Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva

Mokymų vadovas ir pridedamos skaidrės

Europos Komisijos Aplinkos generalinis direktoratas

Sutartis Nr. 070307/2012/621542/SER/A1

2013 m. vasario mėn.

eftec

STRATUS CONSULTING

ATSAKOMYBĖS UŽ APLINKOS APSAUGĄ DIREKTYVA

2-ų dienų mokymų vadovas

2013 m. vasario mėn. versija

PADĖKOS

Mūsų darbo grupė norėtų padėkoti Hansui Lopattai ir Alexandrai Vakrou iš Europos Komisijos Aplinkos generalinio direktorato už jų vadovavimą ir paramą viso projekto metu. Taip pat norėtume padėkoti visiems valstybių narių vyriausybių, pramonės sektorių, draudimo ir mokslo sričių atstovams, dalyvavusiems bandomuosiuose internetiniuose ir įprastuose seminaruose, ir tiems, kurie pateikė komentarus apie ankstesnius šio vadovo projektus. Už klaidas tebėra atsakingi autoriai.

ATSAKOMYBĘ PANAIKINANTIS PRANEŠIMAS

Ši mokymų medžiaga parengta Europos Komisijai. Tačiau joje atsispindi tik autorių požiūriai, todėl Komisijos negalima laikyti atsakinga už tai, kaip šioje medžiagoje esančia informacija gali būti naudojamasi. Projekto grupė neprisiima jokios atsakomybės už tiesioginę ar netiesioginę žalą, atsiradusią dėl to, kad buvo pasinaudota visu šios mokymų medžiagos paketu (vadovu ir skaidrėmis) ar jo dalimis.

Paryškintuoju šriftu parašyti žodžiai taip pat pateikti žodynėlyje pabaigoje.

Paryškintuoju mėlynos spalvos šriftu parašyti žodžiai – tai raktiniai žodžiai ir terminai, kurie skaitytojui turi būti žinomi.

eftec 73-75 Mortimer Street London W1W 7SQ Tel. 44(0)2075805383 Faksas 44(0)2075805385 eftec@eftec.co.uk www.eftec.co.uk

1

0. MOKYMŲ MEDŽIAGOS ĮVADAS

„eftec“ ir „Stratus Consulting, Inc.“ parengė mokymų medžiagą Europos Komisijai, kad pateiktų lengvai prieinamos mokomosios informacijos apie Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą (AAAD). Mokymų medžiagą sudaro trys atskiri PowerPointTM formato skaidrių ir pridedamo vadovo paketai, skirti:

o ½ dienos prezentacijai plačiajai auditorijai ar šalims, kurioms reikia pagrindinės informacijos apie AAAD

taikymo sritį ir principus, o ne išsamios techninės informacijos: o Failo pavadinimas: ELD training_half day_final_0213.ppt; o Failo pavadinimas: ELD training handbook_half day_final_0213.doc.

o 1-os dienos seminarui auditorijai, kuri ieško daugiau techninės informacijos apie žalos įvertinimo

procesą pagal AAAD (apima ½ dienos prezentacijos tekstą ir papildomą informaciją apie AAAD įgyvendinimo procesą bei lygiavertiškumo pagrindus):

o Failo pavadinimas: ELD training_one day_final_0213.ppt; o Failo pavadinimas: ELD training handbook_one day_final_0213.doc.

o 2-ų dienų seminarui auditorijai, kuri ieško daugiau techninės informacijos apie žalos įvertinimo procesą

pagal AAAD ir papildomos išsamios techninės informacijos, atvejų tyrimų ir praktinių darbo grupės užduočių (prie to paties teksto pridedamos ½ dienos ir 1-os dienos versijos):

o Failo pavadinimas: ELD training_two days_final_0213.ppt; o Failo pavadinimas: ELD training handbook_two days_final_0213.doc [ŠIS DOKUMENTAS]; o Failo pavadinimas: ELD_2 Days Training example worksheet.xls.

Skaitytojai ar instruktoriai gali patys pasirinkti mokymų paketą, tinkantį jų sąlygoms. Pradinis žingsnis – visiems suinteresuotiesiems suprasti AAAD pagrindus, kurie pateikiami ½ dienos versijoje (tokia pati, kaip ir pirmas šio dokumento skirsnis). Išsami techninė informacija, kuri pateikta 2-ų dienų versijoje, nebūtina visiems suinteresuotiesiems, tačiau ji naudinga tiems, kuriems pavesta atlikti įvertinimus. Imantis įvertinimų, reikia atminti, kad atitinkamas analitinių veiksmų lygis priklauso nuo paties atvejo pobūdžio: turint „paprastus“ atvejus (lengvai nustatomi šaltinis, žala ir ištaisymo (atlyginimo) nauda), analizė bus paprastesnė. Sudėtingesniais atvejais reikės sudėtingesnės analizės, todėl ir daugiau profesionalių žinių, laiko sąnaudų bei išteklių.

Bendras šios mokymų medžiagos tikslas – padėti išsamiau ir geriau suprasti AAAD, kad ją būtų galima įgyvendinti platesniu mastu. Mokymų medžiagos paskirtis – padėti skaitytojui atsakyti į šiuos pagrindinius klausimus:

• Kas yra AAAD? AAAD tikslai ir taikymo sritis; • Kaip nuspręsti, ar AAAD taikoma konkrečiai veiklai? Įvairių tipų žala gamtos ištekliams, kurią apima AAAD; AAAD

nustatyta atsakomybės tvarka; įvairios veiklos ir įvykiai; • Kaip nuspręsti, ar AAAD apima įvykį? Atsakomybės išimtys ir apsigynimo nuo jos priemonės; • Kas ką daro? Pagrindinių suinteresuotųjų asmenų įsipareigojimai, teisės ir galimi vaidmenys; • Kokių tipų ištaisymą (atlyginimą) reikia svarstyti, kaip reikalaujama AAAD? Įskaitant tai, kaip šis ištaisymas

(atlyginimas) susijęs su visos subjekto atsakomybės nustatymu;

2

• Kaip nuspręsti, kiek ištaisymo (atlyginimo) pakanka? Žalos ir ištaisymo (atlyginimo) analizė; • Kurios išlaidos susigrąžinamos ir iš ko? Išlaidų tipai; subjektų įsipareigojimai ir teisės; finansinis užtikrinimas. Pateikta keletas pavyzdžių ir atvejų tyrimų, kurie iliustruoja AAAD įgyvendinimo ir įvertinimo procesą. Taip pat pateikti trumpinių ir santrumpų sąrašas; žodynėlis; nuorodos į susijusias direktyvas, nuorodos į valstybių narių AAAD rekomendacinius dokumentus, valstybių narių teisės aktai, kuriais perkelta AAAD, ir įvairūs kiti oficialūs dokumentai, teisinės nuorodos AAAD kontekste ir su finansiniu užtikrinimu susijusios nuorodos. 2-ų dienų mokymų vadove taip pat yra šie priedai: • Lygiavertiškumo analizės metodai; • Ekonominis vertinimas; • Ekosistemų funkcijos; • Finansinis užtikrinimas; • Vėjo elektrinių parko padarytos žalos vertinimas taikant lygiavertiškumo analizę; • Žalos vertinimo darbo grupės užduotis.

Ši mokomoji medžiaga parengta pagrindiniams suinteresuotiesiems asmenims, kuriems reikia suprasti šią direktyvą, kad jie galėtų įvykdyti joje nustatytus teisinius įsipareigojimus, arba kurių darbas yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su šios direktyvos aprėptimi, įskaitant:

• Kompetentingas institucijas; • Subjektus; • Finansinio užtikrinimo priemonių teikėjus ir nuostolių vertintojus; • Ekspertus: ekologus, sektorių specialistus, rizikos vertintojus, ekonomistus, teisininkus (visus kitus susijusius

ekspertus, priklausomai nuo kiekvieno atvejo aplinkybių); • Nevyriausybines organizacijas (NVO) ir plačiąją visuomenę.

Šioje medžiagoje pagrindinis dėmesys skiriamas pačiai AAAD, pateikiant kelias nuorodas į nacionalinės teisės aktus ir rekomendacinius dokumentus tik kaip į pavyzdžius. Įvairus perkėlimas ir įgyvendinimas atskirose valstybėse narėse (ar jų regionuose) nėra išsamiai aptariami. Todėl skaitytojai raginami kreiptis į kiekvienos valstybės narės kompetentingas institucijas dėl platesnės informacijos apie nacionalinį AAAD perkėlimą ir kitus atsakomybę bei aplinką reglamentuojančius įstatymus, jei tai aktualu.

3

Turinys

0. MOKYMŲ MEDŽIAGOS ĮVADAS.................................................................................................................................1

1. KAS YRA ATSAKOMYBĖS UŽ APLINKOS APSAUGĄ DIREKTYVA?................................................................................9

1.1. Įvadas ................................................................................................................................................................9

1.2. Tikslas ................................................................................................................................................................9

1.3. AAAD paprasčiau: ištaisymo (atlyginimo) pavyzdys........................................................................................11

1.4. Kaip nuspręsti, ar AAAD taikoma veiklai? .......................................................................................................15

1.4.1. Ištekliai ir funkcijos, kurioms taikoma AAAD ..........................................................................................16

1.4.2. Veiklos, kurioms taikoma AAAD..............................................................................................................19

1.5. Kas ką daro iki įvykstant įvykiui arba atsirandant neišvengiamai grėsmei?....................................................21

1.6. Kaip nuspręsti, ar AAAD taikoma atvejui? ......................................................................................................23

1.6.1. AAAD senaties terminai ..........................................................................................................................23

1.6.2. AAAD išimtys ir apsigynimo nuo atsakomybės priemonės .....................................................................23

1.6.3. Didelė (reikšminga) žala ..........................................................................................................................26

1.7. Kas ką daro atsiradus neišvengiamai grėsmei arba įvykus įvykiui? ................................................................30

1.8. Ištaisymo išlaidos ............................................................................................................................................33

1.9. Ištaisymo išlaidų finansavimas........................................................................................................................33

1.10. Finansinis užtikrinimas ................................................................................................................................34

1.11. Pagrindinės ateities datos ...........................................................................................................................34

2. AAAD ĮGYVENDINIMO PROCESO APŽVALGA: IŠTAISYMO VEIKSMŲ PLANAVIMAS................................................35

3. AAAD ĮGYVENDINIMAS – ŽALOS ĮVERTINIMAS: IŠANKSTINIO VERTINIMO, PIRMINIO IŠTAISYMO IR LYGIAVERTIŠKUMO ANALIZĖS APŽVALGA.......................................................................................................................38

3.1. Aprašyti įvykį ...................................................................................................................................................40

3.2. Išankstinis pažeistų teritorijų, aplinkų, buveinių ir rūšių nustatymas ir aprašymas .......................................43

3.3. Išankstinis patirtos arba numatomos žalos aplinkai pobūdžio, laipsnio ir erdvinio masto bei laikotarpio nustatymas..................................................................................................................................................................44

3.4. Išankstinis socialinių, ekonominių ir tarpvalstybinių problemų nustatymas..................................................46

3.5. Pirminio ištaisymo veiksmų nauda..................................................................................................................46

4

3.6. Išankstinis kompensuojamojo ir papildomo ištaisymo planavimas .................................................................48

3.7 Sprendimas dėl įvertinimo veiksmų tinkamo lygio .........................................................................................55

4. KAIP NUSTATYTI IR APSKAIČIUOTI ŽALĄ .....................................................................................................................58

4.1 Nustatyti pažeistus išteklius, buveines ir funkcijas .........................................................................................58

4.2. Aprašyti rizikos veiksnio pobūdį...........................................................................................................................59

4.3. Poveikio įvertinimas .............................................................................................................................................61

4.3.1. Pobūdis, laikas, trukmė ir vieta .....................................................................................................................61

4.3.2. Sunkumas......................................................................................................................................................61

4.4. Receptorių įvertinimas.........................................................................................................................................61

4.5. Žalos nustatymas .................................................................................................................................................62

4.5.1. Paviršinis vanduo ..........................................................................................................................................62

4.5.2. Požeminis vanduo .........................................................................................................................................63

4.5.3. Nuosėdos ......................................................................................................................................................64

4.5.4. Dirvožemis.....................................................................................................................................................64

4.5.5. Augalija..........................................................................................................................................................64

4.5.6. Biota ..............................................................................................................................................................65

4.5.7. Buveinės ........................................................................................................................................................65

4.5.8. Vertė žmonėms .............................................................................................................................................65

4.6. Žalos priežasčių nustatymas...........................................................................................................................66

4.7. Žalos apskaičiavimas ............................................................................................................................................66

4.7.1. Skaičiavimų kiekybiniai matai .......................................................................................................................68

4.7.2. Pirminės būklės nustatymas .........................................................................................................................70

4.7.2.1. Duomenų apie būklę iki ir po įvykio taikymas ...........................................................................................70

4.7.2.2. Etaloninių teritorijų naudojimas ................................................................................................................71

4.7.2.3. Modelių naudojimas ..................................................................................................................................71

4.7.2.4. Informacijos šaltiniai ..................................................................................................................................71

4.8. Laikinų nuostolių ir viso debeto apskaičiavimas ..................................................................................................75

5

4.8.1. Viso debeto apskaičiavimas ..........................................................................................................................75

4.8.2. Pirminio ištaisymo naudos įtraukimas ..........................................................................................................75

4.8.2. Atsistatymo greičio nustatymas....................................................................................................................76

4.8.3. Papildomos žalos aspektas............................................................................................................................76

4.8.4. Debeto skaičiavimas laiko atžvilgiu: diskontavimas......................................................................................76

4.9. Debeto skaičiavimus iliustruojantys pavyzdžiai ...................................................................................................77

4.9.1. Lygiavertiškumo analizė ................................................................................................................................77

4.9.2. Verčių lygiavertiškumo analizė .....................................................................................................................78

5. KAIP ĮVERTINTI IŠTAISYMO NAUDĄ ........................................................................................................................80

5.1 Papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo galimybių nustatymas ir įvertinimas ..........................................80

5.1.1. Buveinių atstatymas ir atkūrimas .................................................................................................................82

5.1.2. Buveinių suskaidymas ir izoliacija – (Buveinių direktyvos) 10 straipsnio priemonės ...................................82

5.1.3. Buveinių įsteigimas ir apsauga ......................................................................................................................82

5.1.4. Skirtumai tarp buveinių ir rūšių kompensavimo...........................................................................................83

5.1.5. Daugelio rūšių kompensavimas ir ištaisymas................................................................................................85

5.2. Ištaisymo galimybių vertinimo kriterijai...............................................................................................................86

5.1 lentelė. Ištaisymo galimybių pasirinkimo vertinimo kriterijų pavyzdžiai ..........................................................87

5.3. Ištaisymo projektų aprašymai .........................................................................................................................89

5.4. Ištaisymo galimybių pelno (kredito) apskaičiavimas.......................................................................................89

5.4.1. Nustatyti pagerėjimo laipsnį .........................................................................................................................91

5.4.2. Nustatyti atsistatymo kreives..................................................................................................................91

5.5. Lygiavertiškumo analizės neapibrėžtumo ir kintamų rezultatų problemos sprendimas................................91

6.1. Vieneto pelno (kredito) apskaičiavimas ............................................................................................................94

6.1.1. Vieneto kreditas: koncepcinis metodas, taikant nepiniginį kiekybinį matą................................................94

6.1.2. Vieneto kreditas: koncepcinis metodas, taikant piniginį kiekybinį matą....................................................95

6.2. Ištaisymo apimties nustatymas.......................................................................................................................96

6.3. Ištaisymo galimybių išlaidų apskaičiavimas ....................................................................................................98

6

6.3.1. Ištaisymo išlaidų komponentai ...............................................................................................................98

6.3.2. Ištaisymo išlaidų apskaičiavimas...........................................................................................................100

6.3.3. Neproporcingų išlaidų aptarimas..........................................................................................................100

7. STEBĖSENA IR ATASKAITOS...................................................................................................................................103

7.1. Šeši ištaisymo veiksmų stebėsenos tipai.......................................................................................................103

7.2. Stebėsenos veiksmų laiko parinkimas................................................................................................................104

7.3. Ataskaitos...........................................................................................................................................................105

SANTRUMPOS ...............................................................................................................................................................107

ŽODYNĖLIS.....................................................................................................................................................................108

AKTUALIŲ DIREKTYVŲ IR KITŲ GAIRIŲ NUORODOS .....................................................................................................110

VALSTYBIŲ NARIŲ GAIRIŲ DĖL ATSAKOMYBĖS UŽ APLINKOS APSAUGĄ DIREKTYVOS NUORODOS............................111

VALSTYBIŲ NARIŲ TEISĖS AKTAI, KURIAIS PERKELIAMA AAAD, IR ĮVAIRŪS KITI OFICIALŪS DOKUMENTAI.................113

TEISINĖS NUORODOS ATSAKOMYBĖS UŽ APLINKOS APSAUGĄ DIREKTYVOS KONTEKSTE...........................................120

Nacionalinių teismų praktika ................................................................................................................................123

SU FINANSINIU UŽTIKRINIMU SUSIJUSIOS NUORODOS ...............................................................................................124

PRIEDAS: LYGIAVERTIŠKUMO METODAI – TEORINIS ŽVILGSNIS...................................................................................127

PRIEDAS: EKONOMINIS VERTINIMAS............................................................................................................................131

PRIEDAS: EKOSISTEMŲ FUNKCIJOS...............................................................................................................................136

PRIEDAS: FINANSINIS UŽTIKRINIMAS............................................................................................................................139

PRIEDAS: VĖJO ELEKTRINIŲ PARKO PADARYTOS ŽALOS ĮVERTINIMAS TAIKANT LYGIAVERTIŠKUMO ANALIZĘ...........142

PRIEDAS: ŽALOS ĮVERTINIMO UŽDUOTIS......................................................................................................................144

7

Lentelės

1.1 lentelė. Vertinimo veiksniai, kuriuos galima taikyti nustatant gerą apsaugos būklę (Europos Komisija, 2006)

3.1 lentelė. Įvykių, kurie gali sukelti AAAD apibrėžtą žalą, pavyzdžiai

3.2 lentelė. Išteklių kategorijų ir galimų pirminės būklės arba pažeistų funkcijų pavyzdžiai

3.3 lentelė. Pagrindiniai žalos įvertinimo žingsniai ir jų taikymas skirtingiems lygiavertiškumo metodams

4.1a lentelė. Informacijos šaltiniai, galintys praversti atliekant pirminės būklės įvertinimą

4.1b lentelė. Įvairūs Airijos Respublikos informacijos šaltiniai, kurie gali būti naudingi vertinant pirminę būklę

4.2 lentelė. Debeto skaičiavimus iliustruojantis pavyzdys, taikant nepiniginį kiekybinį matą

4.3 lentelė. Debeto skaičiavimus iliustruojantis pavyzdys, taikant piniginį matą

5.1 lentelė. Ištaisymo galimybių pasirinkimo vertinimo kriterijų pavyzdžiai

6.1 lentelė. Vieneto kredito skaičiavimų pavyzdys, taikant nepiniginį kiekybinį matą

6.2 lentelė. Svarbūs išlaidų komponentai apskaičiuojant ištaisymo išlaidas

6.3 lentelė. Orientacinės išlaidų sąmatos pagal Jungtinės Karalystės biologinės įvairovės veiksmų planą (GHK, 2006)

Paveikslėliai

1.1 pav. „Ištaisymas“ pagal AAAD pateiktojo pavyzdžio atveju

1.2 pav. Žalos struktūra

1.3 pav. Sprendimas, ar AAAD taikoma veiklai

1.4 pav. AAAD atsakomybės sistema

1.5 pav. Sprendimas, ar AAAD taikoma įvykiui

2.1 pav. Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimas

2.2 pav. Sprendimas dėl ištaisymo priemonių

3.1 pav. Lygiavertiškumo analizės žingsniai

5.1 pav. Dėl kompensuojamojo ištaisymo numatomo pagerėjimo apskaičiavimas

Langeliai

1.1 langelis. Žala saugomoms rūšims ir natūralioms buveinėms

1.2 langelis. Žala vandeniui

8

1.3 langelis. Žala žemei

1.4 langelis. Griežta atsakomybė

2.1 langelis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylos C-379/08 ir C-380/08

3.1 langelis. Įvykio atvejo tyrimo apžvalga: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

3.2 langelis. Išankstinis pažeistų teritorijų, aplinkų, buveinių ir rūšių nustatymas ir aprašymas: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

3.3 langelis. Išankstinis funkcijų vertinimas: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

3.4 langelis. Socialinės, ekonominės ir tarpvalstybinės problemos: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

3.5 langelis. Ištaisymo projekto planavimas

3.6 langelis. Pasirinktų lygiavertiškumo analizės metodų, pateiktų Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos II priede, hierarchija

3.7 langelis. Paprastas pavyzdys, iliustruojantis lygiavertiškumo analizės (BLA) žingsnius

3.8 langelis. Ištaisymo išankstinis vertinimas: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

3.9 langelis. Tinkamo lygio veiksmai: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

3.10 langelis. Lygiavertiškumo analizės žingsnius vaizduojantis pavyzdys

4.1 langelis. AAAD ir genetiškai modifikuoti organizmai (GMO)

4.2 langelis. Paveiktų populiacijų ir struktūros lygmenų apibūdinimas

4.3 langelis. Žalos gamtos ištekliams nustatymas: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

4.4 langelis. Žalos apskaičiavimas: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

4.5 langelis. Ispanijos atvejo tyrimas, iliustruojantis tai, kaip nustatyti pirminę būklę

5.1 langelis. Ištaisymo įvertinimas: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

5.2 langelis. Tarpvalstybinis ištaisymas

5.3 langelis. Atvejo pavyzdys: pagrįsto nepalankiausio atvejo analizė

6.1 langelis. Atvejo pavyzdys: paprastas apimties nustatymo pavyzdys

6.2 langelis. Atvejo pavyzdys: ištaisymo apimties nustatymas, taikant nepiniginį kiekybinį matą

6.3 langelis. Atvejo pavyzdys: paprastas ištaisymo apimties nustatymas, taikant piniginį kiekybinį matą

7.1 langelis. Stebėsenos po ištaisymo sistema

7.2 langelis. Stebėsena ir ataskaitos: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

9

1. KAS YRA ATSAKOMYBĖS UŽ APLINKOS APSAUGĄ DIREKTYVA?

1.1. Įvadas Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva buvo paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje 2004 m. balandžio 21 d. su teisine nuoroda 2004/35/EB ir visu pavadinimu „Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti)“. Valstybės narės turėjo perkelti šią direktyvą iki 2007 m. balandžio 30 d. Dėl įvairių priežasčių jos įgyvendinimas nebuvo užbaigtas iki 2010 m. liepos mėn.1

AAAD netaikoma atgaline data. Tai reiškia, kad ji netaikoma aplinkai sukeltai žalai, kuri susidarė dėl emisijos į aplinką ar įvykio, pasibaigusio iki 2007 m. balandžio 30 d., arba dėl emisijos į aplinką, įvykio ar incidento, įvykusio po tos datos, bet atsiradusio dėl veiklos, kuri buvo užbaigta iki 2007 m. balandžio 30 d. AAAD taikoma vykdomoms veikloms, kurios prasidėjo iki 2007 m. balandžio 30 d. ir buvo tęsiamos po šios datos tokiu mastu, kokiu buvo padaryta žala aplinkai po 2007 m. balandžio 30 d.

1.2. Tikslas Šios direktyvos tikslas – sukurti atsakomybės už aplinkos apsaugą sistemą pagal „teršėjas moka“ principą, siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti). AAAD papildo tokias Europos Sąjungos (ES) gamtos apsaugos sistemas, kaip Buveinių direktyva 92/43/EEB ir Laukinių paukščių direktyva 2009/147/EB, taip pat esamą ES vandens apsaugos sistemą pagal Vandens pagrindų direktyvą 2000/60/EB. Nors AAAD ir kartu šio vadovo tekstas yra daugiausia apie tai, ką daryti įvykus įvykiui ar atsiradus neišvengiamai (realiai) grėsmei, nereikia pamiršti AAAD platesnės prevencinės funkcijos.

Subjektai2, kompetentingos institucijos3 ir finansinio užtikrinimo priemonių teikėjai turi bendradarbiauti parengiamuosiuose AAAD įgyvendinimo etapuose (pvz., nustatant didelį pavojų keliančią veiklą, išteklius ir vietoves), siekiant būti geriau pasirengusiems, nustatyti reikiamas finansinio užtikrinimo priemones ir imtis būtinų veiksmų, kad pirmiausia būtų išvengta žalos. Nors tokio bendradarbiavimo iš dalies reikalaujama kitur (pvz., pagal Seveso direktyvą), tai nėra teisinis AAAD reikalavimas. Bendradarbiauti rekomenduojama tam, kad įgyvendinimas būtų veiksmingesnis, pavyzdžiui, tokiu atveju, kai subjektams teikiamos vyriausybės priemonės ar modeliai, kad būtų lengviau atlikti rizikos vertinimus, ir priešingu atveju, ir taip būtų sutaupoma laiko bei išteklių.

Bendras AAAD tikslas – visiškas pažeistų gamtos išteklių ir jų savybių (funkcijų)4 ištaisymas atkuriant būklę, kuri būtų buvusi, jei žala nebūtų buvusi padaryta (vadinama „pirminė būklė“5”). AAAD taip pat numatytas papildomas

1Pirmąją ataskaitą apie AAAD perkėlimą ir įgyvendinimą žr. Europos Komisija, 2010. 2 Veiklos subjektas – tai fizinis arba juridinis, privatus arba viešasis asmuo, kuris vykdo arba kontroliuoja veiklą, įskaitant tokios veiklos leidimo arba įgaliojimo turėtoją arba asmenį, registruojantį tokią veiklą arba pranešantį (teikiantį žinias) apie ją, jei taip numatyta valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose, kuriais perkeliama AAAD (AAAD 2 straipsnio 6 dalis). 3 Institucija, kuri atsakinga už įgyvendinimo prievolių vykdymą pagal Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą konkrečioje valstybėje narėje. 4 Funkcijos, kurias atlieka gamtos išteklius kitų gamtos išteklių ir (arba) visuomenės naudai.

10

ištaisymas (atlyginimas), siekiant kompensuoti aplinkos ir visuomenės laikinus nuostolius, t. y. žalą, padaromą laikotarpiu, kuris skiriamas pirminei būklei pasiekti (arba per neribotą laiką, jei pirminės būklės neįmanoma pasiekti). Reikia pabrėžti, kad AAAD pagrindinis dėmesys skiriamas kompensacijoms, t. y. atkūrimui natūra, turint tikslą atkurti visuomenės gamtos išteklius ir ištaisyti neigiamą poveikį jų funkcijoms. AAAD nenumatytas baudinis nuostolių atlyginimas6.

Ši direktyva pagrįsta „teršėjas moka principu“7. Pagal šį principą reikalaujama, kad subjektas, kuris padarė žalą aplinkai arba sukėlė neišvengiamą (realią) tokios žalos grėsmę, turi užtikrinti šios žalos prevenciją ir šią žalą ištaisyti (atlyginti) bei apmokėti šių būtinų prevencijos ar ištaisymo (atlyginimo) priemonių išlaidas. Tais atvejais kai kompetentinga institucija veikia pati ar per trečiąją šalį, ji turi užtikrinti savo patirtų išlaidų susigrąžinimą iš subjekto (AAAD 8 straipsnio 2 dalis). Taip pat reikalaujama, kad subjektai padengtų žalos aplinkai įvertinimo ir ištaisymo (atlyginimo) veiksmų stebėsenos išlaidas. Ši direktyva – tai administracinės teisės priemonė8. Ji neleidžia asmenims pateikti reikalavimų atlyginti žalą asmens sužalojimo atveju, materialinę žalą ar ekonominius nuostolius, nes šie klausimai paprastai sprendžiami civilinės ir (arba) komercinės teisės bylomis. Šios bylos nepatenka į AAAD taikymo sritį. Be to, pagrindinis dėmesys šioje direktyvoje sutelktas į gamtos ištekliams, o ne asmenims, turtui ar infrastruktūrai padarytą žalą. Į direktyvą įtraukti kai kurie visuomenės sveikatos aspektai ir joje pateiktas mechanizmas nevyriausybinėms organizacijoms, kitoms grupėms ir asmenims kaip pateikti pastebėjimus kompetentingai institucijai apie aplinkai padarytą žalą arba kai kuriose valstybėse narėse apie neišvengiamą (realią) žalos aplinkai grėsmę ir kaip prašyti, kad kompetentingos institucijos imtųsi atitinkamų veiksmų. Pagal AAAD svarbiausia atsakomybė tenka kompetentingai institucijai (vykdančiai visų AAAD reikalavimų priežiūrą ir taikymą) bei atsakingam (-iems) subjektui (-ams) (būtinas ir tinkamas įvertinimas, reagavimas, ištaisymas (atlyginimas) ir finansavimas). Kitos šalys, įskaitant finansinio užtikrinimo priemonių teikėjus, techninius ekspertus ir advokatus bei visuomenę, taip pat gali prisidėti savo vaidmenimis. Pavyzdžiui, AAAD nustatyta, kad:

„Fiziniai arba juridiniai asmenys:

• kurie paveikti arba gali būti paveikti dėl žalos aplinkai (pvz., gyventojai, paukščių stebėtojai, iškylautojai, žvejai mėgėjai, asmenys, kurių sveikatai gali kilti grėsmė dėl teršalų, už vaikus atsakingi asmenys arba senyvi asmenys, kurių sveikatai gali kilti grėsmė9), arba

• turintys kitą pakankamą interesą, arba

• pareiškiantys apie teisės pažeidimą, kaip apibrėžta nacionalinės teisės aktuose,

5 Išteklių ir (arba) funkcijų kokybė ir kiekybė, kurios būtų išlikusios, jei įvykis nebūtų įvykęs. AAAD 2 straipsnio 16 dalyje pirminė būklė apibrėžiama kaip „būklė žalos gamtos ištekliams ar jų savybėms (funkcijoms) atsiradimo metu, kuri būtų buvusi, jei žala aplinkai nebūtų padaryta, kuri įvertinama atsižvelgiant į turimą geriausią informaciją“. 6 Baudinis nuostolių atlyginimas – tai kaip bauda skiriamas žalos atlyginimas, kurio tikslas yra pakeisti ar sulaikyti atsakovą bei kitus nuo elgesio, panašaus į tą, kuris sudarė bylos pagrindą. Jis taip pat yra pagrindinis aplinkos politikos principas, įtvirtintas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 191 straipsnio 2 dalyje. 7 „Teršėjas moka“ principas – tai teisinis ir ekonominis principas, reikalaujantis, kad taršą sukėlusi (-ios) šalis (-ys) taip pat būtų atsakinga (-os) už natūraliai gamtinei aplinkai padarytos žalos atlyginimą. 8 Tai yra ją vykdo valdžios institucijos, privalančios užtikrinti žalos prevenciją ir ištaisymą (atlyginimą) (veikti ginant aplinkos interesus). 9 Šie pavyzdžiai paimti iš Anglijos ir Velso rekomendacinio dokumento. Kitos valstybės narės gali taikyti skirtingus kriterijus.

11

gali pranešti kompetentingai institucijai apie daromą arba padarytą žalą aplinkai arba neišvengiamą (realią) tokios žalos grėsmę ir turi teisę prašyti kompetentingos institucijos imtis veiksmų.“

Direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodyta, kad nevyriausybinės organizacijos, kuri skatina aplinkos apsaugą ir atitinka nacionalinės teisės aktų reikalavimus, interesas laikomas pakankamas ir laikoma, kad jos teisės gali būti pažeistos.

1.3. AAAD paprasčiau: ištaisymo (atlyginimo) pavyzdys Šiame skirsnyje pateiktos kelios pagrindinės „ištaisymo (atlyginimo)“ sąvokos AAAD kalba, pasitelkiant paprastą atvejo tyrimą (tekste išskirtą kursyvu). Įsivaizduokite situaciją kai įvyksta įvykis, turintis neigiamą poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, įtrūksta cisterna su pavojingomis cheminėmis medžiagomis ir teršalai išteka į gretimą upę. Iki AAAD įgyvendinimo, priklausomai nuo valstybės narės nacionalinės teisės aktų, subjektas būtų ėmęsis veiksmų sustabdyti taršą (pvz., sutaisęs įtrūkusią cisterną). Subjektas taip pat būtų galėjęs imtis tam tikrų žingsnių išvalyti užterštą dirvožemį ar nuosėdas (pvz., pridėti neutralizuojančių medžiagų, iškasti dirvožemį arba nuosėdas). Turint AAAD ir tariant, kad tokiam įvykiui taikoma ši direktyva, taip pat reikės įvertinti ir (natūra, o ne pinigais) kompensuoti šio išsiliejimo poveikį aplinkai. Paprastumo dėlei, tarkime, kad, esant pirminei būklei, upėje buvo keturios sveikos žuvys. Po išsiliejimo liko tik viena. Valymo veiksmais užtikrinama, kad dar viena žuvis sugrįš į upę ir iš viso jau bus dvi žuvys, tačiau jų vis tiek dar trūksta iki pirminės būklės.

Valymas – tai pirminio ištaisymo, nusakančio veiksmus, kurie skirti sugrąžinti pažeistus gamtos išteklius ir (arba) funkcijas į pirminę būklę, dalis. Pirminis ištaisymas gali apimti:

• neatidėliotinus veiksmus, skirtus sustabdyti įvykį, visiškai sumažinti, sustabdyti žalą ir jos išvengti bei išvalyti žalą sukėlusius teršalus. Juos taip pat galima vadinti neatidėliotinomis ištaisymo priemonėmis (AAAD 6 straipsnio 1 dalies a punktas), ir

• vidutinio laikotarpio ir ilgalaikius ištaisymo veiksmus pažeistoje vietovėje, skirtus sugrąžinti pažeistus išteklius ir (arba) funkcijas į pirminę būklę (žalos vandeniui ir gamtai atveju).

Jei įgyvendinus pirminio žalos ištaisymo veiksmus nevisiškai atkuriama pažeistos vietovės pažeistų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų pirminė būklė, reikia imtis tolesnių papildomų žalos ištaisymo veiksmų (ne žalos žemei atveju).

Šiame paprastame pavyzdyje reikia tolesnių veiksmų, norint užtikrinti, kad dar dvi žuvys grįžtų į upę, kad būtų sugrąžinta pirminė būklė su keturiomis žuvimis.

Papildomas ištaisymas – tai papildomi žalos ištaisymo veiksmai, kurių imamasi už vietovės ribų arba kurie taikomi ištekliams ir (arba) funkcijoms, šiek tiek besiskiriančioms nuo pažeistųjų išteklių arba funkcijų, siekiant sugrąžinti pažeistus išteklius arba funkcijas į pirminę būklę. Pavyzdžiui, jeigu įvykdžius pirminį pažeistų žuvų išteklių ištaisymą

12

pavyksta atkurti tik 50 % šių išteklių pažeistoje vietovėje, gali būti imamasi papildomų žalos ištaisymo veiksmų kitoje vietovėje (geriausia arti pažeistosios vietovės), kad būtų atkurti likę 50 % pažeistų žuvų išteklių ir abiejose vietovėse žuvų ištekliai būtų grąžinti į pirminę būklę.

Daugeliu atvejų dėl praktinių ar vietovei būdingų apribojimų neįmanoma visiškai atkurti pirminės pažeistų išteklių arba funkcijų būklės net ir įgyvendinus pirminio bei papildomo žalos ištaisymo veiksmus. Tokių situacijų pasekmė būtų nuolatinė ar liekamoji žala, kuri lieka neištaisoma. Lygiai taip pat gamtos ištekliai ir (arba) funkcijos gali būti pažeistos laikotarpį, kuris tęsiasi nuo žalos pradžios iki kol bus visiškai pasiekta ištaisymo veiklos nauda. Tokiose situacijose ištekliai arba funkcijos gali būti prarandami laikinai. Praktiškai tiek laikina, tiek ir liekamoji žala bendrai vadinama laikinais nuostoliais.

Tada gali reikėti kompensuojamojo ištaisymo, norint kompensuoti laikinus nuostolius (ne žalos žemei atveju). Kai kuriais atvejais kompensuojamojo ištaisymo veiksmus galima atlikti už vietovės ribų arba taikant juos ištekliams ir (arba) funkcijoms, šiek tiek besiskiriančioms nuo pažeistųjų išteklių arba funkcijų. Kitais atvejais kompensuojamojo ištaisymo veiklą gali sudaryti vietovėje taikomi veiksmai, kuriais ištekliai arba funkcijos grąžinamos į būklę, viršijančią pirminę būklę. Visais atvejais įgyvendinamų kompensuojamojo ištaisymo veiksmų apimtis nustatoma tokia, kad būtų kompensuojami laikini nuostoliai. Iš tikrųjų skirtumas tarp papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo labai nedidelis – abu jie nusako veiksmus, skirtus kompensuoti prarastus išteklius arba funkcijas, kurios nėra visiškai atstatomos pirminio ištaisymo veiksmais. Todėl praktiškai papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo veiksmai paprastai sujungiami, siekiant tokios ištaisymo apimties, kad būtų kompensuojami laikini nuostoliai.

1.1 pav. pavaizduota, kaip galima grafiškai parodyti pirminę būklę, pirminę žalą, laikinus nuostolius ir ištaisymo veiksmus, taikant pateiktojo paprastojo atvejo parametrus.

1.1 pav. „Ištaisymas“ pagal AAAD pateiktojo pavyzdžio atveju

1.2 pav. labiau stilizuotai pavaizduoti tos pačios žalos, laikinų nuostolių ir ištaisymo ryšiai:

“Interim Loss” Compensatory

Remediation

“Resource Equivalency Method”:

Interim Loss = Compensatory Remediation

13

• Kaip ir 1.1 pav. laikas pavaizduotas ant horizontaliosios ašies, o pažeistų išteklių arba funkcijų lygis – ant vertikaliosios ašies.

• Pirminė šių išteklių arba funkcijų būklė pažymėta nevienoda horizontalia juoda ir mėlyna punktyrine linija. Dažnai daroma prielaida, kad pirminė būklė yra pastovi (kaip 1.1 pav.), siekiant pagrįsto paprastumo arba nesant apibrėžiančių duomenų, kurie reikštų kitą funkcinę formą. Pirminė būklė gali būti santykinai pastovi, ji gali reguliariai ar numatomai svyruoti, arba ji gali didėti ar mažėti. Laikinas pirminės būklės sureguliavimas priklauso nuo konkrečios vietovės ir išteklių.

• Prasidėjus žalą sukeliančiam įvykiui, išteklių arba funkcijų lygis nukris žemiau pirminės būklės, kaip parodyta žalia kreive. Pabrėžiama, kad paveikslėlyje pavaizduotos kreivės yra grynai iliustratyvaus pobūdžio. Šių linijų pavidalą lemia konkrečių įvykių pažeistų išteklių kiekis ir laipsnis bei atsinaujinimas, ištekliai ir ištaisymo prielaidos.

• Kai kurie ištekliai arba funkcijos gali grįžti į pirminę būklę natūralaus atsinaujinimo būdu, kaip vaizduoja kylanti nuožulni žalia kreivė.

• Tačiau dėl to, kad natūralus atsinaujinimas gali trukti labai ilgai arba gali būti negrįžtama į pirminę būklę, gali būti pasirinkti pirminio ir papildomo ištaisymo veiksmai, siekiant paspartinti ar padidinti atsinaujinimo tikimybę, kaip parodyta kylančia nuožulnia raudona kreive.

• Paveikslėlyje pavaizduota, kad išteklių arba funkcijų atsinaujinimas iki pirminės būklės trunka tam tikrą laiką, per kurį ištekliai ir funkcijos bus nuolat prarandami. Šiuo atveju tai vėlgi vadinama laikinais nuostoliais. Paveikslėlyje tai vaizduoja sritis po pirminės būklės kreive ir virš pirminio bei papildomo ištaisymo kreivės. Tais atvejais, kai techniškai neįmanoma, kad ištekliai grįžtų į pirminę būklę, laikini nuostoliai tęsiasi neribotą laiką.

• Nustatomas tokios apimties kompensuojamasis ištaisymas, kad būtų užtikrinti šiuos laikinus nuostolius kompensuojantys ištekliai ir (arba) funkcijos.

14

1.2 pav. Žalos struktūra

Direktyva taip pat apima žalos gamtos ištekliams neišvengiamą (realią) grėsmę10 (o ne faktinį įvykį, pateiktą pavyzdyje ir pavaizduotą 1.1 bei 1.2 pav.). Dėl tokių įvykių subjektas turi imtis prevencinių veiksmų. Jei subjekto negalima nustatyti, jei iš jo nereikalaujama apmokėti išlaidų arba jis nesilaiko savo įsipareigojimo imtis prevencinių veiksmų, šios veiksmus gali atlikti kompetentinga institucija.

1.4. Kaip nuspręsti, ar AAAD taikoma veiklai? 1.3 pav. struktūrinėje schemoje pateiktas sprendimų priėmimo procesas iki įvykstant įvykiui (arba atsirandant neišvengiamai (realiai) įvykio grėsmei). Toliau šiame skirsnyje pateikta informacija, kuri skaitytojui padės atsakyti į paveikslėlyje užduotus klausimus. Du pagrindiniai klausimai yra:

• Ar veikla gali turėti poveikį ištekliams ir (arba) funkcijoms, kurioms taikoma AAAD – tai lemia, ar direktyva taikoma ar ne (1.4.1 skirsnis).

• Ar veikla išvardyta AAAD III priede – tai lemia subjekto atsakomybės tipą (1.4.2 skirsnis).

Kai kuriems suinteresuotiesiems asmenims, ypač subjektams, antrasis klausimas gali būti prioritetinis. Šiuo atveju tvarka priklauso nuo to, kokiems gamtos ištekliams direktyvoje skiriamas pagrindinis dėmesys.

10 Neišvengiama (reali) grėsmė reiškia, kad yra pakankama tikimybė, jog artimoje ateityje bus padaryta žala aplinkai (AAAD 2 straipsnio 9 dalis). „Pakankama tikimybė“ ir „artima ateitis“ priklauso nuo konkretaus atvejo.

15

1.3 pav. Sprendimas, ar AAAD taikoma veiklai (į III priedą neįtrauktoms profesinėms veikloms taikoma atsakomybė tik už žalą saugomoms buveinėms ir rūšims).

1.4.1. Ištekliai ir funkcijos, kurioms taikoma AAAD AAAD nustato atsakomybę už (i) žalą saugomoms rūšims ir natūralioms buveinėms; (ii) žalą vandeniui ir (iii) žalą žemei (žr. AAAD 2 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktus). 1.1–1.3 langeliuose pateiktos šių išteklių kategorijų apibrėžtys pagal direktyvą. Pirmų dviejų žalos tipų (žalos saugomoms rūšims, natūralioms buveinėms ir vandeniui) atveju AAAD reikalauja, kad pažeisti gamtos ištekliai ir (arba) funkcijos būtų sugrąžintos į pirminę būklę, kuri būtų buvusi, jei žala nebūtų buvusi padaryta. Žalos žemei ištaisymui taikomi kitokie reikalavimai.

Natūralūs ištekliai gali būti pažeisti dėl pavojingų įvykių, emisijos į aplinką ar kitų tokių įvykių, kaip:

NeAr veikla gali turėti poveikį ištekliams,

kuriems taikoma AAAD?

Taip

Ar veikla išvardyta AAAD III priede?

Ne

Taip

Imtis priemonių išvengti žalos

Kalte pagrįsta atsakomybė tik už žalą saugomoms buveinėms

ir rūšims

Griežta atsakomybė už žalą saugomoms buveinėms ir rūšims, vandeniui ir žemei

Ne AAAD

16

• cheminių medžiagų išleidimas, išsiliejimas, išsiskyrimas ar emisija į aplinką;

• fizinis poveikis ar sunaikinimas dėl gaisro, sprogimo, statybų;

• biologinės medžiagos ar vieneto (pvz., genetiškai modifikuoto organizmo ar invazinės svetimos rūšies) naudojimas ar išleidimas;

• šių įvykių derinys arba

• įvykio šalutinis produktas, grandininė reakcija ar sąveika, dėl kurių padaroma cheminė ar fizinė žala.

Įvykis, kuriuo padaroma žala, priklauso AAAD taikymo sričiai, jei jis daro poveikį ištekliams ir funkcijoms, kurias apima ši direktyva, jei netaikomos atitinkamos teisinės išimtys ir apsigynimo nuo atsakomybės priemonės ir jei kompetentinga institucija laiko, kad gamtos ištekliams padaryta žala yra didelė (žr. 1.6 skirsnį).

1.1 langelis. Žala saugomoms rūšims ir natūralioms buveinėms (AAAD 2 straipsnio 1 dalies a punktas ir 4 dalis, I priedas ir II priedo 1 dalis) yra:

Žala, kuri daro reikšmingą neigiamą poveikį siekiant tokių buveinių arba rūšių palankiausios apsaugos būklės arba palaikant ją, kaip apibrėžta Laukinių paukščių ir Buveinių direktyvose bei aprašyta toliau. Šio poveikio reikšmingumas įvertinamas remiantis pirmine būkle, atsižvelgiant į AAAD I priede nustatytus kriterijus. Kai kurios valstybės narės (pvz., Austrija, Belgija, Kipras, Čekija, Estija, Graikija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Portugalija, Ispanija, Švedija ir Jungtinė Karalystė (ne Škotija)) nusprendė išplėsti šią apibrėžtį, kad ji apimtų rūšis ir buveines, kurios saugomos pagal nacionalinės arba regioninės teisės aktus ir reglamentus, visoje savo jurisdikcijoje ar jos dalyje.

Natūralios buveinės apsaugos būklė laikoma gera, kai: • jos natūralus paplitimo arealas ir jos padengiami plotai yra stabilūs arba didėja; • egzistuoja ir tikėtina, kad ateityje neišnyks jos ilgalaikiam palaikymui būtina specifinė struktūra ir funkcijos; • jai tipiškų rūšių apsaugos būklė yra gera pagal toliau pateiktą apibrėžimą.

Rūšies apsaugos būklė laikoma gera, kai: • atitinkamos rūšies populiacijos pokyčių duomenys rodo, kad ji pati pajėgi ilgą laiką išlikti kaip gyvybingas jos

natūraliosios buveinės komponentas; • rūšies natūralaus paplitimo arealas nemažėja ir nėra tikėtina, kad bus sumažintas ateityje; • yra ir tikriausiai bus pakankamai didelė buveinė, kurioje jos populiacija galės išlikti ilgą laiką. Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvai svarbios apibrėžtys pagal Buveinių ir Laukinių paukščių direktyvas Paukščių rūšys Paukščių direktyva 2009/147/EB (išvardytos direktyvos I priede ir nurodytos jos

4 straipsnio 2 dalyje) Augalų ir gyvūnų rūšys Buveinių direktyva 92/43/EEB (išvardytos II ir IV prieduose) Paukščių buveinės Paukščių direktyva 2009/147/EB (išvardytos direktyvos I priede ir nurodytos jos

4 straipsnio 2 dalyje) Augalų ir gyvūnų buveinės Buveinių direktyva 92/43/EEB (išvardytos direktyvos II priede) Natūralios buveinės Buveinių direktyva 92/43/EEB (išvardytos direktyvos I priede) Perėjimo ar poilsio vietos Buveinių direktyva 92/43/EEB (išvardytos direktyvos IV priede) Europos Komisija savo 2006 m. gegužės 2 d. atsakyme („neoficialiame dokumente“) dėl AAAD 2 straipsnio 3 dalies b punkto aiškinimo („rūšių buveinės“, „natūralios buveinės“ ir „rūšių perėjimo ar poilsio vietos“) paaiškino, kad šie terminai apima visas Buveinių direktyvoje išvardytas rūšių buveines, natūralias buveines ir rūšių perėjimo ar

17

poilsio vietas, nepriklausomai nuo to, ar jos yra Natura 2000 tinklui priklausančioje teritorijoje ar už jos ribų. 1.2 langelis. Žala vandeniui (AAAD 2 straipsnio 1 dalies b punktas, II priedo 1 dalis) yra: Žala, kuri daro reikšmingą poveikį tų vandenų ekologinei, cheminei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam potencialui (pajėgumui), apibrėžtam Vandens pagrindų direktyvoje (VPD) (2000/60/EB), išskyrus neigiamą poveikį tada, kai taikoma tos direktyvos 4 straipsnio 7 dalis. 4 straipsnio 7 dalis susijusi su „nauja subalansuota žmonių veikla, vykdoma plėtros tikslais“, tenkinančia tam tikras sąlygas (imamasi visų įmanomų priemonių poveikiui sušvelninti, upių baseinų valdymo planuose nurodytos konkrečios priežastys, labai svarbūs visuomenės interesai ir proporcingumas).

Reikia pasitikslinti nacionalines geros ekologinės būklės ar potencialo pagal VPD apibrėžtis, norint nustatyti pirminę būklę ir tai, ar dėl žalos ši būklė ar potencialias pasikeis. VPD V priede pateiktos kiekybinės ir kokybinės (cheminės ir ekologinės) būklės apibrėžtys bei jos rodikliai. Apibrėžtys pagal Vandens pagrindų direktyvą (VPD) Upė Vidaus vandens telkinys, kurio didžioji dalis teka žemės paviršiumi, bet kurio tam tikra

dalis gali tekėti ir po žeme. Ežeras Stovinčio vidaus paviršinio vandens telkinys. Tarpiniai vandenys Paviršinio vandens telkiniai aplink upių žiotis, kurie yra iš dalies sūrūs, nes yra arti

pakrančių vandenų, bet kuriems didelę įtaką turi įtekantis gėlas vanduo. Pakrančių vanduo Paviršinis vanduo, kuris nutolęs iki vienos jūrmylės nuo pakrantės valstybės pagrindinės

linijos (paprastai vidutinio žemiausio atoslūgio žymės). Tai supaprastinta apibrėžtis, visą apibrėžtį žr. VPD.

Teritoriniai vandenys Jie apibrėžti ne VPD, bet 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijoje, ir apima pakrančių vandens juostą, nutolusią daugiausia 12 jūrmylių (22 km, 14 m) nuo pakrantės valstybės pagrindinės linijos (paprastai vidutinio žemiausio atoslūgio žymės).

Dirbtinis vandens telkinys

Žmogaus sukurtas vandens telkinys, pavyzdžiui kanalas.

Labai pakeistas vandens telkinys

Paviršinio vandens telkinys, kurio pobūdis yra labai pakitęs dėl žmogaus veiklos atsiradusių fizinių pakeitimų, pavyzdžiui, tvenkinys ar užtvanka.

Požeminio vandens telkinys

Visoks vanduo, kuris yra žemiau žemės paviršiaus drėgnoje zonoje ir tiesiogiai liečiasi su žemės paviršiumi ar podirviu.

1.3 langelis. Žala žemei (AAAD 2 straipsnio 1 dalies b punktas, II priedo 2 dalis) yra:

Bet koks žemės užteršimas (cheminėmis medžiagomis žemėje ar po žeme), kuris kelia didelį pavojų, kad žmonių sveikatą gali neigiamai paveikti medžiagų, preparatų, organizmų arba mikroorganizmų tiesioginis arba netiesioginis naudojimas žemėje, ant jos arba po ja.

Pavojus dėl ore esančių medžiagų iš kokio nors šaltinio, išskyrus pačią žemę, nėra įtrauktas. AAAD neapima žalos, atsiradusios dėl pačios oro taršos, tačiau direktyva būtų taikoma, jei tokie oro atnešti teršalai nusėstų ant žemės, vandens šaltinių arba saugomų buveinių ar rūšių arba jei tose vietose esantys teršalai pakenktų žmonių sveikatai ar aplinkai po to, kai jie būtų pernešti oro keliu.

Žala aplinkai, kurią padaro genetiškai modifikuoti organizmai (GMO), gali būti dėl paties genetiškai modifikuoto organizmo (pvz., toksinus išskiriančių apdirbtų augalų poveikis saugomiems vabzdžiams) arba poveikis gali būti

18

netiesioginis (pvz., naikinant vabzdį kenkėją toksinais, išnaikinama tuo vabzdžiu kenkėju mintanti saugoma rūšis). Žala gali būti greita (pvz., saugomų vabzdžių mirtis iš karto kai buvo apdirbti vabzdžiams atsparūs augalai) arba uždelsta (invazinių genetiškai modifikuoto augalo ar jo hibrido savybių atsiradimas po kelių kartų, dėl kurių padaroma žala saugomai ekosistemai). AAAD tiesiogiai taikoma genetiškai modifikuotiems organizmams, tačiau iš GMO padarytiems produktams (pvz., skirtiems maistui ir pašarams) ji taikoma tik tokiu mastu, kokiu jiems taikomos atitinkamos GMO direktyvos dėl riboto naudojimo ir apgalvoto išleidimo, minimos AAAD III priedo 10 ir 11 dalyse.

AAAD apima ne tik atskirus įvykius, atvejus ar emisijas į aplinką (toliau šiame vadove minimi tik „įvykiai“). Jei galima nustatyti priežastinį ryšį tarp žalos ir atskirų subjektų veiklos, AAAD taip pat gali būti taikoma laipsniškai taršai arba išplitusiai ir pasklidajai taršai (žr. AAAD 4 straipsnio 5 dalį ir Europos Teisingumo Teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimo 58 punktą (byla C-378/08).

1.4.2. Veiklos, kurioms taikoma AAAD

Pagal AAAD atsakinga šalis yra subjektas, kuris šios direktyvos 2 straipsnio 6 dalyje apibrėžiamas taip:

„Tai fizinis arba juridinis, privatus arba viešasis asmuo, kuris vykdo arba kontroliuoja profesinę veiklą, arba, jei tai numatyta nacionalinės teisės aktuose, asmuo, kuriam deleguota tokios veiklos techninio vykdymo sprendžiamoji ekonominė galia, įskaitant ir tokios veiklos leidimo11 arba įgaliojimo turėtoją arba asmenį, registruojantį tokią veiklą arba pranešantį (teikiantį žinias) apie ją“.

Kitaip tariant, žalą sukelianti veikla turi būti „vykdoma“ veikla (pavyzdžiui, ne veikla asmenų namuose), kuri gali būti vykdoma siekiant arba nesiekiant pelno. Valstybėms narėms leidžiama priimti griežtesnes taisykles už AAAD nustatytus minimalius reikalavimus (AAAD 16 straipsnio 1 dalyje joms leidžiama tai daryti pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 193 straipsnį) ir taip pat gali taikyti platesnę subjekto apibrėžtį arba nustatyti papildomas atsakingas šalis pagal AAAD perkeliančius teisės aktus. Šiame kontekste yra aktualus 2010 m. kovo 9 d. sprendimas byloje C-378/08, iš kurio seka, kad bet kuriuo atveju reikia nustatyti priežastinį ryšį tarp veiklos ir žalos. Čia gali padėti priežastinio ryšio preziumavimas, jei tai numatyta galiojančiuose nacionalinės teisės aktuose, kuris turi būti pagrįstas patikimais įrodymais (pvz., cheminės medžiagos, atstumas).

Priklausomai nuo subjekto veiklos tipo, yra AAAD nustatyta dviejų skirtingų tipų standartų atsakomybė12 (1.4 pav.):

• Griežta atsakomybė: veikla, kuri reguliuojama kaip galimai pavojinga kitais ES aplinkos teisės aktais (išvardytais direktyvos III priede). Nereikia nustatyti subjekto, kuris laikomas atsakingu už AAAD apimamų tipų žalą, kaltės. Žr. 1.4 langelį.

Kalte pagrįsta atsakomybė: kiti subjektai, kurių veikla nereguliuojama AAAD III priede minimais teisės aktais, gali būti laikomi atsakingais tik už žalą saugomoms rūšims ir natūralioms buveinėms, o ne už kitų minėtų tipų žalą (aišku,

11 Reguliuotojo išduotas leidimas, kuriuo leidžiama reguliuojamo įrenginio eksploatavimas, jei tenkinamos tam tikros sąlygos. 12 Taikymas valstybėse narėse skiriasi tuo, kad kai kuriose valstybėse narėse nereikia įrodyti kaltės pagal daugumą nacionalinės ir regioninės teisės aktų dėl valymo, nustatančių griežtą subjektų atsakomybę už žalą aplinkai (pvz., užterštą žemę, vandens taršą, žalą buveinėms ir rūšims).

19

su sąlyga, kad yra tenkinami visi direktyvoje išvardyti reikalavimai). Reikia nustatyti subjekto, kuris laikomas atsakingu, kaltę ar neatsargumą.

1.4 langelis. Griežta atsakomybė Už AAAD III priede išvardytas veiklas, įskaitant veiklas ir (arba) išleidimą, kuriam taikomos šios direktyvos (tikslesnį sąrašą ir formuluotes žiūrėti originaliame III priedo tekste): • Įrangos naudojimas pagal Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) direktyvą 96/61/EB, kurios

kodifikuota redakcija yra Direktyva 2008/1/EB ir kurią pakeitė Pramoninių išmetamų teršalų direktyva 2010/75/ES.

• Atliekų tvarkymo operacijos pagal Atliekų pagrindų direktyvą 75/442/EEB, kurios kodifikuota redakcija yra Direktyva 2006/12/EB ir nauja redakcija yra Direktyva 2008/98/EB, Pavojingų atliekų direktyva 91/689/EEB, kurios kodifikuota redakcija yra Direktyva 2006/12/EB ir nauja redakcija yra Direktyva 2008/98/EB, Sąvartynų direktyva 1999/31/EB, Atliekų deginimo direktyva (2000/76/EB), kuri integruota į Pramoninių išmetamų teršalų direktyvą 2010/75/ES. Atliekų pagrindų direktyva arba 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas. Ši direktyva pakeitė 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/12/EB dėl atliekų (kodifikuotą Direktyvos 75/442/EEB redakcija su daliniais pakeitimais), Pavojingų atliekų direktyvą 91/689/EEB ir Naudotų alyvų direktyvą 75/439/EEB. Joje numatyta bendra ES atliekų tvarkymo reikalavimų sistema ir nustatytos pagrindinės atliekų tvarkymo apibrėžtys.

• Visi išleidimai į vidaus paviršinius vandenis pagal Pavojingų medžiagų13 direktyvą (76/464/EEB), kurios kodifikuota redakcija yra Direktyva 2006/11/EB.

• Visi medžiagų išleidimai į požeminius vandenis pagal Direktyvą 80/68/EEB dėl požeminio vandens apsaugos nuo tam tikrų pavojingų medžiagų keliamos taršos, kurią pakeitė Direktyva 2006/118/EB.

• Teršalų išlaidimas arba įleidimas į paviršinius vandenis arba požeminius vandenis pagal Vandens pagrindų direktyvą (2000/60/EB).

• Gamyba, naudojimas, sandėliavimas, perdirbimas, pripildymas, išleidimas į aplinką ir transportavimas į vietą pavojingų medžiagų, pavojingų preparatų ir augalų apsaugos produktų, apibrėžtų Pavojingų medžiagų direktyvoje 67/548/EEB, kurią pakeitė Klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo reglamentas (EB) Nr. 1272/2008, Pavojingų preparatų direktyvoje (1999/45/EB), Augalų apsaugos produktų direktyvoje (91/414/EEB ir Biocidų direktyvoje 98/8/EB, kurią keičia Biocidų reglamentas (ES) Nr. 528/2012.

• Vežimas keliu, geležinkeliu, vidaus vandens keliais, jūra arba oru pavojingų prekių arba taršą sukeliančių prekių, apibrėžtų Saugaus vežimo keliais direktyvoje (94/55/EB) arba valstybių narių nacionalinės teisės aktuose.

• Įrenginių naudojimas pagal Oro pagrindų direktyvą 96/62/EB, kurią pakeitė Direktyva 2008/50/EB. • Genetiškai modifikuotų organizmų, apibrėžtų su GMO susijusiose direktyvose (90/219/EEB ir 2001/18/EB)

ribotas naudojimas, taip pat ir transportavimas, susijęs apgalvotas išleidimą į aplinką ir pateikimas į rinką. • Atliekų siuntimas per sienas Europos Sąjungoje, į ją arba iš jos (Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 259/93, kurį

pakeitė Reglamentas (EB) Nr. 1013/2006). • Direktyva 2006/21/EB dėl kasybos pramonės atliekų tvarkymo. • Direktyva 2009/31/EB dėl anglies dioksido geologinio saugojimo. • Kita. Visą sąrašą žr. AAAD III priede. Įgyvendinant šią direktyvą valstybėse narėse, griežta atsakomybė gali būti taikoma didesnei veiklų grupei.

13 Toksinės medžiagos, keliančios didžiausią grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai.

20

1.4 pav. AAAD atsakomybės sistema (parengta pagal Airijos Respublikos AAAD rekomendacinį dokumentą).

Jei už žalą atsakingas daugiau kaip vienas subjektas, valstybės narės gali pasirinkti taikyti solidarią arba proporcingą atsakomybę.

1.5. Kas ką daro iki įvykstant įvykiui arba atsirandant neišvengiamai grėsmei?

Toliau pateiktose lentelėse apibrėžiami pagrindiniai suinteresuotieji asmenys ir apibendrinamos jų prievolės bei vaidmenys (įskaitant tuos, kurie nėra prievolės pagal AAAD, bet juos galima taikyti) įprastoje veikloje (iki įvyksta įvykis, kuriuo padaroma žala, arba atsiranda neišvengiama žalos grėsmė).

Griežta atsakomybė Kalte pagrįsta

atsakomybė

TIPK leidimas Atliekų licencija / leidimas

Išleidimai į vandenis Pavojingos medžiagos

Vandens ėmimas (VPD) GMO

Atliekų siuntimas Kasybos atliekos

Anglies dioksido surinkimas ir saugojimas

Į III priedą neįtrauktos profesinės veiklos

Žala žemei Žala

vandeniui Žala saugomoms rūšims ir

natūralioms buveinėms

21

Kompetentinga institucija Valstybės narės parinkta viešojo sektoriaus institucija įgyvendinti ir vykdyti direktyvą.

IKI ĮVYKIO (ĮPRASTOJE VEIKLOJE)

• Gali liepti subjektams arba juos raginti imtis priemonių, mažinančių neišvengiamos grėsmės ir žalos riziką (jei to dar nėra reikalaujama, t. y. Seveso objektų ar įrenginių atveju).

• Turi skatinti finansinį užtikrinimą arba, jei jis privalomas, jo reikalauti.

Subjektai Tai fizinis arba juridinis, privatus arba viešasis asmuo, kuris vykdo arba kontroliuoja profesinę veiklą, arba, jei tai numatyta nacionalinės teisės aktuose, asmuo, kuriam deleguota tokios veiklos techninio vykdymo sprendžiamoji ekonominė galia, įskaitant ir tokios veiklos leidimo arba įgaliojimo turėtoją arbą asmenį, registruojantį tokią veiklą arba pranešantį (teikiantį žinias) apie ją. Profesinė veikla, ne privati veikla

IKI ĮVYKIO (ĮPRASTOJE VEIKLOJE)

• Gali taikyti priemones, kad išvengtų žalos.

• Gali taikyti arba gali privalėti taikyti (jei tai privaloma) finansinį užtikrinimą, kurio reikalauja kompetentinga institucija arba kuris tinkamas verslui.

Finansinio užtikrinimo priemonių teikėjai (ir pan.) Draudimo ir perdraudimo įmonės

IKI ĮVYKIO (ĮPRASTOJE VEIKLOJE) (pagal AAAD ne prievolė, bet galimas vaidmuo)

• Reaguoja į tinkamo finansinio užtikrinimo prašymus.

• Svarsto, ar atlikti galimos rizikos ir išlaidų vertinimą, kad galėtų parengti tinkamas finansinio užtikrinimo priemones ir, taikydami tinkamas įmokas, įsitikintų, kad šios priemonės tvarios.

Ekspertai Ekologijos, kitų mokslų, rizikos vertinimo, inžinerijos, ištaisymo projektų ir įgyvenimo, ekonomikos ir teisės srityse kiti asmenys, kurie padėtų įgyvendinti AAAD.

IKI ĮVYKIO (pagal AAAD ne prievolė, bet galimas vaidmuo)

• Techninis indėlis į neišvengiamos grėsmės ir žalos riziką mažinančias priemones.

Be jau nurodytųjų asmenų dar yra įgalintieji asmenys: fiziniai arba juridiniai asmenys, kuriuos žala aplinkai paveikė arba gali paveikti, arba kurie kitaip turi pakankamą interesą priimant aplinkosauginius sprendimus (arba

22

pareiškiantys apie teisės pažeidimą). Manoma, kad tokie asmenys yra aplinkosaugos NVO, kurios atitinka visus nacionalinės teisės aktų reikalavimus.

1.6. Kaip nuspręsti, ar AAAD taikoma atvejui? 1.5 pav. pavaizduota sprendimų priėmimo schema remiantis keletu klausimų, į kuriuos reikia atsakyti, kad būtų galima nuspręsti, ar AAAD taikoma kokiam nors atvejui (atvejis čia apima faktinį įvykį ir neišvengiamą įvykio grėsmę):

• Ar grėsmė iškilusi ištekliui arba funkcijai, kuriai taikoma AAAD? (Išteklių ir funkcijų apibrėžtį žr. 1.4.1 skirsnyje.) • Ar įvykis įvyko per AAAD nustatytą terminą? (1.6.1 skirsnis) • Ar taikomos kokios nors apsigynimo nuo atsakomybės priemonės ir išimtys? (1.6.2 skirsnis) • Ar žala laikoma didele? (1.6.3 skirsnis)

1.6.1. AAAD senaties terminai Yra trijų tipų senaties terminai, įtraukti į AAAD 17 straipsnį. Direktyva netaikoma šiais atvejais:

Laiko (absoliutus) senaties terminas:

• Žala, padaryta dėl emisijų į aplinką, atvejų ar įvykių, įvykusių iki 2007 m. balandžio 30 d. arba po šios datos, jei visa žala padaryta ir pagrindinė priežastinė veikla vykdyta iki šios datos.

• Atvejai ar įvykiai, įvykę prieš 30 metų iki aptinkant žalą.

Išlaidų susigrąžinimo (santykinis) senaties terminas:

• Jei praėjo daugiau kaip penkeri metai nuo prevencinių ar ištaisymo veiksmų pabaigos, bet buvo nustatyta kompetentinga institucija arba reikiama trečioji šalis arba atsakingas subjektas ar trečioji šalis, priklausomai nuo to, kas įvyko vėliau (valstybės narės gali imtis griežtesnių priemonių ir pratęsti penkerių metų terminą savo nacionalinės teisės aktuose).

1.6.2. AAAD išimtys ir apsigynimo nuo atsakomybės priemonės Šiame skirsnyje išvardytos išimtys ir apsigynimo nuo atsakomybės priemonės, aktualios įgyvendinant AAAD. Atminkite, kad valstybės narės gali įgyvendinti direktyvą pasirinkdamos griežtesnes priemones negu joje nustatyti minimalūs reikalavimai (16 straipsnio 1 dalis). AAAD taikymo srities išimtys AAAD 4 straipsnyje išvardyti faktai arba situacijos, dėl kurių subjektai pagal šią direktyvą atleidžiami nuo atsakomybės: • Ginkluotas konfliktas, karo veiksmai, pilietinis karas arba maištas. • Nepaprastas, neišvengiamas ir nenugalimas gamtos reiškinys. • Veiklos, kurių pagrindinė paskirtis – tarnauti krašto apsaugai arba tarptautiniam saugumui, arba kurių

vienintelė paskirtis – apsaugoti nuo stichinių nelaimių.

23

• Veiklos, kurioms taikomos tarptautinės konvencijos taršos nafta jūroje arba pavojingų medžiagų veržimo jūra ar pavojingų krovinių vežimo keliais, geležinkeliais, vidaus vandenų laivais srityse tokiu mastu, kokiu šios konvencijos įgyvendintos valstybėse narėse.

• Veiklos, kurioms taikoma Euratomo sutartis arba branduolinio sektoriaus tarptautinės konvencijos.

24

1.5 pav. Sprendimas, ar AAAD taikoma įvykiui.

Ne

Taip

Ar AAAD apibrėžti vanduo / žemė / buveinės ir rūšys yra pažeisti ar

jiems iškilusi grėsmė?

Ar taikomos kokios nors išimtys ar apsigynimo

nuo atsakomybės priemonės?

Taip

Ne

Taip

AAAD taikoma. Šalys turi imtis visų būtinų veiksmų.

Ne

Taip

Ne

Ar žala / grėsmė didelė?

Ar žala padaryta / grėsmė atsirado per AAAD numatytą senaties

terminą?

AAAD netaikoma,

bet

gali būti taikomi kiti nacionalinės ar

tarptautinės teisės aktai.

25

• Pasklidoji tarša ir priežastinis ryšys: Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime byloje C-378/08 (52–58 punktuose) teigiama, kad, kai neįmanoma nustatyti priežastinio ryšio, gali būti įmanoma „preziumuoti žalą“, jei valstybės narės taiko tokį teisės aktą (taip būna ne visose valstybėse narėse. Tačiau kiekviena valstybė narė, taikanti šią teismo nustatytą sąlyginę prezumpciją, vis tiek atitiktų AAAD). Kad būtų galima tai taikyti, prezumpcija turi būti grindžiama tokiais patikimais įrodymais, kad teršalai, kuriais padaryta žala, yra tokie patys, kaip ir subjekto gamybos procese naudojami teršalai, arba kad subjekto teritorija yra pakankamai arti pažeistos vietovės, kad ši vietovė būtų galėjusi būti taršos šaltinis.

Apsigynimo nuo atsakomybės priemonės Pagal AAAD apsigynimo nuo atsakomybės priemonės yra šios:

• Trečiosios šalies įsikišimo ir privalomo įsakymo apsigynimo priemonės (8 straipsnio 3 dalis): subjekto nereikalaujama padengti žalos prevencijos arba ištaisymo veiksmų išlaidų, jei (a) jis įrodo, kad žalą padarė trečioji šalis (su sąlyga, kad buvo taikytos reikiamos saugumo priemonės), arba (b) jis įrodo, kad žalą sukėlė valdžios institucijos privalomo įsakymo arba nurodymo laikymasis, išskyrus įsakymą arba nurodymą, priimtą dėl emisijos arba įvykio, kurį sukėlė paties subjekto veikla.

• Leidimo apsigynimo priemonė (8 straipsnio 4 dalies a punktas): jei subjektas įrodo, kad jis buvo nekaltas arba nebuvo aplaidus ir kad žalą aplinkai sukėlė emisija arba įvykis, kurį aiškiai leidžia reguliavimo institucija ir kuris atitinka visas leidimo sąlygas, valstybė narė gali nuspręsti atleisti subjektą nuo atsakomybės padengti ištaisymo išlaidas, su sąlyga, kad ši žalos ištaisymo galimybė įtraukta valstybei narei perkeliant šią direktyvą.

• Plėtros rizikos apsigynimo priemonė arba naujausių techninių žinių apsigynimo priemonė (8 straipsnio 4 dalies

b punktas): priimdama teisės aktus, valstybė narė savo nuožiūra taip pat gali nuspręsti atleisti subjektą nuo atsakomybės padengti ištaisymo išlaidas, jei subjektas įrodo, kad jis buvo nekaltas arba nebuvo aplaidus ir kad žalą aplinkai sukėlė emisija arba įvykis, kuris, atsižvelgiant į mokslines ir technines žinias, negalėjo padaryti žalos aplinkai tada, kai įvyko emisija arba veikla.

1.6.3. Didelė (reikšminga) žala AAAD taikoma „didelės žalos“ atvejams. AAAD palieka kompetentingai institucijai galutinai nustatyti žalos dydį (reikšmingumą) konkrečiu atveju. Tačiau bendrai dydžio (reikšmingumo) sąvoka gali būti aiškinama keliais skirtingais būdais, įskaitant šiuos:

• Reguliavimo reikšmingumas (įvykis ar žala, kuri tiesiogiai arba netiesiogiai draudžiama; pavyzdžiui, reguliavimo kriterijus, normas ar leidimą viršijanti tarša);

• Socialinis reikšmingumas (t. y. tai, kas ypač reikšminga ar svarbu visuomenei arba konkrečioms paveiktoms šalims);

• Biologinis reikšmingumas (biologijos mokslų plačių diskusijų objektas; šis terminas paprastai vartojamas nusakyti poveikį su biologinėmis, fiziologinėmis ar ekologinėmis pasekmėmis, kurios laikomos neigiamomis);

• Statistinis reikšmingumas (paprastai nusako pastebėtas ar išmatuotas sąlygas, kurių atsiradimas laikomas mažai tikėtinu vien dėl atsitiktinio šanso);

• Žala, kuri yra ypač „didelė“.

26

(JAV praktikoje atliekant žalos gamtos ištekliams vertinimą (kuriuo AAAD daugiausia pagrįsta), kompetentingos institucijos dažnai stengiasi išspręsti galimų aiškinimo dviprasmybių klausimą, vartodamos terminą „išmatuojamas neigiamas“, o ne „reikšmingas“ poveikis. Praktinis šio požiūrio taikymo aspektas tas, kad tada, kai žala yra išmatuojama, bet „nedidelė“ (ekologiniu, socialiniu ir kt. požiūriu), atsakomybė bus nedidelė, o kai žala yra išmatuojama ir „didelė“, labiau tikėtina, kad atsakomybė bus didelė. Dėl šio požiūrio išvengiama būtinybės apibrėžti „reikšmingumą“ a priori). Tačiau žalos apibrėžtyje, kuri pateikta AAAD 2 straipsnio 2 dalyje, yra aiškus reikalavimas, kad žala turi būti „išmatuojamas neigiamas pasikeitimas“. AAAD I priede pateiktos šios rekomendacijos dėl veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti įvertinant žalą saugomoms buveinėms ir rūšims, nors nėra apibrėžta, kaip tokius veiksnius reikia įvertinti (žalos žemei atveju pavojus žmonių sveikatai laikomas dideliu): • Žala, kuri yra neigiami pokyčiai, mažesni už vidutinius (natūralius) svyravimus, laikomus normaliais tai rūšiai arba

buveinei; • Žala, kuri susidaro dėl pažeistų išteklių natūralių pokyčių arba įprasto išteklių tvarkymo, kuris aprašytas buveinės

bylose arba dokumentuose, kuriuose nustatomi tikslai, arba kurį prieš tai vykdė savininkai arba subjektai; arba • Žala rūšims arba buveinėms, jei nustatyta, kad per trumpą laiką be jokio įsikišimo jos atsinaujins iki pirminės

būklės arba iki būklės, kuri vien tik dėl rūšies arba buveinės dinamikos savybių tampa būkle, tapačia arba geresne už pirminę būklę.

Valstybių narių rekomendaciniuose dokumentuose aptariami papildomi įvertinimo veiksniai. Pavyzdžiui:

• Nyderlandų AAAD rekomendaciniame dokumente teigiama, kad „atsižvelgiant į žalos aplinkai apibrėžtį ir prieš tai minėtus kriterijus, negalima nurodyti pastovių verčių iš anksto, norint nustatyti žalos buvimą arba žalos ribas, nes šios vertės priklauso nuo konkrečių kiekvieno atvejo aplinkybių (45 psl.).

• Į Suomijos AAAD rekomendacinį dokumentą įtraukti šie saugomų rūšių ir natūralių buveinių vertinimo veiksniai:

o Rūšies individų skaičius, jų tankumas arba teritorija; o Pažeistų individų arba pažeistos teritorijos reikšmingumas rūšies arba natūralios buveinės apsaugos

būklės lygiui, atsižvelgiant į rūšies gyvybingumą arba natūralios buveinės būdingą arealą bei įprastus natūralius pokyčius;

o Rūšies plitimo galimybė ir natūralios buveinės atsistatymo galimybė; o Rūšies arba natūralios buveinės galimybė natūraliai atsinaujinti mažiausiai iki būklės, kuri vyravo tuo

metu, kai buvo padaryta žala; o Poveikis žmonių sveikatai.

Airijos AAAD rekomendaciniame dokumente dar cituojama Europos Komisija (2006) dėl veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant gerą apsaugos būklę (1.1 lentelė).

27

1.1 lentelė. Vertinimo veiksniai, kuriuos galima taikyti nustatant gerą apsaugos būklę (Europos Komisija, 2006) Aspektas Apibrėžtis Vertinimo kriterijai Rūšies arba buveinės arealas

Teritorija, kurioje yra konkretaus biogeografinio regiono buveinės arba rūšies visi reikšmingi ekologiniai pokyčiai ir kuri yra pakankamai didelė, kad buveinė arba rūšis galėtų išlikti ilgą laiką.

Vertindamas rūšies arba buveinės arealą, tinkamos kvalifikacijos asmuo turi, priimdamas sprendimą, atsižvelgti į šiuos kriterijus: • Nustatyti esamą rūšies arba buveinės arealą; • Nustatyti galimas rūšies arba buveinės arealo ribas, atsižvelgiant į fizines bei ekologines sąlygas (pavyzdžiui, klimatą, geologiją, dirvožemį arba aukštį); • Nustatyti ankstesnį rūšies arba buveinės arealą ir pasikeitimo priežastis; • Nustatyti rūšies arba buveinės gyvybingumui reikalingą teritoriją, įskaitant ryšių ir migracijos klausimų aspektą. Jei rūšies arba buveinės arealas menkai pagrįstas dokumentais, reikia ekspertų nuomonės ir išsamių žinių apie tą rūšį arba buveinę.

Buveinės arealo plotas

Visas paviršiaus plotas konkrečiame biogeografiniame regione, laikomas minimaliai būtinu, kad būtų užtikrintas ilgalaikis to buveinių tipo gyvybingumas; jis turi apimti teritorijas, būtinas ištaisymui arba plėtrai tų buveinių tipų, kurioms esamas plotas yra nepakankamas, norint užtikrinti ilgalaikį gyvybingumą.

Vertindamas buveinės arealą, tinkamos kvalifikacijos asmuo turi, priimdamas sprendimą, atsižvelgti į šiuos kriterijus: • Ankstesnį pasiskirstymą ir pasikeitimo priežastis; • Galimą natūralią augmeniją; • Faktinį pasiskirstymą ir faktinį pasikeitimą; • Buveinės tipo dinamiką; • Natūralius pokyčius (potipius, sintaksonus, ekologinius variantus ir kt.); • Pasiskirstymo modelyje turi būti numatyti būdingų rūšių genetiniai mainai arba genų srautai.

Rūšių populiacijos

Populiacija konkrečiame biogeografiniame regione, laikoma minimaliai būtina, norint užtikrinti ilgalaikį rūšies gyvybingumą.

Vertindamas buveinės populiaciją, tinkamos kvalifikacijos asmuo turi, priimdamas sprendimą, atsižvelgti į šiuos kriterijus: • Ankstesnį pasiskirstymą ir gausumą bei pasikeitimo priežastis; • Galimą arealą; • Biologines ir ekologines sąlygas; • Migracijos maršrutus ir plitimo kelius; • Genų srautus arba genetinius pokyčius, įskaitant požymių gradientus; • Populiacija turi būti pakankamai didelė, kad vyktų natūralūs svyravimai ir galėtų būti tinkama populiacijos struktūra.

Rūšiai tinkama buveinė

Nėra apibrėžties. Saugomos rūšies gerai apsaugos būklei reikalinga palanki arba tinkama buveinė turi užtikrinti šiuos dalykus: • Rūšies buveinės (-ių) teritorija turi būti pakankamai didelė, stabili ir (arba) didėjanti; • Buveinės kokybė turi būti tinkama ilgalaikiam konkrečios rūšies išlikimui.

Buveinė Nėra apibrėžties. Skirtingų tipų buveinių struktūra ir funkcija gali labai skirtis, bet pirmiausia turi būti ir veikti įvairūs esminiai ekologiniai buveinės procesai, kad buveinę būtų galima laikyti geros apsaugos būklės. Europos Komisija nustatė tokį būdingą praktinį struktūros ir funkcijos taikymą: „miško buveinės atveju funkcija apimtų atsistatymą ir maisto medžiagų apykaitą, o struktūra – tokius elementus, kaip amžiaus klasių struktūra ir negyvos medienos buvimas. Gali nereikėti, kad visi elementai būtų visose vietovėse. Lygiai taip pat pelkių atveju ekologinis-hidrologinis režimas gali būti esminis, todėl jo sutrikdymas, pvz., sausinant, gali būti nepalankus. Nors direktyvoje neminimas suskaidymas, aišku, kad jis gali sutrikdyti buveinės funkciją ir yra veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti vertinant struktūrą ir funkciją“.

Rūšies arba buveinės ateities perspektyvos

Nėra apibrėžties. Jei laikoma, kad pagrindinis nustatytas poveikis ir grėsmė rūšiai yra nereikšmingi, rūšis išliks gyvybinga ilgą laiką. Norint nustatyti šio vertinimo etapo išdavą, galima taikyti tokią logiką: • Geros perspektyvos – numatoma, kad rūšis išliks ir klestės; • Nėra vidutiniškų (ar šis išsireiškimas tinkamas?) perspektyvų – tikėtina, kad rūšis patirs sunkumų, nebent sąlygos pasikeistų; • Prastos perspektyvos – grėsmė ilgalaikiam gyvybingumui; tikėtina, kad rūšis išnyks.

• Tai, ar žala vandeniui didelė ar ne, reikia spręsti vadovaujantis vandens būkle pagal VPD. Jei padarytas neigiamas poveikis gerai vandens būklei, turi būti laikoma, kad žala didelė. Apie geros būklės rodiklius skaitytojams siūloma žr. VPD V priedą. Nyderlandų AAAD rekomendaciniame dokumente siūloma užduoti tris susijusius klausimus, siekiant nustatyti žalos reikšmingumą šiuo atžvilgiu (41 psl.):

28

o Kokia buvo vandens ekologinė, cheminė ir (arba) kiekybinė būklė (iki įvykstant žalai)? o Ar yra neigiamas poveikis šiai būklei? o Jei taip, ar jis reikšmingas?

• Žalos žemei atveju kai kurių valstybių narių ankstesnės atsakomybės sistemos arba žalos žemei teisės aktai nustato veiksnius, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant šio tipo žalą. Toliau pateikiamas šių veiksnių pavyzdys, paimtas iš Airijos Respublikos rekomendacinio dokumento, kuriame rekomenduojamas dviejų pakopų rizikos vertinimas nustatant reikšmingumą. Pateikiamas tik pavyzdys, kuris nebūtinai yra patvirtintas.

o Atrankos lygmens rizikos vertinimas:

Šaltinio (žemės užteršimo) apibūdinimas pagal fizines ir toksikologines savybes, t. y. kancerogeninis, sprogus ir t.t.;

Visos turimos informacijos, susijusios su vietovės fizine aplinka ir taršos šaltiniu (-iais), santrauka, pateikiama su žemėlapiais ir grafiniu pjūviu;

Galimų žmonių-receptorių nustatymas, atsižvelgiant į esamos, gretimos ir aplinkinės žemės naudojimo paskirtį, įskaitant galimą patvirtintą naudojimo paskirtį ateityje;

Mechanizmų ir kelių, per kuriuos šaltinis galėtų neigiamai paveikti receptorius, įskaitant migracijos kelius grunte ir poveikio mechanizmus, pvz., įkvėpimą, sąlytį su oda ir pan., nustatymas ir apibūdinimas;

Trumpa lentelė ir diagrama, vaizduojanti visus šaltinio–kelio–receptoriaus ryšius, dėl kurių gali atsirasti didelė neigiamo poveikio žmonių sveikatai rizika;

Aiški ir logiška lentelė arba tekstas apie kokių nors šaltinio–kelio–receptoriaus ryšių, nelaikomų galimai reikšmingais, neįtraukimą;

Su vietove susijusių trūkstamų duomenų arba neapibrėžtumų nustatymas, kurie gali turėti poveikį nustatant žalą žemei;

Aiškus sprendimo dokumentas dėl vietovės, kuriame nurodoma, ar reikia toliau vertinti arba rinkti informaciją, norint nustatyti žalą žemei;

Rekomendacijos dėl tolesnio informacijos rinkimo, rizikos vertinimo ir (arba) ištaisymo.

o Konkrečios vietovės kiekybinis rizikos vertinimas:

Atrankos lygmens vertinimo komponentai ir taip pat: Patikrintas koncepcinis modelis, pagrįstas visa papildoma surinkta informacija; Taikomo metodo aprašymas ir pagrindimas, įskaitant visos naudojamos programinės įrangos

pasirinkimą; Lentelė, kurioje pateikiami visi bendrieji vertinimo kriterijai arba taikyti parametrai ir išsamus

taikymo pagrindimas; Rizikos nustatymas, naudojant pasirinktąjį metodą; Nustatytos rizikos ir galimo reikšmingumo aptarimas koncepcinio vietovės modelio

kontekste; Pasirinktojo metodo neapibrėžtumų ir rizikos vertinimo aspektų aptarimas bei vertinimas; Spendimo dokumentas dėl tolesnio vertinimo; Rekomendacijos dėl tolesnio duomenų rinkimo, rizikos vertinimo ir (arba) ištaisymo; Rizika, susijusi su tokiomis fizinėmis cheminės medžiagos savybėmis, kaip degumas ir

sprogumas, gali būti vertinama atsižvelgiant į žalos atsiradimo tikimybę ir tikėtiną tos žalos sunkumą.

Pateikiant valstybėse narėse taikomų metodų pavyzdį, rizika žmonių sveikatai žalos žemei atveju Nyderlanduose susijusi ne su gyventojų tankiu, o su žemės užterštumo lygiais.

29

Belgijos Flandrijos regione dirvožemio sanavimas privalomas vadinamosios „naujos dirvožemio taršos“ atveju, jei viršijami dirvožemio sanavimo standartai14.

• GMO

o Organizmų ir mikroorganizmų (įskaitant GMO) atveju metoduose, kurie taikomi vertinant riziką, turi atsispindėti geriausi esami metodai.

• Ispanijos karališkajame dekrete (2090/2008, 16, 17, 18 straipsniai) reikalaujama žalos dydį apskaičiuoti taikant

kiekybinius ir kokybinius kriterijus. Jei pagal tuos kriterijus žalos dydžio apskaičiuoti neįmanoma arba jei dirvožemis buvo užterštas anksčiau, žalos vandeniui ir dirvožemiui dydį galima nustatyti analizuojant žalos tų gamtos išteklių funkcijoms mastą. Pavyzdžiui, didelė žala vandens gyvūnų rūšims reiškia didelė žalą vandeniui, kuriame gyvena šios rūšys. Jei žala atsiranda dėl cheminės medžiagos, dydį galima išmatuoti lyginant su koncentracija arba ribine verte. Be to, reikia atsižvelgti į laiką, kurį ši cheminė medžiaga veikė receptorių, ir koncentracijos bei poveikio laiko ryšį su toksiškumo ribine verte. Šiuo tikslu karališkajame dekrete rekomenduojama remtis tokiomis cheminių medžiagų duomenų bazėmis, kaip Europos cheminių medžiagų agentūra (ECHA), Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro Sveikatos ir vartotojų apsaugos institutas, Tarptautinės bendros informacijos apie chemines medžiagas duomenų bazė, Sirakūzų tyrimų korporacija, „Chemfinder“, Tarptautinė cheminės saugos programa ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos esamų cheminių medžiagų duomenų bazės.

Skaitytojams patariama daugiau su reikšmingumo klausimu susijusios informacijos ieškoti valstybių narių rekomendaciniuose dokumentuose.

1.7. Kas ką daro atsiradus neišvengiamai grėsmei arba įvykus įvykiui?

Toliau lentelėse apibūdinami pagrindiniai suinteresuotieji asmenys ir jų vaidmenys bei atsakomybė po to, kai žalą padaręs įvykis arba neišvengiama grėsmė nustatyta.

14 http://www.ovam.be/jahia/Jahia/pid/991?lang=null

30

PO NEIŠVENGIAMOS GRĖSMĖS APTIKIMO (apie ją praneša subjektas arba paveiktas asmuo ar NVO, arba ji pastebėta savarankiškai)

• Pirmas ir antras punktai grafoje „Po žalos aplinkai aptikimo“ (gerai??) toliau;

• Subjektas turi imtis prevencinių priemonių ir jam gali bet kuriuo metu reikėti pateikti informaciją, imtis būtinų prevencinių priemonių bei vykdyti pateiktus nurodymus dėl būtinų prevencinių priemonių.

PO ŽALOS APLINKAI APTIKIMO

• Nustato, ar žala gali patekti į AAAD taikymo sritį perkėlus direktyvą į nacionalinę teisę;

• Jei taip, nustato atsakingą (-us) subjektą (-us) ir atsakomybės lygį (griežta arba kalte pagrįsta);

• Reikalauja subjekto pateikti papildomą informaciją, o prireikus:

• imtis būtinų „neatidėliotino“ ištaisymo veiksmų, t. y. praktinių žingsnių nedelsiant kontroliuoti, sustabdyti, pašalinti arba kitaip sutvarkyti teršalus ir (arba) žalą sukėlusius veiksnius;

• reikalauti subjekto vykdyti nurodymus dėl būtinų neatidėliotinų ištaisymo veiksmų;

• Imasi būtinų „faktinių“ ištaisymo veiksmų (pirminio, papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo priemonių) kartu su subjektu, nustato ir įvertina ištaisymo galimybes, ypač priima arba susitaria dėl ištaisymo veiksmų plano ir paragina suinteresuotąsias šalis pateikti savo nuomones (7 str. 4 dalis);

• Atsižvelgdama į šias nuomones, parengia konkrečias priemones ir oficialiai įformina pasirinktąjį ištaisymą;

• Bendradarbiaudama su subjektu (-ais), įsitikina, kad būtinos priemonės taikomos vykdant pirminio, papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo veiksmus, jei jų reikia (suteikia subjektui teisę pasisakyti prieš priimant sprendimą);

• Jei kompetentinga institucija įsikiša ir vykdo ištaisymo priemones (jei subjektas to nepadaro, jei jo negalima nustatyti, jei jis turi galiojančią apsigynimo priemonę): reikalauja subjekto (-ų) apmokėti ištaisymo, vertinimo, administracines ir kitas atitinkamas išlaidas (daugiašalės atsakomybės atveju paskirsto išlaidas);

• Prižiūri finansinio užtikrinimo priemonės parengimą, supratimą (jei privaloma) ir įgyvendinimą.

Kompetentinga institucija Valstybės narės parinkta viešojo sektoriaus institucija įgyvendinti ir vykdyti direktyvą

BENDRAS DIREKTYVOS ĮGYVENDINIMAS

• (Valstybė narė, bet tikriausiai ne kiekviena iš daugelio kompetentingų valstybės narės institucijų) vėliausiai iki 2013 m. balandžio 30 d. Komisijai pateikia ataskaitą apie patyrimą, įgytą taikant AAAD;

• Gali įsteigti nacionalinę ataskaitų sistemą ir AAAD taikymo atvejų duomenų bazę.

31

Subjektai Tai fizinis arba juridinis, privatus arba viešasis asmuo, kuris vykdo arba kontroliuoja profesinę veiklą, arba, jei tai numatyta nacionalinės teisės aktuose, asmuo, kuriam deleguota tokios veiklos techninio vykdymo sprendžiamoji ekonominė galia, įskaitant ir tokios veiklos leidimo arba įgaliojimo turėtoją arbą asmenį, registruojantį tokią veiklą arba pranešantį (teikiantį žinias) apie ją. Profesinė veikla, ne privati veikla

PO NEIŠVENGIAMOS GRĖSMĖS ARBA ŽALOS APLINKAI APTIKIMO

• Imasi neatidėliotinų veiksmų išvengti žalos neišvengiamos grėsmės atveju ir tada, kai žala negali išnykti (arba bet kuriuo atveju to reikalauja nacionalinės teisės aktai):

• Nedelsiant informuoja kompetentingą instituciją apie visus aktualius padėties aspektus;

• Vykdo kompetentingos institucijos nurodymus, siekiant išvengti žalos;

• Žalos atveju imasi visų praktinių veiksmų nedelsiant sustabdyti, kontroliuoti, pašalinti ar kitaip sutvarkyti susijusius teršalus ir (arba) kitus žalą sukėlusius veiksnius (neatidėliotinas ištaisymas), bei pateikia papildomą informaciją, jei jos reikalauja kompetentinga institucija, ir vykdo visus susijusius kompetentingos institucijos nurodymus dėl neatidėliotino ištaisymo priemonių;

• Nustato galimas ištaisymo priemones ir bendradarbiauja su kompetentinga institucija pasirenkant tinkamas ištaisymo arba prevencines priemones;

• Turėti teisę pasisakyti prieš kompetentingai institucijai priimant sprendimą dėl ištaisymo veiksmų;

• Imasi visų veiksmų įgyvendinti (arba finansuoti) pirminio, papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo priemones, vadovaujantis ištaisymo veiksmų planu ir (arba) kompetentingos institucijos nurodymais, siekiant sugrąžinti pažeistus gamtos išteklius į pirminę būklę ir atsižvelgiant į visą laikiną žalą (nuostolius) kol aplinka atsistatys;

• Jei reikia, apmoka susijusias išlaidas.

Finansinio užtikrinimo priemonių teikėjai (ir pan.) Draudimo ir perdraudimo įmonės

PO NEIŠVENGIAMOS GRĖSMĖS ARBA ŽALOS APLINKAI APTIKIMO (pagal AAAD ne prievolė, bet galimas vaidmuo)

• Prisideda prie žalos ir ištaisymo įvertinimo.

Ekspertai Ekologijos, kitų mokslų, rizikos vertinimo, inžinerijos, ištaisymo projektų ir įgyvenimo, ekonomikos ir teisės srityse kiti asmenys, kurie padėtų įgyvendinti AAAD.

PO NEIŠVENGIAMOS GRĖSMĖS ARBA ŽALOS APLINKAI APTIKIMO (pagal AAAD ne prievolė, bet galimas vaidmuo)

• Vertina, tikrina ir prižiūri (gresiančios arba faktinės) žalos įvertinimą ir ištaisymo galimybės pasirinkimą, struktūrą bei įgyvendinimą;

• Vykdo išdavų stebėseną.

32

1.8. Ištaisymo išlaidos Išlaidos, kurias pagal AAAD kompetentinga institucija privalo susigrąžinti iš subjektų (tuo atveju kai jie ėmėsi prevencinių ir (arba) ištaisymo veiksmų), yra tokios: • Žalos aplinkai arba tokios žalos neišvengiamos grėsmės įvertinimo bei ištaisymo galimybių nustatymo išlaidos; • Administracinės, teisinės ir vykdymo išlaidos; • Duomenų rinkimo išlaidos, kitos bendros išlaidos, stebėsenos ir priežiūros išlaidos; • Prevencijos ir (arba) ištaisymo išlaidos. Iš esmės, jei yra daugiau kaip viena techninė galimybė, kuri atitinka tą patį ištaisymo tikslą, pasirenkama pigiausia galimybė. Ji minima AAAD, nes ji yra vienas pagrindinių išlaidų veiksmingumo ir sąnaudų bei naudos analizės principų ir ji taikoma techninėms pirminio, papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo priemonių galimybėms. Galutinės šių įsipareigojimų išlaidos priklauso nuo padarytos žalos pobūdžio ir būtinų ištaisymo veiksmų tipo. AAAD nenustato jokių apribojimų galimoms ištaisymo reikalavimų įgyvendinimo išlaidoms. Tačiau jos II priede yra nuostata, kuri leidžia kompetentingai institucijai sustabdyti ištaisymo veiksmus iki pasiekiant pirminę arba jai lygiavertę būklę, jei tolesnių veiksmų išlaidos būtų neproporcingos aplinkos gautai naudai, su sąlyga, kad šiame etape jau nebėra didelio pavojaus, kad bus padarytas neigiamas poveikis žmonių sveikatai, vandeniui arba saugomoms rūšims ir buveinėms (II priedo 1.3.3 skirsnis). „Neproporcingumas“ nėra apibrėžtas Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvoje. Jis taip pat minimas, bet nėra apibrėžtas Vandens pagrindų direktyvoje. Tačiau taikant AAAD, būtų naudinga sužinoti su VPD susijusius tyrimus (WATECO, 2003). Šiais tyrimais buvo nustatyta, kad, nors teoriškai šis principas reiškia, jog ištaisymo išlaidos neturi viršyti jo naudos, galiausiai neproporcingumas yra politinis sprendimas, pagrįstas ekonomine informacija. Kadangi išlaidų ir naudos skaičiavimuose yra neapibrėžtumo, nagrinėjant neproporcingumą reikia atsižvelgti į šiuos dalykus: • Išlaidų ir naudos įvertinimas turi apimti kokybines ir kiekybines išlaidas ir naudą; • Riba, kuria išlaidos viršija naudą, turi būti pripažįstama ir ja turi būti labai pasitikima; • Neproporcingumas neturi prasidėti ten, kur apskaičiuotos išlaidos tiesiog viršija kiekybiškai įvertinamą naudą; • Sprendimą priimantis asmuo taip pat gali pageidauti atsižvelgti į tai, ar ištaisymo išlaidų pasiskirstymas tarp

atsakingų šalių (jei yra daugiau kaip viena jų) yra proporcingas kiekvienos šalies indėliui į žalą.

1.9. Ištaisymo išlaidų finansavimas Pagal AAAD pirminis finansavimo šaltinis pirminio, papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo atveju yra atsakingas (-i) subjektas (-ai). Subjektas turi apmokėti ne tik būtinų prevencinių veiksmų ir ištaisymo priemonių išlaidas, bet ir susijusias papildomas bei administracines išlaidas, įskaitant tas, kurias patiria kompetentinga institucija įgyvendindama šią sistemą. Čia priklauso visos padarytos žalos nustatymo ir apibūdinimo, tinkamų ištaisymų priemonių tyrimo ir parinkimo, reikiamų ištaisymo priemonių įgyvendinimo ir tų veiksmų stebėsenos bei veiksmingumo išlaikymo juos užbaigus išlaidos. Pagal AAAD vienintelės kitos šalys, kurios gali būti atsakingos už išlaidas, yra trečiosios šalys (įskaitant viešojo sektoriaus institucijas, jei subjektams jos taikė įsakymus arba nurodymus, dėl kurių buvo padaryta žala aplinkai), kurios laikomos atsakingomis už žalos padarymą, arba kiti subjektai, kurie, kaip nustatoma, yra solidariai atsakingi.

33

Jei atsakingas subjektas (arba trečioji šalis) neįvykdo reikiamų priemonių arba nėra atsakingas dėl vienos iš direktyvoje nurodytų apsigynimo priemonių ir išimčių, kompetentinga institucija turi teisę pati imtis šių priemonių, nors pagal AAAD jai nėra privaloma tai daryti. Jei institucija imasi tokių priemonių, ji turi susigrąžinti savo išlaidas iš atsakingų šalių tiek, kiek įmanoma.

1.10. Finansinis užtikrinimas AAAD 14 straipsnyje teigiama, kad valstybės narės imasi priemonių paskatinti, kad atitinkami ekonomikos ir finansų subjektai kurtų finansinio užtikrinimo instrumentus ir rinkas, taip pat ir finansinius mechanizmus nemokumo atveju, kad sudarytų sąlygas subjektams naudoti finansines garantijas savo atsakomybei pagal šią direktyvą užtikrinti. Europos Komisijai buvo nurodyta parengti ataskaitą, kurioje būtų nagrinėjama, ką valstybės narės darė, kad įvykdytų šį įsipareigojimą, ir būtų apžvelgtas rinkoje esantis įvairių tipų finansinis užtikrinimas. Europos Komisija (EK) (2010) nustatė, kad ES rinka auga ir kad yra įvairių finansinio užtikrinimo instrumentų. Ataskaitoje konkrečiau buvo pateikti šie nustatyti faktai: • Paaiškėjo, kad draudimas yra populiariausia priemonė, garantuojanti atsakomybę už aplinkos apsaugą; bendro

draudimo grupių yra Ispanijoje, Prancūzijoje ir Italijoje. • Bankų garantijos daugiausia naudojamos Austrijoje, Belgijoje, Kipre, Čekijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje,

Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje. • Kitos rinkos priemonės (skirtos atsakomybei už aplinkos apsaugą bendrai), pavyzdžiui, fondai, obligacijos ir kt.,

aptariamos Austrijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Kipre, Lenkijoje ir Ispanijoje.

Komisijos ataskaitoje nurodyta, kad aštuonios valstybės narės (Bulgarija, Čekija, Graikija, Vengrija, Portugalija, Rumunija, Slovakija ir Ispanija) šiame etape buvo įvedusios arba ketino įvesti privalomą finansinį užtikrinimą pagal AAAD skirtingomis sąlygomis iki 2014 m. Šioms sistemoms dažnai taikomas susijusių sektorių ir subjektų rizikos vertinimas15 ir į jas įtrauktos įvairios nacionalinės įgyvendinimo nuostatos, apimančios tokius klausimus, kaip žalos atlyginimo ribos, išimtys ir kt. Tuo metu, kai buvo paskelbta ši ataskaita, likusios valstybės narės vis dar taikė savanorišką finansinį užtikrinimą.

Vykdomi tolesni Europos Komisijos užsakyti tyrimai apie galimybę turėti visos Europos nelaimių fondą arba rizikos pasidalijimo priemonę, kuri būtų taikoma didelių pramoninių avarijų atveju ir galėtų būti finansuojama privalomos įmokos būdu.

1.11. Pagrindinės ateities datos • Iki 2013 m. balandžio 30 d. valstybės narės turi Komisijai pateikti ataskaitas apie įgyvendinimo patyrimą, įgytą

taikant AAAD;

• Iki 2014 m. balandžio 30 d. Europos Komisija turi pateikti ataskaitą kartu su apžvalga.

15 Rizikos, apskaičiuotos remiantis galimos rizikos mastu ir tikimybe, kad rizika bus, nustatymas.

34

2. AAAD ĮGYVENDINIMO PROCESO APŽVALGA: IŠTAISYMO VEIKSMŲ PLANAVIMAS

Kompetentinga institucija, pastebėjusi įvykį arba neišvengiamą grėsmę, apie kuriuos pranešė subjektas arba į kuriuos jos dėmesį atkreipė trečioji šalis (įgalintieji asmenys pagal AAAD 12 straipsnio 1 dalį), pradeda procesą, kuriuo įvertinama, ar šiam atvejui taikoma AAAD. 2.1 pav. pavaizduoti žingsniai, kurių imamasi atsiradus atvejui, kuris gali patekti į AAAD taikymo sritį.

Padaroma žala arba atsiranda neišvengiama

grėsmė

Imtis

neatidėliotinų veiksmų išvengti (tolesnės) žalos

Įvertinti žalą

aplinkai

Suplanuoti ištaisymą

Įgyvendinti, stebėti

ir pranešti apie ištaisymo veiksmus

Pagal AAAD ir valstybės narės

teisės aktus, kuriais

direktyva perkelta

Subjektai kontroliuoja, sustabdo ir

pašalina žalą bei išvengia tolesnės žalos (nustatyta

6 straipsnio 1 dalies a punkte)

Kompetentinga institucija

nusprendžia, ar padaryta didelė žala aplinkai, ir geriausiu būdu

bendradarbiauja su subjektu, kad ją apskaičiuotų

(įskaitant laikinus nuostolius)

Kompetentinga institucija

nusprendžia dėl ištaisymo

priemonių, kurių reikia imtis, tipo ir

apimties, į šį procesą

įtraukdama subjektą ir kitus

suinteresuotuosius asmenis [žr.

2.2 pav.]

Subjektas įgyvendina reikiamas

papildomo ir kompensuojamojo

ištaisymo priemones, jas stebi ir praneša apie jas

[žr. 2.2 pav.]

2.1 pav. Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimas (parengta pagal Aplinkos, maisto ir kaimo reikalų departamento (Defra) išsamias rekomendacijas (Jungtinė Karalystė), 2009)

Pastaba*. Pirminis ištaisymas čia reiškia vidutinio laikotarpio ir ilgalaikius veiksmus.

Nors galutinį sprendimą priima kompetentinga institucija, būtų veiksmingiau ir efektyviau, kad visos susijusios šalys (ypač kompetentinga institucija ir subjektas (-ai) bendradarbiautų aptinkant žalą arba grėsmę ir įvertinant žalą bei ištaisymo galimybes. Iš tikrųjų 7 straipsnio 2 dalyje minimas „bendradarbiavimas su atitinkamu subjektu, kaip reikalaujama“. Kaip minėta 1 skirsnyje, Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvoje pateikiamos nuorodos į keletą atskirtų direktyvų, aprašančių išteklius, kuriems taikoma AAAD. Norint užtikrinti, kad veiklai, kuri padarė žalą aplinkai, būtų taikoma AAAD, reikia nustatyti atitinkamą direktyvą (arba teisę suteikiantį nacionalinės teisės aktą). Tinkamai tai padarius, taip pat užtikrinama, kad, įvertinant žalą ir nustatant ištaisymo veiksmų apimtį, yra taikomi tinkami įvertinimo kriterijai. Kai kuriais atvejais, priklausomai nuo įvykio ir žalos pobūdžio, gali būti aktuali daugiau kaip viena direktyva (arba nacionalinės teisės aktas).

Pirminis ištaisymas (su kompensuojamuoju ištaisymu arba be jo) gali būti pakankamas arba nepakankamas, kad ištekliai arba funkcija grįžtų į pirminę būklę. Jei jis pakankamas, AAAD įgyvendinimo procesas galėtų baigtis (su sąlyga, kad būtų tęsiama stebėsena ir teikiamos ataskaitos). Jei pirminės būklės negalima pasiekti per pagrįstą

35

laikotarpį, reikia įvertinti laikinus nuostolius ir parengti kompensuojamojo ištaisymo priemones. 2.2 pav. pavaizduotas sprendimų dėl ištaisymo priemonių tipo ir apimties priėmimo procesas. Gali būti atvejų kai reikia pakeisti ištaisymo planus.

Teisinis procesas priklauso nuo nacionalinės teisės aktų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas šiame kontekste nustatė minimalius reikalavimus, į kuriuos kompetentingos institucijos turi atsižvelgti, jei jos mano, kad reikia pakeisti priimtas ištaisymo priemones, norint (geriau) pasiekti tikslą. Šie reikalavimai pateikti sujungtų bylų C-379/08 ir C-380/08 46–67 punktuose, taip pat sprendimo jose pirmame punkte (žr. 2.1 langelį). Iš šių paaiškinimų seka, kad pagal nacionalinę teisę gali reikėti papildomų procedūrinių žingsnių, jei laikomasi trijų minimalių teismo nurodytų reikalavimų.

2.2 pav. Sprendimas dėl ištaisymo priemonių (parengta pagal Defra išsamias rekomendacijas (Jungtinė Karalystė), 2009)

Pastaba*. Šiame proceso etape subjektas jau pranešė kompetentingai institucijai apie įvykį arba kompetentinga institucija jau aptiko žalą.

Kompetentinga institucija praneša subjektui, kad žala didelė* – ištaisymo pasiūlymus reikia pateikti per tam tikrą

terminą

Subjektas pateikia priemones per kompetentingos institucijos nurodytą

terminą – geriausia bendradarbiaudamas su ja

Kompetentinga institucija konsultuojasi su suinteresuotaisiais asmenimis

Kompetentinga institucija nusprendžia dėl ištaisymo galimybių, atsižvelgdama į subjekto pasiūlymus, įgalintųjų asmenų

pastabas

Į ištaisymo planą turi būti įtraukta:

- Ištaisymo tikslai; - Veiksmai, kurių jau imtasi, ir planuojami veiksmai

(pirminis, kompensuojamasis ir papildomas ištaisymas);

- Numatomi rezultatai; - Priemonės neapibrėžtumui spręsti; - Skaičiavimai, pagal kuriuos sudaromos ištaisymo

priemonių apimties sąmatos; - Priemonių kaina; - Stebėsenos planas.

Papildomo arba kompensuojamojo ištaisymo galimybių vertinimo kriterijai:

- Pažeistų ir atkurtų išteklių arba funkcijų lygiavertiškumas (debeto ir kredito lygiavertiškumas);

- Sėkmės tikimybė; - Galimumas vykdyti ištaisymą ateityje; - Išlaidos: proporcingos ar neproporcingos.

36

2.1 langelis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylos C-379/08 ir C-380/08 Sprendimo bylose C-379/08 ir C-380/08 pirmas punktas:

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1. 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) 7 straipsnis ir 11 straipsnio 4 dalis kartu su šios direktyvos II priedu turi būti aiškinami taip, kad kompetentingai institucijai suteikiama teisė iš esmės pakeisti žalos aplinkai ištaisymo priemones, dėl kurių sprendimas priimtas pasibaigus rungimosi principu pagrįstai vertinimo procedūrai, bendradarbiaujant su susijusiais subjektais, ir kurios jau įgyvendintos arba pradėtos įgyvendinti. Tačiau siekdama priimti tokį sprendimą:

ši institucija turi išklausyti subjektus, kuriems nustatė tokias priemones, išskyrus atvejus, kai dėl kritinės aplinkos būklės kompetentinga institucija privalo imtis veiksmų nedelsdama;

ši institucija visais atvejais taip pat privalo raginti, be kita ko, asmenis, kurių žemės sklypuose turi būti įgyvendinamos šios priemonės, pateikti savo pastebėjimus ir į juos atsižvelgti;

ši institucija turi atsižvelgti į Direktyvos 2004/35 II priedo 1.3.1 punkte išvardytus kriterijus ir savo sprendime nurodyti priežastis, motyvuojančias jos pasirinkimą ir prireikus galinčias pateisinti, kodėl nebuvo atliktas detalus nagrinėjimas pagal šiuos kriterijus ar jo nebuvo galima atlikti dėl, pavyzdžiui, kritinės aplinkos būklės.

Sprendimo byloje C-378/08 antras punktas:

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

Kai, …

Direktyva 2004/35 nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais kompetentingai institucijai, besivadovaujančiai šia direktyva, leidžiama preziumuoti, kad yra priežastinis ryšys, įskaitant išplitusios taršos atvejus, tarp subjektų ir nustatytos žalos dėl to, kad jų įrenginiai yra netoli užterštos teritorijos. Tačiau remiantis principu „teršėjas moka“ norėdama preziumuoti tokį priežastinį ryšį ši institucija turi turėti patikimų duomenų savo prezumpcijai pagrįsti, kaip antai kad šių subjektų įrenginiai yra netoli užterštos teritorijos ir kad sutampa rasti teršalai ir šio subjekto savo veikloje naudojamos medžiagos.

37

3. AAAD ĮGYVENDINIMAS – ŽALOS ĮVERTINIMAS: IŠANKSTINIO VERTINIMO, PIRMINIO IŠTAISYMO IR LYGIAVERTIŠKUMO ANALIZĖS APŽVALGA

3.1 pav. pavaizduoti žingsniai, kurių reikia laikytis įvertinant žalą ir pasirenkant ištaisymo galimybes. 1-as žingsnis aptariamas šiame skirsnyje. 2–5-as žingsniai pateikti 2-ų dienų mokymų pakete.

3.1 pav. Lygiavertiškumo analizės žingsniai

1-as žingsnis Išankstinis vertinimas

Aprašyti įvykį

Nustatyti ir aprašyti pažeistas teritorijas, aplinkas, buveines ir rūšis

Nustatyti patirtos arba numatomos žalos aplinkai pobūdį, laipsnį ir erdvinį mastą bei laikotarpį

Nustatyti galimas socialines, ekonomines ir tarpvalstybines problemas

Pradėti vertinti papildomo įvertinimo veiksmus: galimą papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo poreikį; lygiavertiškumo metodų hierarchijos tipus; įvertinimui atlikti būtinų duomenų rūšis

Įvertinti pirminio ištaisymo naudą

Nustatyti atitinkamą įvertinimo mastą

2-as žingsnis Nustatyti ir apskaičiuoti žalą

(debetą)

4-as žingsnis Nustatyti papildomo ir

kompensuojamojo ištaisymo veiksmų apimtį

5-as žingsnis Stebėti ir teikti ataskaitas

3-as žingsnis Nustatyti ir apskaičiuoti ištaisymo

naudą (kreditą)

Nustatyti pažeistus išteklius, buveines ir funkcijas

Nustatyti žalos priežastis

Apskaičiuoti žalą

Apskaičiuoti laikinus nuostolius ir visą debetą

Nustatyti ir įvertinti ištaisymo galimybes

Apskaičiuoti ištaisymo galimybių naudą (kreditą)

Ištaisymo planavimas ir įgyvendinimas

Stebėti ištaisymo sėkmę

Teikti ataskaitas

Apskaičiuoti naudą (kreditą) vienetui

Nustatyti ištaisymo apimtį

Apskaičiuoti ištaisymo galimybių išlaidas

Apsvarstyti, ar išlaidos neproporcingos

Spręsti lygiavertiškumo analizės neapibrėžtumo ir kintamų išdavų problemas

38

Šiame skirsnyje aprašoma, kaip atliekamas išankstinis vertinimas, siekiant nustatyti galimą žalos lygį ir tai, ar reikia tolesnio įvertinimo. Šio skirsnio langeliuose pateiktas atvejo tyrimas (kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje), iliustruojantis išankstinį vertinimą.

Svarbu pažymėti, kad per išankstinį vertinimą surinkta informacija yra reikalinga nustatyti, ar konkrečiam įvykiui AAAD taikoma ar netaikoma. Todėl, norint atlikti išankstinį vertinimą, pirmiausia būtina nustatyti, kad įvykiui taikoma AAAD.

Žalos įvertinimo dydis ir apimtis pagal AAAD ir nuo to priklausanti tinkamo lygio analizė skiriasi konkrečiais kiekvieno atskiro įvykio veiksniais, pažeistų išteklių ir funkcijų skaičiumi, turima informacija ir pirminio, papildomo bei kompensuojamojo ištaisymo veiksmų prieinamumu.

Svarbiausius klausimus, į kuriuos reikia atsakyti išankstinio vertinimo metu, galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: įvykio aplinkybes ir įvykio poveikį.

Informacija apie įvykio aplinkybes apima šiuos klausimus:

• Kas yra atsakingas (-i) subjektas (-ai)?

• Kokios medžiagos išleistos ir į kokias buveines?

• Ar įvykis (neišvengiama grėsmė), kuriam taikoma AAAD, galėjo pažeisti (pažeis) gamtos išteklius?

• Ar yra priežastinis ryšys tarp išleidimo ir žalos?

• Ar žala gali būti didelė (nustato valstybės narės, bet gali būti įtraukti žalos masto, sunkumo ir trukmės aspektai)?

Informacija apie įvykio poveikį apima šiuos klausimus:

• Ar tikėtina, kad pirminis ištaisymas visiškai kompensuos žalą aplinkai?

• Ar tikėtina, kad reikės papildomo arba kompensuojamojo ištaisymo nuostoliams kompensuoti?

• Ar žala galėjo arba galės pažeisti žmonėms skirtas funkcijas?

• Koks vertinimo išsamumo lygis yra tinkamas?

Apytikre įgyvendinimo tvarka pateikti išankstinio vertinimo žingsniai yra tokie:

1. Aprašyti įvykį.

2. Nustatyti ir aprašyti pažeistas teritorijas, aplinkas, buveines ir rūšis.

3. Nustatyti patirtos arba numatomos žalos aplinkai pobūdį, laipsnį ir erdvinį mastą bei laikotarpį.

4. Nustatyti galimas socialines, ekonomines ir tarpvalstybines problemas.

5. Įvertinti pirminio ištaisymo naudą.

39

6. Pradėti vertinti papildomo įvertinimo veiksmus:

a. Galimą papildomo arba kompensuojamojo ištaisymo poreikį;

b. Lygiavertiškumo analizės tipus ir hierarchiją;

c. Įvertinimui atlikti būtinų duomenų tipus.

Neįmanoma iš anksto nustatyti konkrečios informacijos, kuri bus surinka per išankstinį vertinimą. Tačiau toliau išsamiau aprašome informacijos, kurią reikia įvertinti kiekviename žingsnyje, tipus. Atlikdama išankstinį vertinimą, kompetentinga institucija ir subjektas taip pat turėtų pradėti vertinti galimą veiksmų, kurių reikia bendram įvertinimui, lygį.

3.1. Aprašyti įvykį Išsami informacija apie įvykį gali atsakyti į klausimus apie žalos tipą ir trukmę, priežastinį ryšį ir atsakomybę bei išteklių atstatymą. Įvykio aprašymas turi būti kiek galima išsamesnis. Svarbu, kad analitikai, vertindami galimą su įvairių tipų įvykiais susijusią atsakomybę, atsižvelgtų į taikomas direktyvas ir (arba) nacionalinės teisės aktus.

Priklausomai nuo situacijos, vertinant galimą žalą ir ištaisymo poreikį, gali būti protinga daryti konservatyvias prielaidas apie galimą neigiamą poveikį. Šios prielaidos užtikrintų, kad dėl nenumatyto rezultato neatsirastų pernelyg didelis reikiamos kompensuojamojo ištaisymo apimties skirtumas.

Ex post žalos vertinimo atveju reikia parengti išsamią informaciją apie įvykio pobūdį, laiką, vietą ir trukmę. Reikia įtraukti informaciją apie galimus atsakingus subjektus ir išleistas medžiagas. Renkant aktualią informaciją, gali būti atliekamas išankstinis tiriamasis darbas. Tokių įvykių, kaip išsiliejimas ir išleidimas, atveju reikia aprašyti aplinkos sąlygas, kurios daro poveikį galimam pernešimui ir poveikiui aplinkoje. Be to, reikia nustatyti galimą neigiamą poveikį, kuris galėtų būti susijęs su įvykiu, ir nustatyti bei apsvarstyti duomenis, kurie aktualūs nustatant, ar yra priežastinis ryšys tarp įvykio ir galimo neigiamo poveikio. Išankstinio vertinimo etape gali būti labiau pageidautina nustatyti platų galimą neigiamą poveikį, užuot rizikavus per daug apriboti galimas įvykio pasekmes.

Aprašydami įvykio pobūdį, analitikai turi pabandyti nustatyti savybes, kurios gali daryti įtaką galimo neigiamo poveikio pobūdžiui ir mastui ir padės pagrįsti sprendimus dėl ištaisymo. Įvykio aprašymą gali sudaryti:

• Išsamus išleidimo, įvykio ar projekto aprašymas; • Įvykio laikas ir trukmė; • Konkretus su įvykiu susijusių cheminių, fizinių ar biologinių rizikos veiksnių pobūdis; • Oro sąlygos; • Visi reagavimo į nelaimę veiksmai, pirminio ištaisymo arba suplanuoto mažinimo veiksmai, kurių jau buvo

imtasi.

Ne visa prieš tai išvardyta informacija bus aktuali visiems įvykiams. Todėl svarbu, kad analitikai apsvarstytų preliminarios informacijos, reikalingos tiksliai aprašyti konkretų įvykį, tipą.

3.1 lentelėje pateikti keli įvykių, kurie gali sukelti žalą į AAAD taikymo sritį patenkantiems ištekliams, pavyzdžiai.

40

3.1 lentelė. Įvykių, kurie gali sukelti AAAD apibrėžtą žalą, pavyzdžiai

Buveinėms ir rūšims žalą galinčių sukelti įvykių tipai: • Tiesioginis saugomų buveinių ir rūšių pašalinimas. • Apgalvotas saugomų rūšių persekiojimas ir užmušimas. • Sutrikdymas dėl einamosios veiklos (pvz., per didelės rekreacinės veiklos). • Cheminė tarša. • Fizinė žala. • Sutrikdymas dėl einamosios veiklos, pvz., statybos arba griovimo projektų arba per didelės rekreacinės

veiklos). • Pastatų griovimas, sukeliantis triukšmą ir vibracijas. • Mikrobinė tarša, pavyzdžiui, dėl netinkamos žemdirbystės, todėl žalios neišvalytos gyvulių nuotekos

išleidžiamos į žemę, patenka į požeminį ir paviršinį vandenį arba išleidžiamos tiesiai į paviršinį vandenį, padarydamos žalą saugomoms vandens gyvūnų rūšims ir buveinėms.

Vandeniui žalą galinčių sukelti įvykių tipai: • Mėšlo nuotėkis į vandens telkinį (reikia patikrinti, ar toks įvykis yra veikla pagal III priedą ir taip pat ar

valstybė narė neįtraukė nuotekų dumblo į III priedo veiklas). • Vandens ėmimas, dėl kurio pakinta vandens telkinio būklė. • Išleidimas iš pramoninės teritorijos, kuriam nepakanka valymo įrenginių pajėgumų ir kuris užteršia vandens

telkinį. • Turinio išsiliejimas iš chemines medžiagas gabenančio sunkvežimio arba geležinkelio cisternos (pvz., įvykus

avarijai). • Vandens telkinio užtvenkimas neatlikus atitinkamo įvertinimo ir negavus leidimo, todėl vandens aplinka

pakinta fiziškai, pvz., susidaro nuosėdos, nuosėdos kaupiasi ant saugomų vėžiagyvių, migruojančios žuvys atskiriamos nuo veisimosi vietų.

• Sūraus vandens prasiskverbimas į požeminį vandenį (pvz., dėl per didelio ėmimo ilgą laiką). • Cheminių medžiagų arba naftos išsiliejimas iš požeminių ir antžeminių saugyklų, tvarkymo ir gabenimo

įrenginių, todėl padaroma žala požeminiam ir paviršiniam vandeniui. Žemei žalą galinčių sukelti įvykių tipai Įvykiai, dėl kurių padaroma žala žemei, gali apimti žalą dirvožemiui ir požeminiam vandeniui bei pernešimą į paviršinį vandenį, todėl atsiranda neigiamas poveikis žmonių sveikatai dėl:

• Tiesioginio garų išsiskyrimo ir patalpų bei aplinkos oro kokybės pablogėjimo; • Padidėjusios teršalų koncentracijos dirvožemyje, kuri gali sukelti didelę žalą per tiesioginį sąlytį su oda,

įkvepiant dulkes, išsiskiriant garams ir juos įkvepiant; • Užterštų maisto produktų iš augalų, išaugintų užterštoje dirvoje, arba maisto produktų su ant jų

nusėdusiomis užterštomis dulkėmis vartojimo; • Pažeisto geriamojo vandens vartojimo.

Žemei žalą galinčių sukelti įvykių pavyzdžiai yra tokie:

• Žemės tarša iš didelės cheminės valyklos daro poveikį patalpų oro kokybei netoli esančiuose gyvenamuosiuose būstuose;

• Sugenda atliekų deginimo įrenginio dūmų valymo sistema ir gretimame gyvenamajame rajone paviršinė dirva užteršiama sunkiaisiais metalais, viršijant ribinių verčių kriterijus;

• Atsitiktinis cheminių medžiagų išleidimas iš saugojimo, tvarkymo ir gamybos teritorijų bei dujų pernešimas į

41

patalpų aplinką ir jų patekimas per žemę į drenažo sistemas, inžinerinių komunikacijų griovius, dirvožemį ir požeminį vandenį;

• Apgalvotas neleistinas atliekų šalinimas ant žemės arba į ją, dėl kurio išsiskiria dujos, kurios pernešamos į gretimus gyvenamuosius būstus, ir cheminėmis medžiagomis užteršiamas geriamojo vandens šaltiniu esantis požeminis vanduo, paviršinis maudyklų vanduo;

• Gamyklos eksploatacijos nutraukimas kai atsiranda atsitiktinis naftos produktų arba cheminių medžiagų nuotėkis į dirvožemį ir požeminį vandenį;

• Pastatų griovimas, dėl kurio įtrūksta nebenaudojami vamzdžiai ir cisternos su naftos produktų arba cheminių medžiagų likučiais, kurie išteka į dirvožemį ir požeminį vandenį.

3.1 langelis. Įvykio atvejo tyrimo apžvalga: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

2011 m. vasario 22 d. „K“ slėnyje (menamoje vietoje) – kietų uolienų kasybos atliekų tvenkinio vietoje – kilo didelė audra su lietumi. Lietus ištirpdė slėnyje buvusį sniegą, todėl galiausiai buvo pažeistas atliekų tvenkinys. Dėl šio pažeidimo kasybos atliekos ištekėjo į „K“ upę. Nors avarinių tarnybų personalas buvo per dieną mobilizuotas į tvenkinio avarijos vietą, daug tūkstančių tonų kasybos atliekų pateko į „K“ upę ir mažiausiai 10 km nutekėjo pasroviui iki didelės, saugomos šlapynės teritorijos, susiformavusios prie santakos su kita upe. Matėsi, kad didžioji dalis atliekų iškrito į nuosėdas ir nusėdo šlapynėje, nors sudedamosios atliekų dalys galėjo būti toliau pernešamos pasroviui upių sistema. Įrenginio subjektas iš karto pranešė atitinkamoms institucijoms apie šį įvykį. Vietovėje link žemupio gyvenantys žmonės taip pat apie tai pranešė šioms institucijoms, išreikšdami susirūpinimą dėl vandens kokybės ir žuvininkystės.

Kelias savaites po atliekų tvenkinio avarijos buvo atliekamas išankstinis įvykio vertinimas. Išankstinio vertinimo etape buvo surinkta ši informacija:

• Aiškinantis įvykio laiką ir trukmę, buvo nustatyta, kad tai buvo vienkartinis, trumpalaikis (mažiau kaip 2 dienų) atliekų išleidimas; tačiau išleistos atliekos kelia ilgalaikį pavojų aplinkai;

• Atliekose buvo labai didelė kai kurių sunkiųjų metalų (pvz., vario, cinko ir kadmio) koncentracija ir jos buvo šiek tiek rūgštinės (maždaug pH 4);

• Dėl smarkaus lietaus ir tirpstančio sniego upės vandens srautas buvo labai pakilęs palyginti su įprastu žiemos vandens srautu;

• Atlikus avarijos likvidavimo veiksmus įrenginyje, atliekų tvenkinys buvo greitai suremontuotas. Remonto laikotarpiu buvo sustabdytas visas iškasenų apdorojimas. Jokių neatidėliotinų veiksmų nebuvo imtasi upės ar šlapynės atžvilgiu;

• Buvo padaryta nemažai nuotraukų, dokumentiškai pagrindžiančių įvykį, ir įrenginyje buvo paimti keli upės vandens mėginiai 10 km upės atkarpoje prieš srovę nuo šlapynės. Nebuvo paimta mėginių šlapynėje ir upėje pasroviui nuo šlapynės;

• Buvo atskirų pranešimų apie matytus negyvų margųjų upėtakių kūnus ant upės krantų. Tačiau nebuvo imami jokie sistemingi biotos mėginiai;

• Buvo surinkti duomenys apie vandens kokybę iki įvykio. Tačiau šie duomenys apie mėginius buvo labai negausūs. Nebuvo rasta biologinių duomenų apie pažeistas upės atkarpas. Tačiau buvo parengtas išsamus šlapynės teritorijos aprašas ir žemėlapis ir anksčiau ši teritorija buvo nustatyta kaip specialios apsaugos šlapynė.

42

3.2. Išankstinis pažeistų teritorijų, aplinkų, buveinių ir rūšių nustatymas ir aprašymas Šiame žingsnyje atliekamas darbas padės nustatyti išteklius, kuriems greičiausiai buvo padaryta žala arba kuriems iškilusi grėsmė dėl įvykio. Gali reikėti įvertinti galimą išteklių arba buveinės stygių; vietinę arba regioninę svarbą ir galimai pažeistų rūšių apsaugos būklę, pažeidžiamas buveines ir kitus vietinius arba regioninius veiksnius, kurie galėtų didinti arba mažinti žalos tikimybę arba mastą.

Išankstinio vertinimo žingsnius gali sudaryti apsilankymas vietoje, literatūros, duomenų bazių ir interneto šaltinių peržiūra, siekiant nustatyti aktualią informaciją apie išteklius, kuriems iškilusi (galima) grėsmė, ir pažeistų išteklių pirminės būklės ekologinių, biologinių ir fizinių savybių apibūdinimas. Būtų galima kreiptis į ekspertus papildomos informacijos. Pavyzdžiui, išteklių valdytojai dažnai turi neskelbtų duomenų, kuriuos būtų galima panaudoti apibūdinant pirminę būklę ir nustatant galimai pažeistus išteklius. Informacijos, kuri gali būti naudinga nustatant pažeistas teritorijas, aplinką, buveines ir funkcijas, tipai yra šie:

• Galimai paveiktų arba pažeistų išteklių ir funkcijų nustatymas (įskaitant ekologines ir žmonių naudojamas funkcijas);

• Lankytojų, kuriems įvykis arba išleidimas padarė poveikį, nustatymas ir išvardijimas; • Duomenys apie pažeistų gamtos išteklių fizinę, biologinę arba cheminę kokybę.

Šis žingsnis padės kompetentingai institucijai nustatyti galimo įvertinimo galimybę, sudėtingumą ir išsamumą. Šį išankstinį nustatymą turi sudaryti:

• Turimų duomenų tipų aptarimas; • Šių duomenų kokybė ir kiekybė; • Duomenų laikotarpis ir erdvinis mastas; • Informacija, ar yra duomenų apie pirminę būklę; • Kita informacija, kuri aktuali nustatant ir aprašant pažeistus išteklius ir funkcijas; • Duomenys, kurie aktualūs nustatant žalos teritorijoms, aplinkoms, buveinėms, rūšims ir funkcijoms laipsnį

bei mastą.

3.2 langelis. Išankstinis pažeistų teritorijų, aplinkų, buveinių ir rūšių nustatymas ir aprašymas: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

Išankstinis galimai pažeistų išteklių nustatymas buvo atliekamas remiantis pokalbiais su gerai informuotais vietiniais išteklių valdytojais, išleistos informacijos apie šią ir panašias vietoves apžvalga, diskusijomis su įrenginių subjektu, apsilankymais vietoje ir nuotraukomis. Galimai pažeisti ištekliai buvo šie: • Upės ir šlapynės vandens kokybė; • Upės ir šlapynės nuosėdų kokybė; • Upinės, paupinės ir šlapynės buveinės; • Vandens biota, ypač margieji upėtakiai ir vandens bestuburiai; • Šlapynės augmenija; • Maži žinduoliai ir migruojantys paukščiai, kurie gali naudotis šlapynės buveinėmis vasaros mėnesiais. Galimai pažeistos teritorijos apėmė 10 km link aukštupio „K“ upėje, šlapynę ir nežinomo ilgio upės atkarpą pasroviui nuo šlapynės.

43

3.3. Išankstinis patirtos arba numatomos žalos aplinkai pobūdžio, laipsnio ir erdvinio masto bei laikotarpio nustatymas

Šį išankstinio vertinimo žingsnį galėtų sudaryti tiesioginiai pastebėjimai (pvz., fizinis poveikis, žuvų mirtingumas, cheminių medžiagų dėmės ir kt.), analogiškų situacijų, kurių žala yra apibūdinta, aprašymai, literatūros santrauka, cheminių medžiagų koncentracijos palyginimas su toksiškumo ribinėmis vertėmis ir paprastas modeliavimas. Atliekant išankstinį vertinimą, reikia stengtis atsakyti į šiuos klausimus:

• Ar dėl įvykio aplinkos rizikos veiksniai paveikė išteklius? • Kokioms buveinėms, bendrijoms ir rūšims gali kilti didžiausia grėsmė? • Ar yra tiesioginių žalos įrodymų (pvz., žuvų mirtingumas)? • Koks galimos žalos pobūdis (pvz., mirtingumas, buveinių praradimas, populiacijos sumažėjimas, buveinių

našumą ribojantis užterštumas)? • Koks galimos žalos erdvinis mastas? • Kaip ilgai žala gali tęstis? • Ar žala gali išlikti ateityje (po pirminio ištaisymo)?

Kai kurie informacijos, kuri gali būti naudinga vykdant šiuos veiksmus, tipai yra tokie: • Duomenys apie bendrijos ekologiją, kurie svarbūs maisto grandinės perdavimo potencialui; • Įvykio, išleidimo arba išsiliejimo žemėlapio sudarymas, sekimas, vaizdo įrašai ir nuotraukos arba vaizdai

(atitinkamai vaizdai iš žemės, oro arba palydovų); • Medžiagų, kurios gali pasklisti, išsisklaidyti, skaidytis, denatūruoti arba būti atskiestos, ėminiai; • Pagrindžiantys aplinkos duomenys (pvz., temperatūra, tėkmės, pH, ištirpusio deguonies kiekis, srovės,

potvyniai ir kiti galimi pernešėjai); • Negyvų kūnų arba su laikinu poveikiui ištekliams susijusių duomenų rinkimas; • Pastabos, susijusios su negyvų kūnų šalinimu; • Trumpalaikių duomenų rinkimui naudojami būdai ir procedūros; • Visa turima bazinė informacija. Išankstinis pažeistų funkcijų nustatymas turi apimti visų ekosistemų funkcijų, įskaitant naudojimo ir nenaudojimo vertes, įvertinimą. Ekosistemų funkcijų pavyzdžiai pateikti 3.2 lentelėje.

Reikia ištirti esamus dokumentus apie naudojimą rekreacijai, lankymo ir naudotojų statistiką bei kitus galimai paveiktus žmones. Demografiniai dokumentai arba žemėlapiai, konkretūs kultūrinio išteklių naudojimo būdai ir išsami informacija apie naudojimo būdą taip pat gali būti aktualūs.

Norint nustatyti galimai pažeistas ekologines funkcijas, reikia nagrinėti galimai pažeistų rūšių, bendrijų, buveinių ir kraštovaizdžių ekologiją ir biologiją. Šių ekologinių funkcijų pavyzdžiai gali būti tokie:

• Buveinių funkcijos; • Populiacijos dinamikos išlaikymas, įskaitant reprodukcinio pajėgumo įvertinimą; svarbiausių gyvenimo etapų

palaikymas; būtinų reprodukcinių, jauniklių auginimo, pašarinių, prieglobsčio arba kitų esminių buveinių išlaikymas;

• Teritorijų kaip rūšių migracijos koridorių naudojimas; • Teritorijų kaip sustojimo buveinių naudojimas per migraciją;

44

• Maisto grandinių ir maisto medžiagų apykaitos procesai, per kuriuos tiekiama energija, palaikanti populiacijas, buveines, bendrijas ir kraštovaizdžius;

• Biologinės įvairovės išsaugojimas (įskaitant atskiros (pvz., genetinės) rūšies, populiacijos ir buveinės lygmenį, bendrijos sudėtį);

• Kraštovaizdžio dinamika (pvz., pakraščio efektas, kraštovaizdžio nevienalytiškumas, terminės savybės); • Šlapynių arba paupinių zonų gebėjimas absorbuojant sumažinti teršalus ir eroziją sukeliančią energiją; • Baseinų gebėjimas reguliuoti vandens kokybę.

3.2 lentelė. Išteklių kategorijų ir galimų pirminės būklės arba pažeistų funkcijų pavyzdžiai

Galimai pažeistas išteklius

Ekosistemų funkcijų pavyzdžiai (daugiau informacijos apie ekosistemų funkcijas rasite ekonominio vertinimo priede)

Aprūpinimo funkcijos: ekosistemų teikiami produktai. Reguliavimo funkcijos: ekosistemų procesų reguliavimo teikiama nauda. Pagalbinės funkcijos: funkcijos, būtinos visų kitų ekosistemų funkcijų veikimui. Kultūrinės funkcijos: tai nemateriali nauda, kurią žmonės gauna iš ekosistemų per dvasinį turtėjimą, žinių įgijimą, apmąstymą, rekreacinę veiklą ir estetinius potyrius.

Požeminis vanduo Aprūpinimo: geriamasis vanduo. Reguliavimo: indėlis į paviršinį vandenį. Pagalbinės: gebėjimas absorbuotia.

Paviršinis vanduo Aprūpinimo: geriamasis vanduo, rekreacinė veikla, toks maistas kaip žuvys. Reguliavimo: potvynių rizikos valdymas, vandens filtravimas, gebėjimas absorbuoti. Pagalbinės: maisto medžiagų apykaita. Kultūrinės: rekreacinė veikla paviršiniame vandenyje, ant arba šalia jo, gamtovaizdis.

Nuosėdos Aprūpinimo: buveinė, prieglobstis, pašaras. Reguliavimo: gebėjimas absorbuoti.

Dirvožemis Aprūpinimo: maistas, buveinė, iškasenos. Reguliavimo: erozijos kontrolė, gebėjimas absorbuoti, klimatas. Pagalbinės: maisto medžiagų apykaita.

Vandens biota Aprūpinimo: maistas. Pagalbinės: kitų organizmų grobis. Kultūrinės: rekreacinė veikla, pavyzdžiui, mėgėjiška žvejyba.

Antžeminiai ištekliai Aprūpinimo: maistas, dirvožemio formavimas. Reguliavimo: klimatas, apdulkinimas, erozijos kontrolė. Pagalbinės: buveinė, prieglobstis, pašaras. Kultūrinės: rekreacinė veikla, pavyzdžiui, iškylavimas.

a. Pavyzdžiui, ištekliaus gebėjimas absorbuoti nedidelius teršalų kiekius, nepadarant neigiamo poveikio.

Rinkdami informaciją apie galimai pažeistas funkcijas, analitikai turi nepamiršti funkcijų stygiaus arba gausumo, jų regioninės svarbos žmonėms arba ekosistemai ir galimos būsimos grėsmės teritorijai arba ištekliams, kurie atlieka panašias funkcijas.

45

3.3 langelis. Išankstinis funkcijų vertinimas: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

Buvo nustatyta, kad galimai pažeistos funkcijos, susijusios su pastebima ir tikėtina žala gamtos ištekliams, yra tokios: • Upinių, paupinių ir šlapynės buveinių funkcijos; • Kitos ekologinės funkcijos, susijusios su pažeistomis buveinėmis ir biota; • Mėgėjiška žvejyba ir žuvų vartojimas; • Būties vertybės. Netoliese esantys gyventojai nenaudoja upės kaip geriamojo vandens šaltinio, o slėnio morfologija labai apriboja aliuvinio požeminio vandens kiekį. Todėl buvo manoma, kad požeminio vandens ir geriamojo vandens funkcijoms grėsmės nėra.

3.4. Išankstinis socialinių, ekonominių ir tarpvalstybinių problemų nustatymas Jei nuogąstaujama dėl teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais arba socialiai orientuotų funkcijų praradimo, gali reikėti gauti esamus duomenis, kurie apibūdina socialinį ir ekonominį tiriamos teritorijos vaizdą. Jei įvykio poveikis apima kelių jurisdikcijų ribas, teisę suteikiantys įstatymai, reglamentai, gairės ir reikalavimai gali skirtis vertinamoje teritorijoje. Taip pat gali skirtis pagrindiniai socialiniai, ekonominiai ir politiniai veiksniai, kurie turi įtakos išteklių naudojimui, valdymui ir funkcijų srautams. Lygiai taip pat, jei įvykio poveikis peržengia neoficialias, bet numanomas socialines arba ekonomines geografines ribas, gali skirtis ne tik teršalų ir fizinių rizikos veiksnių pasiskirstymas, bet ir funkcijų praradimas erdviniu požiūriu kaip šių ribų funkcija.

3.4 langelis. Socialinės, ekonominės ir tarpvalstybinės problemos: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

Šioje teritorijoje nebuvo nustatyta jokių konkrečių socialinių, ekonominių ar tarpvalstybinių problemų. Nors „K“ upėje vykdoma mėgėjiška margųjų upėtakių žvejyba, nebuvo laikoma, kad ji yra ypatingos ekonominės svarbos. Nors įvykis galėjo pažeisti įvairias suinteresuotųjų asmenų grupes, įskaitant vietos gyventojus, žvejus, poilsiautojus ir įvairius susijusius, šio regiono aplinkos kokybe besirūpinančius asmenis, buvo manoma, kad šių suinteresuotųjų asmenų interesai nėra tokie, kad būtų vertą į žalos įvertinimą įtraukti specialius socialinius klausimus.

3.5. Pirminio ištaisymo veiksmų nauda Svarbiausias ištaisymo tikslas visada yra ištaisymas iki pirminės būklės, pašalinant žalos sukeltus pavojingus pokyčius. Pirminis ištaisymas apima tokias priemones, kaip taršą keliančios cheminės medžiagos arba žalą darančios struktūros pašalinimas iš aplinkos, taip pat kitos priemonės, kaip antai augalų sodinimas ir (pvz., žuvų) įveisimas, žuvitakių statyba, teritorijos naudojimo apribojimas arba aplinkos būklės stebėsena. Natūralų atsistatymą galima laikyti pirminio ištaisymo pavyzdžiu. Tačiau natūralus atsistatymas paprastai nereiškia, kad nesiimama jokių priemonių. Jis dažnai apima tokias kitas administracines priemones, kaip konkrečios teritorijos stebėsena arba naudojimo apribojimas. Žalos saugomoms rūšims ir natūralioms buveinėms atveju pirminis ištaisymas nusako priemones, kuriomis atstatoma pažeista saugomos rūšies buveinė arba pažeista natūrali buveinė. Svarbiausia iš šių priemonių yra pagalba natūraliam atsistatymui tokiais būdais, kaip miškų tvarkymas, dirvožemio paruošimas ir medžių sodinimas. Vandens taršos

46

atveju ištaisymo priemonės gali apimti priemones, skirtas išvengti tolesnės cheminės žalos, arba metodus, pavyzdžiui, prisotinimą deguonimi ir dugno valymą, kuriais atstatomas vandens telkinys. Pirminio ištaisymo priemonė, kuri labiausiai priartina gamtos išteklius arba funkcijas prie pirminės būklės per trumpiausią įmanomą laiką, ne visada yra geriausia arba ekonomiškai efektyviausia galimybė. Tokiu atveju teisės aktai leidžia institucijoms rinktis alternatyvias priemones. Šias alternatyvias priemones galima pasirinkti su sąlyga, kad taip pat pasirenkamos papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo priemonės. Tai įmanoma, pavyzdžiui, jei panašaus lygio gamtos išteklius ir funkcijas galima atkurti už pažeistos teritorijos ribų mažesne kaina.

Pirminio ištaisymo priemonių, kurių galima imtis, tipai yra tokie:

• Paspartinti atsistatymą iki pirminės būklės (o ne tiesiog sumažinti pavojų žmonių sveikatai arba aplinkai), atkuriant, pavyzdžiui:

o Iki įvykio buvusią paviršinio vandens srauto kiekybę ir kokybę; o Pirminės būklės augalų bendrijos sudėtį ir struktūrą; o Maisto grandinės dalis, kurios maitina žuvis ir laukinę gyvūniją, pavyzdžiui, bestuburių bendrijas,

kurios svarbios vabzdžiaėdėms žuvims ir laukiniams gyvūnams, bei mažų žinduolių bendrijas, kurios būtinos paukščiams plėšrūnams ir mėsėdžiams žinduoliams;

o Fizinę buveinę, kuri galėjo degraduoti dėl įvykio padarytos žalos; • Atkurti galimybę naudotis rekreacinėmis funkcijomis, kurias anksčiau atliko ši teritorija; • Atkurti galimybę naudotis komercinėmis funkcijomis, kurias atlieka ištekliai.

Papildomi pirminio ištaisymo veiksmai, kurių galima imtis atstatant ekosistemų funkcijas, galėtų būti tokie (čia tik keli pavyzdžiai apie visų tipų arba kokio nors tipo žalą):

• Pakeisti nuolydį, pakeisti kontūrus ir atsodinti vietines rūšis, kad paspartėtų natūralus atsistatymas po sutrikdymo, susijusio su pirminio ištaisymo veiksmais;

• Sustiprinti vandens buveinę, sodinant paupinius augalus arba atliekant darbus po vandeniu, kad sistema atsistatytų iki pirminės fizinės būklės arba, dar geriau, po pirminio ištaisymo veiksmų.

Reikia įvertinti numatomą visų pirminio ištaisymo veiksmų naudą. Įvairi pirminio ištaisymo veiksmų nauda gali būti tokia:

• Žalos fizinės teritorijos sumažinimas; • Pažeistų rūšių, buveinių arba funkcijų skaičiaus sumažinimas; • Žalos laipsnio sumažinimas; • Laiko, per kurį rūšys, buveinės arba funkcijos grįžta į pirminę būklę, sutrumpinimas. Kiekviena ši galima nauda gali skatinti papildomo arba kompensuojamojo ištaisymo būtinybę. Įvertinant galimą pirminio ištaisymo naudą, reikia atsižvelgti į visą antrinę arba netiesioginę žalą, kurią gali padaryti pirminio ištaisymo veiksmai. Antrinės žalos tipai gali būti tokie: • Papildomas buveinių praradimas dėl privažiuojamųjų kelių arba prieigos vietų ir laikinos infrastruktūros

statybos; • Papildomas fizinis buveinių sunaikinimas vykdant reagavimo veiksmus;

47

• Papildomas fizinis buveinių arba funkcijų sunaikinimas vykdant reagavimo veiksmus.

Pavyzdžiai: • Privažiuojamųjų kelių sunkiajai technikai, išvežančiai išleistas medžiagas, statyba; • Fizinis tokių buveinių, kaip šlapynės, sunaikinimas valymo proceso metu kaip būdas apriboti ilgalaikį išleistų

medžiagų poveikį rūšims; • Fizinis upių dugno suplakimas, siekiant išleisti pagautas medžiagas; • Rekreacinių prieigos vietų uždarymas valymo tikslais.

3.6. Išankstinis kompensuojamojo ir papildomo ištaisymo planavimas Peržiūrėjus galimą pirminio ištaisymo naudą, galima įvertinti papildomo arba kompensuojamojo ištaisymo poreikį. Toliau pateikti du klausimai padeda nustatyti, ar reikėtų papildomo arba kompensuojamojo ištaisymo ir kokio jo tipo.

(i) Ar atliktas pirminis ištaisymas buvo pakankamas (atstatyti išteklius arba funkcijas į pirminę būklė)?

(ii) Ar pirminiu ištaisymu bus greitai atkurta pirminė būklė?

Pirminis ištaisymas ne visada yra įmanomas arba pagrįstas. Jei sąlygos įvykio vietoje kelia grėsmę žmonių sveikatai arba saugai, kai kurie pirminio ištaisymo veiksmai gali būti laikomi nepriimtini. Lygiai taip pat, jei mažai tikėtina, kad pirminio ištaisymo veiksmai duos didelės naudos aplinkai, arba jei veiksmai, kurių gali būti imamasi, gali padaryti didelę papildomą žalą, pirminis ištaisymas galėtų būti nepageidautinas.

Jei priimamas sprendimas atlikti pirminio ištaisymo veiksmus, šių veiksmų pobūdį galima pritaikyti taip, kad pažeistiems ištekliams būtų lengviau atsistatyti į pirminę būklę.

Jei greitu pirminio ištaisymo veiksmu galima pašalinti grėsmes visuomenės sveikatai arba aplinkai ir taip pat greitai sugrąžinti išteklius į pirminę būklę, gali nereikėti tolesnių papildomo arba kompensuojamojo ištaisymo veiksmų.

Jei aišku, kad papildomo ištaisymo ribinės naudos (piniginės arba kitokios) išlaidos (nustatytos taikant lygiavertiškumo analizę) viršys papildomo ištaisymo teikiamą naudą, reikia anksti priimti sprendimą dėl to, ar reikia tolesnės žalos bei ištaisymo analizės.

Įvykdžius (skubius, vidutinio ir ilgalaikio laikotarpio) pirminio ištaisymo veiksmus, galima užduoti du klausimus:

(iii) Ar papildomo arba kompensuojamojo ištaisymo veiksmai tinkami ir galimi?

(iv) Kokius metodus, kuriais nustatoma kompensuojamojo ištaisymo apimtis, reikia taikyti?

Jei nesitikima, kad pirminiu ištaisymu bus visiškai atkurta pirminė būklė arba kad reikės daug laiko jai atkurti, gali reikėti (papildomo arba kompensuojamojo arba abiejų rūšių) ištaisymo ne pažeistoje vietovėje. AAAD neapibrėžta, ką reiškia „daug laiko“, ir neįmanoma jo vienodai apibrėžti moksliškai. Kai kurių rūšių arba buveinių ir ypač niokojančių įvykių atveju kelios dienos gali būti per ilgas laikas, o kitų išteklių arba įvykių atveju keli mėnesiai arba

48

metai, kurių reikia atstatyti pirminę būklę, gali būti laikomi priimtini. Apibrėžtis ir pasirinkimas priklauso nuo konkretaus atvejo.

Gali susidaryti padėtis, kai:

• Pirminis ištaisymas, nors ir skirtas atstatyti pirminę būklę, nebus vykdomas iki tam tikro laiko ateityje; • Pirminis ištaisymas, nors ir skirtas atstatyti pirminę būklę, apims veiksmus, kuriems užbaigti reikia daug laiko; • Pirminis ištaisymas, nors ir skirtas atstatyti pirminę būklę, pareikalaus ilgo atsistatymo laikotarpio; • Pirminiu ištaisymu nebus visiškai atstatyta pirminė išteklių arba funkcijų būklė.

Šiais atvejais gali reikėti kompensuojamojo ištaisymo, norint kompensuoti laikinus nuostolius, kurie atsirastų laikotarpiu nuo įvykio iki pirminės būklės atkūrimo. Be to, pastaruoju atveju papildomas ištaisymas yra reikalingas, norint kompensuoti skirtumą tarp vietovės būklės po pirminio ištaisymo užbaigimo ir pirminės būklės. Praktiškai ištaisymo projektai, kurie įgyvendinami siekiant papildyti ir kompensuoti, dažnai gali būti vieni ir tie patys, jei pakeičiamos funkcijos yra panašios. 3.5 langelyje pateikti klausimai, į kuriuos reikia atsakyti įvertinant papildomo arba kompensuojamojo ištaisymo būtinybę.

3.5 langelis. Ištaisymo projekto planavimas

Atlikti išankstinį vertinimą

• Ar pirminis ištaisymas nepakankamas? • Ar yra papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo galimybių, teikiančių išteklius arba funkcijas, kurios yra

pakankamai panašios į prarastus išteklius ir funkcijas, kad būtų galima atlikti lygiavertiškumo analizę? • Jei tai žinoma, ar įmanoma nustatyti sąlyginius vienetus ir kiekybinius matus, kurie bus naudojami? Tai

sudarytų galimybę anksti rinkti duomenis. • Kokia informacija turima apie pagrindinius receptorius, galimą poveikio mastą, atsistatymo laiką, pagrįstas

ištaisymo alternatyvas ir išlaidas? • Kokia papildoma informacija renkama vykdant reagavimo ir pirminio ištaisymo veiksmus, kurią būtų galima

panaudoti nustatant būtino papildomo arba kompensuojamojo ištaisymo apimtį? Sudaryti tvarkaraštį:

• Kada bus turima papildoma informacija? • Iki kada turi būti atliktas įvertinimas? • Iki kada reikia svarbiausių investicijų?

Nustatyti išteklius:

• Kas ketina atlikti įvertinimą – subjektas, kompetentinga institucija, konsultantai? • Kokių reikia gebėjimų ir profesionalių žinių? • Kokio lygio investicija ir išsami informacija yra proporcingos žalos mastui ir galimiems ištaisymo variantams?

Nustatyti reikiamą papildomą informaciją:

• Kokių reikės papildomų duomenų, norint įvertinti žalą ir ištaisymo galimybes? • Kiek yra duomenų iš žalos įvertinimo ir kitų šaltinių? • Kokių modelių arba programinės įrangos reikia, norint įvertinti žalą ir ištaisymo priemones?

49

Apsvarstyti suinteresuotųjų asmenų įtraukimą: • Ar yra platesnė suinteresuotųjų asmenų, kuriuos reikėtų informuoti arba kurių indėlis būtų naudingas,

grupė? • Kokių reikia susitarimų, kad būtų galima koordinuoti jų indėlį arba palaikyti su jais ryšius?

Šaltinis: Jungtinės Karalystės išsamus vadovas (2009)

Nustačius, kad reikia kompensuojamojo ištaisymo, reikia įvertinti atitinkamas kompensuojamojo ištaisymo galimybes. 3.6 langelyje pateikta lygiavertiškumo metodų, skirtų įvertinti kompensuojamąjį ištaisymą, hierarchija.

Lygiavertiškumo analizės metodai taikomi nustatyti išteklių ir funkcijų, kurios bėgant laikui prarandamos dėl žalos aplinkai, tipą ir kiekį bei papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo priemonių, kurių reikia nuostoliams kompensuoti, tipą ir kiekį. Atliekant lygiavertiškumo analizę, atsižvelgiama į poveikio aplinkai ir ištaisymo galimybių cheminį, fizinį ir kartais socialinį bei ekonominį pobūdį.

Yra kelių tipų lygiavertiškumo analizė, kurią galima taikyti AAAD atvejams. Priklausomai nuo pasirinkto analizės tipo, nuostolius ir pageidaujamą ištaisymo naudą galima išreikšti skirtingais vienetais (arba kiekybiniais matais):

• Išteklių lygiavertiškumo palyginimas (išteklių lygiavertiškumo analizė – ILA), kai žalos sukelti nuostoliai ir ištaisymo pelnas išreiškiami išteklių vienetais (kaip antai žuvų arba paukščių skaičiumi arba požeminio vandens litrais);

• Funkcijų lygiavertiškumo palyginimas (buveinių lygiavertiškumo analizė – BLA), kai žalos sukelti nuostoliai ir ištaisymo pelnas išreiškiami buveinėmis ir kompensuojami panašios buveinės ištaisymu (pavyzdžiui, buveinės (pvz., šlapynės) teritorija ir kiek jos funkcijų (procentais) yra prarasta dėl žalą sukėlusio įvykio);

• Verčių lygiavertiškumo palyginimas (verčių lygiavertiškumo analizė – VLA), kai debetas ir kreditas išreiškiami pinigais (vertėmis). Jei galima apskaičiuoti žalos piniginę vertę, bet neįmanoma apskaičiuoti ištaisymo naudos piniginės vertės, galima nustatyti ištaisymo biudžetą (kainą), lygų žalos vertei (vertės ir kainos palyginimas). Tai, kad pinigai naudojami kaip matavimo vienetas, nereiškia, kad finansinis kompensavimas yra pakankamas. Tebegalioja AAAD principas, kad reikia ištaisyti pažeistus išteklius ir funkcijas.

3.6 langelis. Pasirinktų lygiavertiškumo analizės metodų, pateiktų Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos II priede, hierarchija

AAAD teigiama taip:

Nustatant papildomų ir kompensuojamųjų žalos ištaisymo priemonių apimtį, visų pirma nagrinėjami išteklių lygiavertiškumo palyginimo ir funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodai. Pagal minėtus metodus visų pirma nagrinėjami veiksmai, suteikiantys tokio pat tipo, kokybės ir kiekio gamtos išteklius ir (arba) funkcijas, kaip ir pažeistieji. Jei tai neįmanoma, numatomi alternatyvūs gamtos ištekliai ir (arba) funkcijos. Pavyzdžiui, prastesnę kokybę būtų galima kompensuoti padidinant žalos ištaisymo priemonių kiekį (II priedo 1.2.2 punktas).

Jei neįmanoma panaudoti pirmiausia taikomo išteklių lygiavertiškumo palyginimo arba funkcijų

50

lygiavertiškumo palyginimo metodų, naudojami alternatyvūs vertinimo būdai. Kompetentinga institucija gali nurodyti metodą, pavyzdžiui piniginio vertinimo, kad nustatytų būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtį. Jei įmanoma įvertinti prarastus išteklius ir (arba) funkcijas, tačiau per protingą laikotarpį arba už protingą kainą negalima įvertinti išteklių ir (arba) funkcijų pakeitimo, kompetentinga institucija gali parinkti žalos ištaisymo priemones, kurių kaina atitinka apskaičiuotą prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginę vertę (II priedo 1.2.3 punktas).

1.2.3 punkte minimas piniginis vertinimas reiškia verčių lygiavertiškumo palyginimo metodus, o ištaisymo priemonės, kurių kaina lygiavertė apskaičiuotai prarastų išteklių ir (arba) funkcijų piniginei vertei, vadinamos vertės ir kainos palyginimo metodais.Apibendrinant, AAAD nustato šią lygiavertiškumo metodų, skirtų vertinti papildomą ir kompensuojamąjį ištaisymą, hierarchiją:

1. Išteklių lygiavertiškumo palyginimo metodas. 2. Funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodas.

3. Verčių lygiavertiškumo palyginimo metodas. 4. Vertės ir kainos palyginimo metodas.

Lygiavertiškumo metodų paskirtis – pateikti įvykio padarytos žalos ir papildomo bei kompensuojamojo ištaisymo priemonių naudos tiesioginį palyginimą. Lygiavertiškumas paaiškina šiuos galimus skirtumus:

• Laikas – nuo žalos padarymo iki naudos iš ištaisymo veiksmų gavimo.

• Žalos laipsnis, dažnai pagrįstas kokiu nors vienetu, palyginti su ištaisymo teikiamos naudos laipsniu, vėlgi kokio nors vieneto pagrindu.

• Pažeistų išteklių arba funkcijų tipas ir ištaisytų išteklių arba funkcijų tipas.

Bendrai lygiavertiškumo analizę sudaro penki pagrindiniai žingsniai (atliekant visų tipų analizę):

1-as žingsnis: išankstinis vertinimas. Jo imamasi siekiant nustatyti, ar reikia atlikti lygiavertiškumo analizę, ir, jei taip, tinkamą analizės mastą bei turinį.

2-as žingsnis: žalos (debeto) nustatymas ir apskaičiavimas. Šiame žingsnyje nustatomi ir apskaičiuojami pažeisti ištekliai ir (arba) funkcijos, lyginant su pirmine būkle. Nustatoma žalos priežastis. Galiausiai nustatoma pirminio ištaisymo nauda ir apskaičiuojamas visas debetas.

3-as žingsnis: ištaisymo naudos (kredito) nustatymas ir apskaičiavimas. Kreditas nustatomas įvardijant ir įvertinant ištaisymo galimybes bei apskaičiuojant naudą, kuri bus gauta įgyvendinus papildomo arba kompensuojamojo ištaisymo projektus.

4-as žingsnis: papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo apimties nustatymas. Paskutinis lygiavertiškumo analizės žingsnis per se – nustatyti ištaisymo projekto (-ų), kurį (-iuos) reikia įgyvendinti, apimtį arba kiekį. Apimtis nustatoma taip, kad diskontuotas gamtos išteklių arba funkcijų srautas ištaisymo projektuose (kreditas) būtų lygus pažeistoje teritorijoje prarastam srautui (debetui).

5-as žingsnis: stebėsena ir ataskaitos. Atlikus lygiavertiškumo analizę ir parinkus ištaisymo projektus bei nustačius jų apimtį, parengiamas ištaisymo planas, kuris apima projekto tikslus, įgyvendinimo detales, techninius planus ir

51

projektus bei biologinius planus ir projektus. Į ištaisymo planą taip pat įtraukiami procedūros ir grafikai, skirti stebėti išteklių ir funkcijų atsistatymą po įgyvendinimo ir įvertinti projekto sėkmingumą (taip pat žr. 2.2 pav.). Lygiavertiškumo analizėje debetas – tai nuostolių, patirtų dėl aplinkai padarytos žalos, kiekio išraiška. Debetas dažnai turi daug matmenų, nes žala aplinkai gali turėti neigiamą poveikį daugeliui rūšių, buveinių, ekosistemų funkcijų ir naudojimo žmonių reikmėms verčių. Be to, žalos erdvinis mastas ir laikotarpis bei laipsnis gali skirtis, priklausomai nuo to, kaip jie matuojami.

Paprastai atliekant BLA arba ILA, apibrėžiamos viena arba kelios nuostolių priemonės, kurios būna pažeistų pamatinių išteklių arba funkcijų rodikliai. Renkantis debeto matus (paprastai vadinamus „kiekybiniais matais“), daroma prielaida, kad su pasirinktaisiais kiekybiniais matais susijęs ištaisymas bus kartu naudingas tiems debeto aspektams, kurie nebuvo konkrečiai aptarti lygiavertiškumo analizėje. Kiekybinių matų pasirinkimas ir taikymas aptarti toliau 4 skirsnyje.

Lygiavertiškumo analizėje kreditas – tai gamtos išteklių arba funkcijų naudos, kuri bus gauta iš papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo, kiekis. Projektų skaičius, tipas ir apimtis nustatomi taip, kad numatomas sukuriamos naudos kiekis būtų lygus debetui, kai skaičiavimams taikomi tie patys kiekybiniai matai.

Debeto ir kredito lygiavertiškumo užtikrinimas (apimties nustatymas) teoriškai yra gana paprastas:

• Apskaičiuoti žalos padarytus nuostolius (visą debetą); • Apskaičiuoti numatomą naudą (kreditą) ištaisymo vienetui; • Padalinti visą debetą iš vienetui tenkančio kredito, norint gauti visą reikiamą kredito (t. y. ištaisymo) kiekį. 3.7 langelyje pateiktas paprastas atvejo tyrimas, iliustruojantis lygiavertiškumo analizės žingsnius (naudojant buveinių lygiavertiškumo palyginimą).

3.7 langelis. Paprastas pavyzdys, iliustruojantis lygiavertiškumo analizės (BLA) žingsnius

Panagrinėkime požeminio vandens užteršimo, kurį sukelia degalinę turintis subjektas, atvejį. Atliekant pirminį ištaisymą vietoje, reikėtų išvežti po degaline esančią žemę, kad ji būtų išvalyta, ir vykdyti brangią ilgalaikę išpumpavimo bei valymo operaciją, norint išvalyti apačioje esančią žemę. Šiomis sąlygomis pirminis ištaisymas gali kainuoti daugiau kaip 500 000 EUR už išvalyto vandens hektarmetrąa. Kita alternatyva ta, kad šalia esantį požeminį vandenį, kuris užterštas nitratais, galima išvalyti naudojant biologinio ištaisymo būdus maždaug po 100 000 EUR už hektarą. Šioje situacijoje subjektas gali prašyti, kad kompetentinga institucija leistų šalia esančio požeminio vandens, kuris užterštas nitratais, valymą biologinio ištaisymo būdais, o ne brangų pirminį ištaisymą vietoje. Tokių mainų patvirtinimas priklausytų nuo keleto veiksnių, kuriuos kompetentinga institucija turėtų apsvarstyti, pavyzdžiui, nuo to, ar abu požeminio vandens telkiniai ir jų funkcijos yra pakankamai panašios. Jei nitratais užterštas požeminis vanduo būtų išvalytas bet kuriuo atveju, išvalymo nauda neduotų „papildomos“ naudos, todėl ji negalėtų būti priimtina kaip šio ištaisymo nauda. a Požeminio vandens hektarmetras – tai vandens, reikalingo pripildyti vieną hektarą žemės kubatūros iki vieno metro gylio kiekis.

Kaip nurodyta prieš tai, AAAD II priede pirmenybė teikiama išteklių lygiavertiškumo palyginimo ir funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodams, o ne tokiems piniginio vertinimo metodams, kaip verčių lygiavertiškumo palyginimas arba vertės ir kainos palyginimas. BLA ir ILA tinka kai:

• Galima apibrėžti bendrus kiekybinius matus, atspindinčius gamtos išteklius arba funkcijas, kurioms poveikis padarė žalą ir kurios atkurtos ištaisymo priemonėmis;

52

• Pažeistų ir atstatytų buveinių kraštovaizdis yra pakankamai panašus, todėl po ištaisymo bus atkurti panašūs gamtos ištekliai arba funkcijos;

• Yra pakankamai duomenų apie BLA ir ILA įvesties parametrus arba yra ekonomiškai efektyvu juos rinkti.

Jei šios sąlygos netenkinamos, BLA ir ILA procesai gali neužtikrinti tinkamo ištaisymo. Kaip ir visų modelių atveju, įvesties duomenų stoka apriboja išdavų pagrįstumą.

Iš tikrųjų ištekliai ir funkcijos yra kompleksinės, todėl gali būti sunku suprasti ir apskaičiuoti numatomo arba nenumatomo įvykio poveikį rūšims, buveinėms ir (arba) ekosistemų funkcijoms. Be to, gali būti techniškai problemiška apskaičiuoti naudą, kuri per laiką bus gauta iš ištaisymo projektų. Todėl, norint apskaičiuoti debetą ir kreditą, paprastai reikia lygiavertiškumo analizės grupės profesionalių žinių ir vertinimo. Į tokią grupę galėtų įeiti biologai, ekologai, toksikologai, chemikai, hidrologai, rekreacinės veiklos vadovai ir kiti aplinkosaugos specialistai, taip pat ekonomistai ir teisininkai.

Jei tokių pačių arba panašių gamtos išteklių arba funkcijų ištaisymas yra techniškai neįmanomas (pvz., nėra tokio paties tipo ir kokybės buveinės arba organizmų), nepageidautinas (pvz., jei dėl šalia esančios buveinės gerinimo arba organizmų skaičiaus didinimo toksinės medžiagos kels didesnį pavojų laukinei gamtai) arba per daug brangus, BLA ir ILA gali būti netinkamos. Šiais atvejais gali būti teikiama pirmenybė kompensuojamiesiems veiksmams, kuriais teikiami gamtos ištekliai arba funkcijos, besiskiriančios savo tipu arba kokybe nuo pažeistųjų. Tokiais atvejais piniginio vertinimo metodai, pavyzdžiui, kaip prieš tai aptarta verčių lygiavertiškumo analizė, gali būti geresnis pagrindas parenkant ištaisymo veiksmus ir nustatant jų apimtį.

Kitaip tariant, verte pagrįsta lygiavertiškumo analizė gali labiau tikti situacijose, kai atsakymas į vieną arba daugiau iš šių klausimų yra „taip“:

• Ar reikia atkurti arba pagerinti skirtingus išteklius arba funkcijas, norint kompensuoti žalą aplinkai, jei ištaisymas „natūra“ neįmanomas?

• Ar pažeisti ištekliai savo tipu skiriasi nuo išteklių, kuriems taikomas (papildomas arba kompensuojamasis) ištaisymas?

• Ar pažeisti ištekliai savo kokybe skiriasi nuo išteklių, kuriems taikomas (papildomas arba kompensuojamasis) ištaisymas?

• Ar žalos mastas toks didelis, kad būtinos funkcijų ir išteklių lygiavertiškumo prielaidos yra nepriimtinos?

• Ar dėl žalos yra prarastos svarbios žmonių naudojamos funkcijos?

• Ar ištaisymo veiksmų vieta yra pakankamai toli nuo pažeistos teritorijos, kad reikėtų svarstyti verčių lygiavertiškumą?

3.3 lentelėje pateikta pagrindinių žalos įvertinimo žingsnių ir jų taikymo alternatyviems lygiavertiškumo metodams santrauka.

53

3.3 lentelė. Pagrindiniai žalos įvertinimo žingsniai ir jų taikymas skirtingiems lygiavertiškumo metodams

1-as žingsnis: išankstinis vertinimas Įvertinti žalą, turimus duomenis, ištaisymo galimybes, tinkamą analizės apimtį ir veiksmus Nustatyti neapibrėžtumą ir prielaidas bei atlikti jautrumo analizę

Taikomas vienodai visiems lygiavertiškumo analizės metodams Išankstinio vertinimo veiksmų pavyzdžiai yra šie: duomenų apie įvyki rinkimas vietoje; pažeistų išteklių ir funkcijų kiekio bei tipo įvertinimas; konkretus pirminio ištaisymo veiksmų, kurių buvo imtasi, nurodymas.

2-as žingsnis: žalos (debeto) nustatymas ir apskaičiavimas Nustatyti žalos priežastis, parinkti kiekybinius matus, skirtus įvertinti žalą, įskaitant laikinus nuostolius, nustatyti ir apskaičiuoti pirminę būklę, išsiaiškinti žalos grėsmę, pažeistų išteklių ir funkcijų charakteristikas, nustatyti pirminio ištaisymo naudą Nustatyti neapibrėžtumą ir prielaidas bei atlikti jautrumo analizę 3-as žingsnis: ištaisymo pelno (kredito) nustatymas ir apskaičiavimas Nustatyti ištaisymo galimybes, parinkti labiausiai tinkamas ir įmanomas galimybes, apskaičiuoti ištaisymo naudą taikant tuos pačius kiekybinius matus, kaip ir 2-ame žingsnyje Nustatyti neapibrėžtumą ir prielaidas bei atlikti jautrumo analizę 4-as žingsnis: ištaisymo veiksmų apimties nustatymas Nustatyti visą ištaisymo apimtį, apskaičiuoti ištaisymo kainą Nustatyti neapibrėžtumą ir prielaidas bei atlikti jautrumo analizę

Atliekant išteklių lygiavertiškumo analizę, taikomi tokie buveinės vieneto fiziniai ir kokybiniai rodikliai, kaip žuvų skaičius, miškingos vietovės plotas ir kt. Atliekant buveinių lygiavertiškumo analizę, taikomi buveinės lygmens, o ne atskirų išteklių lygmens fiziniai ir kokybiniai rodikliai (pvz., pažeistos šlapynės buveinės hektarų skaičius ir prarastų funkcijų procentas). Atliekant verčių lygiavertiškumo analizę, kiekybinis matas yra piniginė vertė: vertės ir kainos palyginimo analizėje piniginis žalos įvertinimas nustatomas kaip ištaisymo, kurio nauda nėra tiesiogiai apskaičiuota, biudžetas. Verčių lygiavertiškumo analizėje žalos vertė ir ištaisymo nauda matuojamos pinigais. Reikiamo ištaisymo kiekis nustatomas padalinant visą žalą (2-as žingsnis) su nauda iš ištaisymo vieneto (3-as žingsnis). Ši dalyba taikoma visai lygiavertiškumo analizei. Pagrindinė taisyklė ta, kad visa žala (debetas) ir ištaisymo nauda (kreditas) turi būti išreikštos naudojant tą patį kiekybinį matą. Pavyzdžiui, tarkime, kad 10 hektarų kietosios medienos miško sunaikino gaisras, kuriam taikoma AAAD. Vienas ištaisymo variantas būtų įveisti 2 hektarus kietosios medienos miško gretimoje teritorijoje. Mums reikia tokių 5 galimybių (10/2), norint užtikrinti, kad kreditas būtų lygus debetui.

5-as žingsnis: stebėsena ir ataskaitos Parengti ištaisymo planą (tikslus, techninius projektus, siektinus rezultatus) ir stebėti jo įgyvendinimą Nustatyti neapibrėžtumą ir prielaidas bei atlikti jautrumo analizę

Šis žingsnis apima tai, kas turi įvykti pasirinkus ištaisymo galimybę ir pradėjus jos įgyvendinimą. Todėl jis nėra susijęs su taikomu lygiavertiškumo analizės tipu. Tačiau stebėsena ir ataskaitos yra sudėtinė ištaisymo dalis ir dėl to šis žingsnis čia įtrauktas.

54

Lygiavertiškumo metodo, debeto ir kredito kiekybinių matų ir tinkamų ištaisymo alternatyvų parinkimas dažnai gali būti pasikartojantis procesas. Analizę atliekanti grupė pradžioje gali pasirinkti vieną lygiavertiškumo metodą, o vėliau, turint daugiau informacijos apie žalos pobūdį arba ištaisymo galimybes, ji gali nuspręsti, kad, greičiausiai taikant kitą lygiavertiškumo metodą, bus galima nustatyti tinkamą kredito apimtį arba tipą.

Kitos analizės dalys – kiekybinio (-ių) mato (-ų) parinkimas, siekiant apskaičiuoti debetą ir kreditą, bei sprendimas dėl patikimų ir logiškai nuoseklių metodų (siekiant apibūdinti nuostolių ir pelno dinamiką, numatomus gamtos išteklių arba funkcijų nuostolius ir pelną bei pirminę būklę) – taip pat gali kartotis.

3.8 langelis. Ištaisymo išankstinis vertinimas: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

Atlikus ištaisymo išankstinį vertinimą, buvo padarytos šios išvados: Įmonė sėkmingai reagavo į avariją, todėl buvo sustabdytas tolesnis atliekų išleidimas. Galėtų būti įmanomas papildomas pirminis šlapynės ištaisymas, norint pašalinti nusėdusias atliekas, tačiau tam reikėtų atlikti tyrimą ir įvertinti galimą naudą bei papildomą poveikį šlapynei. Dėl kasybos atliekų pobūdžio būsimo poveikio trukmė greičiausiai bus pakankamai ilga, todėl laikini nuostoliai bus patirti iki pirminės būklės atstatymo. Buveinių ir (arba) išteklių lygiavertiškumo palyginimas yra tinkami metodai, norint įvertinti žalą pažeistai biotai ir buveinėms. Verčių lygiavertiškumo palyginimas buvo laikomas netinkamu metodu, nes buvo manoma, kad poveikis visų pirma bus ekologinio, o ne ekonominio pobūdžio ar susijęs su naudojimu žmonių reikmėms. Kompensuojamasis šlapynių, upių buveinių ir margųjų upėtakių ištaisymas atrodo įmanomas. Ekologinių ištaisymo projektų, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas šiems ištekliams, yra įgyvendinta kitur.

3.7 Sprendimas dėl įvertinimo veiksmų tinkamo lygio Remiantis prieš tai aprašytu išankstiniu vertinimu (įskaitant pirminio ištaisymo naudą ir galimą papildomą bei kompensuojamąjį ištaisymą), galimą įvertinimo mastą galima įvertinti kai atsižvelgiama į tokias sąlygas:

• Įvyko arba gali įvykti įvykis, kuriam taikoma AAAD arba susijusios direktyvos ir (arba) konkrečių valstybių narių sistemos ar reglamentai (įskaitant „neišvengiamos grėsmės“ sąlygas, minimas AAAD);

• Išleistų teršalų kiekis ir koncentracija arba fizinės žalos laipsnis yra pakankami, kad galėtų kilti žala gamtos ištekliams;

• Gamtos ištekliai arba gamtos išteklių atliekamos funkcijos yra galimai pažeisti; • Pirminio ištaisymo veiksmais nebus tinkamai ištaisyta įvykio padaryta žala; • Gali būti galimybių vykdyti papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo projektus už teritorijos ribų; • Yra duomenų, kurie būtini norint apskaičiuoti žalą ir suplanuoti ištaisymą bei nustatyti jo apimtį, juos galima

surinkti už pagrįstą kainą, galima modeliuoti arba pagrįstai apskaičiuoti.

Taip pat reikia priimti sprendimą dėl įvertinimo atlikimo veiksmų lygio. Nustatant tinkamo išsamumo lygį, kurį reikia taikyti vertinant, paprastai vertinami šie rodikliai:

55

• Įvykio sunkumas; • Žalos laipsnis, mastas ir trukmė; • Duomenų buvimas; • Papildomų duomenų rinkimo paprastumas ir kaina; • Konkrečiam atvejui būtinas tikslumo laipsnis; • Kiti veiksniai, kuriuos gali svarstyti kompetentinga institucija.

Tais atvejais, kai žalos apimtis, laikotarpis ir laipsnis nedideli ir ištekliai greitai atsistatys į pirminę būklę (su pirminiu ištaisymu arba be jo), lygiavertiškumo analizę galima atlikti nedideliais veiksmais. Tokie nedidelio masto įvertinimai gali būti pagrįsti lengvai gaunamais duomenimis, modeliais, lengvinančiomis prielaidomis ir formulėmis. Jei žala sudėtingesnė ir gali sukelti pakopinį arba nuolatinį neigiamą poveikį, jei ji negali būti pašalinama taikant pirminį ištaisymą arba tiesiog negali būti pašalinama greitai, gali reikėti išsamesnės, labiau visapusės analizės. Norint atlikti visapusį vertinimą, gali reikėti rinkti ir analizuoti duomenis, įskaitant tyrimų vietoje arba laboratorinių tyrimų planavimą ir įgyvendinimą, jei siekiama išsiaiškinti žalos mastą, arba įskaitant galimybių studijas, jei norima pasirinkti tinkamus ištaisymo projektus arba metodus.

3.9 langelis. Tinkamo lygio veiksmai: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

Remdamasi išankstinio vertinimo rezultatais, kompetentinga institucija padarė išvadą, kad reikia visapusio žalos įvertinimo. Išvada buvo pagrįsta šiais argumentais: Įvykis ir jo padaryta žala gamtos ištekliams patenka į AAAD ir susijusių valstybės narės teisės aktų taikymo sritį. Žala vandens kokybei, vandens gyvūnų buveinėms ir biotai bei saugomoms šlapynės buveinėms tikriausiai yra didelė ir bus nuolatinė. Galimas išteklių pažeidimo laipsnis yra didelis ir jie neatsistatytų natūraliai per trumpą laiką. Turimi konkretūs duomenys apie vietovę, įskaitant cheminę ir biologinę informaciją, nėra pakankami, kad būtų galima apskaičiuoti žalą. Tačiau tokius duomenis yra įmanoma realiai surinkti. Pavyzdžiui, dažnai atliekami vandens kokybės, nuosėdų kokybės, upėtakių populiacijos ir šlapynės sveikumo tyrimai, taikant tinkamais dokumentiniais įrodymais pagrįstus metodus. Po pirminio ištaisymo pirminė būklė nebūtų visiškai atkurta ir visuomenei nebūtų kompensuojamai numatomi būsimi laikini nuostoliai. Kompensuojamojo ištaisymo projektai, skirti galimai šio įvykio pažeistų išteklių tipams, yra įmanomi. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kompetentinga institucija nustatė, kad reikia atlikti visapusį įvertinimą, įskaitant konkrečių vietovės duomenų rinkimą ir atitinkamų ištaisymo bei stebėsenos planų parengimą. Galima šio įvertinimo trukmė galėtų būti maždaug 1–3 metai.

3.10 langelyje pateiktas paprasto atvejo tyrimas, iliustruojantis lygiavertiškumo analizės žingsnius (taikant buveinių lygiavertiškumo palyginimą). Išsamios informacijos apie metodiką ir terminus pateikta šio vadovo 4–7 skirsniuose.

56

3.10 langelis. Lygiavertiškumo analizės žingsnius vaizduojantis pavyzdys

Panagrinėkime atvejį, kai yra šlapynė, kuri buvo pažeista iš perdirbimo įrenginio išleidus vandenį, kurio pH mažas. Šlapynės dydis – 10 ha. Vanduo, kurio pH mažas, padaro didelę pradinę žalą, todėl, remdamiesi virš žemės augančių augalų, kurie laikomi geru šlapynės sveikumo rodikliu, kiekiu, mokslininkai skaičiuoja, kad pradžioje prarandami 75 % visos augalijos. Numatoma, kad per kitus 5 metus šlapynė atsistatys į pirminę būklę. Atsižvelgiant į šlapynės pobūdį ir nuomonę, kad galiausiai ji atsistatys į pirminę būklę, pirminis ištaisymas nebuvo atliekamas.

Remiantis šia informacija, buvo atlikta buveinių lygiavertiškumo analizė. Jos metu buvo apskaičiuota, kad dėl 75 % pradinių nuostolių, kurie buvo susigrąžinti per 5 metus, susidarė 21,6 diskontuoti funkcijų hektaro metai (DFHM). DFHM – tai BLA apskaitos vienetas, kur „diskontuoti“ reiškia tai, kad taikoma diskonto normaa, šiuo atveju 3 %, kad žala būtų koreguojama laiko atžvilgiu. „Funkcijų hektaras“ reiškia tai, kad BLA žala matuojama remiantis „funkcijų praradimo“ (pradžioje 75 %) pokyčiu viename hektare dėl žalos. „Metai“ nurodo tai, kad debetas sumuojamas per nuostolių laikotarpį. Lygiavertiškumo analizėje nėra fiksuotos diskonto normos.

Parengta kompensuojamojo ištaisymo priemonė, remiantis turimos informacijos apžvalga ir žiniomis apie šalia esančias šlapynes. Yra žinoma, kad egzistuoja kitos netoliese esančios šlapynės, tačiau jų bendrą sveikumą būtų galima pagerinti, jei būtų imtasi kokių nors ištaisymo veiksmų. Buvo įvardyta viena konkreti šlapynė, kurios bendras sveikumas, matuojamas virš žemės augančių natūralių šlapynės augalų kiekiu, pagerėtų pašalinus egzotinius augalus. Skaičiuojama, kad virš žemės augančių augalų kiekį būtų galima padidinti nuo 50 % iki beveik 100 %, palyginti su šlapynės būkle iki pažeidimo. Ištaisymo veiksmų planavimas ir įgyvendinimas truktų 2 metus, po to reikėtų dar 3 metų, kad augalų kiekis padidėtų nuo 50 % iki 100 %. Skaičiuojama, kad šios šlapynės pagerinimo nauda arba kreditas sudaro 15,5 DSFHM per numatomą pagerintos šlapynės gyvavimo laikotarpį.

Todėl, norint kompensuoti 21,6 DFHM žalos šlapynei, taikant gretimos šlapynės atkūrimą, reikėtų pagerinti 21,6 / 15,5 = 1,4 hektaro degradavusios šlapynės, pašalinant egzotinius augalus.

1,4 hektaro šlapynės ištaisymo išlaidos apima planavimo ir projektavimo, leidimų gavimo, įgyvendinimo, priežiūros, eksploatavimo ir techninės priežiūros, stebėsenos ir kt. išlaidas. Taikant hipotetines maždaug 50 000 EUR už hektarą išlaidas, visa ištaisymo kaina, su kuria galima kompensuoti žalą, būtų 1,4 x 50 000 = 70 000 EUR.

a Skaitytojas turėtų taikyti oficialią savo valstybėje narėje galiojančią diskonto normą (pvz., Jungtinėje Karalystėje ši oficiali norma prasideda nuo 3,5 % ir per laiką mažėja iki nulio bei skelbiama Jos Didenybės iždo žaliojoje knygoje).

57

4. KAIP NUSTATYTI IR APSKAIČIUOTI ŽALĄ

Tai žalos įvertinimo ir išteklių lygiavertiškumo analizės 2-as žingsnis (žr. 3.1 pav.). Jo tikslas – apskaičiuoti prarastus išteklius (arba išteklių funkcijas), kurias turi kompensuoti ištaisymo projektai. Žalai nustatyti ir apskaičiuoti gali reikėti tyrimų, kuriais nustatomos žalos priežastys, laipsnis, apimtis ir trukmė bei pobūdis. Kitais atvejais gali pakakti esamų duomenų ir (arba) modelių. Žalos įvertinimo tyrimai turi būti suplanuoti taip, kad pateiktų moksliškai tikslius, aukštos kokybės duomenis ir atsakytų į lygiavertiškumo analizei aktualius klausimus. Tyrimai neturi būti skirti atsakyti į grynai mokslinio pobūdžio klausimus. Tačiau analitikai turi nedvejodami išanalizuoti esamus mokslinio pobūdžio duomenis, nes, neturint teisingos kiekybinės informacijos apie žalą, vargu ar lygiavertiškumo analizėje galima numatyti „tinkamą“ ištaisymo apimtį.

Pagrindiniai elementai nustatant ir apskaičiuojant žalą aplinkai, kurie aptariami visame šiame skirsnyje, yra tokie:

• Pažeistų išteklių, buveinių ir funkcijų nustatymas; • Žalos priežasčių nustatymas; • Žalos apskaičiavimas (lyginant išteklių ir funkcijų kokybės lygį po įvykio su pirmine būkle); • Laikinų nuostolių ir viso debeto apskaičiavimas (atsižvelgiant į pirminio ištaisymo naudą ir nuostolius dėl

papildomos žalos).

Šie elementai toliau iliustruojami pateikiant atvejo tyrimą „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“.

4.1 Nustatyti pažeistus išteklius, buveines ir funkcijas Per išankstinį vertinimą surinkti duomenys ir informacija turi padėti nustatyti pažeistus išteklius, buveines ir funkcijas. Šie duomenys bei kiti papildomi duomenys, kuriuos galima surinkti, analizuojami, siekiant logiškai ir patikimai nustatyti pažeistų išteklių arba buveinių tipus ir funkcijas, kurias paprastai atlieka šie ištekliai arba buveinės.

Nustatant pažeistus išteklius ir buveines, reikia nagrinėti galimus pernešimo kelius arba netiesioginį ar antrinį poveikį, kuris gali atsirasti dėl įvykio, įskaitant požeminio ir paviršinio vandens kelius; kelius per dirvožemį, nuosėdas ir porų vandenį; maisto grandines ir kitus biologinius kelius bei oro kelius, jei jie susisiję su nustatytu teršėju. Galima taikyti vietovės koncepcinius modelius, norint sudaryti nuoseklų buveinių ir ekosistemų vaizdą, kuris padėtų nustatyti galimai pažeistus išteklius.

Kadangi lygiavertiškumo analizei pasirinktas metodas gali būti sutelktas į funkcijų, o ne pačių išteklių praradimą, analizės metu gali reikėti nustatyti funkcijas, kurias įprastai atlieka pažeistas išteklius arba buveinė. Nustatant žalą, reikia aiškintis ne tik ekologinę žalą ir susijusį funkcijų praradimą, bet ir socialinius bei ekonominius veiksnius (įskaitant žmonių reikmių vertes), kurie priklauso nuo konkrečių išteklių ekologinio vientisumo.

Duomenų, kurie paprastai įvertinami nustatant pažeistus išteklius, buveines ir funkcijas, tipai yra šie:

• Vietovės hidrologija, geologija, ekologija, biogeochemija ir konkretūs ištekliai. Reikia įtraukti informaciją apie Europos saugomų buveinių ir rūšių, apibrėžtų Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvoje, buvimą.

58

Buveinės išvardytos Buveinių direktyvos (BD) I priede, rūšių sąrašas pateiktas BD II ir IV prieduose, o laukinių paukščių rūšys nurodytos Laukinių paukščių direktyvos (LPD) 4 straipsnio 2 dalyje arba išvardytos jos I priede.

• Vandens telkinio tipas. Bus svarbu gauti informacijos apie VPD 2 straipsnyje apibrėžtą pažeisto vandens telkinio tipą ir šios direktyvos 4 straipsnyje apibūdintus aplinkos apsaugos tikslus. Pagal VPD 5 straipsnį kiekviena valstybė narė pateiks kiekvieno upės baseino rajono vandens telkinių charakteristikas, žmonių veiklos poveikio paviršinių ir požeminių vandenų būklei apžvalgą ir vandens naudojimo ekonominę analizę. Šie duomenys turi būti sujungti su išankstiniu vertinimu (žr. 3 skirsnį).

• Teritorijos įsteigimas, jei jis yra. Reikia pateikti nuorodą į tarptautinį teritorijos įsteigimą (pvz., speciali apsaugos teritorija (SAT) pagal Laukinių paukščių direktyvą, speciali saugoma teritorija (SST) arba Bendrijos svarbos teritorija (BST) pagal Buveinių direktyvą, tarptautinės svarbos šlapynė pagal Ramsaro konvenciją). Taip pat reikia nurodyti nacionalinės svarbos saugomas gamtos teritorijas, jei jos įtrauktos į AAAD įgyvendinančius nacionalinės teisės aktus.

• Išleistų cheminių teršalų pobūdis ir jų veikimas aplinkoje arba fizinio rizikos veiksnio pobūdis, jei įvykis susijęs su fiziniu aplinkos pažeidimu.

• Cheminės koncentracijos dirvožemyje, paviršiniame ir požeminiame vandenyje, biotoje ir ore. • Susirūpinimą keliančių teršalų foninės koncentracijos. • Pernešimo ir poveikio keliai. • Ekosistemos fizinės savybės ir jų pažeidžiamumas įvykus įvykiui. Čia turi įeiti informacija apie paveiktų

buveinių plotą arba mastą bei žuvusių arba pažeistų gyvūnų ar kai kuriais atvejais augalų skaičių. Gali būti naudojama aerofotografija ir kiti nuotolinio nustatymo metodai, norint užfiksuoti informaciją apie įvykio mastą bei dydį.

• Galimai paveiktos rūšys, buveinių naudojimas (pvz., teritorijos naudojimas migracijai, veisimuisi, auginimui, maitinimuisi), svarbūs trofiniai ryšiai ir bendrijų sudėtis.

• Svarbios buveinių savybės, naudojimas ir būklė. • Geografinė vieta gyventojų centrų atžvilgiu. • Rekreacinis ir kitoks vietovėje esančių išteklių naudojimas.

4.2. Aprašyti rizikos veiksnio pobūdį Charakterizuojant žalą, reikia atsižvelgti į jos erdvinį mastą ir laikotarpį, taip pat į jos laipsnį. Šis žingsnis turi apimti išsamų konkretaus rizikos veiksnio pobūdžio įvertinimą.

Biologiniai rizikos veiksniai gali būti biologinės medžiagos16 (kaip antai GMO; 4.1 langelis), patogenai ir invazinės rūšys. Biologinio rizikos veiksnio pobūdį reikia aprašyti pagal jo sąveikų su pirminėmis ekologinėmis bendruomenėmis ir rūšimis pobūdį ir šiame aprašyme reikia atsižvelgti į ekologinius procesus (pvz., maistingųjų medžiagų dinamiką, irimo procesus), bendrijų sudėtį, biologinę arba genetinę įvairovę, plėšrūnų ir jų grobio dinamiką bei kitus aktualius aspektus.

16 Biologinis rizikos veiksnys gali būti bet kuris (fizinis, cheminis ar biologinis) įvykis, kuris kelia riziką biologinei sistemai. Pavyzdžiai yra fizinis sutrikdymas, užteršimas arba egzotinės rūšys. Biologinės medžiagos yra riziką keliantys organizmai, pavyzdžiui, egzotinės rūšys ir GMO.

59

4.1 langelis. AAAD ir genetiškai modifikuoti organizmai (GMO)

Genetiškai modifikuotų organizmų išleidimas į aplinką gali jai kelti visai kitokią grėsmę, negu grėsmė, atsirandanti dėl veiksmų, kuriems taikoma Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva (GeneWatch UK, 2005)17. Galimas neigiamas GMO išleidimo poveikis galėtų turėti pasekmių, jo ištaisymas galėtų būti brangus ir galėtų praeiti daug laiko, kol jis taptų akivaizdus. Šiuo metu taip pat yra palyginti mažai patirties ar profesionalių žinių, kuriomis būtų galima remtis atliekant ilgalaikį galimo GMO poveikio vertinimą. Todėl galimas neigiamas poveikis gali būti mažiau aiškus ir prognozuojamas negu kitų, labiau „tradicinių“ rizikos aplinkai veiksnių atveju.

Reikia pastebėti, kad AAAD pateiktas požiūris į GMO grėsmę skiriasi nuo kitų ES teisės aktų ir reglamentų, skirtų GMO, pavyzdžiui, nuo Apgalvoto išleidimo direktyvos (2001/18/EB), kuri yra pagrindinis ES teisės aktas, reglamentuojantis GMO naudojimą Europoje.

AAAD taikomas bendras požiūris ir „GMO žala“ nenagrinėjama kaip atskira kategorija. Vietoj to direktyvoje nustatyta griežtos atsakomybės už aplinką sistema ir valstybėms narėms leidžiama taikyti konkrečius apsaugos lygius, jei jos to pageidauja, be viso kitų priežasčių geriau suderinant atsakomybės už GMO sistemą su esamais teisės aktais ir reglamentais dėl jų naudojimo. Nacionalinės atsakomybės už GMO sistemos yra svarbios, nes GMO padarytos žalos įvertinimas (ir dėl to kompensacijos dydis) turi būti pagrįstas jų reikalavimais.

Aprašyme turi būti aptarta galima žala įvairiuose ekologinės struktūros lygmenyse (pvz., atskirų individų, populiacijos, bendrijos ir ekosistemos) bei įvairiuose fiziologinės struktūros lygmenyse (pvz., subląsteliniame, ląsteliniame, bendrijos ir ekosistemos) (4.2 langelis).

Fiziniai rizikos veiksniai gali sukelti tiesioginį buveinės praradimą, turėti įtakos hidrologiniam režimui arba žemės dangos tipui ir daryti poveikį vandens kiekiui, greičiui, svarbiems sezoniniams vandens lygio svyravimams, maksimaliai temperatūrai ir erozijos potencialui. Hidrologinį rizikos veiksnį galima apibūdinti kaip per didelį, per mažą vandens buvimą arba jo buvimą netinkamu laiku, arba kaip susijungimo su esminiais hidrologiniais keliais pokytį.

4.2 langelis. Paveiktų populiacijų ir struktūros lygmenų apibūdinimas

Gyvybė žemėje yra labai struktūrizuota ir patys organizmai yra labai organizuotos sistemos. Mokslininkai pripažįsta įvairius biologinės struktūros lygmenis – nuo labai mažo masto (subatominių dalelių – atomų – molekulių) iki vidutinio (organų – rūšių) ir didelio masto (populiacijos – bendrijos – ekosistemos). Kylant biologinės struktūros piramide, sutinkami vis didesni ir sudėtingesni biologiniai modeliai. Biologinė įvairovė (gyvybės žemėje įvairovė) dažnai išreiškiama trimis lygmenimis – ekosistemų įvairovės, rūšių įvairovės ir genų įvairovės.

Skirtingai negu žmonių sveikatos rizikos vertinimo atveju, kai kurie ekologiniai vertinimai gali būti sutelkti į populiacijos lygmens pavojų arba žalos nustatymą. Bendrai tariant, biologijoje populiacija – tai konkrečią erdvę užimančių besikryžminančių organizmų grupė arba žmonių ar kitų gyvų būtybių skaičius „įsteigtoje teritorijoje“. Arba populiacija kartais apibrėžiama kaip tos pačios rūšies organizmų, „santykinai izoliuotų“ nuo tos pačios rūšies

17 „GeneWatch“, Jungtinė Karalystė (2005). Paaiškinimai Aplinkos, maisto ir kaimo reikalų departamentui dėl GMO ir Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimo, „GeneWatch“, Jungtinė Karalystė (GeneWatch UK (2005), Notes for DEFRA in relation to GMOs and the implementation of the Environmental Liability Directive, GeneWatch UK).

60

organizmų, grupė. Pagal abi apibrėžtis lieka nemažai laisvės nustatyti teritorijos ribas arba interpretuoti tai, ką reikia laikyti „santykinai izoliuotomis“. Šis neaiškumas perkeltas į „paveiktos populiacijos“, kurią galima laikyti populiacija, patyrusia įvykio arba veiklos poveikį, sampratą.

Europos Sąjungoje įvairūs regionai ir teisės aktai nurodo skirtingus biologinės struktūros lygmenis. Pagal vienas nuostatas galima atsižvelgti į žalą atskiriems organizmams, o pagal kitas pirmenybė teikiama aukštesnio lygmens struktūros įvertinimams. Be to, šiuo atžvilgiu nacionalinės teisės aktai gali truputį skirtis valstybėse narėse ir nuo ES teisės aktų (gerai??). Todėl neįmanoma apibrėžti bendro struktūros lygmens, kuriame reikia nustatyti „žalą biologinei įvairovei“. Kompetentinga institucija yra atsakinga už sprendimą dėl tinkamo struktūros lygmens įvertinimo, remiantis geriausia turima moksline informacija ir praktika bei atsižvelgiant į susijusią (ES ir nacionalinę arba regioninę) teisinę sistemą ir žalos bei pažeistos teritorijos specifiką.

Tačiau net ir imant aukštesnius struktūros lygmenis, dažnai būna pravartu, o kartais net būtina įvertini poveikį žemesniuose struktūros lygmenyse, nes šių lygmenų žalą yra daug lengviau nustatyti ir ji dažnai gali būti aukštesnių biologinės struktūros lygmenų žalos pakaitalas. Todėl rekomenduojama pradėti nustatinėti poveikį žemesniame (pvz., individų) lygmenyje ir po to pereiti prie aukštesnių (populiacijų, bendrijų, ekosistemų) lygmenų. Priklausomai nuo situacijos, poveikis individams, populiacijoms arba bendrijoms gali būti daugiau ar mažiau aktualus (atsižvelgiant į apsaugos būklę, retumą, svarbą ekosistemos vientisumui ir funkcijoms bei kt.). Tam reikia nustatyti pastebėto poveikio didesnėje ekologinėje ir kartais socialinėje bei ekonominėje sistemoje svarbą.

4.3. Poveikio įvertinimas Poveikio įvertinimo tikslas – įvertinti galimo poveikio, kurį galimai pažeisti ištekliai arba buveinės patyrė dėl su įvykiu susijusių rizikos veiksnių, pobūdį, laiką, trukmę ir vietą.

4.3.1. Pobūdis, laikas, trukmė ir vieta Įvertinant poveikį, svarstytini veiksniai yra šie:

• Poveikio aplinkai pobūdis; • Viso poveikio laikas (pvz., ištisinis ar pertraukiamas; ryšiai su kitais tokiais aplinkos veiksniais, kaip kasdieniai

ištirpusio deguonies koncentracijų pokyčiai, hidrologiniai veiksniai, vietiniai potvyniai; ryšys su biologiniais veiksniais, kaip antai migracija ir veisimosi ciklai);

• Poveikio trukmė (pvz., ūmus ar lėtinis; nuolatinis ar nenuolatinis poveikis; poveikis daugeliui kartų); • Poveikio vieta (įskaitant tai, kaip galimi receptoriai naudoja įvairių buveinių erdvę, aptarimą; nustatytą fizinių,

hidrologinių, biogeocheminių ir ekologinių veiksnių, kurie gali turėti įtakos poveikiui, vietą).

4.3.2. Sunkumas Apibūdinant poveikio laipsnį arba sunkumą, reikia atsižvelgti į teršalų koncentracijas (cheminio įvykio atveju), fizinio pakeitimo laipsnį (fizinio rizikos veiksnio atveju) ir dėl biologinio rizikos veiksnio patirto biologinio poveikio mastą.

4.4. Receptorių įvertinimas Receptoriai – tai organizmai, bendrijos, buveinės, ekosistemos ir funkcijos, kurios patiria įvykio poveikį (taip pat žr. 4.2 langelį prieš tai). Priklausomai nuo įvykio ir jo poveikio, receptorius galima apibūdinti keliuose struktūros

61

lygmenyse – pradedant organizmų vidaus (ląsteliniu) lygmens ir baigiant ekosistemos lygmens rezultatais. Atliekant lygiavertiškumo analizę, galima naudoti arba bent jau nagrinėti daugelį receptorių, tarp kurių yra šie:

• Organizmų vidaus lygmuo; • Individuali biota, pavyzdžiui, žuvys, dugniniai didieji bestuburiai, paukščiai ir žinduoliai; • Biotos populiacijos; • Biologinės bendrijos, pavyzdžiui, šaltavandeniai upeliai, naujos besiformuojančios šlapynės, dumblingos

lygumos ir paupiniai miškai; • Buveinės arba buveinių santalkos; • Kraštovaizdžiai; • Ekosistemos arba ekosistemų procesai; • Žmonių lygmuo.

Svarbu pažymėti, kad konkretūs receptoriai, struktūros lygiai ir rezultatai gali būti nurodyti įvairiose ES aplinkos apsaugos direktyvose ir valstybių narių teisės aktuose.

Atliekant receptorių įvertinimą, reikia atsižvelgti į žalą įvairiuose ekologinės struktūros lygmenyse (pvz., individų, populiacijos, bendrijos ir ekosistemos) ir įvairiuose fiziologinės struktūros lygmenyse (pvz., subląsteliniame, ląsteliniame, organizmo ir populiacijos). Kartais kraštovaizdžio lygmens receptoriai skiriasi nuo mažesnio lygmens receptorių. Kraštovaizdžio lygmenyje receptoriai gali būti gyventojai (ir poveikis gali būti socialiniai arba ekonominiai nuostoliai), o žemesnio lygmens receptoriai gali būti žuvys arba šlapynė (ir poveikis gali būti mirtis arba sunaikinimas).

4.5. Žalos nustatymas Charakterizavus rizikos veiksnius, receptorius ir kelių ryšius tarp jų, kitas lygiavertiškumo analizės žingsnis paprastai yra nustatyti, kokia žala padaryta gamtos ištekliams. Žalos nustatymas bendrai apibrėžiamas kaip biologinės, cheminės arba fizinės gamtos ištekliaus arba funkcijos kokybės neigiamo pokyčio įrodymas. Ši plati apibrėžtis užtikrina tam tikrą laisvę kompetentingoms institucijoms ir analitikams apibūdinant žalos ypatybes.

Su įvykiu susijusios žalos ir prarastų funkcijų tipų pavyzdžiai yra šie:

• Paviršinis vanduo; • Požeminis vanduo; • Nuosėdos; • Dirvožemis; • Augalija; • Biota; • Buveinės; • Naudojimo ir nenaudojimo žmonių reikmėms vertės.

4.5.1. Paviršinis vanduo Paviršinis vanduo gali būti pažeistas kai paviršinio vandens telkinio cheminės, hidrologinės ar fizinės sąlygos yra tokios, kurios gali sukelti neigiamą poveikį vandens biotai arba šį vandenį naudojantiems žmonėms. Žala paviršiniam vandeniui gali apimti atvejus kai viršijami:

62

• Vandens kokybės standartai (įskaitant tuos, kurie taikomi biotai, geriamajam vandeniui, rekreaciniam naudojimui ir naudojimui žemės ūkyje);

• Toksikologinės ar su srautu susijusios ribinės vertės; • Vandens biotos apsaugos kriterijai; • Kiti skaitmeniniai arba žodiniai kriterijai, skirti apsaugoti žmones ir kitą biotą.

Žala paviršiniam vandeniui taip pat gali apimti visuomenės prieigų prie paviršinio vandens telkinių uždarymą arba naudojimo visuomenės reikmėms (pavyzdžiui, žvejybos ir plaukiojimo) apribojimus.

Funkcijų praradimo, susijusio su poveikiu paviršiniam vandeniui, pavyzdžiai galėtų būti geriamojo vandens tiekimo sutrikdymas, rekreacinio naudojimo (plaukiojimo, pasiirstymo valtimis, žvejybos ir kt.) nutraukimas tam tikram laikui ir neigiamas poveikis vandens biotai bei buveinėms.

Papildomas funkcijų praradimas, kurį būtų galima svarstyti, apima vandens gebėjimo absorbuoti (paviršinio vandens gebėjimo absorbuoti nedidelius teršalų kiekius neviršijant standartų arba be neigiamo poveikio) sumažėjimą, hidrologinius pokyčius (įskaitant srauto kiekį arba laiką) ir „stigmą“, susijusią su užteršimu. „Stigma“ reiškia mintį, kad, net ir tuo atveju, jei būtų užbaigti valymo veiksmai, žmonės verčiau renkasi nenaudoti teritorijos arba joje nesilankyti, arba valymas gali būti nevisiškai veiksmingas ar užtikrintas, todėl išlieka nuolatinė numanoma rizika (ir susijęs ekonominės vertės praradimas).

4.5.2. Požeminis vanduo Požeminiam vandeniui žala gali būti padaryta kai vandeningojo sluoksnio18 cheminės, hidrologinės arba fizinės sąlygos yra tokios, kad galėtų turėti neigiamą poveikį šį vandenį naudojantiems žmonėms arba biotai ar buveinėms, kurioms poveikį daro išleistas požeminis vanduo. Žalą požeminiam vandeniui gali sudaryti biotai, kuri gali būti paveikta ties protėkiais, upeliais arba upės ar įlankos požeminio vandens pakilimo vietose, nustatytų natūralaus lygio, geriamojo vandens standartų arba gairių, toksikologinių arba hidrologinių ribinių verčių arba kriterijų, arba kitų skaitmeninių arba žodinių požeminio vandens kriterijų, skirtų apsaugoti žmones ir kitą biotą, viršijimas.

Fizinę arba hidrologinę žalą gali sudaryti vandeningojo sluoksnio gebėjimo išlaikyti vandenį sumažėjimas, saugaus vandens ėmimo iš vandeningojo sluoksnio sumažėjimas, papildymo ir išleidimo santykių pokyčiai arba vandeningojo sluoksnio sunaikinimas atliekant sutankinimą arba sandarinimą taip, kad nebelieka požeminio vandens šaltinio arba nuo požeminio vandens priklausančios buveinės. Fizinis prieigos apribojimas, kuris būna kai vandeningasis sluoksnis naudojamas kitais tikslais, taip pat gali pažeisti požeminį vandenį.

Su poveikiu požeminiam vandeniui susijęs funkcijų praradimas gali apimti geriamojo vandens tiekimo žmonėms arba gyvuliams sutrikdymą, trukdymą ateityje naudoti vandeningąjį sluoksnį kaip viešąjį geriamojo vandens tiekimo šaltinį arba naudoti jį žemės ūkyje, rekreaciniais tikslais naudojamos teritorijos uždarymą dėl rizikos, susijusios su požeminio vandens teršalų dėme, arba buveinės degradavimą, susijusį su gruntiniame vandenyje esančių cheminių medžiagų toksiškumu. Fizinė žala vandeningajam sluoksniui gali tiesiogiai arba netiesiogiai sukelti panašų funkcijų sutrikdymą.

18 Vandeningasis sluoksnis – tai požeminis vandeningos, pralaidžios uolienos arba puriųjų medžiagų (žvyro, smėlio arba sąnašų) sluoksnis, iš kurio galima imti vandenį per vandens šulinį.

63

4.5.3. Nuosėdos Žalą nuosėdoms galima būtų vertinti taikant atitinkamas gaires ir standartus arba įrodant, kad įvykis padarė tokį poveikį nuosėdoms, kad jos neigiamai veikia kitus išteklius.

Fizinė žala nuosėdoms gali apimti kuopimą, laidojimą arba granuliometrinio pasiskirstymo pokyčius. Toks poveikis gali turėti neigiamą įtaką nuosėdų gebėjimui užtikrinti buveinę jose gyvenantiems ir jomis mintantiems organizmams.

Su žala nuosėdoms susijusį funkcijų praradimą gali sudaryti nuosėdų gebėjimo užtikrinti buveinę vandens biotai, įskaitant augalus, dugninius bestuburius, žuvis ir nuosėdomis mintančius paukščius, praradimas arba sumažėjimas. Dėl žalos nuosėdoms gali žūti šlapynės augalai, sumažėti šlapynės arba vandens augalų danga, pasikeisti bendrijų sudėtis arba supaprastėti šlapynės arba vandens augalų bendrijų struktūra, o dėl to prastėja laukinės gyvūnijos buveinių kokybė. Žmonių naudojamų funkcijų praradimas gali apimti apribotą prieigą prie rekreacinių teritorijų arba prastesnės kokybės potyrius rekreacinėje teritorijoje.

4.5.4. Dirvožemis Žalos dirvožemiui saugomose buveinėse pavyzdžiai galėtų būti cheminių medžiagų koncentracijos, kurios sukelia toksikologinę reakciją dirvožemio mikroorganizmuose, bestuburiuose, augaluose arba laukiniuose gyvūnuose. Fizinė žala dirvožemiui galėtų apimti eroziją arba nuosėdų kaupimąsi, dirvožemio struktūros arba funkcijos (pvz., gebėjimo išlaikyti vandenį, maisto medžiagų apykaitos) pakeitimus arba biotą palaikančios buveinės praradimą.

Su žala dirvožemiui susijęs funkcijų praradimas apima dirvožemio gebėjimo užtikrinti buveinę laukiniams gyvūnams arba ganyklą galvijams pašalinimą arba sumažėjimą. Pažeidus dirvožemį, gali žūti augalai, sumažėti augalų danga, pasikeisti bendrijų sudėtis, supaprastėti augalų bendrijų struktūra, dėl kurios prastėja laukinių gyvūnų buveinių arba ganyklų kokybė. Žmonių naudojamų funkcijų praradimą galėtų sudaryti sumažėjusi prieiga prie rekreacinių teritorijų, suprastėjusi potyrių rekreacinėje teritorijoje kokybė arba ribotesnė prieiga prie ganyklų arba išteklių išgavimo valstybinėje žemėje.

Be užteršto dirvožemio ekologinio poveikio žalą dirvožemiui galima įrodyti nustačius, kad ši žala kelia grėsmę žmonių sveikatai. Nors AAAD perkeliančiuose nacionalinės teisės aktuose gali būti taikomos griežtesnės apibrėžtys, AAAD apima žalą žemei tik tada, jei ši žala kelia grėsmę žmonių sveikatai. Tačiau yra dvi situacijos kai gali reikėti palyginti išteklių lygiavertiškumą, jei buvo arba bus padaryta žala dirvožemiui: (1) kai žala neapsiriboja dirvožemio arba žemės pažeidimu, bet taip pat pažeidžiamos saugomos buveinės, rūšys arba vanduo, ir (2) kai pirminio ištaisymo veiksmai, skirti pašalinti grėsmę sveikatai, padaro žalą saugomam vandeniui, buveinei arba rūšims, kurioms taikoma AAAD.

4.5.5. Augalija Žala augalijai gali apimti augalų dangos, įvairovės, sveikumo, gyvybingumo, reprodukcinio pajėgumo, stabilumo arba buveinės vertės sumažėjimą. Be to, žala taip pat gali būti sumažėjusi augalų rūšių, kuriomis minta konkrečios laukinių gyvūnų rūšys, maistinė vertė arba sumenkusi buveinių, kurias šie augalai sudaro ir kuriose gyvena šios gyvūnų rūšys, vertė.

Žala augalijai paprastai atsiranda dėl fizinių įvykių ir tokiais atvejais ją galima gana nesunkiai nustatyti bei apibūdinti. Daug sudėtingiau ir sunkiau yra nustatyti dirvožemį pažeidžiančius įvykius, kurie sukelia tokius dirvožemio biochemijos arba likusios bendrijos augalų sudėties pakitimus, kad tampa nebeįmanoma atkurti pirminės būklės augaliją.

64

Su žala augalijai susijęs funkcijų praradimas apima laukinių gyvūnų buveinių kokybės pablogėjimą, fizinio stabilumo, kurį dirvožemiui užtikrina augalai, suprastėjimą ir augalinės dangos terminių bei hidrologinių savybių susilpnėjimą. Praradus arba pažeidus augaliją, gali sumažėti rekreacinio naudojimo galimybės arba malonumas, išnykti maistiniai arba vaistingieji augalai, dingti kraštovaizdžio vertė arba sumažėti nenaudojimo vertės.

4.5.6. Biota Žalos rezultatai galėtų būti atskirų organizmų mirtis, populiacijų sumažėjimas, bendrijų sudėties pokyčiai, palaikančiųjų buveinių praradimas ir mirtinas poveikis, kuris daro įtaką organizmų arba populiacijų gyvybiškumui. Nemirtinas poveikis galėtų apimti ligas (arba imuninės sistemos susilpnėjimą), nenormalią elgseną, vėžį, genetines mutacijas, fiziologinius sutrikimus (įskaitant reprodukcijos sutrikimus) arba fizines deformacijas. Bendrai kiekvieno rizikos veiksnio rezultatą, dėl kurio biologinis išteklius patiria neigiamus gyvybingumo pokyčius, galima būtų laikyti žala. Be to, žala taip pat galima laikyti atvejus kai dėl rizikos veiksnio, pavyzdžiui, atsiradus cheminiam teršalui, šio koncentracijos valgomuose biotos audiniuose ima viršyti vartojimui saugius kiekius.

Vandens biotos atveju paviršinio vandens arba nuosėdų kriterijų viršijimas galėtų būti ženklas, kad padaryta žala žuvims ir dugniniams bestuburiams. Bendrą įvertinimą galima būtų papildyti toksikologinių ribinių verčių, paimtų iš literatūros arba konkrečių tyrimų vietoje, įvertinimu.

Galima naudoti populiacijų duomenis, norint nustatyti, ar erdviniai organizmų gausos, įvairovės arba amžiaus struktūros modeliai rodo, kad padaryta žala. Žuvų arba laukinių gyvūnų mirčių tyrimai, skrodimai, patologija ir cheminė analizė, informacija apie organizmų reprodukciją ir turima literatūra – visa tai gali teikti informacijos, kurią būtų galima panaudoti nustatant žalą. Norint nustatyti žalą, galima taikyti vietos ir laboratorinius tyrimus.

4.5.7. Buveinės Siekdami įvertinti žalą buveinėms, analitikai gali lyginti pagrindines buveinių savybes:

• Žemės buveinių atveju: augalijos dangą, sudėtį, struktūrą, pašarinę kokybę ir produktyvumą arba terminę dangą vertinamose ir etaloninėse teritorijose;

• Vandens buveinių atveju: būdingą bendrijos struktūrą ir rūšinę sudėtį (įskaitant dugnines bendrijas ir rūšis), srauto režimus, trofinę sąveiką, vandens temperatūrą, maisto medžiagų sistemą, šviesos prasiskverbimą, vandens kokybę ir nuosėdas.

Kad vertinti būtų paprasčiau, kartais galima nustatyti indikacinę buveinės rūšį, jei moksliškai galima nustatyti ekologinius ryšius.

4.5.8. Vertė žmonėms Gamtos ištekliai atlieka daug funkcijų žmonėms, kurios šiuo metu vadinamos ekosistemų funkcijomis. Žmonėms atliekamas funkcijas galima prarasti dėl žalos arba jos grėsmės gamtos ištekliams ir dėl išteklių atliekamų funkcijų kiekybinių ir (arba) kokybinių pokyčių. Funkcijų praradimas gali būti susijęs su faktine arba galima grėsme19 žmonių

19 Grėsmės žmonių sveikatai gali atsirasti dėl tiesioginio fizinio sąlyčio su užterštais ištekliais (pvz., dirvožemiu, vandeniu), užterštos žemės arba maisto šaltinių (pvz., dirvožemio, augalų, žuvų, mėsos) vartojimo per burną arba teršalų įkvėpimo. Grėsmės gali būti susijusios su tokiu mirtinu ir nemirtinu poveikiu, kaip sumažėjęs reprodukcinis pajėgumas, sumažėjęs protinis pajėgumas arba padidėjęs kvėpavimo ligų skaičius. Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvoje visa žala, kurios poveikis žmonių sveikatai įrodomas, apibrėžiama kaip didelė žala.

65

sveikatai, su prarastu gamtos išteklių esamu (arba galimu) naudojimu arba su gamtos išteklių teikiamų nenaudojimo verčių (verčių, kurias asmenys suteikia aplinkai ir kurios nėra susijusios su tuo, kad jie naudoja šią aplinką) praradimu.

Žmonėms atliekamų funkcijų praradimą galima išmatuoti tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai. Tiesioginiai matavimai apima naudojamų išteklių kiekio, pavyzdžiui, žvejybos arba medžioklės išvykų skaičiaus pasikeitimą arba išmatuojamą rizikos žmonių sveikatai padidėjimą, kuris nustatytas epidemiologiniais tyrimais. Funkcijų, kuriomis prekiaujama faktinėse rinkose, atveju naudojami kainų ir vartojimo duomenys, norint priskirti piniginę vertę. Kitais atvejais renkami duomenys apie vertę, vykdant pokalbius su asmenimis arba stebint jų elgesį. Kitos (pvz., reguliavimo) funkcijos gali būti net tiesiogiai nenaudojamos. Yra parengti įvairūs vertinimo metodai, skirti rinkti ir analizuoti duomenis tais atvejams, kai nėra rinkų (nenaudojimo vertės) ir kai funkcijos nėra naudojamos tiesiogiai (daugiau informacijos rasite priede apie ekonominį vertinimą).

4.6. Žalos priežasčių nustatymas Įvairūs rizikos veiksniai gali daryti įtaką gamtos ištekliams ir jų funkcijoms. Kai kurie rizikos veiksniai yra natūralūs ir gali būti sąlyginai pastovūs, periodiški arba epizodiški. Kiti rizikos veiksniai yra antropogeniniai, bet nėra susiję su konkrečiu įvykiu. Analitikas turi nustatyti konkretaus įvykio poveikį, kad galėtų apskaičiuoti ir nustatyti su šiuo įvykiu susijusią žalą. Analitikas taip pat turi kaip galima tiksliau apibrėžti priežastinį ryšį tarp įvykio ir jo padarytos žalos.

Vertinant priežastinius ryšius, taip pat galima taikyti iš literatūros paimtus mokslinius duomenis, loginę analizę, konkrečios teritorijos tyrimus, modeliavimą ir dedukcinį mąstymą. Gali tekti atidžiai nagrinėti nustatytą galimą arba tikėtiną priežastinį ryšį tarp įvykio ir teikiamų išteklių arba atliekamų funkcijų pasikeitimo. Todėl moksliniai arba ekonominiai principai, taikomi nustatant priežastinį ryšį, turi būti tikslūs ir skaidrūs.

Nustatant konkrečios žalos priežastį, gali reikėti atlikti vietos arba laboratorinius ar pirminius tyrimus, jei cheminis, biologinis arba fizinis poveikis yra sudėtingas, retas arba palyginti menkai suprantamas. Daugeliu atvejų vienas veiksnys gali nebūti vienintelė konkrečios žalos priežastis. Nustatant priežastinį ryšį, gali ir nereikėti nustatyti tikslų vienintelio veiksnio poveikį konkretiems gamtos ištekliams ir funkcijoms. Gali tiesiog pakakti įrodyti, kad priežastinis ryšys tikėtinas ir greičiausiai bent jau iš dalies prisidėjo prie poveikio.

4.7. Žalos apskaičiavimas Apskaičiuojant žalą, paprastai įvertinami:

• Žalos ir funkcijų arba išteklių praradimo erdvinis mastas; • Žalos ir funkcijų praradimo laikotarpis (praeitis, dabartis ir numatoma ateitis); • Žalos ir funkcijų praradimo laipsnis (dažnai išreiškiamas kaip atliekamų funkcijų procentas, lyginant su pirmine

būkle, nusakant organizmų skaičių, arba kaip organizmo arba buveinės savybės kokybės sumažėjimas).

Žalos ir funkcijų praradimo mastą ir laipsnį galima apskaičiuoti naudojant cheminius, toksikologinis, biologinius arba ekonominius duomenis, geografinės informacijos sistemas ir modeliavimą.

Žalos erdvinio masto charakteristika turi apimti viso žalos arealo dydžio nustatymą ir galėtų apimti žalos gradientų arba poveikio zonų nustatymą. Mėginių ėmimas arba modeliavimas, siekiant įvertinti pernešimą, praskiedimą, transformaciją arba neigiamą poveikį, galėtų padėti nustatyti žalos gradientus arba zonas.

66

Žalos laikotarpio charakteristika apima įvykio datos ir neigiamo poveikio atsiradimo datos (jei abi šios datos skiriasi) nustatymą. Jei nėra konkrečios informacijos apie teritoriją, kad būtų galima apskaičiuoti žalos laikotarpį, nuostolių trukmė gali būti grindžiama žiniomis apie panašius įvykius panašiose teritorijose. Atsistatymo dinamiką galima būtų apskaičiuoti remiantis ekologinės sukcesijos greičiu, cheminiu patvarumu aplinkoje ir likimo bei pernešimo dinamikos žiniomis arba informacija iš publikacijų apie atsistatymo greitį po panašių sutrikdymų. Jei pirminio ištaisymo veiksmai yra planuojami arba vykdomi, apskaičiuojant žalos laikotarpį, reikia atsižvelgti į ištaisymo poveikį atsistatymui.

Žalos arba funkcijų praradimo mastas (laipsnis) turi būti išreiškiamas lyginant jį su pirmine būkle. Kai kuriais atvejais tai atliekama tiesiogiai apskaičiuojant pirminę būklę ir būklę po įvykio. Kitais atvejais reikia apskaičiuoti tik atskirą arba nevienodą žalą, kurią padarė įvykis (pvz., apskaičiuojant nevienodą mirtingumą dėl toksiškos cheminės medžiagos arba apskaičiuojant fizinės žalos, kurią buveinės tipui padarė plėtros projektas, apimtį). Žalos ištekliui arba ištekliaus atliekamai funkcijai laipsnis paprastai išreiškiamas vienu ar keliais vienetais, kuriuos galima naudoti, norint parodyti neigiamą įvykio poveikį ir šio poveikio mastą. Šie vienetai vadinami kiekybiniais matais.

4.3 langelis. Žalos gamtos ištekliams nustatymas: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

Nustatant žalą, buvo sudarytas koncepcinis rizikos ir poveikio teritorijai modelis. Jis padėjo renkant duomenis, kuriuos sudarė: • Upės ir šlapynės vandens kokybės mėginiai, siekiant išmatuoti sunkiųjų metalų koncentracijas ir kitus papildomus

vandens kokybės parametrus; • Upės ir šlapynės nuosėdų mėginiai, kad būtų galima išmatuoti sunkiųjų metalų koncentracijas; • Dugninių didžiųjų bestuburių pavyzdžių surinkimas (norint įvertinti gausumą ir įvairovę) nuosėdų mėginių ėmimo

vietose; • Elektrožūklės tyrimai, siekiant apskaičiuoti margųjų upėtakių išteklius keliose stotyse pradinėje 10 km atkarpoje

prieš srovę nuo šlapynės, taip pat 20 km atkarpoje pasroviui nuo šlapynės; • Šlapynės augalijos tyrimai; • Migruojančių paukščių tyrimai šlapynės teritorijoje vasaros mėnesiais; • Aerofotografija, padedanti apskaičiuoti poveikį. Remiantis vietoje paimtais mėginiais ir literatūros peržiūra, apie žalą buvo padarytos šios išvados:

1. Vandens kokybė visoje upės 10 km atkarpoje link aukštupio viršijo vario, cinko ir kadmio reguliavimo kriterijus ir literatūroje skelbiamas toksikologinio poveikio ribines vertes. Pirmaisiais metais po išsiliejimo šis viršijimas buvo nuolatinis ir didelis (atitinkami kriterijai buvo viršijami daugiau kaip 100 kartų). Antraisiais metais po išsiliejimo viršijimas tęsėsi, bet buvo ne toks didelis (10 kartų). Trečiaisiais metais koncentracijos vėl buvo tuputį mažesnės. Atlikus supaprastintą vandens kokybės modeliavimą, buvo nustatyta, kad pirminė būklė atsistatys (be jokio viršijimo) per penkerius metus po įvykio.

2. Panašūs pažeidimai buvo pastebėti nuosėdose upės 10 km atkarpoje link aukštupio. 3. Upėtakiai ir dugniniai bestuburiai visiškai išnyko upės dalyje link aukštupio pirmaisiais metais po išsiliejimo.

Buvo apskaičiuota, kad prognozuojamas atsistatymo laikas yra 10 metų. 4. Vandens kokybė pasroviui nuo šlapynės neatitiko kadmio ir cinko koncentracijos reikalavimų mažiausiai

10 km atkarpoje. Pažeidimo laipsnis buvo mažesnis negu atkarpoje prieš srovę (kriterijai ir skelbiamos ribinės vertės buvo viršytos maždaug 5–10 kartų), o prognozuojamo atsistatymo trukmė buvo 5 metai.

5. Upėtakių populiacija pasroviui nuo šlapynės sudarė apytikriai 50 % numatyto kiekio (remiantis duomenimis apie pasroviui esančius išteklius ir etaloninėse teritorijose surinktais duomenimis) pirmų 5 km atkarpoje. Paaiškėjo, kad iki 10 km pasroviui nuo šlapynės upėtakių ištekliai prilygo įprastai pirminei būklei.

6. Buvo nustatyta, kad visi 10 ha šlapynės buvo labai pažeisti nuosėdų, ką liudijo duomenys apie nuosėdas, pastebėtas poveikis augalijai ir migruojančių paukščių gyvybingų buveinių trūkumas.

67

4.7.1. Skaičiavimų kiekybiniai matai Skaičiavimų kiekybiniai matai naudojami, norint išreikšti įvykiui priskirtinos žalos ištekliams arba funkcijoms laipsnį ir ištaisymo projektui priskirtinos naudos laipsnį. Atitinkamų kiekybinių matų pasirinkimas yra svarbus, nes apskaičiuotų nuostolių ir pelno dydis gali skirtis, priklausomai nuo taikomų kiekybinių matų.

Kiekybiniai matai gali apimti tokius išmatuojamus, apskaičiuojamus požymius, kaip populiacijos tankumas, augalijos danga, našumo skaičiavimai arba lankytojų vizitai, taip pat sudėtingesnius, koncepcinius ir kiekybinius požymius, pavyzdžiui, buveinės tinkamumo arba kokybės rodiklius, daugiamačius rodiklius arba subjektyvias klasifikacijas.

Kiekybiniai matai turi būti tokie patys abiejose lygties – nuostolių (debeto) ir pelno (kredito) – pusėse, kad būtų galima apskaičiuoti lygiavertiškumą. Jei kiekybiniai matai skiriasi, neįmanoma subalansuoti debeto ir kredito, o šis balansas yra išteklių lygiavertiškumo analizės tikslas. Kiekybiniai matai taip pat gali praversti nagrinėjant funkcijų, kurias atlieka pirminės būklės, pažeistos ir kompensuojamosios buveinės, kokybės ir kiekybės skirtumus. Pavyzdžiui, jei žala skaičiuojama po įvykio išlikusios vietinės augmenijos dangos procentais viename hektare, atstatymo pelnas taip pat turi būti skaičiuojamas atkurtos vietinės augmenijos dangos procentais viename hektare. Jei žala skaičiuojama kaip populiacijos sumažėjimas lyginant su pirmine būkle, pelnas turi būti skaičiuojamas kaip populiacijos padidėjimas lyginant su pirmine būkle. Skaičiavimų kiekybinių matų pavyzdžiai yra tokie:

• Konkrečios buveinės tipo mastas; • Kai kurių išteklių vienetai arba kiekis (pvz., tam tikro tipo upės kilometrai, konkrečios buveinės tipo hektarai,

naudojamo vandens kiekis); • Augalijos tankumo, dangos arba biomasės matai; • Pageidaujamų, dominuojančių arba esminių augalijos rūšių ploto procentas; • Buveinės kokybės rodikliai; • Biologinis našumas (pvz., pirminis arba antrinis našumas), rūšių gausumas, biomasė, įvairovė arba bendrijų

sudėties matai; • Veisimosi greitis; • Buveinės naudojimo dienos (pvz., kai dėl įvykio turima mažiau buveinės, todėl joje gali būti mažiau

organizmų); • Ekologinių procesų matai, pavyzdžiui, anglies mineralizacijos greitis, maisto medžiagų eksportas arba

skaidymasis; • Priskirtų nuostolių kategorijos, pagrįstos toksiškumo ribinių verčių viršijimo laipsniu (pvz., šis metodas galėtų

apimti informacijos apie dozę ir atsaką rinkimą iš literatūros arba iš konkrečios teritorijos tyrimų ir nuostolių sąmatos, kuri paaiškintų teršalų koncentracijos dirvožemyje, nuosėdose, paviršiniame vandenyje arba biologiniuose audiniuose didėjimą, sudarymą);

• Verčių lygiavertiškumo analizės atveju pinigai gali būti laikomi kiekybiniu matu matuojant žalą ir ištaisymą.

Žala atskiriems gamtos ištekliams gali sukelti ekosistemos lygmens funkcijų sumažėjimą. Pasirinkdami kiekybinius matus ir apskaičiuodami funkcijų nuostolius, analitikai turi atsižvelgti į šiuos tarpusavyje susijusius ekosistemos lygmens funkcijų nuostolius.

68

Įvairūs funkcijų atlikimo matai apima skelbiamus arba priimtus aplinkos sveikumo rodiklius, taip pat rodiklius, kurie nustatyti konkretiems įvykiams ir buveinių lygiavertiškumo analizės atvejams. Naudingą tekstą, aprašantį daugelį požymių apimančių rodiklių teisingą ir galimai neteisingą taikymą, galima rasti Ott‘o knygoje (1978).20

Buveinės tinkamumo rodikliai paprastai naudojami apjungti daugelį požymių, susijusių su termine ir slepiamąja danga, pašaro buvimu, reprodukcijos reikalavimais ir fizinės buveinės gebėjimu palaikyti būdingas funkcines ir struktūrines bendrijas, kurios svarbios laukinių gyvūnų rūšims arba bendriems interesams.

Kartais reikia nustatyti daug galimų kiekybinių matų, nes vienas arba keli gali būti netinkami lygiavertiškumo lygties debeto ir kredito pusėms (reikia atminti, kad kiekybiniai matai turi būti tokie patys abiejose lygties pusėse). Be to, kartais vienas kiekybinis matas negali apimti visų nuostolių aspektų. Jei taikomas daugiau kaip vienas kiekybinis matas, analitikas turi atidžiai nustatyti, ar pagal skirtingus kiekybinius matus apskaičiuoti nuostoliai yra atskiri arba papildantys arba ar kiekybiniai matai kažkiek sutampa su kiekybiniais metais nuostolių arba pelno pusėje.

Lygiavertiškumo analizės išdava labai priklauso nuo kiekybinių matų, kurie naudojami apskaičiuoti prarastas ir pakeistas funkcijas, pasirinkimo. Kadangi visos buveinės ir gamtos ištekliai atlieka įvairias ekologines funkcijas, vienas kiekybinis matas niekada negali užfiksuoti visų galimų funkcijų, kurios buvo prarastos. Todėl kiekybinio mato pasirinkimas yra vienas svarbiausių aspektų nustatant tinkamą ištaisymo apimtį. Kad sumažėtų nesutarimų vėlesniais lygiavertiškumo analizės etapais galimybė, kompetentingos institucijos ir subjektai, glaudžiai konsultuodamiesi su biologais, ekologais arba prireikus su kitais atitinkamais aplinkosaugos specialistais ir ekonomistais, turi bendradarbiauti pradiniuose etapuose, pasirenkant tinkamus kiekybinius matus.

Toliau pateikti praktiški patarimai dėl kiekybinių matų pasirinkimo:

• Pasirinkite jautrią rūšį, kuri bus pažeistos buveinės kokybės rodiklis. Logika ta, kad, jei jautri rūšis atsistatys, tikėtina, kad mažiau jautrios rūšys taip pat atsistatys. Pavyzdžiui, pasirinkite marguosius upėtakius vietoj karpių, nes pastarieji atsparesni.

• Nesirinkite rūšies, apie kurią neturite pakankamai informacijos. Pavyzdžiui, galite žinoti pirminę rūšies būklę, tačiau, jei nemokate arba negalite sumodeliuoti, kaip ši rūšis reaguotų į ištaisymą, nebūtų įmanoma apskaičiuoti ištaisymo naudos.

• Jei buveinė palaiko keletą rūšių ir ji pati yra pažeista, gali būti veiksmingiau kaip kiekybinį matą naudoti buveinę, o ne atskirą rūšį.

• Paprastus atvejus galima analizuoti taikant vieną kiekybinį matą. Sudėtingesniais atvejais gali reikėti kelių kiekybinių matų.

20 Jei taikomi sudėtiniai kiekybiniai matai, kiekvieno atskiro komponento (pvz., unikalumo ir tolygumo) svarbai būtinai priskiriamas svorinis koeficientas. Kadangi kiekybinis matas turi būti toks pat lygiavertiškumo analizės debeto ir kredito pusėse, reikia atkreipti ypatingą dėmesį tada, kai tas kiekybinis matas yra rodiklio vertė (t. y. bematis), nes kompensuojamojo ištaisymo projektai turi ne tik didinti šį rodiklį (kiekybinį matą), bet taip pat pagrįsti pradinius proporcingus svorinius koeficientus tarp atskirų komponentų (pvz., unikalumo ir tolygumo). Ott., W. R. (1978) „Aplinkos rodikliai, teorija ir praktika“. Ann Arbor Science Publishers (Ott, W. R. (1978). Environmental indices, theory and practice. Ann Arbor Science Publishers).

69

4.4 langelis. Žalos apskaičiavimas: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

Žala buvo apskaičiuota taikant šiuos kiekybinius matus: Siekdama apskaičiuoti žalą vandens ištekliams, kompetentinga institucija nusprendė išteklių lygiavertiškumo analizėje taikyti margųjų upėtakių tankumą kaip pagrindinį kiekybinį būsimo naudojimo matą. Remiantis mėginiais iš etaloninių teritorijų ir „K“ upės atkarpos link žemupio, buvo padaryta išvada, kad pirminės būklės margųjų upėtakių tankumas buvo 10 upėtakių 100 m2. 10 km upės atkarpoje link aukštupio margieji upėtakiai išnyko per 1 metus ir buvo daroma prielaida, kad pirminė būklė atsistatys per 10 metų. Visas pažeistos teritorijos plotas link aukštupio sudarė 100 000 m2 ir buvo apskaičiuotas padauginus 10 km iš vidutinio 10 m pločio. 10 km atkarpoje link žemupio nuo šlapynės margųjų upėtakių tankumas buvo vidutiniškai 5 žuvys 100 m2, numatant 5 metų atsistatymo laikotarpį. Visas pažeistos teritorijos plotas link žemupio buvo apskaičiuotas taip: 10 km x 20 m vidutinio pločio = 200 000 m2. Norėdama apskaičiuoti žalą šlapynės buveinei, kompetentinga institucija nustatė, kad tinka taikyti buveinių lygiavertiškumo metodą ir žalą apskaičiuoti pagal funkcijų sumažėjimą slėnio šlapynės buveinėje. Atsižvelgiant į žalos šlapynei laipsnį, buvo padaryta prielaida, kad 10 ha šlapynėje prarastos visos funkcijos ir kad prognozuojamas atsistatymo laikas bus mažiausiai 50 metų. Tačiau dėl nuogąstavimų, susijusių su galima užterštų nuosėdų mobilizacija ir būsimu poveikiu pasroviui esantiems ištekliams buvo priimtas ištaisymo planas, kuriame numatyta visiškai iškasti šlapynę ir vėliau pakeisti jos nuolydį bei atsodinti augalais. Ištaisymas būtų vykdomas 5 metus po išsiliejimo ir būtų užbaigtas per 1 metus. Buvo prognozuojama, kad atsodinta šlapynė atsistatys per 10 metų. Tačiau, net praėjus 50 metų po tolesnio atsistatymo, po atsodinimo šlapynėje nebeliktų visos rūšių įvairovės, kuri buvo pirminėje būklėje.

4.7.2. Pirminės būklės nustatymas Pirminė būklė – tai ištekliaus arba buveinės būklė žalos tam gamtos ištekliui ir funkcijoms atsiradimo metu, kuri būtų buvusi, jei įvykis nebūtų įvykęs. Pirminę būklę galima apskaičiuoti naudojant duomenis apie teritoriją iki pažeidimo arba duomenis apie panašias teritorijas, kurių įvykis nepažeidė (t. y. „etalonines“ teritorijas), arba taikant modelius.

4.7.2.1. Duomenų apie būklę iki ir po įvykio taikymas Kai kuriais atvejais pirminę būklę galima tinkamai pagrįsti taikant esamą informaciją iš laikotarpio iki įvykio. Ex ante įvykių atveju (Buveinių, Laukinių paukščių ir AAAD direktyvų kontekste), pirminės būklės charakteristika visada turi būti parengiama pirmiau už visų veiksmų ar sutrikimų apibūdinimą. Ex post įvykių atveju (AAAD kontekste, net esant neišvengiamos grėsmės atvejams) pirminę būklę kartais galima atkurti naudojant konkrečios teritorijos geologines, geochemines, biologines ir kitas duomenų bazes, kurios galėjo būti sudarytos labai skirtingiems naudojimo atvejams. Pirminės būklės charakteristika gali apimti iki įvykio buvusios teritorijos cheminės, biologinės ir fizinės būklės aprašymą, teritorijos socialines ir ekonomines savybes ir teritorijos vaidmenį platesniame – ekosistemų arba ekonominiame – kontekste, jei reikia.

70

4.7.2.2. Etaloninių teritorijų naudojimas Jei informacija apie pažeistos teritorijos pirminę būklę iki įvykio yra nepakankama, galima naudoti duomenis apie etalonines teritorijas, norint charakterizuoti pirminę būklę. Etalonines teritorijas reikia pasirinkti atsižvelgiant į veiksnius, kurie gali daryti įtaką konkrečios teritorijos teikiamų gamtos išteklių arba atliekamų funkcijų kokybei ir kiekybei. Charakteristika gali apimti:

• Ekoregioną; • Vietovę; • Klimatą; • Topografiją; • Žemės naudojimą; • Gyventojų tankumą; • Srauto dydį, aukštį, orientaciją ir gretimos žemės naudojimą; • Įlankų arba upių žiočių reljefą, batimetriją, sroves, pakrančių buveines ir gretimos žemės naudojimą; • Geologiją, geochemiją, hidrologija ir dirvožemio tipus arba kitus veiksnius, kurie daro įtaką organizmų,

buveinių arba biologinių bendrijų gausumui ar įvairovei arba juos kontroliuoja; • Svarbius demografinius veiksnius (pvz., gyventojų skaičių, artumą, prieigą iki gyvenamųjų centrų, jų retumą,

išteklių valdymą, regioninę svarbą ir kt.), nustatant pirminės būklės naudojimo ir nenaudojimo žmonių reikmėms vertes, kai norima atlikti verčių lygiavertiškumo analizę.

Renkantis etalonines teritorijas žalos biologinei įvairovei įvertinimui, svarbu pasirinkti tokias teritorijas, kurios palaiko tokius pačius Europos saugomų buveinių tipus ir kai kuriais atvejais konkrečius augalų tipus šiose buveinėse. Šias teritorijas galima nustatyti naudojantis Europos Sąjungos gamtos informacijos sistemos (EUNIS) buveinių klasifikacijomis arba kitomis nacionalinėmis augalijos klasifikacijomis. Etaloninės teritorijos turi būti tame pačiame biogeografiniame regione kaip ir pažeista teritorija ir turi būti kaip galima arčiau jos.

Etaloninės teritorijos parenkamos taip, kad jos kiek įmanoma atitiktų pažeistą teritoriją. Kai kuriais atvejais galima imti keletą etaloninių teritorijų ir etaloninę būklę galima apibūdinti priimtino arba būdingo diapazono požiūriu.

4.7.2.3. Modelių naudojimas Jei etaloninių teritorijų nėra, jei jos yra netinkamos arba nepakankamos arba jei reikiamas pirminės būklės aprašymas yra kokio nors organizmo charakteristika, tinkamiausias būdas nustatyti pirminę būklę gali būti modeliavimas. Modeliai gali būti paprasti ir apibūdinantys arba sudėtingi skaitmeniniai kodai. Nepriklausomai nuo išsamumo laipsnio arba sudėtingumo, taikomas modelis turi būti pagrįstas įtikinama moksline logika.

Taikant esamus, priimtinus modelius, gali paspartėti pirminės būklės analizė; kai kurios agentūros reguliariai taiko modelius vertindamos aplinkos sąlygas.

4.7.2.4. Informacijos šaltiniai 4.1a lentelėje pateikti informacijos šaltiniai, kurie gali būti pravartūs lyginant pirminės būklės duomenis. 4.1b lentelėje pateikti kai kurie Airijos duomenų šaltiniai (konsultacijų rengiant šį vadovą metu juos pateikė Dawnas Slevinas iš „Environmental Liability Services Ltd“ (2012 m. rugsėjo 20 d.). Sąrašas nėra baigtinis ir visų duomenų

71

naudojimui yra taikomi autoriaus teisių įstatymai. Todėl, norint leidimo naudoti turimą informaciją, reikia kreiptis į duomenų savininką.

4.1a lentelė. Informacijos šaltiniai, galintys praversti atliekant pirminės būklės įvertinimą

Saugomos buveinės ir rūšys Europos Sąjungos gamtos informacijos sistema (http://eunis.eea.europa.eu/)

Natura 2000 šalių ataskaitos

Danijos gamtos ir aplinkos portalas (www.vandognatur.dk)

Prancūzijos Natura 2000 duomenų bazė (http://www.developpement-durable.gouv.fr/-Natura-2000,2414-.html) Prancūzijos nacionalinio gamtos paveldo sąrašo (INPN) duomenys apie buveines ir rūšis (http://inpn.mnhn.fr/accueil/index?lg=en)

Vanduo Europos vandens informacinė sistema (WISE) (http://water.europa.eu/)

Išsamios Bendrosios įgyvendinimo strategijos santraukos ir gairės. Jos nėra teisiškai privalomos, tačiau jose bent jau nurodoma, kaip didelė dalis ekspertų įsivaizduoja, kokia turi būti optimali padėtis kai kuriose srityse (http://ec.europa.eu/environment/water/water-framework/facts_figures/guidance_docs_en.htm)

Įgyvendinimo ataskaitos (http://ec.europa.eu/environment/water/water-framework/implrep2007/index_en.htm)

Informacija apie keitimąsi informacija (per Komunikacijos ir informacijos išteklių centro administratorių (angl. Communication Information Resource Centre Administrator, CIRCA)) (http://ec.europa.eu/environment/water/water-framework/iep/index_en.htm)

Nuorodos į valstybių narių institucijas ir tarptautinių baseinų institucijas (daugiau informacijos galima rasti atitinkamose interneto svetainėse) (http://ec.europa.eu/environment/water/water-framework/links/index_en.htm)

BRGM (Prancūzijos geologijos tarnybos) duomenų bazė apie požeminį vandenį (http://www.brgm.fr/brgm/ref_fr_site.htm) Prancūzijos vandens agentūrų Vandens pagrindų direktyvos duomenų bazė (http://www.lesagencesdeleau.fr/v2/pages/?lang=en) Prancūzijos nacionalinė vandens duomenų ir bendrų saugyklų valdymo tarnyba (SANDRE) pateikia tokias kelias duomenų bazes, kaip kartografinė medžiaga, aprašanti Prancūzijos vandens sistemas (http://www.sandre.eaufrance.fr/?lang=en) Eaufrance portalas – įėjimo į Prancūzijos vandens informacijos sistemą (SIE)

72

vieta (http://www.eaufrance.fr/)

Duomenys ir žemėlapiai apie visas su aplinka susijusias temas (kuriuos galima naršyti)

http://www.eea.europa.eu/data-and-maps

Erdvinė informacija apie bendrus išteklius

Europos Bendrijos erdvinės informacijos infrastruktūra (INSPIRE) (http://inspire.jrc.ec.europa.eu/)

Pasaulinė aplinkos ir saugumo stebėsenos sistema (GMES) (http://www.gmes.info/)

Žemės stebėjimo sistemų sistema (GEOSS) (http://www.earthobservations.org/geoss.shtml)

Europos aplinkos informacijos ir stebėjimo tinklas (EIONET) (http://www.eionet.europa.eu/)

Bendros informacijos apie aplinką sistema (SEIS) (http://ec.europa.eu/environment/seis/) (Europos Komisijos komunikate apie SEIS, kurį galima rasti šioje interneto svetainėje, išvardijama daug kitų informacijos šaltinių apie konkrečius bendruosius valstybių narių ir EK tyrimų projektus)

4.1b lentelė. Įvairūs Airijos Respublikos informacijos šaltiniai, kurie gali būti naudingi vertinant pirminę būklę

Turimi duomenys Portalas Uolienų geologija Hidrogeologija Geotechniniai duomenys Jūriniai duomenys ir jūros dugno žemėlapiai Mineralinės medžiagos Puriosios nuosėdos Geotechniniai duomenys [sic!] Geoturizmas

http://www.gsi.ie/mapping

Teršalų išleidimas ir pernešimas http://prtr.epa.ie/ Hidrometriniai duomenys http://hydronet.epa.ie/hydronet.html Dirvožemis Licencijų išdavimas ir vykdymas Miesto nuotekų valymo būklė VPD rizikos vertė, būklė, VPD saugomų teritorijų registras Oro kokybė

http://gis.epa.ie/Envision/

Duomenys apie buveines ir rūšis Biologinė įvairovė Invazinės rūšys Saugomos rūšys Rūšys, kurioms gresia išnykimas Jūrinių specialių saugomų teritorijų žemėlapiai

http://www.npws.ie/mapsanddata/

Potvynių žemėlapiai http://www.floodmaps.ie/

73

4.5 langelyje pateikta Ispanijos informacija apie tai, kaip ji taikė skirtingus pirminės būklės įvertinimo metodus bandomojo projekto atveju. 4.5 langelis. Ispanijos atvejo tyrimas, iliustruojantis tai, kaip nustatyti pirminę būklę Ispanija vykdė bandomąjį projektą, kad pailiustruotų, kaip taikyti žalos aplinkai vertinimo metodiką, kuri nustatyta spalio 23 d. Atsakomybės už aplinkos apsaugą įstatyme 26/2007. Šie veiksmai apima pirminės būklės nustatymą, kuris yra įvertinimo proceso dalis. Įvykis: naftos išsiliejimas, padaręs žalą paplūdimiui (kuriame yra smėlio ir akmenų). Ši avarija įvyko ir buvo pašalinta iki įsigaliojant Atsakomybės už aplinkos apsaugą įstatymui. Tačiau jos atvejis buvo vėliau naudojamas pailiustruoti, kaip būtų reikėję įvertinti ir ištaisyti žalą pagal naująją atsakomybės už aplinkos apsaugą sistemą. Šioje praktinėje užduotyje buvo pateikti keli uždaviniai, kurie galėjo būti išspręsti nustatant pirminę būklę: 1. Ataskaitų apie paplūdimių apsaugos būklę iki žalos padarymo, įskaitant pažeistus ir aplinkinius paplūdimius,

analizė. Buvo žinoma, kad tiriamosios teritorijos pakrantė degradavo iki išsiliejimo. Paplūdimyje buvo daug šiukšlių, nors aromatinių angliavandenilių kiekis buvo mažas. Šiukšlių susikaupė dėl to, kad jūros srovės atnešė atliekas, kurios buvo išmestos viename uoste į šiaurę nuo pažeisto paplūdimio. Kita vertus, buvo žinoma, kad akmenuotoje paplūdimio teritorijoje nuo ankstesnių avarijų buvo likę šiek tiek suakmenėjusios žalios naftos ir atskirų dėmių.

2. Eksperimentinis iš tiriamojo paplūdimio ir gretimo paplūdimio paimtų smėlio mėginių tyrimas, siekiant nustatyti lakiosios naftos kiekį paplūdimio paviršiuje iš karto prieš žalos padarymą. Pirmiausia buvo nustatyta, kad šalia pažeisto paplūdimio esantis paplūdimys yra tinkamiausias norint apskaičiuoti pirminę būklę eksperimentinių tyrimų pagalba, nes jo savybės tokios pačios – yra šiukšlių ir suakmenėjusios žalios naftos. Siekiant palyginti abu paplūdimius, kad būtų galima nustatyti pažeisto paplūdimio pirminę būklę, buvo nuspręsta, kad:

Iš kiekvieno paplūdimio bus paimti šeši mėginiai. Jie bus imami nuo paviršiaus 0,15–0,40 metro gylyje ir įdėti į hermetiškas talpyklas, kad nepakistų jų fizinės ir cheminės savybės.

Mėginiai bus nugabenti į laboratoriją, kad ten būtų apdoroti ir homogenizuoti. Tai bus padaryta sumaišant šešias lygias kiekvieno mėginio iš kiekvieno paplūdimio dalis ir gaunant du galutinius mėginius – po vieną iš kiekvieno paplūdimio.

Abu mėginiai bus išanalizuoti taikant infraraudonosios spektro dalies fotometriją (FTIR.PE-F/0005), siekiant nustatyti visą naftos angliavandenilių kiekį (angl. total petroleum hydrocarbons, TPH).

Iš kaimyninio paplūdimio gauta TPH reikšmė apspręs pirminę būklę, kurios turi būti siekiama ištaisymo veiksmais.

Verta paminėti, kad ištaisius žalą šie tyrimai buvo atlikti abiejuose paplūdimiuose, siekiant patikrinti, ar pasireiškė pageidaujamas pritaikytų ištaisymo priemonių poveikis. Nors analizės rezultatai rodė, kad pažeistame paplūdimyje TPH reikšmės buvo didesnės negu gretimame paplūdimyje (0,06 g/kg, palyginti su 0,02 g/kg), abiem atvejais jos buvo mažesnės kaip 0,10 g viename sauso mėginio kilograme, todėl tai buvo įrodymas, kad smėlis nebėra užterštas.

74

4.8. Laikinų nuostolių ir viso debeto apskaičiavimas Apskaičiuojant laikinus nuostolius, nustatomas išteklių arba funkcijų praradimo laipsnis kiekvienais metais laikotarpiu nuo pirmo žalos padarymo iki išteklių ir funkcijų atsistatymo iki pirminės būklės (pirminio ištaisymo arba natūralaus atsistatymo būdu). Pažeistos teritorijos kiekvienų metų nuostolių laipsniai sudedami (ir diskontuojami), norint gauti visą (dabartinės vertės) debetą.

Tais atvejais kai pažeisti ištekliai arba funkcijos neatsistato į pirminę būklę, laikini nuostoliai sumuojami per neribotą laikotarpį.

Daugeliu atvejų, siekiant nustatyti lygiavertiškumą, pakanka apskaičiuoti žalą pagal tai, kaip auga nuostoliai palyginti su siektinu ištaisymo rezultatu, atskirai neapskaičiuojant pirminės būklės. Pavyzdžiui, jei kokiai nors nustatytai šlapynei įvykis padarė žalą, tiesiog gali pakakti apibūdinti žalos šlapynei pobūdį ir laipsnį bei įgyvendinti ištaisymo veiksmus panašioje šlapynėje. Tokią analizę galima atlikti atskirai neapskaičiuojant pirminės būklės (pavyzdžiui, gyvūnų įvairovės ar skaičiaus), jei galima daryti prielaidą, kad ištaisyta šlapynės buveinė bendrai užtikrins to paties tipo ir lygio funkcijas, kaip ir pažeistos šlapynės buveinė.

4.8.1. Viso debeto apskaičiavimas Viso debeto apskaičiavimas nėra sudėtingas, kaip parodyta toliau. Išsamus kiekvieno kintamojo aprašymas pateiktas likusioje šio skirsnio dalyje. 4.9 skirsnyje pateikti pavyzdžiai.

Visas debetas = pirminio įvykio padaryta žala

+ pirminio ištaisymo padaryta papildoma žala

- pirminio ištaisymo nauda

Dabartinė viso debeto vertė = diskontuotam visam debetui.

4.8.2. Pirminio ištaisymo naudos įtraukimas Jei yra arba bus įgyvendinti pirminio ištaisymo veiksmai, gaunama funkcijų nauda arba pelnas turi būti įtrauktas į debeto skaičiavimą. Tam reikės nustatyti išteklių arba funkcijų pagerinimo apimtį ir greitį. Apskaičiuojant pirminio ištaisymo naudą, galėtų būti atsižvelgiama į šiuos veiksnius:

• Palyginimą su panašiais pirminio ištaisymo veiksmais, kurių buvo imtasi kitur; • Aplinkos pagerinimo modelius; • Ekologinę sukcesiją ir laiką, kurio reikia, kad ekosistema atsistatytų po sutrikdymo; • Biologinio atsistatymo laiką; • Fizinio, cheminio arba hidrologinio atsistatymo laiką.

Pavyzdžiui, jei pirminį ištaisymą sudaro valymas ir fizinės aplinkos atstatymo veiksmai, laiko, kurio reikia atstatyti natūralų sistemos veikimą, apskaičiavimas galėtų būti pagrįstas:

75

• Augimo greičiais arba ekologinės sukcesijos modeliais; • Informacija iš literatūros apie laiką, kurio reikia, kad atsistatytų maisto medžiagų apykaita, pastovios būklės

biomasė arba buveinės struktūra, panaši į pirminę būklę, arba numatoma biotos bendrijos struktūra arba populiacijos tankumas;

• Informacija apie cheminių teršalų likimą, skaidymą, atskiedimą, surišimą ir laidojimą arba kitus pašalinimo ar detoksikacijos būdus, į kuriuos reikia atsižvelgti įvertinant pirminio ištaisymo naudą išsiliejimo ir išleidimo atveju. Reikia nagrinėti informaciją apie biologinių medžiagų pašalinimo efektyvumą tuo atveju, kai įterpiamos arba išleidžiamos nevietinės rūšys arba patogenai.

4.8.2. Atsistatymo greičio nustatymas Atsistatymo laikas po pirminio ištaisymo galėtų būti tiesinė funkcija (pvz., pastovus atsistatymas užbaigus ištaisymo veiksmus, nuolat didėjant kasmet atliekamoms funkcijoms link pirminės arba numatomos galutinės būklės) arba netiesinė funkcija, jei yra duomenų aprašyti tokią dinamiką.

Kai kurių ekosistemų atveju atsistatymas nuo visiško sunaikinimo būklės iki minimaliai funkcionuojančios sistemos gali būti greitas. Tačiau visiškas funkcijos atsistatymas gali trukti daug metų po to, kai buveinė vizualiai tampa panaši į pirminę būklę. Šią dinamiką galima aprašyti tiesiniais segmentais, kurių pirmame matoma staigaus atsigavimo linija, o ateinančių metų linija tampa pastovesnė. Jei yra duomenų, kad būtų galima apibūdinti sudėtingesnę dinamiką, tokį modelį galima nesunkiai įtraukti į lygiavertiškumo analizę.

4.8.3. Papildomos žalos aspektas Jei neatidėliotino ištaisymo veiksmai arba pirminis ištaisymas sukelia žalą, kuri yra papildoma įvykio padarytai žalai, ją taip pat reikia įtraukti į žalos apskaičiavimą. Kartais ši papildoma žala yra neišvengiama ir būtina, norint sustabdyti įvykio plitimą arba apriboti jo sunkumą. Pavyzdžiui, reaguojant į naftos išsiliejimą, gali reikėti naudoti sunkiąją techniką ekologiškai jautrioje teritorijoje, dėl kurios padaroma žalą, kuri yra papildoma pradinio įvykio sukeltai žalai.

4.8.4. Debeto skaičiavimas laiko atžvilgiu: diskontavimas Praeities arba ateities debetas ir kreditas nėra vertinamas taip pat, kaip ir dabarties debetas bei kreditas. Yra dvi pagrindinės šio skirtumo priežastys. Pirma priežastis – tai asmenų laiko pirmenybė, kuri reiškia, kad, esant visoms vienodoms sąlygoms, asmenys pageidauja vartoti dabar (šiandien), o ne laukti. Šis nekantrumas reiškia, kad reikia kompensacijos už tai, kad gerų dalykų (pvz., vartojimo prekių, aplinkos išteklių ir kt.) vartojimas nukeliamas į ateitį. Antra šio skirtumo priežastis yra kapitalo kaina – šiandien turimi (piniginiai arba kiti) ištekliai gali būti naudojami (investuojami arba apdorojami) tam, kad būtų gaunama tolesnė nauda, kuri būtų prarasta, jei šių išteklių neatsirastų vėlesniais metais.

Taigi reikia taikyti tam tikrą procedūrą, norint užtikrinti, kad įvairiu laiku turimas debetas ir kreditas būtų palyginami vienodu pagrindu. Šioje procedūroje taikomas dabartinės vertės koeficientas (r), kuriuo būsima arba buvusi vertė koreguojama dabarties atžvilgiu:

(1 + r)(metai – baziniai metai)

Siekiant pakoreguoti būsimą vertę dabarties atžvilgiu, yra taikomas koeficientas, kuris vadinamas diskonto norma, o pats procesas – diskontavimu:

1/(1 + r) (metai – baziniai metai)

76

Kitaip tariant, jei kokie nors metai yra didesni už bazinius metus (ateityje), dabartinės vertės koeficientas yra su neigiamu ženklu, o dabartinės vertės koeficientas tampa diskonto norma.

Diskonto (arba kompleksinės) normos pasirinkimas pagrįstas teorine literatūra, o kai kuriose valstybėse narėse yra oficialios normos (pvz., Jungtinėje Karalystėje pradinė norma yra 3,5 %, kuri per 300 metų sumažėja iki 0 %. Europos Komisijos projektuose paprastai taikoma 4 % norma).

4.9. Debeto skaičiavimus iliustruojantys pavyzdžiai Šiame pavyzdyje taikomas buveinių lygiavertiškumo analizės (BLA) metodas, siekiant apskaičiuoti hipotetinio įvykio padarytą žalą (debetą). Daroma prielaida, kad prarastos funkcijos atsistatys natūraliai (nereikės pirminio ištaisymo). Taigi nereikia atsižvelgti į pirminio ištaisymo naudą arba papildomą žalą.

4.9.1. Lygiavertiškumo analizė Nagrinėjame paprastą žalos įvykį, darydami hipotetines prielaidas, kurioms galime taikyti funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodą. Atlikdami nesudėtingą BLA, darome prielaidą, kad buvo pažeista 100 hektarų žemės, todėl buvo prarastos buveinės funkcijos. Hipotetinės prielaidos yra šios:

• Pradžios metai. Tariame, kad nuostoliai prasideda 2012 m.

• Pabaigos metai. Tariame, kad nuostoliai kaupiasi iki 2021 m. ir tais metais buveinės funkcijos, kurias atlieka 100 hektarų, atsistato į pirminę būklę (buvusią iki įvykio).

• Baziniai metai. Norėdami diskontuoti, baziniais metais pasirenkame 2012 m. (arba tuos metus, kuriais matuojamos vertės).

• Erdvinis mastas. Darome prielaidą, kad nuostoliai atsiranda tolygiai visame 100 hektarų sklype.

• Nuostolių laipsnis. Tariame, kad prarandama 50 % funkcijų, remiantis sumažėjimu pagal mūsų kiekybinį matą – teritorijoje esančių rūšių skaičių. Šiame paprastame pavyzdyje darome prielaidą, kad teritorijoje esančių rūšių skaičius rodo buveinės funkcijų lygį. Toliau imame, kad 50 % praradimas tęsiasi pirmus penkerius metus (iki 2016 m.) ir nuostoliai kasmet mažėja dar ketverius papildomus metus, o po jų funkcijų praradimo procentas tampa lygus nuliui ir sistema yra atsistačiusi.

• Dabartinės vertės koeficientas. Norėdami parodyti socialinę laiko pirmenybę, pasirenkame 3 % diskonto normą, kuri yra „socialinės diskonto normos“ diapazone (0–3,5 %), pagal mokslinę literatūrą ir Jungtinės Karalystės vyriausybės rekomendacijas. Valstybės narės gali turėti savas oficialias diskonto normas, kurios taikomos atliekant lygiavertiškumo analizę, jei reikia. Jei tokios oficialios normos nėra, jautrumo analizei galima naudoti 0–3,5% diapazono normą.

• Kiekybinis matas. Funkcijų hektaro metai – funkcijos, kurias atlieka konkrečios buveinės hektaras kiekvienais metais, esant idealioms sąlygoms.

4.2 lentelėje parodyti skaičiavimai. (a) skiltis skirta erdviniam mastui (t. y. pažeistam plotui); (b) skiltyje pateiktas funkcijų praradimo laipsnis procentais ir (c) skiltyje nurodytas dabartinės vertės koeficientas, pagrįstas 3 % diskonto norma. Metinis debetas apskaičiuojamas dauginant šias tris skiltis kartu. Sudėjus jas, gaunamas visas debetas per tą laiką, kai pažeidžiama funkcija. Visas BLA debetas apskaičiuojamas diskontuotais funkcijų hektaro metais (DFHM).

77

Vėliau 6 skirsnyje taikysime visą 319,5 DFHM debetą, kad pailiustruotume, kaip nustatyti šio paprasto pavyzdžio kompensuojamojo ištaisymo apimtį.

4.2 lentelė. Debeto skaičiavimus iliustruojantis pavyzdys, taikant nepiniginį kiekybinį matą

Metai Erdvinis mastas (hektarais)

(a)

Nuostolių procentas

(b)

Dabartinės vertės

koeficientasa

(c)

Debetasb

(DFHM) (d = a × b × c)

2012 (baziniai metai

100 50 1 50,00

2013 100 50 0,97 48,50 2014 100 50 0,94 47,00 2015 100 50 0,92 45,76 2016 100 50 0,89 44,42 2017 100 40 0,86 34,50 2018 100 30 0,84 25,12 2019 100 20 0,81 16,26 2020 100 10 0,79 7,89 2021 100 0 0,77 0,00 2022 100 0 0,74 0,00

Visas debetas „diskontuotais funkcijų hektaro metais“ arba DFHM

319,5

a. Dabartinės vertės koeficientas = 1 / (1+ diskonto norma)(metai – baziniai metai). Šiame pavyzdyje diskonto norma lygi 3 %, o baziniai metai yra 2012 m.

b. Debetas apskaičiuojamas dauginant erdvinį mastą iš funkcijų praradimo procento ir dabartinės vertės koeficiento.

4.9.2. Verčių lygiavertiškumo analizė Viso debeto skaičiavimas yra vienodas verčių lygiavertiškumo analizės ir vertės bei išlaidų palyginimo analizės atveju. Vienintelis šių dviejų analizių skirtumas yra ištaisymo apimties nustatymas (atariamas 6 skirsnyje). Atlikdami šią paprastą verčių lygiavertiškumo analizę, darome prielaidą, kad populiari žūklės upė buvo užteršta išleidus chemines medžiagas, todėl buvo visiškai prarastos kai kurios žvejybos išvykos ir iš dalies prarastos kitos žvejybos išvykos trejų metų laikotarpiu. Toliau nustatome konkrečias savo iliustratyviame pavyzdyje taikomas prielaidas, pasinaudodami prieš tai aprašyta informacija:

• Pradžios metai. Tariame, kad nuostoliai prasideda 2012 m.

• Pabaigos metai. Tariame, kad nuostoliai baigiasi 2014 m., t. y. priminė būklė atsistato 2014 m.

• Baziniai metai. Baziniais metais pasirenkame 2012 m., o tai reiškia, kad dabartinės vertės koeficientas tais metais lygus vienetui.

• Dabartinės vertės koeficientas. Norėdami parodyti socialinę laiko pirmenybę, pasirenkame 3 % diskonto normą (kaip ir skaičiuojant debetą prieš tai).

• Kiekybiniai matai:

o Prarastų žvejybos išvykų skaičius. Skaičiuojame, kad bus prarasta 600 mėgėjiškos žvejybos išvykų, t. y. jos nevyks dėl upės užteršimo trejų metų laikotarpiu. Tai reiškia, kad 200 žvejų, kurie būtų žvejoję šioje

78

upėje kiekvienais metais kitus trejus metus, visai nevyks žvejoti, todėl jie neteks savo gerovės. Šiame paprastame pavyzdyje darome prielaidą, kad žvejai lieka namuose. Imant sudėtingesnius atvejus, gali būti vykstama į kitą, mažiau mėgiamą vietą ir gali būti skaičiuojamos su tuo susijusios išlaidos (nuostoliai).

o Prarastos kiekvienos žvejybos išvykos naudojimo vertė. Tariame, „vienos išvykos vertė“, susijusi su šiomis prarastomis išvykomis, sudaro 25 EUR.

o Sumažėjęs žvejybos išvykų skaičius. Daroma prielaida (remiantis konsultacijomis su suinteresuotaisiais asmenimis ir ankstesniais tyrimais), kad prie upės vis tiek bus vykstama 100 kartų, tačiau potyriai bus prastesnės kokybės (mažesnės vertės, kaip parodyta toliau).

o Sumažėjusios kokybės žvejybos išvykos naudojimo vertė. Skaičiuojama, kad „vienos išvykos vertė“, susijusi su šiomis sumažėjusiomis išvykomis, yra 15 EUR.

4.3 lentelėje pateikti skaičiavimai. Viršutinėje lentelės dalyje skaičiuojamas funkcijų praradimas, susijęs su neįvykusiomis žvejybos išvykomis (14 567 EUR); apatinėje dalyje skaičiuojamas funkcijų praradimas dėl sumažėjusių potyrių, susijusių su įvykusiomis žvejybos išvykomis (4 370 EUR). Šių dviejų nuostolių suma sudaro visą gerovės nuostolį, t. y. prarastą naudojimą žmonių reikmėms, susijusį su išsiliejimu (18 937 EUR).

Metinis debetas apskaičiuojamas padauginant tris skiltis (a, b ir c) kartu. Sudėjus jas, gaunamas visas debetas tuo laiku, per kurį buvo pažeistos žmonių naudojamos funkcijos. Atkreipkite dėmesį, kad būsimų nuostolių vertė yra mažesnė dabartinės vertės požiūriu dėl (c) skiltyje nurodyto dabartinės vertės koeficiento. Visas šios žalos debetas skaičiuojamas diskontuota prarasta verte (angl. discounted lost value, DLV) ir, matuojant piniginiu matu, sudaro 18 938 EUR. Visą šį 18 938 EUR debetą taikysime vėliau 6 skirsnyje, kad parodytumėme, kaip reikia nustatyti šio paprasto pavyzdžio kompensuojamojo ištaisymo apimtį.

4.3 lentelė. Debeto skaičiavimus iliustruojantis pavyzdys, taikant piniginį matą

Metai Prarastų žvejybos išvykų

skaičius Prarastų žvejybos išvykų vertė (EUR)

Dabartinės vertės koeficientas1

Debetas (DLV) (EUR)

(a) (b) (c) (d = a x b x c) 2012 200 25 1 5 000 2013 200 25 0,97 4 854 2014 200 25 0,94 4 713 2015 0 25 0,92 0 2016 0 25 0,89 0

Visa diskontuota prarastų išvykų vertė (EUR) 14 567

Metai Sumažėjusios kokybės

žvejybos išvykų skaičius

Sumažėjusios kokybės žvejybos išvykų vertė

(EUR)

Dabartinės vertės koeficientas1

Debetas (DLV) (EUR)

(a) (b) (c) (d = a x b x c) 2012 100 15 1 1 500 2013 100 15 0,97 1 456 2014 100 15 0,94 1 414 2015 0 15 0,92 0 2016 0 15 0,89 0

79

Visa diskontuota sumažėjusios kokybės išvykų vertė (EUR) 4 370 Visa diskontuota prarastų funkcijų vertė (DLV) (EUR) 18 937

1. Dabartinės vertės koeficientas kaip ir 4.8.4 skirsnyje. Šiame pavyzdyje diskonto norma yra 3 %, o pasirinkti baziniai metai – 2012 m. 2. Debetas apskaičiuojamas padauginant prarastų žvejybos išvykų skaičių (arba sumažėjusios kokybės žvejybos išvykų skaičių) iš prarastų

žvejybos išvykų vertės (arba sumažėjusios kokybės) ir iš dabartinės vertės koeficiento (a x b x c).

5. KAIP ĮVERTINTI IŠTAISYMO NAUDĄ Tai yra žalos įvertinimo ir išteklių lygiavertiškumo analizės 3-as žingsnis (žr. 3.1 pav.). AAAD apibrėžiamas trijų tipų ištaisymas: pirminis, papildomas ir kompensuojamasis. Šiame žingsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas papildomam ir kompensuojamajam ištaisymui. Ištaisymo naudos nustatymo ir apskaičiavimo tikslas – apskaičiuoti sukurtų arba pagerintų išteklių (arba išteklių funkcijų) naudą (kreditą), kurią galima naudoti norint kompensuoti apskaičiuotą žalą.

Pagal AAAD bendras metodas yra nustatyti ištaisymo projektų galimybes ir apskaičiuoti naudą (arba kreditą), kuri būtų gauta įgyvendinus ištaisymą, taikant tuos pačius kiekybinius matus, kaip ir debeto skaičiavimams.

Ištaisymo nauda yra tokia ekologinė nauda, kaip buveinių pagerinimas arba konkretaus ištekliaus populiacijos padidinimas, apskaičiuota išteklių arba funkcijų pagerinimo atžvilgiu. Taikant piniginį matą, naudą galima išreikšti kaip padidėjusį žmonių naudojimąsi ištekliumi (naudojimo verte) arba padidėjusia verte, kurią asmenys priskiria ištekliui arba funkcijai, nepriklausomai nuo to, ar jie naudojasi tuo ištekliumi (nenaudojimo verte).

Pagrindiniai elementai nustatant tinkamo tipo ištaisymą yra šie:

• Ištaisymo galimybių, kurias būtų galima taikyti žalai kompensuoti, nustatymas ir įvertinimas.

• Ištaisymo galimybių pelno (kredito) apskaičiavimas. Tam reikia parengti informacijos rinkinį, panašų į tą, kuris naudojamas skaičiuojant žalą (debetą). Kredito apskaičiavimą sudaro:

• Pagerinimo laipsnio per laiką nustatymas tokiu būdu, kuris panašus į žalos ištekliui ir (arba) funkcijai laipsnio nustatymą.

• Atsistatymo kreivių nustatymas, parodant numatomą ištaisymo veiksmų laiką ir jų našumo laipsnį, įvertintus pagal pasirinktus kiekybinius matus.

• Neapibrėžtumo klausimo išsprendimas: per visą lygiavertiškumo analizę analitikai turi nepamiršti galimų neapibrėžtumo šaltinių. Gali būti ypač sunku įvertinti neapibrėžtumo, susijusio su ištaisymo galimybių funkcijų pelno (kredito) (pagerinimo laipsnio, atsigavimo kreivių ir kt.) apskaičiavimu, šaltinius (todėl šiame skirsnyje ir nagrinėjamas neapibrėžtumas).

5.1 Papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo galimybių nustatymas ir įvertinimas Papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo planavimas turi apimti projektų, kurie naudingi pažeistų išteklių ir funkcijų tipams, nustatymą. Šį žingsnį taip pat sudaro kompetentingos institucijos ir kitų suinteresuotųjų asmenų įgaliojimų, pirmenybių ir tikslų nustatymas. Pasirinkus keletą projektų, nustatoma ir apskaičiuojama iš kiekvieno projekto laukiama nauda pagal kiekybinius matus, kurie šioje analizėje taikomi apskaičiuojant nuostolius (debetą).

Ištaisymo projektų idėjų šaltiniai gali būti įvairūs, pavyzdžiui, dalyvaujančių asmenų profesionalios žinios apie išteklių valdymą ir esami išteklių valdymo planai, kuriuose numatyti pageidaujami arba siūlomi veiksmai, skirti pagerinti

80

išteklių būklę. Ištaisymo projektai gali būti vykdomi pažeistoje teritorijoje, gretimose teritorijose arba, jei yra pagrįstas ryšys su ištekliais, jei manoma, kad poveikis gali plisti, arba jei atsiranda administracinių, teisinių, inžinerinių arba biologinių veiksnių, vietovėse, kurios yra geografiškai nutolusios nuo pažeistos teritorijos.

Ištaisymo galimybes gali pateikti išteklių valdymo agentūros, mokslininkai ekspertai, užsiimantys gamtos išteklių valdymo arba atstatymo tyrimais, ir visuomenė. Nevyriausybinės organizacijos, asmenys ir kiti suinteresuotieji asmenys, kuriems rūpi aplinkos sveikata, žemės apsauga bei gamtos išteklių paveldas, dažnai turi minčių apie ištaisymo, atstatymo, įsigijimo arba buveinių gerinimo projektus, kurios taip pat gali būti aktualios. Ištaisymo galimybių nustatymo ir įvertinimo procesą gali sudaryti šie žingsniai:

• Nustatyti ištaisymo galimybių vertinimo kriterijus;

• Parengti ištaisymo galimybių sąrašą arba duomenų bazę;

• Taikyti vertinimo kriterijus nustatant galimus ištaisymo veiksmus;

• Užtikrinti, kad būtų galima taikyti tinkamus kiekybinius matus lyginant ištaisymo kreditą su debetu;

• Apskaičiuoti prioritetinių ištaisymo veiksmų vieneto išlaidas. Išlaidos turi pagrįsti įgyvendinimo ir administravimo veiklą, taip pat veiklos, aptarnavimo ir stebėsenos išlaidas, kurių reikia, norint užtikrinti, kad projektas teiktų į lygiavertiškumo analizę įtrauktą naudą.

Atitinkami ištaisymo projektai priklausys nuo keleto kintamųjų, įskaitant paveiktų buveinių tipą arba paveiktas rūšių populiacijas, padarytos žalos tipą ir didesnius sunkumus, kurie daro poveikį šioms buveinėms ir rūšių populiacijoms. Renkantis tinkamus projektus, turi būti įvertinami šeši pagrindiniai principai (jie aprašomi toliau):

• Naudos gavimo metodas;

• Buveinės suskaidymas ir izoliacija;

• Buveinės įsteigimas ir apsauga;

• Skirtumai tarp buveinės ir rūšių kompensavimo;

• Daugelio rūšių kompensavimas ir ištaisymas;

• Rekomendacijos dėl Natura 2000 teritorijoms padarytos žalos ex ante kompensavimo.

5.1 langelyje pateikta apžvalga apie tai, kaip buvo parinktos ištaisymo galimybės ankstesniuose dviejuose skirsniuose aprašytame atvejo tyrime.

5.1 langelis. Ištaisymo įvertinimas: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

Siekiant išspręsti laikinų šlapynės nuostolių problemą, buvo įvertintos trys ištaisymo galimybės: • veiksmai netaikomi (natūralus atsistatymas); • šlapynės atkūrimas ne pažeistoje teritorijoje; • apsauga taikant įsigijimą.

„Veiksmų netaikymo“ galimybė nebuvo pasirinkta, nes laikini nuostoliai per dideli. Šlapynės atkūrimas nebuvo pasirinktas, nes visiškai prarastos funkcijos buvo susijusios su natūraliomis, įvairiomis šlapynėmis. Buvo pasirinkta „apsaugos taikant įsigijimą“ galimybė. Daromos tipinės prielaidos apie apsaugos scenarijus ir plėtros riziką.

Siekiant pašalinti laikinus margųjų upėtakių nuostolius, įvertintos trys kitos ištaisymo galimybės:

• veiksmai netaikomi (natūralus atsistatymas): nepasirinkta, nes buvo laikoma, kad laikini nuostoliai per dideli;

• papildomas veisimas: nepasirinkta dėl nuogąstavimų, susijusių su genetika ir kt.);

• upelio buveinės atkūrimas kituose „K“ upės intakuose, pasirinktas kaip galimybė.

81

Buvo padarytos kelios paprastos prielaidos dėl upėtakių populiacijos atsistatymo: 5 m pločio upelis; upėtakių tankumas padidėja nuo 5 žuvų 100 m2 iki 10 žuvų 100 m2; 3 metų įgyvendinimo laikotarpis ir 7 metų atsistatymo laikotarpis po įgyvendinimo.

5.1.1. Buveinių atstatymas ir atkūrimas Žalą saugomoms buveinėms arba saugomų rūšių buveinėms arba jų praradimą galima ištaisyti įsteigiant naują arba pakaitinę buveinę. Techniškai tai gali būti iššūkis.

Labiau įmanoma buveinės įsteigimo alternatyva gali būti esamos buveinės atstatymas. Daugeliu atvejų atstatoma buveinė turi būti to paties (arba panašaus) tipo kaip ir pažeista arba sunaikinta buveinė. Buveinių tipai apibrėžti Buveinių direktyvos I priede ir „Europos Sąjungos natūralių buveinių aiškinimo vadove“ (EK, 2003)21.

Jei ištaisymui naudojamos buveinių atstatymo sistemos, reikia apskaičiuoti iš šio atstatymo gauto funkcijų pelno laipsnį arba „pridėtinę vertę“. Veiksniai, kuriuos reikia subalansuoti šiame vertinime, yra tokie:

• Pasikeitimo greitis: reikia įvertinti buveinės natūralaus atsistatymo greitį. Pavyzdžiui, nevietinių spygliuočių medžių pašalinimas iš lapuočių miško gali būti labai naudingas apsaugos būklei trumpuoju laikotarpiu, bet jei šie medžiai natūraliai neatsistato, jie gali išnykti miške per ilgesnį laiką, vykstant natūraliems procesams. Todėl apsaugos naudos trumpuoju laikotarpiu įvertinimą reikia subalansuoti su tuo, kas gali atsitikti vykstant natūraliems procesams ilguoju laikotarpiu.

• Papildomumas: reikia kruopščiai užtikrinti, kad veiksmais, kurių imamasi atstatant buveines, būtų sukurta „papildoma“ nauda, t. y. priešingu atveju naudos nebūtų buvę. Svarbu išvengti kredito dvigubo apskaitymo galimybės.

5.1.2. Buveinių suskaidymas ir izoliacija – (Buveinių direktyvos) 10 straipsnio priemonės Metodas, kuris taikomas pasirenkant ištaisymo projektus, labai priklauso nuo pažeistos arba sunaikintos buveinės aplinkybių. Jei pažeista buveinė yra maža daug didesnės buveinės dalis, ištaisymo projektai, kuriais tiesiog įsteigiama arba atstatoma kita panašaus dydžio buveinės dalis, nekompensuos pradinės didelės buveinės daliai padarytos žalos dėl salų biogeografijos principų.

Būtinybė sutvarkyti ir sujungti kraštovaizdžio elementus, norint šiuo būdu atstatyti ekologinę funkciją, konkrečiai minima Buveinių direktyvos 10 straipsnyje, kuriame valstybės narės raginamos „stengtis“ pagerinti Natura 2000 tinklo vientisumą tvarkant kraštovaizdžio elementus, kurie labai svarbūs laukinei faunai ir florai.

5.1.3. Buveinių įsteigimas ir apsauga Teoriškai lengvas variantas, kurį gali taikyti kompetentinga institucija, yra konkrečią teritoriją įsteigti kaip naują gamtos draustinį arba Natura 2000 teritoriją, siekiant kompensuoti žalą esamai teritorijai arba šios teritorijos praradimą. Tačiau reikia pabrėžti, kad pats šis metodas neteikia ekologinės ar biologinės įvairovės naudos, nes nesukuriama naujų ekologinių funkcijų. Vis tik jei nesaugomai buveinei iškyla grėsmė, apsaugojus ją įsteigimo būdu, galima būtų užtikrinti papildomas ekosistemų funkcijas, kurias galima laikyti ištaisymo nauda. Kad šiuo būdu teikiami

21 Europos Komisija, Aplinkos generalinis direktoratas, gamta ir biologinė įvairovė (2003). „Europos Sąjungos natūralių buveinių aiškinimo vadovas“. EUR, spalio 25 d. (European Commission, DG Environment Nature and Biodiversity (2003), Interpretation Manual of European Union Habitats EUR, 25 October).

82

kompensacija arba ištaisymas būtų pagrįsti, grėsmė naujai įsteigtai buveinei turi būti reali, santykinai neišvengiama ir apskaičiuojama – pavyzdžiui, būstų statybai zonuota arba patvirtinta žemė.

5.1.4. Skirtumai tarp buveinių ir rūšių kompensavimo Jei ex ante planai daro poveikį saugomų rūšių populiacijoms, kompensuojamųjų buveinių teikimo metodai gali skirtis nuo tų, kurie taikomi žalos saugomoms buveinėms atveju. Tačiau kai kuriais atvejais teisingas sprendimas gali būti saugomų rūšių naudojamos buveinės teritorijos praradimo arba jai padarytos žalos kompensavimas, tarsi ši buveinė būtų saugoma. Iš tikrųjų daugeliu atvejų buveinė, kurioje yra saugomų rūšių, taip pat yra saugoma.

Rūšių populiacijos dažnai būna labai judrios ir gali apimti dideles teritorijas. Kompensuojant žalą rūšies populiacijoms, reikia suprasti rūšies ekologinius reikalavimus skirtingais jos gyvavimo ciklo etapais, skirtingais metų laikais ir net skirtingu paros metu.

Nors daugelio saugomų rūšių populiacijos yra susijusios su saugomomis buveinėmis, yra kitų populiacijų, kurios dalį savo gyvavimo ciklo ar visą šį ciklą naudojasi bendromis ir nesaugomomis buveinėmis (pvz., dirbama žemės ūkio paskirties žeme). Šiais atvejais galimi labai lankstūs kompensacijos galimybių tipai. Rengiant kompensacijos arba ištaisymo projektus, kuriais kompensuojama žala rūšių populiacijoms, gali būti įtraukiamos labiau tiesioginės intervencijos galimybės, kaip antai žiemojančių paukščių populiacijų maitinimas paberiant grūdų arba auginant javus, kuriais paukščiai mis.

Vykdant migruojančių rūšių apsaugą, taip pat galima nagrinėti ištaisymo arba kompensavimo priemones, kurios padeda populiacijai kitame jos gyvavimo ciklo etape nei tas, kuriame buvo padaryta žala aplinkai. Pavyzdžiui, tiriant migruojančių paukščių žiemojimo buveinei padarytą žalą, gali paaiškėti, kad šios rūšies paukščių išlikimui yra svarbesnės jų migracijos keliuose esančios veisimosi buveinės arba poilsio teritorijos. Šiomis aplinkybėmis visai populiacijai gali būti naudingiau, jei bus įgyvendinami projektai, gerinantys buveines paukščių migracijos keliuose arba perėjimo buveines, jei galima įrodyti, kad šios vietos yra populiacijos „pavojingos vietos“. Panaši situacija gali būti su tokiomis migruojančiomis žuvimis, kaip atlantinės lašišos. Žalą upės nerštavietėms galima kompensuoti ne tik pirminiu ištaisymu ten, kur žala buvo padaryta, bet taip pat gerinant migracijos kelius (pvz., pašalinant tokias kliūtis, kaip slenksčiai) arba sąlygas upių žiotyse (pvz., gerinant vandens kokybę arba mažinant verslinės žvejybos poveikį). 5.2 langelyje pateikta tokiais atvejais atliekamo tarpvalstybinio ištaisymo apžvalga.

83

5.2 langelis. Tarpvalstybinis ištaisymas

Norint nustatyti teritorijas, kuriose tinka atlikti ištaisymą, reikia kruopščiai aptarti keletą privalumų ir trūkumų. Jei įmanoma, ištaisymo teritorijos turi būti arti arba net greta pažeistos teritorijos ir būti to paties buveinės tipo, nes taip užtikrinama, kad bus išlaikytas geriausias ekologinis aplinkos funkcijų tęstinumas ir vykdymas. Tačiau didžiosios Europos dalies ekologiškai suskaidytame kraštovaizdyje dažnai neįmanoma rasti ištaisymui tinkamų teritorijų, kurios būtų arti arba net greta pažeistos teritorijos. Kitais atvejais pažeista buveinė gali būti iš esmės reta, todėl panašios ištaisymo teritorijos gali būti išsidėsčiusios kiek toliau.

Kai kuriomis aplinkybėmis geriausia yra kai ištaisymo teritorijos būna toliau nuo pažeistos teritorijos arba net už valstybių sienų. Jei biologinės įvairovės ištaisymui naudojamos tarpvalstybinės teritorijos, kyla nemažai klausimų, susijusių su:

• Migruojančiomis rūšimis; • Biogeografiniais regionais; • Buveinių suskaidymu ir ekologiniais tinklais; • Aplinkos funkcijomis ir naudojimo verte.

Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalyje numatyta kompensacijos teikimo teritorijų vieta minima dviejuose svarbiuose Europos Komisijos leidiniuose (EK, 200022 ir EK, 200723). Šiuose dokumentuose pabrėžiama kompensuojamųjų teritorijų, kuriomis palaikomas Natura 2000 tinklo vientisumas, svarba.

Apibendrinant, juose pažymima, kad projektui siūlomos kompensacinės priemonės turi:

• Palyginamomis proporcijomis sutvarkyti pažeistas buveines ir rūšis; • Būti susijusios su tuo pačiu biogeografiniu regionu toje pačioje valstybėje narėje; • Atlikti funkcijas, prilygstančias toms, kuriomis buvo pagrįsti pirminės teritorijos pasirinkimo kriterijai.

Todėl atstumas tarp pradinės teritorijos ir kompensuojamųjų priemonių vietos nėra kliūtis tol, kol jis nedaro įtakos teritorijos funkcijoms ir jos pradinio pasirinkimo priežastims. Tačiau reikalavimas, kad kompensuojama būtų toje pačioje valstybėje narėje, gali būti ne taip lengvai įgyvendinamas, ypač valstybių sienas peržengiančiose teritorijose arba mažose valstybėse narėse.

Migruojančios rūšys Jei žala aplinkai daro poveikį migruojančioms rūšims – pagal Laukinių paukščių direktyvą saugomoms paukščių rūšims arba kitoms Buveinių direktyvos prieduose išvardytoms rūšims, teoriškai gali būti galimybių vykdyti šios žalos 22 Europos Komisija (2000b), Natura 2000 teritorijų tvarkymas – Buveinių direktyvos 6 straipsnio nuostatos. Liuksemburgas (European Commission (2000b), Managing Natura 2000 Sites - The provisions of Article 6 of the Habitats Directive, Luxembourg). 23 Europos Komisija (2007), Orientacinis dokumentas dėl 6 straipsnio 4 dalies: sąvokų „alternatyvūs sprendimai, ypatingos svarbesnio visuomenės intereso priežastys, kompensacinės priemonės, vietisumas, Komisijos nuomonė“ išaiškinimas (European Commission (2007), Guidance Document on Article 6(4). Clarification of the concepts of: alternative solutions, imperative reasons of overriding public interest, compensatory measures, overall coherence, opinion of the Commission. [Pastaba. Pakeičia Europos Komisijos (2000b) dokumento skirsnį apie 6 straipsnio 4 dalį]. Galima rasti internete http://ec.europa.eu/environment/nature/natura2000/management/guidance_en.htm

84

ištaisymą keliose vietose palei konkrečių rūšių migracijos kelius. Tačiau, norint pasirinkti tokias vietas, reikia gerai suprasti šių rūšių migravimo dėsningumus ir atidžiai nustatyti šiuose keliuose pasitaikančius ekologinius sunkumus. Jei toks supratimas yra, gali būti įmanoma ištaisyti žiemojimo buveinių praradimą pagerinant buveines, kurios naudojamos kaip poilsio teritorijos migracijos keliuose arba net kaip veisimosi teritorijos.

5.2 langelis. Tarpvalstybinis ištaisymas (tąsa)

Daugelis žiemojančių migruojančių pelkių paukščių sudaro rūšių, kurios galėjo atskristi į žiemojimo teritoriją įvairiais migracijos keliais ir iš skirtingų veisimosi vietų, grupes. Todėl gali būti neįmanoma atkurti šias migruojančių rūšių grupes toli nuo žiemojimo teritorijų. Tačiau dauguma migruojančių pelkių paukščių naudojasi žiemojimo teritorijų tinklu pelkių komplekse, todėl gali būti įmanoma apibūdinti šių teritorijų komplekso apimtį ir atlikti ištaisymą vienoje ar keliose tokiose teritorijose, kad būtų išlaikytos visos ekologinės buveinės funkcijos.

Migruojančių žuvų atveju ištaisymo galimybės galėtų būti kliūčių migracijai upėje pašalinimas, upių žiočių aplinkos kokybės pagerinimas arba plėšrūnų keliamo pavojaus arba žvejybos sumažinimas palei migracijos kelius.

Biogeografiniai regionai Europos biogeografiniai regionai apibrėžiami Buveinių direktyvoje ir sudaro ekologiškai vientisas teritorijas su bendromis ekologinėmis savybėmis. Europos saugomoms buveinėms ir rūšims, išvardytoms Buveinių direktyvos prieduose, padaryta žala turi būti ištaisoma tame pačiame biogeografiniame regione, kaip ir pažeistų teritorijų.

Buveinių suskaidymas ir ekologiniai tinklai Daugelio rūšių ir buveinių atveju ekologines funkcijas galima išlaikyti tik tada, jei buveinė yra pakankamai didelė arba yra funkcinis ryšys tarp buveinės dalių, kurios sudaro ekologinius tinklus arba palaiko rūšių metapopuliacijas. 3.2.1.2 skirsnyje daroma nuoroda į Buveinių direktyvos 10 straipsnį, kuris reikalauja, kad valstybės narės imtųsi priemonių apsaugoti kraštovaizdžio jungiamąsias funkcijas ir tęstines savybes, kurios palaiko ekologinį vientisumą. Jei žala padaroma teritorijoms, kurios yra ekologinio tinklo dalis arba palaiko didesnę rūšių metapopuliaciją, svarbu į tai atsižvelgti renkantis ištaisymo priemones. Todėl gali būti geriau atstatyti buveinės dalis už valstybės sienos, o ne pasirinkti teritoriją toje pačioje valstybėje narėje, neturinčią tų pačių ekologinių funkcijų. Tai gali būti ypač svarbu kalnynuose ir pakrančių teritorijose, kur daug didelių ir ekologiškai vientisų teritorijų driekiasi per valstybių sienas.

Gamtos išteklių funkcijos ir naudojimo vertė Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva reikalauja, kad, renkantis ištaisymo galimybes, taip pat būtų atsižvelgiama į pažeistos teritorijos atliekamas funkcijas. Daugelio teritorijų atveju panašios aplinkos funkcijos gali būti užtikrinamos tik teritorijose, kurios yra toje pačioje valstybėje narėje ir santykinai netoli nuo pažeistos teritorijos. Atstumui tarp pažeistos teritorijos ir ištaisymo teritorijos didėjant, gyventojai, kuriems žala aplinkai daro poveikį, turi keliauti toliau, kad gautų tą pačią aplinkos naudą. Norint kompensuoti šį geografinės vietos pakeitimą, reikėtų daugiau ištaisymo, galbūt pateikiant didesnį buveinės plotą.

5.1.5. Daugelio rūšių kompensavimas ir ištaisymas Žala aplinkai dažnai daro poveikį daugeliui skirtingų saugomų rūšių. Pavyzdžiui, žala upei gali turėti poveikį keleto saugomų žuvų rūšių populiacijoms. Kai kurios jų gali būti gerai ištirtos ir duomenys apie jų pirminę būklę gali būti išsamūs, o kitos gali būti ne taip gerai ištirtos ir jų gyvavimo ciklo reikalavimai gali labai skirtis. Reikia aptarti kompensacinio arba ištaisymo paketo, kuris duotų reikiamą naudą daugeliui rūšių (arba buveinių), parengimą.

85

5.2. Ištaisymo galimybių vertinimo kriterijai Nustačius ištaisymo galimybes, jas reikia įvertinti pagal kompetentingų institucijų arba kitų suinteresuotųjų asmenų reikalavimus arba pirmenybes ir aktualius įstatymus bei taisykles. AAAD II priede aiškiai minima keletas kriterijų, skirtų vertinti pagrįstas ištaisymo galimybes, naudojant geriausias turimas technologijas: • Įtaka visuomenės sveikatai ir saugumui; • Galimybės įgyvendinimo išlaidos; • Kiekvienos galimybės sėkmės tikimybė; • Tai, kaip kiekviena galimybė padės išvengti žalos ateityje ir papildomos žalos, kurią gali sukelti jos įgyvendinimas; • Socialinės, ekonominės, kultūrinės problemos ir vietiniai veiksniai; • Laikas, kurio reikia žalai ištaisyti; • Pažeistos teritorijos atkūrimo mastas; • Geografinis ryšys su pažeista teritorija.

Rengdami ir rinkdamiesi vertinimo kriterijus, analitikai turi apibrėžti daugiau kriterijų ir tai, kaip kiekvienas jų gali būti aiškinamas vertinant siūlomus projektus. 5.1 lentelėje pateikti pavyzdžiai, kaip yra aiškinamas kiekvienas kriterijus. Kriterijai ir jų aiškinimas gali skirtis įvairiose vietovėse, priklausomai nuo vietovių specifikos, galimybių ir problemų. Atkreipkite dėmesį, kad, nors lentelėje pateiktos formuluotės daugiausia susijusios su AAAD, kriterijai vienodai tinka situacijoms, kurioms taikomos kitos aktualios direktyvos, kaip antai Poveikio aplinkai vertinimo, Buveinių ir Laukinių paukščių direktyvos.

5.1 lentelėje pateikti kriterijai suskirstyti į dvi grupes: pirminės atrankos kriterijus ir išsamaus vertinimo kriterijus. Pirminės atrankos grupėje esančius kriterijus galima taikyti kaip „tinka arba netinka“ kriterijus, norint objektyviai ir greitai atmesti netinkamas galimybes. Tai gali būti svarbu, jei suinteresuotosios šalys prisidėjo idėjomis, kurios, nors ir būdamos galimai neblogos, nėra tinkamos kompensuoti patirtos žalos tipus.

5.1 lentelėje nėra pateiktas neginčytinas ir baigtinis sąrašas. Priklausomai nuo pirmenybės, kurią teikia susijusios šalys, įvairius kriterijus ar jų kategorijas galima būtų laikyti svaresniais, norint pabrėžti tas projekto savybes, kurios šioms šalims turi didžiausią vertę.

Atmetus nepriimtinas galimybes taikant pirminės atrankos kriterijus ir nustačius likusių galimybių eiliškumą pagal kiekybę arba kokybę, galima įvardyti prioritetinius projektus. Šiems prioritetiniams projektams galima skirti papildomo reikiamo dėmesio, siekiant parengti išsamesnius jų aprašymus ir įvertinti galimą naudą, įskaitant naudos tipą, laipsnį ir laikotarpį bei projekto santykinį „tinkamumą“ jo bendro lygiavertiškumo atžvilgiu.

Prieš tai išvardyta informacija naudojama trimis tikslais: (i) nustatyti tinkamus, labai aktualius ir naudingus projektus; (ii) modeliuoti lygiavertiškumą, siekiant nustatyti tokią projektų apimtį, kuri kompensuotų žalą, ir (iii) parengti galutinį ištaisymo planą ir įgyvendinimo vadovą. Kuo informacija išsamesnė, tuo ji naudingesnė kiekvienam naudotojui.

86

5.1 lentelė. Ištaisymo galimybių pasirinkimo vertinimo kriterijų pavyzdžiai

Kriterijus Aiškinimas Pirminės atrankos kriterijai

• Atkurti išleidimo pažeistus išteklius arba dėl žalos prarastas funkcijas

• Projektai vertinami pagal tai, ar jais atkuriami, atstatomi, pakeičiami arba įgyjami pažeistiesiems lygiaverčiai gamtos ištekliai ir funkcijos.

• Atitikti galiojančius arba susijusius įstatymus ir reglamentus

• Projektai turi būti teisėti.

• Saugoti visuomenės sveikatą ir (arba) užtikrinti visuomenės saugą

• Projektai neturi pakenkti visuomenės sveikatai ir (arba) saugai.

• Suderinti su suplanuotais valymo ir pirminio ištaisymo veiksmais

• Projektai neturi prieštarauti suplanuotiems valymo ir pirminio ištaisymo veiksmams ir šie veiksmai neturi projektų žlugdyti ar jiems kenkti.

• Būti techniškai įmanomais • Turi būti didelė tikimybė, kad projektai bus sėkmingi. • Visiškai sumažinti papildomą

žalą • Projektai neturi kelti papildomos žalos gamtos ištekliams, funkcijų praradimo ar

aplinkos degradacijos, arba sukelta papildoma žala turi būti minimali, palyginti su gauta nauda.

• Būti priimtinais visuomenei • Projektai turi būti minimaliai priimtini visuomenei ir neturi jai sukelti neigiamo poveikio.

• Mažinti teršalų poveikį gamtos ištekliams

• Mažinti teršalų kiekį, judrumą ir (arba) toksiškumą

• Pirminio ištaisymo projektai turi mažinti teršalų poveikį bei jų kiekį, judrumą ir (arba) toksiškumą.

Išsamaus vertinimo kriterijai • Atkurti arba išsaugoti

pažeistų gamtos išteklių tipą • Projektai turi gerinti ištekliaus (pvz., požeminio vandens, žemės buveinės), kuris

buvo arba bus pažeistas, kokybę taikant ištaisymo arba išsaugojimo veiksmus. • Išsaugoti gamtines

bendrijas, kurioms iškilo grėsmė ir kurios yra unikalios, aukštos kokybės arba siejasi su tokiomis vietovėmis

• Projektais, kurie apima žemės arba išteklių įsigijimo arba apsaugos servitutus, turi būti apsaugomi aukštos kokybės arba unikalūs ištekliai arba įsteigiamos gyvybingos buferinės zonos, apsaugančios nuo plėtros aplink šias vietoves ateityje.

• Būti tiksliniai ir skirti ištekliui arba funkcijai, kuri negali atsistatyti arba kurios natūralus atsistatymas truks ilgai

• Projektai turi būti tiksliniai ir skirti ištekliams arba funkcijoms, kurios be ištaisymo veiksmų atsistatys lėtai (pvz., daugiau kaip per 25 metus).

• Ištaisyti „prioritetinius“ išteklius arba funkcijas

• Išteklių valdytojai gali sudaryti prioritetų sąrašą, remdamiesi pažeistų išteklių tipais ir žalos laipsniu.

Taikyti priimtus, patikimus metodus ir technologijas, kurių sėkmės tikimybė, kaip

Projektuose turi būti taikomi tinkami, pasiteisinę ir sėkmingi metodai. Eksperimentiniams metodams, tyrimams arba nepatikrintoms technologijoms gali būti teikiamas mažesnis prioritetas.

87

žinoma, yra didelė

Kriterijus Aiškinimas

• Būti rentabilūs • Projektų prognozuojamų naudos ir išlaidų santykis turi būti didelis, palyginti su kitais projektais, kurie duoda naudos tiems patiems ištekliams.

• Turėti mažas išlaidas, susijusias su ilgalaikiu eksploatavimu, priežiūra ir stebėsena

• Ilgalaikės išlaidos turi būti pagrįstos, atsižvelgiant į numatomą naudą.

• Jų apimtis gali būti keičiama, pritaikant ją tinkamo lygio išteklių pažeidimui arba praradimui

• Turi būti įmanoma keisti projektų apimtį, kad ištaisymas būtų reikiamo masto. Mažesnę pirmenybę reikia teikti mažiems projektams, kurie duoda tik minimalią naudą lyginant su pažeistais ištekliais arba funkcijomis, arba per dideliems projektams, kurių apimties negalima tinkamai sumažinti.

• Teikti naudą, kurią galima išmatuoti, norint įvertinti sėkmę

• Projektai turi teikti naudą, kuri yra išmatuojama ir kurią galima apskaičiuoti, norint įvertinti sėkmę.

• Atitikti regioninius planus ir būti įmanomi administraciniu požiūriu

• Projektai turi atitikti regioninius planus (pvz., biologinės įvairovės veiksmų planus) ir būti įmanomi administraciniu požiūriu.

• Duoti papildomos naudos • Pirmenybę reikia teikti projektams, kurie naudingi daugiau kaip vienam pažeistam ištekliui arba funkcijai arba duoda antrinės ar pakopinės naudos ekologiniams ištekliams ir ekonominės naudos.

• Stiprinti visuomenės gebėjimą naudotis, gėrėtis aplinka arba turėti iš jos naudos

• Tai gali būti laikoma atskiru vertinimo kriterijumi arba papildomos naudos dalimi, priklausomai nuo dalyvaujančių šalių tikslų.

• Turėti tikslą užtikrinti vienodą teisingumą aplinkosaugos klausimais

• Projektu užtikrinamas vienodas teisingumas aplinkosaugos klausimais – tai laipsnis, kuriuo projektas duoda naudos asmenims, labiausiai paveiktiems žalos. Labiau pageidaujami tie projektai, kurie duoda naudos mažas pajamas gaunantiems gyventojams, dažnai daugiausia nukenčiantiems nuo taršos.

• Teikti ekologinę ir (arba) ekonominę naudą didelei teritorijai arba populiacijai

• Labiau pageidaujami tie projektai, kurie teikia daugiausia naudos. Didesni projektai yra geriau tiek, kiek jie duoda didesnės naudos.

• Teikti naudą greičiau • Labiau pageidaujami tie projektai, kuriais visi numatomi rezultatai bus pasiekti greičiau negu ištekliaus natūralaus atsistatymo būdu ir greičiau už kitus projektus, kurie duoda naudos tam pačiam ištekliui. Kuo greičiau pasiekiamas lygiavertiškumas, tuo geriau.

• Teikti ilgalaikę naudą • Pirmenybė turi būti teikiama ilgalaikę, o ne trumpalaikę naudą duodantiems projektams.

• Teikti naudą, kurios neduoda kiti ištaisymo projektai

• Vengti projektų, kurie jau yra įgyvendinami arba kurių finansavimas jau suplanuotas pagal kitas programas, siekiant užtikrinti papildomą naudą.

88

5.3. Ištaisymo projektų aprašymai Pradžioje projektų aprašymai gali išdėstyti faktus ir susidėti iš vieno sakinio. Surinkus daugiau informacijos, projektų aprašymai turi tapti išsamesni ir juose turi būti nurodyti:

• Projekto tikslai;

• Veiksmai, kurių reikia projektui įgyvendinti;

• Galima projekto apimtis;

• Numatoma nauda ir laikas šiai naudai pasiekti;

• Nuolatinė veikla ir priežiūros veiksmai, kurių reikia palaikyti projektą ar jo naudą;

• Apytikrės išlaidos, būtinos įgyvendinimui ir nuolatinei veiklai bei priežiūrai;

• Leidimų gavimo reikalavimai;

• Galimos administracinės (arba kitos) kliūtys;

• Galima papildoma arba antrinė nauda arba žala, susijusi su projektu;

• Stebėsenos ir vertinimo planas.

5.4. Ištaisymo galimybių pelno (kredito) apskaičiavimas Paprastai projektai siūlomi todėl, kad jais ištaisomas išteklius arba funkcija, kuriuos pažeidė įvykis. Projektas gali būti skirtas atkurti tokio paties tipo buveinę, kaip ir pažeistoji, bet kitoje vietoje. Jei buveinės panašios, tada teoriškai su ištaisymo projektu susijusi nauda (pvz., teikiamas maistas, terminė ir slepiamoji danga, perėjimo ir auginimo buveinė) turi būti panaši į funkcijas, kurios prarastos dėl žalos. Tačiau gali būti neįmanoma nustatyti ištaisymo projektus, kuriais atkuriami prarastiems gamtos ištekliams ir funkcijoms identiški ištekliai ir funkcijos. Ištaisymo teritorijos kraštovaizdis gali skirtis, todėl gamtos išteklių ir funkcijų srautai gali būti nevienodi. Ištaisymo teritorijoje buveinė gali būti daugiau ar mažiau prieinama tikslinėms rūšims arba gali ribotis su daugiau ar mažiau saugomų ir pageidaujamų tipų buveinėmis. Arba rizikos veiksniai, dėl kurių ištaisymo teritorija degradavo, gali skirtis nuo rizikos veiksnio, kuris sukėlė kompensuojamą žalą. Todėl, net jei gamtos išteklių ir funkcijų pelnas ištaisymo teritorijoje yra įmanomas ir tinkamas, jis gali būti nevisiškai tokis pat, kaip gamtos išteklių ir funkcijų pelnas, kurio reikia kompensacijai.

Kitas būdas, kuris taikomas įvertinti santykinę projektų naudą buveinėms, yra „skaliarų“ naudojimas, priskiriant jiems prioritetinį svorį. Skaliarus galima taikyti pagrindžiant „prioritetines buveines“ (pvz., kai kurios labai našios šlapynių buveinės gali būti „prioritetinės“ mažiau našių ganyklų atžvilgiu), rūšių arba buveinių stygių, atstumą nuo pažeistos teritorijos (pvz., kompetentingos institucijos gali labiau pageidauti atlikti ištaisymą netoli įvykio vietos, o ne toliau nuo jos; toks su atstumu susijęs prioritetas galėtų atsispindėti skaliaruose) arba kitus socialinius veiksnius.

Toliau aptariame tris ištaisymo projekto galimybės galimos naudos įvertinimo aspektus.

Geografinis artumas (taip pat žr. 5.2 langelį) Gamtos ištekliams naudos duodantys ištaisymo projektai dažnai yra aktualesni, jei jie yra geografiškai arti prie pažeistos teritorijos. Labiau tikėtina rasti panašių buveinių ir išteklių gretimoje vietovėje, kurios panašus klimatas, sezono trukmė, geografinė gimtoji uoliena, galima natūrali augmenija, rūšių asortimentas ir gamtiniai bei antropogeniniai rizikos veiksniai. Tačiau ne visada įmanoma rasti tinkamus atstatymo projektus, kurie būtų geografiškai arti, ypač jei pažeista buveinė yra reta arba pažeistos funkcijos priklausė nuo unikalaus kraštovaizdžio. Be to, jei žala padaryta tokiam ištekliui, kaip migruojantys paukščiai, ir atitinkamas ištaisymo projektas yra

89

migruojančių paukščių pakeitimas, tada geriausia, kad ištaisymas būtų vykdomas nutolusioje veisimosi vietoje. Kaip minėta prieš tai, kompetentingos institucijos tam tikrais atvejais gali taikyti artumo skaliarus, kad pagrįstų ištaisymo galimybių arti įvykio vietos nebuvimą.

Kompensuojant naudojimo ir nenaudojimo žmonių reikmėms nuostolius, retai kada tinka vykdyti ištaisymą toli nuo pažeistos teritorijos. Kyla grėsmė, kad žalą patyrusių individų sąskaita naudą gaus populiacija, kuriai nebuvo padaryta žala.

Panašumo laipsnis Kuo ištaisymo projektas panašesnis į pažeistą teritoriją arba išteklius, tuo lengviau pasiekti lygiavertiškumą. Tačiau ne visada galima rasti labai sutampančius projektus. Tokiais atvejais analitikai gali parengti „keitiklius“ arba skaliarus, kurie leidžia daryti pagrįstas debeto ir kredito korekcijas.

Kiti ekologiniai, kultūriniai, ekonominiai ir sociologiniai klausimai Kiti klausimai, kurie gali kilti nustatant ištaisymo projekto naudą, yra kultūrinių, socialinių arba ekonominių nuostolių, kuriuos sunku apibūdinti arba apskaičiuoti taikant BLA arba ILA, kompensavimas. Jei BLA arba ILA taikoma nustatyti ištaisymo apimtį, nes pagrindinis nuostolis yra ekologinės savybės praradimas, o antrinis nuostolis yra kultūrinis, gali reikėti papildomo metodo, norint nustatyti tinkamos kompensacijos apimtį. Siekiant užtikrinti visišką kompensaciją, gali reikėti kartu su BLA taikyti ekonominio vertinimo metodą, kuriuo matuojama vertė, žmonių priskiriama gamtos išteklių atliekamoms funkcijoms. Verčių lygiavertiškumo metodai aprašomi kitame skirsnyje.

Norint apskaičiuoti galimų ištaisymo projektų naudą (kreditą), reikia parengti panašią informaciją kaip ir žalos (debeto) apskaičiavimo atveju. Numatomi ištaisymo veiksmų laikotarpis ir laipsnis turi būti vertinami pagal pasirinktus kiekybinius matus, o numatomas našumas turi būti lyginamas su visomis funkcijomis, kurias būtų atlikusi pažeista teritorija, jei žala nebūtų buvusi padaryta. 5.1 pav. pavaizduota, kaip ištekliai gali gerėti įgyvendinus kompensuojamojo arba papildomo ištaisymo veiksmus, kuriais pagerinta išteklių bei funkcijų būklė. F sritis – tai dėl veiksmų padidėjusios funkcijos. Užbaigus veiksmus, išteklių ir funkcijų kokybė gali toliau gerėti (G sritis) iki tam tikros naujos pirminės būklės, kuri išliktų tam tikrą laiką ateityje (H sritis). F, G, ir H suma (sritis tarp pirminės būklės ir funkcijų kreivės) yra funkcijų ištaisymo pelnas, kuris taikoma kompensuoti su pažeista teritorija susijusius nuostolius.

5.1 pav. Dėl kompensuojamojo ištaisymo numatomo pagerėjimo apskaičiavimas

Ištaisymas

Veiksmų pradžia

Ištaisymo veiksmų pabaiga / natūralaus atsistatymo pradžia

Natūralaus atsistatymo pabaiga

F

G H

Laikas

Gamtos išteklius Funkcijos

Pirminė būklė

90

5.4.1. Nustatyti pagerėjimo laipsnį Pagerėjimo arba kredito laipsnis apskaičiuojamas panašiai kaip ir žalos arba debeto laipsnis. Reikia nustatyti naudą, kuri tikriausiai bus gauta iš ištaisymo projekto. Pagerėjimo laipsnis apskaičiuojamas nustatant kiekybinių matų esamą vertę ir vertę po įgyvendinimo.

5.4.2. Nustatyti atsistatymo kreives Numatomą ištaisymo veiksmų laiką ir našumo laipsnį reikia įvertinti pasirinktais kiekybiniais matais. Naudos dydžio ir būsimos dinamikos skaičiavimai gali būti pagrįsti informacija iš panašių projektų panašiose teritorijose, paskelbtomis publikacijomis, modelių taikymu arba specialistų nuomone.

Taip pat galima atlikti modeliavimą, norint apskaičiuoti laiką, kurio reikia, kad atkurti ištekliai arba funkcijos duotų visą naudą. Ekologinės funkcijos gali būti atkurtos kitokiu greičiu negu žmonių reikmėms naudojamos arba nenaudojamos funkcijos. Taigi reikia nagrinėti abiejų tipų funkcijas, nebent būtų priimtas sprendimas įtraukti vieną arba kitą tipą į lygiavertiškumo analizę.

Skaičiuojant atsistatymą, reikia atsižvelgti į natūralius rizikos veiksnius ir trikdžius, kurie, kaip galima pagrįstai tikėtis, gali daryti poveikį atsistatymo greičiui, ir į korekcinius bei priežiūros veiksmus, kurių būtų imamasi sustiprinti projekto sėkmę ateityje.

5.5. Lygiavertiškumo analizės neapibrėžtumo ir kintamų rezultatų problemos sprendimas Su lygiavertiškumo analize susijusio neapibrėžtumo šaltiniai gali būti aplinkos kintamumas ir tikimybinis pobūdis, matavimo neapibrėžtumas ir kintamumas, mūsų ribotos žinios apie ekosistemas, duomenų trūkumas (arba netikslūs duomenys) net jei sistemos yra žinomos ir suprantamos, arba neapibrėžtumas, kuris susijęs su priimamais socialiniais, ekonominiais ar politiniais sprendimais. Neapibrėžtumas gali būti bet kuriame analizės etape, įskaitant:

• Žalos nuostolių (debeto) ir ištaisymo projektų pelno apskaičiavimą (apimties nustatymą); • Ištaisymo projektų naudos (kredito) apskaičiavimą; • Ištaisymo projektų įgyvendinimą; • Administracinių, politinių ir teisinių klausimų sprendimą; • Ištaisymo išlaidų apskaičiavimą. Dėl natūralaus kitimo gali būti sunku apibrėžti ir numatyti daugelio buveinių funkcijų atsistatymo dinamiką (Strange et al., 2002). Kadangi sveikos arba pažeistos ekosistemos pasižymi sudėtingumu, yra dar sunkiau prognozuoti ištaisymo veiksmų rezultatą. Nors jis skiriasi įvairiuose ištekliuose, funkcijose ir buveinėse, daugelis veiksnių, kurie galėtų daryti įtaką atsistatymui ir ištaisymui, gali būti nežinomi arba mažai suprantami.

Atliekant lygiavertiškumo analizę, reikia nagrinėti galimų rezultatų neapibrėžtumą, kintamumą ir tikimybę, susijusius su žalos atveju, kuriam taikoma AAAD arba net kuri kita aktuali direktyva. Šį nagrinėjimą gali sudaryti:

• Pagrindinių neapibrėžtumo šaltinių nustatymas; • Neapibrėžtumo mažinimas, jei įmanoma; • Apskaičiuoto neapibrėžtumo įtraukimas į jautrumo analizę, modeliavimą pagal Monte Karlo metodą ar kitas

skaičiavimo priemones; • Neapibrėžtumo analizė, įtraukimas ir perteikimas pateikiant rezultatus.

91

Vertinant neapibrėžtumą, galima taikyti pagrįstus nepalankiausius scenarijus, norint užtikrinti pažeistos aplinkos ir visuomenės apsaugą (žr. 5.3 langelį).

5.3 langelis. Atvejo pavyzdys: pagrįsto nepalankiausio atvejo analizė Vertindama didelę užterštą teritoriją, kompetentinga institucija turėjo spręsti problemą dėl neapibrėžtumo, susijusio su šlapynės ištaisymo naudos trukme. Dėl pramoninių ir būstų statybų, audrų padarytos žalos ir kitų veiksnių, su konkrečiu šlapynės ištaisymo projektu susijusios naudos trukmė buvo neapibrėžta. Projektas galėjo teikti naudą nuo 15 iki 50 metų. Buvo mažai mokslinės literatūros, kuria remiantis būtų galima sumažinti šį neapibrėžtumo intervalą. Norėdama išspręsti šią neapibrėžtumo problemą savo vertinime, kompetentinga institucija atliko „pagrįsto nepalankiausio scenarijaus“ analizę. Pagrįsto nepalankiausio scenarijaus analizės metu turima informacija įvertinama ir išaiškinama tokiu būdu, kuris užtikrina gamtos išteklių ir funkcijų apsaugą. Taikydama šį būdą, kompetentinga institucija nustatė, kad naudos trukmė pagal pagrįsto nepalankiausio scenarijaus aiškinimą buvo apie 20 metų. Tai leido pasirinkti šį šlapynės atstatymo projektą kaip priimtiną projektą. Ankstyvuosiuose etapuose informacijos vertės metodas galėtų būti taikomas jau atliekant „išankstinį vertinimą“, siekiant nustatyti, ar reikia atlikti papildomus tyrimus, norint sumažinti nustatytus neapibrėžtumo šaltinius. Formali arba neformali informacijos vertės sistema leidžia analizės metu apsvarstyti, ar papildomų tyrimų kaina yra pagrįsta, atsižvelgiant į galimą didesnį galutinio skaičiavimo tikslumą. Likusio neapibrėžtumo analizės diapazonas gali būti nuo neapibrėžtumo šaltinių, masto ir krypties analizės iki paprastos jautrumo analizės, kuria nustatomas galimų grėsmių ratas, ir net sudėtingų tikimybinių metodų, taikant Monte Karlo modeliavimo metodą (Metropolis and Ulam, 1949; Kahneman and Tversky, 1982; Fishman, 1995)24.

24 Metropolis, N. and Ulam, S. (1949). The Monte Carlo Method. Journal of the American Statistical Association 44(247): 335–341. Kahneman, D. and Tversky, A. (1982). Judgement under Uncertainty: Heuristics and Biases. Cambridge University Press, Cambridge. Fishman, G. S. (1995). Monte Carlo: Concepts, Algorithms, and Applications. Springer Verlag, New York.

92

6. PAPILDOMO IR KOMPENSUOJAMOJO IŠTAISYMO APIMTIES NUSTATYMAS

Tai žalos įvertinimo ir išteklių lygiavertiškumo analizės 4-as žingsnis (žr. 3.1 pav.). Lygiavertiškumo analizėje apimties nustatymas – tai procesas kai nustatoma papildomo arba kompensuojamojo ištaisymo, reikalingo kompensuoti gamtos ištekliams ir (arba) funkcijoms padarytą žalą, apimtis. Būtino papildomo arba kompensuojamojo ištaisymo apimtis priklauso nuo pirminio ištaisymo duotos naudos. Apimties nustatymą sudaro visų aktualių ištaisymo galimybių pelno (kredito) ir kiekio apskaičiavimas (dalijant visą debetą iš vieneto kredito). Apimties nustatymo principas išlieka tas pats, nepriklausomai nuo naudojamų kiekybinių matų (pvz., buveinės dydis ir kokybė buveinių lygiavertiškumo analizėje arba pinigai verčių lygiavertiškumo analizėje), jei tie patys kiekybiniai matai taikomi skaičiuojant kreditą ir debetą. Nustatant būtino papildomo arba kompensuojamojo ištaisymo apimtį, ištaisymo projekto kreditas apskaičiuojamas taip, kad ištaisymo apimtį būtų galima koreguoti, norint kompensuoti žalos aplinkai apimtį arba mastą. Teorinė mintis ta, kad didesni nuostoliai turi būti kompensuojami didesniu ištaisymo kiekiu, o mažesni nuostoliai – mažesniu ištaisymo kiekiu. Galimybė koreguoti teikiamo ištaisymo apimtį yra esminė lygiavertiškumo analizės procese.

Apimties nustatymą sudaro keturi mažesni žingsniai:

• Apskaičiuoti vieneto pelną (kreditą), kurį teikia pasirinktieji ištaisymo projektai. Tai gali būti, pavyzdžiui, buveinės funkcijų pagerinimas ištaisytos žemės viename hektare (buveinių lygiavertiškumo analizė) arba vienos žvejybos išvykos žvejybos potyrių pagerinimas (verčių lygiavertiškumo analizė).

• Nustatyti ištaisymo apimtį – tai procesas kai nustatoma, kokio reikia ištaisymo kiekio. Šis kiekis lygus visam debetui, padalintam iš vieneto kredito.

• Apskaičiuoti ištaisymo galimybių išlaidas, dažnai projektų, kurių apimtį galima koreguoti, vieneto pagrindu. Šis žingsnis taip pat gali būti naudingas lyginant įvairių alternatyvų išlaidas, ypač jei išlaidos pateikiamos kaip sąnaudos naudos vienetui.

• Neproporcingų išlaidų svarstymas apima aptarimą, ar apskaičiuotos ištaisymo išlaidos gali būti neproporcingos ištaisymo duodamai naudai.

Žr. paprastą pavyzdį 6.1 langelyje.

6.1 langelis. Atvejo pavyzdys: paprastas apimties nustatymo pavyzdys

Rengdama žalos įvertinimą, kompetentinga institucija atliko požeminio vandens išteklių lygiavertiškumo analizę. Institucija nustatė, kad, atsižvelgus į pirminio ištaisymo naudą, buvo gautas 450 diskontuotų hektarmetro metų požeminio vandens debetas. Institucija taip pat nustatė, kad galima įgyvendinti požeminio vandens kompensuojamojo ištaisymo projektus, kuriais bus išvalytas užterštas požeminis vanduo kitoje teritorijoje. Kiekvienas išvalyto požeminio vandens hektarmetras duos 25 hektarmetro metų naudą.

Ištaisymo projektų apimtis nustatoma padalinant visą 450 diskontuotų hektarmetro metų debetą iš ištaisymo projektų 25 hektarmetro metų naudos vienam hektarmetrui. Gaunama, kad papildomo ištaisymo veiksmais reikia išvalyti 18 hektarmetrų požeminio vandens.

93

6.1. Vieneto pelno (kredito) apskaičiavimas Kreditą galima apskaičiuoti kaip visą ištaisymo kreditą arba kaip kredito kiekį ištaisymo galimybės vienetui. Atliekant vieneto kredito skaičiavimus, nustatomas ištaisymo projekto funkcijų pelno, išreikšto funkcijų, išteklių, buveinių ar verčių, kurias reikia ištaisyti, vienetais, kiekis. Jei ištaisymo galimybes galima padalinti į pamatuojamus vienetų kiekius, visą ištaisymo kiekį galima pakoreguoti, kad jis atitiktų žalos apimtį. Pavyzdžiui, funkcijų lygiavertiškumo pavyzdyje vienetui tenkantis kreditas būtų apibrėžiamas kaip buveinės funkcijų pelnas vienam hektarui (pvz., diskontuoti funkcijų hektaro metai (DFHM) vienam buveinės ištaisymo hektarui).

6.1.1. Vieneto kreditas: koncepcinis metodas, taikant nepiniginį kiekybinį matą Informacija, kurios reikia, norint įvertinti vieneto kreditą, panaši į tą, kuri būtina debeto ir kredito skaičiavimams, pateiktiems 4 ir 5 skirsniuose. Pavyzdžiui, kai kurie įvadiniai duomenys būtinai yra tie patys (pvz., kiekybinis matas, kuriuo matuojamas išteklių arba funkcijų lygio pokytis, diskonto norma ir baziniai metai); kiti įvadiniai duomenys labai panašūs savo sąvokomis (pvz., pelno laipsnis kredito skaičiavimuose yra analogiškas nuostolių laipsniui debeto skaičiavimuose). Įvadiniai skaičiavimų duomenys yra šie:

• Pradžios metai. Metai kai ištaisymo projektas ima teikti naudą aplinkai.

• Pabaigos metai. Metai kai ištaisymo projektas nustoja teikti naudą aplinkai. Kai kuriais atvejais projektai gali duoti naudos neapibrėžtą laiką. Tačiau šiais atvejais vis tiek yra įmanoma apskaičiuoti baigtinę naudą taikant diskonto normą.

• Vienetas. Tai ištaisymo vienetas, kurį galima koreguoti, t. y. pritaikyti žalos kompensavimui. Tai gali būti buveinės hektaras, išteklius, kaip antai žuvys arba paukščiai, ir kt. Skaičiavimuose jis visada imamas kaip 1, nes mes skaičiuojame „vienetui“ tenkantį kreditą.

• Dabartinės vertės koeficientas. Šis koeficientas išreiškia laiko skirtumą tarp to, kada žala padaryta, ir to, kada prasideda papildomas arba kompensuojamasis ištaisymas. Diskonto norma turi būti ta pati skaičiuojant debetą ir kreditą (žr. 4.8 skirsnį).

• Pelno laipsnis. Pelno laipsnis apibūdina tą pačią sąvoką, kaip ir nuostolių laipsnis debeto skaičiavimuose, bet nusako pagerinimą, kurį teikia ištaisymo projektas, o ne įvykio padarytą žalą.

• Kiekybinis matas. (Nepiniginis) kiekybinis matas, kuris naudojamas išmatuoti pelną, turi būti toks pats, kaip ir kiekybinis matas, kuris taikomas apskaičiuoti visą debetą.

• Pirminė būklė. Išteklių arba funkcijų būklė, jei žala nebūtų buvusi padaryta. Funkcijų pelno procentas turi būti lyginamas su išteklių pirmine būkle (lygiai kaip funkcijų nuostolių procentas buvo lyginamas skaičiuojant debetą).

• Baziniai metai. Metai, kurie taikomi skaičiuojant dabartinę vertę. Jie turi būti visada tie patys, kaip ir baziniai metai debeto skaičiavimuose.

6.1 lentelėje pateiktas pavyzdys iliustruoja, kaip šie skaičiavimai gali atrodyti tipiškoje buveinių lygiavertiškumo analizėje. Šie skaičiavimai labai panašūs į tuos, kurie taikomi išteklių lygiavertiškumo analizei, todėl jie toliau nepateikiami. Daugiau informacijos apie šios lentelės kontekstą pateikta 6.1 langelyje.

94

6.1 lentelė. Vieneto kredito skaičiavimų pavyzdys, taikant nepiniginį kiekybinį matą

Metai Vienetas, hektarų skaičius

Pelno laipsnis, rūšių teritorijoje padidėjimas %

Dabartinės vertės

koeficientasa

Vieneto kreditasb

DFHM

(a) (b) (c) (d) = (a) × (b) × (c) 2014 1 10 0,94 0,09 2015 1 20 0,92 0,18 2016 1 30 0,89 0,27 2017 1 40 0,86 0,35 2018 1 50 0,84 0,42

.

. .

. . .

.

. 2065 1 50 0,21 0,10 2066 1 50 0,20 0,10 2067 1 50 0,20 0,10 2068 1 50 0,19 0,10

Ištaisytos žemės hektaro kreditas 12,08 a. Dabartinės vertės koeficientas = 1/(1 + diskonto norma)(metai – baziniai metai) , kur diskonto

norma = 3 %, o baziniai metai 2012 m. b. Kredito vienetas apskaičiuojamas dauginant kiekvieno vieneto ir kiekvienų projekto metų

funkcijų pelną (%) iš dabartinės vertės koeficiento.

6.1.2. Vieneto kreditas: koncepcinis metodas, taikant piniginį kiekybinį matą Taikant verčių lygiavertiškumo metodą, jei naudojimo vertė yra pirminis komponentas, apimčiai nustatyti galima naudoti vieneto kreditą.

Kai kuri įvadinė informacija turi būti ta pati, kaip ir skaičiuojant debetą (pvz., pinginis kiekybinis matas, kuriuo matuojamas pokytis, diskonto norma ir baziniai metai), o kiti įvadiniai duomenys yra labai panašūs savo sąvokomis (pvz., naudojimo žmonių reikmėms pelno vienetai skaičiuojant kreditą yra analogiški naudojimo žmonių reikmėms nuostolių vienetams debeto skaičiavimuose). Vienas pagrindinis skirtumas tas, kad įtraukiama „ekonominės vertės pelno laipsnio“ prielaida. Ši galutinė prielaida būtina kreditui kai taikomas piniginis kiekybinis matas, nes ji išreiškia išteklių pelną pinigų (vertės) kiekiu, susijusiu su pokyčiu. Šioje formulėje taikomi įvadiniai duomenys yra tokie:

• Pradžios metai. Kaip prieš tai.

• Pabaigos metai. Kaip prieš tai.

• Vienetas. Žymi ištaisymo vienetą, kurio apimtį galima keisti, t. y. galima koreguoti, norint kompensuoti žalą. Tai paprastai yra naudojimo žmonių reikmėms vienetas (pvz., žvejybos išvyka, išvyka valtimis, poilsio diena paplūdimyje).

• Naudojimo žmonių reikmėms pelno laipsnis. Pagerinimas, susijęs su žmonių naudojamu gamtiniu ištekliumi po ištaisymo projekto. Pavyzdžiui, jei pirminis naudojimas žmonių reikmėms yra žvejyba, tai gali būti susiję su pagaunamų žuvų skaičiaus (arba žuvų dydžio) padidėjimu konkrečiame ežere po ištaisymo projekto (pvz., buveinės pagerinimo).

95

• Ekonominės vertės pelno laipsnis. Vertės padidėjimas, susijęs su žmonių naudojamu gamtiniu ištekliumi po ištaisymo projekto. Jis išreiškia naudojimo žmonių reikmėms pelno laipsnį ekonominiu pelnu (matuojamu mūsų piniginiu kiekybiniu matu). Jei pirminis naudojimas žmonių reikmėms yra žvejyba, tai gali būti padidėjusi vertė, kurią žvejas sieja su žvejybos išvyka po ištaisymo projekto konkrečioje vietovėje.

• Dabartinės vertės koeficientas. Kaip prieš tai.

Papildomos prielaidos, kurios nėra aiškiai išreikštos prieš tai, bet kurios vis tiek yra svarbūs įvadiniai duomenys šiuose skaičiavimuose, yra tokios:

• Kiekybinis matas. (Nepiniginis) kiekybinis matas, taikomas išmatuoti pelną, turi būti toks pats, kaip ir tas, kuris naudojamas apskaičiuoti visą debetą (žr. 4 skirsnį, kuriame apžvelgiamas kiekybinių matų pasirinkimas).

• Pirminė būklė. Kaip prieš tai.

• Baziniai metai. Kaip prieš tai.

6.2. Ištaisymo apimties nustatymas Ištaisymo apimtis nustatoma taip, kad ištaisymo nauda (kreditas) prilygtų įvykio sukeltai žalai (debetui). Tikslas yra nustatyti būtino ištaisymo kiekį, taikant nepiniginį matą (BLA arba ILA) arba piniginį matą (VLA). Šių skaičiavimų įvadiniai duomenys yra visas debetas ir vienetui tenkantis kreditas. Atliekant VLA, kuri grindžiama vertės ir išlaidų palyginimu, vienintelis įvadinis duomuo yra visas debetas. Toliau pateikiame ištaisymo apimties nustatymo aprašymą kiekvieno tipo lygiavertiškumo analizės atveju.

Ištaisymo apimties nustatymas – tai nesudėtinga procedūra. Žala (išlaidos) ir ištaisymas (nauda) turi būti apskaičiuojami taikant tą patį kiekybinį matą (pvz., buveinės funkcijas, išteklių vienetus arba piniginę vertę). Ištaisymas matuojamas taikomo vieneto matu. Todėl, padalinus visas išlaidas iš vieneto naudos, nebelieka matavimo vieneto. Tai pavaizduota toliau pateiktuose pavyzdžiuose.

Nustatytos apimties

ištaisymas =

visas debetas ÷ vieneto ištaisymo nauda

= taikomų ištaisymo vienetų skaičius

Jei verčių lygiavertiškumo analizėje naudojamas piniginis kiekybinis matas, taikomų ištaisymo vienetų skaičius bus vertė, siejama su naudojimo žmonių reikmėms padidėjimu (pvz., naudotojo dienų skaičius)25, kurį užtikrina ištaisymo projektas (atminkite, kad ištaisymo projektu turi būti kompensuojama žalos vertė). Taigi kompetentingai institucijai ir (arba) atsakingam subjektui reikėtų atlikti pakankamą ištaisymą, norint užtikrinti, kad vertės pelnas būtų lygus vertės nuostoliui.

25 Priklausomai nuo ištekliaus, naudotojo dienų skaičius gali būti žvejybos išvykų prie upės skaičius, išvykų valtimis ežere skaičius arba išvykų į paplūdimį skaičius. Priklausomai nuo žalos tipo, taip pat galima naudoti tokius kitus vienetus, kaip poveikis sveikatai, pasėlių vertė ir kt.).

96

6.2 langelis. Atvejo pavyzdys: ištaisymo apimties nustatymas, taikant nepiniginį kiekybinį matą 4 skirsnyje pateiktame paprastame pavyzdyje darėme prielaidą, kad buvo padaryta žala 100 hektarų žemės, todėl buvo prarastos buveinės funkcijos. Buvo apskaičiuota, kad visas debetas sudaro 319,5 diskontuotų funkcijų hektaro metų (DFHM) (4.9 skirsnis). 6.1 lentelėje tarėme, kad ištaisymo projektu galėtų būti pateiktos geresnės buveinės funkcijos gretimoje vietovėje. Buveinės pagerinimus (kreditą) nustato ekologai ir biologai. Tikslas yra apskaičiuoti vieneto kreditą ir šią informaciją taikyti nustatant ištaisymo apimtį. Toliau pateikiame hipotetines mūsų iliustratyvaus pavyzdžio prielaidas, kurios pagrįstos jau aprašyta įvadine informacija.

• Pradžios metai. Tariame, kad ištaisymo nauda pirmą kartą atsiranda 2014 m.

• Pabaigos metai. Tariame, kad nauda nustos būti teikiama 2068 m.

• Vienetas. Taikome buveinės funkcijų hektarus (t. y. vienetas = hektaras).

• Pelno laipsnis. Matuojame buveinės funkcijų pelno iš ištaisymo projekto, remdamiesi savo kiekybiniu matu ir pirmine būkle: darome prielaidą, kad, palyginti su pirmine būkle, rūšių skaičius padidės 50 %. Tariame, kad šis pelnas bus gaunamas laipsniškai per pirmus penkerius metus nuo 2014 m. iki 2018 m. ir po to tęsis nuolat didėdamas po 50 % kitus 50 metų (tuo metu rūšių skaičius bus padidėjęs iki pirminės būklės).

• Dabartinės vertės koeficientas. Taikome 3 % diskonto normą.

• Kiekybinis matas. Nepiniginis kiekybinis matas yra tas pats, kaip ir skaičiuojant debetą: buveinės funkcijų hektarai, padauginti iš teritorijoje esančio rūšių skaičiaus.

• Pirminė būklė. Tariame, kad pirminė būklė yra tokia pati, kaip ir apibūdintoji debeto skaičiavimuose. Mintis ta, kad pelno laipsnis yra susijęs su šia būkle.

• Baziniai metai. Tariame, kad šioje analizėje baziniai metai yra 2012 m. (tie patys, kaip ir skaičiuojant debetą), o tai reiškia, kad tais metais dabartinės vertės koeficientas lygus 1.

6.1 lentelėje parodyta, kaip vieneto kreditas būtų apskaičiuojamas vienam hektarui žemės, kuri atliktų buveinės funkcijas 55 metus ateityje. Vieneto kreditas yra tiesiog pelno laipsnis, padaugintas iš dabartinės vertės koeficiento (iš 1). Visų metų eilutės susumuojamos, norint gauti vieneto kreditą per visą ištaisymo projekto laikotarpį.26 Taigi buveinės funkcijų padidėjimas (nuo pirminės būklės), matuojamas dabartine verte (2012), dėl ištaisymo projekto sudaro 12,08 DFHM buveinės ištaisymo vienam hektarui. Todėl visa nauda aplinkai, gaunama iš šio siūlomo ištaisymo projekto, remiantis vieneto nauda (t. y. nauda hektarui), yra 12,08 DFHM.

Nustatant ištaisymo apimtį, reikia visą debetą padalinti iš vienetui tenkančio kredito. Taigi, norint kompensuoti visą 319,5 DFHM nuostolį ištaisymo projektu, reikės ištaisyti 26,5 hektarus.

Nustatytos apimties

ištaisymas = 319,5 DFHM ÷ 12,08 DFHM vienam (1) hektarui

= 319,5 DFHM × vieno (1) hektaro/12,08 DFHM

= turi būti ištaisyti 26,5 hektarai (vienetai)

Todėl hektarų metų kiekis, kurį reikia pateikti kiekvienais metais, tai yra, ištaisyti šiais metais ir po to pateikti 55 metų laikotarpiui, ir kuris kompensuos visą laikiną buveinės nuostolį, yra apytikriai 26,5 hektarai. Toliau parodome, kaip

97

matavimo vienetai anuliuojami šiuose skaičiavimuose, kuriais nustatomas visas hektarų, kuriuos reikia ištaisyti, skaičius.

6.3 langelis. Atvejo pavyzdys: paprastas ištaisymo apimties nustatymas, taikant piniginį kiekybinį matą

Paprastame verčių lygiavertiškumo analizės pavyzdyje, kuris pateiktas 4.9 skirsnyje, darėme prielaidą, kad pamėgta žvejybos teritorija buvo užteršta išleidus chemines medžiagas, todėl buvo prarasta 600 žvejybos išvykų ir suprastėjo 100 žvejybos išvykų, kurios vis tiek įvyko šioje teritorijoje, potyris. Padarę šias prielaidas, apskaičiavome, kad visas debetas yra 18 937 EUR diskontuota prarasta vertė (DLV).

Taikant vertės ir išlaidų palyginimo metodą, apimtis būtų nustatoma taip: kompetentinga institucija susigrąžintų 18 937 EUR iš atsakingo subjekto ir šias lėšas panaudotų įgyvendinti kompensuojamojo ištaisymo veiksmus. Šiuos veiksmus gali sudaryti žuvų veisimas, geresnė prieiga visuomenei prie žvejybos vietų arba buveinės pagerinimai, skirti pagerinti žvejybos potyrį (pvz., padidinti žuvų sugavimą). Svarbu tai, kad ištaisymo apimtis būtų nustatyta taip, kad visos išlaidos neviršytų 18 937 EUR. Kitaip tariant, vertės ir išlaidų palyginimo metodas užtikrina debeto ir kredito lygiavertiškumą, darant prielaidą, kad ištaisymo išlaidos yra lygios visam debetui.

Taikant verčių lygiavertiškumo metodą, ištaisymo apimtis būtų nustatoma kitaip. Šiuo atveju kompetentinga institucija taip pat susigrąžintų lėšas, kurios būtų panaudotos įgyvendinti to paties tipo ištaisymo veiksmus (pvz., žuvų veisimas, geresnė prieiga visuomenei prie žvejybos vietų arba buveinės pagerinimai, skirti pagerinti žvejybos potyrį). Tačiau nustatytas šiam ištaisymui naudojamų lėšų kiekis dabar grindžiamas verte, kurią žvejai gauna iš siūlomo ištaisymo projekto, o ne žalos verte. Kitaip kalbant, verčių lygiavertiškumo metodas užtikrina debeto ir kredito lygiavertiškumą, darant prielaidą, kad ištaisymo apimtis turi būti pagrįsta ištaisymo projekto teikiamos vertės padidėjimu.

6.3. Ištaisymo galimybių išlaidų apskaičiavimas Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva reikalauja, kad kompetentingos institucijos iš atsakingų subjektų susigrąžintų šių tipų išlaidas:

• Žalos aplinkai arba neišvengiamos tokios žalos grėsmės bei ištaisymo galimybių įvertinimo išlaidas; • Administracines, teisinės ir vykdymo užtikrinimo išlaidas; • Duomenų rinkimo išlaidas, kitas bendrąsias išlaidas, stebėsenos ir priežiūros išlaidas; • Ištaisymo išlaidas.

Čia sutelkiame dėmesį į ištaisymo projekto išlaidas dėl jų svarbos lyginant įvairias ištaisymo galimybes.

6.3.1. Ištaisymo išlaidų komponentai Ištaisymo išlaidas sudaro:

• Projekto parengimo išlaidos (įskaitant mokslinio arba techninio projekto parengimo, leidimų gavimo, tyrimų ir kitas susijusias parengimo išlaidas);

• Projekto įgyvendinimo išlaidos; • Projekto administravimo išlaidos;

98

• Eksploatavimo ir priežiūros išlaidos; • Stebėsenos ir ataskaitų rengimo išlaidos; • Kompetentingos institucijos vykdomos priežiūros išlaidos. Ištaisymo projektų išlaidos priklauso nuo konkretaus projekto, tačiau kai kurie bendri galimų išlaidų komponentų aspektai, kurie pateikti 6.2 lentelėje, gali padėti išvengti nepakankamo faktinių ištaisymo išlaidų įvertinimo arba jų pervertinimo.

Atkreipkite dėmesį, kad vertės ir išlaidų palyginimo metodo atveju žalos išlaidos nustatomos kaip ištaisymo biudžetas, kuris išleidžiamas prieš tai išvardytiems išlaidų punktams.

6.2 lentelė. Svarbūs išlaidų komponentai apskaičiuojant ištaisymo išlaidas Išlaidų kategorija Aprašymas

Planavimas Ištaisymo projekto planavimas ir parengimas. Taip pat apima išankstinius ekologinius (arba ekonominius) tyrimus, siekiant nustatyti žalos (arba vertės ar gerovės praradimo) mastą, ir ekologinius (arba ekonominius) tyrimus, norint apskaičiuoti arba įvertinti ekologinius duomenis (arba vertės ar gerovės praradimą) po išsiliejimo. Šį išlaidų komponentą gali sudaryti: • Pradinis projektas, tyrimai ir plano parengimas, apimantys darbo aspektus, kurie būtini prieš

parengiant galutinį įvykdomą ištaisymo planą. Jis taip pat turi apimti ištekių lygiavertiškumo analizės aspektus.

• Galutinio plano parengimas, apimantis galutinio ištaisymo plano parengimą, įskaitant, jei reikia, darbą su visuomene ir jos komentarus, techninius brėžinius, techninius modelius, tyrimų rezultatus, mobilizavimo grafikus ir kitus reikiamus plano elementus.

Leidimų gavimas Būtinų teisinių leidimų gavimas, leidimų gavimo reikalavimai ar kiti tokie įsipareigojimai, kurių gali reikėti, norint vykdyti ištaisymo darbą.

Žemės įsigijimas Žemės įsigijimo išlaidos gali apimti visas išlaidas, kurios būtinos įsigyjant nuosavybės servitutus, naudojimo teises ar kitas teisines priemones, kurios būtinos, norint įgyvendinti ištaisymo veiksmus ir tolesnę veiklą, stebėsenos arba prisitaikomojo valdymo veiksmus.

Įgyvendinimas Įgyvendinimo išlaidos apima pagrindinius ištaisymo įgyvendinimo elementus, įskaitant visą darbo jėgą, medžiagas, transportą, infrastruktūros plėtrą, teritorijų tvarkymą ir priežiūrą bei prekes, kurių reikia įgyvendinimo procese.

Eksploatavimas ir priežiūra

Eksploatavimo ir priežiūros išlaidos apima visas išlaidas, kurių reikia, norint vykdyti projektą ir jam vadovauti, įskaitant šiai veiklai būtiną darbo jėgą, įrangą, medžiagas ir prekes. Dažnai šis komponentas išreiškiamas kaip metinės įgyvendintos veiklos eksploatavimo ir (arba) priežiūros išlaidos (pvz., kasmetinis nuosėdų šalinimas iš įrengtos kanalizacijos).

Priežiūra Priežiūra apima visas išlaidas, susijusias su kompetentingų institucijų vykdoma būtina ištaisymo projektų priežiūra. Šis išlaidų komponentas greičiausiai susidės iš darbo jėgos išlaidų ir administracinių pridėtinių išlaidų, t. y. papildomų išlaidų (prie darbo jėgos išlaidų), siekiant pagrįsti nuolatines organizacijos veiklos išlaidas (nuomos mokesčius, ryšius, komunalines paslaugas, leidimus, draudimą ir kt.).

Stebėsena ir ataskaitos

Stebėsena ir ataskaitos apima visas būtinas stebėsenos ir ataskaitų išlaidas, įskaitant išlaidas darbo jėgai, medžiagoms, prekėms ir informacijos sklaidai.

Nenumatytos nesėkmės

Nenumatytų išlaidų komponentas apima visas būtinas ir tinkamas nenumatytas išlaidas, susijusias su ištaisymo projektų vykdymo neapibrėžtumais. Tikslas yra teikti finansus įvykus nenumatytiems arba atsitiktiniams įvykiams (pvz., blogas oras), dėl kurių faktinės išlaidos viršija planuotas išlaidas. Šis išlaidų komponentas dažnai susideda iš standartinės procentinės sumos, kuri pridedama prie optimalios išlaidų sąmatos (pvz., visų minėtų išlaidų). Bendrai priimta praktika yra suplanuoti papildomus 20–40 % visų apskaičiuotų išlaidų kaip „nenumatytas išlaidas“.

99

6.3.2. Ištaisymo išlaidų apskaičiavimas Skaičiuojant išlaidas, reikalingas ištaisymo projektams vadovaujančių asmenų stropumas, siekiant užtikrinti, kad būtų įtrauktos visos išlaidų kategorijos. Svarbu, kad už projekto parengimą atsakingi mokslininkai ir inžinieriai prisidėtų prie išlaidų sąmatų arba jas bent jau patikrintų.

Informaciją apie išlaidas paprastai galima gauti:

• Parengiant konkrečios teritorijos ištaisymo išlaidas;

• Turint panašių projektų orientacines išlaidas (nepamirštant galimų skirtumų, susijusių su teritorijos vieta, vietinių ekonominių veiksnių, išteklių arba projektų panašumo);

• Nagrinėjant tokius kitus veiksnius, kurie gali daryti įtaką projekto išlaidų svyravimui, arba diskutuojant su ekologinio ištaisymo ir techninių projektų ekspertais.

6.3 lentelėje pateikti keli ištaisymo išlaidų pavyzdžiai. Buvo apskaičiuotos keleto skirtingų tipų buveinių įkūrimo išlaidos, rengiant Jungtinės Karalystės biologinės įvairovės veiksmų planą. Skaičiavimai parengti pagal atvejų tyrimus ir pokalbius su šalies specialistais. Pateiktos apibendrintos pasirinktų buveinių tvarkymo, atkūrimo ir įkūrimo išlaidos. Išlaidos svyruoja nuo 15 000 GBP kapitalo kainos vienam hektarui kai įkuriama druskinga žemapelkė (lėšos daugiausia skirtos žemės įsigijimui) iki vos 350 GBP už hektarą, įkuriant žemumų viržynus (plius vieno hektaro 450 GBP tvarkymo išlaidos per metus) (GHK, 2006)27.

Atkreipkite dėmesį, kad reikalavimo išlaidų komponentų neapibrėžtumas nėra išsamiai aptariamas šiame dokumente. Tačiau įprastas metodas, kai stebėsenos ir priežiūros išlaidos papildomos fiksuoto dydžio nenumatytomis išlaidomis, aptariamas Nacionalinės vandenyno ir atmosferos administracijos (NOAA) 99-1 techninio dokumento 4.2.3 skirsnyje (1999)28. Diekmann‘as ir Featherman‘as (1998)29 taip pat aptaria galimus išlaidų neapibrėžtumo įvertinimo būdus.

6.3.3. Neproporcingų išlaidų aptarimas Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos II priedo 1.3.3 skirsnio b punkte teigiama, kad, nepaisant AAAD 1.3.2 skirsnyje nustatytų taisyklių ir pagal šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalį, kompetentinga institucija turi teisę nuspręsti, kad jokios papildomos žalos ištaisymo priemonės nebebūtų taikomos, jei „žalos ištaisymo priemonių, kurių reikėtų imtis norint pasiekti pirminę būklę arba panašų lygį, išlaidos būtų neproporcingos aplinkos gautai naudai“.

Panaši išimties taisyklė yra įtraukta į Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnį, tačiau svarbus jos skirtumas tas, kad VPD konkrečiai nenurodoma, kad aplinkos gauta nauda turi būti orientacinis dydis. Abiejose direktyvose pateiktas praktinis termino „neproporcingai brangu“ aiškinimas tebelieka ginčytinas: su kokiais proporcingais dydžiais lyginant išlaidos laikomos neproporcingomis? Kaip turi būti matuojamas neproporcingumas? Kas yra ribinis neproporcingumas? Toliau aptariama neproporcingumo sąvoka, kuri iliustruojama remiantis su VPD susijusiu darbu. Atkreipkite dėmesį, kad klausimai iš esmės yra tokie patys AAAD kontekste.

Du pagrindiniai neproporcingumo vertinimo kriterijai yra:

• Išlaidų neproporcingumas lyginant su nauda: čia laikoma, kad išlaidos yra neproporcingos, jei jos viršija, sakykim, vandens telkinio „geros būklės“ pasiekimo naudą (arba galbūt jei išlaidos viršija naudą tam tikra „saugia riba“).

100

Taigi neproporcingų išlaidų įvertinimas, siekiant pagrįsti išimtį, neturi būti laikomas VPD tikslų ex post sąnaudų ir naudos analizės patikrinimu.

• Išlaidų pasiskirstymas tarp įvairių veiklos vykdytojų ir pastarųjų pajėgumas mokėti: šiuo atveju išlaidos yra neproporcingos, jei jos sudaro nepriimtiną naštą kokiam nors veiklos vykdytojui arba veiklos vykdytojų grupei. Taip gali būti taip pat tuo atveju, jei išlaidų pasiskirstymas tarp veiklos vykdytojų labai neatitinka šių veiklos vykdytojų indėlio į sprendžiamą problemą arba jei papildomos išlaidos daugiausia tenka veiklos vykdytojams, kurie jau praeityje atliko didelius mažinimo veiksmus.

Atviras klausimas yra tas, ar turi būti kokia nors hierarchija tarp šių dviejų tipų kriterijų. Atrodo, kad tokia hierarchija numatyta įtakingame ES vandens ir ekonomikos darbo grupės rekomendaciniame dokumente, kuriame išlaidų ir naudos palyginimas (su tam tikromis išlygomis) siūlomas kaip pakankamas kriterijus, o veiklos vykdytojų pajėgumas mokėti (jį sprendimus priimantys asmenys taip pat gali pageidauti aptarti) – kaip būtinas kriterijus (WATECO, 2003).

6.3 lentelėje pateikti kai kurių išlaidų pavyzdžiai iš Jungtinės Karalystės biologinės įvairovės veiksmų plano, kurie galėtų būti naudingi skaičiuojant kai kurias ištaisymo išlaidas.

6.3 lentelė. Orientacinės išlaidų sąmatos pagal Jungtinės Karalystės biologinės įvairovės veiksmų planą (GHK, 2006) Tvarkymas

GBP/ha/metus Atkūrimas Įkūrimas/išplėtimas

Vietiniai miškai 75 3 000 GBP/ha kapitalo kaina

1 500 GBP/ha kapitalo kaina plius 200 GBP/ha/metus 10 metų

Žemumų viržynai 200 350 GBP/ha kapitalo kaina 350 GBP/ha kapitalo kaina plius 450 GBP/ha/metus

Žemumų aukštapelkės

150 4 975 GBP/ha + 150 GBP/ha/metus

metinės išlaidos

815 GBP/ha investicinės sąnaudos + 380 GBP/ha/metus metinės išlaidos

Pakrančių ir salpinės ganomos žemapelkės

200 200 GBP/ha/metus 1 280 GBP/ha kapitalo kaina + 315 GBP/ha/metus metinės išlaidos

Žemumų kalkingos pievos

200 2 063 GBP/ha kapitalo kaina + 200 GBP/ha/metus

metinės išlaidos

2 100 GBP/ha kapitalo kaina + 280 GBP/ha/metus metinės išlaidos

Žemumų sausosios rūgščiosios pievos

200 830 GBP/ha kapitalo kaina + 200 GBP/ha/metus

metinės išlaidos

920 GBP/ha kapitalo kaina + 280 GBP/ha/metus metinės išlaidos

Nendrynai 60 817 GBP/ha kapitalo kaina + 60 GBP/ha/metus

metinės išlaidos

1 361 GBP/ha kapitalo kaina + 380 GBP/ha/metus metinės išlaidos

Kalkingos upės 15 000 GBP/km Druskingos žemapelkės

51 15 000 GBP/ha

101

7. STEBĖSENA IR ATASKAITOS

Tai žalos įvertinimo ir išteklių lygiavertiškumo analizės 5-as žingsnis (žr. 3.1 pav.). Šiame skirsnyje aprašytas stebėsenos sistemų parengimas ir galimi ataskaitų teikimo būdai.

Rengdama stebėsenos planus, kompetentinga institucija gali sužinoti, ar ištaisymo projektai įgyvendinti kaip planuota ir ar jie davė numatytą naudą gamtos ištekliui ir (arba) funkcijai. Turint išsamius stebėsenos planus, kompetentinga institucija ar projektus įgyvendinančios organizacijos gali įvertinti, ar reikėtų taisomųjų veiksmų.

Nors pažangos ir veiksmingumo stebėsena ir ataskaitos per se nėra lygiavertiškumo analizės dalis, jos turi būti sudėtinis bendro atsakomybės įvertinimo aspektas. Pagrindiniai projekto stebėsenos ir ataskaitų etapo žingsniai apima ištaisymo planavimą ir įgyvendinimą, stebėseną bei ataskaitų teikimą.

7.1. Šeši ištaisymo veiksmų stebėsenos tipai Bendrai yra šeši ištaisymo veiksmų stebėsenos planų, kuriuos galima parengti, tipai (Roni, 2005)30:

• Pirminės būklės stebėsena – apibūdinamos (iki atkūrimo) buvusios biologinės, cheminės arba fizinės sąlygos, kurias galima taikyti planuojant atkūrimą arba atliekant palyginimą ateityje;

• Būklės stebėsena – apibūdinamos skirtingos biologinės, cheminės arba fizinės sąlygos konkrečiame areale duotuoju laiku;

• Tendencijų stebėsena – nustatoma, kaip sąlygos kinta per laiką; • Įgyvendinimo stebėsena – nustatoma, ar projektas įgyvendintas taip, kaip planuota; • Veiksmingumo stebėsena – nustatoma, ar projektas padarė pageidaujamą poveikį buveinei, fiziniams

procesams arba baseino sąlygoms; • Patvirtinamoji stebėsena – įvertinama, ar išmatuotas poveikis buveinei, fiziniams procesams arba baseino

sąlygoms tikrai yra atkūrimo veiksmų rezultatas. Taigi, vykdant patvirtinamąją stebėseną, įvertinama, ar hipotetinis loginis ryšys tarp atstatymo veiksmų ir laukiamo rezultato buvo teisingas. Atsižvelgiant į tai, kad šioje kategorijoje paprastai būtini intensyvūs (todėl ir brangūs) atrankos veiksmai, patvirtinamoji stebėsena siūloma tik tose situacijose, kuriose projektas neatitinka kriterijų ir nesėkmės priežastys yra neaiškios.

Atliekant stebėseną, taip pat galima įvertinti, ar projektą įgyvendinančios šalys daro tai, ką ištaisymo plane jos įsipareigojo daryti. Į ištaisymo planus įtraukti projekto parengimo ir efektyvaus įgyvendinimo kriterijai gali padėti kompetentingoms institucijoms įvertinti, ar atsakingos šalys atitinka nustatytus reikalavimus įgyvendinimo metu.

Kiekybiniai matai, pradžioje naudojami apskaičiuoti debetą ir kreditą, tebeturėtų būti labai reikšmingi atliekant projekto sėkmės ir gautos naudos įvertinimą. Paprastai stebėsena ir stebėsenos ataskaitos turi būti viena esminių ištaisymo planų dalių.

Turi būti parengtos kiekvieno pasirinkto ištaisymo projekto stebėsenos sistemos. Stebėsena turi būti pakankama, kad būtų galima apskaičiuoti ištaisymo pelną pagal vertinimo kiekybinius matus, kurie buvo taikomi rengiant ištaisymo planą. Tačiau stebėseną gali sudaryti daugelio skirtingų tipų veiksmai:

102

• Terpės (vandens, oro, dirvožemio, nuosėdų) ir biotos (pvz., žuvų audinių) cheminė stebėsena; • Individų, populiacijų, bendrijų arba buveinių biologinė stebėsena; • Tikslinių savybių (pvz., nuosėdų kaupimosi greičio, vandens srautų ir kt.) fizinė ir hidrologinė stebėsena; • Stebėsena, skirta konkrečioms programinėms arba veiklos efektyvumo priemonėms (pvz., pasodintos šlapynių

augmenijos antžeminei biomasei; nutekančių teršalų koncentracijoms, hektarams, kuriems taikomi ekologiniai servitutai, ir kt.).

Stebėsenos planai turi būti parengti taip, kad būtų atsižvelgta į pagrįstą natūralaus kintamumo diapazoną, įskaitant tokius veiksnius, kaip sezoniniai hidrogramų svyravimai, laukinių gyvūnų migracija, augimo sezonai, potvynių ciklai ir galimas naudojimas žmonių reikmėms. Stebėsenos planų sudarymas turi būti pagrįstas fiksuotais kriterijais, skiriant atitinkamą dėmesį būtinam gebėjimui atskirti aplinkos kintamųjų pokyčius. Galiausiai visa stebėsena turi būti vykdoma pagal moksliškai parengtus ir patvirtintus atrankos bei analizės planus. Svarbu nepamiršti, kad stebėsenos, įskaitant ataskaitas, išlaidos turi būti įtrauktos į ištaisymo išlaidas.

7.2. Stebėsenos veiksmų laiko parinkimas Stebėseną reikia vykdyti reguliariais intervalais, nustatomais remiantis biologiniais, cheminiais, fiziniais, socialiniais arba ekonominiais veiksniais, kurie svarbūs vertinant sėkmę.

Stebėseną reikia atlikti iki ištaisymo planų įgyvendinimo, jų įgyvendinimo metu ir po įgyvendinimo. Rengiant stebėsenos sistemas, reikia parinkti įvairių stebėsenos veiksmų laiką. Pavyzdžiai apie tai, kada reikia atlikti konkrečius stebėsenos veiksmus ištaisymo veiksmų įgyvendinimo laikotarpiu, yra šie:

• Pirminės būklės stebėsena

o Iki faktinio ištaisymo veiksmų įgyvendinimo.

• Įgyvendinimo stebėsena

o Įgyvendinant ištaisymo veiksmus.

• Būklės stebėsena

o Ankstyvuosiuose ištaisymo veiksmų etapuose, kol bus pasiekti projekto arba funkcijų tikslai.

• Tendencijų stebėsena

o Laikotarpiu kai kaupiasi ištaisymo veiksmų nauda.

• Veiksmingumo stebėsena

o Periodiškai ištaisymo veiksmų laikotarpiu.

• Patvirtinamoji stebėsena

103

o Konkrečiais „patvirtinimo“ momentais, kurie nustatyti ištaisymo plane, siekiant įvertinti, ar išmatuotas poveikis buveinei, fiziniams procesams arba baseinų sąlygoms iš tikrųjų yra ištaisymo veiksmų rezultatas. Tai leidžia imtis taisomųjų veiksmų, jei jų reikia.

7.3. Ataskaitos Pagal AAAD ataskaitų nėra reikalaujama kiekvienu atskiru atveju. Tačiau, kadangi stebėsena ir įvertinimas yra vienintelės priemonės, kuriomis kompetentingos institucijos gal įrodyti, kad jos apsaugojo visuomenės gamtos išteklius, ataskaitos apie stebėsenos ir vertinimo rezultatus yra esminės svarbos. Todėl institucijos gali pageidauti apsvarstyti klausimą, kad vertinimo ataskaitos prieinama forma būtų reguliariai pateikiamos visuomenės peržiūrai.

Stebėsenos planuose taip pat turi būti numatytos ataskaitos įvykdžius stebėseną. Ataskaitos yra labai svarbi priemonė:

• Pranešti apie ištaisymo plano sėkmes (ir nesėkmes) paveiktai visuomenei; • Pranešti apie būtinus stebėsenos projekto pakeitimus arba numatomą atsigavimo greitį paveiktai visuomenei; • Pranešti apie visas galimas grėsmes žmonių sveikatai (arba jų nebuvimą) paveiktai visuomenei; • Prisidėti prie mokslinių žinių apie ištaisymo veiksmingumą ir atsigavimo greitį.

Nesvarbu, ar ataskaitos yra viešai prieinamos ar ne, jos turi apimti projekto aprašymą, projekto tikslus, numatomą atsigavimo ir naudos dinamiką, duomenis, kurie surinkti vykdant stebėseną, ir stebėsenos duomenų apibendrinimą bei aiškinimą. Reikia pranešti apie visus atliktus arba numatomus taisomuosius veiksmus ir aprašyti išteklių ir (arba) funkcijų atsistatymo iki priminės būklės laipsnį, lyginant su numatoma atsistatymo dinamika.

7.1 langelis. Stebėsenos po ištaisymo sistema

Stebėsena po ištaisymo – tai vienas pagrindinių ištaisymo proceso žingsnių. Veiksmingas stebėsenos planas po ištaisymo padės:

• Nustatyti problemas, kurias būtų galima ištaisyti; • Apskaičiuoti naudą; • Teikti informaciją apie ištaisymo naudą, kurią galima pranešti politikos formuotojams ir visuomenei. Prieš rengiant stebėsenos planą po ištaisymo, reikia konkrečiai apibūdinti koncepcinį projekto modelį. Šis modelis turi aiškiai apibrėžti ištaisymo veiklą, numatomą tarpinę išdavą ir kelią arba procesą, kuriuo nuo tarpinių išdavų bus prieita prie pageidaujamų ilgalaikių rezultatų.

Veiksmingoje stebėsenos sistemoje pasinaudojama koncepciniu modeliu, siekiant pateikti svarbią informaciją kiekviename ištaisymo proceso žingsnyje. Idealiu atveju stebėsenos sistema apima stebėseną iki įgyvendinimo, kai siekiama nustatyti pradines sąlygas ir etalonines teritorijas, kurios bus stebimos vienu metu su projekto teritorija. Kadangi pirminė būklė gali per laiką kisti (pvz., dėl sausros regione gali sumažėti žuvų populiacijų), etaloninių sąlygų pokyčių stebėsena bėgant laikui leidžia atlikti atitinkamus pritaikymus prie pirminės būklės.

Reikia parengti kiekvieno stebėsenos sistemos žingsnio planą, kuriame būtų nurodyta, kas bus atsakingas už

104

stebėseną; kam bus atsiskaitoma už rezultatus; konkretaus stebėsenos žingsnio tikslas; stebėsenos veiksmai, kurių bus imamasi; stebėsenos vieta; stebėsenos laikas ir visi kriterijai, kurie paskatins taisomuosius veiksmus.

Stebėsenos žingsnių apžvalga

1-as žingsnis: stebėti projekto teritoriją ir atitinkamas etalonines teritorijas, siekiant nustatyti būklę iki įgyvendinimo.

2-as žingsnis: stebėti įgyvendintus veiksmus, norint nustatyti, ar įgyvendinimas sėkmingas. Šie rezultatai turėtų paskatinti taisomųjų veiksmų, jei jų reikia, įgyvendinimą.

3-as žingsnis: stebėti projekto teritoriją ir etalonines teritorijas trumpuoju laikotarpiu (dažnai 1–5 metus), siekiant nustatyti, ar įgyvendinimu buvo pasiekti pageidaujami rezultatai. Šie rezultatai turėtų paskatinti taisomuosius veiksmus, jei jų reikia.

4-as žingsnis: stebėti projekto teritoriją ir etalonines teritorijas ilguoju laikotarpiu (dažnai 3–10 metų ir ilgiau), siekiant apskaičiuoti projekto rezultatus, lyginant su pirmine būkle. Pirminę būklę reikia pakoreguoti pagal laiko pokyčius, remiantis panašiais pokyčiais etaloninėse teritorijose.

7.2 langelis. Stebėsena ir ataskaitos: „Kasybos atliekų tvenkinio avarija „K“ slėnyje“

Buvo vykdoma metinė stebėsena, siekiant įvertinti pirminio ir kompensuojamojo ištaisymo veiksmų rezultatus. Pirminio ištaisymo stebėsena buvo sutelkta į pažeistos šlapynės augalų dangos atkūrimą. Buvo suplanuota kasmet imti sezoninius mėginius 10 metų laikotarpiu. Kompensuojamojo ištaisymo stebėsena daugiausia buvo skirta:

• Margųjų upėtakiui tankumui; • Vandens kokybei; • Nuosėdų kokybei.

Metinė margųjų upėtakių stebėsena buvo vykdoma tiriant elektrožūklę pažeistose ir atkurtose teritorijose 10 metų laikotarpiu. Pagrindinėse pažeistų upės atkarpų vietose (pavasarį, rudenį) buvo imami vandens kokybės mėginiai, siekiant užtikrinti atsistatymą per 5 metų laikotarpį, nebent būklė rodytų ką kita. Nuosėdų mėginiai buvo imami (tik rudenį) tose pačiose vietose, kaip ir vandens kokybės mėginiai, norint užtikrinti atsistatymą per 5 metų laikotarpį, nebent būklė rodytų priešingą situaciją. Dešimties metų laikotarpiu buvo stebimi šlapynės, kuriai taikytas pirminis ištaisymas, efektyvumo kriterijai ir augmenijos atsigavimas. Visos administracinės ir stebėsenos išlaidos buvo įtrauktos į bendras žalos įvertinimo išlaidas.

105

SANTRUMPOS DFHM Diskontuoti funkcijų hektaro metai EK Europos Komisija PAV (D) Poveikio aplinkai vertinimas (direktyva) AAAD Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva ES Europos Sąjunga GMO Genetiškai modifikuoti organizmai BLA Buveinių lygiavertiškumo analizė BD Buveinių direktyva TIPK Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės direktyva ILA Išteklių lygiavertiškumo analizė SST Specialios saugomos teritorijos – teritorijos, kurios saugomos pagal Europos Bendrijos

buveinių direktyvą dėl buveinių ir rūšių apsaugos BST Bendrijos svarbos teritorija SAT Speciali apsaugos teritorija SMST Specialios mokslinės svarbos teritorijos – laukinių gyvūnų buveinių, geologinių objektų

ir sausumos darinių gamtos paveldo teritorijos VLA Verčių lygiavertiškumo analizė LPD Laukinių paukščių direktyva VPD Vandens pagrindų direktyva WTA Sutikimas priimti kompensaciją (angl. Willingness to Accept Compensation) WTP Sutikimas mokėti (angl. Willingness to Pay)

106

ŽODYNĖLIS Administracinės teisės priemonė

Vykdo valstybinės valdžios institucijos, kurios privalo užtikrinti, kad būtų išvengta žalos aplinkai ir ji būtų ištaisyta (veikia aplinkos interesais).

Vandeningasis sluoksnis Vandeningasis sluoksnis – tai požeminis vandeningos, pralaidžios uolienos arba puriųjų medžiagų (žvyro, smėlio arba sąnašų) sluoksnis, iš kurio galima imti vandenį per vandens šulinį.

Pirminė būklė Išteklių ir (arba) funkcijų kokybė ir kiekybė, kurios būtų buvusios, jei įvykis nebūtų įvykęs (AAAD kontekste).

Kompetentinga institucija Institucija, atsakinga už Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimą. Kompensuojamasis ištaisymas

Ištaisymo veiksmai, vykdomi pažeistoje teritorijoje arba už jos ribų ir su tais pačiais arba lygiaverčiais ištekliais arba funkcijomis, kurie buvo pažeisti, siekiant kompensuoti laikinus nuostolius (netaikomas žalai žemei).

Papildomas ištaisymas Papildomo ištaisymo veiksmai, vykdomi už teritorijos ribų arba su ištekliais ar funkcijomis, kurie truputį skiriasi nuo konkrečių pažeistų išteklių arba funkcijų, siekiant atkurti pažeistų išteklių arba funkcijų pirminę būklę (netaikomas žalai žemei).

Užteršimas Cheminių medžiagų, galinčių padaryti žalą, buvimas žemėje, ant jos arba po ja. Pavojingos medžiagos Toksiškos cheminės medžiagos, kurios kelia didžiausią grėsmę aplinkai ir žmonių

sveikatai. Kalte pagrįsta atsakomybė Subjektai, kurių veiklos nereguliuoja teisės aktai, minimi AAAD III priede, gali būti

laikomi atsakingais tik už žalą saugomoms rūšims ir natūralioms buveinėms, o ne už kitų minimų tipų žalą (aišku, su sąlyga, kad laikomasi visų direktyvoje išvardytų reikalavimų). Reikia nustatyti subjekto, kuris laikomas atsakingu, kaltę arba aplaidumą.

Neišvengiama grėsmė Neišvengiama grėsmė reiškia, kad yra pakankama tikimybė, jog artimoje ateityje bus padaryta žala aplinkai (AAAD 2 straipsnis). „Pakankama tikimybė“ ir „artima ateitis“ priklauso nuo konkretaus atvejo.

Laikinas nuostolis Žala, kuri atsiranda laikotarpiu nuo pirminio įvykio, sukėlusio žalą, iki pažeisto (-ų) ištekliaus (-ių) arba funkcijos (-ų) atsistatymo į pirminę būklę. Jei pirminės būklės pasiekti negalima (nepaisant visų ištaisymo veiksmų), laikinas nuostolis yra žala, kuri tęsiasi neribotą laiką, ir ši problema turi būti sprendžiama ištaisymo apimtimi.

Subjektas Veiklos subjektas, įskaitant bet kurį fizinį arba juridinį, privatų arba viešąjį asmenį, kuris vykdo arba kontroliuoja veiklą. Tai gali būti tokios veiklos leidimo arba įgaliojimo turėtojas arba asmuo, registruojantis tokią veiklą arba pranešantis (teikiantis žinias) apie ją (priklausomai nuo nacionalinio AAAD perkėlimo).

Leidimas Leidimas, kurį suteikia reguliuotojas ir kuris leidžia eksploatuoti reguliuojamą įrenginį tam tikromis sąlygomis.

„Teršėjas moka“ principas Teisinis ir ekonominis principas, reikalaujantis, kad taršą sukėlusi (-ios) šalis (-ys) taip pat būtų atsakinga (-os) už natūraliai gamtinei aplinkai padarytos žalos atlyginimą. Jis įtvirtintas SESV 191 straipsnio 2 dalyje.

107

Pirminis ištaisymas Ištaisymo veiksmai, skirti sugrąžinti pažeistus išteklius ir (arba) funkcijas į pirminę būklę. Pirminį ištaisymą gali sudaryti:

• neatidėliotini veiksmai, skirti sustabdyti įvykį, visiškai sumažinti, sustabdyti žalą ir jos išvengti bei išvalyti žalą sukėlusius teršalus. Juos taip pat galima vadinti neatidėliotino ištaisymo veikla (AAAD 2 straipsnis);

• vidutinio laikotarpio ir ilgalaikiai ištaisymo veiksmai pažeistoje vietovėje, skirti sugrąžinti pažeistus išteklius ir (arba) funkcijas į pirminę būklę (žalos vandeniui ir gamtai atveju).

Baudinis nuostolių atlyginimas

Žalos atlyginimas, kurio tikslas – perauklėti atsakovą ir kitus arba sulaikyti juos nuo elgesio, panašaus į tą, kuris sudarė bylos pagrindą.

Rizikos vertinimas Rizikos apskaičiavimas remiantis galimos rizikos mastu ir jos atsiradimo tikimybe. Funkcijos Funkcijos, kurias gamtos išteklius atlieka kito gamtos ištekliaus ir (arba) visuomenės

labui. Didelė žala Didelė žala priklauso nuo konkretaus atvejo. Žalos biologinei įvairovei atveju didelės

žalos kriterijai randami AAAD I priede ir taip pat Buveinių bei Paukščių direktyvose, o žalos vandeniui atveju – dar ir Vandens pagrindų direktyvoje.

Griežta atsakomybė Veikla, kuri reguliuojama kaip galimai pavojinga kitais ES aplinkos teisės aktais (išvardytais direktyvos III priede). Nereikia nustatyti subjekto, laikomo atsakingu už tų tipų žalą, kuriai taikoma AAAD, kaltės. Subjektai, kurių veiklos išvardytos AAAD III priede, yra (griežtai) atsakingi už visų trijų tipų žalą – žalą saugomoms buveinėms ir rūšims, vandeniui ir žemei.

Vandens telkinys Nusako paviršinio arba požeminio vandens telkinį, nustatytą pagal Vandens pagrindų direktyvos 5 straipsnį ir II priedą.

Sutikimas priimti kompensaciją

Pinigų suma, kurią asmenys sutinka priimti kaip kompensaciją mainais už pakantumą žalai (aplinkos kokybei ir (arba) kiekybei) arba už pagerinimo atsisakymą.

Sutikimas mokėti Pinigų suma, kurią asmenys sutinka mokėti, kad būtų išvengta žalos (aplinkos kokybei ir (arba) kiekybei) arba kad būtų užtikrintas pagerinimas.

108

AKTUALIŲ DIREKTYVŲ IR KITŲ GAIRIŲ NUORODOS

Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva – oficialus tekstas http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2004:143:0056:0075:en:PDF Europos Komisijos tinklalapis apie Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą http://ec.europa.eu/environment/legal/liability/index.htm Europos Komisijos tinklalapis apie Buveinių direktyvą http://ec.europa.eu/environment/nature/legislation/habitatsdirective/index_en.htm Europos Komisijos tinklalapis apie Paukščių direktyvą http://ec.europa.eu/environment/nature/legislation/birdsdirective/index_en.htm Europos Komisijos tinklalapis apie Vandens pagrindų direktyvą http://ec.europa.eu/environment/water/water-framework/index_en.html Europos Komisijos (2010) ataskaita apie Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos veiksmingumą. Briuselis, 2010 10 12, KOM(2010) 581 galutinis http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2010:0581:FIN:EN:PDF

Tūkstantmečio ekosistemų vertinimas, skirtas ekosistemų funkcijoms http://www.unep.org/maweb/en/index.aspx Ekosistemų ir biologinės įvairovės ekonomika (angl. The Economics of Ecosystems and Biodiversity, TEEB) http://www.teebweb.org/

WATECO (2003). Vandens pagrindų direktyvos (2000/60/EB) bendrosios įgyvendinimo strategijos rekomendacinis dokumentas Nr. 1. Ekonomika ir aplinka http://www.waterframeworkdirective.wdd.moa.gov.cy/docs/GuidanceDocuments/Guidancedoc1WATECO.pdf

109

VALSTYBIŲ NARIŲ GAIRIŲ DĖL ATSAKOMYBĖS UŽ APLINKOS APSAUGĄ DIREKTYVOS NUORODOS

Danija

Aplinkos apsaugos agentūra ir Teritorinio bei aplinkos planavimo agentūra (be datos). Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos gairės.

Suomija

Aplinkos ministerija (2012). Didelės žalos aplinkai ištaisymas: procedūrų vadovas.

Prancūzija Commissariat général au développement durable. La loi responsabilité environnementale et ses méthodes d’équivalence – Guide méthodologique, juillet 2012 (versija prancūzų kalba) http://www.developpement-durable.gouv.fr/IMG/pdf/Ref-LRE.pdf Atsakomybės už aplinkos apsaugą įstatymas ir lygiavertiškumo metodai (2012 m. liepos mėn. – versija anglų kalba) https://melanissimo.developpement-durable.gouv.fr/lecture.jsf?uuid=a68f13ea74835beaa7d4952be0c33e7f

Airija

Aplinkos apsaugos agentūra (2011). Atsakomybės už aplinkos apsaugą nuostatai: rekomendacinis dokumentas.

Nyderlandai (2008) Nyderlandų aplinkos valdymo įstatymo 17.2 dalies gairės: priemonės žalos aplinkai arba jos neišvengiamos grėsmės atveju (vertimas į anglų kalbą).

Portugalija

Agencia Portuguesa do Ambiante, Ministério da Agricultura, do Mar, do Ambiente e do Ordenamento do Território (2011). Guia para a Avaliação de Ameaça Iminente e Dano Ambiental Responsabilidade Ambiental (yra portugalų kalba).

Ispanija

Aplinkos ir kaimo bei jūrų reikalų ministerija (2008). Gruodžio 22 d. 20680 karališkasis dekretas 2090/2008, kuriuo priimti spalio 23 d. Atsakomybės už aplinkos apsaugą įstatymo 26/2007 dalinio įgyvendinimo nuostatai (vertimas į anglų kalbą – neformalus, neoficialus).

110

Yra kitų rekomendacinių dokumentų apie rizikos aplinkai analizę ir ekonominio vertinimo priemones ispanų kalba, kuriuos galima rasti http://www.magrama.gob.es/es/calidad-y-evaluacion-ambiental/temas/responsabilidad-mediambiental/

Jungtinė Karalystė

Aplinkos, maisto ir kaimo reikalų departamentas (Defra) (2009). Žalos aplinkai (prevencijos ir ištaisymo) nuostatai 2009. Anglijos ir Velso rekomendacinis dokumentas (išsamus vadovas) (The Environmental Damage (Prevention and Remediation) Regulations 2009, Guidance for England and Wales (in-depth guide) (http://archive.defra.gov.uk/environment/policy/liability/pdf/indepth-guide-regs09.pdf)

Defra ir Velso asamblėjos vyriausybė (2009). Žalos aplinkai nuostatai. Žalos aplinkai prevencija ir ištaisymas (trumpas vadovas) (The Environmental Damage Regulations, Preventing and Remedying Environmental Damage (quick guide) http://archive.defra.gov.uk/environment/policy/liability/pdf/quick-guide-regs09.pdf

Šiaurės Airijos aplinkos departamentas (DOENI). Žalos aplinkai (prevencijos ir ištaisymo) nuostatai 2009. Šiaurės Airijos rekomendacinis dokumentas (The Environmental Damage (Prevention and Remediation) Regulations 2009, Northern Ireland Guidance) http://www.doeni.gov.uk/eld_guidance.pdf

Aplinkos agentūra (2009). Žalos aplinkai nuostatų sąsajų su mūsų esamomis teisėmis ir prievolėmis apžvalga (Overview of how the Environmental Damage Regulations interface with our current powers and duties).

Aplinkos agentūra (2009). Kas yra „žala aplinkai“? (What is ‘environmental damage’?).

„Natural England“ (2011). Žalos aplinkai (prevencijos ir ištaisymo) nuostatai 2009. „Natural England“ veiklos vadovas (Environmental Damage (prevention and remediation) Regulations 2009, Natural England Operating manual).

111

VALSTYBIŲ NARIŲ TEISĖS AKTAI, KURIAIS PERKELIAMA AAAD, IR ĮVAIRŪS KITI OFICIALŪS DOKUMENTAI

Austrija:

o 55-asis federacinis įstatymas dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą dėl žalos aplinkai prevencijos ir

ištaisymo. Austrijos Respublikos federacinių įstatymų oficialusis leidinys, 2009 tomas, I dalis, išleistas

2009 m. birželio 19 d.

o 2009 m. spalio 29 d. Įstatymas dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą dėl žalos aplinkai prevencijos ir

ištaisymo (Burgenlandas). Burgenlando žemės įstatymų oficialusis leidinys Nr. 2/2010, išleistas

2010 m. sausio 11 d.

o 2009 m. lapkričio 26 d. 9-asis įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Karintijos 2002 m. Gamtos

apsaugos įstatymas. Karintijos žemės įstatymų oficialusis leidinys Nr. 4/2010.

o 2009 m. liepos 9 d. 55-asis įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Karintijos TIPK įrenginių įstatymas.

Karintijos žemės įstatymų oficialusis leidinys Nr. 26/2009, išleistas 2009 m. rugsėjo 30 d.

o Žemutinės Austrijos atsakomybės už aplinkos apsaugą įstatymas, 6200-0, Nr.°77/2009, 2009 08 05.

o 95-asis įstatymas dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą dėl žalos aplinkai prevencijos ir ištaisymo,

2009.

o 2010 m. gegužės 5 d. 4-asis įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Aplinkos apsaugos ir informacijos

apie aplinką įstatymas. Zalcburgo žemės įstatymų oficialusis leidinys, išleistas 2010 m. birželio 30 d.

o 2009 m. lapkričio 17 d. 10-asis įstatymas dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą dėl žalos aplinkai

prevencijos ir ištaisymo. Štirijos žemės įstatymų oficialusis leidinys, Nr°6/2010, išleistas 2010 m.

vasario 10 d.

o 2009 m. lapkričio 18 d. 5-asis įstatymas dėl atsakomybės žalos saugomoms rūšims ir natūralioms

buveinėms ir tam tikros žalos žemei atveju. Tirolio žemės įstatymų oficialusis leidinys, Nr. 2/2010,

išleistas 2010 m. sausio 21 d.

o Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas TIPK įrenginių ir Seveso II įrenginių įstatymas. Forarlbergo žemės

įstatymų oficialusis leidinys, Nr.°3/2010, išleistas 2010 m. vasario 2 d.

o 38-asis įstatymas dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą dėl žalos aplinkai Vienoje prevencijos ir

ištaisymo. Vienos žemės įstatymų oficialusis leidinys, 2009 tomas, išleistas 2009 m. rugsėjo 1 d.,

Nr.°38.

Belgija:

112

o 2007 m. balandžio 25 d. įstatymas, išdėstantis įvairias nuostatas (IV). 2007 m. gegužės 8 d. Oficialusis

leidinys (federacinis lygmuo).

o 2007 m. gegužės 15 d. Įstatymas dėl civilinės apsaugos. 2007 m. liepos 31 d. Oficialusis leidinys,

50748 (federacinis lygmuo).

o 2007 m. rugpjūčio 3 d. Karališkasis dekretas dėl žalos aplinkai prevencijos ir ištaisymo tiekiant rinkai

GMO arba produktus, kuriuose yra GMO. 2007 m. rugsėjo 20 d. Oficialusis leidinys, 49665

(federacinis lygmuo).

o 2007 m. lapkričio 8 d. Karališkasis dekretas dėl žalos aplinkai, atsiradusios dėl gabenimo keliais,

geležinkeliais, vidaus vandens keliais arba oru, prevencijos ir ištaisymo. 2007 m. lapkričio 9 d.

Oficialusis leidinys (federacinis lygmuo).

o 2007 m. spalio 25 d. Karališkasis dekretas dėl didelės žalos jūrų aplinkai ir išlaidų už prevencines,

stabdymo ir ištaisymo priemones susigrąžinimo. 2007 m. lapkričio 9 d. Oficialusis leidinys (federacinis

lygmuo).

o Gruodžio 21 d. Dekretas, papildantis 1995 m. balandžio 5 d. Dekretą, kuriame išdėstytos bendrosios

nuostatos dėl aplinkos politikos, XV antraštine dalimi „Žala aplinkai“, siekiant perkelti

Direktyvą 2004/35/EB. 2008 m. vasario 12 d. Oficialusis leidinys (Flandrijos regionas).

o 2011 m. rugsėjo 9 d. Flandrijos Vyriausybės sprendimas, kuriuo nustatomos tolesnės priemonės dėl

priemonių prašymų ir apeliacijų tvarkos pagal žalos aplinkai prevencijos ir ištaisymo sistemą

(Flandrijos regionas).

o 2006 m. spalio 27 d. Dekretas dėl žemės valdymo (Flandrijos regionas).

o 2007 m. lapkričio 22 d. Dekretas, kuriuo iš dalies keičiamas aplinkos kodeksas dėl žalos aplinkai

prevencijos ir ištaisymo pirmoji knyga. 2007 m. gruodžio 19 d. Oficialusis leidinys (Valonijos

regionas).

o 2008 m. lapkričio 13 d. Potvarkis dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą, susijusios su žalos aplinkai

prevencija ir ištaisymu. 2008 m. lapkričio 14 d. Oficialusis leidinys (Briuselio regionas).

o 2009 m. kovo 19 d. Briuselio sostinės regiono vyriausybės sprendimas, konkrečiai apibrėžiantis kai

kurias 2008 m. lapkričio 13 d. Potvarkio dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą, susijusios su žalos

aplinkai prevencija ir ištaisymu, nuostatas. 2009 m. balandžio 16 d. Oficialusis leidinys (Briuselio

regionas).

o 2009 m. kovo 5 d. Potvarkis dėl užterštos žemės tvarkymo ir ištaisymo (Briuselio regionas).

Bulgarija:

o Įstatymas dėl atsakomybės, susijusios su žalos aplinkai prevencija ir ištaisymu. 2008 m. balandžio

29 d. Valstybės oficialusis leidinys Nr°43.

Kipras:

113

o Atsakomybė už aplinkos apsaugą, susijusi su 2007 m. Įstatymu dėl žalos aplinkai prevencijos ir

ištaisymo. Įstatymas 189(I)/2007, Nr°4154, 2007 12 31. Kipro Respublikos Vyriausybės oficialusis

leidinys.

Čekija:

o 2008 m. balandžio 22 d. Įstatymas dėl žalos aplinkai prevencijos ir ištaisymo, kuriuo iš dalies keičiami

kai kurie įstatymai.

o 2009 m. gruodžio mėn. Dekretas dėl ekologinės žalos žemei aptikimo ir ištaisymo.

Danija:

o 466-asis įstatymas dėl žalos aplinkai tyrimo, prevencijos ir ištaisymo (Žalos aplinkai

įstatymas). Valstybės oficialusis leidinys A, išleistas 2008 m. birželio 18 d.

o 507-asis įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Įstatymas dėl aplinkos apsaugos ir kiti

įstatymai. Valstybės oficialusis leidinys A, išleistas 2008 m. birželio 18 d.

o 652-asis įsakymas dėl kriterijų, taikomų nustatyti žalos aplinkai buvimą, ir reikalavimų,

siekiant ištaisyti tam tikrų tipų žalą aplinkai. Paskelbtas 2008 m. birželio 28 d.

o 657-asis įsakymas dėl administravimo ir priežiūros išlaidų padengimo pagal Žalos aplinkai

įstatymą. Paskelbtas 2008 m. birželio 28 d.

o 789-asis įsakymas dėl žalos aplinkai ir kt., saugomoms rūšims arba tarptautinėms gamtos

apsaugos teritorijoms, susijusios su komercinės žvejybos veikla. Paskelbtas 2008 m. liepos

25 d.

o 875-asis įsakymas dėl procedūrų nustatant, ar yra žala aplinkai arba neišvengiama žalos

grėsmė saugomoms rūšims arba tarptautinėms gamtos apsaugos teritorijoms, susijusi su

uostų ir pakrančių apsaugos priemonių statyba bei plėtra ir su tam tikrų įrenginių įrengimu

ir plėtra Danijos teritoriniuose vandenyse. Paskelbtas 2008 m. rugsėjo 4 d.

Estija:

o Atsakomybės už aplinkos apsaugą įstatymas. Elektroninis valstybės oficialusis leidinys, leidėjas:

Parlamentas, 2007 m. lapkričio 14 d., nutarimas Nr.°203.

Suomija:

o 383-asis įstatymas dėl tam tikrų rūšių žalos aplinkai ištaisymo. Helsinkis, 2009 m. gegužės 29 d.

o 713-asis vyriausybės dekretas dėl tam tikrų rūšių žalos aplinkai ištaisymo. Išleistas Helsinkyje 2009 m. rugsėjo 24 d.

114

Prancūzija:

o Loi n° 2008-757 du 1er août 2008 relative à la responsabilité environnementale et à diverses

dispositions d’adaptation au droit communautaire dans le domaine de l’environnement. Journal

Officiel de la République française du 2 août 2008, Texte 2 sur 107.

o Décret n° 2009-468 du 23 avril 2009 relatif à la prévention et à la réparation de certains dommages

causés à l’environnement. Journal Officiel de la République Française du 26 avril 2009.

Vokietija:

o Įstatymas, perkeliantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl atsakomybės už aplinkos

apsaugą, siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti). Federacinių įstatymų oficialusis

leidinys (vok. Bundesgesetzblatt (BGBl), Berlynas, 2007 m. gegužės 10 d.

Graikija:

o Prezidento dekretas Nr. 148. Atsakomybė už aplinkos apsaugą, susijusi su žalos aplinkai prevencija ir

ištaisymu – 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB

perkėlimas. Graikijos Respublikos vyriausybės oficialusis leidinys, pirmas leidimas, Nr.°190, 2009 m.

rugsėjo 29 d.

Vengrija:

o 2007 m. įstatymas XXIX, kuriuo iš dalies keičiami kai kurie aplinkos apsaugos įstatymai dėl

atsakomybės už aplinkos apsaugą, 1995 m. įstatymas LIII dėl bendrųjų aplinkos apsaugos taisyklių ir

1995 m. įstatymas LVII dėl vandens valdymo. Magyar Közlöny leidimas, 2007/52, p. 3316–3320.

o Vyriausybės dekretas, Nr.°91/2007, (IV. 26.) Korm, dėl natūraliai aplinkai padarytos žalos masto

nustatymo ir žalos kompensavimo taisyklių.

o Vyriausybės dekretas 90/2007, (IV. 26.) Korm, dėl žalos aplinkai prevencijos ir ištaisymo taisyklių.

Airija:

o 2008 m. įstatymo lydimasis teisės aktas Nr.°547. Europos Bendrijos (atsakomybė už aplinkos

apsaugą). Reglamentai 2008 (SI n° 547 of 2008, European Communities (Environmental Liability),

Regulations 2008).

Italija:

o Nuostatos dėl kompensuojamosios apsaugos nuo žalos aplinkai, 14/4/2006. Oficialiojo leidinio eilinis

priedas, bendroji serija, Nr.°88.

115

Latvija:

o Aplinkos apsaugos įstatymas. Vēstnesis [Oficialusis leidinys], 183, 2006 11 15.

o Reglamentas dėl kriterijų, taikomų vertinant žalos poveikio rūšims arba buveinėms, kurioms taikomos

specialios apsaugos priemonės, dydį. Vēstnesis [Oficialusis leidinys], 54, 2007 03 30, Reglamentas

Nr.°213, dokumentas Nr.°21, skirsnis Nr. 32.

o Reglamentas dėl prevencinių ir ištaisymo priemonių ir žalos aplinkai vertinimo bei prevencinių, skubių

ir ištaisymo priemonių išlaidų skaičiavimo tvarkos. Vēstnesis [Oficialusis leidinys], 78, 2007 05 16,

Reglamentas Nr.°281, protokolas Nr.°25, 31 punktas.

o Aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimai. Vēstnesis, 107, 2007 07 05.

Lietuva:

o Nr.°IX-147, 2005 03 24, Valstybės žinios, 2005, Nr.°47-1558 (2005 04 12). Aplinkos apsaugos įstatymo

1, 2, 6, 7, 8, 14, 19, 26, 31, 32, 33, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo, 24 straipsnio

panaikinimo ir Įstatymo papildymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalimis įstatymas.

o Nr.°IX-648, 2006 06 08, Valstybės žinios, 2006, Nr.°72-2667 (2006 06 28). Aplinkos apsaugos

valstybinės kontrolės įstatymo 1, 2, 3, 12, 18, 20, 24 straispnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo

priedu įstatymas.

o Nr.°IX-1299, 2007 10 18, Valstybės žinios, 2007, Nr.°116-4741 (2007 11 13). Aplinkos apsaugos

valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo IV skyriaus papildymo ketvirtu

skirsniu bei Įstatymo priedo pakeitimo įstatymas.

o Nr.°IX-1510, 2008 04 24, Valstybės žinios, 2008, Nr.°53-1954 (2008 05 10). Aplinkos apsaugos

valstybinės kontrolės įstatymo 3, 6, 7, 11, 21, 22, 23, 27, 29, 30, 36, 37 straipsnių ir priedo pakeitimo

įstatymas.

Liuksemburgas:

o Loi du 20 avril 2009 relative à la responsabilité environnementale en ce qui concerne la prévention et

la réparation des dommages environnementaux. Journal officiel du Grand-Duché de Luxembourg,

Recueil de Législation, A – N° 82, 27 avril 2009, p. 968.

Malta:

o Aplinkos apsaugos įstatymas (CAP. 435) – Plėtros planavimo įstatymas (CAP. 356) – Žalos aplinkai

prevencijos ir ištaisymo nuostatai, 2008, 2008 m. LN 121.

Nyderlandai:

116

o 2008 m. balandžio 24 d. Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Aplinkos valdymo įstatymas dėl

Direktyvos 2004/35/EB įgyvendinimo (atsakomybė už aplinkos apsaugą). Staatsblad van het

Koninkrijk der Nederlanden (Įstatymų, įsakymų ir dekretų biuletenis), 2008, 166.

o 2008 m. gegužės 21 d. Dekretas, kuriuo nustatoma 2008 m. balandžio 24 d. Įstatymo, kuriuo iš dalies

keičiamas Aplinkos valdymo įstatymas dėl Direktyvos 2004/35/EB įgyvendinimo, įsigaliojimo data

(atsakomybė už aplinkos apsaugą). Staatsblad van het Koninkrijk der Nederlanden (Įstatymų,

įsakymų ir dekretų biuletenis), 2008, 178.

Lenkija:

o 2007 m. balandžio 13 d. Įstatymas dėl žalos aplinkai prevencijos ir ištaisymo. Įstatymų oficialusis

leidinys Nr.°75, 493 punktas, Oficialiojo leidinio specialusis leidimas lenkų kalba, 15 skirsnis, 8 tomas,

p. 357.

o 2008 m. balandžio 30 d. Įstatymas dėl žalos aplinkai vertinimo kriterijų (įgyvendina

Direktyvos 2004/35/EB I priedą). Oficialiojo leidinio specialusis leidimas lenkų kalba, 15 skirsnis,

8 tomas, p. 357).

o 2008 m. birželio 4 d. Potvarkis dėl išaisymo priemonių tipų ir jų vykdymo sąlygų bei būdo

(įgyvendina Direktyvos 2004/35/EB II priedą). Įstatymų oficialusis leidinys Nr.°103, 664 punktas,

Oficialiojo leidinio specialusis leidimas lenkų kalba, 15 skirsnis, 8 tomas, p. 357.

Portugalija:

o 2008 m. liepos 29 d. Dekretas Nr.°147/2008. Diário da República – pirma serija – Nr. 145 – 2008 m.

liepos 29 d.

Rumunija:

o Skubus potvarkis dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą dėl žalos aplinkai prevencijos ir ištaisymo.

Rumunijos Vyriausybės potvarkiai. Rumunijos oficialusis leidinys (Monitorul Oficial al României),

I dalis, Nr.°446/29.VI.2007.

Slovakija:

o 2007 m. birželio 21 d. Įstatymas dėl žalos aplinkai prevencijos ir ištaisymo, kuriuo iš dalies keičiami

kai kurie įstatymai, 2007/305.

Slovėnija:

o Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Aplinkos apsaugos įstatymas (ZVO-1B), Nr.°003-02-6/2008-15,

2008 m. liepos 7 d.

o Žalos aplinkai nustatymo išsamių kriterijų taisyklės. Paskelbtos Slovėnijos Respublikos Oficialiajame

leidinyje, Nr. 46/2009.

117

o Dekretas dėl žalos aplinkai ištaisymo priemonių tipų. Paskelbtas Slovėnijos Respublikos Oficialiajame

leidinyje, Nr. 55/2009.

Ispanija:

o Ley de Responsabilidad medioambiental 26/2007 de 23 Octubre 2007 (spalio 23 d.

Įstatymas 26/2007 dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą).

Švedija:

o Švedijos aplinkos kodeksas. Švedijos įstatymų oficialusis leidinys (1998:808).

o Potvarkis dėl didelės žalos aplinkai. Švedijos įstatymų oficialusis leidinys (2007:667), 2007 m. liepos

17 d.

o Švedijos įstatymų oficialusis leidinys Nr.°2006:703 (Administracinės tvarkos įstatymas), 2006 m.

liepos 1 d., kuriuo iš dalies keičiamas Švedijos įstatymų oficialusis leidinys Nr.°1986:223, išleistas

1986 5 7.

Jungtinė Karalystė:

o Žalos aplinkai (prevencijos ir ištaisymo) (Anglija) nuostatai 2009. 2009 m. sausio 29 d., Nr. 153 (The

Environmental Damage (Prevention and Remediation) (England) Regulations 2009, 29 January 2009,

n° 153).

o Žalos aplinkai (prevencijos ir ištaisymo) (Velsas) nuostatai 2009. 2009 m. balandžio 11 d., Nr. 995

(W. 81) (The Environmental Damage (Prevention and Remediation) (Wales) Regulation 2009, 11 April

2009, n° 995 (W. 81).

o Atsakomybės už aplinkos apsaugą (Škotija) nuostatai 2009. 2009 m. birželio 23 s., Nr. 266 (The

Environmental Liability (Scotland) Regulations 2009, 23 June 2009, n° 266).

o Atsakomybės už aplinkos apsaugą (prevencija ir ištaisymas) nuostatai (Šiaurės Airija) 2009. 2009 m.

birželio 29 d., Nr. 252 (The Environmental Liability (Prevention and Remediation) Regulations

(Northern Ireland) 2009, 29 June 2009, n° 252).

o Importo ir eksporto (kontrolės) (pakeitimo) reglamentas 2008. Gibraltaro oficialiojo leidinio antras

priedas, Nr. 3689, 2008 m. gruodžio 11 d., 2008 m. teisinis pranešimas Nr. 98 (Imports and Exports

(Control) (Amendment) Regulation 2008, Second Supplement to the Gibraltar Gazette, N° 3689, 11

December, 2008, Legal Notice n° 98 of 2008).

118

TEISINĖS NUORODOS ATSAKOMYBĖS UŽ APLINKOS APSAUGĄ DIREKTYVOS KONTEKSTE

Didžiąją šio literatūros sąrašo dalį pateikė Anne Gwenn Alexandre.

Alexandre, A.-G. (2012). Risques environnementaux. Approches juridique et assurantielle. Europe et Amérique du Nord, Bruylant.

Bergkamp, L. (2000). The Commission’s White Paper on environmental liability: a weak case for an EC strict liability

regime. European Environmental Law Review, May, pp. 141–147.

Bergkamp L. (2001). Liability and environment. Kluwer Law International, The Hague.

Bergkamp, L. (2001). The Commission July 2001 Working Paper on environmental liability: civil or administrative law

to prevent and restore environmental harm? Environmental Liability, p. 207.

Bergkamp, L. (2002). The proposed Environmental Liability Directive. European Environmental Law Review,

December, pp. 327–341.

Bergkamp, L. (2003). Environmental risk spreading and insurance. Review of European Community and International

Environmental Llaw, vol. 12, N°3, pp. 269–283.

Bergkamp, L. (2005). Implementation of the Environmental Liability Directive in EU Member States. ERA-Forum: scripta iuris europaei, p. 389–400.

Bergkamp, L. and Goldsmith, B. J. (2013), eds. The EU Environmental Liability Directive, A Commentary. Oxford: Oxford University Press.

Betlem, G. (2005). Scope and defences of the 2004 Environmental Liability Directive: Who is liable for what? ERA-Forum: scripta iuris europaei, p. 376–388.

Betlem, G., Brans, E. (2006). Environmental Liability in the EU: The 2004 Directive compared with US and Member State law. Cameron May.

Bocken, H. (2006). Financial guarantees in the Environmental Liability Directive: Next time better. European nvironmental Law Review, 1, p. 13–32.

Bocken, H. (2009). Alternative financial guarantees for environmental liabilities under the ELD. European Energy and Environmental Law Review, 18(3), p. 146–170.

Bontems, P. & Rotillon, G. (2007). L’économie de l’environnement. La découverte, collection Repères, Paris, 3e.

Bothe, M. (1994). La politique de l’environnement : de la réglementation aux instruments économiques. Centre

d’études et de recherches de droit international et de relations internationales, Académie de droit international de

la Haye, Martinus Nijhoff publishers, Londres.

119

Bruns, E., Kieß, C., Peters, W. (2009). Anforderungen an die Erfassung, Bewertung und Sanierung von Biodiverstitätsschäden nach dem Umweltschadensgesetz. Natur und Recht, p. 149–159.

Cans, C. (2009) (sous la direction de). La responsabilité environnementale, prévention, imputation, réparation.

Thèmes et commentaires, Actes, Dalloz, Paris.

Cooke, S. (1995). The law of hazardous waste. Matthew Bender & Co, New-York.

Crowhurst, G. (2006). The Environmental Liability Directive: A UK Perspective. European Environmental Law Review, 15(10), p. 266–276.

Czybulka, D. (2008). Die Anwendung der Umwelthaftungsrichtlinie in der Ausschließlichen Wirtschaftszone und auf dem Festlandsockel. Natur und Recht, p. 304–311.

Dab, W. (2007). Santé et environnement. Que-sais-je ?, n° 3771, PUF, Paris.

De Sadeleer, N. (1999). Les principes du pollueur-payeur, de prévention et de précaution. Bruylant/AUF, Bruxelles.

Descamps, H., Slabbinck, R., Bocken, H. (2008). International documents on environmental liability. Springer.

De Smedt, K. (2007). Environmental liability in a federal system. A law and economics analysis. Intersentia.

De Smedt, K. (2009). Is harmonisation always effective? The implementation of the Environmental Liability Directive. European Energy and Environmental Law Review, 18(1), p. 2–18.

Dombert, M. (2009). 10 USchadG: Abschied vom polizeirechtlichen Entschließungsermessen? Zeitschrift für Umweltrecht, p. 406–410.

Fogleman, V. (2006). Enforcing the Environmental Liability Directive: Duties, Powers and self-executing provisions. Environmental Liability , p. 127–146.

Fogleman, V. (2009). The Environmental Damage Regulations; the new regime. Environmental Liability, p. 147–176.

Fogleman, V. (2009). Implementation of the Environmental Liability Directive in the United Kingdom. EurUP 6, p. 291–300.

Fogleman, V. (2010). The European Court of Justice rules on the Environmental Liability Directive. Environmental Liability, p. 39–44.

Freeman, P. K. & Kunreuther, H. C. (1997). Managing environmental risk through insurance. Kluwer, Boston, vers 1997 (Studies and risk and uncertainty: 9).

Hietel, E., Roller, G., Eberlein, A. (2012). Biodiversitätsschaden – die ökologische Dimension des Umweltschadensgesetzes. NNA-Berichte, 1, p. 18–29.

Hinteregger, M. (2008). Environmental liability and ecological damage in European law. Cambridge University Press.

Justice and Environment (2011). Comparison of the ELD, the UNEP Guidelines and the Lugano Convention http://www.justiceandenvironment.org/publications/eld

120

Justice and Environment (2011). Key Differences between the ELD, the UNEP Guidelines and the Lugano Convention http://www.justiceandenvironment.org/publications/eld

Justice and Environment (2011). The “Kolontar Red Mud Case” http://www.justiceandenvironment.org/publications/eld

Knopp, L., Wiegleb, G., Piroch, I. (2008). Die (neue) Haftung für Schäden an der Biodiversität. Natur und Recht, p. 745–754.

Lau, M. (2009). Der Biodiversitätsschaden – wie "gefährlich" ist das Umweltschadensrecht wirklich? Zeitschrift für Umweltrecht, p. 589–596.

Lavrysen L. (2007). Legislation on soil remediation in the Flemish Region of Belgium. International Seminar on Law Regulating Soil Contamination, Lanzhou, PR China.

Mauerhofer, V. (2008). 'Biodiversity damage' liability in the Environmental Liability Directive – its definition and delimitation frommore stringent EU, international and national norms. Environmental Law Network International, 1, p. 19–24.

Mertikopoulou, V. (2007). Environmental liability and economic analysis: The paradigm of Directive 2004/35/EC. Revue hellénique de droit international, p. 199–206.

Petersen, M. (2009). The Environmental Liability Directive – extending nature protection in Europe. Environmental Law Review 11, p. 5–20.

Pirotte, Ch. (2007). The Environmental Liability Directive: a harmonised liability regime? Environmental law & management, p. 237–245.

Roller, G. (2011). Développement récent du droit de l'environnement en Allemagne. Revue juridique de l’environnement, p. 91–107.

Roller, G., Eberlein, A., Hietel, E. (2012). Umweltschadensgesetz in der Praxis – Zwischenergebnisse des Forschungsprojektes "Umwelthaftung und Biodiversität". NNA-Berichte, 1, p. 30–37.

Sá, S. (2011). Responsabilidade ambiental. Vida Económica.

Steichen, P. (2010). Responsabilité environnementale. Revue juridique de l’environnement, p.503–511.

Thenard-Cornu, E. (2008). La réparation du dommage environnemental: Etude comparative de la directive 2004/35/CE du 21 avril 2004 sur la responsabilité environnementale et de l'US Oil Pollution Act. Revue juridique de l’environnement, p. 175–189.

Viney G. and Dubiosson B. (2006). Les responsabilités environnementales dans l’espace européen. Bruylant/LGDJ,

Bruxelles.

Winter, G., Jans, J. H., Macrory, R., Krämer, L. (2008). Weighing up the EC Environmental Liability Directive. Journal of Environmental Law, 20(2), p. 163–191.

Waris, E. (2010). National differences in setting the severity threshold for application of the Environmental Liability Directive. Ympäristöjuridikka, 1, p. 4–20.

121

Nacionalinių teismų praktika Prancūzija: Tribunal de grande instance d’Albertville du 26 août 1975 (JCP 1976, II, 18304, note

Rabinovitch).

Cass. 2e civ. 10 mai 2007.

Cass., 3e civ., 16 mars 2005.

CA Grenoble, 1ère ch. Civ., 21 juin 2004.

Cass. Civ. 3e, 3 mai 1977, Bull. civ. n° 194.

Conseil d’Etat, 17 mai 1974, commune de Bonnieux.

Jungtinė Karalystė: Bartoline Ltd v. Royal & Sun Alliance Insurance Plc, 29 novembre 2006 (Haute Cour de Justice,

Chambre du Banc de la Reine, Greffe du Tribunal de Commerce de Manchester).

Cambridge Water v. Eastern Counties Leather Plc (1994) AC 264.

Rylands v. Fletcher (1868) LR 3 HL 330.

122

SU FINANSINIU UŽTIKRINIMU SUSIJUSIOS NUORODOS

„AIG Europe“: Hellebuyck, A. Assurance et environnement: un aperçu international de l’expérience vécue par les assureurs en matière de responsabilité civile du fait des atteintes à l’environnement, avec une description des couvertures existantes ainsi que quelques suggestions pour leur développement dans l’avenir . 19 octobre 1992, Bruxelles.

„AON“: Taylor, R. J. Historical overview of the environmental insurance market. AON Risk Services, Environmental Services Group

„AON Environmental Services Group“: Taylor, R. J. The use of environmental insurance to facilitate the cleanup, development and sale of real estate.

„AON Global“:

o Spain Approves New Environmental Liability Law. Global Risk Alert, February 2008.

o New Legislation in Germany to Comply with EU Environmental Liability Directive. Global Risk Alert, September 2007.

„BIO Intelligence Service“: Study on the implementation effectiveness of the Environmental Liability Directive (ELD) and related financial security issues. Final Report 2009, 115 pages.

„BIO Intelligence Service“: Financial security in Environmental Liability Directive. August 2008 (http://www.bios.com).

Castle P. Study of civil liability systems for remedying environmental damage. Final report (as at 31 December 1995). Mc Kenna & Co, June 1996, 391 pages.

Comité Européen des Assurances (CEA):

o Projet de recommandations du CEA. 11 août 2004, Bruxelles, 11 pages.

o Commentaires du CEA concernant la proposition de directive sur la responsabilité environnementale en vue de la prévention et de la réparation des dommages environnementaux. 21 mai 2002, Bruxelles, 2 pages (note), 9 pages (commentaires généraux et spécifiques).

o Responsabilité environnementale – Livre Blanc de la Commission européenne. juin 2000, Bruxelles, 14 pages.

o Conditions d’assurance d’un régime de responsabilité environnement., juillet 1998, Bruxelles, 6 pages.

o Les caractéristiques des dommages écologiques. juillet 1997, Bruxelles, 5 pages.

123

„EpE“ (Entreprises pour l’Environnement): Les risques environnementaux vus par les entreprises, leurs banquiers et leurs assureurs. Rapport du groupe de travail qui s’est réuni entre 2003 et 2005.

„Gen Re“: The Environmental Liability Directive and the German insurance association’s model wordings. June 2007.

Institut de Science Financière et d’Assurances (ISFA):

o Caillat, A. L., Dutang, C., Nguyen, T., Tran, Q., Thuy, T. Titrisation des risques d’assurance. 25 avril 2008 (64 pages).

o Chenal, D., Kayo de Kayo, G., Kelhiouen, R., Milhaud, X., Sauser, C. Projet de transfert alternatif de risque: Titrisation du risque de catastrophe naturelle. mars 2008, 22 pages.

„Italian Pool“: Report of the Italian Pool. National Report 2005. European Pollution Pool Meeting, Paris, 2 and 3 October 2006.

„Lovell White Durrant“: Suggestions for responding to environmental and other long-tail reinsurance claims. 1998 Seminar, London.

„Marsh“: Environmental Insurance Market Update – Claims. Summer 2008.

„Marsh Environmental Group“: Bresssler, A. Navigating the U.S. Environmental Liability Market (Part 1 & Part 2). March 2002, galima rasti : http://www.irmi.com/Expert/Articles/2002/Bressler03a.aspx [2008 01 18].

MEDEF:

o Premières observations sur le projet de loi transposant la directive 2004/35/CE sur la responsabilité environnementale. juin 2007.

o Observations sur le projet de transposition de la directive 2004/35/CE du 21 avril 2004 sur la responsabilité environnementale en ce qui concerne la prévention et la réparation des dommages environnementaux. novembre 2006.

„Milieupool“: Annual Report of Dutch Environmental Impairment Insurance Pool 2008.

„Munich Re Group“:

o Asbestos, anatomy of a mass tort. Risk, liability & insurance, 2009, 112 pages.

o Growth market: health, new environmental liability, the risk of mega-events. Topics 02/2006. Deux articles sont liés à notre sujet: The state as nature’s advocate (pp. 18–25) et Enormous potential for growth in the environmental insurance market (pp. 26–29).

PLIA (Pollution Liability Insurance Agency): 2009 Annual Summary Report, January 2010.

SCOR: La réforme de la RC française : fait dommageable / réclamation (amendement Hunault). janvier 2004.

„Swiss Re“:

124

o EC Environmental Liability Directive, a model for hazard analysis. Focus report, 12/2006.

o Insuring environmental damage in the European Union. Swiss Re Technical Publishing, Casualty, 23 May 2007.

„Willis“:

o Global environmental liability management: worldwide environmental insurance solutions. Willis International, June 2008, Issue 30, 5 pages.

o The European Union Environmental Liability Directive. Willis Environmental, April 2007, 2 pages.

o Environmental newsletter: The environmental insurance and risk management quaterly. The Willis Index, Q2 2007, 6 pages.

o Environmental newsletter: market review 2006. The Willis index, Q1 2007.

125

PRIEDAS: LYGIAVERTIŠKUMO METODAI – TEORINIS ŽVILGSNIS

Lygiavertiškumo metodai pagrįsti šia formule:

( ){ }[ ] ( ){ }[ ] PbbxJbxb Lt

jppt

Bt

jjt

jt I t* */***/* p

0j V V ∑∑ = −=−= ρρ

[___________________________] = [_____________________________]

Nuostoliai pelnas,

kur t reiškia laiką (metais):

t = 0 padaroma žala; t = B pažeista buveinė atsistato iki pirminės būklės; t = C laikas kai pateikiamas reikalavimas; t = I buveinės pakeitimo projektas pradeda duoti naudą; t = L buveinės pakeitimo projektas nustoja duoti naudą,

ir kur:

jV pažeistos buveinės teikiamos metinės naudos vieneto vertė (be žalos); pV pakaitinės buveinės teikiamos metinės naudos vieneto vertė;

xtj kai kurių išteklių, kuriuos pažeista buveinė teikia, arba funkcijų, kurias ji atlieka t

metų pabaigoje, kiekybinių matų dydis vienam hektarui; jb išteklių arba funkcijų pirminės būklės (be žalos) kiekybinių matų dydis vienam

pažeistos buveinės hektarui;

xtp išteklių, kuriuos pakaitinė buveinė teikia, arba funkcijų, kurias ji atlieka t metų

pabaigoje, kiekybinių matų dydis vienam hektarui;

bp pradinis išteklių arba funkcijų kiekybinių metų dydis vienam pakaitinės buveinės

hektarui;

ρt diskonto koeficientas, kai ρt = 1/(1+r)t - C ir r yra šio laikotarpio diskonto norma;

J pažeistų hektarų skaičius; P pakaitinio projekto hektarų skaičius kai nuostoliai yra lygiaverčiai ištaisymo pelnui.

Toliau paaiškiname šios formulės įvadinius duomenis ir pateikiame pavyzdį, kuris iliustruoja, kaip ją galima taikyti skaičiuojant visą debetą (nuostolius), matuojamą diskontuotais funkcijų hektaro metais (DFHM).

126

• Pradžios metai. Pradžios metai – tai metai, kuriais žala prasidėjo AAAD atvejais (arba manoma, kad ji gali prasidėti tais atvejais, kuriems taikomos Poveikio aplinkai vertinimo, Buveinių ir Laukinių paukščių direktyvos), arba metai, kuriais pradedami skaičiuoti nuostoliai. Pradžios metus reikia nurodyti modelio debeto ir kredito pusėse. Debeto pusėje pradžios metai – tai metai, kuriais prasideda nuostoliai (arba manoma, kad jie prasidės), arba metai, kuriais pradedami skaičiuoti nuostoliai. Kredito pusėje tai metai, kuriais, kaip tikimasi, prasidės ištaisymo nauda.

• Pabaigos metai. Pabaigos metai – tai metai, kuriais daugiau nebepatiriama žalos dėl to, kad ištekliai atsistato natūraliai, arba dėl pirminio ištaisymo veiksmų. Kredito pusėje tai paskutiniai metai, kuriais sumuojamas ištaisymo projekto kreditas. Kai kurių ištaisymo projektų atveju manoma, kad nauda kaupiasi numatomoje ateityje, tačiau kitais atvejais projekto laikotarpis gali būti gana ribotas. Kartais nebūna numatomų pabaigos metų, nes nėra manoma, kad ištekliai atsistatys.

• Baziniai metai. Tai metai, kurie taikomi skaičiuojant dabartinę vertę ir kurie paprastai būna tie metai, kuriais atliekamas žalos įvertinimas.

• Erdvinis mastas. Lygiavertiškumo analizės debeto pusėje tai arealas, kuriame padaryta žala. Kredito pusėje erdvinis mastas – tai vieneto arealas, kurį reikia ištaisyti. Kredito matavimo vienetas turi būti tas pats, kaip ir debeto pusėje, kad būtų galima atlikti lygiavertiškumo skaičiavimus.

• Gamtos išteklių arba funkcijų praradimo laipsnis. Tai išteklių arba funkcijų praradimo laipsnis pažeistame areale. Jis paprastai matuojamas procentais, remiantis numatomu pasirinktųjų kiekybinių matų pokyčiu. Praradimo laipsnis per laiką gali keistis. BLA atveju tai gamtos išteklių arba funkcijų praradimo laipsnis žalos areale, lyginant su pirmine būkle. Praradimo laipsnis (kaip ir pirminė būklė) gali per laiką keistis ir, jei laikui bėgant išteklių būklė pagerėja, gamtos ištekliai arba funkcijos gali atsistatyti į pirminę būklę. Jungtinėse Valstijose daugeliu atvejų žalos daugeliui savybių kiekybiniai matai išreiškiami „funkcijų praradimo procentu“, kai nuostolių dydis gali svyruoti nuo 0 % iki 100 %. Reikia pabrėžti, kad ši dalinio funkcijų praradimo sąvoka nėra visuotinai priimta. Pavyzdžiui, pagal kai kurias reguliavimo sistemas gali būti daroma prielaida, kad visa žala turi būti visiškai ištaisyta ir kad proporcingas funkcijų grupės ištaisymas praktiškai yra neįmanomas ir nepageidaujamas.31 ILA atveju praradimo laipsnis gali būti išreikštas prarastų individų skaičiumi, taksonominės įvairovės pokyčiais, populiacijos sumažėjimu, reprodukcinio pajėgumo arba gyvybingumo praradimu (įskaitant prarastą gyvenimo laiką arba sumažėjusį jauniklių skaičių), arba kitais išteklių pažeidimo matais. VLA atveju praradimo laipsnis išreiškiamas pinigais, atspindinčiais ekonominę praradimo vertę, tai yra, asmenų sutikimą mokėti, kad būtų išvengta praradimo, arba sutikimą priimti kompensaciją, pakenčiant praradimą.

• Gamtos išteklių arba funkcijų pelnas. Tai naudos, kurios tikimasi įgyvendinus ištaisymo projektą, kiekis. Įgyvendinus projektą, pradeda kauptis nauda, bet gali būti, kad visa nauda tikėtina tik po kurio laiko ateityje. Kaip ir debeto skaičiavimo atveju, gamtos išteklių arba funkcijų pelno kiekis skaičiuojamas lyginant su pirmine būkle. Pelnas (kreditas) ir nuostoliai (debetas) turi būti skaičiuojami taikant tuos pačius kiekybinius matus.

• Pirminė būklė. Pirminė būklė – tai būklė, kuri būtų buvusi, jei žalą sukėlęs įvykis nebūtų įvykęs. Visas AAAD pateiktas pirminės būklės aprašymas taip pat naudojamas lygiavertiškumo analizėje.

• Kiekybinis matas. Kiekybinis matas – tai tiesiog gamtos išteklių arba funkcijų nuostolių ir pelno matavimo vienetas.

127

• Žalos arba atsistatymo dinamika. Reikia pateikti gamtos išteklių arba funkcijų nuostolių arba pelno laikotarpio aprašymą, atspindintį degradacijos arba atsistatymo greitį.

• Dabartinės vertės koeficientas. Atliekant lygiavertiškumo analizės skaičiavimus JAV, paprastai taikoma 3 % arba 4 % diskonto norma (žr. A.1 langelį). Diskonto (kompleksinė) norma sujungia praeities funkcijų nuostolius ir diskontuoja būsimus funkcijų nuostolius, kad būtų apskaičiuota dabartinė vertė. Atkreipkite dėmesį, kad, kadangi dėl šio sujungimo praeities nuostoliai priartėja prie dabartinės vertės, jis nėra susijęs su pabaigos metais. Kitaip tariant, sujungimo pabaigos metai visada yra baziniai metai.

A.1 langelis. Diskontavimas

Debetas (nuostoliai) ir kreditas (pelnas), kurie buvo praeityje arba bus ateityje, nėra vertinami tokiu pat būdu, kaip ir dabartiniai. Yra dvi pagrindinės šio skirtumo priežastys. Pirma priežastis – tai asmenų laiko pirmenybė, kuri reiškia, kad, esant visoms vienodoms sąlygoms, asmenys pageidauja vartoti dabar (šiandien), o ne laukti. Šis nekantrumas reiškia, kad reikia kompensacijos už tai, kad gerų dalykų (pvz., vartojimo prekių, aplinkos išteklių ir kt.) vartojimas nukeliamas į ateitį. Antra šio skirtumo priežastis yra kapitalo kaina – šiandien turimi (piniginiai arba kiti) ištekliai gali būti naudojami (investuojami arba apdorojami) tam, kad būtų gaunama tolesnė nauda, kuri būtų prarasta, jei šių išteklių neatsirastų vėlesniais metais.

Taigi reikia taikyti tam tikrą procedūrą, norint užtikrinti, kad debetas ir kreditas, atsirandantys skirtingu laiku, būtų lyginami vienodu pagrindu. Šioje procedūroje taikomas dabartinės vertės koeficientas (r), kuriuo būsima arba buvusi vertė koreguojama dabarties atžvilgiu:

)()1( baseyearyearr −+

Pateikiant praeities vertes dabarties atžvilgiu, taikoma norma vadinama kompleksine norma ir procesas vadinamas sujungimu:

)()1(1 baseyearyearr −+×

Kitaip tariant, jei metai yra mažesni už bazinius metus (praeityje), dabartinės vertės koeficiento „galia“ yra su teigiamu ženklu, o dabartinės vertės koeficientas tampa kompleksiniu koeficientu.

Kai būsima vertė pateikiama dabarties atžvilgiu, taikoma norma vadinama diskonto norma, o procesas vadinamas diskontavimu:

)()1/(1 baseyearyearr −+

Kitaip kalbant, jei kokie nors metai yra didesni už bazinius metus (ateityje), dabartinės vertės koeficientas yra su neigiamu ženklu, o dabartinės vertės koeficientas tampa diskonto norma. Diskonto (arba kompleksinės) normos pasirinkimas pagrįstas teorine literatūra, o kai kuriose valstybėse narėse yra oficialios normos (pvz., Jungtinėje Karalystėje pradinė norma yra 3,5 %, kuri per 300 metų sumažėja iki 0 %). Europos Komisijos projektuose paprastai taikoma 4 % norma.

Šioje formulėje išreikšti trys svarbūs lygiavertiškumo analizės punktai:

128

1. Lygiavertiškumo metoduose atsižvelgiama į skirtumus tarp laiko, kada žala padaryta, ir laiko, kada ištaisymo veiksmai teikia naudą, atliekant skaičiavimus dabartinės vertės požiūriu (diskontuojant arba sujungiant).

2. Gamtos išteklių, kurie teikiami, arba ekologinių funkcijų, kurios atliekamos pažeistos teritorijos ir ištaisymo teritorijos ploto vienete, kiekis gali skirtis. Realiai labai nedaug įvykių visiškai sunaikina buveinę (arba biotą), o dauguma ištaisymo veiksmų nesukuriama visiškai nauja ir funkcionuojanti buveinė (arba biota). Be to, buveinių funkcijos yra kompleksinės, o ekosistemų procesai yra tarpusavyje susiję. Norint į tai atsižvelgti, nuostolių ir pelno skaičiavimai dažnai grindžiami gamtos ištekliaus arba ekologinės funkcijos vieno mato arba „kiekybinio mato“ pokyčių matavimu arba apskaičiavimu. Taikomi kiekybiniai matai turi būti tie patys lygties nuostolių ir pelno pusėse ir turi būti naudingi matuojant pirminės būklės, pažeistų ir kompensuojamųjų buveinių gamtos išteklių arba funkcijų kokybės ir kiekybės skirtumus.

3. Išteklių ir buveinių lygiavertiškumo analizėje daroma prielaida, kad ištekliaus arba buveinės teikiama vertė visuomenei per laiką išlieka pastovi. Priešingu atveju būtų galima ginčytis, kad dėl didėjančios plėtros arba klimato pokyčių gali imti trūkti kai kurių tipų išteklių arba buveinių (pvz., miesto šlapynių) ir dėl to padidėti nuostolių vertė ateityje bei padaryta žala gali pabrangti šiandien. Jei yra išteklių ir buveinių lygiavertiškumas, šie prioritetai tiesiogiai negali pasikeisti.

129

PRIEDAS: EKONOMINIS VERTINIMAS Ekonominės vertės – tai vertės, kurias asmenys priskiria aplinkos ištekliams ir jų ekosistemų funkcijoms. Jos išreiškiamos sąlygiškai, remiantis pirmenybe, kurią asmenys teikia konkretiems išteklių ir funkcijų kokybės ir (arba) kiekybės pokyčiams. Savo ruožtu jų teikiamą pirmenybę nulemia tai, kaip išteklių arba funkcijų pokyčiai veikia jų gerovę (arba patogumą). Išteklių lygiavertiškumo analizėje (ILA) ir buveinių lygiavertiškumo analizėje (BLA) yra naudojamos ekonominio vertinimo prielaidos. Tariama, kad ištaisymo veiksmų vieneto vertė prilygsta pažeistų išteklių arba funkcijų vieneto vertei. Šia prielaida užtikrinama, kad ištaisymo veiksmų apimtis, kuri matuojama atliekant BLA arba ILA, tinkamai kompensuotų žalą visuomenei. Tačiau kai kuriais atvejais dėl to, kad žala labai didelė, arba dėl to, kad taikomo tipo ištaisymas labai skiriasi nuo pažeistų išteklių arba funkcijų, ši prielaida gali netikti. Tokiais atvejais gali būti tinkami piniginio vertinimo metodai, kaip antai verčių lygiavertiškumo arba vertės ir išlaidų palyginimo metodai. Papildomos informacijos apie šiuos atvejus rasite AAAD II priedo 1.2.3 skirsnyje. Pirmenybė matuojama tuo, kaip labai asmenys nori, kad pinigai ir šie pokyčiai būtų lygiaverčiai. Šio lygiavertiškumo matavimo vienetas yra pinigai, nes tai bendras vienetas, kurį taikant įmanoma palyginti finansines ir aplinkos išlaidas ir naudą. Naudojant šį vienetą, pirmenybė matuojama kaip asmenų sutikimas mokėti (WTP) pinigus, kad būtų išvengta aplinkos nuostolių arba užtikrintas pelnas, ir jų sutikimas priimti (WTA) pinigus kaip kompensaciją, kad jie pakęstų aplinkos nuostolius arba atsisakytų pelno. Atliekant ekonominį vertinimą, skaičiuojamas ribinis vertės pokytis. Kitaip tariant, asmenys elgiasi pagal savo WTP ir WTA arba išreiškia savo WTP ir WTA pokyčio atžvilgiu, o ne išreiškia pirmenybę, kurią jie teikia ištekliaus absoliučiai vertei. Asmenys turi keletą motyvų pagrįsti savo teigiamą WTP ir WTA, kad ekosistemų funkcijos būtų apsaugotos. Šie motyvai analizuojami vadinamojoje bendrosios ekonominės vertės (angl. Total Economic Value, TEV) tipologijoje (A.1 pav.). „Bendroji“ čia reiškia skirtingų motyvų sumą, o ne absoliučią vertę. Ekosistemų funkcijų, kurios teikia gerovę asmenims ir dėl to turi ekonominę vertę, išskaidymą žr. toliau. Teikiamos pirmenybės motyvus arba vertės tipus galima apibendrinti taip: Naudojimo vertė apima tam tikrą tiesioginę arba netiesioginę sąveiką su ištekliumi: • Tiesioginio naudojimo vertė: ekosistemų funkcijos naudojamos vartojimo būdu, pavyzdžiui, pramoninis vandens

ėmimas, arba jų nevartojant, kaip antai rekreacinei veiklai (pvz., žvejybai). • Netiesioginio naudojimo vertė: ekosistemų funkcijų teikiama vertė, pavyzdžiui, maisto medžiagų apykaita,

buveinės teikimas, klimato reguliavimas ir kt. • Alternatyvos vertė: nesusijusi su dabartiniu ekosistemų funkcijų naudojimu, o greičiau yra nauda, siejama su

alternatyva tai daryti ateityje. Susijusi sąvoka yra pusiau alternatyvos vertė, kuri atsiranda tada, kai vengiama arba atidėliojama priimti neatšaukiamus sprendimus, jei geresnėmis technologijomis ir žiniomis galima pakeisti optimalų ekosistemos valdymą.

Nenaudojimo vertė yra siejama su nauda, gaunama tiesiog dėl to, kad žinoma, jog ekosistemos yra išsaugomos. Kitaip tariant, nenaudojimo vertė nėra susijusi su jokiu ekosistemos naudojimu. Nenaudojimo vertė gali būti padalinta į tris dalis:

130

• Altruistinė vertė: gaunama žinant, kad amžininkai gali mėgautis ekosistemų funkcijomis; • Palikimo vertė: susijusi su žinojimu, kad ekosistemos ir jų funkcijos bus perduotos ateities kartoms; • Egzistavimo vertė: gaunama tiesiog žinant, kad ekosistemos toliau egzistuoja, nepriklausomai nuo to, kad jas

naudoja pats asmuo arba kiti dabar arba ateityje.

A.1 pav. Bendroji ekonominė vertė Tie, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai naudoja ekosistemų funkcijas, t. y. naudotojai, greičiausiai gaus naudojimo ir nenaudojimo vertę. Tie, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai nesinaudoja funkcijomis, bet vis tiek gauna nenaudojimo vertę, vadinami nenaudotojais. Naudotojus nustatyti yra gana lengva, o teorinės nenaudotojų apibrėžties nėra. Ši apibrėžtis – tai empirinis klausimas, į kurį galima atsakyti atlikus pirminius tyrimus. AAAD kontekste gerovės nuostolius (padidėjimą), kuriuos patiria aplinkos išteklių ir funkcijų naudotojai ir nenaudotojai, reikia įtraukti į debeto ir kredito skaičiavimus. Ekonominio vertinimo metodai specialiai sukurti apskaičiuoti šių skirtingų tipų ekonominę vertę pinigais. Juos visus sudaro trys pagrindiniai žingsniai, parodyti A.2 pav., todėl jų negalima taikyti atliekant būtiną ekologinę arba kitokią mokslinę bei techninę analizę kai nustatomas poveikis (praradimo debetas arba ištaisymo kreditas).

TEV

Naudojimo vertė Nenaudojimo vertė

Faktinis naudojimas

Alternatyvos vertė

Kitiems Egzistavimas

Tiesioginis naudojimas

Netiesioginis naudojimas

Altruizmas Palikimas

131

A.2 pav. Trys ekonominio vertinimo žingsniai Ekonominio vertinimo metodai skiriasi tuo, kokios rūšies duomenys juose naudojami ir kuriuos vertės komponentus jie apima: Rinkos kainomis ir vartotojų elgesio duomenimis yra matuojamos faktinės tiesioginės išlaidos (pvz., lankytojams nustatytas mokestis, rekreacinės išlaidos, išlaidos į butelius išpilstytam vandeniui) ir su jais galima apskaičiuoti tik vertę, kurią gauna ištekliaus naudotojai. Daugelis prekių ir paslaugų, kurias teikia ekosistemų funkcijos, yra rinkos prekės (pvz., aprūpinimo funkcijos (maistas, gėrimai, pluoštas ir kt.), turizmas ir kt.). Rinkos kaina, už kurią prekė parduodama, atskleidžia tam tikrą informaciją apie jos ekonominę vertę. Prekės pirkėjui kaina parodo pinigų sumą, kurią jis bent jau sutinka atiduoti, kad įsigytų šią prekę. Pardavėjui kaina parodo pinigų sumą, kurią jis bent jau sutinka priimti kaip kompensaciją už prekės pardavimą. Taigi, pavyzdžiui, ekonominė komercinės žvejybos (aprūpinimo funkcijos) vertė apskaičiuojama sugautos žuvies kiekio rinkos verte. Lygiai taip pat rinkos įplaukos iš turizmo (kultūrinės funkcijos) atspindi ekonominę šios funkcijos vertę. Tačiau informacija apie rinkos kainą yra netikslus konkrečios ekosistemos funkcijos ekonominės vertės matas, nes ji gali neatspindėti viso WTP arba WTA. Pavyzdžiui, daugelis pirkėjų gali sutikti mokėti daugiau už rinkos kainą, kad gautų prekę. Skirtumas tarp didžiausios sumos, kurią pirkėjas sutinka mokėti, ir faktinės sumokėtos sumos vadinamas vartotojo perteklinė nauda, kuri atspindi naudos įsigyjant prekę dalį, „gautą nemokamai“. Lygiai taip pat prekės pardavėjas gali sutikti priimti mažesnę už rinkos kainą sumą, kad parduotų prekę. Skirtumas tarp mažiausios

Kokybinis vertinimas

Kiekybinis vertinimas

Piniginis vertinimas

Suprasti poveikio pobūdį (susieti įvykį su žala ir ištaisymo variantą su

nauda)

Apskaičiuoti (taikant nepiniginius kiekybinius matus) žalos debetą ir ištaisymo kreditą

Naudojant rinkos duomenis, atskleistos pirmenybės ir pareikštos pirmenybės metodus,

apskaičiuoti kiekybinį poveikį pinigais

132

sumos, kurią pardavėjas sutinka priimti, ir faktinės gautos kainos vadinamas gamintojo pertekline nauda, kuri atspindi mainais gautą papildomą naudą (faktiškai „ekonominį pelną“). Bendrai rinkos prekių ir paslaugų atveju ekonominė vertė (WTP arba WTA) atsispindi sumokėtoje arba gautoje rinkos kainoje, dar pridedant visą vartotojo arba gamintojo perteklinę vertę. Taip pat yra daug ekosistemų funkcijų (iš tikrųjų tai dauguma funkcijų), kuriomis neprekiaujama rinkose, todėl jos yra „neįkainotos“ arba „ne rinkos“ prekės. Norint apskaičiuoti ekonominę šių ne rinkos prekių ir funkcijų vertę kai nėra informacijos apie kainas, yra parengti dviejų tipų vertinimo metodai: Atskleistos pirmenybės metodas apima asmenų vartojimo elgesio rinkose, kurios susijusios su vertinamais ištekliais arba funkcijomis, analizę. Vienas šių metodų vadinamas „kelionės išlaidų“ metodu, kuriuo skaičiuojama vertė, kurią naudotojas netiesiogiai priskiria paveldo objektui pagal kelionės išlaidas, jo patirtas keliaujant į objektą ir iš jo, įskaitant kelionei sugaišto laiko ir objekte praleisto laiko kainą. Kitas pagrindinis atskleistos pirmenybės metodas yra „hedonistinio įkainojimo“ metodas, kuriuo analizuojami turto pardavimų duomenys, siekiant apskaičiuoti įvairias vertingiausias turto patrauklumo rinkoje savybes. Šios savybės gali apimti turto tipą ir dydį ir taip pat būti susijusios su vieta, pavyzdžiui, teritorijos švarumu, kraštovaizdžio grožiu, artumu iki kultūros objektų, mokyklų, transporto sistemų ir kt. Atskleistos pirmenybės metodais galima apskaičiuoti tik jau patirtų pokyčių vertę ir jie apsiriboja verte, kurią gauna naudotojai. Pareikštos pirmenybės metodai apima klausimus asmenims apie tai, ar jie iškeistų išteklių arba funkcijų pokyčius į pinigus. Atsakymai būna arba asmenų sutikimas mokėti (WTP), norint išvengti nuostolio arba užtikrinti pagerinimą, arba jų sutikimas priimti kompensaciją (WTA), kad būtų pakenčiamas nuostolis arba atsisakoma pagerinimo. Yra dvi pagrindinės pareikštos pirmenybės metodo atmainos, kurios skiriasi tuo, kaip iškeitimo klausimas yra suformuluotas: (i) subjektyvus vertinimas, kai klausiama apie WTP arba WTA visų skirtingų išteklių arba funkcijų aspektų (savybių) atžvilgiu ir (ii) pasirinkimo eksperimentas, kai respondentų prašoma pasirinkti variantus su daugiau ar mažiau viena arba keliomis savybėmis. Abi atmainas galima įgyvendinti rengiant asmeninius pokalbius namuose arba vietovėje arba internete. Garsiojoje tanklaivio „Exxon Valdez“ byloje JAV taip pat buvo taikomas subjektyvaus vertinimo metodas, siekiant apskaičiuoti nuostolių, kuriuos patyrė naudotojai ir nenaudotojai dėl naftos išsiliejimo Aliaskoje, ekonominę vertę (Carson et al, 199232). Ši byla buvo labai svarbus įvykis, kad pareikštos pirmenybės tyrimai Jungtinėse Amerikos Valstijose būtų pradėti priimti kaip teisiniai įrodymai žalos vertinimo bylose, paskatinęs Nacionalinę vandenyno ir atmosferos administraciją (NOAA) išleisti geriausios praktikos gaires (Arrow et al., 199333). Naujesnių rekomendacijų dėl subjektyvaus vertinimo ir pasirinkimo eksperimento metodų skaitytojai gali rasti Bateman et al (2002)34. Ekonominio vertinimo literatūra gausi ir jos daugėja. Tai liudija tyrimų skaičius didžiausioje internetinėje duomenų bazėje – Aplinkos vertinimo literatūros sąraše (angl. Environmental Valuation Reference Inventory, EVRI, www.evri.ca). EVRI galima naršyti pasirinkus kelis kintamuosius, įskaitant tyrimo vietą, tyrimo pagrindinį objektą (bendrą aplinkos turtą, vertintų aplinkos prekių ir funkcijų tipą, aplinkos rizikos veiksnį arba šio veiksnio šaltinį), vertinimo metodą, turimą tyrimo informaciją (pvz., klausimynus, žemėlapius, lenteles ir kt.), ekonomines priemones ir tyrimo metus. Tokios duomenų bazės kaip EVRI ypač naudingos, nes jos padeda toliau naudoti iš literatūros paimtus ekonominės vertės įrodymus, jei pirminis ekonominis tyrimas neįmanomas. Ankstesnių įrodymų naudojimo procesas vadinamas vertės (arba naudos) perkėlimu. Vieneto vertės skaičiavimai arba koeficientų funkcijos, kurios paaiškina ekonominės

133

vertės (WTP arba WTA) pokyčius, galėtų būti perkeliamos iš kokio nors tyrimo į naujos analizės kontekstą. Nors yra tam tikrų vertės perkėlimo sunkumų (ypač jei literatūroje norima rasti įrodymų, kurie tinkami atliekamai analizei), jos privalumai dėl to, kad reikia mažiau laiko ir finansų, palyginti su pirminio vertinimo tyrimu, yra akivaizdūs. Geras vertės perkėlimas yra esminės svarbos, norint išplėsti kompleksinio ekosistemų funkcijų ir ekonominės vertės metodo taikymą (apie vertės perkėlimo geriausios praktikos gaires Jungtinėje Karalystėje, žr. eftec, 201035). Tinkamo vertinimo metodo pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant tai, kurio tipo vertė bus nustatoma, kokie duomenys yra ir (arba) gali būti surinkti bei koks turimas laikas ir ištekliai. Juos reikia vertinti atliekant pirminį vertinimą lygiavertiškumo analizės 1-ame žingsnyje. Jei bus turimų duomenų ir žalos masto įvertinimas (ir todėl tinkamas analitinių veiksmų lygis), tai taip pat padės pasirinkti tinkamą vertinimo metodą ir ypač nuspręsti, ar vertės perkėlimas yra pakankamas arba ar reikėtų brangesnio ir daugiau laiko užimančio pirminio tyrimo. Nustačius, kad reikia ekonominio vertinimo (todėl ir verčių lygiavertiškumo analizės), galima taikyti šiuos kriterijus renkantis tinkamą metodą: • Naudojimo (arba naudotojo gaunamą) vertę galima apskaičiuoti taikant rinkos kainas, atskleistos ir pareikštos

pirmenybės metodus; • Nenaudojimo vertę galima apskaičiuoti tik taikant pareikštos pirmenybės metodus; • Jei išteklius yra unikalus (net vietiniu arba nacionaliniu, o nebūtinai pasauliniu mastu), gali būti, kad bus žmonių,

kurie jį vertina net ir jei jie patys juo (tiesiogiai arba netiesiogiai) nesinaudoja. Nors tendencija tokia, kad individualios nenaudojimo vertės būna mažesnės už individualias naudojimo vertes, nenaudotojų skaičius paprastai būna gerokai didesnis. Todėl bendrai nenaudojimo vertės galėtų sudaryti didelę sumą ir jų nereikėtų nepaisyti, jei padaryta didelė žala ištekliui arba funkcijai, kuri laikoma unikalia;

• Jei pažeistas išteklius arba funkcija neturi rinkos arba nėra susijusi su parduodama preke arba paslauga (pvz., laisvai prieinama rekreacine vietove), nebus įmanoma taikyti rinkos kainos duomenų ir reikia galvoti apie atskleistos ir pareikštos pirmenybės metodų taikymą;

• Yra daug veiksnių, kurie būdingi konkrečiam ištekliui, funkcijai arba įvykiui, pavyzdžiui, žalos vieta, laikas ir trukmė, ar pirminė būklė gali būti pasiekta ar ne, ir kitų debeto ir kredito kokybiniam ir kiekybiniam vertinimui aktualių veiksnių, kurie taip pat atliks tam tikrą vaidmenį renkantis tinkamą vertinimo metodą. Norint ištyrinėti galimybes, reikia lygiavertiškumo analizės pradžioje pasikonsultuoti su ekonomistais.

134

PRIEDAS: EKOSISTEMŲ FUNKCIJOS Ekosistemų funkcijos (Tūkstantmečio ekosistemų vertinimas, 2003 ir 2005)36 Nors „ekosistemos“ sąvoka yra sena, ekosistemos pirmą kartą tapo tyrimų objektu mažiau kaip prieš šimtmetį, kai Arthuras Tansley‘is 1935 m. pateikė pirmą mokslinę koncepciją (Tansley, 1935)37, o Raymondas Lindeman‘as atliko pirmą kiekybinį tyrimą ekosistemų kontekste XX a. penkto dešimtmečio pradžioje (Lindeman, 194238). Pirmas ekosistemos sąvoka pagrįstas vadovėlis, kurį parašė Eugene‘as Odum‘as, buvo išleistas 1953 m. (Odum, 195339). Taigi ekosistemos sąvoka, kuri yra pagrindinė norint suprasti gyvybės Žemėje pobūdį, faktiškai yra palyginti naujas tyrimų ir valdymo metodas. Tansley‘io ekosistemos formuluotė apėmė „ne tik organizmų kompleksą, bet taip pat ir visą fizinių veiksnių kompleksą, kurį vadiname aplinka“ (Tansley 1935:299). Jis pažymėjo, kad ekosistemos „yra pačių įvairiausių rūšių ir dydžių“. Pagrindinis ekosistemos atpažinimo požymis yra tas, kad tai tikrai yra sistema, kurios vieta arba dydis yra svarbus, bet antraeilis dalykas. Remiantis Tansley‘iu ir vėlesniais įvykiais, „Tūkstantmečio vertinime“ (TV) buvo pasirinkta taikyti ekosistemos apibrėžtį, priimtą Biologinės įvairovės konvencija (BĮK): „dinamiškas augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų bendrijų, taip pat jas supančios negyvos aplinkos kompleksas“ (Jungtinės Tautos, 1992: 2 straipsnis). Biologinė įvairovė ir ekosistemos – artimai susijusios sąvokos. BĮK apibrėžia biologinę įvairovę kaip „ visų gyvų organizmų, įskaitant, šalia kitų, antžemines, jūros ir kitų vandenų ekosistemas ir ekologinius kompleksus, kurių dalis jie yra; ši sąvoka jungia rūšių, tarprūšinę ir ekosistemų įvairovę“ (Jungtinės Tautos, 1992: 2 straipsnis). Taigi įvairovė yra struktūrinis ekosistemų požymis, o ekosistemų įvairovė yra biologinės įvairovės elementas. Konvencijos šalys patvirtino „ekosistemų metodą“ kaip pagrindinę veiksmų sistemą. Atliekant analizę ir vertinimą, svarbu taikyti pragmatišką požiūrį į ekosistemų ribas, priklausomai nuo užduodamų klausimų. Vienu požiūriu visa Žemės biosfera yra ekosistema, nes jos elementai sąveikauja tarpusavyje. Mažesniu mastu pagrindinis principas yra tas, kad gerai apibrėžtoje ekosistemoje yra stipri jos komponentų sąveika, o sąveika už jos ribų yra silpna. Praktinis metodas, taikomas ekosistemos erdvinių ribų nustatymui, yra parengti keletą svarbių veiksnių perdangų, žyminčių vientisumo pertrūkių vietą , pavyzdžiui, organizmų pasiskirstymo, biofizinės aplinkos (dirvožemio tipų, nuotėkio baseinų, vandens telkinio gylio) ir erdvinių sąveikų (arealų, migracijos modelių, medžiagų srautų) vientisumo pokyčius. Naudinga ekosistemos riba yra ta vieta, kurioje daugelis šių santykinių vientisumo pertrūkių sutampa. Imant platesnį mastą, regioniniu ar net pasauliniu mastu išsidėsčiusias ekosistemas galima vertinti remiantis pagrindinių struktūrinių vienetų bendrumu. „Tūkstantmečio vertinime“ tokia sistema taikoma atliekant visuotinę ekosistemų savybių ir pokyčių analizę. Trumpai tariant, ekosistemų funkcijos – tai naudos, kurią žmonėms teikia ekosistemos, tipologija, apibendrinta taip: Aprūpinimo funkcijos: iš ekosistemų gaunami produktai, tarp kurių yra:

135

• Maistas ir pluoštas. Čia įeina daug įvairių maisto produktų, kurie gaunami iš augalų, gyvūnų ir mikrobų, taip pat

tokios medžiagos, kaip mediena, džiutas, kanapės, šilkas ir daug kitų ekosistemų teikiamų produktų. • Kuras. Mediena, mėšlas ir kitos biologinės medžiagos yra energijos šaltiniai. • Genetiniai ištekliai. Jie apima genus ir genetinę informaciją, naudojamą gyvūnų ir augalų veisimui bei

biotechnologijoms. • Biocheminės medžiagos, gamtinės kilmės vaistai ir farmacijos produktai. Daugelis vaistų, biocidų, maisto priedų,

pavyzdžiui, alginatai, ir biologinių medžiagų yra gaunami iš ekosistemų. • Dekoratyviniai ištekliai. Gyvūnų produktai, pavyzdžiui, kailiai ir kiautai, bei gėlės naudojami kaip papuošalai, nors

šių išteklių vertę dažnai lemia kultūra. Tai sąsajų tarp ekosistemų funkcijų kategorijų pavyzdys. • Gėlas vanduo. Gėlas vanduo – tai dar vienas sąsajų tarp kategorijų, šiuo atveju tarp aprūpinimo ir reguliavimo

funkcijų, pavyzdys. Reguliavimo funkcijos: tai nauda, gaunama iš ekosistemų procesų reguliavimo, kurį sudaro: • Oro kokybės palaikymas. Ekosistemos išskiria chemines medžiagas į atmosferą ir jas ima iš jos, taip darydamos

poveikį daugeliui oro kokybės aspektų. • Klimato reguliavimas. Ekosistemos daro įtaką vietiniam ir pasauliniam klimatui. Pavyzdžiui, vietiniu mastu žemės

danga gali daryti poveikį temperatūrai ir krituliams. Pasauliniu mastu ekosistemos atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant klimatą, izoliuojant arba išmetant šiltnamio efektą sukeliančias dujas.

• Vandens reguliavimas. Nuotėkiui, potvyniams ir vandeningojo sluoksnio papildymui gali didelę įtaką daryti žemės dangos pokyčiai, įskaitant tokius sistemos gebėjimą išlaikyti vandenį keičiančius pokyčius, kaip šlapynių pavertimas arba miškų pakeitimas pasėliais arba pasėlių pakeitimas miestų teritorijomis.

• Erozijos kontrolė. Augmenijos danga atlieka svarbų vaidmenį išsaugant dirvožemį ir išvengiant nuošliaužų. • Vandens valymas ir atliekų apdorojimas. Ekosistemos gali būti priemaišų gėlame vandenyje šaltinis, tačiau taip

pat gali padėti nufiltruoti ir suskaidyti organines atliekas, kurios patenka į vidaus vandenis ir jūrų ekosistemas. • Žmonių ligų reguliavimas. Ekosistemų pokyčiai gali tiesiogiai pakeisti žmonių patogenų, pavyzdžiui, choleros kiekį

ir tokių ligų pernešėjų, kaip moskitai, skaičių. • Biologinė kontrolė. Ekosistemų pokyčiai daro poveikį pasėlių ir gyvulių kenkėjų bei ligų paplitimui. • Apdulkinimas. Ekosistemų pokyčiai daro poveikį apdulkintojų pasiskirstymui, gausumui ir veiksmingumui. • Apsauga nuo audrų. Tokių ekosistemų, kaip mangrovės ir koralų rifai, buvimas gali nepaprastai sumažinti

uraganų arba didelių bangų padarytą žalą. Kultūrinės funkcijos: tai nemateriali nauda, kurią žmonės gauna iš ekosistemų per dvasinį turtėjimą, pažintinį ugdymą, apmąstymus, rekreaciją ir estetinius potyrius ir kurią sudaro: • Kultūrinė įvairovė. Ekosistemų įvairovė yra vienas veiksnys, kuris daro įtaką kultūrų įvairovei. • Dvasinės ir religinės vertybės. Daugelis religijų teikia vertę ekosistemoms arba jų komponentams. • Žinių sistemos (tradicinės ir formalios). Ekosistemos daro įtaką žinių sistemų, kurios plėtojamos skirtingose

kultūrose, tipams. • Švietėjiškos vertybės. Ekosistemos ir jų komponentai bei procesai sudaro daugelio visuomenių formalaus ir

neformalaus švietimo pagrindą. • Įkvėpimas. Ekosistemos yra turtingas meno, liaudies kūrybos, nacionalinių simbolių, architektūros ir reklamos

įkvėpimo šaltinis.

136

• Estetinės vertybės. Daugelis žmonių įžvelgia grožį ir estetinę vertę įvairiuose ekosistemų aspektuose ir tai pasireiškia parkų, „vaizdingų kelių“ palaikymu ir vietos būstui pasirinkimu.

• Socialiniai santykiai. Ekosistemos daro įtaką konkrečiose kultūrose susiformavusių socialinių santykių tipams. Pavyzdžiui, žvejų visuomenės daugelių aspektų skiriasi savo socialiniais santykiais nuo klajoklių piemenų arba žemės ūkio visuomenių.

• Vietos dvasia. Daugelis žmonių vertina „vietos dvasią“, kuri siejama su pripažintomis jų aplinkos savybėmis, įskaitant ekosistemų aspektus.

• Kultūros paveldo vertybės. Daugelis visuomenių teikia didelę vertę istoriškai svarbių kraštovaizdžių („kultūrinių kraštovaizdžių“) arba kultūriniu požiūriu svarbių rūšių išlaikymui.

• Rekreacija ir ekoturizmas. Žmonės dažnai renkasi, ar praleisti laisvalaikį konkrečiose vietose, kurių kraštovaizdis iš dalies pasižymi natūraliomis arba kultūrinėmis savybėmis.

Kultūrinės funkcijos yra glaudžiai susijusios su žmonių vertybėmis ir elgesiu, taip pat su žmonių institucijomis ir socialinių, ekonominių bei politinių struktūrų modeliais. Taigi atskirų asmenų ir bendruomenių supratimas apie kultūrines funkcijas greičiausiai skirsis labiau negu, sakykim, apie maisto gamybos svarbą. Pagalbinės funkcijos – tai tos funkcijos, kurios būtinos visų kitų ekosistemų funkcijų vykdymui. Jos skiriasi nuo aprūpinimo, reguliavimo ir kultūrinių funkcijų tuo, kad jų poveikis žmonėms būna netiesioginis arba tęsiasi ilgą laiką, o kitų kategorijų pokyčiai turi santykinai tiesioginį ir trumpalaikį poveikį žmonėms (kai kurias funkcijas, pavyzdžiui, erozijos kontrolę, galima klasifikuoti tiek kaip papildomą, tiek ir kaip reguliavimo funkciją, priklausomai nuo laikotarpio trukmės ir jų poveikio žmonėms greičio). Pavyzdžiui, žmonės tiesiogiai nesinaudoja dirvožemio formavimo funkcija, nors jo pokyčiai žmonėms turėtų netiesioginį poveikį dėl to, kad būtų paveikiama aprūpinimo funkcija, susijusi su maisto gamyba. Lygiai taip pat klimato reguliavimas klasifikuojamas kaip reguliavimo funkcija, nes ekosistemų pokyčiai gali daryti poveikį vietiniam arba pasauliniam klimatui per tam tikrą laikotarpį, kuris aktualus žmonėms priimant sprendimus (dešimtmečiai ar šimtmečiai), o deguonies susidarymas (fotosintezės būdu) klasifikuojamas kaip pagalbinė funkcija, nes poveikis deguonies koncentracijai atmosferoje pasireikštų tik per labai ilgą laiką. Kai kurie kiti pagalbinių funkcijų pavyzdžiai yra maisto medžiagų apykaita, vandens apykaita ir buveinės suteikimas.

137

PRIEDAS: FINANSINIS UŽTIKRINIMAS

Kadangi valstybės narės perkėlė AAAD į nacionalinę teisę, atsirado įvairių draudimo sprendimų. Ypač padaugėjo šių sprendimų:

• Specialūs bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sąlygų papildymai;

• Atskiro atsakomybės už žalą aplinkai draudimo (paprastai būtino žalai gamtai ir rūšims atveju) sąlygų papildymai.

Draudimas – tai dažnai naudojama priemonė, kuri laikoma tinkama apsaugoti subjektą nuo finansinių pasekmių, susijusių su konkrečiais, bet neprognozuojamais įvykiais pagal iš anksto apibrėžtą draudimo sutarties aprėptį. Draudimo aprėptį apibrėžia subjekto poreikiai, pvz., veikla, galimi receptoriai, teisinė aplika, subjekto vykdomas rizikos aplinkai valdymas. Skirtingų subjektų ir valstybių narių draudimo poreikiai gali skirtis. Draudimo riba yra sutartinis susitarimas tarp draudiko ir apdraustojo, atsižvelgiant į minėtuosius poreikius ir apdraustojo padėtį bei atskiro draudiko norą prisiimti tam tikrą riziką. Nors didelė dalis su AAAD susijusios atsakomybės dabar gali būti apdrausta ES rinkoje, visos atsakomybės suma paprastai nėra lygi draudimo sutarties aprėpčiai, nes ši sutartis gali turėti jai būdingų draudimo apribojimų, pavyzdžiui, gali būti neįtraukiami tyčiniai veiksmai, baudos ir sankcijos bei palaipsniui vykstantys įvykiai, dėl kurių padaroma žala aplinkai, atsiranda pasklidoji tarša ir kt.

Pagal AAAD perkeliančius teisės aktus žalos aplinkai prevencija ir ištaisymas yra labai sudėtinga sritis, apimanti prarastų aplinkos funkcijų apibūdinimą ir įvertinimą, numatytas atitinkamas ištaisymo priemones ir jų ilgalaikį pobūdį.

Kaip rodo daugelio valstybių narių (pvz., Vokietijos, Prancūzijos, Italijos) patirtis, aprašytasis draudimo mechanizmas labai pasiteisino laisvojoje rinkoje, kur apdraustieji gali laisvai nuspręsti, kokiu mastu jie nori perduoti riziką draudimo verslui, o draudikai gali laisvai nuspręsti, kokiais terminais ir sąlygomis jie prisiims šią riziką.

Rekomenduojama reguliariai atlikti draudimo sutarčių peržiūrą, norint atsižvelgti į galimus apdraustojo veiklos arba teisinės aplinkos pokyčius, kaip antai AAAD įgyvendinimą.

Pavyzdžiui, Vokietijoje „AAAD draudimo polisai“ jau tapo norma pramonės šakoms ir subjektams, kuriems iškilusi rizika, ir net 140 atsakomybės draudikų išduoda AAAD polisus. Dauguma šių draudimo įmonių draudžia remdamosi neįpareigojančia pavyzdine formuluote, kurią parengė Vokietijos draudimo asociacija (GDV). Draudimo įmonės teikia šį draudimą pačios, o ne per draudimo grupes. Galima sakyti, kad Vokietija yra labiausiai išplėtota AAAD draudimo polisų rinka (Nils Hellberg (Leiter Haftpflicht, Kredit, Transport und Luftfahrtversicherung GDV), asmeninis elektroninio pašto pranešimas, 2012 m. lapkričio 11 d.).

Komisijos ataskaitoje (2010) kartu su ekspertais ir suinteresuotaisiais asmenimis buvo padaryta išvada, kad yra per anksti rekomenduoti įvesti privalomą suderintą sistemą visoje ES. Tačiau siūloma, kad ten, kur privalomo finansinio užtikrinimo sistemos bus įvestos, galėtų būti taikomas tam tikras laipsniškas metodas, galėtų būti numatyta jų netaikyti mažą riziką keliančiai veiklai ir galėtų būti nurodytos reikalaujamo finansino užtikrinimo ribos.

Laipsniškas metodas reiškia laispnišką finansinio užtikrinimo įdiegimą skirtingiems rizikos tipams ir draudžiamiems pramonės sektoriams arba atsakomybei. Kai kuriose valstybėse narėse, kurios įdiegė privalomo užtikrinimo sistemą,

138

šis reikalavimas apsiriboja III priede nurodytomis veiklomis, kurioms būtinas leidimas, patvirtinimas arba registracija, o kitose ji taikoma tik kai kurioms III priedo veikloms, pradedant labiau rizikingomis (Vengrijoje apsiribojama TIPK įrenginiais).

Ispanijos spalio 23 d. Įstatymas 26/2007 nustato, kad AAAD III priede apibrėžti subjektai turi atlikti rizikos aplinkai vertinimą, kad išsiaiškintų galimą savo veiklos riziką aplinkai. Riba, kurią peržengus finansinis užtikrinimas tampa privalomas, priklauso nuo to, ar subjektas yra sertifikuotas pagal Aplinkosaugos vadybos ir audito sistemos (AVAS) arba ISO reikalavimus:

• Subjektai, kurių aplinkosaugos vadybos sistemos nėra sertifikuotos pagal AVAS arba ISO reikalavimus, turi taikyti finansinę garantiją, jei atliekant rizikos aplinkai vertinimą apskaičiuojama, kad galima žala sudaro 300 000 EUR arba daugiau;

• Subjektai, kurių aplinkosaugos vadybos sistemos yra sertifikuotos pagal AVAS arba ISO reikalavimus, turi taikyti finansinę garantiją, jei atliekant rizikos aplinkai vertinimą apskaičiuojama, kad galima žala sudaro 2 000 000 EUR arba daugiau.

Rizikos aplinkai vertinimas – tai ne tik priemonė, kuria nustatoma subjekto prievolė gauti privalomą finansinę garantiją ir šios garantijos suma, bet taip pat ir sprendimų priėmimo bei rizikos valdymo instrumentas, kuris leidžia subjektams sumažinti jiems galimai iškilusią riziką ir sušvelninti galimas pasekmes.

Čekijos atsakomybės už aplinkos apsaugą įstatymo (167/2008) 14 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „finansinio užtikrinimo garantijų nereikia subjektui, kuris rizikos vertinimu įrodo, kad savo veikla jis gali sukelti žalą aplinkai, kurios ištaisymo kaina būtų mažesnė kaip 20 000 000 CZK, arba žalą aplinkai, kurios ištaisymo kaina būtų didesnė kaip 20 000 000 CZK, ir kad jis tuo pat metu yra registruotas AVAS18) programoje arba yra aiškiai pradėjęs veiklą, kurią reikia registruoti šioje programoje, arba kurio aplinkosaugos vadybos sistema yra sertifikuota pagal keletą ČSN EN ISO 14000 standartų, arba kuris yra aiškiai pradėjęs veiklą, kuri turi būti sertifikuota pagal šiuos standartus“.

A.1 langelyje pateikta informacija apie finansinį užtikrinimą, įtrauktą į kai kurių valstybių narių teisės aktus.

139

A.1 langelis. Finansinis užtikrinimas, įtrauktas į kai kurių valstybių narių teisės aktus

1. Ispanijos atsakomybės už aplinkos apsaugą įstatymas 26/2007 (26 straipsnis. Sąlygos): Finansinę garantiją gali sudaryti bet kuri ir šių priemonių, kuri gali būti alternatyvi arba papildoma garantuotai sumai ir įvykiams:

a) Draudimo polisas, atitinkantis spalio 8 d. Draudimo sutarčių įstatymą 50/1980, išduotas draudimo įmonės, turinčios teisę veikti Ispanijoje. Šiuo atveju 33 straipsnyje nurodytas funkcijas vykdo Draudimo tarpuskaitos konsorciumas;

b) Garantija, kurią suteikė finansų įstaiga, turinti teisę veikti Ispanijoje;

c) Techninių rezervų struktūra specialaus fondo forma, sudarytas iš viešojo sektoriaus užtikrintų finansinių investicijų.

Pasirinktoji finansinė garantija gali apimti žalą ribojančias arba neribojančias sąlygas, numatytas šiame straipsnyje, arba kitas įstatymų nustatytas sąlygas.

2. Portugalijos Dekretas 147/2008 (22 straipsnis. Privalomas finansinis užtikrinimas): 1 – Subjektai, užsiimantys III priede išvardytomis profesinėmis veiklomis, pateikia privalomą vieną ar daugiau nepriklausomų, alternatyvių arba papildomų finansinių garantijų, kurios juos įgalina imtis atsakomybės už aplinkos apsaugą.

2 – Finansinio užtikrinimo priemones galima įsigyti perkant draudimo polisus, gaunant bankų garantijas, dalyvaujant aplinkosaugos fonduose arba įsteigiant specialius šiam tikslui skirtus fondus.

3 – Garantijoms taikomas išimtinumo principas, jų negalima nukreipti kitiems tikslams ir joms negalima taikyti jokio dalinio arba visiško, pradinio arba paskesnio suvaržymo.

4 – Galima nustatyti apatines privalomo finansinio užtikrinimo ribas, taikant reguliavimo priemones, patvirtintas už finansų, aplinkos ir ekonomikos sritis atsakingų Vyriausybės narių, dėl: a) veiklų, kurioms jis taikomas, apimties; b) rizikos, kuriai jis turi būti taikomas, tipo; c) garantijos trukmės; d) garantijos taikymo laikotarpio; e) minimalios sumos, kuri turi būti garantuojama.

3. 2008 m. balandžio 29 d. Bulgarijos Atsakomybės įstatymas dėl žalos aplinkai prevencijos ir ištaisymo (43 straipsnis):

1. Subjektai, vykdantys 1 priede išvardytas veiklas, turi užtikrinti finansinį prevencinių ir ištaisymo veiksmų įvykdymą įstatymų nustatytais atvejais bent jau vienu iš šių būdų:

1) (įsigalioja nuo 2011 m. sausio 1 d.) draudimo polisu; 2) banko garantija; 3) nekilnojamojo turto ir (arba) turtinių teisių į jį įkeitimu; 4) pirmumo teise į įplaukas, kilnojamąjį turtą arba vertybinius popierius.

2) (Įsigalioja nuo 2011 m. sausio 1 d.) Subjektai, vykdantys 1 priede išvardytas veiklas, gali per septynias dienas nuo draudimo sutarties pasirašymo Aplinkos ir vandens ministerijai pateikti draudimo polisą, sudarytą Aplinkos ir vandens ministerijos naudai, kuriuo apdraudžiama žalos aplinkai neišvengiamos grėsmės arba faktinė rizika.

140

PRIEDAS: VĖJO ELEKTRINIŲ PARKO PADARYTOS ŽALOS ĮVERTINIMAS TAIKANT LYGIAVERTIŠKUMO ANALIZĘ

Šiame atvejo tyrime taikoma išteklių lygiavertiškumo analizė atliekant galimos vėjo elektrinių parko įrengimo padarytos žalos išankstinį vertinimą.

Jei vėjo turbinos išdėstomos paukščių migracijos keliuose, dėl to nuolat žūsta nedidelis skaičius paukščių. Daugeliui migruojančių paukščių kyla žalos rizika dėl vėjo elektrinių parkų. Plėšrūnai – dažniausiai vėjo elektrinių parkų žalą patiriančių paukščių klasė. Jei paukštis miršta nuo vėjo turbinos ar jos pagalbinės infrastruktūros, paukščio atliekamos funkcijos prarandamos. Iš maždaug 500 rūšių paukščių šioje valstybėje narėje apie 25 % yra saugomos rūšys dėl išnykimo grėsmės pagal 1979 m. balandžio 2 d. Europos Bendrijos direktyvą 79/409/EEB dėl laukinių paukščių apsaugos.

Buvo atlikta lygiavertiškumo analizė kaip didesnio ekonominio vertinimo dalis, siekiant išsiaiškinti naujo 200 turbinų vėjo elektrinių parko įrengimo naudą ir išlaidas.

Norint nustatyti žalą paukščiams remiantis išteklių lygiavertiškumo metodu, reikia pasirinkti skaičiavimų matavimo vienetą (kiekybinį matą). Galimi įvairūs kiekybiniai matai, kaip antai buveinės ploto vienetai, užmuštų paukščių skaičius arba bendras per metus prarandamų paukščių ir jų palikuonių skaičius. Atliekant lygiavertiškumo analizę, buvo nuspręsta, kad bendras per metus prarandamų paukščių skaičius yra tinkamas kiekybinis matas. Šis kiekybinis matas apima pradžioje užmuštų paukščių skaičių, užmuštų paukščių amžiaus klasių skirtumus ir veisimosi potencialą.

Norint apskaičiuoti galimą žalą paukščiams (debetą), kurią sukeltų vėjo elektrinių parkas, buvo naudota esamų vėjo jėgainių parkų informacija ir duomenys. Pagrindinė naudota informacija buvo vienos turbinos per vienerius metus užmuštų plėšrūnų skaičius, kuris yra geras bendro poveikio paukščiams rodiklis (kiekybinis matas). Dėl migracijos modelių ir bendrų vėjo srautų plėšrūnai yra viena iš labiausiai vėjo turbinų poveikį patiriančių paukščių klasių. Analizės metu buvo nustatyta, kad tinka taikyti plėšrūnų mirčių skaičių kaip kiekybinį lygiavertiškumo matą.

Peržiūrėjus literatūrą apie per metus randamų vėjo turbinų užmuštų plėšrūnų skaičių, buvo apskaičiuota, kad per metus nuo vienos turbinos žūva 0,05 plėšrūno. Papildomi tyrimai parodė, kad maždaug tik 50 % paukščių, kuriuos užmuša turbinos, yra tiesiogiai stebimi. Turėdami šią informaciją ir žinomą informaciją apie amžiaus klases, susijusias su stebimais mirusiais plėšrūnais bei jų veisimosi našumą pagal amžių, analitikai nustatė, kad per 25 metų vėjo elektrinių parko gyvavimo laikotarpį dėl 200 turbinų aplinkoje sumažėtų maždaug 900-ais plėšrūnų metų.

Norėdami nustatyti galimą šio debeto kompensavimą (kreditą), analitikai peržiūrėjo esamą informaciją apie veiksmų, kurių būtų galima imtis, norint pagerinti plėšrūnų gebėjimą išlikti ir našumą, tipus. Šiuose tyrimuose dėmesys buvo sutelktas į veiksmus, kuriais būtų galima padidinti jauniklių skaičių, gebėjimą išlikti ir veisimosi našumą. Po peržiūros buvo įvardyti trijų tipų projektai: „įsilaužimo“ programos, teršalų kontrolės priemonės ir plėšrūnų reabilitacija. Įsilaužimo programomis bandoma tiesiogiai pagerinti jauniklių skaičių, paimant kiaušinius iš lizdų, išauginant jauniklius kontroliuojamoje aplinkoje ir po to jaunus paukščius grąžinant į laukinę gamtą. Teršalų kontrolės programose paprastai pagrindinis dėmesys skiriamas teršalų, kurie mažina našumą, pavyzdžiui, švino pašalinimui iš aplinkos. Vykdant plėšrūnų atstatymo ir reabilitacijos programas, sugaudomi nesveiki arba sužeisti paukščiai, jiems padedama atsigauti ir po to jie paleidžiami į laisvę. Peržvelgus literatūrą, buvo nustatyta, kad įsilaužimo programos yra veiksmingiausios, nes gali tiesiogiai ir laiku padidinti plėšrūnų skaičių aplinkoje.

141

Buvo atliktas įsilaužimo programos įvertinimas, norint padidinti plėšrūnų skaičių laukinėje gamtoje. Kiekvieno jauniklio gebėjimas išlikti pirmaisiais metais padidėtų 25 % ir analitikai paskaičiavo, kad, paleidus vieną vienerių metų amžiaus plėšrūną į laisvę pagal įsilaužimo programą, kreditas padidėtų 2,8 plėšrūnų metų.

Remiantis šiais skaičiavimais, pritaikius įsilaužimo programą plėšrūnams, pagal kurią 10 dešimties metų laikotarpiu kasmet būtų paleista po 40 vienerių metų amžiaus paukščių, susidarytų maždaug 900 plėšrūnų metų kreditas. Įsilaužimo programos išlaidos apima programos pradžios, kasmetinio įsilaužimo veiksmų (kiaušinių surinkimo, auginimo ir paleidimo) bei stebėsenos išlaidas. Išlaidų sąmatos skiriasi priklausomai nuo vietovės, visos programos apimties ir nuo to, ar ji yra ar nėra susijusi su kokiu nors universitetu arba nevyriausybine organizacija. Remiantis analitikų turimomis sąmatomis, buvo apskaičiuota, kad išlaidos vienam paukščiui sudarytų apie 7 500 EUR. Per 10 metų programos laikotarpį ir papildomus 5 stebėsenos metus įsilaužimo programos visos išlaidos dabartine verte būtų maždaug 3 000 000 EUR.

Apibendrinant, žalą, kurią įrengtas 200 vėjo turbinų parkas padarytų plėšriesiems paukščiams, būtų galima kompensuoti įgyvendinant aktyvią įsilaužimo programą. Norint visiškai kompensuoti žalą, programos 10 metų laikotarpiu kiekvienais metais reikėtų į laisvę paleisti maždaug po 40 vienerių metų amžiaus plėšrūnų jauniklių. Šios programos vykdymo, stebėsenos ir ataskaitų rengimo išlaidos sudarytų maždaug 3 000 000 EUR.

142

PRIEDAS: ŽALOS ĮVERTINIMO UŽDUOTIS

Šioje užduotyje peržvelgsite medžiagą, aprašančią teršalų išleidimą pakrantėje40. Dalyviai turėtų susiskirstyti mažomis dviejų ar trijų asmenų grupėmis, kad galėtų atlikti žalos įvertinimo ir lygiavertiškumo palyginimo užduotį. Manoma, kad visa užduotis užims maždaug tris valandas. Nurodomas kiekvienai daliai siūlomas laikas.

Užduočiai reikalingą medžiagą sudaro:

• Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva; • 2-ų dienų mokymų AAAD vadovas.

Užduotį sudaro keturios dalys:

1. Išankstinis vertinimas, siekiant nustatyti, kokius kriterijus dėl žalos įvertinimo įvykis atitinka pagal AAAD. 2. Galimų žalos kategorijų ir taikytinų vertinimo metodų įvertinimas. 3. Vertinimo metodų taikymas pasirinktajai žalai. 4. Aptarimas dalyvių grupėse.

Įvykio aprašymas

2011 m. birželio 20 d. iš žaliavinės naftos saugyklos rezervuaro, esančio naftos perdirbimo įmonės teritorijoje ir pripildyto šimtais tūkstančių litrų žaliavinės naftos, išsiliejo nafta. Didžioji dalis naftos pateko į rezervuarą juosiančią surinkimo zoną. Surinkimo zonos išleidimo sklendė, skirta tam, kad būtų galima pašalinti liūčių vandenį, buvo atsitiktinai neuždaryta ir nafta ištekėjo iš surinkimo zonos į gretimą upelį bei šlapynę. Maždaug 2,5 kilometro gėlo vandens upelio ir apie 50 hektarų šlapynės buvo smarkiai užteršti nafta. Prieš ištekėdama į įlankos vandenis, nafta įsisunkė į daugiau kaip keturių colių gylį 35 hektarų šlapynės plote. Bendrai šiame regione šlapynių apsaugos būklė yra gera. Iki aptinkant ir sustabdant išsiliejimo šaltinį, apie 2,5 milijono litrų sunkiosios žalios naftos išsiliejo į aplinką. Daugelis kompetentingų institucijų agentūrų darbuotojų, naftos įmonių atstovų, valymo rangovų, mokslininkų ir kitų asmenų ėmėsi likviduoti šį išsiliejimą. Bandydami surinkti kiek galima daugiau naftos, valymą vykdantys darbuotojai naudojo naftos nugriebimo įrangą, naftos plūdurus ir sorbentus. Surinkus kaip galima daugiau plūduriuojančios naftos, prasidėjo pakrančių valymas nuo naftos. Valant įlankos pakrantės zonas miestuose, buvo taikomas valymas aukšto slėgio vandens srove, siekiant nuplauti naftą nuo dokų, prieplaukų ir molų. Vanduo upelio vagoje buvo suplaktas, kad išsiskirtų kuo daugiau jame esančios naftos. Pusantro kilometro pakrantės atkarpoje buvo iškirsta didžioji dalis tokių paupinių augalų, kaip gluosniai ir švendrai, kad nafta vėl nepatektų į upelį. Kadangi labai daug naftos liko pelkėje ir ji būtų toliau ilgą laiką teršusi upelį, buvo nusausinti gausiai nafta užteršti 35 hektarai šlapynės, buvo nupjauti užteršti augalai ir pašalinta 10 cm paviršiaus dirvožemio. Kam buvo padaryta žala? Išsiliejimas padarė poveikį laukiniams gyvūnams, buveinėms ir naudojimui žmonių rekreacinėms reikmėms. Žalą sudarė tiesioginis poveikis laukinei gyvūnijai ir augalams, buveinių ir rekreacinių zonų pažeidimas. Išsiliejus naftai, buvo uždaryti rekreacijai ir mėgėjiškai žvejybai skirti paplūdimiai. Konkrečiai buvo pažeisti šie gamtos ištekliai ir funkcijos: Laukinė gyvūnija

143

Žuvys. Upelyje gyveno daug gėlavandenių žuvų rūšių. Visos šioje upelio atkarpoje esančios žuvys nugaišo. Netrukus po išsiliejimo buvo surinkta apie 2000 kg negyvų žuvų. Skaičiuojama, kad tai sudarė apie 50 % viso dėl išsiliejimo nugaišusių žuvų kiekio. Paukščiai. Daugiau kaip 20 rūšių paukščių išsitepė nafta. Pirmiausia tai buvo nardančiosios antys, sėjikiniai ir pakrantėse maisto ieškantys paukščiai. Brachyramphus marmoratus ir Charadrius nivosus – dvi iš pažeistų rūšių – yra specialų statusą turinčios rūšys. Daugiau kaip 2500 paukščių buvo surinkti nugaišę arba nugaišo nelaisvėje. Skaičiuojama, kad greičiausiai mirė tris kartus daugiau paukščių, bet avariją likviduojantys asmenys jų nesurinko dėl to, kad jų nebuvo galima rasti. Dar 3000 nafta suteptų paukščių išvalė žmonės ir grąžino juos į laukinę gamtą. Pakrančių buveinės Gėlavandenis upelis. Apie 3 kilometrai gėlavandenio upelio buvo stipriai užteršti nafta. Nafta susimaišė su vandeniu ir dalis jos nusėdo ant dugno, todėl buvo sunaikinta nafta užteršta paupinė buveinė palei upelio krantus. Suplakant upelio dugną, kad būtų galima pašalinti naftą, upelio 2,5 km atkarpoje buvo išvaryta arba užmušta daug dugninių bestuburių. Šlapynės. Nafta buvo užteršta šlapynių buveinės 50 hektarų, iš kurių 35 hektarai buvo užteršti labai smarkiai. Vykdant pirminio ištaisymo veiksmus, buvo pašalinti 35 hektarai šlapynės, siekiant apriboti ilgalaikį naftos poveikį gyvūnams. Manoma, kad reikės maždaug 25 metų, kad visiškai atsistatytų šios šlapynės ir podirvio struktūros pirminė būklė. Dar 15 hektarų šlapynės buvo užteršti nafta nestipriai ir manoma, kad jie atsistatys per kokius 4 metus. Smėlio paplūdimiai. Nafta buvo užteršta apie 2000 metrų smėlio paplūdimių pakrančių. Maždaug pusė jų buvo užteršta nestipriai, o kita pusė – labai stipriai. Dėl paplūdimių užteršimo nafta ir vykdomų valymo darbų paplūdimiai maždaug 2 mėnesius buvo uždaryti poilsiautojams. Paplūdimius vėl atidarius, žmonės po truputį ėmė į juos grįžti. Prireikė dar maždaug vieno mėnesio, kad paplūdimiai būtų naudojami taip, kai ir tada, kai jie buvo pirminės būklės. Per tą laiką buvo prarasta apytikriai 500 tūkst. naudotojo dienų. IŠANKSTINIS VERTINIMAS (30 minučių)

Atliekant išankstinį vertinimą, turi būti aptarta ši informacija:

• Bendras įvykio aprašymas – vietovė, mechanizmas, subjektas; • Išleistų medžiagų tipas arba įvykio padaryta fizinė žala; • Per įvykį išleistų medžiagų kiekis; • Dėl išleidimo užterštų buveinių arba paveiktos aplinkos tipai; • Bendra fizinė įvykio apimtis – hektarais, upės metrais, požeminio vandens litrais ir kt.; • Gyvūnų, augalų ir buveinių, kurias įvykis galėjo pažeisti, tipai; • Pastebėti dėl įvykio žuvę gyvūnai arba augalai.

Išankstinis vertinimas apims išankstinį nustatymą ir pagrindimą, remiantis šiais klausimais:

• Ar tai įvykis, kuriam taikoma AAAD? • Ar įvykiui taikomos kokios nors AAAD IV priede išvardytos tarptautinės konvencijos, dėl kurių AAAD taikymas

būtų apribotas? • Ar yra kokių galiojančių apsigynimo nuo atsakomybės priemonių arba išimčių? • Ar profesinė veikla įtraukta į AAAD III priedo sąrašą? • Ar atsakomybė už įvykį yra pagrįsta kalte? • Priežastinis ryšys. Ar tikėtina, kad žala susijusi su išleidimu kai yra priežastinis ryšys?

144

• Žalos dydis. Ar žala gali būti didelė?

ŽALOS GALIMŲ KATEGORIJŲ ĮVERTINIMAS IR TAIKOMI VERTINIMO BEI LYGIAVERTIŠKUMO PALYGINIMO METODAI (30 minučių) Rengiant bendrą vertinimo metodą, turi būti įtraukti šie klausimai: • Ar manoma, kad pirminis ištaisymas bus pakankamas kompensuoti žalą? • Ar manoma, kad galima atlikti papildomą šlapynių, paukščių arba paplūdimių ištaisymą? • Kokie galimi metodai, norint nustatyti skirtingų žalos kategorijų kompensuojamojo ištaisymo apimtį? • Atliekant vertinimą, kokias buveines arba rūšis galima grupuoti kartu, o kokias galima vertinti atskirai? • Kokie lygiavertiškumo metodai yra tinkami, norint išmatuoti kompensuojamąjį ištaisymą? • Kokių duomenų reikėtų vertinimui užbaigti? • Jei reikėtų atlikti šlapynei padarytos žalos ir prarasto paplūdimių naudojimo rekreacijai kompensuojamojo

ištaisymo lygiavertiškumo analizę, kokius metodus tiktų taikyti? Kokių konkrečių duomenų reikėtų? LYGIAVERTIŠKUMO ANALIZĖS TAIKYMAS (1,5 valandos) Toliau pateikta tam tikros papildomos informacijos, kad būtų galima taikyti lygiavertiškumo analizę žalai, kurią išleidimas padarė šlapynei. Papildoma informacija, skirta prarastos šlapynės buveinės lygiavertiškumo analizei atlikti Prarastos šlapynės plotas – 35 hektarai stipriai užteršti nafta, 15 hektarų vidutiniškai užteršti nafta. Pradinės žalos dydis, remiantis prarasta augalijos danga ir paviršiaus struktūra. Stipriai užterštos teritorijos: 100 % praradimas; mažai užterštos teritorijos: 25 % praradimas. Metai per kuriuos šlapynės buveinė visiškai atsistatys. Stipriai užterštos teritorijos: 25 metai; mažai užterštos teritorijos: 4 metai. Yra dvi teritorijos, kuriose galėtų būti vykdomas kompensuojamasis ištaisymas. • A teritorija – tai 250 hektarų degradavusi šlapynė, esanti maždaug už 15 km nuo pažeistos vietovės. Ši šlapynė

funkcionuoja apytikriai 75 % ekologiniu pajėgumu. Pagerinus šią šlapynę, ji teiktų tų pačių tipų augalų ir laukinių gyvūnų išteklius ir atliktų tokias pačias funkcijas, kaip ir nafta užteršta šlapynė. Galima būtų imtis veiksmų, skirtų pagerinti šią šlapynę ir padidinti jos bendras ekologines funkcijas nuo 75 % iki 100 %, taip atkuriant jos gerą apsaugos būklę. Prireiks maždaug 2 metų parengti, suplanuoti ir patvirtinti konkrečius ištaisymo veiksmus ir dar 2 metų, kol ištaisymo veiksmai duoti pageidaujamų rezultatų. Manoma, kad pagerinta šlapynė gyvuos mažiausiai 50 metų. Ištaisymo veiksmų įgyvendinimo išlaidos yra apie 25 000 EUR vienam hektarui.

• B teritorija – tai 100 hektarų degradavusi šlapynė, esanti maždaug už 30 km nuo pažeistos vietovės. Ši šlapynė

labai degradavusi ir funkcionuoja apytikriai 25 % ekologiniu pajėgumu. Pagerinus šią šlapynę, ji teiktų panašių tipų augalų ir laukinių gyvūnų išteklius ir atliktų panašias funkcijas, kaip ir nafta užteršta šlapynė. Galima būtų imtis veiksmų, skirtų pagerinti šią šlapynę ir padidinti jos bendras ekologines funkcijas nuo 25 % iki 100 %, taip priartinant ją prie geros apsaugos būklės. Prireiks maždaug 2 metų parengti, suplanuoti ir patvirtinti konkrečius ištaisymo veiksmus ir dar 5 metų, kol ištaisymo veiksmai duoti pageidaujamų rezultatų. Manoma, kad pagerinta šlapynė gyvuos mažiausiai 50 metų. Ištaisymo veiksmų įgyvendinimo išlaidos sudaro apie 50 000 EUR vienam hektarui.

Klausimai, į kuriuos reikia atsakyti atliekant lygiavertiškumo analizę (1 valanda)

145

• Koks dėl taršos nafta susidaręs debetas, matuojamas prarastomis šlapynės funkcijomis per metus? • Kiek kredito būtų galima gauti dviejose galimose ištaisymo A ir B teritorijose? • Kokio tipo kreditas ir kam jis būtų teikiamas kiekvienoje ištaisymo teritorijoje? • Kurioje teritorijoje kompensuojamasis ištaisymas būtų ekonomiškai efektyviausias? • Kokia kompensuojamojo ištaisymo kaina? • Kokie būtų tinkami stebėsenos ir ataskaitų rengimo veiksmai, siekiant išsiaiškinti pagerinimą, kuris faktiškai

gaunamas taikant kompensuojamąjį ištaisymą? • Kokių tipų prisitaikomojo valdymo veiksmų gali reikėti, jei pasirinktasis ištaisymas nevyksta taip, kaip

planuota (pvz., trunka ilgiau, neduoda visos naudos)? • Kokios galimos visos numatomos vertinimo išlaidos?

o Vertinimo, įskaitant išankstinį vertinimą, atlikimo išlaidos? o Kompensuojamojo ištaisymo išlaidos? o Stebėsenos ir ataskaitų rengimo išlaidos? o Nenumatytos išlaidos?

Taip pat žr. su šiuo pavyzdžiu susijusį failą Excel formatu. Failo pavadinimas: „ELD_2 Days Training example worksheet.xls“.