Maironis individualioji lyrika

Sudieu

Ir vėlei tavo liūdno veido

Neberegėsiu aš ilgai!

Likimas vėlei nebeleido,

Kad slinktų mums išvien vargai.

Ar susitiksime?Dievas žino!..

Ne vygė supa mus minkšta!

Ar maž svajonių nuslopino

Skaudi gyvenimo našta?

Sudieu!Neverk!Sunkus likimas

Nors kaip pamotė persekios,

Tegul bailus nusiminimas

Nelenkia tau galvos puikios!

Sudieu!Neverk!..Lig kol alyvos

Žydės pavasarį baltai

Ir kolei širdys plaks mums gyvos,

Manoji plaks vien tau tiktai!..

Maironio eilėraštis “Sudieu” pirmą kartą publikuotas 1920m. “Pavasario balsuose”

Gyvenimo naštaSkaudi meilėLikimas

Liūdna (“Ir vėlei tavo liūdno veido/Neberegėsiu aš ilgai!”)Verčianti mąstyti (“Ar susitiksime?Dievas žino!..”)Romantiška (“Ir kolei širdys plaks mums gyvos,/Manoji plaks vien tau tiktai!..”)

Eilėraščio žmogus keičiasi kartu su kūrinio nuotaika. Vienu metu jis liūdnas, susimąstęs, kitą kartą- romantiškai aistringas, pasiaukojęs mylimajai.

Abstraktūs žodžiai: likimas, vargai, gyvenimo našta, širdys.Retoriniai klausimai: “Ar susitiksime?”Retoriniai sušūkimai: “Sudieu!Neverk!..” “Dievas žino!”Epitetai: liūdno veido, vygė minkšta, skaudi našta, sunkus likimas, bailus nusiminimas, galvos puikios, širdys gyvos.Palyginimai : “Sunkus likimas/Nors kaip pamotė persekios”

oPraeitis (nebeleido, nuslopino)oDabartis (žino,supa, nelenkia)oAteitis (neberegėsiu, susitiksime, persekios, žydės, plaks)

Nusakomas metų laikas pavasaris. (“Lig kol alyvos/Žydės pavasary baltai”)

Tikros meilės nesunaikins nei sunki gyvenimo našta, nei vargai- ji egzistuos amžinai.

Maironio lyrinis subjektas mato, kokia trapi laimė, jaunystė, meilė. Jis gyvena didžiulių dydžių akivaizdoje. Prieš jį nusidriekia begalinė laiko erdvė. Ji tęsiasi į gilią praeitį ir tolimą ateitį.