation of production and supply of energy resources and energy transportation network management.

New challenges require new tools, methods and forms of economic cooperation. It is extremely important to form a new direction of international economic cooperation in this sphere, which will take into account national and economic interests in the long term. Economic interactions between the power companies of Russia and Europe answer to two criteria: economic efficiency and national economic safety. Object of rese-arch – activity of the transnational companies which are carrying out investigation, extraction, transportation and processing of hydrocarbonic raw materials. Tasks of article: to make the analysis of forms and competitive advantages of the multinational corporation; to reveal forms of co-operation in sphere of deliveries of power resources; to analyse the Norwegian model of development of power resources; to define objects, ways and to offer new tools of investment in prospecting works. Research methods: economic-statistical; rather-analytical, the investment analysis.

1 This article was prepared on the materials of the report “Russian export of raw materials and balance of economic interests” on the German-Russian Symposium “Dialogue of partners on resource policy” Hamburg, October 10, 2012

2 Igor Sergeev – National University of Mineral Resources “Mining”, Dean, Doctor of Economic Sciences, Professor.E-mail: [email protected].: 108 12 328 8228.

3 Tatiana Ponomarenko – National University of Mineral Resources “Mining”, PhD in the field of Economics, Associate Professor.E-mail: [email protected].: 108 12 328 8253.


125

1. The purpose of the research

To summarize and to structure the economic interests of the European Union and Russia in the sphere of production, trade and consumption of energy resources, as well as to identify priority directions of interna-tional economic cooperation at the corporate level.

2 . Method of research

The theoretical base for the research are the works of economists on the general problems of exploration, production and export of energy resources, government regulation of foreign mineral raw materials trade, managing large investment projects of exploration and production of hydrocarbons. During research the fol-lowing methods were applied: economics and statistics, comparative analysis, investment analysis.

Models of Multinational Corporation focus attention on use by firms of monopolistically advantages, inter-nalizations of market transactions expenses, factors of location and other factors of integration. In Chandler’s (Chandler, 1962) and Hymer’s (Hymer, 1976) models was shown that growth of the company is carried out at the expense of internal expansion of scales of activity, merges and absorption, vertical integration and a diver-sification, development within the country and then – in other countries. Due to the purpose on maximizing profit of Multinational Corporation apply both protective, and the pro-active measures directed on ensuring of control over the markets, increase of “the market power” and being substantially the anti-competitive. Possi-bility of monopolization of the market generates monopolistically competitive advantages (Pitelis, 2007), and also advantages of possession. Formation of such competitive advantages proves preference of direct foreign investments (DFI) in comparison with market measures as DFI provides the maximum extent of control. Inter-nalization of monopolistically advantages is capable to lead to restriction of the competition which can not be favorable for society, and is capable to bring benefits of Multinational Corporation.

Considering these circumstances, and also strategic value of a power complex in economy development, the new not monopolized system of deliveries of energy resources in system Russia – EU is necessary.

3. The resul ts

Russia’s influence on the state of the global oil and natural gas market has increased significantly in re-cent decades. This was promoted by recession of industrial production in the country caused by the reform of the economy and the transition to a market economy, which has led to a sharp fall in domestic demand for almost all types of raw materials. Russia takes an active part in forming the world economic space by integrating into the world economy and belongs to the group of the leading exporters of energy resources. Large Russian national energy companies already claim to world leadership in the global economic process. Their progress on the global market contributes to the growth of business efficiency and competitiveness of the country.

Russia is the largest supplier of energy resources to foreign countries among the former Soviet republics (Table 1 and Figure 1). According to the objectives of the external energy policy, in the next few years inter-national activities of Russia in the energy sector will be implemented in the following areas:

y export of energy resources; y elaboration and development of energy resources in the territories of other states; y fixing of the presence in domestic energy markets of foreign countries, joint ownership of distribution

network of energy resources and energy infrastructure facilities in these countries; y involvement of foreign investment in manufacturing, transportation and transformation of energy uti-

lities in Russia; y the organization of parallel operation with neighboring electric power generating associations; y transit of energy resources; y international scientific-technical and legal cooperation.


126

Table 1. Natural Gas Trading in 2011 (billion cubic meters)

Country Import ExportPipeline LNG Pipeline LNG

France 32.3 14.6 2.2 –Germany 84.0 – 11.7 –Italy 60.8 8.7 0.1 –Netherlands 13.6 0.8 50.4 –Norway – – 92.8 4.0Spain 12.5 24.2 0.5 0.7Turkey 35.6 6.2 0.7 –United Kingdom 28.1 25.3 16.3 –Other Europe 101.8 10.9 6.2 0.6Russia 30.1 – 207.0 14.4Ukraine 40.5 – – –Other Former Soviet Union 30.4 – 62.5 –Total World 694.6 330.8 694.6 330.8

Source: BP Statistical Review of World Energy. June 2012

CrudeImports Product

Imports CrudeExports Product

Exports

0

200

400

600

800

1000

1200

1400

1600

1800

2000

mill

ion

tonn

es

Europe Former Soviet Union Total World

Figure 1. Trade in oil and oil products in 2011

Source: BP Statistical Review of World Energy. June 2012

Under changing conditions between the Russian Federation and the countries of Western Europe it is necessary to build a new non-monopolized system of energy supply, more technologically sophisticated and reliable, environmentally safe and less resource-consuming. New challenges for international economic cooperation appear.

EU interested in the following:1. Long-term import of energy resources from Russia, in opposite of import from the Middle East and,

in part, from Norway.


127

2. Placement of investments in the “upstream” segment, Russian transport system in order to ensure security of supply and reduce costs.

3. Maintain a favorable environment and a stable social situation in the European space.

Long-term economic interests of Russia not fully coincide with the interests of the EU. These interests are:1. Accelerated development of exploration and production of hydrocarbons in the new fields of the

European North of Russia, including the continental shelf, to ensure sustainable economic growth. 2. Increase in production and economic efficiency and environmental safety of exploration and mining

production by using advanced European technologies.3. Increase the share of added value in international production chain “exploration-production-transpor-

tation-processing-distribution”.4. Maximum involvement of energy resources of Russian related companies in the production and ex-

port.

Mineral resources base of Russian hydrocarbons is characterized by insufficient geological study and exploration. All fields that are currently exploited had been explored thirty or forty years ago. Inefficient re-forming of exploration segment of the Russian mineral complex led to its underfunding, and in the end, too slow renewing of recoverable reserves (Figure 2).

Figure 2. Mineral resources base of the major oil and gas producing regions of Russia

Source: Ministry of Natural Resources and Ecology of Russia

The further development of production and export of hydrocarbons in Russia is closely associated with the integration processes strengthening in the Eurasian space. Special importance attaches to trade and eco-nomic relations between Russia and the EU. In our opinion, bringing economic interests, which have been mentioned above, to a specific balance must be accompanied by the search for new forms and mechanisms of cooperation.


128

As the experience of recent decades show, Germany is working most effectively in this direction in the EU. Project “Nord Stream” is being implemented with the active participation of Germany. This project acquired common European scale (it involved the five largest companies in four European countries) and opened a new phase in the partnership between our countries in the energy track. It will make a significant contribution to European energy security. Our European partners, including Germany, will be able to recei-ve up to 55 billion cubic meters of Russian gas annually without intermediaries. Russian-German strategic partnership has acquired modernizing trend. In 2008, former vice-chancellor of Germany – German Foreign Minister Frank-Walter Steinmeier has initiated development of “Partnership for Modernization” with Rus-sia which then launched at the EU-Russia level. Words of F.-W. Steinmeier are reflected in the Declaration between Russian Economic Development Ministry and the Ministry of Economics and Technology of Ger-many on the main directions of economic cooperation within the partnership for modernization. Currently, a number of large Russian-German investment projects are implemented (Likhachev, 2012).

The example of effective cooperation is the cooperation of JSC “Gazprom”, Wintershall AG and E.ON Ruhrgas. German companies are investing in the initial stages of the chain “exploration-production-transpor-tation-processing-distribution” in Russia, while “Gazprom” is investing in the final stages of “downstream” in Europe and other projects of the German partners. For example, in 2007 JSC “Gazprom” and BASF AG (part of this concern is the Wintershall AG) made a deal to exchange assets, which lead to increase of the “Gazprom” group’s stake in WINGAS GmbH. BASF AG, in turn, received almost 25 % in JSC “Severnefte-gazprom”. Group “Gazprom” has also received interest in the share capital of the company Wintershall AG (owner of the rights to explore and production of hydrocarbons under the concession agreements in Libya) in the amount of 49 %.

In October 2009 JSC “Gazprom” and E.ON AG completed a deal of assets exchanging, which led to acquiring by E.ON AG the 25 % of JSC “Severneftegazprom” share capital. In turn, “Gazprom” has recei-ved 49 % of JSC “Gerosgaz”, which owns 2.93 % of JSC “Gazprom”. This stake is completely became the property of “Gazprom” (http://www.gazprom.ru, http://www.wintershall.ru).

The assets exchanging represents a multidimensional process of technology transfer, allocation optimi-zation and using of profits, laying the foundation for sustainable functioning of the production, transportation, processing and distribution of energy resources is hidden by. But this process requires further development.

Cooperation in exploration and prospecting of hydrocarbon deposits of the European North of Russia, in particular, the Arctic shelf seems promising. Russia’s continental shelf is insufficiently studied.

Development of resources of a shelf, especially Arctic seas, demands attraction of the enormous capital investments, specific technical and a manpower, the decision of set scientific and technical, social and environ-mental problems. More perfect technologies of investigation, extraction, raw materials transportation are ap-plied, it is more difficult industrial and transport infrastructures, ecological requirements, almost 10 times more a capital intensity of projects are more rigid. Therefore studying of the models applied by the countries, having considerable experience of development of sea deposits of hydrocarbons, represents doubtless theoretical and practical interest. For example, for 40 years of development of oil extracting in Norway originally created by means of the foreign companies, the reliable base of geological prospecting and extraction of hydrocarbons is generated. The multinational corporations invested and continue to invest in deposits of the Norwegian sector of a continental shelf as they have accurate idea about economic policy of the Norwegian state.

To oil recovery and gas on a shelf the Norwegian and foreign companies with any pattern of ownership are supposed. Thus such activity is carried out under rigid administrative and financial control of the state. Granting of new water areas for investigation of hydrocarbons and the statement of large industrial projects carries out parliament of Norway, delivery of permissions to investigation and oil recovery and gas – the oil and power Ministry. Financial interests of the state are provided at the expense of profit on the companies with the state participation, licensings of sites of bowels, taxes and tax collections, direct state economic par-ticipation. To exclude oil sale affiliated to the companies at cut prices, the Norwegian legislation establishes practice of standard prices of the oil extracted on a shelf. Standard prices correspond to the prices of the free market and are established after the set period, for example in the end of a month.


129

Thus, the major features of the Norwegian model in oil and gas branch are (Povarenkina, 2007):1. The active role of the state, as in sphere of is standard-legal regulation, and directly participating in

oil and gas production. It is reached by means of participation in companies Statoil and Norsk Hydro, and also direct financing of works on shelf development. In 1984 the government has gone on divi-sion of all state actives into two parts: state ownership and the property in the companies. This step has given the chance to the state to participate independently in oil operations through system of Direct financial percent of the state (State`s Direct Financial Interest – SDFI) and has led to that it became the basic investor of development of a continental shelf.

2. Granting to firms of the rights to investigation and mining on the basis of reputation, technological experience and industrial potential of the companies-participants.

3. Presence of concrete forms of participation subsurface users in the decision of problems of social and economic development of the country which concern use of local labor, development of own scien-tific and technical potential, use in production of production of local suppliers, etc.

4. Rather rigid protectionist conditions. The national industry obtains an essential share in each license, but presence of the foreign capital, as “catalyst” of growth of efficiency, and also direct participation of the foreign companies in licenses for investigation and working out of resources of bowels, the organization of interaction of all firms participating in the license on the basis of Agreements on joint working out (Joint Operating Agreement is thus considered also; Unitization Agreement).

The Norwegian experience of regulation of development of oil and gas resources represents a com-bination of the limited application of market financial methods to wide use of institutional methods. The considerable part of the Norwegian industry was reoriented on service of requirements of oil and gas sector, developing new higher technologies of investigation of hydrocarbons and their extraction, transportation and processing of oil raw materials, and also on development of branches of information-communication tech-nologies. The most part of the received oil incomes is spent not for current consumption, and accumulates in special Oil fund (Petroleum Fund). The foreign companies, despite rigid requirements of the legislation, show constant interest to working out of oil and gas deposits of Norway. For them the original insurance of investments is that fact that from the middle of 80th The Norwegian government bears on itself the basic financial loading at work on a shelf.

In Norway the state is the owner of such largest corporations as “Statoil” and “Norsk Gidro”. The state oil company “Statoil” takes dominant positions in oil industry on a continental shelf of Norway, in petro-chemical and oil refining branches, and also in the sphere of realization and oil export. “Statoil” conducts active work and on a field of the international cooperation. So, on May 7, 2012 “Statoil” concluded the agreement with Russian “Rosneft” about expanded prospecting activity on the Norwegian and Russian shelf (Naryshkin, 2012). According to the agreement “Statoil” and “Rosneft” will create joint venture where a third (33.3 %) will belong to “Statoil”. The parties will carry out joint investigation on a site in the Russian sector of the central part of the Barents Sea and on sites in the Sea of Okhotsk. Similar processes of joint development of a subsoil and technological cooperation carry a bilateral orientation. So, in August, 2011. The ministry of oil and power industry of Norway made the decision on qualification of JSC “Lukoil” for works on the Norwegian continental shelf as the operator. It will allow the company to make further concrete decisions on participation in projects on geological exploration and production of hydrocarbons on a shelf of Norway (Naryshkin, 2012).

On the Russian continental shelf use of the Norwegian experience probably for what the competition of projects of the various oil companies, management of incomes of the state and the companies by means of the taxation, the decision of problems of investment in branch is necessary.

It is obviously that exploration funding issues, and, above all, at the early stages are extremely important. In 2010–2011 the government allocates 30–35 million dollars per year from the federal budget to the regi-onal stage of offshore exploration work around the Russia’s continental shelf. Therefore, the new tools are needed to attract private investment in this sector.


130

Geological investment certificate can be one of the tools. Investment company, which attracts funds for exploration from investors, emits a special security paper – Geological investment certificate. Mining com-panies that can obtain the licenses in future should be considered as priority investors. Mining company or service companies – strategic partners of Russian oil and gas operators – should be international participants.

The calculation of the annual cost of a certificate:

( )nn iIGIS +×= 1 ,

GISn – cost of geological investment certificate;

I – investment costs;i – the refinancing rate of the Bank of Russia;n – number of years.

The investing company, including foreign one, should have the following possibilities: y Priority for participation in the prospecting, exploration and production in areas where regional geo-

logical studies were conducted (for foreign companies within the consortium). y Exemption from mineral extraction tax (MET) or other federal taxes on the value of the certificate in

the n-th year during development of field discovered on the shelf (the certificate is redeemed). y Exemption from MET or other federal taxes on the value of the certificate in the n-th year in develo-

pment of onshore fields (the certificate is redeemed). y Sale of certificate in the market.

The development of cooperation at the stage of exploration in the international production chain “explo-ration-production-transportation-processing-distribution” certainly enhance the stability of Russian energy resources supplies to the EU and will benefit all participating countries. This thesis is confirmed by the chair-man of Wintershall AG Rainer Seele: “Europe must increase its presence at the source of resources because energy security begins there” (http://www.wintershall.ru).

Conclusions

1. Russia continues to play an important role of exporter of mineral resources and, above all, energy resources to the EU. It is an interest for all parties.

2. International cooperation in the EU energy supply sphere should not be limited by mineral resources exports. It is advisable to involve Russian companies in financing and management of “downstream” segment in European countries, and, by contrast, involve Western European companies in financing and management of “upstream” segment in Russia.

3. Cooperation in sphere of geological studying and investigation of hydrocarbonic deposits of the Eu-ropean North of Russia, especially, the Arctic shelf is represented perspective.

4. Use of the Norwegian experience of regulation of subsurface use in the conditions of the Russian continental shelf possibly for what the competition of projects of the various oil companies, manage-ment of the income of the state and the companies by means of the taxation, the solution of problems of investment in branch is necessary.

5. Geological investment certificate can be one of the tools of exploration funding. Mining companies that can obtain the licenses in future should be considered as priority investors.


131

References

BP Statistical Review of World Energy. (2012). Website: http://www.bp.com/assets/ bp_internet/globalbp/globalbp_uk_english/reports_and_publications/statistical_energy_review_2011/STAGING/local_assets/pdf/statistical_review_of_world_energy_full_report_2012.pdf [25.09.2012]

Chandler, A. D. (1962). Strategy and Structure. MIT Press: Cambridge, MA. Hymer, S. H. (1976). The International Operations of National Firms: A Study of Foreign Direct Investment. MIT

Press: Cambridge, MA. Likhachev, A. E. (2012). That we are united. Economy and life, the appendix “Russia – Germany”, June.Naryshkin, A. A. (2012). Experience of functioning of neo-Conservative model of economy in modern conditions on an

example of Norway. Problems of modern economy, No. 43.Pitelis, H. N. (2007). Multinational company. Russian magazine of management, Vol. 5, No. 4.Povarenkina, T. V. (2007). Norwegian model of management of oil resources. Oilgasindustry, No. 6 (34). Website:

http://www.oilgasindustry.ru Website: www.mnr.gov.ru [20.09.2012]Website: http://www.gazprom.ru [20.09.2012]Website: http://www.wintershall.ru [20.09.2012]

R U S I J O S I Š T E K L I Ų E K S P O RTA S I R E K O N O M I N I Ų I N T E R E S Ų B A L A N S A S

Igor Sergeev, TaTIana PonomarenkoNaudingųjų iškasenų nacionalinis universitetas „Gavyba“ (Rusijos Federacija)

Santrauka

Stabilaus išteklių, ypač energetinių, srauto užtikrinimas vis dar yra viena pagrindinių ES problemų, kurią teks spręsti ateinantį dešimtmetį. Rusijai svarbu plėsti naftos ir dujų eksportą į Vakarų Europą, konkuruo-jant su kitomis eksportuojančiomis šalimis, ypač Vidurio Rytais. Ši tema aptariama ES „Trečio energetinio paketo“ nuostatose, kurių pagrindiniai elementai – energetinių išteklių gamybos ir tiekimo atskyrimas bei energijos perdavimo tinklo valdymas.

Naujiems iššūkiams priimti reikia ir naujų metodų bei naujų ekonominio bendradarbiavimo formų. Ypač svarbu šioje srityje suformuoti naują tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo kryptį, kuri įvertintų naci-onalinius ir ekonominius interesus ilgalaikėje perspektyvoje. Ekonominė sąveika tarp energetinių Rusijos bendrovių ir Europos turi atitikti du kriterijus: ekonominio efektyvumo ir nacionalinio ekonominio saugumo.

Šio tyrimo tikslas – transnacionalinių kompanijų, užsiimančių angliavandenilinių išteklių paieška, gavy-ba, transportavimu ir perdirbimu, veikla.

Uždaviniai: išanalizuoti multinacionalinių korporacijų formas ir konkurencinį pranašumą; atskleisti ben-dradarbiavimo formas tiekiant energetinius išteklius; išanalizuoti norvegiškąjį energetinių išteklių modelį; nustatyti naujus investavimo ir žvalgymo darbų būdus bei priemones. Tyrimo metodai: ekonominiai-statisti-niai; analitiniai, investicijų analizė.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: ekonominiai interesai, eksportas, dujos, geologinių investicijų sertifikatas, nafta.

JEL KLASIFIKACIJA: F15, F21, F 23, F 36, F42.

Eduardas spiriajEvasLIETUVOS TURIZMO SEKTORIAUS STRUKTŪRA IR TERITORINIAI SKIRTUMAI

132

L I E T U VO S T U R I Z M O S E K TO R I A U S S T R U K T Ū R A I R T E R I TO R I N I A I S K I RT U M A I

Eduardas spiriajEvas1


ANOTACIJAŠiame straipsnyje tiriama Lietuvos turizmo sektoriaus struktūra, jos teritoriniai skirtumai, šių skirtumų kaita laike ir erdvėje. Su-daryta turizmo struktūrų (paslaugų) duomenų bazė, remiantis įvairiais 2006 ir 2010 m. statistiniais šaltiniais. Tyrimui atlikti taikyti ekonominės geografijos tyrimo metodai. Nustatyta turizmo pagrindinio ir gretutinio sektorių struktūra ir teritoriniai skirtumai, tu-rizmo paslaugų teritorinis pasiskirstymas regioniniame (apskričių) ir vietiniame (savivaldybių) lygmenyje. Taikyta Webb’o modelio modifikacija, pagal kurią išskirti plėtros kriterijai.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: turizmo sektorius, turizmo pagrindinis ir gretutinis sektoriai, struktūra, teritoriniai skirtumai.

JEL KLASIFIKACIJA: P25, P48, P50, R1, R58.

Įvadas

Šiandienos pasaulyje turizmas suvokiamas nevienareikšmiškai, nes tiek metodiniu, tiek praktiniu požiū-riu nėra vieningai sutinkama dėl turizmo sampratos ir apibrėžimų. Daugelyje pasaulio valstybių ir regionų, taip pat teoriniuose ir praktiniuose taikomuosiuose tyrimuose, turizmo įtaka pavienių regionų ar valstybių plėtrai suvokiama įvairiai. Iš esmės pats turizmo terminas labiau asocijuojasi su keliavimu, buvimu už nuo-latinės gyvenamosios vietos ribų, geografinės įvairovės pažinimu, dalyvavimu kintančioje gamtinėje, socia-linėje, kultūrinėje bei ekonominėje aplinkoje, o tai siejasi su veiksmo, proceso, kaitos, sąveikos, struktūros, hierarchijos, integracijos, sistemų tyrimų dalykais, kuriuos ir analizuoja visuomenės geografijos, ekonomi-nės geografijos, turizmo ekonomikos mokslai.

Turizmo sektoriaus struktūra kiekvienoje valstybėje ar regione pasižymi kiekybiniais ir kokybiniais skir-tumais, kurie tiesiogiai priklauso nuo valstybės ekonominio išsivystymo lygio, ekonominės-ūkinės speciali-zacijos, išplėtotos viešosios infrastruktūros, lankytojų ir turistų srautų intensyvumo, lankymosi motyvacijos, valstybės politikos dėl turizmo (Spiriajevas, 2007). Turizmas iš prigimties yra geografinis reiškinys, dėl savo masiškumo daro didelį poveikį ekonomikai ir daugelyje valstybių tapo ekonomikos šaka, kuriai skiriamas nemažas tiek vyriausybių, tiek ir mokslininkų dėmesys. Šiuo metu Lietuvoje labai išpopuliarėjo turizmo ekonomika ir kiti panašūs ekonominiai, Lietuvoje iš esmės nauji, daugiausia Vakarų pasaulio tradicija besi-remiantys mokslai, tačiau šiuose moksluose beveik neliko teritorinės dedamosios (Kriaučiūnas, 2003). Iša-nalizavus svarbiausių turizmo tyrėjų teorinius ir taikomuosius tyrimus nustatyta, kad dauguma jų labiausiai susieti su ekonomikos, rinkodaros, sociologijos, socialinės psichologijos, antropologijos, statistikos, teisės, gamtos mokslais. Nustatytas vis dėlto dar nepakankamas visuomenės geografijos mokslo indėlis turizmo

1 Eduardas Spiriajevas – daktaras (fiziniai mokslai), docentas. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinės geografijos katedros vedėjas. Moksliniai interesai: turizmo geografija, ekonominė geografija, turizmo plėtros regioniniai skirtumai, pasienio regionų socialinė ekonominė geografija, GIS metodai socialiniuose tyrimuose.El. paštas: [email protected] Tel.: + 370 46 398 674.


133

tyrimuose Lietuvoje. Esamų antrinių šaltinių statistinių duomenų nepakanka turizmo plėtros sąlygų ekono-minei geografinei analizei atlikti.

Visuomenės geografijoje turizmo geografija įvardyta kaip atskira posistemė (Johnston et al., 2000), todėl moksliniu požiūriu įdomu ir tai, kad tiek geografijos mokslui, tiek turizmui, kaip socialiniam-ekonomi-niam veiksniui ar procesui, būdingas kompleksiškumas, o turizmo tyrimams – tarpdiscipliniškumas su kitais mokslais. Geografijos mokslo samprata pagrįsta tarpdisciplininiais ryšiais su kitais mokslais, o pats turizmas suvokiamas kaip sudėtinis socialinis-ekonominis procesas, kurį analizuoja beveik visos mokslo šakos. Geo-grafijos ir turizmo sampratos susiejamumas su kitomis mokslo sistemomis bei teritoriškumu skatina ieškoti platesnio mokslinio požiūrio, sisteminių ir struktūrinių metodų, analizuojant įvairius turizmo, kaip sudėtinio socialinio-ekonominio proceso, geografinius veiksnius, lemiančius turizmo įtaką regionų plėtrai.

Lietuvoje atliekama daug tyrimų turizmo tematika, tačiau turizmo sektoriaus struktūros ir jos teritori-nių skirtumų tyrimų beveik nėra (Spiriajevas, 2004). Sistemiškai vertinant turizmo įtaką regioninės plėtros procesams, svarbu nustatyti turizmo, kaip ekonominio veiksnio, diferenciaciją (Spiriajevas, 2006), kuri visų pirma nurodo su turizmu susijusių paslaugų teritorinę koncentraciją ir jos struktūrinius skirtumus, šių skir-tumų kaitą laike ir erdvėje.

Tyrimo objektas – Lietuvos turizmo sektoriaus struktūra ir jos teritoriniai skirtumai. Tikslas: nustatyti Lietuvos turizmo sektoriaus struktūrinę ir teritorinę (erdvinę) diferenciaciją 2006 ir

2010 m.Uždaviniai: y nustatyti turizmo sektoriaus struktūros skirtumus 2006 ir 2010 m. ir juos sistemiškai palyginti; y nustatyti turizmo sektoriaus plėtros erdvinius skirtumus 2006 ir 2010 m. taikant Webb’o modelio mo-

difikaciją.

Tyrimo metodikaDuomenys apie turizmo sektoriaus struktūrų rodiklius savivaldybėse rinkti pagal pirminius šaltinius ir

aprobuoti pagal LR Statistikos departamento statistinių duomenų bazes bei leidinius (Turizmas Lietuvoje 2006 ir Turizmas Lietuvoje 2010).

Remiantis turizmo sektoriaus apskaitos metodinio požiūrio modifikacija (Spiriajevas, 2003), turizmo sektoriaus struktūrą sudaro: 1) apgyvendinimo įmonės (viešbučiai, moteliai, kempingai); 2) kelionių orga-nizavimo paslaugas teikiančios įmonės; 3) turizmo informacijos centrai (turizmo ir kultūros informaciniai centrai, turizmo ir verslo informacijos centrai); 4) maitinimo įmonės (restoranai, barai, kavinės); 5) pramogų įmonės; 6) transporto įmonės (keleivinio transporto įmonės – autobusų parkai, taksi); 7) transporto priemonių nuomos įmonės (įmonės, teikiančios automobilių nuomos paslaugas, taip pat turistinėms kelionėms, ekskur-sijoms); 8) automobilių remonto įmonės; 9) vaistinės; 10) degalinės; 11) nuotolinių ryšių įmonės (įmonės, prekiaujančios nuotolinių ryšių prietaisais, ir įmonės, teikiančios nuotolinių ryšių paslaugas); 12) muziejai; 13) mažmeninės ir didmeninės prekybos įmonės (Spiriajevas, 2004; 2007).

Turizmo sektoriaus struktūros analizė atlikta atskirai kiekvienai savivaldybei, nustatant turizmo pagrin-dinio ir gretutinio sektorių santykių, turizmo sektoriaus struktūros ir teritorinius skirtumus. Idealus turizmo pagrindinio ir gretutinio sektorių struktūros santykis yra 1/3 : 2/3, t. y. struktūriniu ir ekonominiu požiūriu, turizmo sektorius yra gana kokybiškai išplėtotas, tuo tarpu turizmo gretutinis sektorius struktūriškai ir eko-nomiškai yra maždaug 2 kartus didesnis už turizmo pagrindinį sektorių. Toks turizmo pagrindinio ir gretu-tinio sektorių santykis daro įtaką struktūriškai darniam turizmo vystymuisi, kai regiono ekonominė veikla nevisiškai priklauso nuo turizmo ir turizmo funkcijos tobulina bei plėtoja tas ūkio šakas, kurios tiesiogiai nesusijusios su turistų aptarnavimu (Spiriajevas, 2008). Nustatant turizmo pagrindinio ir gretutinio sektorių erdvinį santykį, taikyta Webb’o modelio modifikacija (Coastal regions 6, 2003), nustatyti turizmo pagrindi-nio ir gretutinio sektorių tipologiniai kriterijai, kur:

A – optimalus pagrindinis ir gretutinis sektoriai, kai 1/3 sudaro pagrindinis ir 2/3 gretutinis turizmo sek-toriai;

B – silpnas pagrindinis ir optimalus gretutinis turizmo sektoriai;


134

C – silpnas pagrindinis ir stiprus gretutinis turizmo sektoriai;D – stiprus pagrindinis ir stiprus gretutinis turizmo sektoriai;E – stiprus pagrindinis ir silpnas gretutinis turizmo sektoriai;F – stiprus pagrindinis ir optimalus gretutinis turizmo sektoriai (Spiriajevas, 2007).Šie kriterijai žymi turizmo pagrindinio ir gretutinio sektorių plėtros erdvinius poslinkius, kurie susiję su

turizmo paslaugų kiekybine ir kokybine kaita.

1 . Lietuvos tur izmo sektor iaus s t ruktūra i r jos ter i tor iniai skir tumai

Lietuvoje 2006 m. iš viso buvo 73 344 ūkio subjektai, 2010 m. – 86 987 (padaugėjo 18,6 proc.). 2006 m. turizmo pagrindinio sektoriaus ūkio subjektų iš viso buvo 6 752, 2010 m. – 9 910 (padaugėjo 46,7 proc.) Gretutinio turizmo sektoriaus ūkio subjektų 2006 m. iš viso buvo 22 332, 2010 m. – 21 926 (sumažėjo 1,8 proc.). Bendro turizmo sektoriaus ūkio subjektų 2006 m. iš viso buvo 29 084, 2010 m. – 31 836 (padidėjo 9,4 proc.) (Turizmas Lietuvoje 2006; Turizmas Lietuvoje 2010).

Tiriant turizmo pagrindinio ir gretutinio sektorių skirtumus nustatyta, kad Alytaus apskrityje (1 pav.) daugiausia turizmo paslaugų 2006 m. sutelkta Druskininkuose ir Lazdijų rajone, 2010 m. jų padaugėjo ir Varėnos bei Alytaus rajonuose.

1 pav. Turizmo pagrindinio ir gretutinio sektorių santykių struktūriniai skirtumai Alytaus apskrityje 2006 ir 2010 m.

2 pav. Kauno apskrityje 2006 ir 2010 m.

Kauno apskrityje (2 pav.) 2006 m. daugiausia turizmo paslaugų teikta Kauno mieste ir rajone, 2010 m. – Birštone ir Kėdainių rajone, tačiau sumažėjo Kauno mieste ir Kauno rajone, daugiau turizmo paslaugų teikta Jonavos, Kaišiadorių, Prienų ir Raseinių rajonuose.


135

3 pav. Klaipėdos apskrityje 2006 ir 2010 m.

Klaipėdos apskrityje (3 pav.) 2006 m. didžiausia turizmo paslaugų koncentracija buvo Neringos, Palan-gos ir Klaipėdos miestuose, 2010 m. paslaugų padaugėjo Šilutės, Klaipėdos ir Skuodo rajonuose.

Marijampolės apskrityje (4 pav.) 2006 m. daugiausia turizmo paslaugų teika Vilkaviškio ir Šakių rajo-nuose, 2010 m. sumažėjo visuose rajonuose, padidėjo tik Marijampolės savivaldybėje.

4 pav. Marijampolės apskrityje 2006 ir 2010 m.

5 pav. Panevėžio apskrityje 2006 ir 2010 m.

Panevėžio apskrityje (5 pav.) 2006 m. buvo santykinai mažas turizmo pagrindinio sektoriaus paslaugų sutelktumas, 2010 m. padaugėjo turizmo paslaugų visose savivaldybėse, labiausiai Ro-kiškio rajone.

Šiaulių apskrityje (6 pav.) 2006 m. taip pat buvo santykinai mažas turizmo pagrindinio sekto-riaus paslaugų sutelktumas, 2010 m. padaugėjo turizmo paslaugų visose savivaldybėse, labiausiai Joniškio, Pakruojo, Radviliškio ir Šiaulių rajonuose.


136

6 pav. Šiaulių apskrityje 2006 ir 2010 m.

7 pav. Tauragės apskrityje 2006 ir 2010 m.

8 pav. Telšių apskrityje 2006 ir 2010 m.


137

9 pav. Utenos apskrityje 2006 ir 2010 m.

Tauragės apskrityje (7 pav.) 2006 m. daugiausia turizmo paslaugų teikta Šilalės rajone, 2010 m. – Pa-gėgių savivaldybėje. Taip pat turizmo paslaugų teikėjų padaugėjo Tauragės rajone, tuo tarpu Šilalės rajone sumažėjo.

Telšių apskrityje (8 pav.) 2006 m. buvo viena mažiausių turizmo paslaugų koncentracijų Lietuvoje, o 2010 m. šių paslaugų teikėjų skaičius padidėjo visoje apskrityje, ypač Telšių ir Plungės rajonuose.

Utenos apskrityje (9 pav.) 2006 m. daugiausia turizmo paslaugų teikta Molėtų ir Ignalinos rajonuose, 2010 m. šių paslaugų teikėjų skaičius padidėjo visoje apskrityje, labiausiai Ignalinos, Zarasų, Utenos rajo-nuose, sumažėjo Molėtų rajone.

Vilniaus apskrityje (10 pav.) 2006 m. daugiausia turizmo paslaugų teikta Širvintų, Švenčionių, Ukmergės rajonuose, 2010 m. – Trakų, Širvintų, Švenčionių, Ukmergės rajonuose bei Elektrėnuose. Tiriamuoju laiko-tarpiu turizmo paslaugų skaičius išaugo visose apskrities teritorijose.

10 pav. Vilniaus apskrityje 2006 ir 2010 m.

Pagal tyrimo rezultatus nustatyta, kad 2006 m. Lietuvoje turizmo pagrindinio sektoriaus struktūra (dides-nė nei 1/3 viso turizmo sektoriaus) buvo Druskininkų, Kauno miesto ir rajono, Neringos, Palangos, Šakių, Vilkaviškio, Šilalės, Molėtų, Ignalinos, Širvintų, Švenčionių, Ignalinos, Ukmergės rajonuose, t. y. šiose te-ritorijose struktūriškai turizmo sektorius buvo didesnis nei 1/3 viso turizmo sektoriaus minėtose teritorijose. Mažiausia turizmo pagrindinio sektoriaus struktūra (mažesnė nei 1/3) buvo Prienų, Raseinių, Kaišiadorių, Skuodo, Šilutės, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio, Joniškio, Tauragės, Mažeikių, Plungės rajonuose, Rietave, Anykščių, Zarasų, Utenos, Šalčininkų rajonuose, kur turizmo paslaugos buvo tik kūrimosi stadijoje ir pats turizmas nebuvo šių teritorijų stipri ūkio šaka. 2010 m. struktūriškai didžiausias turizmo pagrindinis sekto-rius buvo Druskininkų, Lazdijų, Varėnos, Birštono, Kėdainių, Šilutės rajonuose, Neringoje, Palangoje, Pa-gėgiuose, Telšių, Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Zarasų, Širvintų, Švenčionių, Molėtų, Ukmergės rajonuose. Tiriamuoju laikotarpiu nustatyta, kad turizmas šiose teritorijose tapo svarbia ūkio šaka.


138

2. Lietuvos tur izmo sektor iaus paslaugų sudėt is i r jos ter i tor iniai skir tumai

Turizmo paslaugų sudėtis ir jos teritoriniai skirtumai žymi turizmo, kaip ekonominio proceso, teritorinį nevienodumą, tam tikrų turizmo paslaugų vyravimą ar net kai kurių paslaugų nebuvimą, o tai rodo paties turizmo sektoriaus teritorinę diferenciaciją. Taigi matyti, kuriose teritorijose paslaugos teikiamos ir kur jų apskritai nėra. Antra vertus, toks struktūrinis vaizdavimas numato tolesnes turizmo paslaugų plėtros sąlygas.

11 pav. Turizmo sektoriaus paslaugų sudėtis Alytaus apskrityje 2006 ir 2010 m.

*Skaičiai nuo 1 iki 13 žymi turizmo pagrindinio ir gretutinio sektorių paslaugų rūšis.

Alytaus apskrityje (11 pav.) 2006 m. daugiausia turizmo paslaugų sutelkta Alytuje ir Druskininkuose, mažiausiai Alytaus ir Lazdijų rajonuose. 2010 m. turizmo sektoriaus paslaugos teiktos visose apskrities teritorijose, tik dėl internetinių rezervavimo sistemų plėtros sumažėjo kelionių agentūrų, tačiau padaugėjo pramoginių paslaugų, transporto priemonių nuomos bei nuotolinių ryšių įmonių.

12 pav. Kauno apskrityje 2006 ir 2010 m.

Kauno apskrityje (12 pav.) 2006 m. daugiausia turizmo paslaugų sutelkta Kauno mieste, panaši tenden-cija išliko ir 2010 m.

13 pav. Klaipėdos apskrityje 2006 ir 2010 m.


139

Klaipėdos apskrityje (13 pav.) 2006 m. turizmo paslaugos sutelktos Klaipėdos ir Palangos miestuose, Šilutės rajone, panaši tendencija išliko ir 2010 m. Nustatyta, kad visose apskrities teritorijose buvo teikiamos visų rūšių turizmo paslaugos, skyrėsi tik pačių paslaugų struktūros dalys kiekvienoje savivaldybėje.

14 pav. Marijampolės apskrityje 2006 ir 2010 m.

Marijampolės apskrityje (14 pav.) 2006 m. daugiausia paslaugų teikta Marijampolėje ir Vilkaviškio ra-jone. Tik Šakių rajone teiktos turizmo informacijos paslaugos. 2010 m. visos turizmo pasaugos teiktos Ma-rijampolėje ir Vilkaviškio rajone (išskyrus turizmo informacijos paslaugas), tuo tarpu Šakių rajone turizmo informacijos ir pramoginių paslaugų teikėjų nebuvo.

Panevėžio apskrityje (15 pav.) 2006 m. visos turizmo paslaugos teiktos Panevėžyje. Turizmo informa-cijos centrų nebuvo Rokiškio, Panevėžio, Pasvalio ir Kupiškio rajonuose. Pramoginės paslaugos neteiktos Biržų, Kupiškio ir Rokiškio rajonuose. 2010 m. visos paslaugos teiktos Rokiškio, Biržų rajonuose ir Panevė-žyje. Kelionių organizavimo paslaugų ir nuotolinių ryšių įmonių nebuvo tik Pasvalio rajone.

Šiaulių apskrityje (16 pav.) 2006 m. visos paslaugos teiktos Šiaulių mieste, o 2010 m. – jau ir Kelmės, Šiaulių, Akmenės, Joniškio rajonuose. Šiaulių rajone nebuvo tik nuotolinių ryšių paslaugų teikėjų, Akmenės rajone – kelionių organizavimo, Joniškio ir Pakruojo rajonuose – turizmo informacijos paslaugų.

15 pav. Panevėžio apskrityje 2006 ir 2010 m.


140

16 pav. Šiaulių apskrityje 2006 ir 2010 m.

17 pav. Tauragės apskrityje 2006 ir 2010 m.

Tauragės apskrityje (17 pav.) 2006 m. nebuvo teritorijų, kur būtų teikiamos visos turizmo paslaugos. Didžiausia, bet ne pilna turizmo paslaugų koncentracija buvo Tauragės ir Jurbarko rajonuose. 2010 m. visos turizmo paslaugos teiktos tik Tauragės rajone.

18 pav. Telšių apskrityje 2006 ir 2010 m.

Telšių apskrityje (18 pav.) 2006 m. visos turizmo paslaugos teiktos Telšių ir Mažeikių rajonuose (ofi -cialiai Mažeikių TIC veiklą pradėjo 2004 m., 2006 m. šaltiniuose minima, kad TIC buvo savivaldybės pa-dalinys). Plungės rajone neteiktos tik pramoginės ir transporto nuomos paslaugos. 2010 m. visos turizmo paslaugos teiktos Telšių, Plungės ir Mažeikių rajonuose.


141

19 pav. Utenos apskrityje 2006 ir 2010 m.

Utenos apskrityje (19 pav.) 2006 m. nebuvo nė vienos teritorijos, kur būtų pilna turizmo paslaugų sudėtis, 2010 m. visos paslaugos teiktos Anykščių, Ignalinos, Utenos rajonuose. Zarasų ir Molėtų rajonuose neteiktos kelionių organizavimo, Visagine – turizmo informacijos paslaugos.

20 pav. Vilniaus apskrityje 2006 ir 2010 m.

Vilniaus apskrityje (20 pav.) 2006 m. didžiausia koncentracija ir visos paslaugos teiktos Vilniuje, Vil-niaus rajone nebuvo tik nuotolinių ryšių įmonių. 2010 m., atsižvelgiant į turizmo paslaugų struktūrą, taip pat vyrauja Vilnius, tačiau kitose teritorijose daugiau pradėta teikti transporto nuomos paslaugų, šiek tiek padidėjo degalinių ir vaistinių skaičius, tai susiję su vietos gyventojų ir netiesioginiu turistų aptarnavimu.

Remiantis tyrimo rezultatais nustatyta, kad didžiausia turizmo paslaugų teritorinė koncentracija būdin-ga apskričių (regionų) centrams: Vilniui, Kaunui, Klaipėdai, Šiauliams, Panevėžiui, Marijampolei. Kitose mažesnio ekonominio potencialo apskrityse, kur mažesnis gyventojų tankumas, mažiau įmonių ir mažiau teikiamų paslaugų, turizmo paslaugos sudaro mažas struktūras, kurios apima daugelį apskričių teritorijų (Spiriajevas, 2006). Nustatyta, kad visose šalies savivaldybėse (išskyrus didmiesčius ir kurortus) turizmo sektorius yra kūrimosi ir plėtros etapuose. Remiantis 2010 metų duomenimis, dauguma teritorijų dar neturė-jo sukurtos visos turizmo sektoriaus struktūros.

3 . Turizmo sektor iaus plėtros erdviniai skir tumai , remiant is Webb’o model io modif ikaci ja

Tiriant turizmo sektoriaus plėtros erdvinius skirtumus matyti, kad 2006 m. labai specializuota turizmo teritorija buvo Palanga (11), ji pateko į E kriterijų (21 pav.).


142

21 pav. Lietuvos turizmo sektoriaus erdvinė-struktūrinė tipologija 2006 m.

X ašis – turizmo pagrindinio sektoriaus įmonių skaičius; Y ašis – turizmo gretutinio sektoriaus įmonių skaičius.A – optimalus pagrindinis ir gretutinis turizmo sektoriai, kai 1/3 sudaro pagrindinis ir 2/3 gretutinis turizmo sektoriai; B – silpnas pagrindinis ir optimalus gretutinis turizmo sektoriai; C – silpnas pagrindinis ir stiprus

gretutinis turizmo sektoriai; D – stiprus pagrindinis ir stiprus gretutinis turizmo sektoriai; E – stiprus pagrindi-nis ir silpnas gretutinis turizmo sektoriai; F – stiprus pagrindinis ir optimalus gretutinis turizmo sektoriai;

Birštonas – 1, Jonavos r. – 2, Kaišiadorių r. – 3, Kauno r. – 4, Kėdainių r. – 5, Prienų r. – 6, Raseinių r. – 7, Klai-pėdos r. – 8, Kretingos r. – 9, Neringa – 10, Palanga – 11, Skuodo r. – 12, Šilutės r. – 13, Kalvarijos – 14, Kazlų

Rūda – 15, Marijampolė – 16, Šakių r. – 17, Vilkaviškio r. – 18, Biržų r. – 19, Kupiškio r. – 20, Panevėžio r. – 21, Pasvalio r. – 22, Rokiškio r. – 23, Akmenės r. – 24, Joniškio r. – 25, Kelmės r. – 26, Pakruojo r. – 27, Radviliškio r. – 28, Šiaulių r. – 29, Jurbarko r. – 30, Pagėgiai – 31, Šilalės r. – 32, Tauragės r. – 33, Mažeikių r. – 34, Plungės

r. – 35, Rietavas – 36, Telšių r. – 37, Anykščių r. – 38, Ignalinos r. – 39, Molėtų r. – 40, Utenos r. – 41, Visaginas – 42, Zarasų r. – 43, Elektrėnai – 44, Šalčininkų r. – 45, Širvintų r. – 46, Švenčionių r. – 47, Trakų r. – 48, Ukmergės

r. – 49, Vilniaus r. – 50, Alytaus m. – 51, Alytaus r. – 52, Druskininkai – 53, Lazdijų r. – 54, Varėnos r. – 55.

Palangos ūkio specializacija labai priklausoma nuo turizmo ekonomikos ir svetingumo paslaugų. Tuo laikotarpiu daugelio teritorijų turizmo sektorius pateko į A kriterijų, kai turizmo pagrindinis ir gretutinis


143

sektoriai yra struktūriškai optimalūs, t. y. šiose teritorijose vyksta turizmo plėtros procesai, tačiau pats turiz-mas, kaip ekonominė veikla, dar nėra reikšminga ūkio struktūroje. B kriterijaus reikšmės būdingos Kauno, Klaipėdos, Akmenės, Joniškio, Mažeikių, Plungės, Anykščių, Vilniaus rajonams, kuriuose yra nemažas tu-rizmo plėtros potencialas, tačiau šių teritorijų turizmo pagrindinio sektoriaus paslaugų nėra daug ir jos dar nėra ekonomiškai stiprios. C kriterijaus reikšmės apima Šakių, Tauragės, Utenos, Alytaus rajonus, kuriuose trūksta svetingumo paslaugų, tačiau yra stiprus gretutinių turistus aptarnaujančių paslaugų potencialas. F kriterijui priklauso pagrindinės turistus aptarnaujančios teritorijos ir jų turizmo plėtros arealai, o D kriterijui priskirti Lietuvos didmiesčiai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys (21 pav. nevaizduojami dėl didelio įmonių skaičiaus), kuriems būdingi ekonomiškai stiprus pagrindinis ir gretutinis turizmo sektoriai, t. y. D kriterijus.

22 pav. Lietuvos turizmo sektoriaus erdvinė-struktūrinė tipologija 2010 m.

X ašis – turizmo pagrindinio sektoriaus įmonių skaičius, Y ašis – turizmo gretutinio sektoriaus įmonių skaičius.

Remiantis 2010 m. tyrimo rezultatais, lyginant su 2006 m., daug A kriterijaus teritorijų jau priklausė F kriterijui, kas rodo didėjančią paslaugų kokybinę plėtrą, ypač tai susiję su svetingumo paslaugomis. Iš esmės kriziniu laikotarpiu daugelyje ūkio šakų veiklos mastai sumažėjo, tačiau turizmo sektoriuje šis mažė-jimas dėl didėjančios konkurencijos sudarė sąlygas gerinti paslaugų kokybę. E kriterijui priklausė Palanga ir Druskininkai, o Neringa dėl mažo gyventojų ir įmonių skaičiaus bei silpno turizmo gretutinio sektoriaus liko F kriterijaus ribose. 2010 m. neliko teritorijų, priklausančių B kriterijui, tačiau C kriterijui tenka Kau-no, Kretingos, Šakių, Mažeikių, Ukmergės rajonai ir Alytaus miestas, kuriuose nustatyta gretutinių turistus aptarnaujančių paslaugų didėjimo tendencija ir sumažėję turizmo pagrindinio sektoriaus mastai. Pagrindinių Lietuvos didmiesčių turizmo sektorius išlieka D kriterijaus ribose.


144

Išvados

1. Lietuvoje 2006 m. turizmo pagrindinio sektoriaus struktūra (didesnė nei 1/3 viso turizmo sektoriaus) buvo Druskininkų, Kauno miesto ir rajono, Neringos, Palangos, Šakių, Vilkaviškio, Šilalės, Molėtų, Ignalinos, Širvintų, Švenčionių, Ignalinos, Ukmergės rajonuose.

2. Silpniausiai išplėtotas turizmo pagrindinis sektorius (mažesnis nei 1/3) buvo Prienų, Raseinių, Kai-šiadorių, Skuodo, Šilutės, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio, Joniškio, Tauragės, Mažeikių, Plungės, Anykščių, Zarasų, Utenos, Šalčininkų rajonuose, Rietave, kur turizmo paslaugos buvo tik kūrimosi stadijoje ir pats turizmas nebuvo šių teritorijų stipri ūkio šaka.

3. 2010 m. struktūriškai didžiausias turizmo pagrindinis sektorius buvo Lazdijų, Varėnos, Kėdainių, Šilutės, Telšių, Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Zarasų, Širvintų, Švenčionių, Molėtų, Ukmergės rajo-nuose, Druskininkuose, Birštone, Neringoje, Palangoje, Pagėgiuose. Turizmas šiose teritorijose tapo svarbia ūkio šaka.

4. Didžiausia turimo paslaugų teritorinė koncentracija būdinga apskričių (regionų) centrams Vilniui, Kaunui, Klaipėdai, Šiauliams, Panevėžiui, Marijampolei. Mažesnio ekonominio potencialo apskrity-se dėl mažesnio gyventojų, įmonių skaičiaus, turizmo paslaugos sudaro nedideles struktūras, tačiau apima daugelį apskričių teritorijų.

5. Visose šalies savivaldybėse (išskyrus didmiesčius ir kurortus) turizmo sektorius yra kūrimosi ir plė-tros etapuose. 2010 m. metų duomenimis, dar buvo teritorijų, kur turizmo sektoriaus struktūra nebuvo pilna.

6. Kriziniu laikotarpiu daugelyje ūkio šakų veiklos mastai mažėjo, tačiau turizmo sektoriuje šis suma-žėjimas dėl didėjančios konkurencijos sudarė sąlygas gerinti paslaugų kokybę.

Li teratūra

Coastal regions 6. (2003). Economic, geopolitical and social problems of co-operation between Kaliningrad and Po-land. Edited by T. Palmowski, G. Fiodorov, V. Korneevets. Gdynia-Pelplin, p. 141.

Johnston, R. J., Gregory, D., Pratt, G., Watts, M. (2000). The Dictionary of Human Geography. Blackwell Publishing: 4th Editon, 715 p.

Kriaučiūnas, E. (2003). Tarptautinio turizmo regioninės ypatybės. Geografijos metraštis, Nr. 36 (2), p. 192–207. Lietuvos turizmo statistika 2006 (2007). LR Statistikos departamentas (www.stat.gov.lt).Lietuvos turizmo statistika 2010 (2011). LR Statistikos departamentas (www.stat.gov.lt).Spiriajevas, E. (2003). Turizmo sektoriaus apskaitos geografiniai ypatumai metodologiniu požiūriu. Tiltai, Nr. 4, p. 85–94.Spiriajevas, E. (2004). Turizmo sektoriaus struktūra ir geografinės sąveikos Kuršių marių pakrančių regione. Tiltai,

Nr. 4, p. 41–52.Spiriajevas, E. (2006). The regional disparities of tourism development in Lithuania. Proceedings of the International

Conference: Regional development in the context of the European Union, 27–28th October, 2005, p. 152–169. Klaipėda.

Spiriajevas, E. (2007). Turizmo įtaka pasienio regionų plėtrai: Pietryčių Baltijos pakrančių regionų ekonominė geogra-finė studija. Disertacijos santrauka. KU leidykla, 61 p.

Spiriajevas, E. (2008). The Impact of Tourism Factor for Development of the South-East Baltic Coastal-Border Regi-ons. GTG: GeoJournal of Tourism and Geosities, Year 1, No. 2, p. 118–128. University of Oradea.


145

L I T H U A N I A’ S TO U R I S M S E C TO R ‘ S S T R U C T U R E A N D I T S T E R R I TO R I A L D I S PA R I T I E S

Eduardas spiriajEvasKlaipėda University (Lithuania)

Summary

In this article there is a discussion about the role of human geography, methods of geographic researches and their application for tourism related researches that are based on aspects of tourism economy. According to the preview of previous researches, there was determined the insufficiency of tourism related researches in the field of human geography. Therefore, the author focuses on modifications and implementations of eco-nomic geographic and tourism economic methods of researches. There was determined the lack of tourism related researches in geographical context, i.e. analysing tourism services, the structure of tourism sector, determining the territorial disparities of tourism sector as well. All these aspects are enabling to perform the detail analysis of tourism development processes and, in the meantime, focusing more on territorial (spatial) component.

In Lithuania, the structure of tourism sector and its territorial disparities are not researched sufficiently. Thus, there is a plenty of researches in tourism economy, marketing, sociology, management as well. Recent-ly, the geographic approach of tourism sector’s structure still remains unrevealed.

The period of comparative research is for 2006 and 2010, and the data was collected from different sour-ces of information that was checked and validated using official sources of tourism statistics of Lithuania.

Analysing the structure of tourism sector, there were distinguished 13 main elements so called services of tourism sector, and the sector is divided in two parts: basic sector (including the main services related to hospitality) and satellite services (related to indirect servicing of visitors). Also, the application of Webb’s model was implemented in methodologically modified manner. The research is based on assumption, that in the relevant territory the sustained structure of tourism sector has to be with the proportion of 1/3 and 2/3, i. e. the structure of tourism basic and tourism satellite sector is sustained for balanced development and terri-torial distribution of tourism services. According to this approach there is an outcome, that every territory is in different stage of development process and these differences are implying about the territorial disparities of tourism sector’s structure. This outcome makes a rank of territories according to general tourism develo-pment within them.

Thus, there was determined that in comparison the period of 2006 and 2010, a rather big amount of terri-tories in frames of Webb’s model, belongs to the criterion D, that indicates the stronger tourism basic sector structure in comparison to 2006. The impact of economic crisis in Lithuania, reduced the amount of SMEs, in tourism sector as well, but those which existed during the mentioned period, they reduced the scopes of their economic activities, but the tourism entities increased the quality of their providing services of hospitality.

KEY WORD: tourism sector, tourism basic and satellite sector, structure, territorial disparities.

JEL CODES: P25, P48, P50, R1, R58.

Ligita Šimanskienė, Jurgita PaužuoLienėEMIGRACIJA LIETUVOJE: PRIEŽASTYS IR PADARINIAI

146

E M I G R A C I J A L I E T U VO J E : P R I E Ž A S T Y S I R PA D A R I N I A I

Ligita Šimanskienė1, Jurgita PaužuoLienė2


ANOTACIJAEmigracijos procesai, vykstantys Lietuvoje, vis dar kelia nerimą dėl didėjančio masto, todėl svarbi tiek mokslinė, tiek praktinė problema ir siekiamybė ištirti emigracijos priežastis bei įvertinti galimas pasekmes šaliai. Straipsnyje analizuojamos emigracijos Lietuvoje priežastys ir padariniai. Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių respondentų atsakymai patvirtino nuomonę, kad išvykstama dažniausia dėl ekonominių priežasčių, deja, kvalifikuoti darbuotojai dažniau išvyksta siekdami didesnių saviraiškos, karjeros gali-mybių. Padariniai: pablogėjusi demografinė situacija, mažėjantis gimstamumas, silpstanti atsakomybė už artimus žmones, į biudžetą nesurenkami pinigai.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: emigracija, priežastys, pasekmės, Lietuva.

JEL KLASIFIKACIJA: M54, R23.

Įvadas

Migracija tikrai nėra naujas reiškinys pasaulyje ar Lietuvoje, jis atsirado prieš tūkstančius metų, tačiau dėl išplėtotos šiuolaikinės infrastruktūros ir informacijos tapo masiškesnis. Paprasčiausiai migraciją galime apibrėžti kaip gyventojų kilnojimąsi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą. Šį procesą veikia daugybė veiks-nių. Apskritai tarp emigracijos priežasčių dažnai nurodomos ekonominės, politinės, ideologinės, rasinės, etninės, religinės priežastys. Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuva yra demokratinė valstybė, todėl emigraciją paprastai lemia ekonominės ir žmogaus saviraiškos priežastys, o ne politinis persekiojimas ar religinė, etinė, rasinė nesantaika. Pastebima tendencija, kada rašant apie emigraciją vertinami tik neigiami aspektai (jie, be abejonės, egzistuoja), užmirštant, kad Lietuva yra viena iš Europos Sąjungos šalių, kur pragyvenimo lygis nėra jau toks žemas (palyginus su dauguma Azijos, Afrikos ar Pietų Amerikos šalių). Vienas svarbiausių emigracijos padarinių yra gyventojų skaičiaus mažėjimas, būtent šis aspektas yra labiausiai matomas ir ak-centuojamas kaip pagrindinė problema, ypač mažesnėms valstybėms. Juo labiau, kad remiantis Jungtinių Tautų Organizacijos gyventojų skaičiaus prognozėmis Lietuva priskiriama prie šalių, kur iki 2050 metų gyventojų skaičius mažės sparčiausiai. Kita dažnai akcentuojama problema – nutautėjimo grėsmė. Lietuviai išvyksta, o kitataučiai atvyksta į Lietuvą, todėl šalis pamažu nutautinama. Migrantai, siekdami naudos, daž-nai nepaiso tokių migracijos padarinių kaip šeimų, aukštos kvalifikacijos darbuotojų praradimas gimtinėje ir kt. Nors tyrimų emigracijos tematika esama, kaip ir tam tikrų valstybės programų, siekiančių sumažinti emi-gracijos mastus, tačiau emigracijos mastai nemažėja, be to, didėja kvalifikuotų darbuotojų emigracija, todėl emigracijos priežasčių ir padarinių analizė tampa svarbia tiek moksline, tiek praktine problema. Lietuvoje

1 Šimanskienė Ligita – profesorė, daktarė. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra. Regioninės politikos ir planavimo centras. Moksliniai interesai: organizacinės kultūros tyrinėjimai, ĮSA, komandinis darbas, darnus regionų ir organizacijų valdymas.El. paštas: [email protected]

2 Paužuolienė Jurgita – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros doktorantė, asistentė. Moksliniai interesai: organizacinės kultūros tyrinėjimai, ĮSA.El. paštas: [email protected]


147

emigraciją tyrė A. Stulgienė, A. Daunorienė (2009), R. Čiarnienė, V. Kumpikaitė, A. Taraškevičius (2009), L. Rinkevičius, A. Kazlauskienė (2006), M. Butkus, K. Matuzevičiūtė (2009), M. Dapkus, K. Matuzevičiūtė (2008), I. Gečienė (2009), I. Urbonavičienė, M. Tvaronavičienė (2008), Ž. Martinaitis, D. Žvalionytė (2007), Lietuvos laisvosios rinkos institutas (2006), J. Bučaitė-Vilkė, V. Rosinaitė (2010), A. Sipavičienė, V. Stankū-nienė (2011), B. Gruževskis (2004, 2006) ir kt.

Straipsnio tyrimo objektas – tarptautinės emigracijos priežastys ir pasekmės. Tyrimo tikslas – ištirti Lietuvos gyventojų požiūrį į emigracijos Lietuvoje priežastis ir galimus padarinius.Iškelti uždaviniai: ištirti emigracijos Lietuvoje priežastis ir galimus padarinius.Metodai: mokslinės literatūros analizė, sintezė, anketinė apklausa, statistinių duomenų analizė naudo-

jant SPSS programą.

1. Emigraci jos pr iežasčių i r padarinių pr ie la idos

Analizuoti emigracijos priežastis iš pirmo žvilgsnio atrodo gana paprasta ir aišku: žmonės vyksta į tas šalis, kuriose gali daugiau uždirbti ir saugiau jaustis. Tačiau bandant analizuoti, kokios vis dėlto priežastys lemia, kad kai kurių šalių žmonės labiau linkę migruoti, o kitų (nors ir skurdžiau gyvenančių) mažiau, kodėl žmonės emigruoja iš pakankamai, atsižvelgiant į pragyvenimo kokybę, pasaulyje pirmaujančių šalių, pvz. Danijos, Švedijos (Urbonavičienė, Tvaronavičienė, 2008), tam įtakos turi pasaulyje vykstanti globalizacija ar apskritai žmonija tampa drąsesnė ir nori išbandyti įvairias pasitaikančias galimybes, o gal tam įtakos turi tarptautinė konkurencija, tobulėjančios informacinės technologijos, ir tų procesų nulemtos kintančios verty-bės, ar darbo užmokestis yra pagrindinė priežastis, ar tai nulemta disbalanso tarp dalies darbuotojų aukštes-nės kvalifikacijos ir nepakankamos darbo pasiūlos vietinėje darbo rinkoje. Siekiant išsamiai ištirti emigra-cijos priežastis, nepakanka tik sužinoti respondentų nuomonės, būtina tiek statistinė analizė, tiek kokybiniai ir kiekybiniai tyrimai šiuo klausimu. Šiame straipsnyje apsiribosime tik kiekybiniu tyrimu, kaip pirminiu, norint patikrinti pirminius įsivaizdavimus apie emigracijos priežastis. Tačiau iš pradžių paanalizuosime ga-limas emigracijos priežastis ir padarinius.

H. Schulze (2009) analizavo migracijos procesus tarpkultūriniu aspektu, įvertinęs, su kokiomis proble-momis susiduria į naują šalį atvykęs žmogus. Kaip teigia autorius, prisitaikyti labiausiai trukdo kultūriniai skirtumai, kitokios šalies tradicijos, taip pat tenkantis emocinis krūvis ir lūkesčiai tiek paties atvykusiojo į naują – sėkmingesnę ateitį kitoje šalyje, tiek jo artimųjų. Nes visada emigrantai savęs klausia, ar verta buvo rizikuoti, vargti ir viską keisti, ar tai pasiteisino. Tam tikrų problemų kyla ir emigrantus priimančiai šaliai, jei atvykstančiųjų skaičius yra per didelis. Šie reiškiniai nėra paprasti. Iš čia gali kilti ir tautiniai nesutarimai ar politikų inspiruoti susidorojimai su nepatinkančiais asmenimis. Tačiau grįžtant prie emigracijos priežasčių, vis dėlto dažniausiai pasitaikanti – geresnio gyvenimo ieškojimas, o tai dažniausiai yra saugus ir gerai apmo-kamas darbas. Kaip pažymi M. Mohacsek (2005), kvalifikuotų darbuotojų emigraciją į kitas šalis dažniausiai lemia dvi priežastys: galimybė išreikšti save, siekiant karjeros, ir su tuo susijusios didesnės pajamos. Didžio-ji dalis svetur išvykusių jaunų mokslininkų ir tyrėjų teigia, kad išvyko, nes norėjo dirbti pasaulyje žinomose organizacijose, kelti kvalifikaciją, vykdyti inovatyvius tyrimus (Užduotis Lietuvai (...), 2006). Jiems taip pat svarbus ir darbo užmokestis, buitinės sąlygos, tačiau tai tikrai nebuvo lemiamas veiksnys emigruojant. Taigi sulaikyti kvalifikuotus darbuotojus yra gana sunku, nes dažnu atveju gimtojoje šalyje nėra puikiai įrengtų laboratorijų, be to, ir karjeros galimybės mažesnėse organizacijose (būdinga Lietuvos organizacijoms) vi-sada ribotos. A. Sipavičienė (2006) taip pat nurodo, kad didelė problema yra ne tik protų nutekėjimas (kai kvalifikuotas darbuotojas dirba kitoje šalyje pagal specialybę), bet ir „protų praradimas“ (kai kvalifikuotas darbuotojas dirba kitoje srityje ar nekvalifikuotą darbą). Kvalifikuotiems darbuotojams šalyje išlaikyti turėtų būti pasitelktos visos įmanomos organizacijų vadybinės priemonės, tokios kaip: darbuotojų įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą, organizacinės kultūros kūrimas, kur būtų įvertinti kvalifikuoti darbuotojai, pagaliau patriotiškumo skatinimas. Gana kritišką požiūrį į egzistuojančią nuomonę, kad dažnai išvykstama dėl didesnio darbo užmokesčio, pateikė Ž. Martinaitis ir D. Žvalionytė (2007). Jų nuomone, išvykstama dėl esamo disbalanso tarp aukštos kvalifikacijos specialistų pasiūlos ir paklausos. Deja, tenka pripažinti faktą,


148

kad, nors ir deklaruojama, jog Lietuvos organizacijos turi būti imlios žinioms ir inovacijoms, tokių vis dėlto nėra gausu. I. Urbonavičienė ir M. Tvaronavičienė (2008) taip pat nurodo, kad aukštųjų mokyklų absolventų pasiūlos gal ir pakanka, todėl vienas iš kvalifikuotos darbo jėgos emigravimo motyvų yra galimybės įgytų gebėjimų panaudoti Lietuvoje nebuvimas.

Taigi šios įžvalgos naudingos, siekiant plačiau apžvelgti kvalifikuotų darbuotojų emigracijos priežastis. Kitas emigracijos priežastis lemia nauji vertybiniai pokyčiai visuomenėje. Kaip pažymi R. Žiliukaitė (2007), darbo srityje jaunesni gyventojai dažniau palaikė pasirinkimo dirbti ar nedirbti galimybę, o vyresni dažniau laikėsi nuostatos, kad negarbinga gauti neuždirbtus pinigus, darbui visada turi būti teikiama pirmenybė. Au-torė taip pat pažymėjo, kad tradicinės šeimos vertybių silpnėjimas susijęs su religinio autoriteto įtakos tiek visuomeniniame, tiek individualiame lygmenyje silpnėjimu. Todėl nuolat stebime, kaip paliekami vaikai, tėvai ar dalis šeimos, motyvuojant siekiu aprūpinti šeimą, deja, daugeliui šeima nebėra toks svarbus institu-tas, kaip buvo anksčiau. Beje, tyrimo, kuris atliktas 2008 m., duomenimis, vis dėlto 92 procentai emigruoja dirbti, tik 4 procentai nurodė santuoką su kitataučiais ir 4 procentai – asmenines priežastis (Fedorov, Arbu-šauskaitė, 2008). Kaip jau minėjome, darbo paieškos kitoje šalyje nulemtos skirtingų priežasčių. Šio tyrimo rezultatai taip pat atskleidė, kad žmonės, kurie nesiruošia emigruoti dėl to, kad yra šalies patriotai, turi pui-kias gyvenimo sąlygas, artimieji nenori išvykti, nes tiesiog negalėtų gyventi svetur.

Kokie padariniai Lietuvai, jei didės emigracijos mastai? Dažniausiai baiminamasi nutautėjimo, jaunų žmonių išvykimo, nes ne tik nesurankami mokesčiai į šalies biudžetą šiuo metu, bet tai gali tapti našta išmo-kant pensijas pagyvenusiems žmonėms vėliau, be to, prarandama darbinga jaunų žmonių karta dabartinėse organizacijose. Problemų kyla ir su šeimomis: padidėjęs skyrybų skaičius, be tėvų meilės ir priežiūros palikti vaikai, ligoti tėvai, mažėja vaikų gimstamumas. Vis dėlto yra ir teigiamų pasekmių: mažėja socialinė įtampa, nes taip šalyje sprendžiamos nedarbo problemos; išeiviai remia savo artimuosius, pirkdami jiems butus ar kitas vertingas prekes. Be to, gyvendami svetur žmonės pažįsta skirtingas kultūras, įvairių tautų papročius, išmoksta užsienio kalbų ir geba lanksčiau reaguoti į besikeičiančias sąlygas. Todėl grįžę jie kitaip vertina darbą Lietuvoje, turi tarptautinio darbo patirties, kitokį požiūrį ir tik praturtina Lietuvos organizacijas. Jau-nųjų mokslininkų, dirbusių ar studijavusių kitų šalių universitetuose, vėlesnė patirtis naudinga ir mūsų šalies mokslui: kitoks, platesnis požiūris į mokslinių problemų sprendimų paiešką, santykius tarp kolegų, puikus užsienio kalbų mokėjimas, kultūrų pažinimas bei naujų asmeninių ryšių užmezgimas suteikia galimybę įsi-traukti į bendrus tarptautinius mokslinius projektus.

2 . Emigraci jos pr iežasčių i r padarinių tyr imo rezul ta tų anal izė

2012 metais atliktas žvalgomasis tyrimas, siekiant išaiškinti emigracijos Lietuvoje padarinius ir prie-žastis. Apklausoje dalyvavo 412 Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių Lietuvos gyventojų: 45,5 proc. vyrų ir 55,5 proc. moterų. Respondentų amžius įvairus. Daugiausia apklausoje dalyvavusių yra nuo 21 iki 30 metų (38,3 proc.), nuo 31 iki 40 (21,4 proc.), nuo 41 iki 50 metų (21,4 proc.), nuo 51 iki 60 metų (12,9 proc.), mažiausiai – iki 20 metų (3,2 proc.) ir virš 61 metų (2,2 proc.) Apklausiant respondentus taikytas anketinės apklausos metodas ir patogioji atranka. Duomenys surinkti iš Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių. Gauti duomenys apdoroti SPSS (angl. Statistical Package for the Social Sciences) programa (17.1 versija).

Klausimyno skalės vidiniam nuoseklumui (angl. scale internal consistency) įvertinti paprastai naudo-jamas Cronbacho alfa (angl. Cronbach’s alpha) koeficientas, kuris remiasi konkrečių klausimų, sudarančių klausimyną, koreliacija ir įvertina, ar visi skalės klausimai pakankamai atskleidžia tiriamąjį dydį bei leidžia patikslinti reikiamų klausimų skaičių skalėje. Cronbacho alfa koeficiento reikšmė tinkamai ir kokybiškai sudarytam klausimynui turėtų būti didesnė kaip 0,7 (kai kurių autorių teigimu – 0,6). Šiuo atveju yra 0,7083. Taigi klausimynas sudarytas tinkamai. Spearmano-Browno didesnio patikimumo koeficientas įvardytas kaip standartizuotų duomenų Cronbacho alfa koeficientas. Jo reikšmė artima Cronbacho alfa koeficiento reikšmei (0,7099), o tai reiškia, kad atsakymų į tam tikrus klausimus dispersijos yra panašios (Pukėnas, 2009).


149

Respondentų klausta, kokios, jų manymu, emigracijos pasekmės Lietuvai. 1 lentelėje pateikiama moda (dažniausiai pasikartojanti reikšmė) ir vidurkis. Matyti, kad visi pateikti teiginiai, apibrėžiantys emigracijos pasekmes, respondentams atrodo gana svarbūs, tačiau kaip svarbiausias emigracijos pasekmes apklaustieji išskiria gimstamumo mažėjimą ir pablogėjusią demografinę situaciją (vidurkis – 3,73), patriotiškumo jaus-mo silpnėjimą (vidurkis – 3,94), pinigų į Lietuvos biudžetą nesurinkimą (vidurkis – 3,88) ir atsakomybės už artimus žmones praradimą (vidurkis – 4).

1 lentelė. Atsakymai į klausimą dėl galimų padidėjusios emigracijos padarinių (1 – visiškai nesutinku, 5 – visiškai sutinku)

Teiginiai Vidurkis ModaGimstamumo mažėjimas ir pablogėjusi demografinė situacija 3,93 4Mažesnė konkurencija vietinėje darbo rinkoje 3,05 3Pilietybės problema (pvz., užsienyje gimus vaikui) 3,18 3Susilpnėjęs patriotiškumo jausmas 3,94 4Išaugęs šeimų skyrybų skaičius 3,33 3Lietuviškų tradicijų, papročių pokyčiai 3,19 3Menkavertiškumo jausmas mąstant apie šalį (,,visi“ išvyksta) 3,13 3Į Lietuvos biudžetą nesurenkami pinigai, todėl jų trūksta socialinėms išmokoms 3,88 4Išvykusieji nesijaučia Lietuvos piliečiais, šeimininkais 3,74 4Mažėja atsakomybė už artimus žmones 3,98 4

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis 2012 metų tyrimo duomenimis.

Matome, kad su migracija susijusios problemos yra skirtingos, bet vienodai svarbios šiuolaikinei Lietu-vos visuomenei. Migracija neigiamai veikia šalies demografinę situaciją, mažina darbo išteklius ir stiprina Lietuvos visuomenės senėjimo tendenciją. Reikia pažymėti ir jos neigiamą poveikį tautiniam tapatumui: dėl migracijos šalis praranda savo tautiškumą, nacionalines vertybes, kultūrą, papročius. Statistikos depar-tamentas tyrė išvykimo nedeklaravusių asmenų duomenis ir nustatė, kad Lietuvą palieka daug išsilavinusių gyventojų, tarp jų ir mokslininkų, o tai rodo didelį kvalifikuotų darbuotojų praradimą. Mūsų atliktas tyrimas atskleidė, kad net 72,1 proc. apklaustųjų, kurie buvo (yra) išvykę, dirbo ne pagal turimą išsilavinimą. Taip pat reikėtų paminėti, kad apklausoje daugiausia dalyvavo aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų (tai sudarė net 79,9 proc.).

Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuva praranda jaunus ir darbingo amžiaus žmones. Jaunesnių nei 35 metų emigrantų dalis pastaruosius kelerius metus viršija 65 proc. Daugiausia emigruoja 25–29 metų am-žiaus gyventojai. Mažai tikėtina, kad ateityje situacija pasikeis. Rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ 2010 m. sausio viduryje visoje Lietuvos teritorijoje atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, kad daugiau nei pusė (58 proc.) apklaustų gyventojų teigia dažniau ar rečiau mąstantys apie emigraciją, o dažniausiai apie ją teigė galvojantys 18–25 metų amžiaus gyventojai: 63 proc. jaunimo nurodė kartais arba dažnai mąstantys apie emigraciją.

Norint ištirti, ar šių klausimų atsakymo variantams įtakos turėjo demografiniai duomenys, atliktas ANOVOS testas, kuris parodo kintamųjų tarpusavio ryšį, t. y. ar kintamieji yra statistiškai susiję ir daro įtaką vienas kitam: jei reikšmingumo lygmuo p ≤0,05, tai kintamieji daro įtaką vienas kitam, jei p >0,05 – nedaro. Atliktas ANOVOS testas pateiktas 2 lentelėje (reikšmingi duomenys paryškinti). Norint išaiškinti statistinį vidurkių reikšmingumo skirtumą tiems teiginiams, kuriems egzistuoja statistinė sąsaja, analizuo-jamas ANOVOS testo Turkey kriterijus. Pateikiami ir analizuojami teiginiai, kuriems demografiniai duo-menys turi įtakos.


150

2 lentelė. ANOVA testas. Pagrindinės emigracijos pasekmės sietinos su respondentų amžiumi ir šalies, su kuria siejama ateitis, pasirinkimu

Teiginiai

Respondentų ateities susiejimas su tam

tikra šalimi (p reikšmė)

Respondentų amžius (p reikšmė)

Gimstamumo mažėjimas ir pablogėjusi demografinė situacija p >0,05 = 0,172 p >0,05 = 0,174Mažesnė konkurencija vietinėje darbo rinkoje p ≤0,05 = 0,037 p >0,05 = 0,121 Atsiranda pilietybės problema (pvz., užsienyje gimus vaikui) p >0,05 = 0,198 p ≤0,05 = 0,014Susilpnėjęs patriotiškumo jausmas p ≤0,05 = 0,002 p ≤0,05 = 0,005Padidėjęs šeimų skyrybų skaičius p >0,05 = 0,128 p ≤0,05 = 0,001 Lietuviškų tradicijų, papročių pokyčiai p >0,05 = 0,079 p >0,05 = 0,090 Menkavertiškumo jausmas mąstant apie šalį (,,visi“ išvyksta) p >0,05 = 0,389 p >0,05 = 0,215Į Lietuvos biudžetą nesurenkami pinigai, todėl jų trūksta socialinėms išmokoms p >0,05 = 0,110 p ≤0,05 = 0,000

Išvykę nesijaučia Lietuvos piliečiais, šeimininkais p ≤0,05 = 0,004 p >0,05 = 0,138 Mažėja atsakomybė už artimus žmones p ≤0,05 = 0,002 p ≤0,05 = 0,000


2 lentelėje matyti, kad pasirinkimo variantams įtakos turi respondentų amžius ir tai, su kuria šalimi sieja-ma ateitis. Dauguma respondentų, savo ateitį siejusių su užsieniu, teigia, kad pagrindinės emigracijos pase-kmės yra mažesnė konkurencija vietinėje darbo rinkoje (p ≤0,05 = 0,037), susilpnėjęs patriotiškumo jausmas (p ≤0,05 = 0,002), išvykusieji nesijaučia Lietuvos piliečiais (p ≤0,05=0,004), mažėja atsakomybė už artimus žmones (p ≤0,05 = 0,002). Jaunesni respondentai (iki 30 metų) teigia, kad vienas emigracijos padarinių yra susilpnėjęs patriotiškumo jausmas (p ≤0,05 = 0,005), išaugęs skyrybų skaičius (p ≤0,05 = 0,001), atsako-mybės už artimuosius mažėjimas (p ≤0,05 = 0,000). Daugelis vyresnių nei 30 metų respondentų teigia, kad pagrindinės emigracijos pasekmės yra pilietybės problema (pvz., užsienyje gimus vaikui) (p ≤0,05 = 0,014) ir pinigų nesurinkimas į Lietuvos biudžetą, dėl ko trūksta jų socialinėms išmokoms (p ≤0,05 = 0,000).

Analizuojant emigracijos padarinių ryšius, atlikta Spirmeno koreliacija ranginių arba kiekybinių kinta-mųjų ryšiui, stiprumui ir krypčiai nustatyti. Dažniausia statistinio ryšio koeficientai matematiškai sukons-truojami taip, kad jų galimos reikšmės yra nuo -1 iki +1. 0 rodo kintamųjų ryšio nebuvimą (kintamieji nepriklausomi) (Bilevičienė, Jonušauskas, 2011; Vaitkevičius, Saudargienė 2006; Čekanavičius, Murauskas, 2000). Pažymėtina, kad pastebima daugelio teiginių statistiškai reikšminga koreliacija, tačiau 3 lentelėje pateikiami tik tie duomenys, kurie rodo vidutinį arba stipresnį koreliacinį ryšį.

Pateiktoje 3 lentelėje matyti, kad teiginiai gimstamumo mažėjimas ir pablogėjusi demografinė situaci-ja koreliuoja su šiais teiginiais: mažesnė konkurencija vietinėje darbo rinkoje (koreliacijos koeficientas – 0,451); atsiranda pilietybės problema užsienyje gimus vaikus (0,532); padidėjęs šeimų skyrybų skaičius (0,658). Galima teigti, kad būtent išaugęs šeimų skyrybų skaičius skatina gimstamumo mažėjimą, o pastara-sis lemia mažesnę konkurenciją vietinėje darbo rinkoje. Žinoma, tam taip pat turi įtakos išvykusieji svetur. Vienas iš pateiktų emigracijos padarinių – susilpnėjęs patriotiškumas. Čia stiprus koreliacinis ryšys susijęs su teiginiais: padidėjęs šeimų skyrybų skaičius (0,739); menkavertiškumo jausmas mąstant apie šalį (0,589) ir kiek silpnesnis koreliacinis ryšys, kad išvykusieji nesijaučia Lietuvos piliečiais, šeimininkais (0,309); mažėja atsakomybė už artimus žmones (0,487). Teiginys, kad keičiasi lietuviškos tradicijos ir papročiai koreliuoja su teiginiais: padidėjęs skyrybų skaičius (0,402); menkavertiškumo jausmas mąstant apie šalį (0,555); mažėja atsakomybė už artimus žmones (0,764). Teigtina, kad būtent išaugęs šeimų skyrybų skaičius, menkavertiškumo jausmas dėl šalies nesaugumo bei atsakomybės už artimus žmones mažėjimas keičia Lie-tuvos tradicijas ir papročius, o tai turi įtakos ir šalies mentalitetui.


151

3 lentelė. Emigracijos padarinių koreliacinis ryšys

Teiginiai

Gimstamumo sumažėjimas ir pablogėjusi demografinė

situacija

Sumažėjęs patriotiškumo

jausmas

Keičiasi lietuviškos tradicijos, papročiai

Išvykusieji nesijaučia Lietuvos piliečiais,

šeimininkais

Mažesnė konkurencija vietinėje darbo rinkoje ,451(**) ,062 ,110(*) -,015Atsiranda pilietybės problema (pvz., užsienyje gimus vaikui) ,532(**) ,169(**) ,189(**) ,666(**)

Padidėjęs šeimų skyrybų skaičius ,658(**) ,739(**) ,402(*) ,440(*)Menkavertiškumo jausmas mąstant apie šalį (,,visi“ išvyksta) ,044 ,589(**) ,555(**) ,681(**)

Išvykę nesijaučia Lietuvos piliečiais, šeimininkais ,039 ,309(*) ,102 1,000

Mažėja atsakomybė už artimus žmones ,103 ,487(*) ,686(**) ,396(*)

**Koreliacija reikšminga nuo 0,01. *Koreliacija reikšminga nuo 0,05.


Kad išvykusieji nesijaučia Lietuvos piliečiais turi stiprų koreliacinį ryšį su teiginiais: atsiranda pilietybės problema (0,666); menkavertiškumo jausmas mąstant apie šalį nesaugumo (0,681). Galima daryti prielaidą, kad išvykstantieji didina skyrybų skaičių, nes čia matomas koreliacinis ryšys 0,440, silpsta jų atsakomybė už artimus žmones (0,396). Reikėtų pažymėti, kad migracija gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų padari-nių. Užsienyje įgyjamas išsilavinimas ir žinios, grįžtančios pajamos, investicijos, tarpkultūrinė gyvenimo ir darbo patirtis, užsienio kalbų žinios skatina šalies plėtrą, gerina ekonomiką ir gyvenimo sąlygas. Kita vertus, Lietuva – nedidelė valstybė, jeigu joje ir toliau mažės gyventojų bei didės emigracija, tai menkės Lietuvos intelektinis potencialas, bus prarandamos investicijos į žmones, lėtės technologinė pažanga, mokslo raida ir ekonomikos plėtra, trūks darbo jėgos. Be to, ims nykti Lietuvos kultūra ir lietuvių kalba, kils įvairių sociali-nių problemų, spartės socialinė poliarizacija (Stuligienė ir Dainorienė, 2009).

Paklausus respondentų, ar jų šeimoje yra išvykusiųjų į užsienį, 77,7 proc. apklaustųjų atsakė (žr. 1 pav.), kad yra, nėra – 22,7 proc. Galima pastebėti, kad didžioji dalis apklaustųjų arba patys, arba jų artimieji yra (buvo) išvykę į užsienį dirbti. 2 paveiksle matyti respondentų atsakymai, su kuria šalimi jie sieja savo ateitį. Matome, kad dauguma (net 78,4 proc.) apklaustųjų savo ateitį sieja su Lietuva ir tik 18,7 proc. – su užsieniu.

Pagrindinės emigracijos priežastys Lietuvoje – gana mažas darbo užmokestis ir aukštas nedarbo lygis. Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro (2011) atliktas tyrimas parodė, kad sprendimui emigruoti turi įtakos ir kiti socialiniai-ekonominiai veiksniai, tokie kaip socialinio nesaugumo jausmas, tei-singumo stoka, nepatenkinamas darbdavių elgesys su darbuotojais, taip pat geresnės karjeros perspektyvos užsienyje. Remiantis SEB banko ,,Makroekonomikos apžvalga 2011“ duomenimis, pagrindinės emigracijos priežastys yra aukštas nedarbas Lietuvoje ir didesni atlyginimai kitose šalyse. Dauguma žmonių emigruoja praradę darbą, pavyzdžiui, 85 proc. 2010 m. savo išvykimą deklaravusių asmenų nurodė, kad iki išvykimo jie buvo bedarbiai vienerius metus arba ilgiau. Emigraciją skatina ir atlyginimų skirtumai tarp Lietuvos ir pasirinktų užsienio šalių. Darbo užmokestis pasirinktose užsienio šalyse gali būti penkis šešis kartus didesnis nei Lietuvoje, nors įvertinus perkamąją pinigų galią šis skirtumas sumažėja iki dviejų trijų kartų. Emigraciją taip pat skatina išplėtotas lietuvių bendruomenių tinklas pasirinktose užsienio šalyse (Migracija Lietuvoje: faktai ir skaičiai, 2011).


152

1 pav. Respondentų atsakymai (procentais) į klausimą, ar jų šeimoje/giminėje yra išvykusiųjų dirbti į užsienį

Šaltinis: sudaryta autorių, remian-tis 2012 metų tyrimo duomenimis.

2 pav. Respondentų atsakymai (procentais) į klau-simą, su kuria šalimi jie sieja savo ateitį


Atliekant tyrimą aiškintasi, kokios, apklaustųjų nuomone, yra pagrindinės išvykimo priežastys. Anali-zuojamo klausimo atsakymų į konkrečius klausimus dispersijos yra panašios, nes Cronbacho alfa koefi ciento reikšmė yra 0,8538. Standartizuotų duomenų Cronbacho alfa koefi ciento reikšmė artima Cronbacho alfa koefi ciento reikšmei (0,8542).

Analizuojant išvykimo priežastis gauta, kad respondentai kaip pagrindines išvykimo priežastis įvardijo: darbo suradimą Lietuvoje (neturėjo darbo), vidurkis – 4,75; nepasitenkinimą buitinėmis sąlygomis, vidur-kis – 4,5; per mažą darbo užmokestį Lietuvoje, vidurkis – 4,15; norą vaikams sukurti geresnes sąlygas ir galimybes gyventi ir mokytis užsienyje, vidurkis – 4,75; norą daugiau užsidirbti, vidurkis – 4,61 ir kt. Ne-gausiai pritarta tokioms išvykimo priežastims kaip: turėjau asmeninių problemų, norėjau pabėgti ir jas svetur išspręsti, vidurkis – 2,23; kitos tautybės sutuoktinis, vidurkis – 2,30 (4 lentelė).

4 lentelė. Išvykimo priežastys (1 – visiškai nepritariu, 5 – visiškai pritariu)

Teiginiai Vidurkis Moda Darbo suradimas (Lietuvoje neturėjau) 4,76 5Turėjau asmeninių problemų, norėjau pabėgti ir jas svetur išspręsti 2,23 1Sutuoktinis (-ė) kitos tautybės, todėl išvykau gyventi svetur 2,30 1Daugiau galimybių įgyvendinti savo siekius 3,65 4Buvo nepatenkinamos buitinės sąlygos Lietuvoje 4,50 5Buvo per mažas darbo užmokestis Lietuvoje 4,15 5Dar ieškau savęs, noriu išbandyti kažką naujo 3,04 3Noriu pažinti kitas kultūras 2,77 3Nesaugi aplinka Lietuvoje (keičiasi įstatymai, didelis nusikalstamumas) 2,96 3Menka profesinė realizacija Lietuvoje 3,18 4Netolerantiška aplinka Lietuvoje 2,78 3Jaučiamas socialinis beteisiškumas Lietuvoje 3,23 4Tikiuosi vaikams sudaryti geresnes galimybes mokytis ir gyventi užsienyje 4,75 5Noriu užsidirbti pinigų (juos investuosiu Lietuvoje: į būstą, automobilį, mokslus, kt.) 4,61 5


5 lentelėje pateikiamas ANOVA testas klausimą, kokios yra pagrindinės emigracijos priežastys, siejant su respondentų pasirinkimu, su kuria šalimi jie sieja savo ateitį, bei respondentų amžiumi. Analizuojant duome-nis nustatyta, kad respondentai, kurie savo ateitį sieja su užsieniu, kaip pagrindines emigracijos priežastis įvar-


153

dijo darbo susiradimą (Lietuvoje neturėjo) (p ≤0,05 = 0,023), asmenines problemas (p ≤0,05 = 0,014), menką profesinę realizaciją Lietuvoje (p ≤0,05 = 0,024) bei norą užsidirbti kuo daugiau pinigų (p ≤0,05 = 0,000). Susiejus klausimą su amžiumi nustatyta, kad vyresni nei 30 metų respondentai kaip pagrindines išvyki-mo priežastis įvardijo darbo susiradimą svetur (p ≤0,05 = 0,007), nepasitenkinimą buitinėmis sąlygomis (p ≤0,05 = 0,014), per mažą darbo užmokestį (p ≤0,05 = 0,035), savęs ieškojimą, norą išbandyti kažką naujo (p ≤0,05 = 0,022). Jaunesni nei 30 metų respondentai mano, kad pagrindinės išvykimo priežastys – pažinti kitas kultūras (p ≤0,05 = 0,000), nesaugi aplinka Lietuvoje (p ≤0,05 = 0,005). Vyresni nei 40 metų respon-dentai mano, kad tam turi įtakos menka profesinė realizacija Lietuvoje (p ≤0,05 = 0,000) ir noras vaikams sudaryti geresnes galimybes mokytis ir gyventi užsienyje (p ≤0,05 = 0,002).

5 lentelė. ANOVA testas. Pagrindinės emigracijos priežastys sietinos su respondentų pasirinkta šalimi ir jų amžiumi

TeiginiaiRespondentų ateities

susiejimas su tam tikra šalimi (p reikšmė)

Respondentų amžius (p reikšmė)

Darbo suradimas (Lietuvoje neturėjau) p ≤0,05 = 0,023 p ≤0,05 = 0,007Turėjau asmeninių problemų, norėjau pabėgti ir jas svetur išspręsti p ≤0,05 = 0,014 p >0,05 = 0,878

Sutuoktinis (-ė) kitos tautybės, todėl išvykau gyventi svetur p >0,05 = 0,391 p >0,05 = 0,797Daugiau galimybių įgyvendinti savo siekius p >0,05 = 0,232 p ≤0,05 = 0,014Buvo nepatenkinamos buitinės sąlygos Lietuvoje p >0,05 = 0,132 p ≤0,05 = 0,002Buvo per mažas darbo užmokestis Lietuvoje p >0,05 = 0,126 p ≤0,05 = 0,035Dar ieškau savęs, noriu išbandyti kažką naujo p >0,05 = 0,052 p ≤0,05 = 0,022Noriu pažinti kitas kultūras p >0,05 = 0,053 p ≤0,05 = 0,000Nesaugi aplinka Lietuvoje (keičiasi įstatymai, didelis nusikalstamumas) p >0,05 = 0,743 p ≤0,05 = 0,005

Menka profesinė realizacija Lietuvoje p ≤0,05 = 0,024 p ≤0,05 = 0,000Netolerantiška aplinka Lietuvoje p >0,05 = 0,119 p >0,05 = 0,117Jaučiamas socialinis beteisiškumas Lietuvoje p >0,05 = 0,568 p >0,05 = 0,906Tikiuosi vaikams sukurti geresnes galimybes mokytis ir gyventi užsienyje p >0,05 = 0,221 p ≤0,05 = 0,002

Noriu užsidirbti pinigų (juos investuosiu Lietuvoje: į būstą, automobilį, mokslą ir kt.) p ≤0,05 = 0,000 p >0,05 = 0,198


Analizuojamam klausimui pateikiama Spirmeno koreliacija, parodanti emigracijos priežasčių ryšius (6 lentelėje). Pažymėtina, kad statistiškai reikšminga koreliacija pastebima tarp daugelio teiginių, tačiau 6 lentelėje pateikiami tik tie duomenys, kurie rodo vidutinį arba stipresnį koreliacinį ryšį.

Viena iš emigracijos priežasčių yra asmeninės problemos, nuo kurių norėta pabėgti. Galima teigti, kad pagrindinės asmeninės priežastys, kurios paskatino šiuos respondentus išvykti iš šalies, yra darbo suradimas svetur, nes Lietuvoje jo neturėta (0,560); sutuoktinis kitos tautybės, todėl pasirinkta išvykti gyventi svetur (0,407); nepatenkinamos buitinės sąlygos Lietuvoje (0,616) bei savęs ieškojimas, noras išbandyti kažką nau-jo (0,734). Analizuojant duomenis nustatyta, kad teiginys daugiau galimybių įgyvendinti savo siekius svetur susijęs su šiais teiginiais: darbo neturėjimas Lietuvoje (0,630); nepatenkinamos buitinės sąlygos Lietuvoje, čia koreliacinis ryšys – 0,449; savęs ieškojimas, noras išbandyti ką nors naujo (0,503); nesaugi aplinka Lie-tuvoje (0,624); netolerantiška aplinka Lietuvoje (0,601) bei tikėjimasis vaikams sudaryti geresnes sąlygas mokytis ir gyventi užsienyje, čia matomas stipriausias koreliacinis ryšys (0,789). Per mažas darbo užmokestis koreliuoja su tokiais teiginiais kaip nepatenkinamos buitinės sąlygos Lietuvoje (0,614); nesaugi aplinka Lie-tuvoje (0,598) bei tikėjimasis vaikams sudaryti geresnes sąlygas mokytis ir gyventi užsienyje (0,659). Noras pažinti kitas kultūras susijęs su tokiais teiginiais kaip: kitos tautybės sutuoktinis ar sutuoktinė (0,547); savęs


154

ieškojimas, noras išbandyti ką nors naujo (0,638) bei netolerantiška aplinka Lietuvoje (0,450). Taip pat gana stiprus koreliacinis ryšys tarp teiginių jaučiamas socialinis beteisiškumas Lietuvoje ir nepatenkinamos buiti-nės sąlygos Lietuvoje, čia koreliacinis ryšys – 0,683. Atliktas tyrimas atskleidė, kad pagrindinės emigracijos priežastys yra darbo neturėjimas Lietuvoje, žemos pajamos, nepasitenkinimas buitinėmis sąlygomis, taip pat noras sukurti savo vaikams geresnes gyvenimo sąlygas. Daugelis išvykstančių žmonių kaip pagrindinę išvy-kimo svetur priežastį nurodė galimybę užsidirbti daugiau pinigų. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad atlyginimai skiriasi nuo tų valstybių, į kurias vykstama keletą kartų. Taigi pagrindinės emigracijos iš Lietuvos priežastys susijusios su darbu ir materialine gerove.

6 lentelė. Emigracijos priežasčių koreliacinis ryšys

Teiginiai

Turėjau asmeninių problemų,

norėjau pabėgti ir jas svetur išspręsti

Daugiau galimybių įgyvendinti savo siekius

Buvo per mažas darbo

užmokestis Lietuvoje

Noriu pažinti kitas

kultūras

Menka profesinė realizacija Lietuvoje

Jaučiamas socialinis

beteisiškumas Lietuvoje

Darbo suradimas (Lietuvoje neturėjau) ,560(**) ,630(**) ,221(*) ,165(**) ,630(**) ,527(**)

Sutuoktinis (-ė) kitos tautybės, todėl išvykau gyventi svetur ,407(*) -,119(*) ,034 ,547(**) -,029 -,021

Buvo nepatenkinamos buitinės sąlygos Lietuvoje ,616(**) ,449(*) ,614(**) ,069 ,300(*) ,683(**)

Dar ieškau savęs, noriu išbandyti kažką naujo ,734(**) ,503(**) ,194 ,638(**) ,110 ,105

Nesaugi aplinka Lietuvoje (keičiasi įstatymai, didelis nusikalstamumas)

,097 ,624(**) ,598(**) ,094 ,406(**) ,576(**)

Netolerantiška aplinka Lietuvoje ,076 ,601(**) ,166 ,450(*) ,402(*) ,531(**)

Tikiuosi vaikams sukurti geresnes sąlygas mokytis ir gyventi užsienyje

,131(*) ,789(**) ,659(**) ,092 ,338(*) ,451(*)

**Koreliacija reikšminga nuo 0,01. *Koreliacija reikšminga nuo 0,05.


Išvados

Apibendrinant tyrimo rezultatus pažymėtina, kad su emigracija susijusių problemų yra įvairių. Emigra-cija neigiamai veikia šalies demografinę situaciją, mažina darbo išteklius, silpnina šalies darbo rinką ir sti-prina Lietuvos visuomenės senėjimo tendenciją. Apklaustų respondentų manymu, didžiausios emigracijos pasekmės Lietuvoje – gimstamumo mažėjimas ir pablogėjusi demografinė situacija, patriotiškumo jausmo silpnėjimas, pinigų į Lietuvos biudžetą nesurinkimas bei atsakomybės už artimus žmones mažėjimas.

Respondentai kaip pagrindines emigracijos priežastis minėjo norą užsidirbti pinigų, darbo neturėjimą Lietuvoje, mažas pajamas, nepasitenkinimą buitinėmis sąlygomis, taip pat norą sukurti savo vaikams ge-resnes gyvenimo sąlygas. Reikėtų pastebėti, kad emigracija priklauso nuo bendros ekonominės situacijos šalyje, taigi, kol skiriasi gyvenimo sąlygos ir pajamos, bus paskatų emigruoti.


155

Literatūra

Bilevičienė, T., Jonušauskas, S. (2011). Statistinių metodų taikymas rinkos tyrimuose. Vilnius. Bučaitė-Vilkė, J., Rosinaitė, V. (2010). Tarpasmeninių ryšių tinklo formavimasis ir jo reikšmė migracijoje. Kultūra ir

visuomenės, Nr. 1 (2), p. 29–46.Butkus, M., Matuzevičiūtė, K. (2009). Migracijos ir reemigracijos situacija Lietuvoje. Vadyba, Vol. 14, Nr. 1, p. 27–32. Čekanavičius, V., Murauskas, G. (2000). Statistika ir jos taikymas. 1 dalis. Vilnius: TEV. Čiarnienė, R., Kumpikaitė, V., Taraškevičius, A. (2009). Makroekonominių veiksnių poveikis žmonių migracijos pro-

cesams: teoriniai ir praktiniai aspektai. Ekonomika ir vadyba, Nr. 14, p. 553–559.Dapkus, M., Matuzevičiūtė, K. (2008). Lūkesčių įtaka emigracijai: Lietuvos atvejis. Ekonomika ir vadyba 2008. Tarp-

tautinės mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga, p. 343–349.Fedorov, G. M., Arbušauskaitė, A. (Red.) (2008). New approach to migration regulation in the South-Eastern Baltic sea

area: the European context. Klaipėda: KU leidykla.Gečienė, I. (2009). Socialinių tinklų analizė migracijos studijose. Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 2 (25), p. 130–143.Gruževskis, B. (2004). Labour migration in Lithuania. New Patterns of Labour Migration in CEE. CEPNO Volume

Cluj-Napoca (Romania). Open Society Foundation, p. 70–78. Gruževskis, B. (2006). Lietuvos darbo migracijos iššūkiai. Emigracija iš Lietuvos: padėtis, problemos, galimi sprendi-

mo būdai. Konferencijos medžiaga. Vilnius: Valstybės žinios, p. 49–52. Lietuvos laisvosios rinkos institutas. (2006). Prieiga internetu: www.lrinka.lt/uploads/files/dir16/16_0.php [žiūrėta

2012 12 12].Martinaitis, Ž., Žvalionytė, D. (2007). Emigracija iš Lietuvos: Ką žinome, ko nežinome ir ką turėtume žinoti? Polito-

logija, Nr. 3 (47), p. 112–134.Migracija Lietuvoje: faktai ir skaičiai. (2011). Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras.Mohacsek, M. (2005). Brain migration. Migration Processes among the Highly Skilled Persons from Romania towards

Hungary. Lauda culorilor – Studiile studenţilor Colegiului Erasmus, Erasmus Kollégium Alapítvány. Budapesta.Pukėnas, K. (2009). Kokybinių duomenų analizė SPSS programa. Kaunas: LKKA.Rinkevičius, L., Kazlauskienė, A. (2006). Sociologinė migracijos procesų Lietuvoje studija: protų nutekėjimas ar protų

apyvarta? Socialiniai mokslai, T. 54, Nr. 4, p. 42–49. Schulze, H. (2009). From biographical research to cross-cultural competencies in counselling: establishing cross-cul-

tural prefessionalism in social work. Tiltai, Nr. 1 (46), p. 115–124.Sipavičienė, A. (2006). Tarptautinė gyventojų migracija Lietuvoje: modelio kaita ir situacijos analizė. Vilnius: UAB

Multiidėja.Sipavičienė, A., Stankūnienė, V. (2011). Lietuvos gyventojų (e)migracijos dvidešimtmetis: tarp laisvės rinktis ir iš-

gyvenimo strategijos. Filosofija. Sociologija, Nr. 4 (22), p. 323–333. Prieiga internetu: http://www.lmaleidykla.lt/publ/0235-7186/2011/4/323-333.pdf [žiūrėta 2012 12 12].

Stulgienė, A., Daunorienė, A. (2009). Migracijos poveikis darbo jėgos rinkos pusiausvyrai. Ekonomika ir vadyba, Nr. 14, p. 984–992.

Urbonavičienė, I., Tvaronavičienė, M. (2008). Polinkis emigruoti: priežasčių paieškos. Verslas: teorija ir praktika, Nr. 4 (9), p. 253–260.

Užduotis Lietuvai – nuo protų nutekėjimo prie protų pritraukimo. (2006). Projekto „Protų susigrąžinimo programos parengimas ir įgyvendinimas“.

Vaitkevičius, R., Saudargienė, A. (2006). Statistika su SPSS psichologiniuose tyrimuose. Kaunas: VDU leidykla. Žiliukaitė, R. (2007).Vertybiniai pokyčiai Lietuvos visuomenėje: nuo tradicinių link sekuliarių – racionalių vertybių.

Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 1(19), p. 116–130.


156

E M I G R AT I O N I N L I T H U A N I A : R E A S O N S A N D C O N S E Q U E N C E S

Ligita Šimanskienė, Jurgita PaužuoLienė Klaipėda University (Lithuania)

Summary

The progress of science and technologies stimulated social, economic, cultural and political changes and globalization process also has impact on free movement of people – in another word – has impact on emigra-tion. We can see that emigration process in Lithuania still has very large extent. Lithuania is small country, so big emigration has big influence on Lithuania future. So discuss and evaluate emigration process is important not only in science, but also and practice. The article analyzes reasons and consequences of emigration in Lithuania. It is very important and interesting to evaluate how emigration can influence on country develo-pment, what kind of reasons of emigration. The research was done and respondents were questioned about emigration process. 412 persons were questioned whom lived in Lithuania and abroad. We were found that one of main reason of emigration – economical reason (searching bigger salaries and job). High skill workers are going abroad in different reason – searching bigger career, self-expression, and better work conditions. So this problem is bigger how it was seen from first view. Managers of organizations should try to use a lot of managerial ways how to save people in work place. Also were found consequences of emigration: reduced demographical situation, reduced responsibility about family members (children, parents), and no money for state budget. The aim of this paper – to do research and find reasons and consequences of emigration. The object of study – respondent’s opinion about reasons and consequences of emigration. Used met-hods – the analysis of scientific articles, comparison, statistical analysis, SPPS methodology, logic-based conclusions.

KEY WORDS: emigration, reasons, consequences, Lithuania.

JEL CODES: M54, R23.


157

R e l at i v e i m p o Rta n c e o f R e ta i l s to R e i m a g e a n d c o n s u m e R s c h a R a c t e R i s t i c s o n t h e p e R c e p t i o n

o f va l u e a n d w i l l i n g n e s s to pay a p R e m i u m p R i c e

Jolanta Žemgulienė1

Vilnius University (Lithuania)

ABSTRACTRetail store image, customer evaluation of merchandise value and intention to purchase have been studied as a most important cons-tructs of the retail domain. It is considered from previous research, that store image is expressed in terms of tangible and intangible dimensions as assessed by consumers. Consumers are affected by the store’s attributes and consider image associations in order to assess perceived benefits and attitudes. This study develops a proposition that store image makes an influence on the level of percei-ved product value. As recent research has shown, perceived value is related to willingness to pay a higher price. Accordingly, this study posits a path model of store image, product value perception and willingness to pay a premium price. The proposed theoretical framework entails insights on the differences in retail image – customer attitude relationship according to customer characteristics – gender and income. Therefore I hypothesize the impact of gender and income on the perceived merchandise value and willingness to pay a premium price. Analyzing the path model, this paper investigates the influence of retail image and customer characteristics on the important retail outcomes. The results suggest a link of retail store image and perceived value of merchandise, also the hypot-hesized assumptions of the link of customer income and endogenous variables of perceived value of merchandise and willingness to pay a higher price were supported by the results. Findings of the structural model do not support the effect of the gender on the relationship between retail image and resultant variables of perceived value of merchandise and willingness to pay a higher price. KEY WORDS: retail store image, perceived value of merchandise, willingness to pay a higher price.

JEL CODE: M190

Introduct ion

Consumer perceived value of the merchandise have been considered as related to retail outcomes. Wil-lingness to pay a price premium is one of the important retail outcomes, which poses a challenge for retai-lers. Desired advantages of higher profits and necessity to cover increased costs will likely to translate into higher retail prices. It is obvious importance for retailers to be able to gain a premium prices. In this regard conditions under the retailer’s control which enhance customers’ willingness to pay should be identified and then properly used by the retailers. Issues of the effective price focused retail strategies’ development are the practical as well as metodological problem. Recent research has explored various retail domain factors of customers’ behavioral proponents. However, it is very little evidence of the differential effects of the store image on the customer’s perception of merchandise value and willingness to pay a higher price.

The studies, which refer to the effect of the perceived value of merchandise on the willingness to pay a price premium, posit that consumer’s purchase intention is based on the perceived value of the product, and willingness to pay a higher price or repurchase loyalty is generated when perceived value is considered to be greater (Netemeyer et al., 2004: 209; Ligas, Chaudhuri, 2012: 249). Prior research has shown that contextual conditions strengthens the existing perception of consumer value (Holbrook, 1999: 26). Factors influencing 1 Jolanta Žemgulienė – Faculty of Economics, Department of Business, Vilnius University, PhD. Scientific interest: service man-

agement and marketing.E-mail: [email protected]

Jolanta ŽemgulienėRelatIve ImpoRtaNce of RetaIl StoRe Image aNd coNSumeRS chaRacteRIStIcS oN the peRceptIoN of value aNd wIllINgNeSS to pay a pRemIum pRIce

158

value could also influence the willingness to pay a higher price. Further, store image and consumer traits, particularly gender and income, are the important contextual conditions that have often been found related to various marketing constructs. However, there is little evidence of the simultaneously viewed effects of the retail image and customer characteristics on the relationship between perceived merchandise value and wil-lingness to pay a price premium. Accordingly, this research posits a model in which store image and custo-mer characteristics are related to the perceived merchandise value and willingness to pay a price premium.

The aim of this research is to evaluate the effect of customer characteristics (gender and income) on the relationship between store image, perceived value of merchandise and willingness to pay a higher price. In this paper a conceptual model of the relationship among variables is proposed and empirically tested at the level of individuals. Technique of structural equation modeling is applied for the analysis of hypothesized causal relationships among variables. Two structural models are analysed – a model of the effects of custo-mer income and gender. The theoretical contribution of this study pertains to examining the relationship between store image, perceived merchandise value and willingness to pay a price premium. The impact of consumer level characteristics on the retail image – value – willingness to pay a price premium framework is explored. Used methods – the analysis of scientific articles, comparison, statistical, systematic the analysis of survey, logic-based conclusions.

1. Conceptual background

In this research the effect of store image and customer characteristics on the perceived merchandise value and willingness to pay a price premium is examined. In order to test the roles of store image and customer characteristics on the merchandise value and willingness to pay a price premium an appropriate framework has been constructed (Fig. 1). A brief discussion of variables is provided further.

Perceived merchandise

value

Store image

Customer characteristics: gender, income

Willingness to pay a price premium

Figure 1. Conceptual framework

Source: composed by the author.

Perceived merchandise value is based on the worth of the retailer’s offerings to the individual customer. The literature on consumer value defined perceived merchandise value as a worth based on the consistency between the quality of merchandise and overall costs of obtaining the merchandise (Baker at al., 2002: 120; Ligas, Chaudhury, 2012: 249). The customer’s perception of quality and cost of the offering could be enhan-ced by the context of the consumption experience (Holbrook, 1999: 28). Such contexts of consumption expe-rience as customer’s knowledge, based on prior purchases, type of the store were discussed in the literature (Cowley, Mitchell, 2003: 25; Ligas, Chaudhuri, 2012: 258). High value offerings have more benefits to the customer, based on the advanced functional features of the merchandise or the extended service, provided by the retailer. With regard to pricing, the low price offerings could also be perceived by the customers as


159

high value offerings and have the benefit of low costs. Competing for the customers, retailers are interested to communicate the benefit or valuable features of the offering to the customer. Strengthening the existing customer perception of value will lead to advantageous effects for the retailer – customer loyalty and willin-gness to pay a higher price for the product.

Willingness to pay a higher price as a customer’s stated intent represent the particular buyer’s decision making situation, when the price for the good, stated by the retailer, is lower as compared to perceived value. Practical interest for this regard to the retailers is fostered by the evidence that consumer’s stated willingness to pay a higher price conditions an actual purchasing behavior (Green, 1992: 128). Knowing the factors which strengthen the perceived willingness to pay a price premium, retailers would be able to utilize those under the retailer’s control. Therefore, customer perceived willingness to pay a higher price was included in our model as endogenous consequence variable along with antecedents of store image and consumer cha-racteristics of gender and income.

Retail store image has been studied as the antecedent of various retail outcomes. The store image has been defined by Martineau (1958: 48) as the way in which consumers perceive the store. The store image includes dimensions of functional and environmental attributes. Dickson, MacLachlan (1990: 160) argue that image is used by customers to determine their suitability as customers for the particular store. Retail store image is related to customer evaluation of the price and purchase intentions (Grewal et al., 1998: 331). However, it is unclear how the retail store image affects the customers purchase behavior. It was suggested in this paper that the store image is related to perceived value of merchandise, and perceived value shape the customer’s behavior – willingness to pay a higher price. The dimensions or attributes of the store image are important in order to have a proper evaluation of this construct. These attributes are constructed according to customer perceptions (Bloemer, Ruyter, 1998: 499). Customer perceptions of a basic offer are related to marketing image (Chowdhury et al., 1998: 72). Like the majority of the studies, this paper have centered on the dimensions of marketing image. This perspective of store image takes into consideration the quality and variety of goods and services, provided by the retailer.

The study includes two consumer characteristics – gender and income. Men appeared to take less time to purchase the particular number of items and a men’s expenditure was higher as compared to woman (Davis, Bell, 1991: 25). Behavioral differences between genders suggest also the differences in perceptions of sto-res’ characteristics. Helgesen and Nesset (2010: 114) defined a store characteristics as a physical attributes of the store and product characteristics. According to Gardner (2004: 11), male and female behavior in the supermarket is different. Gender differences in gathering and processing information influence the way of making comparisons across the variety of retailers and other reactions of buyer related behavior (Noble et al, 2006: 177). Difference in reactions to the store characteristics and patterns of behavior suggest that men and woman present different criteria for the offer evaluation and buying decisions.

Customer income is important determinant of buying decision. It seems to be obvious that higher income customers are less sensitive to product price as compared to lower income customers. However, past research has not presented consistent findings – the results of inverse relationship between customer income and price paid for the product (Jones et al., 1994: 325), greater price sensitivity in higher income customers (Mulhern et al., 1998: 427), inverse relationship between household income and price search (Urbany et al., 1996: 91) were reported in the academic literature. These findings were interpreted as conditioned by the motive of the purchase (impulsive purchase or planned purchase) and the attribution of the merchandise (hedonic good or functional good). It is anticipated that high income consumers are less price sensitive for the hedonic goods and differences in income have an effect on price sensitivity for the planned purchases (Wakefield, Inman, 2003: 200). In the context of this study it is anticipated that level of customer’s income have an effect on perceived merchandise value. Lower income customers should exhibit greater price sensitivity, therefore, they will be more critical in evaluating the offer on the basis of quality and price (cost) ratio. The increase in good’s price will be expected lead to even higher increase in quality.


160

2. Hypotheses development

The proposed model relates store image to the endogenous variables of the merchandise value and willin-gness to pay a higher price. This allows to identify direct impact of store image to the consequence variable of willingness to pay a higher price and indirect impact to the consequence variable through the moderator variable of perceived merchandise value. Relationship between the marketing image and perceived mer-chandise value could be suggested by the content of the marketing image concept. A store’s marketing ima-ge, according to marketing literature, is expressed by the customers’ perceptions of a retailer’s basic offer (Barich, Srinivasan, 1993: 70). Baristain and Zorrilla (2011: 565) showed that a stores’ marketing image is associated to the quality, variety and the prices of the merchandise. Perception of the store image by the customer is based on the perception of the benefit of the offer. Therefore, this leads to the hypothesis that customers who perceive a store’s marketing image positively may also positively perceive merchandise va-lue. The following hypothesis is posed:

h1: Positive marketing image of the store has a positive impact on the perceived merchandise value and negative store’s marketing image will be negatively related to the perceived merchandise value.

In constructing hypothesis of the relationship between the store image and willingness to pay a higher price, theoretical suggestions of marketing theory of disconfirmation of expectations (Wood, Moreau, 2006: 44). It suggests that disconfirmation of expectations leads to emotion and specific effects. Accordingly, when the benefit of the offer from a store meets customer’s expectations, it will support the increase in con-sumer’s interest to the store and merchandise. It is suggested that positive store’s marketing image is related to perceived willingness to pay a higher price for the merchandise. The hypothesis is as follows:

h2: The positive store’s marketing image will be positively related to perceived willingness to pay a higher price.

Gender is an important variable of shopping behavior. Achievement – oriented shopping behavior is in-herent to men and enjoyment – based shopping activity is inherent to women (Noble et al, 2006: 177). This suggests that perceptions of men and women to the factors which determine the merchandise value and wil-lingness to pay a higher price for the merchandise is different. Therefore, evaluating the relationship between the gender and variables of merchandise value and willingness to pay a higher price in the sample of different genders, the findings provide a snapshot of sample-prevailing gender perception. Therefore, the strength and the significance of the gender – endogenous variables (merchandise value and willingness to pay a higher price) relationship could be hypothesized. The following hypotheses are stated:

h3: With regard to gender, (a) the path from gender to perceived merchandise value will be statistically significant; (b) the path from gender to perceived willingness to pay a higher price will be statistically signi-ficant.

In the context of this study it is anticipated that price sensitivity for the lower income customers will substantiate the effect of customer’s income on perceived merchandise value and willingness to pay a higher price. It is expected that budget constraints will force the customers to be more critical to the benefit, provi-ded by the consumption of merchandise, and to the increase of merchandise price. The following hypotheses are stated:

h4: With regard to income, (a) the path from income to perceived merchandise value will be positive; (b) the path from income to perceived willingness to pay a higher price will be positive.

As stated in conceptual framework (Fig. 1), perceived merchandise value leads to perceived willingness to pay a higher price. This relationship is considered according to rational suggestions. Since the perceived merchandise value is based on the relative evaluation of the benefit and cost of the merchandise, the surplus of the value should cause a positive attitude towards the willingness to pay a higher price. Therefore the following hypothesis is stated:

h5: The positive perceived value of the merchandise will be positively related to perceived willingness to pay a higher price.


161

3. Research method

The measurement model was tested using LISREL. The chi-square statistics, RMSEA, GFI goodness of fit indices were used for the overall fit assessment. In order to assess item reliability, the appropriate measu-res of association for each item (Pearson correlation coefficient) is reported in Table 2.

Scale development for the store’s marketing image was based on the scales provided in the literature. The marketing image scale, provided by Chowdhury et al. (1998: 86) was modificated to three items scale: variety of products offered in the store; convenient working hours; it is a store of positive recommendations. Items were measured using Likert 1–5 scales. The variables of perceived merchandise value and perceived willingness to pay a higher price were measured as single items. The variable of perceived merchandise value was measured using Likert 1–5 scale, variable of perceived willingness to pay a higher price was me-asured using a dichotomous scale (1 – negative, 2 – positive).

The household goods retail store was chosen as a specific area for the validation of the hypotheses. The reference product category is horticultural sundry goods. Data were collected directly from the customers, approaching them as they left the store. All willing to participate customers there asked to complete the brief questionnaire. Data were collected over a few weeks during various time of the day. In total 197 completed questionnaires were usable for the analysis. Sample characteristics are reported in Table 1.

Table 1. Sample characteristics

variable level percent

GenderFemale 72.6Male 27.4

Household income

< 1000 17.31000–1499 38.11500–1999 27.4>2000 17.3

Source: data of the customer survey, composed by the author.

4 . Resul ts and discussion

The Pearson correlation coefficients as the measure of association for each variable were presented in Table 2.

Table 2. The correlations of the items measured

Pearson correlation coefficientitem

1 2 3 4 5 means and (std. deviations)

1. Perceived value of the merchandise 3.86 (0.91)

2. Perceived willingness to pay a higher price -0.16* 1.89 (0.32)

3. Convenient working hours of the store -0.21** 0.28** 2.28 (0.52)


162

Pearson correlation coefficientitem

1 2 3 4 5 means and (std. deviations)

4. Variety of products is offered in the store 0.31** -0.28** -0.15* 4.55 (0.62)

5. It is a store of positive recommendations 0.30** -0.15 -0.45** 0.16* 3.56 (0.50)

*-p<0.05** -p<0.01


Two structural models were analysed – a model of the effects of customer income and gender. Path co-efficients were calculated using structural equation modeling. The results of the structural models show that both models fit the data. Results for the model of the effect of gender: χ2 = 3.79, df =3, RMSEA = 0.039, GFI = 0.992. Results for the model of the effects of customer income: χ2 = 3.27, df =3, RMSEA = 0.022, GFI = 0.993. Structural coefficients for the paths shown in Table 3.

Table 3. Results of the structural models

paths 1 model (effect of gender) 2 model (effect of income)

h1: Marketing image of the store -› perceived merchandise value -1.45n. s. 1.77

h2: Marketing image of the store -› perceived willingness to pay a higher price -0.92n. s. -0.95

h3(a) Gender -› perceived merchandise value h3(b) Gender -› perceived willingness to pay a higher price

0.30 n. s.-0.19 n. s.

h4(a) Income -› perceived merchandise value h4(b) Income -› willingness to pay a higher price

0.120.10

h5: Perceived value of the merchandise -› perceived willingness to pay a higher price 0.03 n. s. 0.02 n. s.


The structural coefficients for the model of the gender effect were not significant. This suggests that different perceptions of men and women provide a different cause and effect relationships and this lead to in-consistent result. It is also possible that positive and negative attitudes affect the result independently. Future research may want to analyse the conceptual model in the separate samples of man and women populations.

Hypothesis 1 was supported by the results of the second model. Better store’s image conditions the incre-ase of the perceived value of the merchandise. However, relationship between store image and willingness to pay a higher price, has a negative structural coefficient, therefore, hypothesis 2 was not supported by the model results. Increased store image has a negative effect on the willingness to pay a higher price. Interpreta-tion of this finding could be associated with the specific effects of negative attitudes. Ratings of the items of store image latent variable are not high (means for the items are presented in Table 2). Negative store image may impose a different consumer perception and provide a different motivation to the buying behavior. Fu-ture work could consider the effect of negative retail store image to the buying behavior. The results of the second model support the hypothesis 4. As customers’ income increase, their perceived merchandise value and willingness to pay a higher price is greater. Hypothesis 5 was not supported by the results. The path co-


163

efficient for the perceived value of the merchandise – perceived willingness to pay a higher price was found statistically non significant and low value.

Few hypothesized paths were supported by the results of this study – relationship between store image and perceived value of the merchandise, customer income and perceived value o merchandise, customer in-come and willingness to pay a higher price. These relationships are tested at the individual level and findings could induce some ideas for the retail store managers giving the arguments for the strategic management decisions. It could be suggested that retailer strategy aimed to develop the merchandise value could be based on the store image building decisions. Store promotion remedies should have an effect to merchandise value.

However, it has not been found sufficient evidence that there exist a direct relationship between the per-ceived value of the merchandise and perceived willingness to pay a higher price. Nonetheless, this finding may occur due to the common method variance – both endogenous and exogenous constructs were measured by the same survey instrument.

Conclusions

This study posits a path model of retail store image, perceived value of the merchandise and willingness to pay a premium price. The proposed theoretical framework entails insights on the differences in retail ima-ge – customer attitude relationship according to customer characteristics – gender and income.

To test the theoretical models two structural equation models were analysed. The results of the mo-del support the hypothesized relationship between retail store’s image and the perceived value of the mer-chandise. This study shows that positive store image contributes to the increase in perceived value of the merchandise. This result is suitable for the management decisions related to product value and retail offer development.

The hypotheses of the effect of customers’ income on the perceived value of merchandise and willin-gness to pay a higher price were supported by the structural equation model. This study suggests that the customers’ income increase reinforce the augmentation of the perceived merchandise value and willingness to pay a higher price.

References

Baker, J., Parasuraman, A., Grewal, D., Voss, G. B. (2002). The influence of multiple store environment cues on percei-ved merchandise value and patronage intentions. Journal of Marketing, Vol. 66 (2), p. 120–141.

Barich, H., Srinivasan, V. (1993). Prioritizing marketing images goals under resource constraints. Sloan Management Review, Summer, p. 69–76.

Beristain, J. J., Zorrilla, P. (2011). The relationship between store image and store brand equity: A conceptual fra-mework and evidence from hypermarkets. Journal of Retailing and Consumer Services, Vol. 18, p. 562–574.

Bloemer, J. M., Ruyter, K. (1998). On the relationship between store image, store satisfaction and store loyalty. Euro-pean Journal of Marketing, Vol. 32 (5/6), p. 499–513.

Chaudhuri, A., Ligas, M. (2012). The moderating roles of shopper experience and store type on the relationship between perceived merchandise value and willingness to pay a higher price. Journal of Retailing and Consumer Services, Vol. 19, p. 249–258.

Chowdhury, J., Reardon, J., Srivastava, R. (1998). Alternative modes of measuring store image: empirical assessment of structured versus unstructured measures. Journal of Marketing Theory and Practice, Vol. 6 (2), p. 72–87.

Cowley, E., Mitchell, A. A. (2003). The moderating effect of product knowledge on the learning and organization of product information. Journal of Consumer Research, Vol. 30, p. 443–454.

Davis, G., Bell, J. (1991). The grocery shopper – is he different? International Journal of Retail and Distribution Ma-nagement, Vol. 19 (1), p. 25–28.

Dickson, J. P., MacLachlan D. L. (1990). Social distance and shopping behavior. Journal of the Academy of Marketing Science, Vol. 18 (Spring), p. 224–234.

Gardner, M. (2004). What men want – in the supermarket. The Christian Science Monitor, Vol. 23 (1), p. 11–15.Green, D. P. (1992). The price elasticity of mass preferences. The American Political Science Review, Vol. 86 (1),

p. 128–148.


164

Grewal, D., Baker, J., Krishnan, R., Borin, N. (1998). The effect of store name, brand name and price discounts on consumers’ evaluations and purchase intensions. Journal of Retailing, Vol. 174 (23), p. 332–352.

Grewal, D., Baker, J., Levy, M., Voss, G. (2003). The effects of wait expectations and store atmosphere evaluations on patronage intensions in service-intensive retail stores. Journal of Retailing, Vol. 79 (4), p. 259–268.

Helgesen, O., Nesset, E. (2010). Gender, store satisfaction and antecedents: a case study of a grocery store. Journal of Consumer Marketing, Vol. 27 (2), p. 114–126.

Holbrook, M. B. (Ed.) (1999). Introduction to consumer value. Consumer Value: A Framework for Analysis and Rese-arch. Routledge, New York, NY, p. 1–28.

Jones, E., Mustiful, B. W., Chern, W. S. (1994). Estimating demand elasticities for cereal products: A socioeconomic approach using scanner data. Agribusiness, Vol. 10 (July/August), p. 325–339.

Ligas, M., Chaudhuri, A. (2012). The moderating roles of shopper experience and store type on the relationship between perceived merchandise value and willingness to pay a higher price. Journal of Retailing and Consumer Services, Vol. 19, p. 249–258.

Martineau, P. (1958). The Personality of the Retail Store. Harward Bussiness Review, Vol. 36, p. 47–55.Mulhern, F. J., Williams, J. D., Leone, R. P. (1998). Variability of brand price elasticities across retail stores: Ethnic,

income, and brand determinants. Journal of Retailing, Vol. 74(3), p. 427–446.Netemeyer, R. G., Krishnan, B., Pulling, C., Wang, G. P., Yagci, M., Dean, D., Ricks, J., Wirth, F. (2004). Developing

and validating measures of facets of customer-based brand equity. Journal of Business Research, Vol. 57, p. 209–224.Noble, S. M., Griffith, D. A., Adjei, M. T. (2006). Drivers of local merchant loyalty: understanding the influence of

gender and shopping motives. Journal of Retailing, Vol. 82 (3), p. 177–188.Teas, R. K., Agarwal, S. (2001). The effect of extrinsic product cues on consumers’ perceptions of quality, sacrifice and

value. Journal of the Academy of Marketing Science, Vol. 28 (2), p. 278–290.Thompson, K. E., Chen, Y. L. (1998). Retail store image: means-end approach. Journal of Marketing Practice: Applied

Marketing Science, Vol. 4 (6), p. 161–173.Urbany, J. E., Dickson, P. E., Kalapurakal, R. (1996). Price search in the retail grocery market. Journal of Marketing,

Vol. 60 (4), p. 91–104.Wakefield, K. L., Inman, J. J. (2003). Situational price sensitivity: the role of consumption occasion, social context and

income. Journal of Retailing, Vol. 79, p. 199–212.Wood, S. L., Moreau, C. P. (2006). From fear to loathing? How Emotion influences the Evaluation and Early use of

Innovations. Journal of Marketing, Vol. 70 (July), p. 44–57.

PA r d u o t u v ė s į vA i z d ž i o i r k l i e n t ų c h A r A k t e r i s t i k ų P o v e i k i s v e rt ė s s u vo k i m u i i r k e t i n i m u i m o k ė t i d i d e s n ę k A i n ą

Jolanta ŽemgulienėVilniaus universitetas (Lietuva)

Santrauka

Parduotuvės įvaizdis, kliento vertės nustatymas ir ketinimas pirkti šiuolaikinės mažmeninės prekybos procesams valdyti svarbios teorinės ir praktinės koncepcijos. Remiantis ankstesniais tyrinėjimais, yra žino-ma, kad parduotuvės įvaizdis išreiškiamas pirkėjų vertinimais. Pirkėjo asociacijos tikslingai kuriamos, sie-kiant suformuoti palankų vartotojo požiūrį į pardavėjo siūlomą produktą ir prekybos įmonę. Šiame straips-nyje plėtojamas teiginys, kad parduotuvės įvaizdis daro įtaką produkto vertės suvokimui. Neseniai atlikti tyrimai atskleidžia, kad suvokiama vertė susijusi su pasiryžimu mokėti didesnę kainą. Šiame straipsnyje pateikiamas ir pagrindžiamas teorinis parduotuvės įvaizdžio, produkto vertės suvokimo ir pasiryžimo mokėti didesnę kainą modelis. Šiuo modeliu įvertinamas mažmeninės prekybos įvaizdžio poveikis vartotojo suvok-tai produkto vertei ir ketinimui mokėti didesnę kainą, atsižvelgiant į pirkėjo charakteristikas (lytis ir paja-mos). Keliama hipotezė apie lyties ir pajamų bei parduotuvės įvaizdžio poveikį prekės vertės suvokimui ir pasiryžimui mokėti didesnę kainą. Teoriniam modeliui ir hipotezėms vertinti atliktas mažmeninės prekybos vartotojų tyrimas. Analizuojant modelį struktūrinių lygčių metodu, gauti rezultatai parodė, kad prekės vertės


165

suvokimas priklauso nuo mažmeninės prekybos vietos įvaizdžio. Taip pat patvirtintos darbe iškeltos hipote-zės, kad pajamos ir endogeniniai prekės vertės suvokimo bei ketinimo mokėti didesnę kainą kintamieji yra susiję. Struktūrinio modelio analizės rezultatai parodė, kad lytis neturi didelės įtakos parduotuvės įvaizdžio ir prekės vertės suvokimo bei ketinimo mokėti didesnę kainą ryšiui.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: mažmeninės prekybos vietos įvaizdis, suvokiama prekės vertė, ketinimas mokėti didesnę kainą.

JEL KLASIFIKACIJA: M190.

Erika ŽupErkiEnė, irma BaBičaitėStreSo kaip pSichoSocialinio rizikoS veikSnio tyrimaS klaipėdoS rajono ugdymo organizacijoSe

166

S t r e S o k a i p p S i c h o S o c i a l i n i o r i z i k o S v e i k S n i o t y r i m a s K l a i p ė d o s r a j o n o u g d y m o o r g a n i z a c i j o s e

Erika ŽupErkiEnė1, irma BaBičaitė2

Klaipėdos universitetas

ANOTACIJAStraipsnyje nagrinėjama šiuo metu aktuali tema – stresas kaip psichosocialinis veiksnys ugdymo organizacijose. Aptariamos streso priežastys ir stresorių klasifikacija, ugdymo organizacijos darbo ypatumai, pristatoma tyrimo metodika, kontingento imtis, streso, kaip psichosocialinio veiksnio, tyrimo rezultatų analizė Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: stresas, stresas darbe, organizacija, valdymas.

JEL KLASIFIKACIJA: L290, I190.

Įvadas

Kiekviena atsakinga asmenybė, siekdama produktyvaus rezultato profesinėje veikloje, patiria stresą. Stresas neatsiejamas šių laikų profesinės veiklos komponentas.

Daugiau dėmesio streso darbe klausimui Lietuvos mokslininkai pradėjo skirti tik pastaraisiais metais: iš biomedicininės mokslo perspektyvos psichosocialinius veiksnius darbe analizavo B. Pajarskienė (2005) su bendraautoriais, moterų stresą darbo aplinkoje nagrinėjo A. Valackienė (2002), streso atpažinimą ir įveikimą iš psichologijos mokslo perspektyvos – J. Pikūnas ir A. Palujanskienė (2005), stresą ir elgesio savireguliaciją taip pat iš psichologijos mokslo perspektyvos – Ž. Grakauskas ir G. Valickas (2006), edukologijos mokslų kontekste mokytojų profesinį stresą – D. Bubelienė (2010), vadybos mokslų kontekste tyrimus apie streso darbe valdymo priemones ir jų veiksmingumą atliko A. Bandzienė (2009). Tyrimų streso darbe klausimais vis daugėja, taigi ši tema įdomi ir aktuali tiek mokslininkams, tiek visuomenei. Nors streso fenomenas dau-giausia tirtas psichologijos, medicinos mokslų, šiandien vis dažniau streso reiškinys aptinkamas darbo psi-chologijos, vadybos mokslų tyrimuose.

Tyrimo problema: kokios Klaipėdos rajono ugdymo organizacijų darbuotojų patiriamo streso darbe, kaip psichosocialinio veiksnio, priežastys.

Tyrimo objektas – stresas darbe Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose.Tyrimo tikslas: ištirti stresorius, kurie būdingi Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose.Siekiant iškelto tikslo, išsikelti šie uždaviniai: y remiantis mokslinės literatūros duomenimis, apibrėžti ugdymo organizacijų streso atsiradimo priežas-

tis, galimus stresorius; y nustatyti patiriamo streso priežastis.

1 Erika Župerkienė – docentė, daktarė. Klaipėdos universiteto Vadybos katedra. Moksliniai interesai: personalo valdymas, vadovavimo problemų sprendimas, vadovų asmeninės ir dalykinės savybės, vadovų ugdymas, verslumo ugdymas, paslaugų vadyba ir rinkodara.El. paštas: [email protected]

2 Irma Babičaitė – Klaipėdos universiteto Visuomenės sveikatos vadybos magistrė, Palangos miesto savivaldybės gydytoja. Moksliniai interesai: sveikatos vadyba, sveikatos politika, visuomenės sveikata.El. paštas: [email protected]


167

Metodai: teorinei analizei taikyti mokslinės literatūros analizė, sisteminimas, sintezė, apibendrinimas. Stresui, kaip psichosocialiniam rizikos veiksniui Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose, vertinti taikomi kiekybiniai tyrimo duomenų apdorojimo metodai. Informacijai apie streso, kaip psichosocialinio veiksnio, įtaką Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose gauti atliktas tiesioginis duomenų rinkimas.

Gautų duomenų statistinei analizei taikyti aprašomosios, palyginamosios ir ryšių analizės metodai. Sta-tistinė duomenų analizė atlikta SPSS 17.0 programa.

1 . Ugdymo organizaci jų darbuotojų s t reso pr iežastys i r s t resor ių klasif ikaci ja

Beveik visi pokyčiai mūsų gyvenime yra stresoriai, nes atsiranda poreikis valdyti situaciją. Stresas gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą poveikį. Konstruktyvusis stresas (eustresas) teigiamai veikia individo ar grupės žmonių gyvenimą, o destruktyvusis stresas (distresas) yra disfunkcinis individui ar grupei (Cranwell-Ward, Abbey, 2005).

Darbinio streso priežastis – asmeniniai ir darbo organizavimo stresoriai (Kasiulis, Barvydienė, 2005). G. M. Aamodt (2004) kaip asmeninius stresorius įvardija tokius veiksnius, kaip: šeima, artimi santykiai, vedybos, skyrybos, sveikatos ir finansinės problemos, vaikų auginimas, baimės jausmas, kai nežinoma, kaip vienas ar kitas įvykis pakeis situaciją, pasipriešinimas, kai nenorima atsisakyti to, kas saugu, struktūruota ir žinoma, apmaudas, kai nepajėgiama kontroliuoti pokyčių ir nesuprantama, kodėl jie įvyko. Šiuos asmeninius stresorius sudaro nedarbiniai, bet įtakos darbinei veiklai turintys veiksniai. Profesiniais (darbiniais) streso-riais mokslininkas laiko darbo (vaidmenų konfliktai, vaidmenų neaiškumas, vaidmens perkrovimas ir pan.) ir organizacines (asmenybės – darbovietės atitikimas, darbovietės politika ir pan.) charakteristikas.

P. Blanc, J. Jonge ir W. Schaufeli (2000) teigimu, darbinį stresą sukeliančias priežastis galima suskirstyti į keletą kategorijų:

y Priežastys, susijusios su darbo turiniu: per didelis arba per mažas darbo krūvis, sudėtingas, monoto-niškas ar pavojingas darbas, prieštaringi arba neaiškūs reikalavimai ir pan.

y Priežastys, susijusios su darbo sąlygomis: apsauginių priemonių trūkumas, nuodingos ir kenksmingos sąlygos, triukšmas ir t. t.

y Priežastys, susijusios su įdarbinimo sąlygomis: mažas atlyginimas, menkos karjeros perspektyvos, darbo sutarties lankstumas, netikrumas dėl darbo ir pan.

y Priežastys, susijusios su darbiniais santykiais: nevykęs vadovavimas, menka socialinė parama, men-kos galimybės dalyvauti priimant sprendimus, familiarumas ar diskriminacija ir pan.

A. S. Haslam (2004), remdamasis savo ir kitų autorių pastebėjimais, darbinio streso priežastis suskirsto ne į 4, o į 6 kategorijas: savaime darbe iškylantys veiksniai, organizaciniai vaidmenys, darbiniai santykiai, karjeros siekimo galimybės, darbo ir namų sandūra bei organizaciniai veiksniai. Šis skirstymas iš esmės tik praplečia prieš tai minėtų autorių kategorizaciją.

Tuo tarpu B. Pajarskienė ir R. Jankauskas (2000) pateikia dar smulkesnę darbinį stresą lemiančių veiks-nių klasifikaciją, kurioje skiria 9 stresorių grupes:

1. Žalingi darbo aplinkos veiksniai (ribota darbo erdvė, užterštumas, triukšmas).2. Nepatogaus darbo laiko nulemti veiksniai (darbas pamainomis, naktinis darbas, viršvalandžiai).3. Darbo turinio nulemti veiksniai (autokratiškas vadovavimas, negalėjimas priimti sprendimų).4. Žmonių tarpusavio santykių nulemti veiksniai (paramos stoka, blogi santykiai su vadovais ir bendra-

darbiais).5. Nepastovaus darbo ar nedarbo nulemti veiksniai (bedarbystės lygis šalyje, baimė prarasti darbą).6. Vaidmens darbe nulemti veiksniai (nuolatinis kontaktas su kitais žmonėmis).7. Darbo uždavinių nulemti veiksniai (atsakingas, sunkus, nekūrybiškas, monotoniškas).8. Karjeros ir darbo statuso nulemti veiksniai (mažas atlyginimas, ribotos karjeros galimybės, nesaugus

darbas).9. Darbo ir namų problemų nulemti veiksniai (problemos šeimoje, nepakankama namiškių parama).


168

Taigi stresą sukeliančių priežasčių apžvalga padeda susidaryti bendrą vaizdą, kokie įvykiai darbo vietoje pavojingiausi.

Autoriai (Pikūnas, Palujanskienė, 2005; Chmiel, 2005) streso darbe priežastis, kitaip dar vadinamas stre-soriais, klasifikuoja labai įvairiai.

Pagal trukmę stresoriai skirstomi į trumpalaikius ir ilgalaikius (Pikūnas, Palujanskienė, 2005).Trumpalaikis stresas: y Laiko stoka ir skubėjimas. Daugelis žmonių jaučiasi blogai, nes bijo ko nors nespėti atlikti, nepasiekti

tikslo arba tada, kai verčiami atlikti daug užduočių per trumpą laiką. y Nemalonūs susitikimai ar nesutarimai su kitais darbe, namuose ar su pažįstamais. y Sunkumai darbe, pernelyg daug darbo, darbas pavargus arba būtinybė atlikti užduotį, kuriai stinga

jėgų, minima kaip keliantys įtampą veiksniai. Šie reikalavimai kartais kyla iš išorės, kartais užduotis duoda impulsą iš vidaus, tai yra stresą patiriantys žmonės sau kėlė didelius reikalavimus. Naujos situ-acijos suvokiamos kaip sunkios ir grėsmingos.

y Neaiškios situacijos gali slėgti.

Ilgalaikis stresas: y Varginantys profesiniai reikalavimai: darbas ilgą laiką patiriant spaudimą, suvokimas, kad nebus sus-

pėta atlikti to, kas buvo sumanyta; baimė, kad ko nors nepavyks atlikti; savo galimybių neapskaičia-vimas ir darbo nepabaigimas; galima neaiški ir sunki situacija; pasikeitusi situacija darbe (perkėlimas į kitą darbo vietą, į kitą darbovietę); nesutarimas ir ginčijamasis su tais, už kurių darbą jaučiama atsakomybė.

y Sunkumai, ginčai ar nesutarimai su bendradarbiais ar vadovais, dažnai kilę dėl menkos priežasties, tampa ilgalaikės įtampos šaltiniu. Nuostata, kad darbą būtina atlikti kuo tobuliau ir nieko neperduoti kitiems, yra didelis spaudimas ir dažnai tai gali labai slėgti, neretai pats žmogus save spaudžia (Pikū-nas, Palujanskienė, 2005).

Pasak J. Pikūno ir A. Palujanskienės, stresas turi savybę kauptis, t. y. vienas stresorius gali ir neveikti žmogaus neigiamai, tačiau keli neigiami veiksniai gali sukelti didelį stresą. Trumpalaikiai stresoriai tam ti-krais atvejais padeda susikaupti, padaryti darbą operatyviau, tačiau ilgalaikiai veiksniai, veikiantys kartu su trumpalaikiais, gali būti nepakeliami.

Atsižvelgiant į tai, kaip stresoriai veikia subjektą, streso darbe priežastys skirstomos į išorines ir vidines.Išoriniai stresoriai (Pikūnas, Palujanskienė, 2005): y Darbo jėgos kaita. Darbuotojas nėra užtikrintas, ar išliks savo darbo vietoje, ar jam neteks atsidurti

bedarbių gretose. y Ilgai atliekamas darbas, sukeliantis protinį arba fizinį nuovargį. y Darbas, atliekamas izoliuotai nuo kitų darbuotojų, sukelia vienatvės jausmą. y Pavojingas darbas (fiziniu, psichiniu požiūriu).

Vidiniai stresoriai: y Nesėkmės (žmogui primenamos ankstesnės jo nesėkmės, patirtos atliekant užduotis, ir siūloma dar

kartą tas užduotis atlikti). y Baimės (tikra ir tariama galimybė būti kritikuojamam, stresinės situacijos padarinių nežinojimas, sun-

kios užduoties sprendimas). y Nemalonūs fiziniai pojūčiai. y Tempo ar greičio jutimas (reikalaujama, kad darbuotojas darbą baigtų per trumpą laiką, vienu metu jis

turi ,,suvirškinti“ labai daug informacijos).

Ir vidiniai, ir išoriniai stresoriai priklauso ne tik ir ne tiek nuo paties darbuotojo, kiek nuo darbo organi-zavimo, aplinkos.


169

N. Chmiel (2005) skiria tokius darbo stresorių stimulus: darbo turinys, darbo ir įdarbinimo sąlygos, so-cialiniai santykiai darbe.

Darbo turinio stresoriai: per didelis arba per mažas darbo krūvis, sudėtingas, monotoniškas ar pavo-jingas darbas, per didelė atsakomybė, prieštaringi arba neaiškūs reikalavimai.

Darbo sąlygų stresoriai: nuodingos medžiagos, kenksmingos sąlygos, kūno laikysena darbo metu, fiziškai sunkus darbas, pavojingos situacijos, nepakankama higiena, apsauginių priemonių trūkumas.

Įdarbinimo sąlygų stresoriai: pamaininis darbas, mažas atlyginimas, menkos karjeros galimybės, netikrumas dėl darbo.

Socialiniai santykiai: nevykęs vadovavimas, menka socialinė parama, menkos galimybės dalyvauti priimant sprendimus, familiarumas, diskriminavimas.

N. Chmiel (2005) stresorių klasifikacija padeda suvokti darbinio streso priežastis, atsirandančias dėl dar-bo turinio, sąlygų darbe, įdarbinimo sąlygų bei santykių su vadovais ar bendradarbiais.

Kaip teigia D. Grey (2009), mokytojai iš prigimties yra entuziastai, pasišventę darbui ir pasiruošę visą save atiduoti veiklai. Tačiau nuolatinis siekis įgyti naujų žinių, tobulinimasis reikalauja iš ugdytojo didelio dvasinio lankstumo, tolerancijos. Mokytojai visada nešasi darbo į namus. Tada susikerta darbo ir asmeniniai interesai, kyla konfliktinės situacijos, patiriamas stresas. N. Chmiel (2005) teigia, kad kalbant apie darbinį stresą dažnai girdimas žodis „reikalavimai“. Anot D. Grey (2009), ugdytojui įtampą gali sukelti aibė reika-lavimų, tokių kaip: administravimas, pasirengimas, viešas pasirodymas prieš auditoriją, nuolatinis buvimas dėmesio centre. Prasčiau atliekama užduotis, nei ją nustatė vadovas, dar nerodo, kad ugdytojas nesugeba atlikti šio darbo. Tai rodo, kad yra neišnaudojami žmogiškieji ištekliai, reikalingi tokiam darbui atlikti. Tai gali vykti ir dėl nepakankamai gerai suvoktų tikslų, nedėmesingumo padidėjusiems reikalavimams. Tie-siogiai ugdymo procese dalyvaujantys ugdymo organizacijų darbuotojai priskiriami grupei, kuri dažniau patiria darbo stresą. Nepaisant ilgesnių atostogų, mokytojų darbo savaitė trunka ilgiau nei 50 valandų (su visais papildomais darbais, taip pat ir su neapmokamais). 2006 metais atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad ugdymo organizacijos darbuotojai dažniausia „serga“ perdegimo ligomis, kitaip tariant, emociniu išsekimu (Pacevičius, 2006). Ugdymo organizacijos darbuotojai dažnai pervargsta, ima neigiamai vertinti savo darbą, praranda pusiausvyrą, tampa irzlūs, nervingi, ciniški. Pasireiškia profesinio ,,perdegimo“ sindromas. „Per-degimas“ – tai ne trumpalaikė vidinė įtampa, o sudėtinga žmogaus reakcija į ilgalaikį stresą, ir tai susiję su jausmu, kad vidiniai ištekliai yra neadekvatūs, o protas išgyvena didžiulę įtampą. K. Kreisher (2002) pažy-mi, kad „perdegimas“ reiškiasi sumažėjusia psichologine apsauga, siekiant prisitaikyti prie intensyvių, su darbu susijusių stresorių, emociškai išsenkama ir suvokiamas menkas pastangų rezultatas.

2 . Streso, kaip psichosocial inio veiksnio, tyr imo rezul ta tų anal izė Klaipėdos rajono ugdymo organizaci jose

Klaipėdos rajono ugdymo organizacijos darbuotojai patiria vienokią ar kitokią įtampą, įtemptai ir mo-notoniškai dirba ir pan. Didėjantis ar mažėjantis darbo krūvis, prastas darbo organizavimas, ilgėjanti darbo diena, autonomijos ar kontrolės stoka, blogi darbo santykiai su kolegomis ar tiesiog darbo laikinumas ir stabilumo trūkumas – pagrindinės priežastys, kodėl patiriamas stresas.

Tyrimui atlikti pasirinktos Klaipėdos rajono ugdymo organizacijos, kuriose, remiantis 2011 m. Klaipėdos rajono savivaldybės pateiktais duomenimis, buvo 19 ugdymo organizacijų ir 599 juose dirbantys darbuoto-jai. Apklausa atlikta 2011 m. rugsėjo mėnesį, bendradarbiaujant su Klaipėdos rajono visuomenės sveikatos biuro mokyklų visuomenės sveikatos priežiūros specialistėmis, kurios padėjo atlikti anketavimą. Išdalintos 286 anketos, sugrįžo ir tinkamos naudoti tyrimo analizei 246 anketos. 31 anketa neatitiko reprezentatyvu-mo, anketos neišsamiai užpildytos, sugadintos. 9 asmenys atsisakė dalyvauti tyrime. Tyrimo klausimyno Cronbach α – 0,784, tai leidžia daryti prielaidą, kad klausimynas patikimas.

Streso, kaip psichosocialinio rizikos veiksnio, tyrimo rezultatai rodo, kad apklausti respondentai dirbo ugdymo organizacijose, kuriose darbuojasi iki 50 darbuotojų, tai sudarė 63,0 proc. (žr. 1 lentelę). Apklaus-tųjų amžius svyravo nuo 21 iki 67 metų, vidutinis darbuotojų amžius – 44 metai. Dauguma respondentų


170

(85,8 proc.) turi aukštąjį, 11,4 proc. – profesinį, aukštesnįjį arba aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, tai lemia, kad ugdymo organizacijose turi dirbti išsilavinę, savo darbą išmanantys specialistai.

Respondentų bendras darbo stažas svyravo nuo kelių mėnesių iki 51 metų. 25,2 proc. respondentų dirbo 5 metus arba trumpiau, 74,8 proc. – ilgiau nei 5 metus, tai rodo, kad Klaipėdos rajono ugdymo organizacijo-se darbuotojų kaita labai maža. Apibendrinant respondentų socialines demografines charakteristikas galima teigti, kad Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose didžiąją dalį (67,1 proc.) darbuotojų sudarė vidutinio amžiaus (31–50 metų), turintys aukštąjį išsilavinimą ir savo karjerą siejantys su ugdymo organizacijomis asmenys.

Tyrimo duomenys pradedami analizuoti nuo stresorių dimensijos, norint išsiaiškinti, kokie būdingi tei-giniai, susiję su streso kilimu darbe. Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose būdingiausi stresoriai buvo: „atsakomybė už darbuotojų likimą organizacijoje“ – 30,6 proc., „visiškai nerealizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai ir gebėjimai“ – 28,9 proc., „įtemptas ir monotoniškas darbas“ – 25,6 proc., „būtinybė slopinti savo tikrąsias emocijas, neparodyti tikrų jausmų“ – 25,3 proc., „atsakomybė už kitų darbuotojų veiksmus“ – 23,2 proc. Kaip nebūdingą stresorių Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose „pernelyg daug darbų vienu metu“ nurodė 33,6 proc. respondentų (žr. 1 lentelę).

1 lentelė. Priežastys, dėl kurių Klaipėdos rajono ugdymo organizacijų darbuotojai patiria stresą (proc.) (N = 246)

teiginys Šis teiginys ypač būdingas

Šis teiginys iš dalies būdingas

Šis teiginys visai nebūdingas

Atsakomybė už kitų darbuotojų veiksmus 23,2 59,3 17,5Atsakomybė už darbuotojų likimą organizacijoje 30,6 55,5 13,9

Įtemptas ir monotoniškas darbas 25,6 50,8 23,6Kiekvieną dieną naujų atsirandančių problemų sukeliama įtampa 18,9 51,6 29,5

Pernelyg daug darbų vienu metu 18 48,4 33,6Visiškai nerealizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai ir gebėjimai 28,9 56,5 14,6

Būtinybė slopinti savo tikrąsias emocijas, neparodyti tikrų jausmų 25,3 52,2 22,5


Siekiant nustatyti konkrečių stresorių lygį, apskaičiuoti vidurkiai, standartiniai nuokrypiai (SD). 2 lente-lėje matyti, kad iš visų stresorių aukščiausiai vertinta: „pernelyg daug darbų vienu metu“ (2,16), „problemų sukeliama įtampa“ (2,11). Žemiausiai vertinta: „nevisiškai realizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai, gebėji-mai“ (1,86) ir „atsakomybė už kitų darbuotojų likimą organizacijoje“ (1,83).

2 lentelė. Veiksniai, sukeliantys stresą organizacijoje (N = 246)

Vidurkis sdstresoriaiAtsakomybė už kitų darbuotojų veiksmus 1,94 ±0,636Atsakomybė už darbuotojų likimą organizacijoje 1,83 ±0,647Įtemptas ir monotoniškas darbas 1,98 ±0,702Naujos problemos sukeliama įtampa 2,11 ±0,689Daug darbų vienu metu 2,16 ±0,703Nerealizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai, gebėjimai 1,86 ±0,645Darbe slopinti tikrąsias emocijas, neparodyti jausmų 1,97 ±0,692



171

Toliau tyrimo dalyje kiekvienas stresorius analizuojamas ir palyginamas atskirai pagal: organizacijoje dirbančių darbuotojų skaičių, amžių, darbo stažą dabartinėse pareigose ir bendrai pagal Klaipėdos rajono ugdymo organizacijas.

Stresorius „atsakomybė už kitų darbuotojų veiksmus“. „Atsakomybę už kitų darbuotojų veiks-mus“, kaip streso sukėlėją, darbe iš dalies būdingą paminėjo 63,9 proc. respondentų, kurie dirba organizaci-joje, turinčioje iki 50 darbuotojų; ypač būdingą – 22 proc. respondentų, dirbančių didesnėje nei 50 darbuo-tojų turinčioje organizacijoje (žr. 1 pav.).

1 pav. Atsakomybė už kitų darbuotojų veiksmus, atsižvelgiant į organizacijoje dirbančių darbuotojų skaičių (proc.) (N = 246), p >0,05


Stresorius ypač būdingas 31–40 m. amžiaus grupės asmenims (21, proc.); visai nebūdingas ir kaip stre-sorius netraktuojamas 15 proc. asmenų, kurie priklauso 41–50 metų amžiaus grupei. Galima teigti, kad dar-buotojas supranta, jog kiekvienas yra atsakingas už save ir savo atliekamus darbus organizacijoje.

Statistiškai reikšmingas (p <0,05) buvo duomenų pasiskirstymas lyginant pagal darbo stažą einant dabar-tines pareigas. Stresorius ypač būdingas asmenims, dabartinėse pareigose dirbantiems 6–11 m. (28,8 proc.), 30–35 m. (24,9 proc.) ir mažiau nei 5 m. (21,3 proc.) (žr. 2 pav.).

2 pav. Atsakomybė už kitų darbuotojų veiksmus, atsižvelgiant į darbo stažą esamose pareigose (proc.), (N = 246), p <0,05



172

Stresorius „atsakomybė už darbuotojų likimą organizacijoje“. Statistiškai reikšmingas (p <0,05) buvo palyginus Klaipėdos rajono ugdymo organizacijas. Pastebėta, kad stresorius ypač būdin-gas: „14“ (20,0 proc.), „13“ (45,4 proc.), „12“ (25,0 proc.), „5“ (20,0 proc.) organizacijose; kitose ugdymo organizacijose jis visiškai nebūdingas: „1“ (52,4 proc.), „6“ (45,0 proc.), „7“ (53,3 proc.), „9“ (41,7 proc.) (žr. 3 lentelę).

Atsakomybė už bendradarbių likimą organizacijoje priklauso ir nuo paties asmens vertybių, santykių su kolegomis, darbo aplinkos. Aukštas abejingumo dėl savo kolegų likimo organizacijoje dažnis pastebėtas tarp jaunesnių nei 31 m. asmenų (37,5 proc.) ir tarp 41–50 m. (37,5 proc.) amžiaus grupių darbuotojų. Jie nurodė, kad toks veiksnys jiems visai nebūdingas, ypač šis stresorius buvo būdingas vyresnių kaip 50 m. respondentų (18,9 proc.) amžiaus grupei (žr. 3 pav.).

3 lentelė. Duomenų pasiskirstymas, atsakomybė už darbuotojų likimą organizacijoje pagal Klaipėdos rajono ugdymo organizacijas (proc.), (N = 246), p <0,05

ugdymo organizacija teiginys visai nebūdingas teiginys iš dalies būdingas teiginys ypač būdingas1 52,4 42,9 4,72 36,8 57,9 5,33 40,0 55,0 5,04 36,8 47,4 15,85 23,3 56,7 20,06 45,0 45,0 10,07 53,3 33,3 13,48 20,0 73,3 6,79 41,7 50,0 8,310 23,1 69,2 7,711 6,7 80,0 13,312 10,0 65,0 25,013 9,1 45,5 45,414 20,0 60,0 20,0


3 pav. Atsakomybė už darbuotojų likimą organizacijoje pagal amžiaus grupes (proc.), (N = 246), p >0,05


Stresoriaus statistinio reikšmingumo tarp Klaipėdos rajono ugdymo organizacijų darbuotojų skaičiaus ir darbo stažo esamose pareigose nepastebėta.


173

Stresorius „įtemptas ir monotoniškas darbas“. Analizuojant šį stresorių pagal pasirinktus pa-lyginimo kriterijus, statistinis reikšmingumas pastebėtas tarp tiriamųjų amžiaus grupių. Įtemptas ir mono-toniškas darbas ypač būdingas šioms amžiaus grupėms: jaunesniems kaip 31 m. (43,8 proc.) ir 31–40 m. (29,1 proc.) amžiaus grupių respondentams. Vyresniems kaip 50 m. amžiaus respondentams šis stresorius buvo iš dalies būdingas (55,7 proc.) (žr. 4 pav.).

4 pav. Įtemptas ir monotoniškas darbas pagal amžiaus grupes (proc.), (N = 246), p <0,05


Lyginat pagal organizacijos dydį šis stresorius daugmaž būdingas organizacijoms, kuriose dirba iki 50 darbuotojų (51,0 proc.) ir turinčioms daugiau nei 50 darbuotojų (50,5 proc.). Statistinio reikšmingumo nepa-stebėta lyginant pagal darbo stažą esamose pareigose. Iš surinktų tyrimo duomenų galima teigti, kad streso-rius iš dalies būdingas visoms Klaipėdos rajono ugdymo organizacijoms.

Stresorius „kiekvieną dieną atsirandančių naujų problemų sukeliama įtampa“. 5 paveiksle matyti, kad stresorius, lyginant pagal darbuotojų darbo stažą esamose pareigose, ypač būdingas (43,9 proc.) 18–23 m. amžiaus grupės respondentams, visai nebūdingas (29,2 proc.) vyresniems nei 36 m. responden-tams, iš dalies būdingas (77,3 proc.) – 24–29 m. respondentams. Statistinio reikšmingumo nepastebėta lygi-nant pagal amžiaus grupes ir organizacijos dydį.

5 pav. Kiekvieną dieną kylančių naujų problemų sukeliama įtampa, atsižvelgiant į darbo stažą esamose pareigose (proc.), (N = 246), p >0,05



174

Stresorius „daug darbų vienu metu“. Analizuojant šį stresorių pagal pasirinktus palyginimo krite-rijus matyti, kad stresorius ypač būdingas: 31–40 m. (38,2 proc.) ir vyresnių nei 50 m. (36,2 proc.) amžiaus grupių respondentams (žr. 6 pav.) bei darbuotojams, turintiems 6–11 m. (44,4 proc.) ir daugiau nei 36 m. (45,9 proc.) darbo stažą esamose pareigose.

6 pav. „Daug darbų vienu metu“ pagal amžiaus grupes (proc.), (N = 246), p >0,05


Tyrimo duomenys parodė, kad stresoriaus pasiskirstymas, lyginant pagal organizacijos dydį, yra panašus. Statistinio reikšmingumo nepastebėta (p >0,05).

7 pav. „Daug darbų vienu metu“ pagal organizacijoje dirbančių darbuotojų skaičių (proc.), (N = 246), p >0,05


Statistiškai reikšmingi duomenys gauti lyginant Klaipėdos rajono ugdymo organizacijas. Stresorius ypač būdingas yra „2“ (66,7 proc.), iš dalies būdingas – „6“ (75 proc.) ir „12“ (75 proc.), visai nebūdingas – „1“ (33,3 proc.) ir „13“ (36,4 proc.) ugdymo organizacijoms (žr. 4 lentelę).


175

4 lentelė. Duomenų „pernelyg daug darbų vienu metu“ pasiskirstymas pagal Klaipėdos rajono ugdymo organizacijas (proc.), (N = 246), p <0,05

ugdymo organizacija teiginys visai nebūdingas teiginys iš dalies būdingas teiginys ypač būdingas1 33,3 47,6 19,12 11,1 22,2 66,73 0 55,0 45,04 20 30,0 50,05 27,6 37,9 34,56 5,0 75,0 20,07 13,3 60,0 26,78 20,0 53,3 26,79 25,0 25,0 50,010 7,7 53,8 38,511 26,7 40,0 33,312 5,0 75,0 20,013 36,4 45,5 18,114 26,7 53,3 20,0


Stresorius „visiškai darbe nerealizuojami asmeniniai įgūdžiai ir gebėjimai“. Statistinis reikšmingumas nustatytas palyginus teiginį Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose (žr. 5 lentelę). Ypač būdingas yra „8“ (46,7 proc.), „13“ (27,2 proc.), „11“ (26,7 proc.) organizacijoms, iš dalies būdingas – „7“ (86,7 proc.), „4“ (70,0 proc.), „10“ (69,2 proc.) organizacijoms, visai nebūdingas – „3“ (50,0 proc.), „1“ (47,6 proc.), „2“ (42,1 proc.) organizacijoms. Daugelis apklaustųjų pagal amžiaus grupes nurodė, kad tai iš dalies būdingas stresorius.

Kaip rodo tyrimo duomenys, šis stresorius visai nebūdingas (34,1 proc.) organizacijoms, kuriose dirba daugiau nei 50 darbuotojų. Galima teigti, kad didesnėje organizacijoje darbuotojai gali labiau save realizuoti, atskleisti savo gebėjimus, kurių ypač reikia ugdant mokinius.

5 lentelė. Duomenų „iki galo nerealizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai ir gebėjimai“ pasiskirstymas pagal Klaipėdos rajono ugdymo organizacijas (proc.), (N = 246), p <0,05

ugdymo organizacija teiginys visai nebūdingas teiginys iš dalies būdingas teiginys ypač būdingas1 47,6 52,4 02 42,1 42,1 15,83 50,0 40,0 10,04 20,0 70,0 10,05 30,0 53,3 16,76 25,0 65,0 10,07 13,3 86,7 08 20,0 33,3 46,79 25,0 58,3 16,710 7,7 69,2 23,111 13,3 60,0 26,712 35,0 55,0 10,013 27,3 45,5 27,214 26,7 66,7 6,6



176

Analizuojant rezultatus pagal darbo stažą esamose pareigose, dauguma respondentų teigė, kad visiškai nerealizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai ir gebėjimai jiems yra iš dalies būdingas stresorius. 8 paveiks-le matyti stresoriaus pasireiškimas ir darbo stažas esamose pareigose: visai nebūdingas 24–29 m. grupėje (45,5 proc.), ypač būdingas – vyresnių nei 36 m. amžiaus grupėje (20,0 proc.).

8 pav. Visiškai nerealizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai ir gebėjimai, atsižvelgiant į darbo stažą esamose pareigose (proc.), (N = 246), p >0,05


Stresorius „būtinybė slopinti savo tikrąsias emocijas, neparodyti tikrų jausmų“. Or-ganizacijoje vykstančios reorganizacijos, nesusipratimai su ugdymo organizacijos vadovu, atlyginimų ma-žinimas, įtempti santykiai su kolegomis bei mokiniais ir kiti iššūkiai darbuotojams sukelia daug emocijų. Siekiant išlikti organizacijos aplinkoje, kurioje nuolat kas nors kinta, svarbu kontroliuoti tikrąsias emocijas, jausmus. 49,4 proc. respondentų, dirbančių organizacijoje, kuri turi iki 50 darbuotojų, ir 57,1 proc. res-pondentų, dirbančių didesnėse organizacijose, dėl būtinybės slopinti savo tikrąsias emocijas, nerodyti tikrų jausmų teigė, kad jiems iš dalies tai būdinga (9 pav.). Šis teiginys ypač būdingas darbuotojams, dirbantiems organizacijose, kurios turi iki 50 darbuotojų (25,9 proc.).

9 pav. Bendras teiginio „būtinybė slopinti savo tikrąsias emocijas, nerodyti tikrų jausmų“ reikšmingumo pasiskirstymas, atsižvelgiant į organizacijoje dirbančių darbuotojų skaičių (proc.), (N = 246), p >0,05



177

Atlikus tyrimą pastebėta, kad Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose emocijas slopina, tikrų jausmų dažniau nerodo 31–40 m. amžiaus grupės asmenys (24,1 proc.), šiek tiek mažiau – 31 m. amžiaus grupės respondentai (21,9 proc.). 31,2 proc. darbuotojų, turinčių 30–35 darbo stažą esamose pareigose, slopina savo emocijas ir jausmus organizacijose. Šis teiginys visai nebūdingas (40,9 proc.) darbuotojams, turintiems 24–28 m. darbo stažą esamose pareigose. Remiantis gautų tyrimų rezultatais, galima teigti, kad organizacijos darbuotojai ir vadovai emocijas slopina, tai gali sukelti nerimastingumą, prislėgtą nuotaiką ir pan.

Išvados

Galima teigti, kad darbinį stresą sukelia du pagrindiniai – darbo organizavimo (susiję su darbo turiniu, pareigomis, sąlygomis, santykiais su bendradarbiais ir karjeros galimybėmis) ir asmeniniai – veiksniai, kurie veikia žmogaus sveikatą ir subjektyvią gerovę.

Išanalizavus patiriamo streso priežastis Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose pastebėta, kad darbuo-tojams būdingi šie stresoriai: „atsakomybė už darbuotojų likimą organizacijoje“, „visiškai nerealizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai ir gebėjimai“, „būtinybė slopinti savo tikrąsias emocijas, neparodyti tikrų jaus-mų“, jaunesniems nei 31 m. respondentams ypač aktualus stresorius „įtemptas ir monotoniškas darbas“.

Dėl darbuotojams būdingo emocijų slopinimo tikėtina, kad jie emocijas nukreipia ne į darbinę, bet į namų, saugesnę aplinką, dažniausiai – į šeimos narius ar draugus. Dėl nevaldomų emocijų gali nukentėti darbo produktyvumas, santykiai su kolegomis, fizinė ir emocinė žmogaus gerovė.

Li teratūra

Aamodt, M. G. (2004). Applied Industrial Organizational Psychology. 4th ed. Australia: Thomson/ Wadsworth, 608 p.Bandzienė, A. (2009). Kompleksinis streso darbe valdymas. Daktaro disertacija. Kaunas. Blanc, Le P., Johge, de J., Schaufeli, W. (2000). Job Stress and Health. Introduction to Work and organizational Psycho-

logy, 518 p. Bubelienė, D. (2010). Mokytojų profesinis stresas ir jo redukavimo prielaidos švietimo vadybos bei edukacinės priemo-

nėmis. Daktaro disertacija. Šiauliai.Chmiel, N. (2005). Darbo ir organizacinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 479 p. Cranwell-Ward, J., Abbey, A. (2005). Organizational stress. Hampshire: Palgrave Macmillan, 274 p. Grakauskas, Ž., Valickas, G. (2006). Streso įveikos klausimynas: keturių faktorių modelio taikymas. Psichologija,

T. 33, p. 64–75. Grey, D. (2009). Pirmoji pagalba mokytojui. Vilnius: Tyto Alba, 254 p. Haslam, A. S. (2004). Psychology in Organizations: the Social Identity Approach. London: Sage Publications, 306 p. Kasiulis, J., Barvydienė, V. (2005). Vadovavimo psichologija. Kaunas: Technologija, 327 p. Kreisher, K. (2002). Burned Out. Childrens Voice. Prieiga internetu: http://www.cwla.org/articles/cv0207burnedout.htm

[žiūrėta 2012-03-29].Pacevičius, J. (2006). Profesinis perdegimas kaip organizacinės elgsenos problema. Ekonomika ir vadyba. Aktualijos

ir perspektyvos, Nr. 2(7), p. 125–129.Pajarskienė, B., Jankauskas, R. (2000). Psichosocialinių darbo veiksnių įtaka negamybinių profesijų darbuotojų stresi-

nių reakcijų dažnumui. Visuomenės sveikata, Nr. 2(12), p. 11–18. Pajarskienė, B., Šinickienė, I., Žagminas, K. (2005). Vilniaus universiteto dėstytojų psichosocialiniai darbo stresoriai.

Visuomenės sveikata, Nr. 3(30), p. 22–27. Pikūnas, J., Palijanskienė, A. (2005). Stresas: atpažinimas ir įveikimas. Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir

švietimo centras, 188 p. Valackienė, A. (2002). Moterų stresai darbinėje aplinkoje: jų identifikavimas socialinių tinklų ir asmenybės saviraiškos

aspektu. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 21, p. 223–235.


178

s t u d i e s o F s t r e s s a s a p s y c H o s o c i a l r i s K Fa c to r i n e d u c at i o n a l o r g a n i z at i o n s o F K l a i p e d a d i s t r i c t

Erika ŽupErkiEnė, irma BaBičaitėKlaipėda University

Summary

The paper deals with a presently relevant subject, i.e. stress as a psychosocial factor in educational orga-nizations. It shall: discuss the causes of stress, the classification of stressors, and the specificity of work in educational organizations; present the methodology of the research, the sample of the respondents, and the analysis of the outcomes of the studies of stress as a psychosocial factor in the educational institutions of Klaipėda District.

The number of studies on the issues of stress at work has been increasing, which proves that the subject is relevant and interesting both to researchers and to the general public. Although the phenomenon of stress has mainly been studied in the fields of psychology and medicine, lately, it has been increasingly more frequently appearing in the research into work psychology and the science of management.

Employees of educational institutions who directly participate in the educational process are assigned to the group which experiences stress at work more frequently. Despite longer vacations, teachers’ working week lasts more than 50 hours (including all additional responsibilities and unpaid-for tasks). Employees of educational institutions often get overtired, have a negative view of their jobs, tend to lose balance, become irritative, nervous, and cynical. The professional burn-out syndrome manifests itself and is expressed by reduced psychological protection seeking to adapt to intensive job-related stressors, followed by emotional exhaustion and the understanding of poor outcomes of one’s efforts.

The problem of the research: what are the causes of stress as a psychosocial factor experienced at work by the employees of educational organizations at Klaipėda District?

The object of the research: stress at work in the educational organizations of Klaipėda District. The aim of the research: to investigate stressors typical of Klaipėda District educational organizations. To attain the set aim, the following objectives were formulated: y on the basis of the data of scientific literature, to define the causes of stress in educational organi-

zations and potential stressors; y to identify the causes of the experienced stress.

The methods: for the theoretical part, analysis of scientific literature, systematization, synthesis, and sum-marization were used. To the assessment of stress as a psychosocial risk factor in Klaipėda District educatio-nal organizations, qualitative methods of the research data processing were applied. To get the information about the impact of stress as a psychosocial risk factor on Klaipėda District educational organizations, direct data collection was used.

For the statistical analysis of the obtained data, the descriptive, comparative, and correlation analysis methods were used. Statistical data analysis was done by means of SPSS 17.0 software.

The employees of Klaipėda District educational organizations faced one or another kind of tension, tense and monotonous work, etc. The increasing or decreasing workloads, poor work organization, a prolonged working day, lack of autonomy or control, bad working relations with colleagues, as well as a temporary job and the absence of stability, were the principal causes of stress.

For the research, Klaipėda district was chosen which, in accordance with the data of 2011 supplied by Klaipėda District municipality, had 19 educational organizations and 599 employees. The survey was con-ducted in September 2011 in collaboration with school public health specialists of Klaipėda District Public Health Offices who assisted in the conducting of the survey. 286 questionnaires were given out, and 246 questionnaires were returned and were suitable for analysis. 31 questionnaires did not meet the requirement


179

for representativeness, the questionnaires were filled in a fragmentary way or spoiled. 9 individuals refused to take part in the survey. The research questionnaire Cronbach α – 0,784 lead to believe the questionnaire was valid.

The outcomes of the studies of stress as a psychosocial risk factor proved that the survey respondents worked in educational organizations employing up to 50 staff members (63 %). Their age fluctuated between 21 and 67, with an average age of 44. Most of the respondents (85.8 %) had higher education, and 11.4 %, vocational, post-secondary, or higher non-university education, which illustrated the fact that educational institutions were supposed to recruit knowledgeable professionals. The average work experience of the res-pondents was from several months to 51 years. 25.2 % of the respondents had worked for 5 or less years, and 74.8 % had worked for more than 5 years; consequently, the change in the staff in Klaipėda District educatio-nal organizations was insignificant. To summarize the social-demographic characteristics of the respondents, one can conclude that the majority (67.1 %) of the employees in Klaipėda District educational organizations were mid-aged people (31 to 50-year-old) who had higher education and related their careers to educational organizations.

To establish the level of individual stressors, means and standard deviations were calculated. From among all the stressors, “too much work simultaneously” and “tension caused by problems” rated the highest, and “personal skills and abilities not fully realized at work” and “the responsibility for the destiny of other em-ployees in the organization” rated the lowest.

Further in the research part, each stressor was analyzed and compared separately in accordance with: the number of employees in the organization, the age of the employees, the work experience in the current position, and generally in accordance with Klaipėda District educational organizations.

The conclusions of the paper stated that stress at work was caused by two principal groups of stressors: work organization (related to the content of work, the position, the conditions, relations with colleagues, and career opportunities) and personal factors that affected an individual’s health and subjective welfare.

The analysis of the causes of stress in Klaipėda District educational institutions witnessed that the typical stressors were: “responsibility for the destiny of the employees in the organization”, “personal skills and abilities totally unrealized at work”, and “the necessity to suppress one’s genuine emotions and not to reveal one‘s genuine feelings”, and for the respondents under 31, “tense and monotonous work”.

The research proved that the employees in Klaipeda District educational organizations tended to suppress and not to reveal their genuine emotions. On the basis of the research outcomes, one can state that the emplo-yees and executives in organizations suppressed their emotions which lead to anxiety, dejection, etc. Due to the typical suppression of emotions, one can expect that the employees directed their emotions not towards the working environment, but rather towards a safer environment of their homes, and most frequently, to-wards family members or friends. As a consequence of negative emotions, the productivity of work, relations with colleagues, and physical and emotional welfare of individuals were endangered.

KEY WORDS: stress, stress at work, organization, management.

JEL CODE: L290, I190.

Marija KučinsKienė, aida MačerinsKienėWILL LITHUANIA’S HOTEL INDUSTRY GROW?

180

W I L L L I T H U A N I A’ S H O T E L I N D U S T RY G R O W ?

Marija KučinsKienė1, aida MačerinsKienė2

Vilnius University (Lithuania)

ABSTRACTThis article aims to assess the dynamic trends in the Lithuania’s hotel market and substantiate, plus illustrate their need, if it exists. Hotel business is becoming increasingly growing entrepreneurial branch that integrates political decisions together with business initiatives and local public attitude towards the tourist, or economic benefits left behind. In Lithuania and worldwide hotel business is expanding rapidly, but the growth of the sector in state was and is particularly vulnerable to the historical conditions, political decisions, new business trends - international business and globalization, and, of course, the needs of incoming tourists. But how and in what direction is reasonable to develop the hotel industry is the main topic discussed in the article with additionally carried out statistical analysis.KEY WORDS: hotel industry, hospitality service, hotel business, occupancy.

JEL CODES: L830, L840, N83, N84.

Introduct ion

Tourism experts have long agreed what a huge impact on the tourism dealership has the hotel business (Callan and Bowman, 2000; Callan and Kyndt, 2001; Min, et al., 2002). However, until now there is a lot of discussion when the hotel market is filled, and when there is a need for development. On the other hand this discussion is closely linked with the country’s development, business environment, inbound tourism indica-tors, the country’s image, tax breaks and other implications, some of which will be analyzed in this article.

Lithuania’s hotel sector development was particularly dependent on the speed of evolvement and the opportunities. Challenges and actions facing the hotel industry today are reasoned by valid classification system, the internationalization processes and the opportunities of the tourism development.

This inquiry aims to assess the hotel dynamic trends in Lithuania’s market, substantiate and illustrate the need, if it exists. One of the most suitable ways to assess the market demand is a detailed statistical analysis of the data, what will be used in this article. This article analyzes also the traits evolution intrinsic for the foreign accommodation services; the key indicators of market dynamics have been distinguished.

1. Demand assessment for the hotels in the market

Many authors have made inquiries attempting to accurately assess why the users of accommodation ser-vices tend to use certain hotels and why all industry is so strongly focused on tourist’s expectations (Annath 1 Marija Kučinskienė – Vilnius University (Lithuania), Faculty of Economics, Business Department, Head of Business Department,

Professor, Doctor of Social Sciences, scientific interest: business strategies, strategic tourism planning.E-mail: [email protected].: +370 5 236 61 37.

2 Aida Mačerinskienė – Vilnius University (Lithuania), Faculty of Economics, Business Department, asooc. prof., Doctor of Technological Sciences, scientific interest: tourism planning, sustainable tourism.E-mail: [email protected].: +370 5 236 61 52.


181

et al. 1992; Callan, 1998; Callan and Bowman, 2003; Wilkins et al. 2007; Ariffin et al 2012). Current resear-ches make it possible to acknowledge the changes in tourist’s needs, to adjust the services supply accordingly and introduce the new ones, to integrate new features and innovations. Often occurring in the hospitality service quality evaluation is analysis of importance of service quality and its relationship to customer satis-faction (Buttle, 1996; Caruana, 2002; Oh, 1999; Parasuraman et al., 1985, 1994). This method is especially suitable for improving existing services at a given enterprise and for the creation of competitive advantages in the market.

However, when analyzing the business opportunities a different aspect is rather exciting – what determi-nes the emergence of hotels in the country, and what criteria make it possible to determine the need for the accommodation establishments in the country or region.

Lithuania’s market is small, so this issue is very important for all market participants: businesses, public, administration and, of course, tourists. The basic principle that the service must meet the needs of consumers is the best business principle for success for several decades. How the hotel classification scheme meets the needs of tourists has been analyzed in the Roger J. Callan’s article. The profile of customer sample was analysed by category of grading scheme, indicating use of independent/corporate group or consortia hotels, gender, business/leisure and methods of reservation.

Analyzing changes in the hotel industry usually statistical indicators are on scrutiny (Gu et al., 2012): number of hotels and hotel rooms, number of hotels by star classification, number of international tourist arrivals, local and foreign investments to hotel business. It is clear, though, that each and every market re-tains its subtleties dictated by various factors such as global events impact, the country’s natural or cultural attraction and internationalization, economical or political changes. These parameters allow understanding the whole hotel market’s potential and its disadvantages.

2 . Dynamic t rends in the World’s hotel market

2.1 The lodging industry in USA

In the United States, travel and tourism is among the nation’s largest services export industries, and one of America’s largest employers (it employs 1.8 million hotel property workers). It ranks as one of the top 10 largest industries in 48 states plus the District of Columbia. Very important fact is: resident and international travelers in the United States spend an average of $2.2 billion a day. Tourism generates $813 billion in sales (excluding international passenger fares on U.S. airlines). The tourism industry pays $124 billion in federal, state, and local taxes (by American Hotel and Lodging Association, AH&LA).

The United States receives a larger share of world international tourism receipts than any other country in the world. In 2011, spending estimates on travel increased 14 % to $153 billion, including $116 billion spent at destinations in the U.S. and another $37 billion on passenger fares on U.S. carriers. The U.S. share of 2011 world tourism receipts was at the top (11.3 %), nearly double that of second-ranked Spain (5.8 %).

In 2011, international travellers to the United States increased 5 % over 2010 to a record 62.3 million. Overseas (excluding Canada and Mexico) arrivals increased 6 % to a record 27.8 million. The impact of international travelers on the hotel industry is considerable; international visitors accounted for 21 % of all lodging sales (Bureau of Economic Analysis, US). In 2011, 22.1 million overseas travelers and another 10.6 million Canadians (2011 estimated from 2010 data) stayed in a hotel/motel during their U.S. visit. The ave-rage length of stay for overseas hotel visitors was 8.8 nights; the average party size was 1.7 travelers. The main purposes of trips for overseas travelers who stayed in hotels and motels were leisure/recreation/ holiday (62 %), and business/convention (25 %).


182

Table 1. Property/room breakdown by rate in 2011

By Rate Property Part, % Rooms Part, %Under $30 410 1 41514 1$30–$44.99 4727 9 339579 7$45–$59.99 14637 28 874545 18$60–$85 15300 29 1254804 26Over $85 17140 33 2364395 48

Source: AH&LA

The average room rate was $101.70 in 2011 – up from $98.06 in 2010. The average room rate was $98.07 in 2009, $107.40 in 2008, $104.32 in 2007, $97.82 in 2006, $91.04 in 2005, $86.19 in 2004, $82.68 in 2003, $82.54 in 2002 and $83.62 in 2001.

2.2. The lodging industry in Latvia

According to the data of the Central Statistical Bureau (CSB) of Latvia, the number of visitors in hotels and other accommodation establishments1 in the 1st quarter of 2012 comprised 284.6 thousand people, which is 15.2 % more than in the 1st quarter of 2011. Of which 63.6 % were foreign guests and 36.4 % – residents of Latvia. This percentage was similar also in the previous reporting periods. The number of both – foreign and Latvian guests increased by 15 %, as compared to the corresponding period of 2011.

The total number of overnight stays in the 1st quarter of 2012 reached 610.8 thousand, and it is 15% more than in the 1st quarter of 2011.

Out of the total number of foreign tourists, 150 thousand or 82.7 % stayed in Riga, 6.6 % in Jūrmala and 2.1 % in Liepāja. The majority of Latvian travellers stayed in Riga (27.1 %), Liepāja (10.5 %) and Jūrmala (8.6 %). Although the position of the three previously mentioned cities in the structure of accommodation establishments does not change significantly, this year the share of Daugavpils – the largest city in Latgale – tends to grow, as the number of accommodated foreign and Latvian visitors increased by almost 50 % as compared to the 1st quarter 2011.

2.3. Tourism industry growth in Estonia

In the three summer months of 2012 year more than one million tourists stayed in Estonian accommo-dation establishments, by Statistics Estonia. Hotels received over a million guests this summer. The number of foreign tourists increased by 1% and domestic tourists by 3 % compared to the summer of 2011.

During the high season, i.e. the months of June, July and August, 710 000 foreign tourists or nearly 5 000 more than the year before used the services of Estonian accommodation establishments. Most of them arrived in this country for a holiday and only 16 % were on a business trip.

More tourists than last summer arrived from neighbouring Russia and Latvia, respectively 30 % and 13 % more, as well as from several European, American and Asian countries.

The share of Russian tourists in the total number of foreign tourists increased by two percentage points in annual comparison. The number of Finnish tourists, however, showed a year-on-year decline in all three months. Fewer tourists than the year before also arrived from Sweden, the UK, Spain, and Italy.

In August 344 000 tourists stayed in Estonian hotels, of whom 35 % were domestic tourists. There were 1 094 accommodation establishments with 21 000 rooms and 49 000 beds available to customers in Estonia. The average room occupancy rate was 54 %, down one percentage point compared to August 2011. The average cost of a guest night in an accommodation establishment was 30 euros.


183

3. Tendencies in hotel market in Li thuania

3.1. A Brief History

The beginnings of the accommodation service in nowadays Lithuanian territory can be relatively traced from circa 1385 – attempted creation of the former controversial “union” of Poland and Lithuania, where Lithuanian Grand Duke Jogaila married Polish Princess Jadwiga. By Kreva agreement Grand Duke of Lithu-ania Jogaila committed himself to perform the baptism of Lithuania. Christianity in many states has resulted not only in the spread of religion but also in the development of services and the emergence of the businesses, other enterprises – universities for example. During this period, Lithuania appeared in more intense trade relationship between two countries, which later spread to a way greater extent. Probably there were earlier manifestations of the accommodation services, but confirmed historical facts have not yet been identified.

Sixteenth century could be considered the forth going evolution of the accommodation services, after a more tight federal (some say) state, made up of Kingdom of Poland and the Grand Duchy of Lithuania, was agreed upon and signed as the Union of Lublin in 1569. All ethical, political controversies aside the new Union farther expanded the flow of western influences to Lithuania’s motherland, seeping threw Poland, which could not bypass the accommodation businesses whatsoever. Initiatives of tradesmen went growing – land reforms decades earlier boosted the grain market – so did the overall market. So called “karčema” enterprises provided accommodation and catering services for the travelling tradesmen and other people. Creation of the Commonwealth reinforced not only the common policy, but also the development in trade, accommodation and business. The following pages in Lithuania’s history were full of drama, three territorial divisions at the end of 18th century weekend and destroyed the political core and thus, together with other hardships, influenced the development of the accommodation sectors, although with bright moments (as strengthening of the city dwellers class). Nearly 150 years under tsarist Russia rule, which came next, can be described or pictured in the context of the economic realities in the Russian Empire, but can’t be mixed with “socialistic planning” which came with soviet occupation in 1940–1950-ies. The First World War near-ly stopped all other business initiatives, except for the military-industrial needs, with its own opportunities. The independence of 1918 strengthened the Lithuania’s name in the World, but demolition of the ties with Poland, etc., as a result of the nationalistic view to the past, brought its own outcomes. Restored “new” inde-pendent country had to establish political system and state foundations first of all, while business opportuni-ties, services and trade exchanges with foreign countries were surely not a priority, at least in the beginning, and faulty managed so often afterwards. Lithuania’s options in such activities were very limited due to the political (internal on foreign) inspirations, weak economy and the geopolitical situation, where the Russia’s (Soviet) influence never limited itself, bearing even ugly forms inside Lithuania. Soviet occupation, which came next, has brought in a fundamentally different approach to service businesses; the accommodation service development has become a strictly planned, dictated by the state activity (hence not from the first day of the occupation). The Second World War once again shook the fledgling rudiments of accommodation business in Lithuania, but the differences in Soviet and Nazi economical policies must be considered. The Jewish Genocide under Nazis, the exile and murder of wealthy (and not so) Lithuanian business intelligentsia under Soviets had postponed the opportunities for the accommodations businesses until the uncertain future.

After the war state controlled hotels have been established as a result of the economical policies of the Soviet Union. There were 44 administrative districts in Lithuania. In 1980 almost every district centre had its hotel for the district quests and local residents (although later under the strict administrative control; rare foreigners-under the strict KGB control). Prestigious restaurants were open inside hotels, where economical and political leaders, plus their deserving only employees enjoyed exclusive collective, family or state holi-days. In country’s resorts other tourism and accommodation bodies, such as tourist camps and sanatoriums, have been created. Some of them were strictly dedicated for only the highest representatives of the Govern-ment (e.g. the Brezhnev villa in Palanga), with a relatively modern infrastructure, ultimately guarded.


184

Tourist bases belonged to existing organizations and state bodies. During the summer season they, in precisely planned manner were fi lled with holidaymaking employees, their families and co-workers. Sana-toriums were reserved for clients with variety of individual problems and send by specialists to restore their health. No other legal accommodation services existed in Lithuania for the moment. But truly popular way of accommodation on the seaside, or health resorts, was to stay with friends or relatives, but it stands outside the identifi cation limits in the accommodation service market.

A brief description of the history of Lithuania’s accommodation services could be the basis for the iden-tifi cation of the changes that took place in the accommodation sector during the last decade.

3.2. Lithuanian hotel industry structure

Fig. 1. Number of tourists, accommodated in Lithuania and number of hotel accommodations in 2004–2011 period

Source: authors’ calculations based on data of Lithuanian Department of Statistics

In 2011 Lithuanian establishments accommodated 1.79 million tourists, or 15.4 percent more visitors than in 2010. Of these 1.38 million stayed in hotels. Compared with the previous year (Figure 1) it’s obvious, that tourism in Lithuania is recovering from the fi nancial crisis and the number of tourists accommodated in Lithuania is growing; it is true that in 2011 country is still short of 2008 rate of 1.82 million. However ana-lyzing numbers in hotel accommodation we can see, that 2011 was the most successful year in 2004–2011 year period – 54 thousand tourists more than before the crisis.

Lithuanian accommodation establishments mostly accommodate tourists from abroad. In 2011 Lithuania was visited by 1 million foreign tourists, of which 880 thousand stayed at the hotels. These foreign tourists accounted for 64 % of all tourists accommodated at the hotels in 2011. The rest, 34 %, were tourists from Lithuania. The analysis of the last 8 years of Lithuania’s hotel accommodation data shows that the greater part of tourists accommodated at the hotels per analyzed period is represented by foreign tourists.


185

Fig. 2. Locals and foreign tourists, accommodated at the Lithuania’s hotels – percentage of the year 2004–2011


While evaluating Lithuania’s hotel market is worth considering numeric alteration trends in the numbers of accommodation establishments and hotels, which are presented in Figure. We can see that number of accommodation establishments in Lithuania is growing. In 2011 that number was 966, by 58 facilities more that in 2010, and considering year 2004 this number increased by as much as 35 %. True, year 2009 featured a slight decrease in the number of accommodation establishments as a result of a fi nancial crisis. This trend went upward until 2009, but during the last three years situation remains unchanged.

Fig. 3. Number of accommodation establishments and hotels in Lithuania for the period of 2004–2011

Source: Lithuanian Department of Statistics

How the hotels are distributed in the market according to the level of quality can be seen in Figure 4. In Lithuania all hotels are classifi ed from one-star to fi ve-star, this is the result of the period of 2006–2011 we compare: numeric hotel analysis shows three-star hotels occupying the largest market share. Three-star hotels grew in numbers even during the crisis, so we can assume that the level of service and price is what typical Lithuanian tourist needs. Paradoxically, in times of crisis, when the choice is between more modest


186

travel expenses, decreased economy class two-star hotels. Meanwhile, more luxurious class – four-star – the number of hotels has grown, and fi ve-star – remained the same. But we should not rule out the possibility that the four-star hotels may have accumulated more fi nancial resources to cover potential losses.

Fig. 4. Lithuania’s hotels by category for the 2004–2011 period

Source: Lithuanian Department of Statistics

Quantity dynamics of the rooms and beds in hotels is represented in Figure 1, where one can notice an in-crease in numbers per given period. Although the number of hotels in the last 3 years has remained virtually unchanged the number of rooms and beds is steadily increasing.

Table 2. Number of rooms, beds in the accommodation enterprises and their occupancy rate for the years 2006–2011 respectively

Number of rooms 2006 2007 2008 2009 2010 2011Hotels 10.426 10.518 10.684 11.496 11.547 12.118Room occupancy rate, % 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m.Hotels 42.3 46.2↑ 44.9↓ 34.3↓↓ 36.9↑ 44,5↑↑Motels 37.0 48.4 44.9 27.4 28.1 34,2Hostels 44.0 49.9 43.0 33.7 34.7 –Campings 40.5 40.2 40.2 25.2 – –Number of beds 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m.Hotels 20.553 20.841 21.037 22.851 23.137 24.909Bed occupancy rate, % 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m.Hotels 33.1 36.1↑ 34.4↓ 25.8↓↓ 28.1↑ 33.9↑Motels 29.4 34.8 29.6 17.5 17.3 20.3Hostels 39.7 40.4 33.4 22.3 19.4Campings 42.4 34.9 29.7 19.6 – –



187

It could be summarized as follows: y According to data, presented by the State Department of Statistics, hotels remain the most popular

type of accommodation in Lithuania. y It’s obvious, that the tourism sector, after the 2008–2009, a critical period for the tourism industry,

slowly began to recover; though at the end of 2009 the almost 10 percent decrease in occupancy co-efficient rate for the hotel rooms and beds has been calculated and data in 2011 is still below the top of the former in 2007.

Hotel accommodation sector in Lithuanian faces another serious obstacle – the highly expressed seasonality. Most tourists in 2011–2012 were accommodated during the highest, summer, season – June, July and August.

51,742,1 41,1 37,5 34,5 32,2 37 39,6

49,6 54,863,4 61

42,1

37,8 31,1 29,9 27,8 27,1 23,6 27,7 30,2 37,6 42,854 51,4

360

20406080

occupancy of rooms, % occupancy of beds,%

Fig. 5. Monthly occupancy rate for the rooms and beds in Lithuania’s hotels during the 2011.09–2012.09 period (%)


It would be appropriate, while elaborating Lithuania’s hotel sector statistics, to review each hotel groups (from one-star to five-star) indicators and market share by volume in a given year. Three-star hotels are the chart-toppers by their hotel market share, as shown in Table 3, and five-star – are at the bottom. The most amazing is decline in two-star hotel market share; we will look at it in more detail in a separate section.

Table 3. Lithuania’s hotel market shares in terms of level of service in 2006–2011

Lithuanian hotel market share, %

2006 2007 2008 2009 2010 2011

One-star hotels 6.33 5.82 3.68 4.09 3.50 3.81

Two-star hotels 17.66 18.44↑ 17.18↓ 17.54↑ 14.91↓↓ 14.37↓

Three-star hotels 38.00 39.48 41.10 42.98 43.86 44.57

Four-star hotels 18.00 19.09 21.78 22.22 22.22 20.23

Five-star hotels 2.66 2.59 2.45 2.63 2.34 2.35

Source: author’s own calculations based on data of Lithuanian Department of Statistics

In summary, the Lithuania’s hotel market is conducive for such services and, possibly, creation of the new ones. Relatively sharp recovery from the financial crisis is noticeable, as well as increases in the tourists numbers. Most


188

visitors accommodated are foreigners. Three and four star hotels are the busiest ones. Meanwhile, the number of two-star hotels in Lithuania is relatively low, only 49 hotels in 2011, yet the occupancy rate is growing.

4. Ini t ia t ives by the internat ional hotel chains in Li thuania

International hotel chain activities are very important for each country (Cho, 2003; Pine 2000), and particularly for the Lithuanian tourism market, where they account for about 5 percent of total number of enterprises. 8 international networks are currently organizing franchising, or management-based, activities in Lithuania, where 17 hotels are involved (11 of them in capital city Vilnius).

Table 4. List of international hotel chains in Lithuania, 2012

Hotel chain No. of hotels

Hotels No. of guest rooms

“Carlson” (holdings in “Rezidor Hotel Group”)

6 “Radisson Blu Astorija Hotel” 120“Radisson Blu Hotel Lietuva” 291“Radisson Blu Hotel Klaipeda” 74“Park In by Radisson Vilnius North” 84“Park In by Radisson Kaunas Hotel” 206“Park Inn by Radisson Klaipeda Hotel” 84

“Amberton Hotel Group” 3 “Amberton Hotel” in Vilnius 98“Amberton Cozy” Hotel in Kaunas 28“Amberton Klaipėda” Hotel 307

“Best Western” 3 “Best Western” Vilnius 114“Best Western” Santaka Hotel (Kaunas) 92“Best Western” Hotel Central (Druskininkai) 36

“Accor Group” 2 “Novotel” 284“Ibis”

“Wyndham Worlwide” 1 “Ramada” Hotel & Suites Vilnius 55“Relais & Châteaux Hotels” 1 Relais & Châteaux “Stikliai” Hotel 43“Choise Hotels International”

1 “Comfort Hotel LT” 200

“Kempinski” 1 “Kempinski Hotel” Cathedral Square 96Total: 2699

Source: created by authors

In 1998 the first international chain hotel to appear in Lithuania was Radisson Blu Astoria. 6 hotels of this chain are already operating in the country today. Four-star hotel chain Amberton currently offers 3 hotels in Lithuania. The hotels are located in main destinations of Lithuania – Vilnius, Klaipeda and Kaunas. Previously the hotels belonged to local hotel chain klaipeda and since spring 2010 the hotels joined newly established brand “Amberton”. “Amber-ton Hotel Group” is managed by young, enthusiastic, professional group of hoteliers under the company “Hoteliers Co.” Brand “Accor” operates solely in Lithuania, skipping Latvia and Estonia, but for Poland – there are 55 hotels of this chain. By 2012 “Accor” brand network incorporated in Poland 3 Sofitel, 11 Novotel, 12 Mercure, 12 ibis, 9 ibis (budget) and other net hotels. Only in 2012 “Kempinski” hotel chain has launched its first hotel in Lithuania, which also complements the luxurious five-star hotels market.

5. The two-star hotel’s exigency and capabi l i ty assessment

So why is the number of two-star hotels in Lithuania so relatively small? Let us analyze in more detail the statistical data of this service level to identify and clarify the exponential changes in Lithuania’s two-star


189

hotels sphere. Recent studies on Tourism and hospitality industry for two-star hotels have addressed service quality issues in various ways locations (Arasli 2002).

Table 5. Main indicators identifying two star hotel sector in Lithuania in 2006–2012

Main indicators 2006 2007 2008 2009 2010 2011

Number of rooms in two-star hotels

1675 1790 1828 2225 1838 1886

Part of the market by bed number, %

15.80 17.09↑ 17.11↑ 19.52↑ 16.31↓ 15.74↓

Part of the market by room number, %

16.06 17.02↑ 17.11↑ 19.35↑ 15.92↓ 15.56↓

Part of the market by number of accommodated guests, %

14.26 15.13↑ 14.71↓ 13.66↓ 12.07↓ 11.25↓

Number of tourists per bed 470 500↑ 507↑ 320↓↓ 411↑ 457↑

Room occupancy rate, % 40.40 47.40↑ 45.60↓ 31.40↓ 36.50↑ 40.50↑

Bed occupancy rate, % 35.60 40.80↑ 36.60↓ 24.10↓↓ 29.00↑ 33.80↑

Average duration of stay 2.45 2.48↑ 2.25↓ 2.34↑ 2.55↑ 2.63↑


As we can see the number of rooms and beds threw the 2004–2011 period in two-star hotels had changed without any tendency, increasing and decreasing with each year passed. Most rooms were on offer in 2009. In 2010 the number of rooms decreased significantly, but the number of beds has increased. And in 2011 more rooms were offered than in 2010, but fewer beds. We have found, however, that two-star hotels are quite in demand across the country; yet truth is that in 2004 they gained significantly higher popularity, with 20 % off all quests staying in the hotels in 2012 this percentage significantly decreased to slightly more than 11 %.

The biggest occupancy rate in terms of rooms and beds occurred in 2007. 2009 noticed a rather sharp decline, but in 2010 and 2011 rates were increasing once again. Hotel room occupancy in 2011 accounted for 44.5 % (2010 – 36.9 %), while the bed occupancy rate – 33.9 % (2010 – 28.1 %).

Analysis of the two-star hotel rooms occupancy indicators per 2004–2011 period compared to the total of all that of Lithuania’s hotels has led to observations, that two-star hotel room occupancy rate was quite similar to that of total; in 2007 and 2008 was even higher than the average occupancy rate. Occupancy fell in 2009, but is increasing during last 2 years and reached 40 % in 2011.

Summarizing, it should be noted, that in 2009, when volume of the two-star hotels in the market grew, number of tourists per two-star hotel bed significantly fell; however, under the overall accommodation sec-tor statistics for 2009, the whole tourist flow was much lower. It should also be noted, that even in the year 2011 figures have not reached the minimal number of previous occupancy rate. Therefore, we can assume that two-star hotels are yet to become appealing for incoming tourists, or their management in the current market conditions is extremely weak (dim marketing, inadequate means of communication, the prices are very similar to that of three-star hotels, with different level of service, etc.). Therefore, greater interest from the international tourist class hotels would be very welcome.


190

6. An impact of EU f inancial support

Even in 2009, whilst creating the National Tourism Development Program for years 2010–2013, a very long discussion on how to encourage tourism in Lithuania [National Tourism Development Program for ye-ars 2010–2013] occurred. Although the gap with the EU average according to hotel accommodation places per thousand people has decreased in Lithuania from previous 10 to 5 times in the last five years, but is still far behind other EU member states, tourism opportunities are prevented also due to uneven territorial distri-bution of the hotel services, when as much as 60 percent of the total hotel network by the year 2010 belonged to the major Lithuanian cities and resorts.

Lately business development in Lithuania is promoted not only by entrepreneurial initiatives, but by state policy through EU support as well. As tourism in Lithuania is recognized as one of the priority sectors, 300 million euros were dedicated for its development through the year 2007–2013 period, part of which is surely allocated for the hotels development.

In the National Tourism Development Program for the year 2010–2013 the shortage of two-star was iden-tified. Support for the accommodation services was committed mainly through two means:

y Complex adaptation of the public immovable cultural heritage objects for tourism purposes; y Development of the diversity in tourism services / products and enhancement of tourism services.

First one targets the public accommodation facilities as camping, campsites, etc., the second – appli-cation of private cultural heritage objects that has been adapted for tourism. During this period 173.381.000 litas, from which more then 100.000.000 was EU financial support, went for design and application of these objects. Total EU aid intensity for the private sector projects accounted for about 65 per cent., for the public projects – about 90 percent. However, these funds are not entirely suitable for analyzing the development of the accommodation sector, since the vast majority of estates after the implementation of the projects will become museums, racecourses, spa or health complexes, motels, and so on. All these projects undoubtedly directly or indirectly affect the accommodation sector. At least few tourist-class hotels (table 6), encouraged by the development of better business conditions will really start or have already started to provide services.

Table 6. Projects related with two-star hotel development in 2008–2012, using EU support

No. of project Project name Intensity of EU

support

Total budget, Litas

Number of rooms/beds

VP3-1.3-ŪM-06-K-01-040

Norbera Invest – construction of an economy class accommodation infrastructure in Vilnius

30 % 4.862.764,02 126 / 258

VP3-1.3-ŪM-06-K-02-014

Construction of the tourist – class hotel in Kaunas

50 % 1.796.783,90 44 / 95

VP3-1.3-ŪM-06-K-02-027

Development of the “Babylon” active ecotourism centre

50 % 1.929.980,09 24 / 54

VP3-1.3-ŪM-06-K-02-028

Tourist class accommodation development in Kaunas

50 % 5.240.114,50 125 / 253

VP3-1.3-ŪM-06-K-02-067

Creation of a wider range of accommodation infrastructure in economy class segment, promoting the inbound tourism flows all year round

50 %6.496.731,83

200 / 400

Source: authors’ calculations based on data from website www.esparama.lt


191

Thus the positive impact of financial support is undoubted, but the statistics illustrating the performance results is still pending, as most of them started providing services in 2012, but international hotel chain – Choise Hotel International, had started their business using one of these projects, already.

Conclusions

Most of the theoretical and research work is done by analyzing the hotel management, service quality compliance with the needs of tourists and so on. Notable scientific works perfectly legitimate adequate me-asures to improve the performance of the hotels or set any consumer expectations. However, less attention is paid to services based on market demand, the theme of the great importance in Eastern Europe or deve-loping tourist destinations. This study has identified few factors that are deemed important to Lithuanian middle market hotel perspectives. The factors are local environment, brand name, market characteristics, some support services, features of hotel industry structure. In fact, these factors allow detailed examination of the existing business opportunities and predict further opportunities and trends. It should be added that international business opportunities using traditional franchise could be the right way to stimulate this sector in Lithuania.

The beginnings of Lithuania’s hotel sector could be traced from the XIV century, but, in reality accom-modation business in the country is only two decades old. That’s why the activities of international hotel chains in Lithuania are of such particular importance: service quality, visitors’ loyalty (and for Lithuania especially – segment of the experienced service users), all leads Lithuania to the internalization and increa-sed tourism business’s position among the other states.

Government incentives as well as the high potential profitability motivated investors to develop middle market hotels in Lithuania. Directional country’s policy to promote the tourist-orientated tourist-class hotels was successful. Changes in two-star category will encourage flows of local and foreign tourists and overall opportunities. Policy of the Lithuanian Government together with the EU support per 2010-2013 period has effected achieving significant results: the number of two-star hotel rooms, sponsored by programs, increased by 28 %, and is likely to encourage potentiality and flows of tourists in tourist class hotels.

Continuous expansion of hotel supply shows the growing tourism business in Lithuania. Any indicator, considering the accommodation service and which have been examined in this article, only confirms the fact. The trends suggest that the hotel industry has full of place to develop, as the analytical data shows bright future results in growth.

References

Ariffin, A. A. M., Maghzi, A. (2012). A preliminary study on customer expectations of hotel hospitality: Influences of personal and hotel factors. Journal of Hospitality Management, Vol. 31(1), p. 191–198.

Arasli, H. (2002). Gearing total quality into small-and medium-sized hotels in North Cyprus. Journal of Small Business Management, Vol. 40 (4), p. 350–359.

Atkinson, W. (2006). Hotel chains awaken to the value of the supply chain. Purchasing, Vol. 135 (1), p. 19–20.Briggs, S., Sutherland, J., Drummond, S. (2007). Are hotels serving quality? An exploratory study of service quality in

the Scottish hotel sector. Tourism Management, Vol. 28 (4), p. 1006–1019.Buttle, F. (1996). SERVQUAL: review, critique, research agenda. European Journal of Marketing, Vol. 30 (1), p. 8–35.Callan, R. J. (1998). Attributional analysis of customers’ hotel selection criteria by UK grading scheme categories.

Journal of Travel Research, Vol. 36 (3), p. 20–34.Callan, R. J., Bowman, L. (2000). Selecting a hotel and determining salient quality attributes: a preliminary study of

mature British travellers. International Journal of Tourism Research, Vol. 2 (2), p. 97–118.Callan, R. J., Kyndt, G. (2001). Business travellers’ perception of service quality: a prefatory study of two European

city centre hotels. International Journal of Tourism Research, Vol. 3 (4), p. 313–323.Callan, R. J. Shenton, L. (1998). A preliminary study of the Northern Ireland hotel classification scheme as a reffection

of customers’ needs. Journal of Vacation Marketing, Vol. 4 (2) p. 120–135.Caruana, A. (2002). Service loyalty: the effects of service quality and the mediating role of customer satisfaction. Eu-

ropean Journal of Marketing, Vol. 36 (7/8), p. 811–830.


192

Cho, M. (2004). Factors contributing to middle market hotel franchising in Korea: the franchisee perspective. Tourism Management, Vol. 25, p. 547–557.

Gu, H., Ryan, Ch., Yu, L. (2012). The changing structure of the Chinese hotel industry: 1980–2012. Tourism Manage-ment Perspectives, Vol. 4, p. 56–63.

Min, H., Min, H., Chung, K. (2002). Dynamic benchmarking of hotel service quality. Journal of Services Marketing, Vol. 16 (4), p. 302–322.

Oh, H. (1999). Service quality, customer satisfaction, and customer value: a holistic perspective. International Journal of Hospitality Management, Vol. 18 (1), p. 67–82.

Parasuraman, A., Zeithaml, V., Berry, L. L. (1985). A conceptual model of service quality and its implications for future research. Journal of Marketing, Vol. 49 (4), p. 41–51.

Parasuraman, A., Zeithaml, V., Berry, L. L. (1994). Reassessment of expectations as a comparison standard in measu-ring service quality: implications for further research. Journal of Marketing, Vol. 58 (1), p. 111–125.

Pine, R., Zhang, H. Q., Qi, P. (2000). The challenges and opportunities of franchising in China’s hotel industry. Inter-national Journal of Contemporary Hospitality Management, Vol. 12(5), p. 300–307.

Wilkins, H., Merrilees, B., Herington, A. (2007). Towards an understanding of total service quality in hotels. Interna-tional Journal of Hospitality Management, Vol. 26(4), p. 840–853.

National Tourism Development Program for years 2010–2013. (2010). Website: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaies-ka.showdoc_l?p_id=378765

Website: http://www.ahla.com/Website: http://www.csb.gov.lv/Website: http://www.esparama.ltWebsite: http://www.stat.gov.ltWebsite: http://www.stat.ee/Website: http://www.tourism.lt

A R P L Ė S I S L I E T U VO S V I E Š B U Č I Ų S E K TO R I U S ?

Marija KučinsKienė, aida MačerinsKienėVilnius universitetas (Lietuva)

Santrauka

Šiuo straipsniu siekta įvertinti viešbučių dinamikos tendencijas Lietuvos rinkoje ir pagrįsti bei iliustruoti jų poreikį, jei jis egzistuoja. Viešbučių verslas tampa vis labiau augančia verslo šaka, kuri apima ir politinius sprendimus, ir verslo iniciatyvas, ir vietos visuomenės požiūrį į turistą ar patiriamą ekonominę naudą. Lie-tuvoje, kaip ir visame pasaulyje, viešbučių verslas sparčiai plečiasi, tačiau šio sektoriaus augimą valstybėje ypač veikė istorinės sąlygos, politiniai sprendimai, naujos verslo tendencijos – tarptautinis verslas ir globali-zacija, žinoma, ir atvykstančių turistų poreikiai. Kiek ir kuriomis kryptimis tikslinga plėtoti viešbučių verslą, svarstoma straipsnyje, remiantis atlikta statistine analize.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: viešbučių sektorius, svetingumo paslaugos, viešbučių verslas, užimtumas.

JEL KLASIFIKACIJA: L830, L840, N83, N84

193

R E Q U I R E M E N T S F O R A RT I C L E

Articles please sent to [email protected].

All text should be 8–13 pages Times New Roman; 12 pt.Name Surname1 [Times New Roman; 12 pt.; bold; after: 12 pt.; justified by left]Organization/ University (Country) [Times New Roman; 11 pt.; italic; after: 12 pt; justified by left; in the

brackets – country] TITLE OF ARTICLE [Times New Roman; 12 pt; bold; after: 12 pt; justified by left; capital

letters]Abstract [Times New Roman; 11 pt; bold]. Text: [Times New Roman; 11 pt; justified both sides; 500–

1000 print symbols where author present main ideas of the article] Abstract goes after author’s name and surname, representational institution and name of the article. After abstract write keywords.

KEY WORDS [11 pt; capital letters]: one, two, three [11 pt; italic; after; 12 pt] Not more than 5 keywords. JEL codes: (http://www.aeaweb.org/econlit/subject.php#Q)

Introduction [Times New Roman; 12 pt; bold; before: 12 pt; after: 6pt] Text: Times New Roman; 12 pt; Here author indicates article’s problem, purpose, object, tasks of the

article and methods.

1. Name of section [Times New Roman; 12 pt; bold; before 12 pt; after: 6 pt]. Format of the main text of article: Times New Roman; 12 pt; 1.0 spacing; margins 2,5 cm in all four

sides’; first line avert – 1, 27 cm. Names of the sections or subsections must be numbered. Quotation. Footnote in the text should be given in brackets and included the name of the author, follo-

wed by the year of publication and pages number. If quotation includes more than one source, then authors must be separated by semicolons. The example of quotation (Schein, 2006: 29; Hix, Beck, 2008: 65)

Subsection [Times New Roman; 12 pt. italic; before 12 pt; after: 6 pt]Main text: Times New Roman; 12 pt.; first line avert – 1, 27 cm.Tables and figuresAll tables and figure (pictures, schemas, maps, photos etc.) should be near the text where it is described.

Tables and figures should be numbered separately. Numbers should be leaning (italic), name of table or fi-gures – bold (text letters – Times New Roman, 11; justified in the centre). Name of source must be leaning (italic). Text in the table: Times New Roman; 10 pt; white-black colour.

1 Name Surname [about 250 print symbols, Time New Roman, 10 pt.]Institution, department, position, scientific degree, scientific interest.E-mail:Tel.:

194

The example of table:

Table 1. Technical requirements [Time New Roman 11 pt; centred; befor: 6pt, after: 6 pt]

Name Letter Letter size Letter typeAuthor (name/surname) Times New Roman 10 BoldOrganization Times New Roman 10 Leaning (italic)Name of article Times New Roman 10 Bold (in capital letters)Name of section Times New Roman 10 Bold

Source: SIPRI 2009: 25 [Time New Roman, 10 pt; centered; italic]

The example of the figure

Firgure 1. The biggest EU countries in area (in thousands of square metres) [Time New Roman, 11 pt; centered; bold; befor: 6pt, after: 6 pt]

Source: Eurostat yearbook 2008: 38 [Time New Roman, 10 pt; centred; italic]

NOTE: Please make sure that all your tables and pictures are the same when you converting text to PDF format.

Conclusions [Times New Roman, 12 pt. before 12 pt; after: 6 pt]. Text: Times New Roman, 12 pt. After main text goes – conclusions/recommendations. There are main

ideas about solved research tasks without tables or diagrammes.References [Time New Roman, 11 pt; before: 12 pt; after: 6]:

195

References should be ranged by alphabet. The names of the source must be leaning. The list of references should be no less 20. Some examples [Time New Roman; 11 pt]:

Beamish, P. W., Morrison, A. J., Inkpen, A. C., Rosenzweig, P. M. (2003). International Management. Singapore: McGraw-Hill.

EU Enlargement – 20 Myths and Facts about Enlargement. (2006). European Commission. Luxem-bourg: Office for Official Publications of the European Communities.

Nugent, N. (2006). Introduction: Does Size Matter in the European Union? European Integration, Vol. 28, No. 1, p. 14–20.

Name Surname [Times New Roman; 11 pt.; bold; before: 12pt; after: 6 pt.; justified by left]Organization/ University (Country) [Times New Roman; 11 pt.; italic; before: 6 pt; after: 6 pt; justified

by left; in the brackets – country]TITLE OF ARTICLE [Times New Roman; 11 pt.; bold; justified by left; capital letters]Summary [11 pt]All text should be in English or Lithuanian no less then 400 words.KEY WORDS [11 pt; capital letters]: one, two, three [11 pt; italic; after; 11 pt] Not more than 5 key

words. JEL codes: [11 pt]

ALL ARTICLES SHOULD BE WRITTEN IN CLEAR (CORRECT) ENGLISH LANGUAGE

290

Klaipėdos universiteto leidykla

REGIONAL FORMATION AND DEVELOPMENT STUDIES Journal of Social Sciences No. 1 (9)

Klaipėda, 2013

SL 1335. 2013 02 12. Apimtis 24,5 sąl. sp. l. Tiražas 90 egz. Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: [email protected]; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/